Knygų maniako išpažintis (2)

Lietuvos bibliofilui gyvenimas būtų kaip rojuje, jei knygos būtų pigesnės. Laimė, yra galimybių kai kurias jų įsigyti nebrangiai. Ir dar viena labai gera naujiena – vis daugiau turime kokybiškos verstinės klasikos, tačiau nemažėja ir originalių, mūsų autorių sudarytų knygų. Kalbėdami apie šį kontrastą, užsuksime į svečius pas du leidėjus: leidyklas „Versmė“ ir „Kitos knygos“.

Autorių kolektyvas. ENDRIEJAVAS. 18-OJI SERIJOS „LIETUVOS VALSČIAI“ MONOGRAFIJA. Vilnius: Versmė, 2010.
 
Sudarė: Virginijus Jocys, Antanas Žemgulis
 
Senokai į akį buvo kritusios neregėto storumo knygos paslaptingais pavadinimais. Kai išdrįsau atsiversti naujausiąją, sužinojau, jog tai – šimtatomės monografijų apie Lietuvos valsčius serijos projektas. Leidyklos „Versmė“ vadovas Petras Jonušas džiaugiasi neseniai pasirodžiusia 18-ąja knyga – „Endriejavas“. Lokalinės monografijos apie Lietuvos valsčius pradėtos leisti nuo 1994-ųjų, kai tik įsikūrė leidykla. Visos monografijos skirtos Lietuvos vardo tūkstantmečiui, jos dedikuojamos ir kitoms valstybės, jos miestų, miestelių bei kitų įvykių sukaktims. Ši knyga – storiausia iš visų „Versmės“ išleistų – joje 1400 puslapių.

Kaip teigia istorikai, valsčius (lenk. gmina, rus. волость, vok. Gemeinde) –¬ mažesnysis administracinis teritorinis vienetas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), Abiejų Tautų Respublikoje, Lietuvos Respublikoje, Rusijos imperijoje ir kitose šalyse. Tai seniausios teritorinės organizacijos Lietuvoje, derinusios bendruomenės ir valstybės reikalus, dėmuo. XIII–XIV a. LDK valsčių sudarė keli kaimai (bajorų sodybos) ir laukai (valstiečių sodybos) apie pilį. Vilniaus universiteto istorikas medievistas Henrykas Łowmiańskis (1898–1984) yra suskaičiavęs, kad to meto Lietuvoje buvo 77 valsčiai. Po 1564–1566 m. administracinės reformos Lietuvoje liko 48 valsčiai (pavietai). Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, valsčių ribos koreguotos taip, kad sutaptų su parapijų ribomis. Todėl kelis šimtus metų toje pačioje teritorijoje gyvenę žmonės sukūrė mikrokultūrą su savita šnekta, kitais ypatumais. 1919–1940 m. Lietuvoje buvo 530 valsčių. 1950 m. okupantai panaikino administracinį respublikos suskirstymą apskritimis ir valsčiais, sudarytos sritys ir rajonai (LTSR buvo 87 rajonai su sustambintomis apylinkėmis).

Atkūrus nepriklausomybę valsčiai vėl grąžinti. Mikroistorija Lietuvoje dar tik gimsta, tad unikali „Versmių“ leidyklos knygų serija – pirmasis (iš tiesų 1998 m. išleista „Žagarė“ buvo pirmoji knyga, pažymėta Lietuvos vardo tūkstantmečio ženklu) ir vienas svarbiausių tūkstantmečio projektų. Pasak P. Jonušo, planuojama išleisti knygas apie visus valsčius; tai milžiniškas projektas (daugiau kaip 400 knygų). Didžiulis mokslininkų, menininkų, istorikų, archeologų, etnologų, folklorininkų, kalbininkų, sociologų, gamtininkų, kraštotyrininkų, redaktorių ir kitų specialistų kolektyvas (iš viso serijai yra rašę per 1 500 autorių, iš kurių daugiau kaip 300 turi mokslo vardus) šiuo metu pluša prie keliasdešimties naujų leidinių. Remiamasi žmonių atsiminimais, archyvų duomenimis, mokslo studijomis, kita rašytine ir nerašytine medžiaga. Daugiatomėje serijoje, kuri dar vadinama „baltąja“ (nes kol kas daugelis knygų dar neparašytos), –¬ vienodos struktūros leidiniai apie Lietuvos miestus, miestelius, kaimus ir vienkiemius, jų apylinkių kraštovaizdžio raidą ir istoriją nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, kovas už Nepriklausomybę, apie tradicinę kultūrą, verslus, kalendorinius ir šeimos papročius, paprotinę teisę, liaudies išmintį, bažnyčias, žmones, tarmių ir vietos šnektų ypatumus, tautosaką, tautines mažumas ir kt.

