Tik po 80 metų Jūratei Statkutei de Rosales pavyko atskleisti tėvo likimo paslaptį 

Malonius „Versmės“ leidyklos skaitytojus kviečiame susipažinti su įdomia ir informatyvia Eglės Šilinskaitės-Puškorės publikacija, 2023 m. lapkričio 5 d. paskelbta portale Lrytas.lt, kurioje atskleidžiamas tragiškas vienos žinomiausių mūsų „Versmės“ leidyklos autorės Jūratės Statkutės de Rosales tėvo Jono Statkaus (Stacevičiaus) likimas, paaiškėjęs tik po 80 metų. 

Jūratė Statkutė-de Rosales dešimtmečius ne tik tyrinėjo baltų proistorę, bet ir aiškinosi tėvo likimą. Nors istorikė galiausiai gavo dokumentus, įrodančius, kad Maskvoje sovietai Joną Statkų sušaudė, jai tik prieš pat mirtį pavyko pramušti abejingumo sienas Lietuvoje. Valstybės saugumo departamento (VSD) puslapyje apie buvusį šio departamento direktorių J.Statkų vis dar pateikiama itin šykšti informacija. 

Ten iki šiol rašoma, kad vienas pagrindinių politinio sekimo ir kontržvalgybos organizatorių ikisovietinėje Lietuvoje J.Statkus po 1940 metų liepos 6 dienos laikomas dingusiu be žinios. Nors buvusio pareigūno artimieji jau prieš kurį laiką išsiuntė VSD dokumentus, įrodančius, kad SSRS aukščiausiojo teismo Karo kolegija 1941-aisiais jam skyrė griežčiausią baudžiamąją bausmę – sušaudymą, departamentas neskuba informacijos tikslinti. 

Aiškintis sovietų represuoto vyro likimo ir atkurti jo pilietinių teisių kelis dešimtmečius neskubėjo ir Aukščiausiasis teismas (AT) bei Generalinė prokuratūra, į kurias J.Statkaus artimieji per pastarąjį dešimtmetį kreipėsi ne kartą, bet nuolat sulaukdavo neigiamo atsakymo. 

„Mano mamai buvo labai svarbu sužinoti, kas nutiko jos tėčiui, mano seneliui, nes ilgai apie jį neturėjome jokių žinių. Tik pernai, kai mamos sesuo Danutė nusprendė parašyti tiesiai Rusijos federalinei saugumo tarnybai (FST), netikėtai iš jos gavo dokumentus, įrodančius, kad senelis buvo nuteistas mirti. Mama troško, kad jos tėvas J.Statkus Lietuvoje pagaliau būtų reabilituotas, ir tai galiausiai pavyko padaryti. Prieš mirtį mamai tai buvo svarbiausia žinia“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Venesueloje gimęs ir ten gyvenantis J.Statkutės-de Rosales sūnus 61 metų Luisas Alvydas Rosales-Statkus.

J.Statkutė-de Rosales Venesuelos sostinėje Karakase mirė šių metų rugsėjo pradžioje, likus mažiau kaip savaitei iki 94-ojo gimtadienio. Ji buvo vienintelė, prisimenanti tėvo suėmimo aplinkybes.

Kai J.Statkų 1940-ųjų liepą suėmė Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) pareigūnai, Jūratei buvo beveik 11 metų. Tų metų sausį gimusiai jos seseriai Danutei – vos pusmetis, tad tėvo ji, galima sakyti, nepažinojo. Tačiau abi seserys metų metus bandė įminti didžiausią jų šeimos paslaptį, o didžiąją dalį atsakymų gavo tik po daugiau kaip 8 dešimtmečių. 

Suėmė vieną pirmųjų

J.Statkus gimė 1904 m. Gakūnų kaime (dabar – Tautvilai), Panevėžio rajone, valstiečių Stacevičių šeimoje. Iš motinos J.Statkutės-de Rosales pasakojimų L.A.Rosales-Statkus žino, kad senelis vėliau pavardę pasikeitė į Statkaus, nes ši jam atrodžiusi labiau lietuviška nei Stacevičius.

