Lapkričio 16-oji

146

Gimė Petras Leonas, 1864 11 16 Leskavoje (dab. Prienų r.). Lietuvos valstybės veikėjas, teisininkas, profesorius (1922). Baigė Marijampolės gimnaziją, studijavo Maskvos universitete gamos mokslus ir teisę. Baigę teisę (1889) vertėsi teisininko praktika: Suvalkų apygardos teismo darbuotojas (1890–1893), teismo ir prokuratūros darbuotojas Taškente ir Samarkande (dab. Uzbekija; 1893–1905). Išrinktas Rusijos II Valstybės Dūmos nariu nuo Suvalkų gubernijos. Sudarė Lietuvos autonomijos projektą. Dalyvavo varpininkų veikloje. Kartu su bendraminčiais įkūrė „Santaros“ partiją (1918) ir kurį laiką jai vadovavo. Užėmė aukštas pareigas Lietuvos valstybės vyriausybėje: teisingumo ministras (1918–1919), vidaus reikalų ministras (1919). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (nuo 1922). Bendradarbiavo „Lietuviškajame balse“, „Šviesoje“, „Varpe“, redagavo žurnalą „Kultūra“ (nuo 1933). Išleido darbus „Teisės enciklopedijos paskaitos“ (1924), „Teisės filosofijos istorija“ (1928–1936), „Sociologijos paskaitos“ (1939). Mirė (74) 1938 05 12 Kaune.

111

Mirė Vincas Kudirka (40), 1899 11 16 Naumiestyje (nuo 1934 m. – Kudirkos Naumiestis). Gimė 1858 12 31 Paežeriuose (buv. vls., dab. Vilkaviškio r.). Vienas lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, rašytojas, varpininkas, gydytojas, Lietuvos Respublikos himno autorius. Baigė Varšuvos universiteto Medicinos fakultetą (1889), iš kurio už antivalstybinę veiklą kartą buvo pašalintas. Prisidėjo kuriant nelegalią Lietuvos studentų draugiją „Lietuva“ (1888). Bendradarbiavo „Aušroje“ (nuo 1885). Žurnalo „Varpas“ redaktorius (1889–1899, su pertraukomis), žurnalo „Ūkininkas“ leidimo iniciatorius (1890). Dirbo gydytoju Šakiuose (1890–1894). Dėl lietuviškos veiklos padarius kratą namuose ir radus draudžiamos lietuviškos spaudos, suimtas, bet dėl ligos (džiovos) paleistas. Po nesėkmingo gydymosi Sevastopolyje (dab. Krymas, Ukraina) grįžo į Lietuvą ir atsidėjo literatūriniam darbui (1896). Parašė prozos, poezijos, kūrinių, publicistikos, rinko ir vertė tautosaką, kūrė muziką. Sukūrė „Tautišką giesmę“, tapusią Lietuvos Respublikos himnu. Žymiausi kūriniai – poezijos rinkinys „Laisvos valandos“ (1899), satyriniai apsakymai „Viršininkai“ (1895), „Vilkai“ (1898), „Lietuvos tilto atsiminimai“ (1896), „Cenzūros klausimas“ (1897). Išvertė Dž. G. Bairono, F. Šilerio, A. Mickevičiaus, J. Slovackio, I. Krylovo kūrinių.

Lapkričio 17-oji

70

Įkurtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF). 1940 11 17 Berlyne Lietuvos įgaliotasis ministras ir pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa įkūrė antisovietinio pasipriešinimo organizaciją ir jai vadovavo. Tai buvo pirmoji Lietuvos istorijoje organizacija, siekusi bendro tikslo – nepriklausomybės atkūrimo, sutelkusi įvairių politinių srovių bei pažiūrų žmones, parengusi ir sėkmingai įvykdžiusi 1941 m. Birželio 23-osios sukilimą. Nepaisant pasiekimų, Lietuvą okupavusios nacistinės Vokietijos valdžia, vengdama organizuoto lietuvių judėjimo, neleido grįžti į Lietuvą. LAF štabas okupacinės valdžios įsakymu buvo užimtas (1941 09 06), o organizacija likviduota.

125

Gimė Vladas Jurgutis, 1885 11 17 Joskauduose (Palangos vls.). Kunigas, ekonomistas, ekonomijos mokslų daktaras, profesorius (1918). Baigė Palangos progimnaziją (1902), Žemaičių (Kauno) kunigų seminariją (1906), Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinę akademiją (1910), studijavo ekonomiką Miuncheno (Vokietija) universitete (1910–1915). Dirbo vikaru Švėkšnoje (1913), Liepojoje (1914–1915) Saratove ir Astrachanėje (Rusija, 1915–1918). Vienas ateitininkų organizacijos steigėjų, įkūrusių šią katalikišką jaunimo organizaciją (1908). Dėstė Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1918–1920). Įsitraukė į politiką: Steigiamojo Seimo atstovas (1920–1922), Lietuvos Užsienio reikalų ministras (1922). Lietuvos banko valdytojas (1922–1929), vadovavo pinigų emisijos politikai, dar vadinamas lito „tėvu“. Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1925–1940) ir Vilniaus (1940–1946) universitetų profesorius, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas (1941–1943). Nacistinės Vokietijos okupacijos metais už valdžios kritiką kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje (nuo 1943). Svarbiausi darbai – „Finansų mokslo pagrindai“ (1938), „Pinigai“ (1938), „Bankai“ (1940). Mirė (81) 1966 01 09 Vilniuje.

