Monografijos „Gruzdžiai“ vyriausiojo redaktoriaus ir sudarytojo Damijono Šniuko kalba, pasakyta knygos 2-osios dalies iškilmingose sutiktuvėse-pristatyme Gruzdžiuose 2011 m. vasario 13 d.

Brangūs gruzdiečiai, gerbiamieji svečiai,

Prieš pusantrų metų, kai toje pačioje salėje pasitikome „Gruzdžių“ pirmąją dalį, kreipiausi į Jus Tautinės giesmės – Lietuvos valstybės himno eilute: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Šiandien, Vasario 16-osios išvakarėse, tuos žodžius juoba norėčiau pakartoti. Nes atskiro žmogaus, bendruomenės, tautos, žmonijos istorinė atmintis yra išskirtinė vertybė, skirianti mus nuo kitų gyvųjų padarų. Atmintis, patyrimo iš kartos į kartą perdavimas yra absoliuti žmonių giminės pažangos sąlyga. Tai ir atsparos pagrindas ateities veiklai, ir savo identiteto įtvirtinimas, ir pasididžiavimas protėvių darbais ir žygiais, sektinų pavyzdžių paieškos. Juo labiau tai taikytina mūsų tautai, kurios Viduramžių didingas tarpsnis net nelygintinas su dviem pastaraisiais šimtmečiais. Trečią kartą gyvendami nepriklausomoje valstybėje, būtinai privalome susivokti savo pagrindinėse vertybėse, jeigu nenorime ištirpti emigracijos katile, politinėse rietenose, korupcijoje ir nepritekliaus formuojamuose pavyde bei neapykantoje vienas kitam.

Kažkuriame animaciniame filmuke buvo dainuojama, kad upė prasideda nuo mažo upeliuko. Taip ir su tauta, valstybe. Galime šlovinti senovės karvedžius, kunigaikščius, šiandienos politikus, jeigu šlovės vertų yra. Bet nebūtų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, nebūtų sosto, Seimo ar arkivyskupijos, jeigu nebūtų Gruzdžių, Meškuičių, Žagarės, Raudėnų... Būtent čia, laukų, girių, vandenų prieglobstyje gimė ir rutuliojosi lietuviška dvasia – lietuviškas pasaulio supratimas, šeimos ir kaimynystės papročiai, dainos ir pasakojamoji tautosakinė išmintis. Kai kas šią žemutinę mūsų tautos būties grandį norėtų suniekinti, apšaukti alkoholikais, runkeliais, bet taip teigdami jie mums tik primena Krylovo pasakėčią apie kiaulę po ąžuolu.

Štai kodėl Lietuvoje ima rastis vis daugiau šviesuolių, kurie nori nuvalyti šimtmečių dulkes nuo miestelių bažnyčių, nuo mokyklų ir dvarų rūmų. Nuo išlikusių pirkių ir ūkinių pastatų. Nuo kapinių paminklų ir pakelės kryžių. Nuvalyti, kol dar šis tas po tomis dulkėmis yra išlikę, kol visko nepasiglemš „smagi porelė Twix“ – globalizmas ir kosmopolitizmas, vartojimo ir bulvarinės kultūros kultas.

Yra kas šlovina tautos masto rašytoją, dailininką, mokslo vyrą ar politiką, kas rašo apie juos disertacijas, monografijas, bet dar mažokai pasišventėlių, kurie archyvų, literatūros ir amžininkų liudijimų dėka stengtųsi atkurti mūsų miestelių ir kaimų praeitį, juose kunkuliavusį gyvenimą, įvertintų paprasto žemdirbio, kalvio, staliaus, dailidės, vaistininko, žolininkės, dievdirbio darbą ar jo dvasinį pasaulį.

Tačiau ir pasišventėliu būti maža. Reikia, kad tos po kruopelytę surinktos vertybės būtų suredaguotos, surinktos kompiuteriu, sumaketuotos puslapiais, išspausdintos ir gražiai įrištos. O čia jau susiduriame su ekonomika. Ir iš karto drąsiai galime pasakyti, kad čia mūsų minimų pasišventėlių – mecenatų, rėmėjų – dar mažiau.

