Jūsų lankymasis šioje svetainėje

yra -as 

nuo svetainės įkūrimo 2001 11 07

 

  

Redaktoriaus sudarytojo Algirdo Sinkevičiaus žodis 2021 08 22 monografijos „Viešvilė“ pristatyme Jurbarke

 

Laba diena, visiems jurbarkiškiams, laba diena, garbiems svečiams. Malonu, kad atvykote į jubiliejinės šventės, skirtos Magdeburgo teisių Trijų lelijų miestui suteikimo 410-ioms metinėms renginius. Šiandien jau trečioji šventės diena. Ne tik pati šventė, bet ir kelionė teikia malonių pojūčių. Važiuojant automagistrale, ar plaukiant Nemunu, atsiveria įspūdingi pakelės vaizdai – graži gamta, panemunės pilys, gyvenvietės, toliau – didžioji Karšuvos giria, kurioje nuo gilios senovės mėgo medžioti artimi valstybių vadovams asmenys; o Jurbarko rajonas pagal Nemuną tęsiasi virš 70 km. Dar XIX a. pab. žymus lietuvių tautinio atgimimo judėjimo veikėjas Vincas Kudirka rašė ,,...Kas nevažiavo Nemunu nuo Kauno iki Jurbarko vasaros laike, tas daug širdies smagumų yra nepatyręs“.
Kaip žinome, Jurbarko apskritis (sudaryta 1947 10 15 d.), o ją pertvarkius, nuo 1950 06 26 d. – Jurbarko rajonas, yra išsidėstęs 4 respublikos etnografinių  regionų sankirtoje: nuo Suvalkijos pietuose jį skiria Nemuno upė,  rytinė, šiaurrytinė  rajono dalis priklauso  – Aukštaitijai, šiaurės vakarinė – Žemaitijai, vakarinė – Mažajai Lietuvai. Dvi Aukštaitijos regiono seniūnijos – Seredžius ir Veliuona mus pralenkė – jos jau turi savo valsčių monografijas. Tad nesame pirmi, bet ir ne paskutiniai. Šiandieną mes pristatome skaitytojams ilgai lauktą Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto monografiją ,,Viešvilė“.  Tai buvo ilgas, kolektyvinis ir didelio kruopštumo pareikalavęs darbas.

Trumpai apie jį. Pirmiausia pagal sutartį su Versmės leidykla teko suburti straipsnių autorių kolektyvą, kuris, prisilaikant leidyklos mokslo darbų komisijos aprobuoto tipinio turinio, iki 2014 m. rudens parengtų nuo 80 iki 100 straipsnių. 10 % šių straipsnių turėjo atitikti moksliniams straipsniams keliamus reikalavimus. Tuo tarpu mano kalbinti mokslo darbuotojai šiam laikotarpiui jau buvo suplanavę savo darbus, be to jiems daug svarbiau rengti tuos mokslinius straipsnius, kurie būtų publikuojami ne mūsų respublikoje rengiamose monografijose, o užsienio šalių leidiniuose.