106

Gimė Salomėja Nėris (tikr. Bačinskaitė-Bučienė), 1904 11 17 Kiršuose (Alvito vls., dab. Vilkaviškio r.). Poetė. Jos kūriniai paveikti romanso poetikos, lietuvių liaudies motyvų. Paskelbė poezijos rinkinius „Anksti rytą“ (1927), „Pėdos smėlyje“ (1931), „Diemedžiu žydėsiu“ (1938), „Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945) ir kt. Įsitraukė į politiką, kolaboravo su Sovietų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos valdžia (1940–1945). Mirė (40) 1945 07 07 Maskvoje (Rusija), emigracijoje, palaidota Petrašiūnų kapinėse (Kaune).

Lapkričio 18-oji

Latvijos nepriklausomybės diena. Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

22

Iš Sovietų okupacijos grąžinti Lietuvos valstybės simboliai ir nacionalinė kalba. 1988 11 12 Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu valstybinis statusas buvo suteiktas lietuvių kalbai, tautinei vėliavai (Trispalvei) ir himnui. Nepaisant pasiekimų, nebuvo paskelbta Lietuvos įstatymų viršenybė prieš Sovietų Sąjungos, todėl Sąjūdis perėjo į atvirą opoziciją Lietuvos komunistų partijai.

129

Gimė Juozas Zikaras, 1881 11 18 Paliukuose (Pumpėnų vls., dab. Panevėžio r.). Lietuvių dailininkas, skulptorius, profesorius (1944). Remiamas lietuvių inteligentų (Gabrielės Petkevičaitės, Jono Jablonskio ir kt.) mokėsi Ivano Trutnevo piešimo mokykloje Vilniuje (1904–1906), vėliau studijavo Sankt Peterburgo Dailei skatinti draugijos mokykloje (1907–1910) ir Sankt Peterburgo dailės akademijoje (1910–1916). Mokytojavo Panevėžio valstybinėje gimnazijoje (1919–1928), dėstė Kauno meno mokykloje (1928–1940), Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (nuo 1941). Sukūrė daugelį nepriklausomos Lietuvos simboliais tapusių meno kūrinių: Laisvės statulą, Knygnešio skulptūrą, pirmąsias lietuviškas monetas, bareljefą Nežinomo kareivio kapui. Už darbus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu. Neištvėręs okupacinio sovietų režimo saugumo persekiojimo, nusižudė (62) 1944 11 10 Kaune.

64

Nužudytas Vincentas Borisevičius (58), 1946 11 18 Tuskulėnuose (dab. Vilniaus m. dalis.). Gimė 1887 11 23 Bebrininkuose (Paežerių vls., dab. Vilkaviškio r.). Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, prelatas (1928), vyskupas (1940), profesorius (1922). Baigė Seinų kunigų seminariją (1909), studijavo Friburgo universitete (Šveicarija, 1910). Dirbo Kalvarijos parapijos vikaru. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukęs į Rusiją, dalyvavo Petrapilio lietuvių seime (1917). Grįžęs į Lietuvą, paskirtas Marijampolės gimnazijos kapelionu (1918), Seinų kunigų seminarijos profesorius (1922–1926). Įkūrus Telšių vyskupystę, paskirtas Telšių vyskupijos kurijos generalvikaru (1926), o įsteigus Telšių kunigų seminariją, išrinktas rektoriumi bei profesoriumi (1927). Dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. Paskelbtas tituliniu Lizijos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo pavaduotoju (1940). Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, sugrįžus Sovietų Sąjungos okupacijai, pasisakė prieš bažnyčios persekiojimą. Rusų Sovietų okupantų valdžios suimtas (1946 02 05), kalintas, kankintas ir slapta sušaudytas. 

Lapkričio 19-oji

310

Įvyko Valkininkų mūšis. 1700 11 18 prie Valkininkų (dab. Varėnos r.) bajoriškoji opozicija sutriuškono sapiegininkus. Įsiplieskęs šių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės grupuočių karinis konfliktas (1694–1697) buvo apramintas (1698–1699), bet naujai iškilę nesutarimai tarp Sapiegų ir Vilniaus vyskupo Kazimiero Bžostovskio baigėsi nauju karu. Antisapiegininkai, kuriems vadovavo kunigaikštis Mykolas Servacas Višnioveckis ir Žemaičių seniūnas Grigalius Antanas Oginskis, disponavo apie 4 tūkst. bajorų kariuomene, o LDK didysis arklininkas ir Vilniaus vaivada Mykolas Pranciškus Sapiega mažesne – 2 tūkst., bet geriau ginkluota. Mūšyje sužeistas LDK didysis iždininkas Povilas Benediktas Sapiega, kariuomenės vadas M. P. Sapiega paimtas į nelaisvę ir nužudytas Valkininkų vienuolyne. Sapiegų valdžia LDK buvo pakirsta, jų dvarai konfiskuoti, o patys paskelbti bešloviais. Dėl šių LDK elito nesutarimų Šiaurės karo metu (1700–1721) Sapiegos rėmė Švediją, siaubusią LDK.

