Jūsų lankymasis šioje svetainėje

yra -as 

nuo svetainės įkūrimo 2001 11 07

 

 
„Versmės“ leidyklos vaizdo kanalo įrašų garso takelių tekstai

6 filmas.
Tiesa apie vėžį – vaisto paieška. 1-oji dalis: Vėžio pandemija 

[Pirmasis epizodas: Vėžio pandemija]

Sveiki, aš esu Ty‘us Bollingeris. Aš noriu papasakoti jums savo istoriją, apie tai, kaip vėžys paveikė mano šeimą. 1996-aisiais aplankiau savo tėvą – aš ir mano žmona Charlene aplankėme mamą ir tėtį jų namuose ir mes nežinojome, kad jis serga. Jam skaudėjo pilvą – iki tol dar tikrai nebuvo jokių kitų fizinių simptomų. Tą naktį jis susirietė iš skausmo ir mes nuvežėme jį į ligoninę. Tai buvo San Antonijuje, Teksase. Jau po kelių valandų chirurgas pradėjo operaciją, jie manė, kad tai tulžies akmenligė. Pasibaigus operacijai gydytojas išėjo ir pasakė, kad tėtis serga vėžiu ir kad jis išplitęs po visą jo skrandį. Taigi, paklausėme jo, ką turėtumėme dabar daryti, ir jis atsakė „reikia išimti visą skrandį, reikia jį pašalinti“. Taip ir padarėme. Ir per 25 dienas po to mano tėtis mirtinai nukraujavo. Dėl operacijos. 19 kraujo perpylimų per 25 dienas. Jis mirė 1996 m. liepos 25 d. Tai buvo mano pažintis su vėžiu ir, kaip aš tai vadinu, su vėžio industrija. Vėliau, per septynerius metus po tėčio mirties dėl vėžio aš praradau savo senelį, kitą senelį, močiutę, dėdę ir pusbrolį. O tada, 2004-aisiais – tai buvo tas lašas, perpildęs statinę – nuo vėžio mirė mano motina. Ir, kas įdomu, tada aš jau daugelį metų domėjausi natūraliais vėžio gydymo būdais, bet tuo momentu, užklupus šitokiai situacijai, kai esi išmuštas iš vėžių ir visiškai nežinai ką daryti – ten buvo daug giminaičių, chirurgas buvo pasimetęs, o gydytojas, gydęs mamą, buvo artimas šeimos draugas ir jis pasakė „mums reikia išpjauti jos skrandį“ – tai yra tą patį dalyką, ką padarė mano tėvui. Taigi taip ir pasielgėme, pasirinkome chirurgiją. Ir, deja, mama mirė nuo insulto po kelių mėnesių, kas, tikriausiai atsitiko kaip pasekmė tos operacijos. Dėl to aš nusprendžiau, kad man būtina šia informacija pasidalinti su kitais. Kaip jau sakiau, paskutinius septynerius metus – nuo tada, kai susirgo mano tėtis – tuo domėjausi ir surinkau labai daug informacijos – tūkstančius valandų tyrinėjimo – ir nusprendžiau, kad turiu sudėti tai į knygą.

Mano siekis, išleidžiant knygą 2006-aisiais, buvo vien tik pagerbti mamą ir tėtį, kad jie nebūtų mirę veltui, kad žmonės drąsiau pasijaustų, turėdami šias žinias, jeigu jų mamai ar tėčiui būtų diagnozuojamas vėžys, kas, pasak Pasaulio sveikatos organizacijos – jeigu jūs žiūrite šį filmą – vienam iš dviejų vyrų ir vienai iš trijų moterų, žiūrinčių šį įrašą, bus diagnozuotas vėžys. Jeigu staiga sužinosite vėžio diagnozę, jums reikia turėti po ranka visapusišką informaciją, kad galėtumėte priimti geriausią sprendimą kaip gydysitės – tai buvo pagrindinis mano siekis. Tada dar nežinojau, kad tai galų gale taps mano „viso etato“ darbu, ir kad galėsiu padėti, tikrąja to žodžio prasme, dešimtims tūkstančių žmonių visame pasaulyje. Aš esu labai dėkingas likimui už tai, bet tuo metu tai nebuvo mano planuose.

Dabar persikelkime į 2014-uosius. Į šiuos metus, kovo mėnesį. Pasikalbėjau su keliais draugais ir mums kilo mintis, kad mums reikia keliauti po visas Jungtines Amerikos Valstijas, aplankyti išmintingiausius žmones ir paklausti jų nuomonės, sužinoti jų gydymo protokolus – kai kurie iš jų yra žymiausi gydytojai – kaip gydytis vėžį natūraliai. Taip ir padarėme.

Balandžio 18 d. pradėjau šią kelionę, skraidžiau be pertraukos pastarąsias penkias savaites – tai buvo beprotiška – skridau į Atlantą, nuvažiavome palei rytinę pakrantę į Kolumbiją Pietų Karolinoje, tada į Šiaurės Karoliną, tada iš ten nuskridome į San Diegą, nukeliavome penktuoju greitkeliu Kalifornijoje į Los Andželą ir ėmėme interviu iš aplankytų žmonių visur, kur sustodavome. Iš ten nuvažiavome į Las Vegasą, nuskridome į Čikagą, atgal į Teksasą, į Amarilą, vėl į Teksasą, atgal į Orlandą, į Kanzaso Sitį, į Niujorką, atgal į Teksasą – buvo išties beprotiška.

Buvau tikrai išsekęs, bet likau įkvėptas šio projekto. Nes taip įgijau galimybę pateikti jums naujausią informaciją kompaktiškai, labai suspaustame laiko intervale. Planavome jį išleisti praėjus aštuoniems mėnesiams po kelionės, tačiau supratome, kad tam neturime tiek laiko, kaip ir kai kurie iš jūsų, dabar žiūrinčių šį vaizdo įrašą, neturi tiek laiko. Taigi vietoj to, kad tai padarytume tobulai, skubame tai pateikti šviežiai. Taigi, per pastarąsias maždaug penkias savaites surinkome 30 valandų neredaguotos vaizdo medžiagos, ir man dabar čia kalbant, jau redaguojame ją, kad liktų septynios valandos. Tai, manau, bus pačios svarbiausios septynios jūsų gyvenimo valandos. Tai ir yra tai, ką dabar pamatysite – „Tiesa apie vėžį - vaisto paieška“. Tikiuosi, kad jūs mėgausitės ir pasinaudosite tuo.

[„Tiesa apie vėžį“ pristato]

[„Vaisto paieška“]

[Scena su šeima:]

  • Aš jūsų pasiilgsiu, nes man reikia keliauti ir būsiu kuriam laikui išvykęs.
  • Žinai, mes tavęs irgi pasiilgsim. Mes tave mylim ir jeigu tavo mama ir tėtis galėtų tai pamatyti, jie tavim labai didžiuotųsi.

Taigi, kas yra vėžys? Pirmiausia nukeliavau į Los Andželą pasikalbėti su G. Edwardu Griffinu ir išsiaiškinti, kas tiksliai yra vėžys.

[Interviu su G. Edwardu Griffinu, 05:21]

[G. Edward Griffin:] Taigi, grįžkime prie pagrindinės prielaidos, tai yra, prie atsakymo į klausimą „kas yra vėžys?“. Nori tikėk, nori – ne, bet po daugelio metų ir po milijardų dolerių, sukištų į vadinamąjį „karą su vėžiu“ – aukščiausio lygio šio karo atstovai vis dar neturi vieningos nuomonės, kas yra vėžys – tai man kelia nuostabą. Jie kuria visokias teorijas, kad tai sukelia genai, gal tai yra kažkoks nepakankamumas, gal čia kas nors negerai – gal čia yra kažkoks receptorius... Žinai, jie pradeda naudoti labai komplikuotą terminologiją, kurios paprastas žmogus negali suprasti ir, tiesą sakant, kai kurie specialistai to nesupranta.

[Ty Bollinger:] Ir kaip tada galima paskelbti karą su nežinia kuo?