Viena iš leidyklos man pateiktų sąlygų buvo surengti tiriamoje vietovėje mokslinę ekspediciją. Tad teko ją organizuoti. Kompleksinė mokslinė ekspedicija Viešvilėje vyko 2013 m. liepos 1– 21 d. Ekspedicijos organizavimui buvo sudaryta įstaigų vadovų grupė, susidedanti iš Viešvilės seniūno Valentino Kucino, bendruomenės ,,Skalvija“ pirmininko Algimanto Liaudaičio, pagrindinės mokyklos direktorės Irenos Oičenkienės, Smalininkų TVM direktorės Inbos Budrienės, Kalvelių girininkės Irenos Petrošienės ir Viešvilės girininko Kęstučio Masaičio. Ši organizacinė grupė padėjo spręsti apgyvendinimo, maitinimo, aprūpinimo transportu klausimus. Ekspedicijai vadovauti teko monografijos vyr. redaktoriui sudarytojui.
Pirmoji archeologų grupė atliko tyrinėjimus liepos 01–19 d. Dalyvavo 8 jaunieji archeologai, vadovaujami Trakų istorijos muziejaus archeologijos skyriaus vedėjo Ugniaus Budvydo. Viešvilės apylinkėse atrasta senovinė gyvenvietė ir 2 degintiniai kapinynai: ant kalvelės – vyrų ir moterų, žemiau – vaikų. Atkastuose X–XI a. degintiniuose kapuose rasta per 50 radinių: kalavijų, ietigalių, segių ir kt.
Antroji archeologų grupė pirmąją savaitę tyrinėjo Naudvario kapinyną (4 m. aukščio kalva Kalvelių kaime 0,8 km. nuo Nemuno). Tyrimams vadovavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros jaunesn. mokslo darbuotojo Linas Tamulynas. Dalyvavo laisvai samdomas archeologas, archeologinės ekspedicijos konsultantas buv. viešvilietis Rytis Šiaulinskas bei archeologinių tyrinėjimų projekto vadovas, Vilniaus universiteto architektūros katedros jaunesnysis mokslo darbuotojas Mindaugas Grikpėdis su 5 studentais. Rastos urnos su sudegintais mirusiųjų palaikais, datuojamais I–ju tūkstantmečiu prieš Kristų. Antrąją savaitę ekspedicijos dalyviai tyrinėjo Smalininkų degintinį kapinyną, minimą Rytprūsių archeologų E. Hollacko ir C. Engelio sudarytuose archeologiniuose sąvaduose. Rasta keramikos, geležinis įmovinis kirvis, įvijos, žiedas, pentinas, peilis, išardytų žmogaus ir žirgo kaulų, įvijiniai bronziniai žiedai, bronzinės įvijos, sagtis. Radiniai datuojami I–jo tūkstantmečio antrąja puse. 
Trečioji kompleksinė mokslinė ekspedicija dirbo liepos mėn. 15–21 d. Joje dalyvavo:  

  1. Lietuvių kalbos instituto profesorė, hab. dr. Danguolė Mikulėnienė  
  2. Mažosios Lietuvos Istorijos muziejaus etnografinio skyriaus vedėja,dr. Aušra Kavaliauskienė
  3. Klaipėdos universiteto, etnologijos mokslų doktorantė, dabar jau daktarė –Elena Matulionienė
  4. Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė, dabar jau daktarė – Kristina Blockytė
  5. Vilniaus universiteto, Lietuvių kalbos instituto doktorantė, dabar jau daktarė – Laura Geržotaitė   
  6. Vilniaus universiteto studentė – Agnė Zakarevičiūtė 
  7. Geologijos ir geografijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja – dr. Regina Morkūnaitė
  8. Lietuvos geografijos instituto mokslinis bendradarbis, J. Basanavičiaus premijos laureatas, dr. – Rimvydas Kunskas

Lietuvoje tarpukariu buvo apie 400 valsčių. Viešvilė – 40-oji Lietuvos valsčių serijos dviejų tomų monografija, tad dešimtadalis respublikos valsčių jau aprašyta. Po Seredžiaus ir Veliuonos, Viešvilė – jau trečioji knyga apie Jurbarko rajono valsčius. Parengti knygą apie Viešvilę pirmiausia parūpo Viešvilės seniūnui Valentinui Kucinui, kuris su leidyklos vadovu Petru Jonušu 2009 m. pasirašė Ketinimų išleisti savo krašto knygą, sutartį. Monografija – tai mūsų skola šiam buvusios išvystytos vietos pramonės, pažangaus žemės ūkio, aukštesnės kultūros kraštui, kuris po 1923–jų metų atiteko Lietuvai. Istorikai šiuo kraštu ilgai nesidomėjo – sovietiniu laikotarpiu tai buvo tabu, be to, kaip jau minėjau,  respublikos mokslo įstaigos jiems užskaito tik tuos darbus, kurie skelbiami užsienio leidiniuose. Pastaruoju metu daugumos iš jų dėmesys daugiau nukreiptas, jų nuomone, svarbesnei – t. y. vakarinei Klaipėdos krašto daliai. Tačiau ir mes privalome žinoti šio krašto, kur gimė, kur augo mūsų vaikai, kuriame likimas lėmė mums patiems gyventi, istoriją, turime žinoti, kaip mes įsisavinome šį buvusį lietuvininkų kraštą, kaip išsaugojome šio buvusio turtingo krašto gyvenvietes, savitą jo architektūrą, kultūros paminklus, vietos pramonę,  pagaliau savęs paklausti – ar atėję nieko šiame krašte nesugriovėme, tuo pačiu pasakyti sau ir visiems kitiems tikrą, ir nepagražintą tiesą.