90

Laimėtas Giedraičių mūšis. Giedraičių mūšio pergalės diena. 1920 11 19–21 Lietuvos kariuomenė ties Giedraičiais ir Širvintom sumušė generolo Liusjano Želigovskio vadovaujamus Lenkijos karinius dalinius, kurie jau buvo okupavę Vilnių (1920 10 09) ir veržėsi į Lietuvos gilumą. Lietuvos kariuomenės kontrpuolimui vadovavo generolas Silvestras Žukauskas. Sėkmingos operacijos metu lapkričio 21 d. po pietų Giedraičiai buvo išvaduoti, bet, įsikišus Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai, lietuvių kontrpuolimas buvo sustabdytas ir Kaune buvo pasirašytos paliaubos tarp Lietuvos ir L. Želigovskio atstovų (1920 11 21). Nutrauktas kontrpuolimas nebedavė didesnių perspektyvų atgauti lenkų užgrobtą Vilnių ir jo kraštą.

Lapkričio 20-oji

51

Mirė Mstislavas Dobužinskis (84), 1959 11 20 Niujorke (JAV), emigracijoje. Gimė 1875 08 02 Naugarde (Rusija). Lietuvių scenografas, grafikas ir tapytojas. Kilęs iš senos lietuvių Dobužinskių giminės. Studijavo Sankt Peterburge, ten kurį laiką ir dirbo. Atvykęs į Lietuvą (1923), dirbo Kauno meno mokykloje (1929–1930), Valstybės dramos teatre (nuo 1931). Savo aktyvios kūrybinės veiklos metu rengė autorines parodas, piešė knygų iliustracijas, plakatus, kūrė ekslibrisus. Dalyvavo kuriant lietuvišką herbą (1933), vėliavą, ordinus, pašto ženklus. Išvykęs į Londoną (Didžioji Britanija) ruošti autorinės parodos (1939) buvo užkluptas Antrojo pasaulinio karo ir į Lietuvą nebegrįžo. Gyveno Prancūzijoje ir JAV. Paliko daugiau kaip tūkstantį darbų.

128

Gimė Ernestas Galvanauskas, 1882 11 20 Zizonyse (dab. Biržų r.). Politikas ir diplomatas, Lietuvos valstiečių sąjungos steigėjas (1905), 1918 m. atkurtoje Lietuvos valstybėje ėjęs įvairias aukštas valstybines pareigas: Lietuvos Ministras Pirmininkas (1919–1920, 1922–1924), užsienio reikalų ministras (1922–1924), finansų ministras (1939–1940) ir kt. Atstovavo Lietuvą Paryžiaus taikos konferencijoje (1919), Tautų Sąjungoje (1921), Didžiojoje Britanijoje (1924–1927). Vienas svarbiausių 1923 m. Klaipėdos sukilimo organizatorių. Mirė (84) 1967 07 24 Aiks les Bainse (Prancūzija), emigracijoje.

407

Mirė Kristupas Mikalojus Perkūnas Radvila (55–56), 1603 11 20 Lososnoje (dab. Lenkija). Gimė 1547 Vilniuje. Lietuvos valstybės ir karo veikėjas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas (1572–1579), LDK pakancleris ir Trakų kaštelionas (1579–1584). Vienas iš LDK kariuomenės vadų (nuo 1579) per Livonijos karą (1558–1583). Jo metu surengė drąsų žygį į Rusijos gilumą, kuris į istoriją įėjo „Radvilos reido“ vardu. Vilniaus vaivada (1584), LDK didysis etmonas (nuo 1589). Atrėmė Švedijos kariuomenės puolimą Latvijoje ties Kuoknese, išvadavo Cėsių pilį (1601). Pastatydino Biržų pilį (1586–1589), kuri tapo svarbiausiąja Šiaurės Lietuvos tvirtove.

Lapkričio 21-oji

647

Pirmą kartą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė apgulė Maskvą. 1368 11 21 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vedama LDK kariuomenė prie Trosnos upės sumušė Maskvą saugojusį pulką ir apgulė Maskvą. Algirdo kariuomenė tris dienas laikė apsiautusi Maskvos Kremlių, bet paimti neįstengė. Vėliau dar du kartus Ldk Algirdas nesėkmingai bandė užimti Maskvą: 1370 m. (Maskvos Kremlius buvo apsiaustas 8 dienas) ir 1372 m. Karas su Maskva baigėsi Liubutsko taikos sutartimi (1372).

91

Laimėtas Radviliškio mūšis. Radviliškio mūšio pergalės diena. 1919 11 21–22 Lietuvos kariuomenė ties Radviliškiu sudavė triuškinamą smūgį bermontininkams. Rusų baltagvardiečių ir vokiečių daliniai (oficialiai Rusijos Vakarų savanorių armija), vadovaujami Pavelo Bermonto, dar 1919 m. spalio mėnesį užėmė teritoriją kairiajame Dauguvos krante, puolė Rygą, iki lapkričio mėnesio užėmė Biržus, Radviliškį, Šiaulius, Raseinius, Jurbarką. Lietuvos kariuomenė Radviliškio mūšyje būtų visiškai sutriuškinusi bermontininkus, bet, įsikišus Tautų Sąjungai, ji privalėjo karo veiksmus nutraukti ir bermontininkus palydėti link Vokietijos sienos.

180

Mirė Janas Sniadeckis (74), 1830 11 21 Jašiūnuose (dab. Šalčininkų r.). Gimė 1756 08 29 Žinine (Lenkija). Matematikas, astronomas, filosofas, filosofijos daktaras (1775), profesorius (1781). Mokėsi Jogailos universitete Krokuvoje (1772–1775). Matematikos profesorius Krokuvos universitete (1781–1806). Dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime (1794). Persikėlė į Vilnių, dėstė astronomiją Vilniaus universitete (1806–1825), vadovavo jo astronomijos observatorijai, paskirtas Vilniaus universiteto rektoriumi (1807–1815). Išrinktas Rusijos mokslų akademijos nariu korespondentu (1811). Kūrė lenkų matematikos ir astronomijos terminiją. Parašė darbų matematikos temomis „Algebrinio skaičiavimo teorija“ (lenk. k., 1783), „Sferinė trigonometrija“ (lenk. k., 1817) ir kt.), filosofinių veikalų „Apie metafiziką“ (lenk. k. 1814), „Apie filosofiją“ (lenk. k., 1819) ir kt. Brolis Andrius Sniadeckis (1768–1838).

