Plokščiai: Maila Talvio, Vincas Kudirka
ir Petras Kriaučiūnas

Nemunėlis bėgo kaip skystas sidabras

Šiandien tęsiu įspūdžius, kurie susikaupė per „Versmės“ leidyklos surengtą ekspediciją į Plokščius.

„Mes džiaugiamės, kad šiai ekspedicijai vadovavo monografijos „Plokščiai“ vyriausiasis redaktorius sudarytojas, žinomas žurnalistas ir poetas Antanas Andrijonas. Jis mūsų žemietis, kilęs nuo Gelgaudiškio ir yra daug padaręs Šakių rajono kultūrai“, – sakė Šakių savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė.

Šeštadienį rašinį apie Plokščius baigiau, pasakodamas apie Helsinkio universiteto profesorių Jooseppį Mikkolą. Jis kartu su žmona Maila Talvio 1894 metais povestuvinės kelionės atvyko į Lietuvą, apsigyveno Plokščiuose pas Petrą Kriaučiūną.

Maila Talvio

Maila Talvio (1871–1951) – suomių rašytoja. Tikrasis jos vardas ir pavardė Marija Mik-kola. Ji parašė keletą romanų, išleido istorinę trilogiją „Baltijos duktė“.

1894 ir 1895 metais lankėsi Plokščiuose, užrašinėjo lietuvių liaudies dainas. Plokščiuose susipažino su Vincu Kudirka. Suomių kalba parašė apie jį prisiminimų.

Maila Talvio Suomijos spaudoje rašė ir kitus straipsnius apie Lietuvą ir lietuvius.

Viename iš pirmųjų Maila Talvio romanų – „Dvi meilės“ pagrindinis veikėjas buvo lietuvis.

Apsakymų rinkinyje „Naktis ir rytas“ (1919) neigiamai pavaizdavo revoliucinį judėjimą Suomijoje, todėl į ją sovietmečiu buvo žiūrima gana rezervuotai.

Pirmieji Maila Talvio romanai lietuvių kalba „Varpas“ ir „Dvi meilės“ pasirodė 1936 metais.

Maila Talvio ir jos vyras Jooseppi Mikkola Plokščiuose ir kitose Lietuvos vietose susipažino su lietuvių veikėjais ir visą gyvenimą liko nuoširdūs lietuvių bičiuliai.

Maila Talvio 1938 metais, rašydama laišką Lietuvos rašytojams, prisimena ir Plokščius: „Taip pat prisimenu ir Plokščių kaimą, jo senus ąžuolus, po kuriais mūsų mažas draugų būrelis susirinkdavo vakarais, kai čiulbėdavo lakštingalos, Nemunėlis bėgo kaip skystas sidabras, o merginos ir vaikinai dainuodami grįždavo iš pievų namo. Prisimenu bažnyčią ant aukštos kalvos, kurioje tėvai ir motinos, visi kaimo žmonės klūpodavo sekmadieniais. Taip pat prisimenu tą naktį, kai buvo suimtas Kudirka, ir Kriaučiūno žodžius: kiekviena idėja reikalauja savo aukų... Kiek daug tada aš išmokau iš Lietuvos kryžiaus nešėjų!“

Didesnio lietuvio nebuvo

Petrą Kriaučiūną jau minėjau, rašydamas apie suomių intelektualų viešnagę Plokščiuose. Todėl nuo jo ir pradėsiu pasakojimą apie žymius plokštiečius.

„Jei ne Petras Kriaučiūnas, mūsų Plokščius mažai kas Lietuvoje žinotų“, – teigė aktyvus kraštotyrininkas mokytojas Vytautas Valunta.

„Didesnio lietuvio, kito įžymesnio už jį žmogaus tuomet nebuvo Suvalkų žemėje“, – sakė kalbininkas Jonas Jablonskis.

Petras Kriaučiūnas

Petras Kriaučiūnas gimė 1850 m. rugsėjo 16 d. Vilkaviškio rajone, Papečkių kaime (dabar Girėnų kaimas).

Tėvai buvo pasiturintys valstiečiai. Baigęs Vištyčio pradinę mokyklą, 1863–1871 mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1871–1880 metais – Seinų kunigų seminarijoje ir Petrapilio dvasinėje akademijoje. Čia susipažino su tuo metu studijavusiais K. Jauniumi ir S. Gimžausku, kurie turėjo įtakos jo tolesnei veiklai.

Šventintis į kunigus atsisakė, nes būtų reikėję dirbti Mogiliovo gubernijoje, o jis labai norėjo dirbti ir gyventi Lietuvoje.

Dar metus mokėsi Varšuvos universitete ir, gavęs mokytojo diplomą, įsidarbino Marijampolės gimnazijoje.

Prasidėjo našiausias ir svarbiausias jo veiklos periodas. Be lotynų kalbos, jis dar turėjo graikų, vokiečių ir lietuvių kalbos pamokų. Nors lietuviškos buvo neprivalomos, tačiau Petras Kriaučiūnas sugebėjo suburti aplink save lietuvišką jaunimą.