[G. E. G.:] Jie net nežino kas tai yra, taip. Na, aš netvirtinu, kad aš esu protingesnis, negu kas nors kitas, bet pasakysiu, kad kai kalbuosi su gydytojais ir mokslininkais, kurie propaguoja alternatyvius gydymo metodus – jų atsakymai į klausimą „kas yra vėžys“ man buvo labai aiškūs – daug aiškesni, negu bet kas, ką gautumėte iš kitos pusės, iš vadinamosios „oficialiosios“ srities. Šitie vyrai ir moterys mano, kad... Na, leiskite man pradėti nuo „oficialaus“ požiūrio – dabar reikia perfrazuoti žodį „oficialus“ – dabartinis oficialiosios medicinos požiūris yra toks: vėžys yra gumbas ar guzas – tai yra tas „vėžys“. Tai yra jų prielaida. Jeigu tai yra tiesa, tada norint atsikratyti vėžio tereikia pašalinti tą gumbą ar guzą. Todėl turime chirurgines operacijas, pašalinančias tą gumbą. Arba turime chemoterapiją, kuri nunuodiją tą gumbą ar guzą, arba turime radiaciją, kuri jį išdegina ir taip jį pašalina. Ir jums siūlomos šios trys terapijos, ir „pašalinus“ šį gumbą ar guzą, gydytojas sako „atrodo jį visą pašalinom“. Tas garsusis posakis „jį visą pašalinom“. Bet ar jie tai padarė? Deja, ne, statistika rodo, kad daugeliu atvejų jis grįžta. Jo viso nepašalino, nes tai niekada nebuvo tas „vėžys“. Jeigu esate ūkininkas ir pamatote tokius juodus taškelius ant kukurūzų lapų, galvojate „juodi taškai – tai liga“, tada pasiimate žirkles ir iškerpate visus juodus taškus. „Ligą pašalinome!“ – ne, nes tai nebuvo liga – priežastis, sukėlusi tuos juodus taškus liko. Taigi pats dalykas – kaip mano šie alternatyvūs gydytojai – jiems įdomiau, kas sukėlė tą gumbą ar guzą. Taigi jie ima žiūrėti į kūną kaip į visumą ir todėl jie mano, kad vėžys nėra sukeliamas „kažko“. Tai, kad jis yra sukeliamas kažkokio trūkumo – visai kitas požiūris. Kažkoks trūkumas kūno, normalaus sugebėjimo likti sveiku žlugimas. Jie yra įsitikinę, kad vėžys iš tikrųjų yra natūralus procesas, jis susijęs su gijimo procesu – gal per daug supaprastintai būtų galima sakyti, kad vėžys yra niekas daugiau, kaip sutrikęs gijimas. Jeigu nykščio nagu pradrėksčiau plaštaką, tikriausiai, nukrapštyčiau, na nežinau, šimtų šimtus ląstelių. Mano kūnas į tai nedelsiant reaguotų ir siųstų signalus – cheminius signalus ir elektrinius signalus – kūne yra daug elektros – ir jis sukeltų mechanizmą, kuris pradeda auginti naujas ląsteles – tai yra natūralu, tai yra gijimo procesas. Kai galiausiai tos nudrėkstos ląstelės bus pakeistos, bus išsiųsti kiti signalai ir kūnas pasakys „taip, to užtenka, dabar sustokime“. Bet jeigu signalai negerai veikia, dėl cheminio disbalanso ar kokio nors toksinio sutrikimo, signalai neveikia. Dabar signalai nesako „sustokime gydytis“ – taigi kūnas toliau gydosi, gydosi ir „persigydo“, ir galiausiai taip turime tą žymųjį gumbą ar guzą. Ir sakome „štai yra vėžys!“. Ne – tai yra tik vėžio simptomas. Vėžys yra tai, dėl ko signalai nesuveikė – kažkas negerai atsitiko su signalų mechanizmu – tai ir yra skirtumas tarp oficialiosios medicinos požiūrio ir alternatyvių gydytojų požiūrio į tai, kas yra vėžys.

[Interviu pabaiga]

Aš taip pat norėjau sužinoti medicinos mokslų daktaro nuomonę, todėl nukeliavau į Amarilą (Teksaso valstija) pasikalbėti su dr. Roby‘iu Mitchellu.

[Interviu su dr. Roby‘iu Mitchellu, 09:57]

[T. B.:] Taigi leiskite man paklausti štai ko, daktare Roby‘i, – kas yra vėžys?

[Roby Mitchell:] Taigi, vėžys – kai į jį žiūrima dedukciškai – senasis, konvencinis apibūdinimas yra tai, kad vėžys yra tos ląstelės, kurios turi pažeistą DNR ir ji yra pažeista taip, kad jos pradeda nesustodamos daugintis. Įprastai ląstelė dauginasi taip – viena ląstelė pasidaugina į dvi, tada į keturias – tai yra eksponentinis augimas, bet tam tikru momentu augimas sustos ir jis tiesiog liks toks, koks yra – jūsų kepenys auga iki tam tikro dydžio ir tada tokios lieka, jūsų smegenys, jūsų širdis, visos kitos ląstelės auga iki tam tikro dydžio ir tada tokio dydžio išlieka. Taigi jos turi natūralų reguliatorių, kuris neleidžia toms ląstelėms daugintis daugiau, negu tam tikras skaičius. Vėžinėse ląstelėse tas reguliatorius yra išjungtas, todėl jos tiesiog dauginasi, dauginasi, dauginasi ir dėl savo fiziologinės sudėties sugeria cukrų geriau, nei sveikosios žmogaus ląstelės, todėl jos susiurbia viską aplink save ir žmonės, sergantys vėžiu, miršta badu. Ką dabar išsiaiškiname – turime labai gerą dokumentaciją, kad pagrįstume šią patikimą hipotezę – yra tai, kad vėžinės ląstelės yra normalios ląstelės, kurios pleomorfizavosi – ir kai sakome „pleomorfizavosi“ turime omenyje, kad jos per tam tikrą laiko tarpą pavirto iš normalios ląstelės į vėžinę ląstelę – ir šis pleomorfizmas yra grįžtamas. Taigi, čia ir yra supratimas, sakantis, kad šitos ląstelės bando išgyventi toksišką situaciją ir kai, tarkime, pasižiūrite į mano prostatos biopsijas, kai aš sirgau prostatos vėžiu, pamatysite prostatos vėžio ląsteles, bus parašyta „karcinoma“ prie kelių iš tų biopsijų, bet taip pat pamatysite normalias ląsteles ir dar vadinamąją PIN, arba prostatos intraepitelinė neoplazija, kas yra grandis tarp normalių ląstelių – tai yra tarpinė ląstelė tarp vėžinių ir normalių ląstelių. Taigi, kas atsitinka su vėžiu, kad jis yra toje toksiškoje aplinkoje, taigi, sakykime, pavyzdžiui, gaubtinėje žarnoje. Taigi, jūs sukuriate toksišką aplinką savo gaubtinėje žarnoje maitindamiesi standartiniu amerikietišku maistu. Pirmiausiai atsitinkantis dalykas yra procesas, kurį vadiname hiperplazija, arba išvešėjimu, taigi gauname daugiau ląstelių, negu įprastai. Pažiūrėkite į šių ląstelių DNR – jų DNR yra normali DNR, tiesiog jų per daug. Lygiai taip pat, jeigu turėtumėte nuospaudą ant plaštakos, nuo sunkaus fizinio darbo, jums susidarytų nuospauda, taigi tos ląstelės nėra vėžinės, jos normalios ląstelės, bet jų yra daug daugiau, negu paprastai, nes taip jos bando save apsaugoti. Na, o gaubtinėje žarnoje, tą atitinka polipas. Gaubtinėje žarnoje susidaro polipas, tai atsitinka, vėlgi – išvešėjimas – daugiau ląstelių nei įprastai ir tai yra pirmoji stadija. Tas polipas vėliau pereis į kitą pereinamąją stadiją, vadinamąją neoplastinę stadiją ir jeigu ta situacija išliks, tada prasidės vėžys. Dėl to mums yra labai naudinga suprasti šią mintį, nes jeigu „užsidegs ta raudona šviesa“, ar jeigu jūs „būsite kasykloje ir pastips kanarėlė“, jums bus suteikiamas šansas išvengti tos situacijos. Taigi, jeigu yra polipas, jeigu yra nepiktybinis prostatos išvešėjimas, jeigu yra pluoštinė adenoma krūtyje, jeigu yra vadinamoji „Bareto stemplė“ stemplėje – visa tai yra vadinamosios „raudonos vėliavėlės“, mums pranešančios, kad yra toksiška situacija, dėl kurių ląstelės pradeda judėti link formos, kurioje galėtų išgyventi tą toksišką aplinką.

[Interviu pabaiga]

Taigi daktaras Roby‘is Mitchellas minėjo „toksišką aplinką“ – atkreipkime dėmesį į aplinkos toksiškumą. Ar ji turi ką nors bendro su vėžiu? Nukeliavau į Las Vegasą dėl to pasikalbėti su daktaru Keithu Scottu-Mumby‘iu apie šią vėžio epidemiją ir išsiaiškinti, kiek ši liga buvo paplitusi prieš kokius šimtą metų. Ir, žinote, ką jis man papasakojo, mane tikrai šokiravo.

[Interviu su dr. Keithu Scott-Mumby‘iu, 14:12]

[T. B.:] Prieš interviu šiandien man pasakojote apie, jeigu teisingai prisimenu, Bromptono ligoninę.

[Keith Scott-Mumby:] Na, taip, mes gi kalbame apie vėžį, tiesa? Aš, žinoma, tai daug tyrinėju, daug apie tai skaitau, žinai, aš turiu tokią enciklopedinę atmintį, kuri kartais man labai praverčia. Bet aš labai mėgstu tyrinėti sąsajas, ypač netiesiogines sąsajas. O žiūrint į ankstyvus vėžio atvejus – Bromptono ligoninė vakarų Londone – aš radau vieną labai įdomų liudijimą: vienas gydytojas konsultantas surinko grupę medicinos studentų stebėti vieno klinikinio atvejo – ir jis pasakė „pažiūrėkite – visų pirma, tai yra vėžys, kas yra labai reta, jūs nepamatysite daug tokių vėžio atvejų. Nes tai yra reta vėžio forma, jūs tikriausiai niekada daugiau to nepamatysite.“ Ir žinai kas tai buvo? Tai buvo plaučių vėžys, kuris dabar sukelia daugiausiai mirčių pasaulyje. Tai buvo Viktorijos epochoje, vėžys tuomet ir taip buvo praktiškai nežinomas, bet šiandienos vienas mirtingiausių – plaučių vėžys – tada buvo nepaprastai retas. Kas pasikeitė mūsų pasaulyje? Na, tą žinome – tai mūsų gyvenimo būdas, tai yra, kaip mes gyvename, ką valgome ir t. t. – tiek daug sukrečiančių pokyčių, kad jis nuo viso to tapo pirmuoju žudiku. Tai buvo labai įdomi istorija, tad pradėjau domėtis, kuo gi Viktorijos epochos žmonės (t.y. gyvenę maždaug prieš 150 metų) skiriasi nuo mūsų, ir atsakymas yra toks – jie daug valgė, bet tada nebuvo jokių autobusų ar taksi ir niekas neturėjo nuosavos transporto priemonės tais laikais, todėl jie daug vaikščiojo. Vidutinis Viktorijos epochos žmogus per dieną nueidavo daugiau kaip 20 mylių, taip jie sunaudodavo daug kalorijų, taigi jie galėjo daug valgyti ir taip gauti daug antioksidantų ir maistinių medžiagų, augalinių maistinių medžiagų ir viso kito, kas mums patinka. Ir tai sutampa su mūsų dabartiniu modeliu ir manau tai yra visai nebloga istorija su moralu, kad jeigu elgsitės teisingai – žinote, tai yra vienas iš dalykų, kurių aš mokau – vėžys nėra žmonių įgimtas – pirmykštėse bendruomenėse vėžys buvo praktiškai nežinomas – tai yra šiuolaikinio žmogaus liga ir, kaip aš mėgstu sakyti, jis yra jūs – žinote, vėžys nėra koks nors svetimas daiktas į jūsų kūną įmestas nuo kokio erdvėlaivio. Jis yra jūs – tai jūsų kūnas, tik šiek tiek sutrikęs ir jeigu jūs tai pataisysite, jūsų kūnas susigrąžins sveikatą. Tai nėra lekiantis traukinys, kurio negalima sustabdyti. Na, taip, jis „lekiantis“, bet galima jį sustabdyti ir paskui sugrąžinti atgal, ir tai dažnai matome – dabar yra tiek daug natūralių būdų išsigydyti, kad reikia būti aklam ar kvailam, kad jų nepastebėtum ir nesuprastum, kad „ortodoksinė“ oficialioji medicina visiškai neveikia.