Lapkričio 22-oji

117

Kražių skerdynės. 1893 11 22 Rusijos imperijos kariuomenės Dono kazokų 3-iojo pulko 300 karių, panaudodami brutalią jėgą ir nepamatuotą prievartą bei smurtą, puolė Kražių bažnyčios gynėjus ir išlaisvino Kauno gubernatorių Nikolajų Klingerbergą, kuris buvo užsibarikadavęs Kražių bažnyčios palėpėje. Kražių skerdynėse 9 žmonės buvo nužudyti, apie 50 sužeista, 330 tardyta. Nors garsūs Rusijos advokatai įrodė, kad gubernatoriaus veiksmai buvo neteisėti, o Kražių bažnyčios gynėjai nekalti, bet, nepaisant to, teismas nuteisė 35 Kražių įvykių dalyvius (1894), iš jų 4-is – dešimčia metų katorgos. Tik caras Nikolajus II katorgininkams šią bausmę pakeitė kalėjimu, o kitas bausmes panaikino. Konfliktas tarp tikinčiųjų ir Rusijos valdžios kilo dėl caro Aleksandro III įsako (1893 06 22) nugriauti Kražių bažnyčią ir vienuolyną. Kražiškiai dieną ir naktį saugojo Kražių bažnyčią (nuo 1893 09 13). Kauno gubernatorius N. Klingenbergas su 70 policininkų ir žandarų jėga bandė uždaryti bažnyčią (1893 11 21), bet bažnyčios gynėjų buvo sumušti. Kražių bažnyčia nugriauta nebuvo, o vėliau naujai atidaryta (1910). Po Kražių įvykių itin sustiprėjo antirusiškos Lietuvos gyventojų nuotaikos.

 Lapkričio 23-ioji 

Lietuvos kariuomenės diena. Atmintina valstybės diena. LR Seimo nutarimu lapkričio 23-ioji paskelbta (2005 05 12) atmintina valstybės diena – Lietuvos kariuomenės diena. Šią dieną atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės premjeras Augustinas Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą (1918 11 23). Iki tol minėta (nuo 1997) kaip Lietuvos karių diena. Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

92

Sukurta Lietuvos kariuomenė. 1918 11 23 atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės premjeras Augustinas Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą. Pulkininkas Jonas Galvydis-Bikauskas paskirtas I pėstininkų pulko vadu, o pulkininkas Jurgis Kubilius štabo viršininku. Tuo metu kariuomenėje jau buvo apie 100 karininkų, valdininkų, gydytojų ir apie 50 savanorių karių. Vokietija pažadėjo Lietuvos kariuomenei materialinę ir ginkluotės paramą. Lietuvos kariuomenė pasižymėjo kovose su Lenkijos, Sovietų Rusijos karinėmis pajėgomis ir bermontininkais, apgynė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

125

Gimė Stasys Šilingas, 1885 11 23 Vilniuje. Lietuvos valstybės veikėjas, teisininkas, politikas. Baigė Vilniaus I gimnaziją (1905), studijavo teisę Maskvos universitete (1905–1912). Aktyviai reiškėsi Lietuvos politiniame gyvenime ir valstybės valdyme: Vilniuje įsteigė Lietuvių politikos centrą (1914), Lietuvių Tautos Tarybos pirmininkas (1917), Lietuvių Seimo prezidiumo narys (1917), Lietuvos Valstybės Tarybos narys, prezidiumo vicepirmininkas (1918) ir pirmininkas (1919–1920, 1928–1938), teisingumo ministras (1926–1929, 1934–1938). Demokratinės tautos laisvės santaros partijos vienas iniciatorių ir steigėjų (1917). Organizavo Lietuvos Respublikos kariuomenę. Dalyvavo 1926 valstybės perversme. Aktyvus įvairių visuomeninių organizacijų steigėjas. 1941 06 14 sovietų suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko krašto lagerius, kalintas be teismo. 1952 02 27 Sovietų MGB Ypatingojo pasitarimo nuteistas kalėti 25 metus. 1954 06 02 SSRS Aukščiausiojo teismo karinė kolegija bausmę sumažino, leista grįžti į Lietuvą. 1954 07 15 pakartotinai suimtas ir priverstinai ištremtas į Žitomiro srities (Ukraina) invalidų namus. 1961 11 17 leista grįžti į Lietuvą. Mirė (76) 1962 11 13 Kelmėje.

