Kazio Misiaus kalba knygos „Vilniaus golgota“ pristatyme 2024 m. vasario 22 d. Vilniaus knygų mugėje Litexpo Forume

Ne vienas manęs yra klausęs, kaip aš, žemaitis, susidomėjau tolimu Vilniaus kraštu. Mintis parengti Mykolo Biržiškos „Vilniaus Golgotos“ tęsinį man kilo dar nelaisvės metais. Patekdavo pasiskaitymui įvairių mašinraštinių darbelių, pavyzdžiui, Patacko, Žemės ūkio akademijos dėstytojo, platus rašinys apie tuo metu Baltarusijos lietuviškų kaimų būklę. Nuo 1967 m. Vilniuje veikė žygeivių, liaudies dainos ir kiti klubai. Juose būdavo kviečiami paskaitoms ir Vilniaus krašto žymūs žmonės: poetė Ona Miciūtė, visuomenės veikėjas Juozas Maceika, mokytojas, chorų vadovas Antanas Krutulys ir kiti. 1970 m. dalyvavau Kraštotyros ekspedicijoje Gervėčiuose. Vienoje darbovietėje su manimi dirbo ir iš Baltarusijos Pelesos apylinkių kilęs jaunuolis, jo pavardė Stipinas. Iš jo galėjau daug sužinoti apie Pelesos apylinkių lietuvių vargus.

Apie 1971 m. prof. Česlovo Kudabos pastangomis Vilniuje surengtos Kraštotyros dienos. Baigiamasis tų dienų renginys buvo susitikimas su tarpukario metų Vilniaus krašto mokytojais. Tame susitikime vieno mokytojo kalba mane ypač sujaudino, panorau dar labiau domėtis Vilnija. Kai lankydavausi Kernavėje pas kleboną Nikodemą Švogžlį-Milžiną matydavau ant sienos dailų ranka rašytą raštą, pavadintą „Vaidilutės laiškas Milžinui“. Jame Milžinas buvo raginamas krauju surašyti Vilniaus krašto lietuvių patirtas skriaudas. Jis tą darbą laikė šventu, bet dėl šaltinių neprieinamumo negalėjo jo imtis. Tada jau turėjau ir Mykolo Biržiškos knygą „Vilniaus Golgota“. Kilo mintis rinkti žinias jos tęsiniui. Viešųjų bibliotekų specialieji fondai man buvo neprieinami. Vilniaus lietuvių leidinių bandžiau ieškoti pas spaudos ir knygų bičiulius. Nuvykau pas garsų spaudos kolekcionierių Joną Kirlį, tačiau nuliūdau sužinojęs, kad visa jo surinkta spauda paimta ir sunkvežimiais išvežta į marksizmo-leninizmo institutą. Mano visos Vilniaus lietuvių spaudinių paieškos buvo nesėkmingos. Teko tos svajonės atsisakyti.

Po 1990-ųjų metų tapo prienami buvę bibliotekų specialūs fondai, rankraštynai. Kartą tautosakininkas Norbertas Vėlius paprašė manęs parašyti jo rengiamam 2 tomų leidiniui ką nors iš Seinų-Punsko krašto istorijos. Sutikau; rašydamas sužinojau, kur ir kokie šiai temai šaltiniai yra saugomi. Tada vėl prisiminiau buvusią svajonę – rengti „Vilniaus Golgotos“ tęsinį. Beje, N. Vėliaus sudarytas minėtas dvitomis taip ir nepasirodė, nors autoriams leidykla buvo sumokėjusi ir honorarus. Knygotyrininkai galėtų pasidomėti ir minėtos „dingusios“ knygos istorija. Nors teko rašyti panašia tema leidiniui apie Dieveniškes, Pelesos apylinkes ir kita, bet tęsti Biržiškos darbą vis nesiryžau.
Sužinojęs apie siekį parengti „Vilniaus Golgotos“ tęsinį, mane susirado Gintautas Šapoka iš Alytaus rajono. Šiandien jis yra čia. Gintautas laikas nuo laiko mane paragindavo, vis skatindavo rašyti. Jam aš pasižadėjau, bet neįsivaizdavau, kaip galima surasti leidėją. Kartą „Versmės“ leidyklos darbuotojai Živilei Driskiuvienei pasisakiau, kad turiu nemažai duomenų Biržiškos knygos tęsiniui, bet neįsivaizduoju, kas galėtų tai išleisti. Ji ir sako: „Tai gali mūsų leidykla, pakalbėkit su vadovu“. Kai paprašiau, gerbiamas Petras Jonušas išleisti maloniai sutiko. Nuoširdus ačiū, jo kilnius darbus dar įvertins istorija. Kibau rašyti.

Kaip man pavyko, spręs skaitytojai. Įvairių žinių ten nemažai. Pavyzdžiui, ne kartą yra minimas ir Kaniūkų kaimas Benekainių valsčiuje, kurį sunaikino ir gyventojus išžudė raudonieji partizanai. Iš leidinio galima įsitikinti, kad tas kaimas iki 1939 m. dar nebuvo nutautintas, jame kurį laiką veikė Šv. Kazimiero draugijos lietuviška skaitykla, vaikų darželis. Mano tęsinyje atsisakyta Vilniaus vadavimo sąjungos veiklos, nes apie tą sąjungą yra išleista knyga. Tiesa, ten beveik nerašoma apie tos sąjungos skyrių darbus.
Pateikiamas skaitytojams leidinys – tai 1929–1939 m. medžiaga regioninėms tų kraštų istorijoms. Gal šis leidinys paskatins iš tarpukario laikų skelbti ir daugiau žinių apie Vilniaus kraštą, lietuvių švietimo ir kultūros veikėjus. O temų yra apsčiai: išskyrus „Ryto“ draugiją, apie kitas mažai rašyta. Reikėtų išleisti to laikotarpio Vilnijos mokytojų bent biogramas, kunigų kovotojų už lietuvybę Vilniaus vyskupijoje biografijas ir kitką. Vrublevskių bibliotekoje yra „Ryto“ draugijos mokytojų anketos ir kitų žinių apie juos.
Šis mano darbas – tai kukli pagarba lietuviams, gyvenusiems Lenkijos valstybėje ir pasiaukojančiai kovojusiems už gimtąją kalbą, tautinę kultūrą. Žinoma, Lietuva juos visokeriopai rėmė. Kita vertus, jei nebūtų vietose kovojančių už lietuvybę, parama liktų beprasmė. Daugiau negu prieš dešimtmetį, rengiant knygą apie Kaltinėnus man viena mokytoja pasakė: „Žinok, mokiniai dabar kiti, ir Jūsų rengiamos knygos jie neskaitys“. Tai karti tiesa. Visgi viliuosi, kad leidinys bus vertingas. O mokiniai neskaito tokių knygų, nes jiems trūksta tautinio auklėjimo, bet čia jau kita tema.

Suprantu, kad tas penkiatomis nesušildys Baltarusijoje gyvenančių lietuvių, kurių gimtoji kalba, tikriausiai, pasmerkta išnykti. Dėl to man labai skauda.

Už šio darbo pasirodymą lieku nuoširdžiai dėkingas mane skatinusiam ir drąsinusiam Gintautui Šapokai, leidyklos vadovui Petrui Jonušui, kalbos redaktoriui, daktarui Artūrui Judženčiui, atsakingajai redaktorei Živilei Driskiuvienei, korektorei, dailininkei ir visiems, prisidėjusiems prie leidinio parengimo spaudai.

Kazys Misius

Atgal

Viršun