[Interviu pabaiga]

Palikus Las Vegasą man reikėjo pasikalbėti su Burtonu Goldbergu, dar žinomu kaip „alternatyvios medicinos balsu“.

[Interviu su Burtonu Goldbergu, 16:48]

[Burton Goldberg:] Kai 1900 metais gimė mano tėtis, vienas iš 33 amerikiečių sirgo kokios nors rūšies vėžiu. Kai aš gimiau 1926-aisiais, vėžys buvo dešimtoji dažniausia vaikų mirties priežastis. Dabar ši priežastis yra pirmoji po nelaimingų atsitikimų. Kas vyksta? Čia vyksta holokaustas. Klausimas nėra „ar aš sirgsiu vėžiu?“, jis yra „kada?“. Ir onkologai tyli. Jie naudoja chemoterapiją, radioterapiją ir ta radiacija sukelia vėžį. Mamografijos sukelia vėžį! Tą žinome. Medicininiai tyrimai, medicinos žurnalai tai įrodo, bet jie vis tiek tai daro. Nors termografija ir ultragarsiniai tyrimai gali būti labai naudingi be tų grėsmingų pašalinių kasmetinių mamografijų poveikių, kai atliekamas stiprus krūties suspaudimas. Atspėkite, kas atsitinka, jeigu ten yra auglys? Jūs jį spaudžiate į kūną. Tai yra beprotiška. Taigi, medicinos profesija, mano nuomone, yra tokia pat korumpuota kaip bet kokia trečiojo pasaulio šalis. Ir Amerika tai leidžia. O priežastis, dėl kurios tai leidžiama yra ta, kad po Ruzvelto administracijos sukurtos agentūros, skirtos apsaugoti žmoniją, tai štai šiandien ši agentūra saugo industrijas, nuo kurių turėjo saugoti mus.

[Interviu pabaiga]

Aš negaliu tuo patikėti, mane tai šokiruoja kiekvieną kartą, kai tai išgirstu. Tai buvo pasikartojanti tema, kuri vėl ir vėl iškildavo mano kelionės metu.

[Interviu su dr. Robertu Scottu Bellu, 18:30]

[T. B.:] Aš neseniai jus mačiau Fox News televizijos laidoje, jūs kalbėjote apie modernios medicinos monopolį ir jūs pradėjote kalbėti apie modernios medicinos istoriją. Ar galėtumėte ir mūsų žiūrovams trumpai, kokias penkias minutes, papasakoti modernios medicinos istoriją – kaip mes atsidūrėme dabartinėje situacijoje?

[Robert Scott Bell:] Taip, tai yra įdomus dalykas – istorija, kurios nemoko. Ir dalis mano susidomėjimo šia tema – ne tik dėl mano paties sveikatos problemų – bet kai aš išaiškinau faktą, kad man buvo meluojama apie mano sveikatą ir mano kūną ir apskritai apie sveikatą bei mediciną, pradėjau abejoti viskuo, ko buvau išmokytas. Ir kai atradau šias tyrimų sritis, išsiaiškinau, kad – iš tikrųjų – yra oficiali istorija, paaiškinanti šiuos dalykus, įskaitant oficialią modernios medicinos istoriją. Mus auklėjo taip, tarsi ji visada čia buvo, visada buvo taip, kaip yra dabar ir vieninteliai gydytojai, su kuriais reiktų konsultuotis yra medicinos daktarai, kurie išrašo patentuotus vaistus, patvirtintus Federalinės maisto ir vaistų administracijos (FDA), kurią aš dažnai vadinu Mirties ir baimės administracija – dėl platinimo produktų, kurie, pasirodo, yra pagrindinė mirties priežastis – ne trečia ar antra, bet pirmoji, jeigu viską priskaičiuojame. Taigi, žiūrėdamas į istoriją susidomėjau tuo, kaip atsidūrėme šioje situacijoje? Tai atvėrė dar visai kitą pandoros skrynią. Kaip vėliau, tapęs homeopatu, sužinojau daugelį istorijos dalykų, kurių mus nemokė, įskaitant faktą, kad Amerikos pilietiniame kare – kare tarp valstijų, kurį kai kurie apibūdina kaip „šiaurės agresijos karą“, priklausomai nuo jūsų istorinio požiūrio – taigi netgi šiandien, nuėjus į pilietinio karo muziejų, stulbinama yra tai, kad tarp lauko medicinos reikmenų – jų mažuose rinkinėliuose, pirmosios pagalbos rinkiniuose – rasite homeopatinius vaistus. Aš visą savo vaikystę, gyvendamas Amerikos pietuose, buvau mokomas Pilietinio karo realijų – tačiau mes nei karto nepripažinome, kad šiuose rinkiniuose buvo kažkas tokio, tuo labiau žoliniai vaistai. Taigi yra didžiulė dalis istorijos, kuri buvo nuo manęs nuslėpta. Galiausiai buvau supažindintas su Harriso Coulterio knygomis, tarp jų su serija „Padalintas paveldas“. Tai yra knygos [rankomis pavaizduoja jų storumą], kurias kilnodamas gali tapti stambaus sudėjimo, kaip jūs. Tai yra tiesiog nepakartojama, kad yra nuslėpta tiek daug istorijos apie skilimą tarp to, ką vadiname homeopatine ir naturopatine mąstysena, ir alopatinės mąstysenos, kurios šalininkai nuodija kūną naudodami gyvsidabrį ir kitus dalykus. Ir taip dr. Samuelis Hahnemannas, vertęsis gydytojo praktika XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje, išsiaiškino, kad vaistai, kuriuos jis duodavo savo pacientams buvo pavojingesni, negu jų ligos. Ir jis negalėjo to pakęsti, todėl siekė sukurti sistemą, kuri vėliau tapo plačiai, globaliai pripažinta sistema, vadinama homeopatija – naudojo  labai mažus kiekius gamtoje randamų medžiagų iš mineralų, gyvūnų ir augalų karalysčių, ir šitaip iš Vokietijos visame pasaulyje paplito ši nauja medicinos forma. Galiausiai įvyko skilimas, kadangi vystėsi ir kita sritis – mūsų vadinamų patentuotų naftos cheminių vaistų, įtakotų Rockfellerio naftos monopolio, kuris jau buvo įsitvirtinęs augančiame energetikos sektoriuje, jie, naudodamiesi organine chemija, išsiaiškino, kad gali perdirbti šias naftoje randamas molekules į įvairius dalykus. Ir jie sukūrė šiuos patentuotus sintetinius medikamentus, arba dirbtines vaistines molekules. Na, tai buvo labai pelninga, bet kad visuomenė galėtų juos priimti – nes, tiesą sakant, jie yra nuodai – jie turėjo perimti švietimo sistemos kontrolę. Ir tuo metu – vėlyvajame XIX a. Ir ankstyvajame XX a. – medicinos mokyklos ir universitetai mokė daug įvairių dalykų – buvo homeopatinės medicinos mokyklos, buvo naturopatijos mokyklos, buvo eklektiškos vaistažolių tipo medicinos mokyklos – taigi tada visa tai dar buvo – nebuvo vienintelio kelio. Ir kas atsitiko, kai Rockfellerio ir Carnegie‘o fondai buvo suinteresuoti įkurti „vienintelį kelią“. Kaip jie tai padarytų? Na, jie turėtų perimti švietimo sistemą į savo rankas ir sukurti medicinos monopolį, panaikindami praktiškai visą konkurenciją patentuotos naftos chemikalų medicinos švietimui. Tai buvo 1910 metų Flexnerio ataskaita, kaip vėliau tapo žinoma. Abrahamas ir Simonas Flexneriai buvo pasamdyti tai padaryti, tai buvo iš anksto nustatyta komisijos ataskaita, ir galiausiai maždaug 1947?aisiais, 48-aisiais ar 49-aisiais jau niekur neberasite homeopatinės medicinos mokyklos ar tokios mokymo programos. Netgi Emory universitete yra likę įrodymų, kad jie vis dar mokė šiek tiek homeopatijos iki maždaug 1949 m., ir tai yra įžymi ir labai svarbi medicinos mokykla ir šiandien. Hahnemanno koledžas Pensilvanijoje ir Filadelfijoje pavadintas homeopatinės medicinos kūrėjo vardu – jie to nežino, arba daugelis nežino. Vienintelis gydytojas pagerbtas paminklu – paminkline skulptūra Vašingtone, mūsų šalies sostinėje – šis vienintelis gydytojas yra homeopatinis gydytojas, tai yra dr. Samuelis Hahnemannas.