123

Gimė Vincentas Borisevičius, 1887 11 23 Bebrininkuose (Paežerių vls., dab. Vilkaviškio r.). Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, prelatas (1928), vyskupas (1940). Baigė Seinų kunigų seminariją (1909), studijavo Friburgo universitete (Šveicarija, 1910). Dirbo Kalvarijos parapijos vikaru. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukęs į Rusiją, dalyvavo Petrapilio lietuvių seime. Grįžęs į Lietuvą, paskirtas Marijampolės gimnazijos kapelionu (nuo 1918), Seinų kunigų seminarijos profesorius (1922–1926). Įkūrus Telšių vyskupystę, paskirtas Telšių vyskupijos kurijos generalvikaru (nuo 1926), o 1927 įsteigus Telšių kunigų seminariją, išrinktas rektoriumi bei profesoriumi. Dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. 1940 paskelbtas tituliniu Lizijos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo pavaduotoju. Sovietams okupavus Lietuvą, pasisakė prieš bažnyčios persekiojimą. 1946 02 05 suimtas, kalintas ir kankintas, nuteistas mirti ir sušaudytas (58) 1946 11 18 Tuskulėnuose (dab. Vilniaus m. dalis).

129

Gimė Petras Rimša, 1881 11 23 Margiuose (Paežerių vls., dab. Naudžių k. Vilkaviškio r.). Mirė (79) 1961 10 02 Kaune. Skulptorius, grafikas, medalistas. Kartu su kitais įkūrė Lietuvių dailės draugiją (1907). Dalyvavo parodose (nuo 1900), surengė individualių parodų. Sukūrė patriotinės tematikos skulptūrų, skulptūrinių kompozicijų („Lietuvos mokykla 1864–1904“, dar vadinama „Vargo mokykla“, 1906, „Artojas“, 1907 ir kt.), portretų, medalių.

159

Gimė Jonas Basanavičius, 1851 11 23 Ožkabaliuose (Bartininkų vls., dab. Ožkabaliai II, Vilkaviško r.). Vadinamas lietuvių tautinio atgimimo patriarchu, tautosakininkas, medikas, istorikas ir archeologas. Mokėsi Maskvos universitete iš pradžių Istorijos-filosofijos fakultete (1873–1874), vėliau perėjo į Medicinos fakultetą ir jį baigė (1879). Negalėdamas dirbti Lietuvoje, dirbo gydytoju Bulgarijoje (1879–1905). Parengė ir išleido pirmąjį „Aušros“ numerį (1883). Parvyko į Lietuvą (1904), apsigyveno Vilniuje (nuo 1905). Vienas iš Vilniaus Didžiojo Seimo organizatorių (1905). Iniciavo Lietuvių mokslo draugiją (1907) ir buvo jos prezidentas (1907–1927). Dirbo gydytoju Vilniaus lietuvių gimnazijoje (1917–1924). Kaip Lietuvos Tarybos pirmininkas iniciavo 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą ir buvo jo signataras. Istorinio-etnografinio muziejaus direktorius (nuo 1919), Lietuvos universiteto garbės daktaras ir profesorius. Labiausiai domėjosi lietuvių tautos etnogenezės ir kultūros istorijos klausimais. Parašė daugiau nei 40 studijų iš istorijos, archeologijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros ir kitų sričių. Paskelbė hipotezę apie lietuvių kilmę iš trakų-frygų. Mirė (75) 1927 02 16 Vilniuje. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (1970).

124

Mirė Adomas Honorijus Kirkoras (68), 1886 11 23 Krokuvoje (Lenkija). Gimė 1818 01 21 Slivine (dab. Baltarusija). Lenkų archeologas, spaustuvininkas. Dirbo Vilniaus iždo rūmuose, Vilniaus gubernijos Statistikos komitete kanceliarijos viršininku (nuo 1849). Vilniuje įkūrė spaustuvę ir jai vadovavo (1859–1867). Kasinėjo pilkapius ir kapinynus Baltarusijoje bei Lietuvoje. Priklausė Vilniaus laikinajai archeologijos komisijai, buvo Vilniaus senienų muziejaus istorijos ir archeologijos skyriaus vedėjas. Priklausė Imperatoriškajai rusų archeologinei draugijai Peterburge (narys korespondentas nuo 1856) ir Imperatoriškajai Maskvos archeologinei draugijai (narys nuo 1864). Išvyko į Sankt Peterburgą (1867), vėliau – į Krokuvą. Dirbo Lenkijos mokslų akademijoje (narys nuo 1873). Leidinių „Pamiatnaja knižka Vilenskoj gubernii“ (rusų k., 1850–1854), „Teka Wilenska“ (1857–1858), „Kurier Wilenski“ (1860–1865) redaktorius. Pirmojo vadovo po Vilnių ir Vilniaus apylinkes (1856), Senienų muziejaus katalogo (1858) leidėjas. 

Lapkričio 24-oji

296

Gimė Tomas Žebrauskas, 1714 11 24, gimimo vieta tiksliai nežinoma (manoma, kad Žemaitijoje ar Naugarduke). Jėzuitas (1732), kunigas, matematikas, astronomas, architektas. Filosofijos ir laisvųjų mokslų daktaras (1752), profesorius (1753). Mokėsi Vilniaus universitete, studijavo filosofiją (1735–1738) ir teologiją (1740–1744). Dėstė lotynų kalbą Kauno (1738–1739) ir Kražių (1739–1740) kolegijose bei filosofiją Kražių kolegijoje (1746–1748). Trumpai buvo Vilniaus jėzuitų naujokyno ūkio reikalų vedėjas (1748–1750). Tobulinosi Prahos, pas matematiką J. Steplingą, ir Vienos universitetuose (1750–1752). Vilniaus universiteto Matematikos katedros vedėjas (nuo 1752). Suprojektavo Vilniaus astronominės observatorijos pastatą (1752) ir vadovavo jo statybai, įsteigė universiteto fizikos ir astronomijos kabinetus (1753). Vilniaus universiteto observatorijos direktorius (1753–1758). Vykdė astronominius stebėjimus (stebėjo Jupiterio palydovų okultacijas). Nustatė Vilniaus geografinę platumą (1756). Lotynų kalba parašė aritmetikos ir geometrijos egzaminų programų. Mirė (44) 1758 03 18 Vilniuje.

