Valsčius -  po baudžiavos panaikinimo, 19 a. antroje pusėje Lietuvoje susiformavęs administracinis teritorinis vienetas. Sūduvoje, kurioje baudžiava buvo panaikinta 1807 m., valsčiai pradėjo rastis 19 a. pradžioje. Okupantai, Lietuvos administracinį valdymą pertvarkydami pagal sovietinį modelį, valsčius 1950 m. panaikino. Jie buvo suskaldyti į mažesnius administracinius teritorinius vienetus - apylinkes.

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, tarpukario metais valsčių ribos buvo koreguojamos stengiantis, kad jos kuo daugiau sutaptų su katalikų religinių bendruomenių – parapijų ribomis. Kelis šimtus metų toje pačioje teritorijoje gyvenę, to paties vienijančio dvasinio centro – parapijos bažnyčios – sutelkti žmonės sukūrė mikrokultūrą, kuri pasireiškė savita šnekta, vienokiais ar kitokiais tradicinės kultūros ypatumais. Iki sovietizacijos kaimo žmonės save tapatino su parapija ir valsčiumi, parapija ir valsčius buvo pagrindiniai žmogaus kilmės vietos orientyrai. Valsčių, kaip administracinio teritorinio darinio vaidmenį stiprino iki Pirmojo pasaulinio karo vykusios valsčiaus ūkininkų sueigos, kuriose buvo renkamas viršaitis, valsčiaus valdyba ir valsčiaus teismas. Valsčiai buvo ekonominio ir kultūrinio gyvenimo katalizatoriai Lietuvos kaime tarpukario metais.

Taigi, valsčius, kuris apėmė vienos ar daugiau parapijų (20 a. pirmojoje pusėje nemažai didelių parapijų buvo suskaldytos į mažesnes) kaimus, buvo, iš dalies ir dabar tebėra, natūraliai susiformavęs teritorinis socialinio kultūrinio gyvenimo ir etninės kultūros tyrinėjimų objektas.

Atgal

Viršun