„Versmės“ leidyklos vaizdo kanalo įrašo garso takelio tekstas

20 filmas
Pasveikus nuo Covid-19, išlieka komplikacijų grėsmė [20]

Kuo ilgiau mes gyvename su šia liga, tuo labiau ji mus stebina.
Kaip bebūtų keista, ši liga stipriau veikia žmones kurie ja nesirgo, o buvo šalia žmonių, kurie sirgo. Vieniems gali padėti psichologas, kitiems reikalingas psichiatras. Nenuostabu, kad daugelyje šalių yra pastebimas psichotropinių preparatų naudojimo augimas.
Siurprizai, kuriuos mums pateikia covid‘as, tampa vis mažiau malonūs.
Susirgimų banga buvo susijusi vadinamuoju „Gama“ virusu, kuris pirmiausiai buvo aptiktas pietų Afrikoje ir Brazilijoje, ir virusu „Delta“, aptiktu Indijoje. Virusologų nuostabai, mutacijos buvo reikšmingos, ir tai yra svarbiausia žinia.
Kai kurie žmonės ilgai negali suprasti, kas su jais  ar jų giminaičiais vyksta, nors liga atrodo seniai pasitraukė.
Žmogus dažnai negali atsiminti daikto pavadinimo, jis gali apibūdinti daiktą, kad tai  daiktas, kuris skleidžia šviesą, yra stiklinėje kolboje, bet pasakyti žodį „lemputė“, negali.
Mokslininkai vis labiau įsitikina, kad pats stipriausias smūgis tenka galvai. 
Įrodyta, kad SARS-CoV-2 virusas, dar vadinamas „neuro žudiku“, gali prasiskverbti pro smegenų hematoencefalinį barjerą ir tiesiogiai užkrėsti smegenų ląsteles.

Nežinomas covid‘as
Šis filmų ciklas pavadintas „Nežinomas covid‘as“. Mes pabandysime Jums padėti susitvarkyti su problemomis, kurios yra susijusios su SARS-CoV-2 virusu. Tačiau šios problemos nėra taip lengvai matomos ir daugeliui tai tampa gąsdinančia staigmena. Vieną iš jų gydytojai ir mokslininkai jau vadina atskira  nauja diagnoze – pocovidinis sindromas.

Nežinomas covid‘as. Pokovidinis sindromas
Moksle bei mokslininkų tarpe terminas „pokovidinis sindromas“ atsirado 2020-ųjų metų pabaigoje. Iki tol buvo manoma, kad šios ligos pasekmes galima įveikti seniai sukurtomis medicininės reabilitacijos priemonėmis. Niekam ne paslaptis, kad sergant ir persirgus bet kuria pakankamai sunkia liga, gali kilti komplikacijų. Gaila, tačiau mes pripratę susidurti su bakteriniu uždegimu persirgus gripu ar viršutinių kvėpavimo takų ligomis, ir tampa visiškai aišku, kad silpnumas ir darbingumo praradimas žmogui, kuris kelias savaites pragulėjo lovoje ar juolab  ligoninėje – natūrali to pasekmė.  Žinoma, Covid-19 nėra išimtis. Po šios ligos, ypač sunkios jos formos, žmogui reikalinga reabilitacija.
Nepaisant ligos eigos sunkumo, paprasčiausia gydomoji gimnastika ar elementarūs kvėpavimo pratimai – tai būtina visada. Akivaizdu, kuo sunkiau sergame, tuo ilgesnė reabilitacija, tuo sunkiau pacientui. Gydomoji gimnastika – vienas iš svarbiausių reabilitacijos elementų.
Šiuolaikinė gydomoji gimnastika – tai ne tik pratimai, yra sukurta daug treniruoklių, kurie padeda pacientams greičiau reabilituotis. Tai susiję su kaulų-raumenų funkcijomis, kai žmogus jaučia bendrąjį silpnumą bei sunkumą judant. O tai nutinka beveik visada, jei žmogus atsidūrė reanimacijoje su prijungta deguonies kauke, ir tuo labiau, jei  su dirbtiniu plaučiu ventiliavimu. Daugelis turbūt girdėjome, kad covid‘ui pažeidus plaučius, labai svarbu kaip galima greičiau atstatyti tas plaučių alveolių funkcijas, kurios dar nėra pažeistos fibrozės, t.y. nepavirto „matiniu stiklu“.
Dabar mes matome, kad po kvėpavimo gimnastikos, pacientų saturacja (įsotinimas deguonimi) tapo aukštesnė nei buvo. Jei kalbame apie širdies kraujagyslių sistemą visumoje, tai po kvėpavimo gimnastikos padidėja ir tolerancija fiziniams krūviams. Čia mums padeda bėgimo takeliai, kuriuos naudojame sportuodami, taip pat ir antigravitaciniai, multimediniai takeliai, kurie veikia praktiškai visas organizmo sistemas ir organus.
Kas dėl pokovidinės plaučių fibrozės, tai pasaulyje yra kuriami aparatai, stabdantys jos vystymąsi, tačiau kol kas tai tik eksperimentiniai gaminiai, kuriami kol kas  ribotų tyrimų pagrindu. Gydytojai, naudojantys šiuos aparatus, tvirtina, kad beveik visada pasiekiamas teigiamas rezultatas.
Keliame pilvą, taip, prijungiame elektrodą, taip, dedame ranką čia, kad būtų patogiau, taip gerai. Tai radijo dažnių terapijos aparatas, tai fizioterapija, tai unikalus elektroterapijos aparatas, kuris veikia unikaliu 448 kilohercų dažniu. Tai ląstelių terapija. Matomas priešuždegiminis efektas bei tarpląstelinė regeneracija, naudojamas plaučių fibrozei sistemiškai bei kompleksiškai gydyti. Ispanų mokslininkai jau paruošė plaučių fibrozės, kurią sukelia Covid-19, gydymo aprašus. Tai rekomenduojama kaip labai efektyvi fizioterapija. Yra suaktyvinamos ląstelės, vyksta regeneracija, tai yra, audiniai atsistato.
Ar bus galima su šiais aparatais padėti sunkiems pokovidinio sindromo pacientams, kol kas neaišku. Tarptautiniu mastu toks gydymas dar nėra patvirtintas. Tačiau nereikia užmiršti, kad tik visai neseniai pasaulis išgirdo apie Covid-19. Kaip bebūtų, pirma ir akivaizdi mūsų filmo išvada – po sunkios ir vidutinės Covid-19 ligos eigos, būtina kompleksinė organizmo reabilitacija, net ir tais atvejais, kai  žmogui subjektyviai atrodo, kad  savijauta  yra nebloga. Tai nutinka todėl, kad organizmo pažeidimai, sukelti šios ligos, ne visada juntami, o su jais susidoroti galima tik tada, jei to imsimės nedelsiant.
Atstatyti galima praktiškai viską, jei neimsime domėn tokių sunkių pasekmių kaip, pavyzdžiui, insultas, sukeltas šios ligos. Insultas ir taip yra sunkti liga, po kurios yra sunku  atsistatyti. Tačiau, praktiškai viskas yra atstatoma, tik reikia tuo užsiimti. Net jei plaučiai yra pažeisti 75%, organizmas turi nuostabią savybę, tokią kaip sanogenezę. Yra ir patogenezė, kuri daugumai yra aiškesnė, t.y., kai kažkas yra  „griaunama“, o sanogenezė – tai kai žmogus pats save „atstato“, – be  šio proceso mes ilgai neišgyventume. Organizmas pats atstato tuos pažeidimus, kurie yra grįžtami, pavyzdžiui plaučiai buvo pažeisti 75% , o po gydymo – jau tik 25%. Jei dar pridėtume tam tikrus preparatus, pavyzdžiui, fermentus, kurie blokuoja randų susidarymą, daro juos mažesniais, tai galime tai atstatyti.