Lapkričio 25-oji

67

Įkurtas Vyriausiasis lietuvių išlaisvinimo komitetas (VLIK’as). 1943 11 25 įkurta Lietuvių organizacija kaip pasipriešinimo okupacijai centras bei aukščiausia instancija, skirta ginti lietuvių tautos teises, kalbėti tautos vardu Lietuvoje ir užsienyje, rūpintis Lietuvos valstybingumo atkūrimu. Pirmininku išrinktas Steponas Kairys. Iš pradžių veikė Lietuvoje, vėliau persikėlė į Vokietiją (nuo 1944) ir JAV (nuo 1955). Turėjo pavaldžią Laisvės armiją, atkūrė Lietuvos Raudonąjį kryžių, paruošė Pasaulio lietuvių bendruomenės organizacinį planą (1946). Informavo pasaulio valstybes apie padėtį Lietuvoje, leido informacinius leidinius, rengė suvažiavimus.

173

Gimė Jonas Andrius Vištelis-Višteliauskas, 1837 11 25 Karališkiuose (prie Zapyšio, dab. Kauno r.). Poetas, sukilėlis, aušrininkas, vertėjas. Dalyvavo 1863–1864 m. sukilime prieš Rusijos valdžią, sukilimui pralaimint, 1864 išvyko į Italiją, kovėsi Džiuzepės Garibaldžio kariuomenėje. Gyveno Poznanės kunigaikštystėje (Vokietija, dab. Lenkija; 1870–1886), valdžios įsakymu kaip svetimšalis turėjo apleisti kraštą. 1886 išvyko į Braziliją, vėliau Argentiną. Prisidėjo prie „Aušros“ žurnalo steigimo (1883). Parašė romantinių eilėraščių, pasakėčių, straipsnių lietuvių kalbos, mitologijos, etnografijos, kultūros temomis. Vertė iš lenkų kalbos Juzefo Ignacijaus Kraševskio, Adomo Mickevičiaus patriotinę poeziją. Mirė (74) 1912 08 02 Buenos Airėse (Argentina), emigracijoje.

Lapkričio 26-oji

344

Mirė Danielius Kleinas (57), 1666 11 28 Tilžėje (Prūsija, dab. Soveckas, Kaliningrado sr., Rusija). Gimė 1609 05 30 ten pat. Liuteronų kunigas, kalbininkas. Filosofijos magistro laipsniu baigė Karaliaučiaus universitetą (1636). Kunigavo Tilžės lietuvių bažnyčioje (1637–1666). Karaliaučiuje lotynų kalba išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką „Grammatica Litvanica“ (1653; santrauka vok. k. 1654; liet. k. 1957 ir 1977). Gramatika turėjo didelę reikšmę lietuvių kalbotyros raidai. Joje pirmą kartą sistemingai aprašyta lietuvių kalbos gramatinė sandara, nustatytos to meto bendrinės lietuvių kalbos normos. Koregavo Jono Bretkūno „Biblijos“ vertimo 4-ąją dalį, išleido giesmyną „Naujos giesmių knygos“ (1666) ir prie jo pridėjo naują maldaknygę, vėliau daug kartų perleistą. Buvo parengęs vokiečių-lietuvių kalbų žodyną, kuris liko neišspausdintas.

226

Mirė Teodoras Narbutas (80), 1864 11 26 Vilniuje. Gimė 1784 11 08 Šiauruose prie Gardino (dab. Rodūnės r., Baltarusija). Lietuvos istorikas, archeologas, rašytojas, karo inžinierius, kapitonas. Baigė Vilniaus universitetą (1803), kur studijavo matematiką, inžineriją, o pas M. Šuką – architektūrą. Tarnavo inžinieriumi Rusijos kariuomenėje (1803–1812). Dalyvavo karuose prieš Prancūzija (1806–1807) ir Švediją (1808–1809). Išėjęs į atsargą (1812) apsigyveno savo dvarelyje Šauriuose (prie Gardino). Dar tarnybos metais (1810) pradėjo tyrinėti archeologijos paminklus. Skelbė straipsnius to meto lenkų spaudoje (nuo 1817). Palaikė ryšius su lietuvių šviesuoliais Simonu Daukantu, Ignacu Onacevičiumi, Simonu Stanevičiumi ir kt. Parašė „Lietuvių tautos istoriją“ (lenk. k., 9 t., 1835–1841), „Trumpą lietuvių tautos istoriją“ (lenk. k., 1847), paskelbė plačiausią Lietuvos metraščių variantą – Bychovco kroniką (1846), parengė rankraščiuose likusius Lietuvos istorinių paminklų indeksą ir XVII–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltinių rinkinį. Rinko tautosaką, etnografinę medžiagą, kurią panaudojo savo veikaluose. Darbuose nevengė romantikams būdingų istorinių mistifikacijų, o kartais ir falsifikacijų. Rėmė 1830 ir 1863 m. sukilėlius. Palaidotas Nočioje (Varanavo r., Baltarusija).