Buvęs Marijampolės gimnazistas J. Bagdonas apie tuos laikus rašė:

„Lietuvos inteligentija kalbėjo lenkiškai, skaitė lenkiškai, mąstė lenkiškai, jautė lenkiškai (...). P. Kriaučiūnas drąsiai stojo prieš tą srovę, stojo vienas prieš visus(...). Jo pamokos buvo giesmės senovės Lietuvos galybei, didybei, grožybei, lietuvių kalbos turtingumui, jos senumui, gražumui...“

Gimnazijos bibliotekos lietuviškų knygų skyriuje turėjo kelis šimtus rinktinių veikalų ir naudojo juos pamokose lietuvių kalbos ir raštijos istorijai pavaizduoti. Tapo tikru lietuvybės agitatoriumi, o jo butas – lietuvybės skleidimo židiniu. Prisidėjo prie gimnazistų būrelio lietuviškai spaudai skaityti ir platinti susikūrimo.

Padėjo „Aušrai“, „Varpui“

Pasirodžius „Aušrai“, rėmė ją pinigais, taisė rankraščius, padėjo ją platinti. Užsisakydavo apie pora šimtų egzempliorių ir skleisdavo juos ne tik tarp moksleivių, bet ir visoje Suvalkijoje.

Turėjo patikimų platintojų kunigų, buvusių jo mokslo draugų. Tai A. Grinevičius, J. ir S. Norkai, A. Radušis ir kiti.

Daug padėjo ir „Varpui“ – dalyvavo pirmajame varpininkų susirinkime, yra redagavęs „Varpo“ straipsnių. Gautus spaudinius dalydavo nemokamai.

Daktaras K. Grinius suskaičiavo apie 80 įžymių jo mokinių. 23 jo mokiniai nukentėjo nuo persekiojimų.

Ne tik teisėjas

Senasis Plokščių dvaras

1887 caro administracija Petrą Kriaučiūną kartu su kitais lietuviais atleido iš mokytojų. Jis įsidarbino apygardos teismo suvažiavimo raštvedžiu.

1889 metų sausio 30 dieną Petras Kriaučiūnas buvo paskirtas Plokščių teisėju. Jis įsikuria senajame dvaro name Plokščių gale, panemunėje. Veda anksti mirusio bendradarbio Petro Armino-Trupinėlio našlę Sofiją Zaliauskaitę–Arminienę.

Vincas Kudirka

Į šią jaunavedžių sodybą ir pradeda plūsti svečiai. Čia jį lankė studentai, kunigai, šviesuomenė. Aptardavo su jais ir lietuviškos spaudos leidimo bei platinimo klausimus. Pas jį lankėsi A. Baranauskas, J. Jablonskis, P. Avižonis, J. Tumas-Vaižgantas, G. Petkevičaitė-Bitė, P. Višinskis.

O Vincas Kudirka šiuose namuose buvo savas žmogus. Jis čia atvažiuodavo ne tik pabendrauti, bet ir atgauti jėgų. Čia jo prireikdavo ir kaip gydytojo.

Jis Plokščiuose lankėsi taip dažnai, kad žandarams prireikus areštuoti Vincą Kudirką, jie jo ieškodavo Petro Kriaučiūno namuose.

Kalbininkų Meka

XIX amžiuje Europos kalbininkai vis labiau įvertina lietuvių kalbos senoviškumą ir svarbą lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai. O svetingasis Petras Kriaučiūnas mokėjo aštuonias kalbas, tarp jų ir svarbiausiąją – lietuvių, dėl kurios likimo (rusinimo ir lenkinimo) jau buvo rimtai susirūpinta.

Todėl į Plokščius atvyksta garsus rusų kalbininkas Aleksandras Aleksandrovas, danas etnografas Ojė Benediksenas, prancūzų mokslininkas Boduenas de Kurtenė, čekas Vaclavas Machekas, suomių kalbininkas Jooseppi Mikkola su jaunąja žmona.

Teisininkas K. Samajauskas rašo: „Rami vieta viliojo kitų kraštų žmonės ne tik Nemuno krantų grožybėmis, kurioms gali prilygti Europoje tiktai Reino krantai. Plokščiai – tai bundančios Lietuvos Ramuva, anot lenkininkų, tai „Meka“, kurion būriais keliavo „piligrimai litvomanai“.

Plokščiuose Petras Kriaučiūnas pragyveno dešimt metų.

Palaidotas Jaroslavlyje

Paminklas savanoriams Plokščiuose

Petras Kriaučiūnas 1899 metais buvo atleistas iš teisėjo pareigų, grįžo į Marijampolę. Dirbo advokatu.

Nuo 1906 metų vėl pradėjo mokytojauti, dėstė lotynų ir lietuvių kalbas. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, kartu su gimnazija išvažiuoja į Jaroslavlį, kur netikėtai 1916 metų sausio 20 diena miršta. Ten ir palaidojamas. Ant jo kapo Jaroslavlyje, pasak kraštotyrininko Vytauto Valuntos, yra užrašas:

„Palaidotas toli nuo šalelės gimtinės
Gulės tavo kūnas kapuos svetimuos,
Dvasia gi tavoji šileliuos tėvynės
Raiba gegute pasivertus kukuos“.

Toli nuo tėvynės jis ilsisi iki šiol. Nors dar 1921 metais Jonas Jablonskis apie Petro Kriaučiūno palaikus rašė: „...Parsivežkime į Lietuvą ir to žmogaus kaulus – tolesniosioms mūsų kartoms minėti, stiprėti ir mokytis“.

Atgal

Viršun