Persirgus Covid-19 būtina sisteminė reabilitacija
Taigi, pakartosime mūsų paprastą pirmąją išvadą – po sunkios covid‘o būklės, būtina reabilitacija, kaip ir po bet kurios sunkios ligos. Žinoma, ne kiekvienas turi galimybę patekti į šiuolaikinį reabilitacijos centrą: kam trūksta lėšų, kas toli gyvena nuo universitetinių ligoninių. Tačiau kiekvienas žmogus, susidūręs su covid‘u, tiek pacientas, tiek terapeutas, turi žinoti, kad parinkti vieną ar kitą gydomąją reabilitaciją galima beveik visada. Rusijos sveikatos apsaugos ministerija, remdamasi sukaupta patirtimi, leidžia vis naujas laikinąsias rekomendacijas šia tema – 2021 m. liepos mėnesį jos sudarė 170 puslapių.
Rekomendacijos. Pacientų reabilitacijai pirmiausiai skiriama fizinė reabilitacija, kvėpavimo gimnastika, poveikis krūtinės ląstos, nugaros raumenims. Fizinis krūvis, kai dar gulime lovoje būdami raudonojoje zonoje, kitas etapas – sėdint lovoje. Krūvis didinamas, didinamas, didinamas, kol pacientas jau gali lankyti baseiną; plius kraują skystinančių medikamentų vartojimas, kuris gali trukti pakankamai ilgai, net iki 6 savaičių po persirgtos virusinės infekcijos. Gal sirgdami mes netekome visų vitamino C atsargų, o vitamino D po persirgtos koronoviruso infekcijos praktiškai niekas neturi. Vadinasi, jei nėra vitamino D, organizmas negauna ir kalcio. Visi šie mikroelementai, kuriuos mes praradome ligos eigoje, taip pat turi būti atstatyti. Trečia, medikamentinis gydymas turi būti nukreiptas kovai su intoksikacija, kuri buvo išprovokuota tų pačių medikamentų: antibiotikų, priešvirusinių vaistų, tai juk  ne vitaminai, taip pat dar pridėkime raumenų sunykimą.

Daugelis didžiųjų šiuolaikinių gydymo centrų publikuoja savo rekomendacijas ką daryti pacientams, grįžusiems iš ligoninių. Šią informaciją galima rasti internete, įvairiuose vaizdo įrašų tinklalapiuose, organizacijų tinklalapiuose, tame tarpe ir mūsų Sečeno universiteto tinklalapyje yra šios rekomendacijos.

Taigi vaizdas lyg ir aiškus, bet kuri sunki liga nualina organizmą, sutrikdo įvairiausių organų veiklą. Reikalingas tikslingas atstatymas, kitaip komplikacijos gali užsitęsti arba tapti amžinomis. Tai galėjome ir patys suprasti, ar tai viskas, covid‘o pasekmės įveiktos?

Gaila, tačiau viskas pasirodo ne taip paprasta. Mes išgirdome pasakojimus iš pacientų, persirgusių koronoviruso infekcija, parinkome pavyzdžių iš socialinių tinklų, kurie yra tiesiog nepaaiškinami, kažkokie neįtikėtini, o pasekmės – „velniškos“, ir pavyzdžiai, kurie tiesiog šokiravo.