J.Statkus dirbo pasienio policijoje, paskui vadovavo nepriklausomos Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos kriminalinės policijos Pirmajam skyriui. 1931–1933 m. buvo Kriminalinės policijos valdybos, 1933–1934 m. – VSD direktorius. 

Jam vadovaujant departamento darbe pradėta plačiau taikyti modernius kriminologijos metodus. 1934–1938 m. Statkų šeima, kurioje tuomet augo tik Jūratė, gyveno Paryžiuje. Ten J.Statkus studijavo teisę. Grįžęs tapo spaudos bendrovės „Pažanga“ Kaune direktoriumi ir Lietuvių tautininkų sąjungos, kurios idėjinis vadas buvo tuometis šalies prezidentas Antanas Smetona, generaliniu sekretoriumi. 

1940 m. birželio 15 d. Lietuvą užplūdo sovietų armijos daliniai. Jau po poros dienų sudaryta marionetinė Lietuvos „liaudies vyriausybė“, atvėrusi galimybes komunistų partijai mūsų šalyje įsitvirtinti. Liepos 1 d. paleistas Lietuvos Seimas ir paskelbti marionetiniai rinkimai į „Liaudies seimą“, o drauge ir prasidėjo masiniai suėmimai. 

J.Statkus buvo tarp pirmųjų, kuriuos suėmė sovietai. 1940 m. liepos 23 d. iš Kauno į Maskvą slapta buvo išvežti aukščiausi Lietuvos žvalgybos ir saugumo pareigūnai – traukinyje su J.Statkumi buvo ir tuometis VSD direktorius Augustinas Povilaitis bei vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas. 

Laukė grįžtančio vyro 

J.Statkaus pirmagimė Jūratė ilgus metus saugojo prisiminimus apie tą dieną, kai tėvą matė paskutinį kartą. Jos motina Genovaitė apie tai nekalbėdavo, nors diena po dienos nuolat galvojo apie be žinios dingusį sutuoktinį, kurio likimo niekada taip ir nesužinojo. 

Madride (Ispanija) dabar gyvenanti jaunesnioji Jono ir Genovaitės Statkų duktė 83 metų D.Statkutė-de Rosales mena, kad motina iki pat mirties 1986-ųjų vasarį laukė vyro. Ji tikėjo, kad jis dar gali sugrįžti, nors jau daugiau kaip keturis dešimtmečius buvo palaidotas kažkur Rusijoje. 

Jono ir Genovaitės Statkų vyresnėlė duktė Jūratė su tėvu buvo itin artima – ji prisiminė kiekvieną amžino išsiskyrimo detalę.  Šeimos archyvo nuotr. Jūratę su tėvu siejo itin artimi santykiai, tad ir ji iki pat mirties atminties skrynioje laikė net menkiausias detales apie tėvą ir išsiskyrimą su juo. 

Šią istoriją J.Statkutė-de Rosales nuolat pasakojo ir ilguose laiškuose Lietuvos institucijoms – VSD, Generalinei prokuratūrai ar AT – prašydama išsiaiškinti tėvo likimą, jį reabilituoti ir atkurti pilietines teises. „Kiek pamenu tėvą, jis buvo žmogus, norintis iškelti savo tautą aukščiau už visas to laikotarpio blogybes. Man, vaikui, nuolat kalbėjo, kad turiu nešti savo lietuvybę kaip karūną ant galvos. 

Tuo metu, kai gyvenome Paryžiuje, daug važinėjome. Iš to laikotarpio turiu prisiminimų apie jo pamokymus. Kartą važiavome traukiniu, turbūt į Lietuvą. Žiūrėjome pro langą į besidriekiantį mišką, o tėvas deklamavo Maironį: „Miškas ūžia, verkia, gaudžia...“ ir mane mokė atminti žodžius, juos aiškino. 
Praktiškame, organizuotame, kietai sutvarkytame tėvo gyvenime glūdėjo senosios Lietuvos pamatas, kurį stengėsi perduoti man, savo dukrai“, – prisiminimuose rašė J.Statkutė-de Rosales. 