[Interviu su K. C. Craichy‘iu, 22:58]

[K. C. Craichy:] Jeffrey‘is Blandas šį savaitgalį pravedė seminarą – ir jis yra „funkcionalios medicinos“ įkūrėjas – šis vyrukas yra nuostabus – ir jis sakė, kad jis visada buvo kritikuojamas dėl įvairių „tavo tyrimai nėra dvigubai koduoti, placebo kontroliuoti“ ir, na, „aš praktikuoju tik mokslinę mediciną“ ir galų gale, jis sako, kad jį klausinėjančiam gydytojui taip atsakė: „leiskite man jūsų paklausti – ir man atsakydami jūs būsite nuoširdus, tiesa? Tarkime, kad aš esu, taip tariant, jūsų vadinamos mokslinės medicinos pakraščiuose. Bet leiskite man užduoti jums tokį klausimą – ar kada esate išrašęs pacientui kažkokį vaistą, nors jis tuo metu jau vartoja... keturis kitus vaistus? Ir jūsų atsakymas – taip, žinoma. O ar galėtumėte man parodyti mokslinį tyrimą, kuris apimtų pacientų grupę, vartojančių tuos penkis vaistus?“ Jis atsakė „Aš ištyriau šį vaistą, ir šį“. „Ne, aš ne to klausiau – aš teiravausi, ar galėtumėte man parodyti pacientų grupę, kuri buvo ištirta, kuri vienu metu vartojo būtent tuos penkis vaistus.“ Ir atsakymas yra – žinoma, kad ne. Dr. Scottas Hannenas man papasakojo apie vieną tyrimą, kurį man neseniai atsiuntė, kad yra tyrimas, kuris išaiškino, kad jeigu vartojate penkis ar daugiau vaistų, yra neįmanoma numatyti šių penkių vaistų klinikinį atsaką. Todėl visa tai yra spėlionės – jie jums duos vaistą nuo šito, ir vaistą nuo ano, ir galiausiai bus išrašomi vaistai nuo simptomų, sukeltų tų paskirtų vaistų. Tai tikrai yra labai pavojinga. Yra priežasčių naudoti kai kuriuos vaistus dėl tam tikrų priežasčių, bet aš šiaip manau, kad tai yra tarsi pleistras, padedantis žmonėms iškęsti sunkų momentą, kol jie galės išsiaiškinti, ką jie gali padaryti, kad jų kūnas reaguotų taip, kaip turėtų. Netgi šioje savaitgalinėje prezentacijoje Majamyje jie rodė tyrimus, kurie atskleidė, kad – visų pirma, pacientai nemiršta nuo vėžio, retai kada jie miršta tiesiogiai nuo vėžio – jie miršta nuo komplikacijų dėl vėžio gydymo. Tai yra tiesiog tai, kas įvyksta.

[Interviu pabaiga]

Taigi, tai paaiškina, kodėl gydytojai dabar naudoja vaistus kaip pleistrą, kaip K. C. ką tik pasakė, vietoj to, kad išsiaiškintų pagrindinę ligos priežastį. Turėjau nukeliauti į Šiaurės Karoliną susitikti su dr. Rashidu Buttaru ir sužinoti jo nuomonę šia labai svarbia tema.

[Interviu su dr. Rashidu Butaru, 25:00]

[Rashid Buttar:] Vėžys nėra pati problema – vėžys yra simptomas. Jeigu norite į tai žiūrėti kaip į analogiją su mašinomis – nežinau, kodėl, atrodo, visi supranta analogijas, kai naudojame mašinas – vėžys yra mirksinti lemputė automobilio prietaisų skydelyje. Ir priežastis, dėl kurių chemoterapija ir radioterapija, ir chirurgija neveikia yra ta, kad visi pasiima plaktuką ir sudaužo mirksinčią lemputę prietaisų skydelyje...

[T. B.:] Vadinamąją „patikrinkite variklį“ lemputę – „patikrinkite variklį“ lemputė.

[R. B.:] Būtent! „Patikrinkite variklį“ lemputė, mirksinti lemputė, rodanti, kad kažkas negerai su varikliu. Taigi visi sako „aš galiu to pataisyti“ ir sudaužo lemputę, bet tai nepataisys variklio. Taigi, mano klausimas pacientams yra labai paprastas – jeigu jūs nuvežtumėte savo mašiną pas mechaniką ir jūsų mašinoje mirksėtų „patikrinkite variklį“ lemputė ir mechanikas pasakytų „taip, aš galiu tai pataisyti“ ir atjungtų tą lemputę. Ir sakytų „jūsų problema išspręsta“. Arba „mano variklis barška“ – „pagarsinkite radiją – ar dabar girdite?“ „Na, aš dar kažką girdžiu“ – „užsidėkite ausines“ – „nebegirdžiu“ – „puiku!“. Tačiau jūs nieko nepadarėte varikliui.

[T. B.:] Aš atleisčiau mechaniką.

[R. B.:] Būtent! Ir tai yra klausimas, kurį paklausus žmogaus logiškas atsakymas yra „taip, atleisčiau mechaniką“, taigi kodėl neatleidžia tų gydytojų, nes tai yra lygiai tas pats, ką gydytojai daro. Jie turi problemą, jie ją užslepia vaistais, kad žmogus nebejaustų tų simptomų arba nesijaustų blogai, kas yra paties organizmo signalas, kad „klausykite, dėmesio, yra problema!“. Ir tai ir yra vėžys – tai yra apsaugos... Vėžys yra problema, jums sakanti, kad yra labai rimta problema, tai yra problema, kuri yra kaip antausis – tai nėra kaip stumtelėjimas, sakant „atsibusk“, tai yra kaip smūgis į veidą, šaukiant „kelkis!“ Bet žmonės kartais to nesupranta, ir jie pradeda panikuoti, ir jie daro dar daugiau blogo savo kūnui, kitaip tariant – na, galėtume detaliau apie tai pašnekėti, bet jūs žinote, apie ką aš kalbu – kai jie... Radiacija yra blogai bet kokiam sveikam žmogui. Kodėl? Nes ji slopina imunitetą ir sukelia DNR pokyčius, todėl ląstelės mutuoja ir galiausiai susergate vėžiu. Taigi, sakykime, turite ką nors, sergantį vėžiu. Ką darote? Jūs jiems skiriate lygiai tą patį dalyką, kuris, jūs jau žinote, sukels vėžį. Dabar, radiacija turi nužudyti vėžį – tai yra jų filosofija – bet jūs tuo pačiu sukelsite papildomų mutacijų sveikoms ląstelėms ir taip pabloginsite gydomąjį poveikį – tai yra tas pats, kaip pilti degalus į ugnį, norint ją užgesinti. Per pirmuosius 20 ar 30 spindulinės terapijos taikymo metų tai buvo pirmasis, pagrindinis metodas ir, iš tiesų, jeigu tai būtų pirmas pagrindinis metodas, kuris iš tiesų gydytų, dabar nebūtume atsidūrę tokioje sveikatos apsaugos krizėje, kurią šiuo metu išgyvena ne tik Amerika, bet ir visas pasaulis. Žmonės būtų sveikesni, būtų mažiau ligų, būtų mažiau patologijos, su kuria reiktų susitvarkyti. Bet, deja, viskas yra kitaip. Kodėl? Nes jie galvoja, kad vaistais uždengti simptomą yra geresnis pasirinkimas. Pavyzdžiui, turite krūvą arklių mėšlo. Ką darysite, kad jis nesmirdėtų? Logiškas variantas būtų išnešti mėšlą ir jo atsikratyti. Bet vietoj to, jie patiesia kilimą – „na, jis dar šiek tiek nelygus“, tada jį išlygina – „aš jį dar užuodžiu“, tada papurškiate oro gaiviklio – tai yra kaip vienas vaistas po kito vaisto, dar po kito vaisto, siekiant išgydyti simptomus, pašalinius pirmojo vaisto poveikius, ir antrojo vaisto, ir trečiojo. Ir galų gale žmogus tiesiog sumenksta. Nesvarbu ką sakote – kai uždengiate tą mėšlą kilimu, kai papurškiate oro gaiviklio ar kvepalų, sudeginate smilkalų – nesvarbu, ką darote – problema vis dar išlieka, jūs ją tiesiog uždengėte.

[T. B.:] Taigi, kitaip tariant, jūs sakote, kad – kalbant būtent apie vėžio gydymą – konvencionalūs vėžio gydymo būdai, tai yra chemoterapija, radioterapija ir chirurgija – jie iš tiesų yra tas pats, kaip plaktuku sudaužyti „patikrinkite variklį“ lemputę ar kilimu uždengti tą mėšlą, bet jie neišsprendė pačios problemos, jie tiesiog paslėpė simptomą.

[R. B.:] Žinoma – Patrickas Quillinas, parašęs „Nugalėti vėžį mityba“ – mano labai geras draugas – savo knygoje rašo, kad nuo 42 iki 46 proc. vėžio pacientų miršta nuo kacheksijos – neprievalgio ir raumenų masės mažėjimo. [Kitame tyrime pateikiamas žymiai mažesnis skaičius – nuo 1 iki 1,4 proc. mirusių nuo vėžio, mirė nuo kacheksijos ar su ja susijusių priežasčių, žr. https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/1056415/] Kiek onkologų kreipia dėmesį į neprievalgį? Ir ką jie daro? Jie duoda žmonėms „Ensure“ baltymingus gėrimus su vitaminais, mineralais ir cukrumi, ir, jūs gi žinote, vėžys minta gliukoze – jam reikia cukraus, kad išgyventų. Vienas iš metodų yra sumažinti cukraus kiekį, kad jis negalėtų maitinti vėžio. Bet jie dar duoda degalų ugniai ir tada tikisi ją užgesinti. Negalite užgesinti ugnies benzinu. Taigi – tai yra nuo 42 iki 46 proc. Dabar, pažiūrėjus į kitas statistikas, nuo ko vėžio pacientas iš tikrųjų mirė? Dažniausiai jie miršta nuo kokios nors oportunistinės infekcijos: plaučių uždegimo, šlapimo takų infekcijos, sepsio ir t. t. Jie taip pat miršta nuo organų sistemos nepakankamumo, nes piktybinių auglių našta tampa tokia didelė, kad sistema nebegali jos atlaikyti, dėl to kyla įvairios kraujo diskrazijos. Taigi, nuoširdžiai į tai pažiūrėjus – vėžys iš tikrųjų niekada nieko nenužudė, kas iš tikrųjų nužudo žmones yra vėžio gydymo pasekmės.