Štai keletas jų. Pasakoja 27 metų vyras prieš 3 mėnesius pasveikęs nuo šios infekcijos: „Dažnai pradėjau sapnuoti mirusius žmones, gyvūnus. Periodiškai atsiranda keistas noras pasivaikščioti po kapines, kažkoks potraukis mirčiai, nesveikas susidomėjimas šia tema. Įdomu, kad tai prasidėjo praėjus mėnesiui po persirgimo covid‘u. Dar nebuvo pasireiškęs silpnumas, laužymas. Kai šios prastos savijautos bangos nurimo, dingo tie sapnai ir fantazijos. Gal reikia kreiptis į psichiatrą ir gerti antidepresantus?“

„Covid‘as plaučius buvo pažeidęs 25-30%, tai visumoje lengva forma, ligoninėje praleidau 6 dienas. Man buvo rekomenduota vartoti kraujo krešumą mažinančius preparatus, tačiau ar aš neįsiklausiau, ar gydytojai nepabrėžė jų svarbos. Prabėgo pusantro mėnesio, aš dirbu, ir staiga netikėtai nudegina krūtinę, tačiau širdimi nesiskundžiau ir šiaip nusiskundimų neturėjau. Sekančią dieną ruošiuosi į darbą, net  mankštą ant grindų padariau, nes turiu chondrozę. Man sako, žmogau, tai infarkto požymis, liepė kviesti greitąją. Atvažiavo greitoji, apžiūrėjo ir sako – važiuojam, nuvežė į ligoninę. Padarė širdies echoskopiją, rado krešulį. Buvo atlikta skubi operacija.  Pragulėjau ten šešias dienas, išrašė visą virtinę vaistų, kuriuos turėsiu gerti visą likusį gyvenimą, kad nesusidarytų krešuliai“.

Moteris, 30-ies metų. „Prieš mėnesį persirgau covid‘u, sirgau namuose, plaučių pažeidimas 20%. Gėriau antibiotikus, vitaminus, lyg pasveikau. O kas atsitiko dabar: galva – slenka plaukai, akys niežti,  atsirado inkštirai, kaip paaugliams, čiaudėju, kraujuoja dantenos, ausys užsikimšusios, kaip po vandeniu, per nosį negaliu kvėpuoti jau kelias dienas. Krūtinės ląsta – visur pjauna, duria, lyg virbalais badytų. Po valgio klaikus atsiraugėjimas, tachikardija, skauda pečius, lyg ant manęs kažkas sėdėtų. Pastoviai norisi giliai įkvėpti, pilvas – skauda visas žarnas, atrodo ir inkstus, tinsta kojos, suka pirštus, atsiranda mėlynės – turbūt venos, atrodo viskas dega. Bet svarbiausia – galva. Nesuprantu kas joje vyksta – nuasmeninimas, pojūtis lyg tuoj apalpsiu“.

Gal galima būtų sakyti, kad šias istorijas mes parinkome specialiai, maža kuo ir kodėl žmogus skundžiasi. Tačiau panašių istorijų girdime milijonus visame pasaulyje. Bendras jų bruožas – netikėtas, stiprus savijautos pablogėjimas praėjus mėnesiui, trims ar net penkiems mėnesiams po persirgto Covid-19. Dažnai skundžiamasi žymiais nervų sistemos ir psichikos pakenkimais. Ne visada viską galima „nurašyti“ bendrai savijautai po persirgtos sunkios ligos.
 
To pasekmėje 2020 metų pabaigoje Pasaulinė Sveikatos Organizacija įtraukė į 10-ąją tarptautinę ligų klasifikaciją naują diagnostinį kodą UO9.9 – būklė po Covid-19, nepatikslinta. Daugelis gydytojų, jų tarpe ir Rusijos, kurie buvo šio sprendimo iniciatoriais, linkę tai vadinti pokovidiniu sindromu. Reikia suprasti, kad visos diagnozės su kodu U yra eksperimentinės ir neprivalomos. Jos aprašo patologijas, kurias dar reikės ištirti. Jokių oficialių aprašų ar rekomendacijų kaip gydyti šias patologijas pasaulis dar neturi. Svarbu, kad yra atskiriama pati diagnozė – Covid -19 bei jo pasekmės, nors įvairių specialybių gydytojai ir mokslininkai į tai žiūri skirtingai.

Būtinybė tam žinoma yra, kadangi žmonių, persirgusių šią infekcija vis daugėja, daugėja ir pacientų, kuriems pasireiškia vadinamieji pokovidiniai simptomai. Šie simptomai atsiranda persirgus šią infekcija. Akademiko Aleksandro Čučalino duomenimis (jis yra Rusijos respiratorinės draugijos pirmininkas) nuo 30 iki 60% pacientų patiria šiuos simptomus. Šis klausimas yra labai aktualus, todėl šis sindromas yra įtrauktas į 10-ąją tarptautinę klasifikaciją peržiūrai. Tai žinoma yra teisinga, kadangi reikia surasti būdus šių pacientų priežiūrai, diagnostiniam gydymui ir reabilitacijai.

Žinote, kol kas turiu dviprasmį įspūdį. Iš vienos pusės, man atrodo, kad dar ankstoka tokiai diagnozei, todėl, kad nėra ilgalaikės stebėsenos, nėra aiškaus supratimo ką apima šis sindromas, kokie simptomai jį sudaro. Iš kitos pusės, tarkime, žmogus, persirgęs sunkia forma, jis negali eiti į darbą nors ir turi neigiamą testą. Jam pasireiškė vadinamasis pokovidinis sindromas. Jis eina į polikliniką, gydytojui tenka parinkti kitą diagnozę, kad žmogus gautų nedarbingumą arba jį pratęsti, kadangi žmogus  dar kurį laiką yra nedarbingas.