Užtat tikru stebuklu reikėtų pavadinti prieš 17 metų užgimusią „Versmės“ leidyklą, kuri užsibrėžė leisti būtent kraštotyros ir dar – vienos serijos knygas. Pagrindu buvo pasirinktas valsčius, administracinis darinys, atsiradęs po baudžiavos panaikinimo ir ryškiai, kaip savivaldos žemiausia grandis, suklestėjęs tarp dviejų pasaulinių karų. Valsčiaus teritorija dažnai sutapo su kitos labai senos bendruomeninės institucijos – parapijos teritorija, kuriai paprastai būdingas etninis bendrumas – ta pati tarmė, papročiai, tas pats ūkininkavimo, sodybų puošimo būdas. Taip atsirado „Lietuvos valsčių“ serija , kurioje „Gruzdžiai“ buvo 17-ieji, o šiuo metu spausdinamas „Žeimelio“ dvitomis bus jau 20-asis. Šios leidyklos vadovas, serijos sumanytojas, realizuotojas ir mecenatas yra mūsų renginio svečias Petras Jonušas. Galiu tik pakartoti prieš pusantrų metų šioje salėje jau sakytus žodžius: šis vyras, užuot statęsis rūmus, Afrikoje medžiojęs liūtus, važinėjęs „Porše“ ar „Ferari“, kaip tai daro tuščiaviduriai verslininkai, savo gyvenimo ir verslo prasmę mato puoselėjant mūsų tautos dvasines vertybes. Šiandien jis yra labai svarbus kraštotyros ramstis, unikalus unikalios serijos leidėjas.

Kaip aš begirčiau save, pristatydamas „Gruzdžių“ monografiją, dviejų susitikimų čia nebūtų įvykę, penkių kilogramų teksto ir iliustracijų nebūtumėte kilnoję, jeigu ne ponas Petras. Žinoma, savęs nenuvertindamas galėčiau pasakyti, kad ir be manęs leidyklos vadovas „Gruzdžių“ nebūtų išleidęs. Tad čia vertėtų pabrėžti dar vieną pono Jonušo talento briauną – gebėjimą burti autorius, redaktorius, ekspertus, techninius darbuotojus.

Lietuvoje yra buvę apie 400 valsčių. Sakyčiau, stulbinantis kiekis. Net leidžiant kasmet po 10 knygų, leidyba tęstųsi 40 metų. Kitam nuo tokio užmojo pakinklius pakirstų. O ponas Petras ramus kaip belgas – na neišleis monografijos apie vieną kitą trumpai gyvavusį valsčių, na neatsiras kuriame Lietuvos pakraštyje šviesuolių šiam darbui, bet jis dirbs, kiek galės, kiek pajėgs. Kas žino, gal po kokių dešimties metų ir valstybės vyrai ar moterys bent per padidinamąjį stiklą įžiūrės iniciatyvą ir „Versmės“ leidyklos bazėje įkurs valstybinį Lietuvos lokalinių monografijų institutą-leidyklą, užsibrėžusį išleisti visų buvusių valsčių monografijas, arba kitaip – visą visos Lietuvos istoriją.

„Versmės“ leidyklos vestibiulyje pasieniais stovi lentynos, o jose sudėta visa įsivaizduojamoji valsčių serija. Šiandien didžioji dauguma šių knygų ­ tai natūralaus dydžio „Lietuvos valsčių“ serijos knygos, tik baltais lapais. Jas reikės užpildyti raidėmis, nuotraukomis, žemėlapiais. Kol kas baltose nugarėlėse ir tituliniuose puslapiuose juoduoja tik knygų pavadinimai. Tik kur ne kur baltoje 400 tomų sienoje išsiskiria tos dvidešimt išleistųjų monografijų, tarsi perai didžiuliame koryje. Kai pasirodo eilinė knyga, ji užima baltojo muliažo vietą. Štai kokia perspektyva laukia „Versmės“, ir mes, gruzdiečiai, galime didžiuotis , kad „Versmės“ koryje jau turime dvi savo šešiakampes akutes.

Na, gal aš per toli nuklydau į leidyklos reikalus, atimu duoną iš jos vadovo, kalbėsiančio po manęs. Tačiau žinau, kad jis visada ras ką naujo ir įdomaus pasakyti.

Grįžkime prie „Gruzdžių“ monografijos antrosios knygos. Trumpai ją pakomentuosiu.