Išleista 17 serijos monografijų (20 tomų): 1) „Žagarė“ (pirmoji serijos monografija; dedikuota Žagarės 800 metų jubiliejui, 1998, 912 p.) – pirmoji knyga Lietuvoje ir pasaulyje, išleista su Lietuvos tūkstantmečio ženklu-logotipu; 2) „Obeliai. Kriaunos“ (Obelių 480 m. sukakčiai skirta knyga, 1998, 864 p.; 2-as papildytas leidimas Obelių 500 m. sukakčiai, 2009, 1224 p.); 3) „Plateliai“ (Platelių 550 m. jubiliejui, 1999, 800 p.); 4) „Žiobiškis“ (Žiobiškio parapijos 200 m. jubiliejui, 2000, 1024 p.); 5) „Širvintos“ (Širvintų 525 m. sukakčiai, 2000, 776 p.); 6) „Lygumai. Stačiūnai“ (Stačiūnų parapijos 90-mečiui, 2001, 896 p.); 7) „Veliuona“ (Magdeburgo teisių suteikimo Veliuonai 500 m. sukakčiai, 2001, 1176 p.); 8) „Raguva“ (Raguvos 500 m. jubiliejui, 2001, 1128 p.); 9) „Seredžius“ (Seredžiaus 710 m. sukakčiai, 2003, 1238 p.); 10) „Kvėdarna“ (Kvėdarnos 675 m. sukakčiai, 2004, 1160 p.); 11) „Papilė“ (Papilės 665 m. sukakčiai, I dalis – 2004, 1082 p.; II ir III dalys – 2006, 752 p.); 12) „Tauragnai“ (Tauragnų 750 m. jubiliejui, 2005, 1364 p.); 13) „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ (Musninkų 445 m., Kernavės 725 m., Čiobiškio 475 m. sukaktims, 2005, 1304 p.); 14) „Laukuva“ (Laukuvos 750 m. jubiliejui, I dalis –¬ 2005, 924 p.; II dalis – 2008, 950 p.); 15) „Gelvonai“ (Gelvonų 625 m. sukakčiai, 2009, 1384 p.); 16) „Baisogala“ (Baisogalos 470 m. sukakčiai, 2009, 1056 p.); 17) „Gruzdžiai“ (Gruzdžių 375 m. sukakčiai, I dalis – 2009, 1000 p.). Bendra išleistų monografijų apimtis – kartu su serijoje nenumeruota, dar plonais viršeliais išleista įžangine knyga „Sintautai. Žvirgždaičiai“ (1996, 430 p.) – 21444 puslapiai. Pridėjus dar ir „Endriejavą“, bus beveik 23 000 puslapių! Artimiausiu metu turi išeiti dar kelios monografijos, pradedant nuo „Gruzdžių“ antrosios dalies.

Paprastai viena „Lietuvos valsčių“ serijos monografija rengiama 3–5 metus, apima apie 1000 puslapių, vidutiniškai joje būna apie 600 iliustracijų (nuotraukų, piešinių, brėžinių, žemėlapių ir kt.).
Pažvelkime į kol kas naujausią „Lietuvos valsčių“ monografiją.
„Edriejavas“ sudarytas iš šių skyrių: „Gamta“, „Istorija“, „Istorija. Švietimas. Kultūra“, „Istorija. Endriejavas 2004–2009 metais“, „Istorija. Kaimų, giminių, šeimų istorija“, „Kalba“, „Tautosaka“, „Etninė kultūra“, „Įžymūs žmonės“.

Bene geriausiai iš rašytojų Endriejavo, Rietavo ir Gargždų regiono žmonių dvasią yra atspindėjęs rašytojas Petras Dirgėla romanuose „Joldijos jūra“, „Anciliaus ežeras“ (interviu su P. Dirgėla –¬ p. 1229–1238): „Kai buvau vaikas, vaikščiodavau septynis kilometrus iš Žvaginių į Endriejavą pas davatką Barborą katekizmo mokytis. Miestelio gatvėmis beveik visada vėjas skraidžiodavo ir nešiodavo dulkes, atrodydavo, ir akmeninis grindinys, ir namų pamatai vos vos virpa. Aš įtikėjau, jog Endriejavas yra gyvas taip pat, kaip ir stalius Endriejus...“ (p. 1230).

<...>

Atgal

Viršun