Tai vienas iš tarptautinės ligų klasifikacijos kodų, kuriais mes koduojame universalią informaciją, kuria dalijamės su kitomis šalimis. Sindrominės diagnozės gali skirtis atskirose šalyse. Yra standartiniai tarptautiniai kodai kurie leidžia kitos šalies gydytojams suprasti apie ką yra kalbama. Jau sukaupta patirtis leido susisteminti ir klasifikuoti šią būklę kaip pokovidinę bei įtraukti ją į klasifikaciją.
Ši sąvoka tiek neapibrėžta, viena kas ten yra, tai jei žmogus, persirgęs covid‘u ateina su nusiskundimais, drąsiai galima jam rašyti tokią diagnozę. Daugeliui kitų sindromų yra žinoma etiologija ir patogenezė, kaip gydyti, ką daryti. Šia prasme mes įvedėm, kaip aš sakau „gydytojo pasiteisinimą“ – parašei diagnozę, lyg viskas ir teisinga, ir sąžinė rami, diagnozė yra. Tačiau ligoniams  nuo to nei geriau, nei blogiau. Tuo labiau, kad dauguma skundų neturi mokslinio patvirtinimo. Niekas nežino, kuo tas žmogus sirgo iki tol, jis juk galėjo nežinoti, kad jo širdis nesveika, na širdies kraujagyslių susirgimai. Vėliau smogė covid‘as ir smogė dvigubai. Iš vienos pusės, pati liga, iš kitos – gydymas. Kai ką antibiotikai, kai ką plaučių ventiliacija ir t.t. Mes gauname įvairiausias priežastis ir pasekmes, todėl į šią klasifikaciją žiūriu truputį skeptiškai ir ironiškai. Kai jums sako kokia ten forma, tarkime, šizofrenija, depresija ar širdies kraujagyslių ligos, gydytojas, skaitydamas šią išvadą, žino kur jus nukreipti. O čia kas, išskyrus tik tai, kad jis persirgo, kas dar? Toliau tik jo nusiskundimai.

Matome, kad reabilitologai ir neurologai į šią diagnozę žiūri optimistiškiau, nei psichologai ir psichiatrai. Tai visai nesunku paaiškinti, ši nauja liga kai kuriuos organus ir sistemas pažeidžia taip stipriai (gerai, kad daugiau ar mažiau  žinome, kaip, jei tai pavyksta), šie pažeidimai tampa giluminiai ir sisteminiai, į  juos galima žvelgti kaip į atskiras ligas, nors juos sukėlė persirgta virusinė liga. Šias ligas reikia gydyti ne bendrąja reabilitacija, o gydyti jas tikslingai. Bandykime išsiaiškinti kokios konkrečiai ligos sudaro šią naują „paplaukusią“ eksperimentinę diagnozę  – pokovidinis sindromas.