Nors Viešvilės bendruomenės veiklos 2013–2018 m. plane ir buvo numatyta 2018 m. parengti monografiją ,,Viešvilė“, tenka apgailestauti dėl to, kad tiek Jurbarko VVG, tiek vietos bendruomenės centras ,,Skalvija“ niekaip nesiryžo eiti į Europos sąjungos finansuojamus, bei respublikinius projektus ir paliko mus su seniūnu ,,ant ledo“. Seniūnija, nors ir labai norėtų, to daryti negali, nes neturi juridinio asmens statuso – mat žemutinė savivaldos grandis Lietuvos Seimo po 1994 m. panaikinta. Apylinkės tuomet virto formaliais savivaldybės administracijos padaliniais, be jokios savivaldos. Tuo metu savivaldybės administracijoje, rajono taryboje, vietos bendruomenės centre ,,Skalvija“ net pasigirdo balsų, kurie ragino savo krašto monografijos visai atsisakyti. Tačiau tai buvo neatsakingas požiūris, kuriam negalėjau paklusti – juk patys rajono savivaldybės vadovai buvo inicijavę pasirašyti seniūnui Ketinimų išleisti šio krašto monografiją sutartį, pagal tai jau buvo pasirašyta mano sutartis su ,,Versmės“ leidykla, tuo pačiu – per 90 sutarčių su būsimųjų monografijos straipsnių autoriais. Tuo tarpu buvo pradėta tartis su Kaliningrado srities Nemano savivaldybės administracija dėl bendro ES finansuojamo tarptautinio projekto, be to monografijos leidybą rėmė vis daugiau ir daugiau juridinių bei fizinių asmenų. Pagaliau, gavusi Viešvilės seniūno Valentino Kucino, leidyklos vadovo Petro Jonušo, 170 Viešvilės gyventojų prašymus, bei grupės prie monografijos prisidėjusių respublikos mokslo, kultūros darbuotojų rekomendaciją, pagal savo turimas galimybes leidybą pradėjo finansiškai remti ir Jurbarko rajono savivaldybė. Tuomet rengiamą ir savivaldybės jau remiamą leidinį dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba, o pačioje pabaigoje – ir Viešvilės seniūnija.

Didelį padėkos žodį tenka tarti išeiviui iš Viešvilės, 10 tomų vokiečių kalba mašinraščiu išleistų knygų ,,Die Wischwiller Dorf Chronik“ autoriui, buv. Rydelsbergo dvarelio savininko sūnui Hansui Erhardtui fon Knoblochui, senuosiuose Prūsijos archyvuose 10 metų rinkusiam istorinę medžiagą apie Viešvilę. 2015 m. pasirodė išsamus dr. Martyno Purvino leidinys ,,Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“, tačiau šiuo darbu nepasinaudota, nes monografijos straipsniai dar 2014 m. buvo atiduoti leidyklai. Tačiau dar suspėta pasinaudoti jo 2011 m. išėjusia jo knyga ,,Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“, dr. Vytenio Almonaičio, dr. Junonos Almonaitienės keliautojo žinynu „Šiaurės Skalva“.

Ačiū „Versmės“ leidyklos kolektyvui, jo vadovui Petrui Jonušui, gausiam fizinių ir juridinių asmenų – finansinių rėmėjų būriui, straipsnių, atsiminimų  autoriams, vertėjams iš vokiečių kalbos, mokslinių straipsnių recenzentams, sutikusiems kartu būti ir dalykiniais redaktoriais, bei visiems, visiems, nuoširdžiai padėjusiems, kad surinkta medžiaga sugultų į rengiamos knygos puslapius.