[Interviu ­su dr. Véronique Desaulniers, 29:31]

[Véronique Desaulniers:] Nėra prasmės nuodyti, švitinti ir pjaustyti kūną, kuris jau ir taip serga. Žmonės ne todėl suserga, kad turi vėžį. Jie jau serga, ir tada išsivysto vėžys. Taigi, jeigu pradėsite nuodyti ir prikišti šių siaubingų dalykų į žmogaus kūną, kuris jau ir taip silpnas ir sergantis, negausite labai gerų rezultatų – ir statistika mums tai patvirtina. Tyrimas, atliktas Australijoje –  Sidnio universitete, Australijoje, kuriame jie stebėjo 22 skirtingus vėžius per penkerių metų laikotarpį, ir patvirtino vidutiniškai tik 2,2 proc. sėkmingų atvejų, naudojant chemoterapiją. Žinai, tai nėra labai gera galimybė. Jeigu pašalinate organą, jeigu jis nesveikas, ką sakote pacientui, kaip užkirsti kelią tam atsitikti dar kartą? Taigi, šie gydymo metodai paprasčiausiai neveikia.

[Interviu pabaiga]

Dr. Véronique Desaulniers, kuri pati natūraliai išsigydė krūties vėžį, ką tik mums pasakė, kad chemoterapija sėkmingai veikia tik 2,1 proc. atvejų, vertinant penkerių metų išgyvenamumą. Tai neįtikėtina.

Norėjau aplankyti Websterį Kehrą, dar žinomą kaip „vėžio mokytoją“, taigi norėjau pažiūrėti, ką jis turi pasakyti ta pačia tema, taigi vieną ankstyvą šeštadienio rytą nuskridau į Kanzas Sitį.

[Interviu su Websteru Kehru, 30:48]

[T. B.:] Pasidalinkite savo nuomone, pakalbėkite apie sprendimą vėžiui gydyti naudoti chemoterapiją. Ar chemoterapija galima?

[Webster Kehr:] Na, leiskite man pasakyti taip: aš dirbu su daugeliu vėžio pacientų, kurie vis dar naudoja chemoterapiją. Ką aš jiems sakau, tai „prieš tau ten einant, išgersime MSM“ – metilsulfonilmetano. Ir dalis to MSM pavirs į DMSO (dimetilsulfoksidą) ir MSM pats atvers vėžio ląstelių poras. Ir dalis jo pavirs į DMSO, kuris dar geriau atveria vėžio ląstelių poras. Tokiu būdu, didesnė dalis tos vėžio chemoterapijos pateks į vėžines ląsteles. Taigi, tai atliekama tam, kad padarytume chemoterapiją šiek tiek efektyvesne, nes žala padaroma dėl to, kad jie vartoja labai dideles dozes, todėl nužudo daug gerųjų ląstelių ir nepatenka į vėžines ląsteles. Kaip tikriausiai žinai, chemoterapijos, radioterapijos ir chirurgijos penkių metų išgyjamumo lygis yra maždaug 2,1 proc., ir jeigu neskaičiuotume ne Hodžkino limfomos (NHL), tai būtų dar mažesnis procentas. NHL ir Hodžkino liga yra vieninteliai du vėžio tipai, kurie visai neblogai reaguoja į chemoterapiją, bet daugelis pagrindinių vėžio tipų į chemoterapiją reaguoja visai blogai.

[Interviu su Ianu Jacklinu, 32:05]

[Ian Jacklin:] Deja, vakarų pasaulyje dabar beveik visos medicinos sistemos, ar tai būtų Kanada, Europa, ar Amerika – mūsų gydytojams leidžiama taikyti tik chemoterapiją, radioterapiją ir chirurgiją vėžininkų gydymui, ir žinome, kad chemoterapija nepadeda nuo vėžio kamieninių ląstelių, žinome, kad radioterapija pablogina vėžio kamienines ląsteles, taigi nežinau priežasties, kodėl bet kuris iš tų gydymo būdų būtų naudojamas. Chirurgija galėtų būti kartais naudojama, jeigu kas nors yra užkimšę, pavyzdžiui, arteriją arba kokį nors kitą kanalą, bet įprastai su daugeliu vėžių galima susitvarkyti holistiškai, net nenaudojant chirurgijos. Asmeniškai aš niekada nenaudočiau chemoterapijos, radioterapijos ar chirurgijos sau ar savo šeimai – aš per daug ištyriau ir tiesiog pats mačiau skaičius – aš mačiau žmones mirštančius prieš mano akis – žmonės suserga vėžiu, jie naudoja chemoterapiją, radioterapiją, chirurgiją – ir tai beveik niekada neveikia.

[Interviu su Chrisu Warku, 32:55]

[Chris Wark:] Kas yra nuostabu yra tai, kad tiek daug vėžio pacientų, kai jie gauna diagnozę ir jiems pasakoma, kad jiems reikia chemoterapijos, beveik visi nenori to daryti. Instinktyviai. Jie nenori to daryti – jie nenori būti nuodijami, jie nenori kentėti, jie nenori tapti labiau ligoti, bet visi jiems sako, kad to reikia. Taigi jie nenoriai sutinka tai padaryti. Ir daugeliui jų tai nesibaigia gerai – jie gauna gydymą, arba eilę gydymų ir bus labai mažas laiko tarpas, kurio metu gydytojai pas juos negalės surasti jokių auglių, taigi jie sakys „jūs remisijoje, jūs nebesergate vėžiu, nuostabu!“ Matome straipsnių apie įžymybes antraštes “Aš jau nebesergu vėžiu“ po to, kai jiems išpjaunamas auglys. Bet iš tiesų jūs neišgijote – jūs vis dar turite vėžinių ląstelių savo kūne, vis dar turite ligotą kūną, vis dar turite išsekusią imuninę sistemą ir tai tiesiog laiko klausimas, kada susidarys nauji augliai. Ir yra labai liūdna stebėti, kaip vėžio pacientai praeina šį procesą, sakydami „Aš remisijoje!“, jie mano, kad viskas gerai, kad jie grįš į įprastą gyvenimo būdą, ir po kelių mėnesių jiems atliekama nauja tomografija, ir jos nuotraukoje matomas naujas taškas ar keli, arba jis nukeliavo nuo to, kas prasidėjo kaip mažytis gumbas vienoje krūtyje, dabar jų jau yra smegenyse, kepenyse, taškai ant kaulų, plaučiuose. Ir mes žinome, kad tai yra dėl chemoterapijos. Ji sukelia plitimą, ji padaro vėžį agresyvesniu, ir ji sukelia metastazes.

[T. B.:] Taip, tai buvo mano kitas klausimas – ar jūs manote, kad tai susiję su chemoterapija?

[C. W.:] Mes žinome, kad taip yra, nes industrijos tyrimai mums tai parodo – kad chemoterapija yra kancerogeniška, ji sukelia metastazes. Yra daug chemoterapijos vaistų, kurie yra žinomi kancerogenai ir yra JAV nacionalinės toksikologijos tarybos sąrašuose kaip kancerogenai – jie sukelia vėžį.

[Interviu pabaiga]

Išgirskime, ką kitas medicinos daktaras turi pasakyti. Nukeliavau į saulėtąją pietų Kaliforniją pasikalbėti su dr. Liegh Erin Connealy.

[Interviu su dr. Liegh Erin Connealy, 34:42]

[T. B.:] Kuo pavojingos yra vėžinės ląstelės? Jeigu jos yra nevaldomos ląstelės, kodėl bijome vėžio? Kas tokio vėžinėje ląstelėje yra, jeigu gydytume ją konvencine medicina, naudotume chemoterapiją – kodėl norime sunaikinti ląstelę, kuri yra nevaldoma?