Pokovidinis sindromas. Kvėpavimo sistema
Pradėkime nuo to ką jau galime teigti, ką žinome, kas yra ištirta. Pirma – kvėpavimo sistemos pažeidimai, nereikia užmiršti, kad SARS-CoV-2 tai pirmiausia respiratorinis koronovirusas. Jau 2020 metų pradžioje, ištyrus  pirmuosius Uhano viruso štamus, Kinijos mokslininkai išsiaiškino, kad sunkiais atvejais, virusas pažeidžia pusę plaučių audinio per pirmąsias dvi ligos dienas.
SARS-CoV-2 į ląsteles patenka per membranos vartus, skirtus receptoriniam  baltymui EIS-2 ir proteazės TMPRSS-2 fermentui. Daugiausiai tokių vartų turi taurės formos kvėpavimo takų ląstelės, kurios gamina gleives bei blakstieninės viršutinių kvėpavimo takų ląstelės. Visiškai aišku, kad kvėpavimo sistemoje, kurioje nustojo tinkamai veikti gleivėtasis paviršius, funkcija nevykdoma. Tačiau, kaip mano daugelis mokslininkų ir gydytojų, pagrindinė pokovidinio plaučių sindromo priežastis yra ne ta.
Jau išsiaiškinta, kad pažeidimai, kuriuos patiria organizmas susidūręs su virusu – tai krešulių susidarymas. Krešuliai patenka į plaučių audinį, tai ne pneumonija, o greičiau pneumonitas. Tai mažos trombozės plaučių audiniuose, netipinis uždegimas, kadangi jis sukeltas krešulių, o ne bakterijų ar viruso, tokio kaip gripas. Virusas dauginasi kvėpavimo sistemos  audiniuose, juos naikina. Vadinasi, po to ant šių pažeistų audinių patenka bakterinė infekcija, taigi tuo ir skiriasi. Receptorius, ant kurio prisitvirtina plaučių audiniuose virusas, užima ketvirtą vietą.
Vadinasi, plaučių sunkias ir ilgalaikes pasekmes sukelia ne covid‘as, pažeisdamas kvėpavimo takų ląsteles, kurį galime laikyti atskiru sindromu, o mikrokrešuliai, užkemšantys kvėpavimo sistemos smulkiąsias kraujagysles. To pasekmė – apmiršta dideli kvėpavimo alveolių plotai. Pasveikus daugelis šių pažeistų plotų nebeatsistato. Jie pakeičiami jungiamuoju audiniu, panašiu į odos randus. Tai yra vadinama plaučių fibroze. Gaila, tačiau pasaulyje yra žinoma daug atvejų, kai žmogus, susirgęs plaučių fibroze, lieka invalidu, priklausomu nuo deguonies. Tačiau yra kompensacinis plaučių fibrozės gydymas, jau mūsų filmo pradžioje parodėme eksperimentinį ispanų aparatą, skirtą plaučių elektroterapijai. Yra ir laiko patikrintų metodų, naudojant juos galima sakyti, kad tai reabilitacija po ligos arba pokovidinio plaučių sindromo gydymas. Bet gydytojus praktikus ir jų pacientus neypatingai domina  šios mokslinės diagnostinės klasifikacijos klausimas. Svarbu, kad šie metodai veikia.
Šiuo metu mes naudojame barokameras pacientams kurie persirgo koronoviruso infekcija. Atsižvelgiant į tai, kad ligos procese mažėja plaučių tūris, vadinasi ir organizmas mažiau prisotinimas deguonimi. Viena iš pasekmių, persirgus Covid-19  pneumonija, yra plaučių fibrozė, kuri sumažina plaučių tūrį. Todėl pas mus patekę pacientai turi žemą saturacijos lygį, t.y., sumažėjus plaučių tūriui, sumažėja deguonies patekimas į plaučius, vadinasi ir į organus, audinius. Norint padidinti plaučių tūrį mes naudojame barokameros metodą. Šis metodas pagrįstas tuo, kad kol pacientas yra barokameroje, mes prisotiname organizmą, kraujotaką, kitus organus padidintos koncentracijos deguonimi, naudodami padidintą spaudimą. Fibrozės pokyčiai, tas žymėjimas, kurį mes turime, gali būti skirtingas. Norint, kad šis procesas neprogresuotų – taikomas šis metodas. Taip  tie plaučių audinių plotai, kurie yra pažeisti pakankamai stipriai, neatsistato, kitaip sakant, mes jų „išpūsti“ nebegalime. Tačiau padidinti tūrį tų audinių, kurie liko sveiki, mes galime naudodami perteklinį spaudimą ir padidintą koncentruotą deguonį.
Naudojant šiuos metodus, galime padėti pacientams, kurie turi aukštą pažeistų plaučių audinių procentą, išvengti invalidumo perspektyvos. Ar galime kalbėti apie pergalę prieš pokovidinį sindromą? Gaila, bet – ne. Plaučių pagrindinė pažeidimo priežastis, kaip jau jūs supratote, yra kraujagyslių trombozė. Taigi pokovidinį sindromą ryškiai iliustruoja širdies kraujagyslių ir kraujo sistemų pažeidimai.
Aplamai nėra infekcinių ligų, kurios neturėtų įtakos kraujo sudėčiai. Tai natūralu, didžiulė žmogaus imuninės sistemos dalis yra sukoncentruota įvairiose kraujo ląstelėse, kovoti su infekcijomis – jų pirmaeilė užduotis. Tačiau covid‘o atveju ši kova atsigręžia prieš savą organizmą. Daugelis turbūt girdėjo posakį „citokininė audra“. Covid‘o atveju ji paveikia jaunus ir sveikus žmones, turinčius gerą imunitetą. Citokinas – tai medžiaga, kurios pagalba imuninės ląstelės kviečia viena kitą į pagalbą. Tačiau jei jų atsiranda per daug, imunitetas pradeda naikinti savus audinius ir žmogus gali mirti nuo sepsio. Bet ne citokinai sukelia sunkias pokovidines pasekmes, kurios pasireiškia kraujagyslių mikrotrombais visame organizme. Koronavirusas pažeidžia endotelio ląsteles, kurios dengia kraujagysles iš vidaus. Kad neįvyktų kraujagyslės plyšimas ir kraujo išsiliejimas, specialios kraujo plokštelės, kurios vadinamos trombocitais, pažeistoje vietoje  sudaro mikrotrombą, užklijuoja tą kraujagyslės įplyšimą lyg pleistru. Čia dar nieko baisaus nėra, tampa baisu, kai šis mechanizmas nustojamas kontroliuoti, nes kraujagyslės yra visuose organuose.
Trombai gali formuotis ir galvos smegenyse, tada tai tampa insultu, gali būti pažeista ir oda, kas irgi dažnai nutinka. Tai ta pati trombozė, tik odos pažeidimas pasireikš kitaip, o ne kosuliu. Jis atsiranda virusui veikiant kraujo homeostazę. Mes visada turime balansą – yra sistemos kurios skystina kraują, yra sistemos kurios didina kraujo krešėjimą.  Šis balansas tiesiog pasikeičia, kai trombų atsiradimas tampa labiau intensyvus. Todėl pagrindinis medikamentas, sergant koronoviruso infekcija, yra kraują skystinantys preparatai, jie yra skiriami visiems. Skirti priešvirusinius ar antibiotikus, tai priklauso nuo to, kada nustatyta diagnozė, kada pateko į ligoninę ir kitų faktų.
Anksčiau kai kurie specialistai visus ilgalaikius organizmo pažeidimus po covid‘o aiškino kraujo sudėties pakitimais, širdies kraujagyslių sistemos pažeidimais, netgi visas pokovidines nervų sistemos problemas.