Antroji dalis už pirmąją storesnė 304 puslapiais ir turi jų 1304. Knygos autoriai – 67 žinomi Lietuvos mokslininkai, kraštotyrininkai, žurnalistai, kiti autoriai, parengę 89 straipsnius. Tarp jų – Šiaulių universiteto dėstytojai prof. habil. dr. Vytautas Sirtautas, prof. Vytenis Rimkus, doc. Dr. Juozas Pabrėža, doc.dr. Birutė Salatkienė, vietos kraštotyrininkai ar kultūrininkai Irena Rudzinskienė, Audronė Kiršinaitė, Jonas Krivickas, Jonas Nekrašius, Nijolė Petraitytė, Algimantas Puodžiūnas, Antanina Rulinskienė, Liudvikas Rulinskas, Regina Tamašiūnaitė, Sigita Tauterienė, Vytautas Vaitkus , Irutė Zeirytė, Genovaitė Žukauskaitė. Autoriai gruzdiečiai Lidija Domeikienė, Rita Gaidamavičiūtė, Lionginas Grigiškis, Genovaitė Jakutienė, Genovaitė Pakštienė, Stanislovas Pakštys, Alfonsas Sasnauskas. Leidinyje rasite apie 900 fotografijų, per 70 žemėlapių ir schemų, apie 50 dokumentų faksimilių, beveik 100 piešinių, vieną spalvotų iliustracijų puslapių spaudos lanką. Knygos gale pateikiamos asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, kurios padės skaitytojui susirasti rūpimą asmenį, vietovę ir puslapį.

Knygoje yra šie skyriai – Kultūra, švietimas, sveikatos apsauga, Etninė kultūra, Kalba, Tautosaka, Įžymūs žmonės, Pagalbinės rodyklės.

Kaip ir praeitą pristatymą įspėju, kad ši knyga nėra populiarus pasiskaitymas. Vieni straipsniai parašyti moksliniu stiliumi, kiti populiariau. Jos negalima skaityti kaip romano. Tačiau kiekvienas, tikiu, ras tai, kas jį domina, ką jis gal prisimena. Jeigu įveiksite tik per pusmetį ar net ilgiau – dėl to tikrai nepergyvenkite.

Neabejoju, kad gruzdiečiai su padidintu smalsumu ieškos, kas paminėti iš žymesnių asmenų. Pastebėsiu, kad jie čia pristatomi dviem lygiais. Savo darbais Lietuvai ar Gruzdžiams labiau nusipelnę susilaukė atskirų straipsnių, visi kiti pateikiami enciklopedinio pobūdžio biografiniame žinyne, iš viso bene 320 asmenų. Parengti šį straipsnį buvo sudėtinga, ne visų pavyko gauti fotografijas. Žinios apie kai kuriuos jų mane pasiekė, kai straipsnis jau buvo sumaketuotas, tad teko, kaip yra priimta, jų pozicijas pateikti straipsnio pabaigoje, jau nebe pagal abėcėlę. Pastebėsiu, kad tai informacinis žinynas, tad pateikiami ir tegul kalnų nenuvertę, tačiau oficialias pareigas užėmę žmonės. Esu garantuotas, kad ir kaip stengėmės, ko nors vis tiek nepaminėjome. Gal atsiras ir koks nors parašytas biografinis netikslumas, bet tokia jau yra neišvengiama knygų leidybos realybė.

Džiugu, kad veterinarų kraštas Gruzdžiai pastaruoju metu išaugino ir humanitarų, menininkų. Gausiam dailininkų būriui skirtas ištisas spalvotų iliustracijų puslapių lankas. Paskutinius tris jo puslapius puošia pokario moksleivių įrašai į tada plačiai paplitusias poezijos knygeles. Šis moksleiviškas žanras, galiu pasigirti, pristatytas tik „Gruzdžių“ monografijoje.