73

Mirė Silvestras Žukauskas (76), 1937 11 26 Dovalgonių dvare (netoli Kauno), palaidotas Kaune. Gimė 1860 12 31 Poškiečiuose (Pakruojo vls., dab. r.). Karininkas, generolas (1920). Baigė Marijampolės gimnazijoje 6 klases, nuo 1881 tarnavo Rusijos kariuomenės kavalerijoje. Baigė Karininkų artilerijos mokyklą (1903). Dalyvavo rusų-japonų kare (1904–1905). Pasižymėjo kariniais gabumais, todėl sparčiai kilo karjeros laiptais: papulkininkis (1908), pulkininkas (1912), generolas majoras (1916). 1918 grįžęs į Lietuvą, organizavo Lietuvos kariuomenę. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas (1919) ir Vyriausiasis kariuomenė vadas (su pertrauka, 1919–1920; 1923–1928). Sėkmingai vadovavo Lietuvos kariuomenės kovoms su bolševikais (1919), bermontininkais (1919) ir lenkais (1919–1920). Suteiktas generolo laipsnis (1920). Už nuopelnus apdovanotas Lietuvos ir kitų šalių vienuolika ordinų, svarbesni iš jų: Šv. Georgijaus kardas su paauksuota rankena (Rusija), Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius (1919), Karo kryžius (Čekoslovakija, 1926).

56

Sušaudytas Jonas Žemaitis (slap. Vytautas, 45), 1954 11 26 Butyrkų kalėjime, Maskvoje. Gimė 1909 04 15 Palangoje. Karininkas, Lietuvos partizanų vadas (1949–1954), Lietuvos prezidentas (1949–1953 paskelbtas po mirties, 2009 03 11) ir Dimisijos brigados generolas (po mirties, 1998). Baigė Raseinių gimnazijoje šešias klases, įstojo į Kauno karo mokyklą (baigė 1929), tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje (1936–1938). Sovietų Sąjungos okupacijos metais (1940–1941) toliau tarnavo į Sovietų Sąjungos Raudonąją armiją inkorporuotoje Lietuvos kariuomenėje, kol 1941 įsiplieskė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas. Vokietijos kariuomenei po 1941 06 23 lietuvių sukilimo užėmus Lietuvą, sąmoningai su grupe karininkų pasidavė Vokietijos kariuomenei ir išėjo į atsargą. Gyveno ir dirbo Kaune, vėliau Kiaulininkuose (dab. Raseinių r.) bei Šiluvoje. Įsijungė į rezistenciją, platino antinacinę spaudą. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą (1944), slapstėsi, kol įsijungė į Lietuvos laisvės armijos kovotojų gretas (1945), tapo Žebenkšties rinktinės (veikusios Raseinių r.) vadu. Kaip talentingas ir pasižymėjęs karininkas išrinktas Kęstučio apygardos vadu (1947 05). Įkūrė Jūros (Vakarų Lietuvos) partizanų sritį (1948 05) ir jai vadovavo. Partizanų suvažiavime išrinktas Lietuvos laisvės lovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininku (1949 02 10), faktiškai esančiu Lietuvos Respublikos Prezidentu, suteiktas partizanų generolo laipsnis. Po 1951 žiemą ištikusio insulto pavestų pareigų atsisakė ir gydėsi bunkeryje Šimkaičių miške (dab. Jurbarko r.). Pasveikęs (1953 pavasarį), vėl pradėjo eiti LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas. Išduotas (1953 05 30) ir suimtas bunkeryje. Nuvežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą ir ten po tardymų sušaudytas. Su LLKS vado mirtimi baigėsi organizuotas Lietuvos partizanų pasipriešinimas. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu (2009 04 11) pripažintas ketvirtuoju Lietuvos Respublikos prezidentu. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties, 1997).

Lapkričio 27-oji

420

Pirmą kartą į lietuvių kalbą išversta „Biblija“. 1590 11 27 Jonas Bretkūnas (1536–1602) baigė pirmąjį lietuvišką visos Biblijos vertimą. Pradėjo 1579 03 06 Labguvoje ir 11 metų, remdamasis Martyno Liuterio vokišku „Biblijos” variantu, atliko vertimą lygindamas su originalais. Lietuvišką „Bibliją“ Gumbinėje svarstė liuteronų kunigų konferencija (1590), tačiau rengimas spaudai buvo užvilkintas ir liko rankraštis. Jis šiuo metu saugomas Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne. Lietuvoje eksponuotas (2002) J. Bretkūno vertimas pasižymi išraiškos grynumu, taupumu ir aiškumu, leksiniais naujadarais, kurių dalis prigijo

Lapkričio 28-oji

95

Lietuvai grąžintas Grigaliaus kalendorius. 1915 11 28 Vokietijos valdžia okupuotose Rusijos žemėse (tarp jų ir Lietuvoje) panaikindama Julijaus kalendoriaus galiojimą įvedė Grigaliaus kalendorių. Grigaliaus kalendorius vietoj Julijaus kalendoriaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo įvestas dar 1582, bet po 1795 m. trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Rusijai aneksavus Lietuvą, buvo įvestas Rusijoje galiojęs Julijaus kalendorius.