Ši infekcija turi įtakos kraujo koaguliacijai, t.y. krešumui, bei  kraujagyslių sienelėms. Šie du komponentai gali tapti vadinamuoju „paleidimo mechanizmu“ pacientams, persirgusiems covid‘u, kad jiems atsirastų vadinamasis pokovidinis sindromas su neorologinėmis komplikacijomis. Koronovirusas paveikia kraujo reologiją, t.y. klampumą, ir vadinamąjį deguonies trūkumą, vadinasi ir tas, ir kitas mechanizmas pasireiškia tuo, kad kenčia  neuronai. 
Stebėdami šiuos pacientus, padarius kompiuterinę tomografiją, galvos smegenų magnetinio rezonanso tyrimą, mes nematome kažkokių drastiškų centrinės nervų sistemos pažeidimų. Tai gali būti susiję netiesiogiai, pvz., jei pacientas prieš susirgdamas turėjo arterinę hipertenziją, tai ligos eigoje tai gali sukelti insultą. Tada mes jau matome milžinišką deficitą.
Vėlesni tyrimai parodė, kad virusas SARS-CoV-2 gali veikti nervų sistemos ląsteles tiesiogiai. Kraujas ir kraujagyslės nukenčia praktiškai visiems pacientams, net jei jie persirgo lengva forma. Prisiminkime svarbiausia, ką mums papasakojo Sečeno universiteto reabilitacijos centro pacientas:
„Na buvo rekomendacijos, bet ar aš neįsiklausiau, ar gydytojai neakcentavo, kad reikia vartoti trombus mažinančius preparatus. Na nuvežė į ligoninę, padarė širdies echoskopiją, sako, pas jus trombas, reikia skubiai operuoti.“
Dabar mūsų nestebina, kad praėjus mėnesiui po pasveikimo, tai nutiko. Juk negydant kraujagyslių ir paties kraujo, trombozė organizme gali tik didėti. Kai kurie medicinos atstovai pateikia paradoksalią nuomonę. Jie mano, kad galima išsiversti be  sudėtingos  covid‘o terapijos, jei nuo pirmų ligos dienų vartoti tiksliai apskaičiuotas antikoaguliantų dozes ir tokiu pat būdu pradėti gydyti pokovidinį sindromą.
Reikalas tas, kad virusai, visi virusai ne tik iššaukia trombozes, mes tai vadiname išplitimu arba diseminuota intravaskuline koaguliacija (krešėjimo sistemos sutrikimas). Tai toks universalus patologinis procesas kaip, pavyzdžiui, uždegimas. Vadinasi ir gydymas – taip pat universalus. Tai antikoaguliantų vartojimas, t.y. tų preparatų, kurie  neleidžia kraujui krešėti. Itin sunkiais atvejais naudojama donorų ypač žemoje temperatūroje užšaldyta plazma, paprasta, ne kovidinė. Dar atliekama plazmaferė (kraujo valymas), tai procedūra, kurios metu pašalinama plazma, kurioje plaukioja daugybė įvairių faktorių. Patologinius reikia pašalinti ir pakeisti juos į donoro. Tiems pacientams, kurie gydomi mūsų ligoninėje, nereikalinga ta reabilitacija, kuri yra siūloma, priešingai, mes nerekomenduojame fizinių pratimų, kadangi mes tiksliai žinome, kad fiziniai pratimai iššaukia paūmėjimus. Mes nerekomenduojame būti saulėje, nes žinome, kad saulės spinduliuotė taip pat sukelia paūmėjimus, nerekomenduojame jokio psichinio krūvio.
Čia turėtume perspėti žiūrovus, kad profesoriaus Vorobjovo nuomonė nėra plačiai pripažinta medicinos mokslo. Tačiau, persirgus bet kokio sunkumo covid‘o forma, reikia įdėmiai stebėti kraujo ir kraujagyslių būklę, su tuo sutinka ir dėl to nesiginčija  visi specialistai.
Atskirą žinutę pokovidinė mikrotrombozė siunčia jauniems žmonėms, kurie iš kažkur ištraukė, kad skiepai nuo šio viruso, stipriai kenkia vyrų lytinei sistemai. Diskusijų šia tema pilni socialiniai tinklai, dažnai randame tokius įrašus: „nesiskiepysiu, esu jaunas, noriu turėti vaikų“. Jokių duomenų apie komplikacijas pasiskiepijusių vyrų lytinei sistemai nei mokslininkai, nei gydytojai neturi. Tačiau turima kitų duomenų, kad net persirgus besimptome forma, kuria dažnai serga jauni žmonės, galimas pokovidinio sindromo išsivystymas, kuris gali turėti įtakos reprodukcinėms funkcijoms.
Plaučių receptoriai, prie kurių prisitvirtina virusas, užima ketvirtą vietą, kiti audiniai taip pat turi šiuos receptorius, todėl pažeidimai vyksta visur. Daugiausiai šių receptorių yra  kiaušinėlių audiniuose. Jūs gi neplanuosite vaikų iškart persirgę covid‘u. Jaunuoliui, kuris persirgo būdamas dvidešimties, tai gali atsiliepti sulaukus 30-ies. Jei apie plaučių pakenkimus, jų mastą  galime pasakyti jau po metų, nes jie labiau trumpalaikiai, geriau matomi, tai pamatyti kaip tai paveiks reprodukcijos sistemą, kol kas negalime.
Kokie yra visuotinai pripažinti metodai kraujo ir kraujagyslių problemoms spręsti atsiradus pocovidiniam sindromui? Tai antikoaguliantų vartojimas stebint gydytojui, mikroelementų, vitamino C ir D vartojimas ir atstatymas organizme.  Daugelio specialistų nuomone, šių gyvybiškai svarbių resursų nebuvimas sukelia daugelį „atidėto“ pokovidinio sindromo pasireiškimų, kurie taip gąsdina daugelį persirgusių žmonių. Aš lyg ir seniai pasveikau, o čia – štai kas.
Tai gali būti atsargų išeikvojimas, t.y. mes turime operatyviąją energetinę sistemą, turime atsargas. Kada įvyksta griūtis, mes imame iš rezervų, rezervai tuštėja, faktiškai „centrinis bankas“ mums sako, o rezervų nebėra. Labai svarbu, kad reabilitacija vyktų atsižvelgiant į tai bei kompensuoti kai kurias medžiagas, kurios gali greitai baigtis. Greičiausiai tai medžiagos, kurios išnaudojo savo vidinius resursus galutinai, tada viskas pradeda byrėti. „Skrenda eskadrilė, vyksta bombardavimas, tai – sunki būklė. Ir nors eskadrilė jau seniai nuskrido, viską subombardavo, tai, kas subombarduota, jūs dar ilgai, ilgai atstatinėsit“, – štai toks pavyzdys. Yra toks posakis – „kur trumpa, ten trūksta“. Yra chroniškos ligos, reiškia ten yra uždegimas, ten pakitę audiniai, ten pakitusi ląstelių sudėtis, kažkur yra edema. Šiose vietose pažeidimai gali būti didesni ir reikšmingesni, nei sveikame organe. Sugriauta sistema, kuri buvo subombarduota, griūva totaliai. 
„Atidėti“ sindromai yra sistemų pažeidimo pasekmė bei organizmo resursų išnaudojimas. Tai suprantamas ir argumentuotas požiūris, tačiau dalis gydytojų bei mokslininkų prie to prideda dar vieną grėsmingą faktorių. Tai tie pacientai, kurie susiduria su, turbūt, pačiomis labiausiai gąsdinančiomis pokovidinėmis pasekmėmis, kurios žmonėms iškyla kaip vaiduokliai miško tankmėje. Tai įvairiausi nervų bei psichikos sistemų pažeidimai.