[Liegh Erin Connealy:] Na, tai yra įdomu, kaip tu sakai – žmonės bijo vėžio. Tai yra išties įdomu, aš visada galvoju – juk yra daug lėtinių ligų, tokių kaip vėžys, širdies ligos, diabetas, Alzhaimeris. Jos visos yra labai, labai rimti iššūkiai kūnui. Bet žmonės kažkodėl vėžio bijo labiau, negu bet kokios kitos ligos. Jeigu ką nors ištinka širdies infarktas, žmonės sako „gerai, patyriau infarktą, įsistatysiu stentą“ – jie žino, kad turės pakeisti savo gyvenimo būdą,  jie žino, kad tai būtina. Ir aš pasakyčiau, kad daugelis žmonių pasikeičia. Bet žmonės negyvena baimėje dėl gresiančio kito infarkto – gal tik keli žmonės, bet jie jaučiasi, tarsi turėtų to stento apsaugą ir jiems viskas bus gerai. Su vėžiu – vėžys – manyčiau visi turėję artimą žmogų, kuriame matė vėžio gydymo sukeltą kūno niokojimą. Konvenciniai vėžio gydymo būdai yra chirurgija, chemoterapija ir radioterapija – tai įprastiniai gydymai, kuriuos naudojome pastaruosius 50 metų – tai yra chirurgija, chemoterapija ir radioterapija – jie galbūt kurį laiką buvo veiksmingi, bet dabar dėl padidėjusios pasaulio industrializacijos turime daug daugiau iššūkių žmogaus protui ir kūnui. Taigi nuo toksinų kūnuose iki mūsų maisto, vandens šaltinių ir oro. Ir tai pasunkina visas ligas ir disfunkcijas. Pažiūrėkime į autizmą – autizmas – anksčiau tai buvo vienas atvejis iš 20-ies tūkst., dabar – tai vienas iš 52-ų vaikų. Taigi, akivaizdu, kad įvyko kažkokie rimti pokyčiai, nes jeigu atidžiai pasižiūrėtume į mitybą – kai aš augau ir kai tu augai – ir tik nesakyk man, kad tobulai maitinaisi, nes tu, paprasčiausiai, to nedarei. Aš manau, kad dabar žmonės yra daug labiau sąmoningesni sveikatos požiūriu, nes dabar turime tiesiog neįtikėtinas ligas – ir ne tik vėžį. Visose srityse – širdies ligos, vėžys, insultai – viskas – pažiūrėkite į MRSA (meticilinui atsparų auksinį stafilokoką), stafilokokines infekcijas – apie tai anksčiau negirdėjot, bet dabar tai yra dažnai: „taip, aš ką tik buvau ligoninėje, sirgau MRSA, gavau antibiotikų ir, atrodo, esu sveikas, nežinau, ar sveikas“ – aš galvoju – ką? Tai – nesąmonė. Bet vėžio yra bijoma todėl, kad jis neva yra nevaldoma situacija, tačiau juk žinome, kad dabar jau turime daug būdų suvaldyti situaciją. Bet visa, ką žmonės žino iš savo onkologų, yra chirurgija, chemoterapija ir radioterapija. Dar yra tokios vadinamosios cirkuliuojančios vėžinės ląstelės ir cirkuliuojančios kamieninės ląstelės – tai yra naujas atradimas – ir tai sukelia 95 proc. metastazių. Taigi, kai žmonės suserga vėžiu, ir pasveiksta, reikia įsitikinti, kad tos cirkuliuojančios vėžinės ląstelės ir cirkuliuojančios kamieninės ląstelės, kurios gali būti labai ilgaamžės, reikia įsitikinti, kad jų nėra. Laimei, turime galimybę sužinoti tą skaičių cirkuliuojančių vėžinių ląstelių ir cirkuliuojančių kamieninių ląstelių, ir dėl to žmonės žinos „gerai, aš neturiu vėžio, tai tikrai žinau, nes galiu pasidaryti kraujo tyrimą sužinoti, ar sergu vėžiu“.

Kas dar – pripažinkime, kad tipiškas gydytojas, onkologas, ar koks kitas pirminės sveikatos priežiūros specialistas net neaptaria su pacientu jo gyvenimo būdo. Nutukęs vaikinas ateina, ir gydytojas turėtų jam pasakyti, kad jis pilnas uždegiminių reakcijų – ne riebalų, bet pilnas uždegimų ir ką nors reiktų padaryti, dėl to, to ir to. Neignoruoti to ir nesakyti tiesiog „štai tabletė nuo jūsų kraujo spaudimo, ir štai tabletė nuo jūsų cholesterolio, ir štai tabletė nuo jūsų nugaros skausmo, ir priimsiu jus po mėnesio, ir pažiūrėsim, ar jūsų liga išlieka. Ir tai yra tai, ką gydytojai daro! Jie palieka asmens ligą – jie jam nepadeda – ką jūs darote? Tai nepriimtina, jūs turėtumėte sudaryti optimalų sveikos gyvensenos planą žmonėms – tai jūsų darbas. Daktaras – tai reiškia mokyti (lotyniškai doctor reiškia mokytojas, o docere - mokyti) – kodėl jūs nemokote savo pacientų, kaip jiems pakeisti savo gyvenimus?

[Interviu pabaiga]

Dr. Connealy minėjo imuninės sistemos ir gyvenimo būdo faktorius. Tai privertė mane susimąstyti – o kaip su dieta ir mityba? Savaime suprantama, aš – kaip sakoma Kalifornijoje – nukeliavau penktuoju greitkeliu apsilankyti dietologo dr. Patricko Quillino namuose.

[Interviu su dr. Patricku Quillinu, 39:53]

[T. B.:] Žavingi vaismedžiai – jūs man jau pravedėte nedidelę ekskursiją, prasieisime dar vieną kartą vėliau po jūsų kiemą – bent pora tuzinų skirtingų rūšių vaisių. Taigi, matau iš to – iš aplinkos, kurioje gyvenate – kad suprantate mitybos poveikį, taigi papasakokite apie mitybos poveikį būtent vėžiui. Kas yra vėžys ir ką mityba turi bendro su vėžiu?

[Patrick Quillin:] Tai yra toks platus, globalus klausimas, Ty‘au, taigi atleisk man, jeigu iš pradžių šiek tiek nukrypsime nuo temos. Mano knyga – „Nugalėti vėžį mityba“, kurios jau pardavėme pusę milijono egzempliorių, ir ji laikoma pagrindiniu šaltiniu šioje srityje, ji išversta į penkias kalbas, aš suorganizavau tris tarptautinius simpoziumus pagalbinės gydomosios vėžio mitybos tema, ir iš to kilo vadovėlis „Pagalbinė mityba ir vėžio gydymas“ – taigi visa tai nėra tiesiog gandai ir užuominos, bet iš esmės yra penkios pagrindinės priežastys, kodėl visiems vėžio pacientams reikia naudoti mitybą kaip dalį jų visapusiško vėžio gydymo ir aš – perspėsiu, kad nenaudotumėte mitybos kaip vienintelio gydymo nuo vėžio būdo – ji yra nepakankama, bet ji yra nepakeičiama. Taigi, tiesiog pagalvokime apie penkias pagrindines priežastis, kodėl kiekvienam vėžio pacientui reikia įtraukti mitybą kaip jų visapusiško vėžio gydymo dalį.

Pirma – netinkama mityba iš tiesų yra svarbi neprievalgio priežastis – 40 proc. vėžio pacientų miršta nuo neprievalgio, o ne nuo vėžio. Vėžys yra išsekimo liga – ji paveikia apetitą, atsiduriate ligoninėje su jums neįprastu maistu, chemoterapija ir radioterapija gali sukelti kacheksiją, tai yra raumenų masės praradimą. Taigi, neprievalgis nužudo 40 proc. vėžio pacientų. Vienintelis tam skirtas gydymas yra gera mityba. Ji kartais turi būti agresyvi, su metabolinės pagalbos komponentais, tokiais kaip visiškas parentezinis maitinimas ir kita.

Antra – mityba gali padaryti chemoterapiją, radioterapiją ir chirurgiją labiau selektyviais gydymais. Kitaip tariant, chemoterapija ir radioterapija yra neselektyviniai toksinai – jos yra citotoksiški nuodai, jie nužudo viską savo kelyje. Ir tai yra vadinamoji šalutinė žala, taigi pacientas, gaunantis chemoterapiją, praras kažkiek plaukų, patirs pykinimą, vėmimą, praras svorio, visa tai, kaip chemoterapijos dalį, bet mityba gali padaryti chemoterapiją, radioterapiją ir chirurgiją selektyviau toksiškas augliui ir mažiau toksiškas pacientui. Ir tai yra labai svarbi mano nuomonės dalis – sukviesti onkologą, dietologą ir vėžio pacientą – visus kartu tame pačiame kambaryje, ir jie visi turi tikslą įveikti šį vėžį, ir yra faktas, kad gerai maitinamas vėžio pacientas gali geriau tvarkytis su liga, ir gydymais, kurie yra jai įveikti naudojami. Taigi, antra – mityba chemoterapiją paverčia labiau šautuvu, o ne granata.

Trečia – matome, kad cukrus yra – vėžys minta cukrumi. Vėžys yra tai, ką vadiname obligatiniu gliukozės metabolizatoriumi, tai reiškia, kad yra didelis gliukozės įsisavinimas į auglio ląsteles. Jeigu galite sumažinti žarnyno ir kraujo gliukozę, galite padėti sulėtinti vėžį –yra keletas gydymo būdų, kurie veikia visa šį unikalų vėžinių ląstelių achilo kulną.

Ketvirta – matome, kad jūsų imuninė sistema turėtų atpažinti ir sunaikinti vėžines ląsteles. Vėžio paciento imuninė sistema neatliko savo pareigų, turi būti kažkokių būdų sustiprinti imuninę sistemą. Taigi, vien tai yra plati tema.

Ir penkta yra tai, kad maistinės medžiagos gali tapti biologinio atsako modifikatoriai. 1971-aisiais, kai Amerikos prezidentas Ričardas Niksonas paskelbė karą su vėžiu, jis pasakė: „Turėsime vaistą vienam pagrindinių vėžių per ateinančius penkerius metus – dviejų šimtų metų Amerikos nepriklausomybės paskelbimo sukakčiai – tai yra 1976-aisiais.“ Jo, deja, neturime ir šiandien, neturime vaisto jokiam iš pagrindinių vėžių. Taip, turime geresnių gydymo būdų, bet, iš esmės, nuo minėto karo su vėžiu pradžios Jungtinės Amerikos Valstijos jau yra išleidusios apytiksliai 50 milijardų dolerių tyrimams Nacionaliniame vėžio institute ir daugiau kaip trilijoną dolerių gydymui, ir po viso to dabar turime 40 proc. šiandien gimusių vyrų, kurie gali tikėtis susirgti vėžiu. O juk 1900-aisiais tik 3-ims proc. grėsė išgirsti vėžio diagnozę – turime problemą.