Rengėsi išvykti, bet pasiliko 

Statkų šeima iš Paryžiaus į Lietuvą grįžo 1938 m. Šeima apsigyveno nuomotame bute Kaune, Aukštojoje Fredoje, profesoriaus Jono Šimoliūno projektuotame mūriniame name. Liūdesio alėjoje tuomet buvo tik trys namai, 3-iasis numeris buvo paskutinis. Nuo namo kiemo driekėsi šlaitas iki Nemuno, o apačioje buvo matyti geležinkelis ir upė. Triaukščio namo viršutiniame aukšte gyveno pats J.Šimoliūnas, antro aukšto butą nuomojosi Garmų šeima, o pirmame aukšte gyveno Statkai. Buto prieangyje stovėjo J.Statkaus automobilis – Prancūzijoje pirktas pilkas „Matford“. 

„1940 m. birželio 15 d., kai į Lietuvą įžengė Raudonoji armija, tėvas liepė mamai paruošti, kas reikalinga kelionei į Vokietiją, ir pats ilgam išėjo. Kaip vėliau sužinojau, tuomet buvo Prezidentūroje iki sprendimo, kad A.Smetona turi išvykti, o gal prezidentui išvykstant ar jau išvykus. 

Grįžo namo popiet. Į automobilį greitomis buvo pakrauti kūdikio daiktai. Mama sėdo į mašiną su Danute ant rankų, aš buvau aprengta kelionei ir tupinėjau ant atdarų mašinos durų pakopos, tėvas uždarė buto duris ir lipo prieangio laipteliais, kad sėstų prie vairo. Tuo metu suskambo telefonas, ir tėvas grįžo atsakyti į skambutį. Nežinau, kas jam skambino. Vėliau mama pasakojo, kad tėvui pranešta neaukoti šeimos, nes keliai jau buvo užimti Raudonosios armijos. 

Tėvas liepė iškrauti daiktus iš automobilio ir pasiliko Lietuvoje. Mama vėliau sakė, kad tėvui patikimas žmogus buvo priverstas skambinti. Ji visada liko įsitikinusi, kad net keletą valandų po skambučio keliai dar buvo laisvi. "Neabejoju, kad tėvas tuomet saugojo šeimą, o ne save“, – taip anų dienų įvykius prisiminė J.Statkutė-de Rosales. 

Girdėjo šaukiant vardu? 

J.Statkaus dukters prisiminimuose iki pat mirties išliko ir kiekviena 1940 m. liepos 6-osios – tėvo suėmimo dienos – detalė. Į Liūdesio alėjos namą, kuriame gyveno Statkų šeima, atvyko keturi lietuviai vyrai. „Buvau prie tėvo, kai jam pranešė, kad yra suimtas ir darys kratą. Kratą darė paviršutinišką – tėvas net turėjo parodyti, ką reikia atidaryti, kad paskui nebūtų priekabių, jog ką nors paslėpė. Tėvas buvo šachmatininkas, o salione stovėjo Prancūzijoje pirktas staliukas šachmatams, kurio viršų reikėjo pasukti, kad atsidarytų anga su šachmatų figūromis. Tėvas paaiškino, kaip atidaryti. Vyrai nustebo, atrodė lyg išsigandę – dabar manau, kad jie, matyt, buvo neįgudę tokiuose reikaluose, o tėvas buvo ramus.
Vienas vyrų atsiprašė prašydamas, kad tėvas nusiautų. Apžiūrėjo tėvo batus, ištraukė raištelius ir atidavė batus be jų. Pasikalbėję tarpusavyje išsivežė tėvą – išsivedė jį apsirengusį lengvais vasariniais drabužiais. Tai buvo paskutinis kartas, kai tėvą mačiau“, – tokie prisiminimai apie lemtingąją dieną išliko J.Statkutės-de Rosales atmintyje iki pat mirties. 