Pokovidinis sindromas. Nervų sistema ir psichika
Pirmiausia, prisiminkime, kas yra psichosomatika. Tai įvairių sistemų bei organų sutrikimai, kuriuos sukėlė žmogaus psichinės problemos. Mūsų filme mes jau išsiaiškinome kai kurias pokovidinio sindromo sukeltas  įvairių  organizmo sistemų pakenkimo priežastis. Tačiau psichiatrai bei psichologai tvirtina, kad visus šiuos faktorius dar papildo psichosomatika.
Organizmo reakcija į covid‘ą – kaip į eilinį stresą. Jei anksčiau tai buvo lokalu, t.y., ten kur kažkas įvyko: gaisras ar sprogimas, ar dar kažkoks įvykis, tiltas sugriuvo – žmonės reagavo. Žmonės kitame regione – nekreipė į tai jokio dėmesio, užjautė, bet ne daugiau. O čia, pasirodo, didžiąją žmonijos dalį sukaustė baimė, atsirado panika. Potrauminis stresinis sutrikimas atsiranda ne streso metu ar iš kart po jo, o po trijų keturių mėnesių, kartais ir po pusmečio. Pavyzdžiui, žmogus dalyvavo kovinėse operacijose, matė gaisrą ir kitus dalykus, tačiau pirmomis dienomis jo tai niekaip nepaveikė. Vėliau staiga atsiranda visi simptomai: depresija, nerimas, somatizacija. Todėl tai normalu žmonėms, persirgusiems covid‘u. Pas mus viskas turi psichosomatinę priežastį. Todėl yra noras išskirti psichosomatines priežastis, o kitas laikyti normaliomis, aš net įtariu, kad ir apendicitui turi poveikį psichosomatika.
Vadinasi, mūsų anoniminei herojei, kurios įrašus mes aptikome socialiniuose tinkluose, problemos – inkštirai, plaukų problemos, žarnyno sutrikimai, galėjo atsirasti praėjus mėnesiui po ligos ne tik dėl mikrotrombozės bei organizmo resursų trūkumo. Šie simptomai gali būti išprovokuoti psichikos pažeidimų, kuriuos sukėlė pokovidinis sindromas.
Tiek terapeutai, tiek kiti specialistai, dažnai sako mūsų pacientams, kuriems nieko nenustato, neranda kažkokio organinio somatinio substrato, sako –„ pas jus čia psichosomatika“. Atseit, eikite aiškintis pas psichoterapeutą ar psichiatrą. Tačiau čia reikia būti labai atidiems, kadangi psichosomatika mes galime pavadinti ką tik norime, bet reikia išbraukti pačią somatiką. Todėl, kad žmogus, kuris yra somatiškas – yra pilnai ištirtas ir visiškai sveikas. Jei kalbėtume atsižvelgdami į psichosomatinio sutrikimo apibūdinimą, tai bet kuris somatinis veiksmas, tame skaičiuje infekcinis, kaip koronovirusas, kuris sutrikdo psichoemocinę būklę, gali būti pripažintas psichosomatiniu sutrikimu. Aš kviečiu gydytojus terapeutus ir gydytojus reabilitologus atsižvelgti į visas šios pokovidinės būklės  ypatybes, kadangi pacientų terapijos bei reabilitacijos metu turi dalyvauti ne tik jie, bet ir gydytojas psichoterapeutas.
2021 m. liepos mėnesį autoritetingame medicinos žurnale „Lancet“ [„The Lancet“] buvo išspausdinti Kembridžo mokslininkų tyrimai. Jie ištyrė daugiau kaip 80 tūkst. pacientų, persirgusių covid‘u ir pastebėjo kognityvinius pažeidimus, kurie tiesiogiai priklausė nuo persirgtos ligos sunkumo.
Jie tyrė įvairių kategorijų pacientų intelekto lygį – tų kas sirgo lengvai, vidutiniškai ir kas buvo gydomas taikant dirbtinę plaučių ventiliaciją. Gauti rezultatai parodė, kad visų pacientų, nežiūrint kokia forma sirgo, buvo sumažėjusios kognityvinės funkcijos. Ypatingai tos, kurios yra susijusios su loginių uždavinių sprendimu, samprotavimais, pasvarstymais. Jie savo pirminiame tyrime, kadangi be abejonės, jis bus tęsiamas, pastebi, kad tai yra susiję su galvos smegenų hipoksija, o ne su viruso toksiškumu, jo neurotoksiškumu – tai tik prielaida. Žmogui, kuriam atsiranda plaučių problemos – tai hipoksija, ir taip pat galvos smegenų hipoksija. Galvos smegenys – tai pati stambiausia centrinės nervų sistemos dalis. Didieji pusrutuliai, negaudami deguonies, akivaizdžiai pradeda prasčiau veikti. Savo tyrime jie atskleidė, kad ir praėjus kuriam laikui, šios funkcijos neatsistato. Kol kas šis teiginys yra ginčytinas. Atsižvelgdama į savo darbo patirtį reabilitacijos centre, kur atliekama pacientų, persirgusių covid‘u, reabilitacija, kur taikomos sisteminės treniruotės su neuropsichologu, galiu konstatuoti, kad funkcijos vis dėlto atsistato. Gal jos atsistato ne taip greitai, kaip žmogui norėtųsi, bet jų atstatymas yra galimas.
Paskutiniai tyrimai rodo, kad koronovirusas paveikia ne tik nervų sistemos aprūpinimą deguonimi, jis sukelia daugybines mikrotrombozes, kurios galvos smegenyse atrodo kaip mikroinsultai, virusas tiesiogiai pažeidžia nervų sistemos ląsteles.
Apie tai liudija atlikti moksliniai darbai bei klinikiniai tyrimai, kai nervų sistemos pažeidimai bei šių pažeidimų pasireiškimas tampa pirminiu sergant, tai iš principo yra įrodyta. Virusas SARS-CoV-2, mes taip vadiname šios infekcijos sukėlėją. Jis vadinamas „neuronų žudiku“, jis gali prasiskverbti pro ir tiesiogiai pažeisti galvos smegenų ląsteles. Žinome, kad galvos smegenyse yra centrai, reguliuojantys daugelį sistemų, praktiškai visas organizmo sistemas – tai endokrininė ir vegetatyvinė sistemos, taip pat nervų, širdies kraujagyslių sistemos. Vadinasi pažeidimų pasireiškimas priklauso nuo to, kiek yra pažeista nervų sistema.
Visi mes girdėjome apie vieną plačiai paplitusį covid‘o simptomą, gaila, tačiau kai kuriems teko su juo asmeniškai susidurti, tai – uoslės ir skonio laikinas praradimas. Dar 2020-aisiais metais daugelis sveikų ir nesenų žmonių užsikrėtė pirmuoju Uhano štamo virusu, kuris kaip tik turėjo šiuos simptomus. Nei temperatūros pakilimo, nei kosulio, nei plaučių pažeidimų nebuvo stebima. Tad, ar galima teigti, kad neurologiniai ir psichiniai pokovidiniai sindromai aplenkė šiuos žmones? Kaip bebūtų gaila, tačiau – ne.
Mes žinome, kad koronovirusas yra perduodamas oro lašeliniu būdu. Virusas patenka į nosies sinusus, prisitvirtina prie uoslės nervo receptorių. Uoslės nervai yra tiesiogiai sujungti su galvos smegenimis. Taigi tai paprastas, taip sakant, pažeidimų kelias, jei patenkama per uoslės nervus. Uoslės nervo svogūnėliai – tai sekantis viruso žingsnis, kadangi tai yra centrinės nervų sistemos tąsa, galvos smegenų tąsa.
Nerviniai signalai, perduodantys kvapą ir skonį, eina per pačias seniausias, gilumines galvos smegenų dalis – pailgąsias smegenis, stuburo smegenis, gumburą. Šie signalai atpažįstami vidurinėse žievės dalyse. Tokiu būdų, per uoslės sistemą, koronovirusui pavyksta pažeisti daugelį svarbių galvos smegenų dalių.  Gydytojui bei pacientui reikia labai susirūpinti, jei skonis ir uoslė lieka pakitusi ir neatsistato, praėjus ilgam laiko tarpui po ligos. Vadinasi, pokovidinis sindromas atakuoja nervų sistemą ir psichiką trimis kryptimis. Virusas pažeidžia pačias nervų ląsteles, smegenys kenčia deguonies trūkumą bei mikrotrombai kraujagyslėse. Be to, daugelis psichinių ir psichosomatinių pažeidimų gali atsirasti patyrus stresą. Nenuostabu, kad net praėjus keliems mėnesiams po ligos, skundžiamasi rūku galvoje, užmirštami žodžiai.
Centrinės nervų sistemos pažeidimas – encefalopatija [galvos smegenų funkcijos sutrikimas] – stebima maždaug ketvirtadaliui sirgusiųjų. Pasireikšti gali įvairiai – tai trumpalaikės atminties pažeidimai, nuotaikų kaita, sintezės sutrikimai, t.y., žmogus dažnai negali atsiminti daikto pavadinimo. Jis gali jį apibūdinti – tai įrenginys, kuris skleidžia šviesą, yra stiklinėje kolboje, tačiau pasakyti žodį „lemputė“, jis negali.
Mūsų laimei, šiuolaikinė neurologija, psichiatrija, psichoterapija turi platų gydymo arsenalą visoms čia išvardintoms negandoms gydyti. Pagrindinės neurologinės ir psichinės pokovidinės problemos slypi mumyse.  Mūsų šalies, Rusijos, gyventojai, skirtingai nei daugelis išsivysčiusių šalių gyventojų, gėdijasi ir bijo kreiptis pagalbos pas neurologus ir psichiatrus.
Pagrindinės rekomendacijos, kurias mes duodame, yra tai, kad turime pasiruošti pacientų antplūdžiui su somatiniais skundais, pasiruošti sąveikauti įvairių specialybių gydytojams, gydantiems taip pat ir somatinius ir psichikos sutrikimus. Tai ne rekomendacijos ligoniams. Gal tik tiek, kad nereikia bijoti psichiatrų bei psichologų.