Bet vienas iš mums žinomų dalykų iš vėžio tyrimų ir mitybos tyrimų yra tai, kad maistinės medžiagos gali tapti biologinio atsako modifikatoriai – jos pakeičia kūno veikimą. Akivaizdus pavyzdys tam būtų toks – kiekvieną rudenį Amerikoje, tarp rugpjūčio ir rugsėjo, maždaug 30 jaunų vyrų sportininkų miršta nuo šilumos smūgio. Jie yra stambūs vyrukai, jie negeria pakankamai vandens, kai lauke yra 30 ar net 40 laipsnių Celsijau karčio. Jie sportuoja dukart per dieną, jie negeria pakankamai vandens, ir jie gali mirti nuo organizmo dehidratacijos. Vienintelis būdas išgydyti šilumos smūgį, ar dehidraciją, yra vanduo. Taigi, vanduo tampa biologinio atsako modifikatoriumi tiems pacientams. Yra daug vėžio pacientų, kuriems žuvų taukai, kofermentas Q, lipoinė rūgštis, ciberžolė, kurkuminas – tiesiog yra ilgas sąrašas maistinių medžiagų, vitaminų, mineralų, probiotikų, liaukų ekstraktų, daug įvairių medžiagų, kurios gali tapti galingais gydymo pagalbininkais vėžio pacientui atstatyti organizmo apsaugos mechanizmus, nes štai, kur yra visas grožis – sveikas žmogaus kūnas pats save reguliuoja ir pats save taiso. Vėžio pacientas kažkodėl yra praradęs šį sugebėjimą, todėl visų ligoninės ir klinikos darbuotojų užduotis turėtų būti atstatyti paciento savęs reguliavimo ir savęs taisymo sugebėjimą, ką ir daro mityba, kaip viso gydomojo „paketo“ dalis. Ką aš mėginu čia padaryti, Ty‘au, tai yra suteikti žmonėms galimybę pagerinti savo gyvenimą.

Aš manau, kad žmonės per dažnai tiesiog pasyviai laukia, kol demonas – tas siaubingas, nenuspėjamas ligos ar vėžio demonas vieną dieną pasirodys jų gyvenime, nors iš tikrųjų turime nenuginčijamų įrodymų, kad savo sveika gyvensena galime net iki 90 proc. sumažinti riziką susirgti vėžiu, ir jeigu vis dėlto susergate vėžiu, galite naudoti specialią mitybą kaip visapusiškos gydymo programos dalį, taip smarkiai pagerindami savo gyvenimo kokybę ir gyvenimo trukmę vėžio gydymo metu bei padidindami tikimybę visiškai išgyti.

[Interviu pabaiga]

Dr. Quillinas padarė ypatingą pareiškimą, kad neprievalgis nužudo 40 proc. vėžio pacientų. Taigi, kodėl kiti gydytojai nerekomenduoja specialios mitybos savo gydymo protokoluose?

[Interviu su dr. Linda Isaacs, 46:27]

[T. B.:] Ar moderni medicina per daug dėmesio teikia vaistams ir nepakankamai dėmesio natūraliems gydymo būdams?

[Linda  Isaacs:] Taip – tai būtų trumpas atsakymas – taip, tai tiesa ir, aš manau, didelė to dalis yra tai, kaip yra finansuojami tyrimai. Daugelis tyrimų finansuojami farmacijos industrijos, ir jie – ar tai gerai, ar blogai – jų siekis yra uždirbti pinigų savo akcininkams, taigi jų siekis yra sukurti vaistus, kuriuos galėtų užpatentuoti, kuriuos galėtų pardavinėti ligų gydymui. Todėl jie finansuoja tyrimus, ir nenuostabu, kad tada medicinos pasaulis ieško tyrimų, kad sužinotų, kaip gydyti pacientus, ir prie ko yra galiausiai prieinama, yra vaistai.

[Interviu su Webster Kehr, antra dalis, 47:14]

[T. B.:] Taigi, nors jie gali būti labai protingi – ir to aš neginčiju – jums reikia praeiti 12 metų studijų medicinos mokykloje – būsite protingas vyrukas ar protinga mergina – jūs negalite ką nors mokyti to, ko pats nežinote.

[W. K.:] Ir jie yra išmokyti pardavinėti vaistus.

[Interviu su dr. Irvinu Sahniu, 47:28]

[Irvin Sahni:] Sistema yra sukurta taip, kad sukurtų lėtines ligas – iš sveikų žmonių pinigų negausi, negausi ir iš mirusių. Visi pinigai gaunami iš sergančių lėtinėmis ligomis. Taigi, kaip gydytojams mokami atlyginimai – netgi pasitelkiant sveikatos draudimą – yra skatinama išrašyti kuo daugiau vaistų. Pereiti nuo vieno vaisto prie kito. Taigi jaučiu, kad sistema turi tyčinių trūkumų, ir kaip jums atrodo, kas moka Kongreso nariams pinigus kitai rinkimų kampanijai – koks nors miestelio gydytojas, bandantis išmokyti žmones, kaip numesti svorio? Ar „Pfizer“, ar „Merck“? Ir aš nekalbu apie jokią konkrečią įmonę, bet tai yra paprasčiausiai tiesa – tai yra, iš kur ateina pinigai, ir taip sukuriamos darbo vietos, ir milijardai dolerių sumokami įvairiems žmonėms – štai ką aš manau apie tai, kaip vyriausybė bendrauja su farmacijos korporacijomis. Taigi, dėl to sistema turi trūkumų, tai yra mano nuomonė, tai yra vienas labai lengvai suprantamas aspektas, ir niekas negali man pasakyti, kad aš klystu, nes tai yra tiesa – tai tiesiog faktas. Tai nėra diskutuotinas dalykas, tai tiesiog paprasčiausias faktas. Niekas nenori su jumis kalbėti apie tai, kaip numesti svorio, niekas nenori su jumis kalbėti apie metimą rūkyti – tą kartais darome – iš tiesų yra tam tikros sistemos norintiems mesti rūkyti, yra kažkokių mažų niuansų, bet esmė yra ta, kad nėra rimtos priežasties skatinti tikrai gerą sveikatą, bet yra priežastis išrašyti daug receptinių vaistų pagal tai, kaip sukurta sistema.

[T. B.:] Kai mokėtės medicinos mokykloje, kiek mokėtės apie mitybą?

I. S.: Beveik nė kiek.

[Interviu pabaiga]

Keliaukime į Ostiną (Teksaso valstija) ir pažiūrėkime, ką Mike‘as Adamsas – „Sveikatos reindžeris“ – mums pasakys.

[Interviu su Mike‘u Adamsu, 49:16]

[Mike Adams:] Čia yra mitybos žinių cenzūros sistema, yra sistema, kuri bando išnaikinti čiabuvių žinias apie priešvėžines žoleles ir vaistus, maistą ir mitybą. Vyraujanti nuomonė, kuri mums šiandien yra kišama, yra ta, kad maistas negali būti vaistas – tai yra, ką jie sako – kad nėra tokio dalyko, kaip vaistažolės, Amerikos maisto ir vaistų administracijos (FDA) oficialus požiūris yra tas, kad nėra tokio dalyko kaip maisto papildas, kuris turėtų kokį nors poveikį ligų prevencijoje ar gydyme, bet jų požiūris yra toks, kad jūs nesate visavertis žmogus, nebent jūs naudojate intervencinius cheminius vaistus arba vakcinas – jums turi būti suleidžiami skiepai, jūs turite gauti vaistų dozes, kad būtumėte „visaverčiu žmogumi“. Ši nuomonė yra natūralaus pasaulio priešybė, tai yra natūralaus gyvenimo ir holistinės medicinos, holistinio gydymo antitezė. Mes, Ty‘au, mes – žmonės – esame spontaniškai save gydančios būtybės. Mes esame taip užprogramuoti, nuo tos dienos, kada gimėme, save gydyti, jeigu savo kūnams duodame reikalingas maistines medžiagas ir nenuodijame savęs pavojingais toksinais.

Tai primena man klausimą, kurio manęs kartą paklausė tradicinės kinų medicinos meistras, kai diskutavome gamtoje apie tai, kas mus gydo, ir jis tada manęs paklausė labai galingo, bet paprasto klausimo – mes buvome miške, ir jis pasakė: „Apsižiūrėk ir rask man ką nors čia, miške, kas nėra vaistas.“ Ir aš negalėjau to padaryti.

[T. B.:] Negalėjai to padaryti.

 [M. A.:] Negalėjau. Viskas aplink mus buvo vaistas vienaip ar kitaip, netgi žemė po mūsų kojomis, mikroorganizmai dirvoje yra vaistai. Mineralai, esantys akmenyse, yra vaistai, cheminės sudedamosios medžių žievės dalys yra naudojamos tradicinėje kinų medicinoje – didelė jos dalis yra medžių žievė. Žolelės, augalai – viskas turėjo vaistinį komponentą, netgi dangus – saulės šviesa – buvo vaistas. Negalėjau rasti nieko, kas nebūtų vaistas, taigi kai žmonės man pasako – kai jie prie manęs prieina, ir jie sako ką nors tokio, pavyzdžiui, „nežinau, ką daryti su vėžiu – jau išbandžiau viską“. Ar bandei gamtą? Garantuoju, kad pakeliui į vėžio kliniką jūs ėjote apsuptas gamtos – praėjote pro kai kuriuos augalus, kurie savyje tikriausiai turi priešvėžinių gydomųjų savybių.

[Interviu pabaiga]

[Tiesa apie vėžį]

Mes tik pradedame – tai yra tik pirmoji iš septynių dienų. Šiandien daug išmokome. Sužinojome apie modernios medicinos istoriją, Flexnerio ataskaitą, sužinojome apie trijų pagrindinių gydymo būdų – chemoterapijos, radioterapijos ir chirurgijos – neefektyvumą. Sužinojome, kodėl gydytojai vaistais gydo simptomus, vietoj to, kad išsiaiškintų jų pagrindinę priežastį. Sužinojome, kad augliai yra tik vėžio simptomas, ir kad juos išpjauti kartais yra tas pats, kaip sudaužyti „patikrinkite variklį“ lemputę jūsų automobilyje – tai nepataiso pagrindinio disbalanso kūne, kurį sukelia imuninė sistema.