Moteris visą gyvenimą tikėjo, kad po suėmimo kartą ji dar girdėjo tėvo balsą. Buvo prabėgusios pora savaičių ar mėnuo, kai Jūratė, norėdama pralinksminti nuolat verkiančią motiną, išėjo paskinti gėlių šlaite prie geležinkelio. Ten stovėjo keli prekiniai vagonai. „Kai prisiartinau, išgirdau tėvo balsą šaukiant mano vardą. Šaukė rėkdamas, pilnu balsu. Pradėjau dairytis, kur jis yra, o tuo metu tie keli vagonai pajudėjo ir buvo nustumti kiek toliau. Netrukus visas traukinys nuvažiavo. 

Po daugelio metų susivokiau, kad greičiausiai vagone buvo tėvas. Niekada sau nedovanojau, kad tą akimirką nepribėgau arčiau traukinio“, – prisiminimuose rašė J.Statkutė-de Rosales.

Nuo tada apie J.Statkų šeima nebeturėjo žinių. Suimto vyro žmona vėliau iš kažkur sužinojo, kad jis buvo išvežtas į Butyrkų kalėjimą Maskvoje. 

Laikui bėgant visi įtikėjo šia informacija, nes vokiečių okupacijos metais Genovaitei kažkas pasakojo matęs J.Statkų Butyrkuose ir iš karto jo neatpažinęs, nes buvo užsiauginęs didelę juodą barzdą. „Ši detalė mamai reiškė, kad žmogus sako teisybę, mat tėtis tikrai buvo juodbruvas su tankia barzda, kurią turėjo skusti kas rytą, – užtekdavo dienos be skustuvo, kad išrodytų barzdotas. Kai maža piešdavau savo tėtį ir mamą, tėvo veidą dažydavau mėlynai. Kartą tėvas paklausė, kodėl taip darau, ir daug juokėsi, kai paaiškinau, kad tokia yra jo barzda net kai yra nusiskutęs“, – yra pasakojusi J.Statkutė-de Rosales. 

Suruošė drabužių siuntinį 

1941 m. pavasarį Statkų šeima sulaukė užuominos, kad J.Statkus yra gyvas. Suimto vyro žmona gavo pranešimą, kad turi nunešti jam drabužių, – „jo medžioklės švarką ir batus“. J.Statkus nebuvo medžiotojas, bet, kaip svarstė J.Statkutė-de Rosales, matyt, šventėms turėjo tvido medžiagos švarką ir šviesios odos batus užveržiamais aulais.

Žmona ir dukterys vėliau spėliojo, jog nurodymas atnešti konkretų švarką ir būtent tuos batus buvo duotas dėl to, kad šeimai nekiltų abejonių, jog jų prašo J.Statkus. Vis dėlto pasitarusi su šeima Genovaitė vyrui suruošė kitokį siuntinį: atšiauriam Sibiro klimatui tinkamą storą vatinį apsiaustą, tvirtus aulinius batus, vilnones kojines, pirštines.
Siuntinys buvo pristatytas į nurodytą vietą, bet šeima taip niekada ir nesužinojo, ar J.Statkus jį gavo. 

Apsistojo Venesueloje 

Bėgo metai, o apie J.Statkų nebuvo jokių žinių. Jo šeimai – žmonai ir dviem dukterims taip pat grėsė represijos. Perspėtos, kad sovietai ir jų nepasigailės, Genovaitė su dviem mažametėmis pasislėpė ir kurį laiką glaudėsi malkų sandėlyje Kaune. 

Kai valdžią perėmė vokiečiai, moteris su dukterimis lengviau atsikvėpė, o grįžus sovietams su daugybe kitų Lietuvos inteligentų išvyko iš tėvynės. 