Noriu atskirai padėkoti į šį renginį atvykusiems garbiems str. autoriams, o moterims dar ir įteikti gėlių:      Profesorei, hab. dr., monografijos str. recenzentei  Danguolei Mikulėnienei už dalyvavimą 2013 m. mokslinėje ekspedicijoje ir mokslinį darbą ,,Iš Viešvilės apylinkių kalbos tyrimų istorijos“.

 Profesorei, dr. monografijos str. recenzentei  Vilmai Atkočiūnienei už darbą ,,Viešvilės vystymosi gyvybingumo stiprinimo scenarijus“.  

Lietuvos energetikos instituto Hidrologijos laboratorijos  mokslo darbuotojai Aldonai Tomkevičienei, už moksl. darbą su dr. Jonu Jablonskiu  ,,Nemuno hidrologiniai tyrimai“.

Šilutės r. kraštotyros draugijos pirmininkei Reginai Meškauskienei už str. ,, Viešvilės evangelikų liuteronų parapijos smulkioji tautosaka“ ir ,, XX a. pradžios germanizmų tyrimai Viešvilės apylinkių  lietuvininkų kalboje“. 

Dar vieną puokštę noriu įteikti moteriai, kuri netrukdydama man rengti monografijos straipsnius, ne tik kūrė už mane pečių, atliko kitus man priklausančius darbus, bet ir pati parengė keletą straipsnių, tai Irena Julija Foktienė už str.: ,,Žvilgsnis į vakarinių baltų praeitį“, ,,Evangelikų liuteronų giesmės – lietuvininkų krikščioniškojo dvasingumo šaltinis“, moksl. darbus: ,,Viešvilės  evangelikų liuteronų parapijos lietuvininkų pasakojamosios tautosakos keliais“, ir ,,Mažojoje Lietuvoje skambėję himnai“.

Su giliu liūdesiu turiu pasakyti, kad monografijos rengimo laikotarpiu netekome net 10 str. autorių, tai:
Kalbininkas, baltistas dialektologas, politikas, VDU garbės dr., akademikas Zigmas Zinkevičius.
Kalbininkas vertėjas, profesorius, hab. dr., Jurbarko garbės pilietis Arnoldas Piročkinas.
Profesorius, biologijos mokslų hab. dr. Vytautas Jurgis Valenta.
Inžinierius hidrotechnikas, geografas, technologijos mokslų hab. dr. Jonas Jablonskis
Socialinių tyrimų centro vyr. mokslo darbuotojas, Vilniaus universiteto profesorius, geografijos mokslų dr. Vidmantas Daugirdas. 
Tauragės savivaldybės Kultūros paveldo tarnybos vadovas, Tauragės garbės pilietis Edmundas Mažrimas. 
Etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, Lietuvos vyriausiasis krivis Jonas Trinkūnas.                     
Kraštotyrininkė, mokytoja, literatė Danutė Daugirtienė. 
Buv. tremtinė, prisiminimų autorė Birutė Mencienė.                                  
Buv. tremtinys, prisiminimų autorius Alius Burnelaitis.
Str. recenzentas VDU Miškų ir ekologijos fakulteto Miško biologijos ir miškininkystės instituto docentas, dr. Kęstutis Petelis.

Šviesų jų atminimą siūlau pagerbti tylos minute.

Žinoma, nežiūrint nuogąstavimų dėl didžiulės monografijos apimties, tuo pačiu – didelės jos leidybos kainos, būtų negražu nepaminėti Jurbarko savivaldybės, dėl jos suteiktos finansinės paramos, bei jos vadovų suinteresuotumo, kad ši knyga atsirastų net tik viešviliškių, bet ir visų kitų skaitytojų, kurie domisi šio krašto gamta, jos praeitimi, šiandienos gyvenimu, namuose.

Monografijos pradžia, galima sakyti, buvo Jurbarko Turizmo informacijos centre direktorės Vidmantės Marcinkevičienės organizuotuose gidų kursuose, kada, laimėjusi konkursą, turizmo agentūros „Kiveda“ vadovė Irena Sinickienė man pavedė parašyti Viešvilės istoriją. Darbas buvo parašytas, kuris, man nelauktai, ją recenzavusio, žymaus literatūrinės kraštotyros pradininko, knygų serijos ,,Kūrėjų pėdsakais“ autoriaus Benjamino Kondrato sumanymu pateko Versmės leidyklon.