Rytojaus epizode sužinosime viską apie imuninę sistemą. Ar girdėjote apie leukocitus, limfocitus, makrofagus, T ląsteles, B ląsteles, monocitus, eozinofilus, bazofilus – nebijokite visų šitų ilgų terminų, visa tai jums paaiškinsime – Emerilas Lagasse‘is mėgsta „pakelti lygį“ [Emerilas Lagasse‘as – žymus šefas, „pakelkim lygį“ yra jo garsusis posakis], o mes rytoj „nuleisime lygį“, kad galėtumėte suprasti savo imuninę sistemą ir kad pamatytumėte, kaip galite pasitelkti šią mažą asmeninę kovos su vėžiu armiją ir ją įjungti, kad apsaugotumėte savo kūną nuo vėžio.

Paremkite mūsų misiją, prisijunkite prie mūsų judėjimo, gelbėkite gyvybes. Kai nusprendžiate įsigyti septynių valandų dokumentinį serijinį filmą „Vaisto paieška“ arba jei nusiperkate visą paketą – 27-ių DVD diskų rinkinį – jūs padedate mums pasiekti savo misiją – išnaikinti vėžį visam laikui. Be to, jūs mokysitės iš protingiausių žmonių planetoje, kurie šiuo metu gydo vėžį natūraliai ir efektyviai. Dalis pelno iš kiekvieno pardavimo bus paaukojama ICRF, tai yra Nepriklausomam vėžio tyrimų fondui – jis yra pelno nesiekianti labdaringa organizacija, kuri tiria tikrus, netoksiškus, natūralius vėžio gydymo būdus – ne tą vadinamąjį „didįjį trejetą“. Galiausiai jūs gausite papildomą skaitmeninį rinkinį visiškai nemokamai, kuriuo galėsite pasidalinti su draugais ir šeimos nariais.

Prisiminkite – vėžys neturi būti mirties nuosprendis. Labos nakties, telaimina jus Dievas, ir pasimatysime rytoj.

[Vedėjas –Ty Bollinger

Prodiuseriai – Ty Bollinger, Jonathon Hunsaker, Mark Rogers

Operatorius – Alan Ray

Redagavimas – Alan Ray, Jess Canales DeZamora

Muzika – Alexander C. Torri]

[Baigiamasis interviu su pasveikusia nuo vėžio paciente Kelly, 53:43]

[T. B.:] Gerai, aš čia esu su Kelly, ir mes esame San Diege. Jums buvo diagnozuotas vėžys, taigi noriu, kad tiesiog pasidalintumėte su žiūrovais – kokiu vėžiu sirgote, kokį gydymą jums siūlė gydytojas ir kaip gydėtės.

[Kelly:] Taigi, 2010-aisiais man buvo diagnozuota trečios stadijos lobulinė karcinoma, taigi ji buvo išplitusi vos ne po visą mano dešiniąją krūtį, taip pat ir limfmazgius. Ir tuo metu jie bandė mane priversti darytis chemoterapiją ir radioterapiją, ir aš nusprendžiau šiek tiek palaukti ir apie tai pagalvoti. Taigi daug laiko praleidau tvarkydama savo mitybą – maždaug penkis mėnesius – ir aš manau, kad akivaizdžiausias požymis buvo tai, kad prieš man išvykstant į žaliavalgių stovyklą, mano PET/KT (pozitronų emisijos tomografijos – kompiuterinė tomografijos) tyrimų rodmenys buvo tarp septynių ir aštuonių, ir tik po trijų savaičių, grįžus iš stovyklos, jie buvo mažesni nei trys. Bet koks skaičius mažiau nei trys yra normalus – tai mane ir įtikino, kad aš galiu tai išsigydyti mityba.

[T. B.:] Žaliavalgyste.

[K.:] Žaliavalgyste. Taigi, tuo metu apsisprendžiau pasidaryti mastektomiją, t.y. krūties pašalinimą, nes auglys tiesiog buvo didelis, aš norėjau nuimti šią naštą nuo savo kūno. Taigi, tai padariau ir – gal čia pasakiau šiek tiek per daug asmeninės informacijos. Bet, nesvarbu – ir po to jie vis dar man sakė „jums reikia pasidaryti chemoterapiją, jums reikia pasidaryti radioterapiją“, ir aš tiesiog visai neturėjau noro tai daryti. Tada jie sakė „ar norėtumėt naudoti tamoksifeną [hormonų terapijos preparatą]“ – jie norėjo, kad aš naudočiau tamoksifeną ir aš... Ne – aš nenorėjau vartoti jokių vaistų – aš išsityriau viską, ko reikėjo, ir nuėjau pas visus gydytojus, ir jie sakė „tai nieko nereiškia“. Ir, žinai, tai buvo tyrimai iš Sloan-Kettering, MD Anderson vėžio tyrimų centrų, ir t. t. Na, aš turėjau mažą kietą gumbą ant krūtinkaulio, kurį jie norėjo gydyti radiacija, ir aš pasakiau „ne“ – jis per arti mano širdies, per arti plaučių, ir aš nusprendžiau tai padaryti natūraliai, ir po to man viskas buvo gerai maždaug pusantrų metų viskas buvo nuostabu.

[T. B.:] Ir prieš kiek laiko tai buvo?

[K.:] Tai buvo 2012 m. Ir aš šiek tiek pasipūčiau, grįžau prie pašėlusio gyvenimo, pašėlusio darbo, pradėjau vėl gerti vyną, nevalgyti žalio maisto, vėl valgyti mėsą, ir 2012-ųjų rugpjūtį man buvo diagnozuota ketvirta stadija. Taigi turėjau maždaug trijų colių pažeistą vietą ant savo krūtinkaulio čia, ir auglys taip pat buvo mano stuburo apatinėje dalyje ir kairiame klube – taigi jis buvo išplitęs po mano kaulus ir 2012-ųjų gruodį man buvo pasakyta, kad gyvensiu 19 mėnesių, ir onkologas tuo metu man pasakė, kad vieninteliai galimi pasirinkimai yra paliatyvūs, ne gydomieji.

[T. B.:] Suteikti komfortą...

[K.:] Taip, suteikti man komfortą – gydymo nebėra. Nebuvo jokios vilties. Tai buvo tas pats onkologas, kuris kitą mėnesį man pasakė, kai jo paklausiau, su kiek pacientų tokių kaip aš jis yra dirbęs. Jis pasakė „brangioji, tu esi mūsų duona“. Jis sako „visų „aukso vertės“ onkologų kabinetai yra iškloti tokiais pacientais, kaip tu – tu mūsų duona“.

[T. B.:] Tai neįtikėtina.

[K.:] Taigi aš atsistojau ir pasakiau „aš niekieno duona“, ir aš nuėjau pas savo dabartinį onkologą – „Mayo“ klinikoje, kuris – jis visada man sako „aš turiu tau pasakyti privalomą standartinį tekstą, žinau, kad pasielgsi kaip norėsi“. Taigi aš nusprendžiau pasidaryti kiaušidžių pašalinimo operaciją, na, nes jie buvo priklausomi nuo hormonų – kaulai – ir tada po to gydytojai sakė „tiesiog žiūrėsime, kas bus“, ir po dviejų mėnesių auglio visiškai nebeliko. Taigi jau metus PET/KT nieko neranda, aš esu maždaug 70 ar 80 proc. žaliavalgė, visiškai veganė, net neliečiu jokių gyvulinių produktų, išskyrus, galbūt, retkarčiais medų. Bitės yra bitės – jos ne gyvūnai. Aš mėgstu medų. Aš labai riboju cukrų, ir jokio alkoholio. Taigi kreipiu daug dėmesio į dietą, bet pasakyčiau, kad mityba nėra viskas – yra daug daugiau elementų – protas, kūnas ir, galbūt tai nuskambės keistai – aš mėgstu tai vadinti „evoliucionariai“, bet aš primygtinai siūlau, kad žmonės išmoktų siųsti meilę vadinamoms „pašėlusioms ląstelėms“, kaip aš jas vadinu. Nes pati „kovos“ idėja tik sukuria daugiau „karo“ jūsų kūne, ir to mums tikrai nereikia. Taigi, išmokti siųsti meilę ir paversti ją auksine, gydančia šviesa, ir sugrąžinti ląsteles į normalią būseną. Aš visada būtent tai įsivaizduodavau, kai gaudavau intraveninį vitaminą C – aš naudojau daug maisto papildų – ir jokių vaistų! Vėlgi, jokių vaistų! Visada, kai gaudavau intraveninį vitaminą C ar kavos klizmas, visada įsivaizduodavau visus tuos dalykus einant į mano vidų, žinai, kaip tas kavos daleles ar ką nors tokio, ir vitamino C dalelės su kepuraitėm keliauja ir suranda tas mieguistas vėžio ląsteles ir sako joms „kelkitės, kelkitės! Jūs laimingos, viskas gerai!“ Ir joms tikrai bus viskas gerai. Taigi, štai aš čia šiandien esu, ir aš esu visu 100 procentų ir, kaip visi sako...

[T. B.:] Jūs labai įkvepianti.

[K.:] Sako, kad aš esu „sveikatos pavyzdys“.

[T. B.:] Labai ačiū, kad pasidalinote.

[K.:] Atleiskit, jei kalbėjau per ilgai.

[T. B.:] Ne, viskas labai gerai, ir dabar visi žiūrintieji bus padrąsinti.

[K.:] Gerai, aš džiaugiuosi, kad galiu nors kiek padėti – jeigu tai bus tik vienas žmogus, buvo verta tai padaryti.

 

Tai visas filmo garso takelio tekstas. Išvertė ir lietuviškai įgarsino VšĮ „Versmės“ leidykla.

.

Atgal Viršun

 

 
© „Versmės“ leidykla                                      Mums rašykite leidykla@versme.lt