Maždaug metus pabėgėlės buvo Vokietijoje, o paskui iškeliavo į Prancūziją, kurioje buvo nemažai ten studijavusio J.Statkaus pažįstamų. J.Statkaus žmonos Genovaitės du broliai pasibaigus karui išvyko į Venesuelą. Ten įsikūrę 1950 m. pasikvietė ir seserį su dukterimis. 

Nuo tada J.Statkaus žmona ir vaikai gyvenimą kūrė Karakase: Genovaitė, kaip ir Lietuvoje, dirbo bibliotekininke – būtent bibliotekoje ji ir susipažino su būsimuoju vyru. 

Jūratė ištekėjo už venesueliečio inžinieriaus Luiso Rosaleso ir su juo susilaukė penkių sūnų: Luiso Alvydo, Jono, Šarūno, Rimo ir Sauliaus. Žinoma Venesuelos žurnalistė J.Statkutė-de Rosales keturis dešimtmečius, iki pat mirties, dirbo opozicinio politikos, ekonomikos ir kultūros žurnalo „Zeta“ vyriausiąja redaktore. 

Drauge moteris tyrinėjo tolimąją baltų praeities istoriją, savo mokslo darbuose įrodė, kad baltų gentys kadaise darė didelę įtaką Europos istorijos raidai. J.Statkutė 1996 m. buvo apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi, taip pat Venesuelos ir Karakaso miesto ordinais. 

Jaunesniosios Statkutės – Danutės – sutuoktiniu tapo sesers vyro L.Rosaleso brolis Hugo. Danutė ir Hugo susilaukė sūnaus Roberto ir dukters Milenos. Ispaniškai, angliškai, prancūziškai ir lietuviškai laisvai kalbanti D.Statkutė-de Rosales tapo profesionalia vertėja. Ji vertėjavo Venesuelos prezidentams – nuo Carloso Andreso Perezo iki Hugo Chavezo, kaip vertėja dirbo su JAV vadovais Ronaldu Reaganu, Jimmy Carteriu, George’u W.Bushu vyresniuoju, Billu Clintonu, Prancūzijos prezidentu François Mitterrand’u, Indijos lydere Indira Gandhi, Šiaurės Afrikos šalių vadovais, Lietuvos prezidentu Algirdu Brazausku, monsinjoru Alfonsu Svarinsku.

Atsakymai – neigiami 

Seserys Jūratė ir Danutė visą gyvenimą skyrė ne tik profesinei veiklai, bet ir tėvo likimo mįslei įminti. Ilgai tai buvo tik skurdžios nuotrupos – kad ir kur kreipdavosi, aiškaus atsakymo negaudavo. J.Statkutė-de Rosales Lietuvoje buvo garsi dėl savo probaltų istorijos teorijų. Tėvynėje ją pasitikdavo su muzika ir gėlėmis – jaunystėje į Venesuelą išvykusi moteris gyvenimą kūrė Pietų Amerikoje, bet, atkūrus nepriklausomybę, ne kartą buvo atskridusi ir į Lietuvą. 

Tačiau nei žinoma pavardė, nei seserų Statkučių ryšiai, nei paties J.Statkaus nuopelnai Lietuvai neturėjo reikšmės aiškinantis buvusio VSD vadovo likimą ir bandant jį reabilituoti, mat vis dėlto jis buvo suimtas, o kokiu pagrindu, vis dar buvo neaišku. J.Statkutė-de Rosales ne kartą kreipėsi ir į VSD bei Generalinę prokuratūrą prašydama padėti aiškinantis, kas nutiko tėvui, ir į AT teismą kone maldaudama, kad būtų atkurtos J.Statkaus pilietinės teisės. Bet visi atsakymai būdavo neigiami. 