Lapkričio 29-oji

53

Sušaudytas Adolfas Ramanauskas (slap. Vanagas) (39), 1957 11 29 Vilniuje. Gimė 1918 03 06 Niu Britene (JAV). Lietuvių partizanas, Dimisijos brigados generolas (po mirties, 1998). Baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją (1936), vėliau Klaipėdos pedagoginį institutą. Kauno karo mokykloje baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą. Dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje (1940–1945). Antrosios sovietinės okupacijos metais įstojo į Lietuvos partizanų gretas (1945 04 25). Vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui, vėliau tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, o nuo 1946 – Merkinės rinktinės vadu. Perėmė vadovavimą Dainavos apygardai (1947), išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu (1948). Lietuvos partizanų vadų susirinkime paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju (1949 02 16). Paskirtas LLKS Gynybos pajėgų vadu (nuo 1950). Suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Susirgus LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkui J. Žemaičiui, perėmė jo pareigas (1951–1953). Slapstėsi (nuo 1952), tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų..“ (išleista pav. „Partizanų gretose“, 1989; org. pav. 1992, 1999, 2007). Išduotas ir suimtas KGB (1956 10 12), kalintas ir žiauriai kankintas. LSSR Aukščiausiasis Teismas skyrė mirties bausmę (1957 09 25), kuri buvo įvykdyta 1957 11 29. Taip buvo nužudytas paskutinis LLKS Tarybos prezidiumo narys. Apdovanotas I ir II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais su kardais (1949 ir 1950), I ir II laipsnių Vyčio Kryžiaus ordinais (po mirties, 1998 ir 1999).

Lapkričio 30-oji

Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto diena. Atmintina diena. LR Seimo nutarimu lapkričio 30-oji paskelbta (1998 06 25) atmintina valstybės diena – Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto diena.

92

Paskelbtas Tilžės aktas. 1918 11 30 Prūsijos Lietuvių Tautos Taryba (išrinkta 1918 11 16) Tilžėje paskelbė deklaraciją, kuria reikalavo Mažąją Lietuvą prijungti prie Lietuvos valstybės. Šios politinės iniciatyvos ėmėsi prolietuviškai nusiteikę Mažosios Lietuvos inteligentai – Vilius Gaigalaitis, Martynas Jankus, Vydūnas, Adomas Brakas, Jonas Vanagaitis ir kt. (1918 11 16). Aktas teisine prasme neturėjo jokios juridinės galios, bet buvo Lietuvos valstybei svarbus kaip lietuvninkų apsisprendimo argumentas pretenzijoje į Klaipėdos kraštą, kurį prisijungė 1923 m. 

583

Gimė Kazimieras Jogailaitis, 1427 11 30 Krokuvoje (Lenkija). Lietuvos didysis kunigaikštis (1440–1492), Lenkijos karalius (1447–1492). Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio nužudymo (1440 03 20), Lietuvos didikai prieš Lenkijos ponų valią Vilniaus katedroje (dab. arkikatedra) Kazimierą Jogailaitį paskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1440 06 29). Šis aktas nutraukė unija su Lenkija. Kol Kazimieras buvo nepilnametis, už jį Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdė Ponų taryba, vadovaujama Jono Goštauto. Po brolio, Lenkijos karaliaus Vladislovo Varniečio, žūties kovoje su osmanais ties Varna (dab. Bulgarija, 1444), Lenkų didikai pasiūlė Kazimierui Lenkijos karaliaus sostą. Šis, reikalaujant LDK didikams, pasiūlymą priėmė tik lygiateisių valstybių sąjungos sąlygomis (1447). LDK bajorams Kazimiero privilegija buvo suteikta naujų teisių ir laisvių (1447). Kazimieras Jogailaitis karaliaudamas Lenkijoje ir beveik nesilankydamas LDK, daugiau rūpinosi Jogailaičių dinastijos stiprinimu Europoje nei LDK interesais. Dėl valdovo valdžios silpnėjimo itin sustiprėjo Ponų tarybos įtaka. Kazimieras buvo paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis, mokėjęs lietuviškai. Mirė (64) 1492 06 07 Gardine. Jaunesnysis Jogailos sūnus, pats turėjo šešis sūnus. Iš jų garsiausi – Aleksandras, Žygimantas Senasis, Jonas Albrechtas, Vladislovas II.

65

Mirė Vilius Gaigalaitis (75), 1945 11 30 Bretene (Vokietija). Gimė 1870 09 27 Naujienose (Ragainės apskr., dab. Kaliningrado sr., Rusija). Klaipėdos krašto lietuvių visuomenės veikėjas, publicistas, evangelikų liuteronų kunigas, teologijos daktaras (1900), profesorius (1929). Prūsijos landtago deputatas (1903–1918), stengėsi ginti Prūsijos lietuvių reikalus, rašė memorandumus dėl Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos. Dirbo laikraščio „Pagalba“ redaktoriumi (1904–1931). Lietuvos Valstybės Tarybos narys (1920). Klaipėdos krašto lietuvių delegacijos Ambasadorių konferencijoje vadovas (1922). Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius (1925–1941). Pirmininkavo „Sandoros“ draugijai (1905–1939), Lietuvių mokslo draugijos narys (1907–1914). Įkūrė pirmąją lietuvišką gimnaziją Klaipėdoje ir jai vadovavo (1922–1924), taip pat įkūrė Klaipėdos krašto mokyklų draugiją (1926). Po to, kai Vokietija okupavo Klaipėdos kraštą (1939), pasitraukė į Kretingą (1940), vėliau – į Vokietiją (1941). Išleido darbus lietuvių ir vokiečių kalbomis: „Kristijonas Donelaitis, jo gyvastis ir darbai “ (1913), „Lietuvių-baltų problema“ (1915), „Evangelikų liuteronų bažnyčia Lietuvoje, jos kovos ir vargai 1925–1929“ (vok. k., 1929) ir kt. Už nuopelnus apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio (1928) ir II laipsnio (1930) ordinais, Latvijos IV laipsnio Trijų žvaigždžių ordinu.