Persirgę Covid-19, nebijokite apsilankyti pas neurologą ir psichoterapeutą!

Ar yra galimybė išvis  išvengti pokovidinio sindromo? Patarimą mūsų filmavimo komandai davė ne gydytojas, o aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, kurią mes atsitiktinai sutikome Sečeno medicinos universiteto reabilitacijos centro koridoriuje:
„Draugai, kurie gyvena Vakarų Europoje sako: „Dieve, kaip jums pasisekė čia (aš dabar gyvenu Maskvoje). Jūs galite eiti paprasčiausiai pasiskiepyti, pas jus nėra eilių.“ Mano giminaičiai ir draugai, kurie gyvena užsienyje, stovėjo eilėse, kad pasiskiepytų, ne gyvoje eilėje, nors ir tai, bet vien norėdami užsirašyti skiepui. Va, mane paskiepys po pusantro mėnesio – „kieta“! Aš noriu judėjimo laisvės, aš noriu kažkur eiti, nenoriu pati rizikuoti, bei sukelti riziką savo artimiesiems ir ne tik artimiesiems, bet ir tiems, su kuo susiduriu mūsų „Tautų teatre“. Mes privalome pasiskiepyti. Mes bendraujame su žmonėmis, pas mus ateina žiūrovai, pas mus dirba daug žmonių, aš už juos atsakau“.

Tai visas filmo garso takelio tekstas. Išvertė ir lietuviškai įgarsino VšĮ „Versmės“ leidykla.

.

Atgal

Viršun