„AT pilietinių teisių atkūrimo pažymėjimus išduoda teisminių institucijų represuotiems asmenims, o Lietuvos ypatingojo archyvo pažymoje nurodoma, kad Lietuvos sovietinės respublikos KGB Tardymo skyriaus archyviniame fonde nėra duomenų apie J.Statkaus (Stacevičiaus) suėmimą ir kalinimą, teistumo straipsnį, bausmės atlikimo vietą ir jo baudžiamoji byla nerasta.

"Nesant duomenų apie J.Statkaus teistumą AT neturi kompetencijų spręsti klausimo dėl jūsų tėvo pilietinių teisių atkūrimo“, – tokį AT atsakymą 2018 m. rugsėjį gavo J.Statkutė-de Rosales. Trimis mėnesiais anksčiau panašų raštą atsiuntė ir Generalinė prokuratūra. Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Arūnas Meška laiške teigė, jog Generalinė prokuratūra darsyk primena, kad neturi teisinio ir faktinio pagrindo atkurti J.Statkaus pilietines teises, kad jau ne kartą buvo kreiptasi į Rusijos generalinę prokuratūrą, jog ši suteiktų archyvinių duomenų apie J.Statkaus suėmimą ir kalinimą, bet ši tokius prašymus ignoruojanti. 

Rusai informacijos neteikė 

Lietuvos ypatingajame archyve šioks toks įrašas apie J.Statkaus suėmimą vis dėlto yra. LTSR KGB Tardymo skyriaus archyvinio fondo byloje „LTSR NKVD I spec. skyriaus areštuotų asmenų sąrašai“ (bylos chronologinės ribos: 1940 rugpjūčio 2 d.–1940 m. spalio 22 d.) Kauno miesto policijos departamento suimtų asmenų sąraše Nr.89 įrašytas Jonas Statkus, Aleksandro (gimimo data nenurodyta), Tautininkų sąjungos generalinis sekretorius, savo laiku buvo VSD direktorius. Sąrašo pastabų skiltyje įrašyta, kad „nukreiptas į Maskvą“. 

Kito fondo vienoje bylų išsaugoti tuomečio politinio veikėjo Vinco Rastenio parodymai. Jis teigė, kad iki studijų Prancūzijoje „J.Statkus užėmė Politinės policijos, taip pat ir Kriminalinės paieškos policijos direktoriaus pareigas, patobulino policijos veiklos metodus“. Anot V.Rastenio, kai po studijų Paryžiuje grįžo į Lietuvą, J.Statkus „aktyviai dalyvavo Tautininkų partijos veikloje, kovojo su komunistiniu judėjimu Lietuvoje, 1939 m. spalio mėnesį sudarant Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai sutartį J.Statkus tautininkų vardu kreipėsi į A.Smetoną mėgindamas daryti jam įtaką dėl sprendimo neatsisakyti Vilniaus krašto. 1940 m. gegužę J.Statkus informavo V.Rastenį, kad Lietuvos policijai kilo problemų dėl Lietuvoje dislokuotų Raudonosios armijos dalinių kareivių dezertyravimo.“ 

Tačiau šių duomenų nepakako J.Statkaus pilietinėms teisėms atkurti, o Rusijos prokurorai mūsų šalies Generalinei prokuratūrai galiausiai atsiuntė atsakymą atsisakantys suteikti bet kokios informacijos, nes „tai gali pakenkti Rusijos nacionaliniam saugumui“. 

J.Statkutės-de Rosales maldavimus reabilituoti tėvą išgirdo tik Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2018 m. paskutinę dieną atsiuntęs pažymą apie laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimą po mirties. Prie šios pažymos išdavimo itin prisidėjo centro Archyvinės analizės ir informacijos grupės vyriausiasis istorikas Arvydas Gelžinis. Anot šio centro, „J.Stacevičius-Statkus – buvęs Lietuvos vidaus reikalų sistemos pareigūnas, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. veikė stiprindamas Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką ir dėl šios veiklos sovietų okupacijos metais buvo suimtas, įkalintas“. 