Viešvilės evangelikų liuteronų parapija – dėl savo dydžio anuomet juokais vadinta Didžiąja parapine Viešvilės kunigaikštyste – seniausia šioje Mažosios Lietuvos dalyje. Kadangi aplinkui nebuvo kitų bažnyčių, iki XIX a. vidurio – iki atsiskiriant Smalininkų ev. parapijai ir valsčiui, Viešvilės ev. parapija apjungė 62 kaimus, dvarus, mažąsias girininkijas, vienkiemius, išsidėsčiusius abiejose pusėse Nemuno. Kairėje Nemuno šiam valsčiui priklausė 12 gyvenviečių. Po Pirmojo pasaulinio karo kairės Nemuno pusės gyvenvietės liko Vokietijos, o po Antrojo – Rusijos sudėtyje.  XX a. pr., įsikūrus Žukų parapijai ir valsčiui, nuo Viešvilės atskirtos dar 23 gyvenvietės. Po Antrojo pasaulinio karo iki 1995 m. apie Smalininkus išsidėstę 10 kaimų ir vienkiemių vėl buvo susieti su Viešvile. Nuo 1995 m. Viešvilės seniūnijai priklauso tik 14 kaimų ir vienkiemių. Na, o ev. liuteronų parapija, Vokietijos karinės vadovybės įsakymu 1944 m. spalio mėn. iškėlus į Vokietijos gilumą šio krašto gyventojus, sunyko.

Leidinio tiražas – 400 egz  Jį sudaro 2 knygos. Abiejuose po 1,4 tūkst. puslapių ir 3 kg. sveriančiose tomuose sugulė Viešvilės krašto istorija nuo ledynmečio, kai susiformavo vietovės reljefas, kraštovaizdis, iki šių dienų. Juose publikuojama 160 straipsnių, pasakojimų, atsiminimų, kuriuos rašė 97 įvairių profesijų autoriai: archeologai, gamtininkai, miškininkai, mokytojai, vietos kraštotyrininkai, mokslo darbuotojai (tarp jų – 30 mokslo daktarų, kurių tarpe – 7 profesoriai). Autorių indėlis labai skirtingas: vienų parengti straipsniai – moksliniai, išsamūs, didelės apimties, kitų – trumpi. Monografijoje aprašyti visi kaimai, net ir išnykusieji. Nesiruošta leisti 2 tomų, tačiau baigiant maketuoti straipsnius, pradėjo aiškėti, kad informacijos atsirado tiek, jog nebetilpo į vieną tomą. Iškilo klausimas, kuriuos straipsnius išmesti? Juo labiau, kad nemaža dalis                  straipsnių medžiagos apie bendruomenę, seniūnijos įstaigas ir organizacijas per ilgai užsitęsusį laikotarpį nuo šių straipsnių parengimo, dalinai, o kai kurie – visiškai paseno ir nepertvarkyti, negalėjo būti publikuojami. Nemažą dalį straipsnių, net ir sumaketuotų, teko pertvarkyti po recenzentų – tos srities specialistų, kurių buvo prašyta pabūti dalykiniais redaktoriais, pastabų ir pataisymų. Tai pagerino straipsnių kokybę, tačiau ženkliai apsunkino monografijos rengimo leidybai darbus.

Monografijoje didelis dėmesys – net 10 str. skiriama vis besikeičiančių krašto gyventojų kalbai. Lietuvių kalbos instituto vyresn. mokslo darbuotojas Artūras Judžentis  rašė: „kalba yra vienas ryškiausių vietinės bendruomenės bruožų. Siekiant išsamiau aprašyti kurią nors vietinę bendruomenę, deramas dėmesys skiriamas ir jos šnektai.“ Knygoje išlaikyta ankstesnių monografijų struktūra, pagrindiniai skyriai: gamta, istorija, architektūra, etninė kultūra, kalba, tautosaka, žymesni žmonės. 

Pirmajame knygos tome aprašyta Viešvilės apylinkių, geologija, kraštovaizdžio formavimasis, augmenija, gyvūnija, rezervatas, Nemunas, archeologiniai tyrinėjimai, kaimų, vienkiemių, dvarų, palivarkų istorijos, kryžiuočių karo keliai, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų įvykiai, istorinė, administracinė raida, gyvenimas prie Nemuno, ilgametės valstybinės sienos, partizaninis judėjimas, tremtinių prisiminimai, evangelikų ir katalikų religinės bendruomenės. 

Antrajame – publikuojami straipsniai apie lietuvišką spaudą, švietimą, bendrojo ugdymo mokyklas, profesinio mokymo įstaigas, krašto kultūrinį, sportinį gyvenimą, persitvarkymo sąjūdžio kūrimąsi. Daug dėmesio skiriama savitai šio buvusios Prūsijos, vėliau – Mažosios Lietuvos krašto etninei kultūrai. Tai dainos, giesmės, raudos, krašte skambėję himnai, aprašyta architektūra, apranga, tradicijos, papročiai, šokis, kulinarinis paveldas. Nemažai straipsnių skirta įvairių gyventojų sluoksnių socialinėms problemoms, jau nuėjusiai gilion užmarštin lietuvininkų tautosakai. Gausiai liustruotos knygos pabaigoje  skelbiamos publikacijos apie žymesnius šiame krašte gyvenusius, ar kitaip susijusius su šiomis vietovėmis žmones, asmenvardžių rodyklė, vietovės žemėlapiai.

Istorijos skyrius skaidomas į mažesnius – bendrąjį, bažnyčių, švietimo, kultūrinio gyvenimo. Straipsnių autoriai aprašo, augmeniją, pirmuosius žmonių gyvenimo pėdsakus, skalvių genties kultūrą, dvarų ir kaimų istorijas, žydų bendruomenę, kolūkį, vietos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą,  bandančius ūkininkauti bei verslą kuriančius žmones. Monografijoje apibūdinama gyvenviečių architektūra, rašoma apie švietimo ir kultūros įstaigas – mokyklas, biblioteką, kultūros centrą, žymesnius žmones, religines bendruomenes. Nemažai dėmesio skiriama etnografijai, tautosakai, vietovardžiams. Bet apie tai plačiau rasite pačiame leidinyje, kurį norintiems šiandieną čia bus galima ir įsigyti.

Kiekvienos gyvenvietės oficialia įkūrimo data laikoma jos pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Nemuno ir Viešvilės upių sankirtoje įsikūrusi Viešvilė savo pradžią gali skaičiuoti nuo 1526 m. Išlikęs dokumentas apie tai, kad ,,1526 m. ginče dėl Benikaimių (Beinigkehmen) „ilgosios pievos“ su Galibrasto ūkininkais minimi 7 kaimai kairėje Nemuno pusėje (Lenkininkai, Trapėnai, 2 Eisuliai, Benikaimiai, Mikėnai, Gyverlaukiai ) ir vienintelė Viešvilė – dešiniajame Nemuno krante. Iš dokumento aiškėja, kad Lenkininkai, Trapėnai, Didieji ir Mažieji Eisuliai, Viešvilė yra dar iki 1486 m. įkurti kaimai“. Tačiau apie tai aptikti dokumentinės medžiagos mums nepavyko.

Šaltinis: MORTENSEN Hermann, Gertrud, Der Streit um die Benigkemer‚ Lange Wiese“ im Jahre 1526 als siedlungskundliches Dokument, In: Preussenland und Deutcher Orden. Festschrift für K. Forstreuter, Wurzburg: Holzner, 1958, S. 291-294

Šie  vokiečių istorikų tyrinėjimai leidžia nustatyti Viešvilės kaimo pirmojo paminėjimo datą ir jei nebus istorikų nustatytos naujos datos, po penkerių metų viešviliškiai galės švęsti išskirtinį – 500 metų jubiliejų“.

 

Atgal Viršun

 

 
© „Versmės“ leidykla                                                                     Mums rašykite leidykla@versme.lt