Pasijuto išduotos 

Per tardymą apie J.Statkų pasakojęs V.Rastenis buvo Statkų šeimos draugas. Kurį laiką irgi kalintas politinis veikėjas vokiečių okupacijos metais laisvę atgavo, o paskui išvyko iš Lietuvos. Apie J.Statkui sovietmečiu nepalankius V.Rastenio parodymus Jūratė, Danutė ir jųdviejų motina Genovaitė sužinojo jau gyvendamos Venesueloje, kai tie parodymai kažkodėl buvo išspausdinti Sovietų Lietuvoje leidžiamame laikraštyje „Tiesa“.

„Mamai ir man tai buvo smūgis, nes su Vincu ir jo žmona Emilija Rasteniais mus siejo artima draugystė. Blogiausia, kad V.Rastenis per tardymą, be kita ko, nurodė, jog mano tėvas buvo jaunųjų tautininkų vadovas. Šie parodymai tėvui reiškė mirties nuosprendį“, – yra pasakojusi J.Statkutė-de Rosales. 

Darbo reikalais Jūratė dažnai vykdavo į Niujorką ir visada apsistodavo pas ten įsikūrusius Rastenius. Danutė studijavo Niujorke, gyveno universiteto bendrabutyje, bet mieste ją globojo ir Rasteniai. „Tačiau po to straipsnio „Tiesoje“ pas Vincą ir Emiliją Rastenius apsilankiau, rodos, paskutinį kartą. Ilgai ir sunkiai kalbėjomės. V.Rastenis išsamiai papasakojo apie tardymą – ne tam, kad save teisintų, o nagrinėdamas visas to meto realijas, kai Lietuvai grįžti į normalų gyvenimą, jo manymu, nebebuvo jokios galimybės. Sakė, kad per tardymą mano tėvą minėjo, nes buvo tikras, kad jis, žinodamas, koks yra sovietų režimas, tikrai jau buvo išvykęs iš Lietuvos. Pažintis su Rasteniais nenutrūko greičiausiai dėl Emilijos Rastenienės reto, šilto, gilaus lietuviško širdingumo, tačiau artumas tarp abiejų šeimų negrįžtamai dingo“, – yra pasakojusi J.Statkutė-de Rosales. 

Nustebo sulaukusi atsakymo 

Ieškodamos, už ko dar galėtų užsikabinti, seserys Statkutės gavo patarimą tiesiogiai parašyti Rusijos FST Centriniam archyvui. To ėmėsi Madride gyvenanti D.Statkutė-de Rosales, nes Ispanijos sostinėje veikia Rusijos ambasada, be to, Ispanijos paštas, anot moters, dirba geriau nei Venesuelos. Pernai sausį ji išsiuntė prašymą FST atsiųsti tėvo baudžiamosios bylos dokumentų kopijas: arešto orderį, arešto anketą, tardymo protokolus, kaltinamąjį aktą, nuosprendį ir likimą po nuosprendžio. J.Statkaus duktė pridėjo gimimo liudijimo ir vedybų liudijimo vertimus į rusų kalbą. 

Savo nuostabai, D.Statkutė-de Rosales jau po mėnesio – praėjus vos kelioms dienoms po to, kai Rusija užpuolė taikią Ukrainą, – savo pašto dėžutėje rado per Rusijos ambasadą Ispanijoje atsiųstą storą voką su beveik visais prašomais dokumentais. Tarp dokumentų buvo patvirtinimas, kad J.Statkus kalintas Maskvos Liubiankos ir Butyrkų kalėjimuose, taip pat ir SSRS aukščiausiojo teismo Karo kolegijos 1941 m. liepos 6 d. nuosprendis J.Statkų sušaudyti, o jam asmeniškai priklausantį turtą konfiskuoti. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų liepos 30 d.

„Gavusios tuos dokumentus su Jūrate apsiverkėme, nes pagaliau sužinojome, kas nutiko tėvui. Nežinome, kur jis palaidotas, bet, kiek kalbėjomės su K.Skučo artimaisiais, greičiausiai tėvas bus palaidotas toje pat duobėje kaip ir K.Skučas“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo D.Statkutė-de Rosales. 

Buvęs Lietuvos vidaus reikalų ministras buvo tardomas vienu metu su J.Statkumi. „Pasak artimųjų, K.Skučo byla buvo stora, bet nukopijuoti leista tik dalį. Jie įsitikinę, kad mums atsiuntė irgi tik dešimtadalį bylos. Tačiau mums ir taip pasisekė, nes dabar ir to negautume. J.Statkus buvo sušaudytas kartu su K.Skuču – tą pačią dieną. Greičiausiai jie ir kartu užkasti specialiajame NKVD objekte „Komunarka“ prie Maskvos“, – sakė L.A.Rosalesas-Statkus. 

Rusijoje buvo reabilituotas 

Dokumentų aplanke taip pat buvo J.Statkaus jau kalėjime daryta nuotrauka. Jūratė nuotraukoje atpažino tėvą ir, kaip mena L.A.Rosalesas-Statkus, pasakė: „Tėčio žvilgsnis – labai ryžtingas.“ Seseris Jūratę ir Danutę kone pribloškė dar vienas iš Rusijos gautas dokumentas, kuriame teigiama, kad, pagal Rusijos politinių represijų aukų reabilitacijos įstatymą, 1997 m. rugsėjo 22 d. J.Statkus buvo reabilituotas. „Lietuvos rytą“ konsultavę specialistai teigė, kad praėjusio amžiaus pabaigoje, iki Vladimiro Putino diktatūros įsigalėjimo, toks reabilitacijos procesas Rusijoje buvo normalus. 

Iš Rusijos gautų tėvo bylos dokumentų kopijas seserys Statkutės išsiuntė ir Lietuvos institucijoms vėl prašydamos atkurti J.Statkaus pilietines teises ir jį tėvynėje reabilituoti. Tėvo dingimo mįslę prieš mirtį įminusi Jūratė šios dienos dar spėjo sulaukti, nes AT buvusio pareigūno pilietines teises pagaliau atkūrė pernai liepą. 

Pasitaiko neišspręstų bylų 

Rimantė Kraulišė, Aukščiausiojo teismo pirmininko tarnybos atstovė ryšiams su visuomene: „Pilietinių teisių atkūrimas (reabilitacija) vykdomas vadovaujantis Lietuvos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymu. Per 1989–2022 m. buvo gauti 39 tūkst. 26 prašymai atkurti pilietines teises, išduota per 27 tūkst. tokių teisių atkūrimo pažymėjimų. Beveik 3 tūkst. kartų tokius pažymėjimus atsisakyta išduoti. Per šių metų pirmąjį pusmetį gauta 40 prašymų atkurti pilietines teises. Pasitaiko prašymų, kurie paliekami neišspręsti, nes teismui nepavyksta rasti archyvinės baudžiamosios bylos ar pilietinių teisių atkūrimo klausimui išspręsti reikšmingų dokumentų (kaltinamosios išvados, nutarties ir kt. dokumentų) kopijų, pareiškėjas taip pat tokių dokumentų nepateikia.“ 

Prašymų vis dar gauna 

Rita Stundienė, Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė: „Generalinėje prokuratūroje 1988–2023 m. gauta apie 53 tūkst. prašymų reabilitavimo, išvežimo priverstiniams darbams klausimais. 2013–2023 m. reabilitavimo klausimais užregistruoti 638 prašymai. Reabilitacijos sąvoka reiškia nepagrįstai represuoto – nuteisto, įkalinto neteismine tvarka, ištremto ar patyrusio kitokį laisvės apribojimą, taip pat ir nužudyto ar mirusio po suėmimo, įkalinime ar tremtyje – asmens pilietinių teisių atkūrimą.“

▲2023 11 13

Atgal

Viršun