Pernai per Šv. Roko atlaidus pristačius 1-ąją knygą, sulaukėme daug gražių atsiliepimų, dalykiškų pastabų, pastebėtus netikslumus ir klaidas atitaisėme. Iš Lietuvos ir net iš užsienio gavome itin įdomios medžiagos, kuri labiau tiko 1-ajai knygai, taigi traukinys buvo lyg ir išvažiavęs. Vis dėlto nutarėme tas medžiagas 2-osios knygos gale pateikti kaip 1-ojo tomo papildymus. Tai labai įdomūs Vinco Vaupšo prisiminimai apie Didžiojo karo metų Gruzdžius, žydų bendruomenę. Iš Londono buvo gauta nemažai miestelio žydų fotografijų, o svarbiausia – vienintelė sinagogos nuotrauka. Alfonsas Sasnauskas pateikė labai įdomius XIX a. pabaigos laiškus iš Amerikos. Papasakojome ir apie kino filmu „Iš elfų gyvenimo“ Gruzdžius išgarsinusius Rakandžių mažiukus, kurių viena atžala dar tebegyvena Meškuičių slaugos namuose.

Nors knygoje viskas surašyta, bet norėčiau, kad Gruzdžių sienos išgirstų vardus ir pavardes tų, kurie šalia autoriaus ir leidėjo daugiausia ir labai kvalifikuotai vedė monografiją šviesos link. Tai į pristatymą kartu su leidėju iš Vilniaus atvykęs ir šioje salėje esantis kalbos redaktorius Albinas Masaitis, maketuotoja Violeta Barkauskaitė, korektorė Vida Kasparavičienė.

Kaip ir rengiant pirmąjį tomą, buvau keturiuose vaidmenyse – sudarytojas, vyriausiasis redaktorius, autorius (parašiau 31 straipsnį) ir lėšų monografijai išleisti rinkėjas. Moraliai sunkiausias buvo paskutinysis. Kadangi tokio pobūdžio knygos yra komerciškai nuostolingos, leidykla siekia bent spausdinimo kaštus padengti aukotomis lėšomis. Pirmajai knygai rinkti lėšas sekėsi, palyginti, neblogai. Na o šį kartą, be kita ko, koją bus ko gero pakišusi ir ekonominė krizė. Labai mus nuvylė Šiaulių rajono savivaldybės požiūris į leidybą. Pastaruosius dvejus metus visai viso rajono leidybai, visiems leidiniams kasmet buvo skiriama tik po 5 tūkstančius litų, taigi maždaug po vieną mėnesinę mero algą. O šiai antrajai „Gruzdžių“ knygai savivaldybė neskyrė nė cento. Vėl teisinosi tais 5 tūkstančiais. Tačiau juk tokią niekingą sumą skiria ne ponas Dievas ar Premjeras, o pati Šiaulių rajono taryba. Vadinasi, praeitos kadencijos taryboje vyravo antikultūrininkai. Gal per ateinančius rinkimus Jums pavyks išsirinkti kultūringesnius?

Kada lėšų rinkimas buvo pasiekęs kritinę žymą ir monografijos leidimas galėjo nusikelti tolimai ateičiai, sujudo patys gruzdiečiai, pasivadinę knygos rėmėjų sambūriu. Jie net klasikinės muzikos koncertą kampanijos metu bažnyčioje organizavo. Įvyko stebuklas – per nykoką rudens mėnesį buvo surinkta per 6 tūkstančius litų. Tai labai pilietiškas poelgis ir pirmasis „Versmės“ leidybos praktikoje. Kas skyrė šimtinę, kas dešimtį, o kas tik vieną litą. Juokaudamas pridursiu, kad aukoję po litą pasiekė didžiausią investicinį efektą – už tą litą jų pavardės knygoje buvo paminėtos po du kartus – aukotojų sąraše ir asmenvardžių rodyklėje. Kai kurie aukojo net nepalikdami parašo, tad negalėjome jiems asmeniškai padėkoti. Šiame gražiame fone vėlgi liūdnai atrodo kai kurie valdininkai, vietos verslininkai ar ūkininkai. Mes suprantame, kad jie ne chodorkovskiai, abramovičiai ar lubiai, tačiau jie ir dešimties litų pagailėjo. Tai jau toks jų požiūris į kultūrą, į savo miestelio, seniūnijos garbę, į kaimynų solidarumą. Suprantama, kitoks požiūris.

Nuoširdžiai dėkoju monografijos rėmėjų sambūrio aktyvistams – Alinai ir Vidmantui Adomaičiams, Jonui Dunduliui, Indrei Gruodienei, Jurgitai Jasiškytei, kunigui Aivarui Jurgilui,Vilei Kaušei-Taujanskaitei, Nijolei Mackevičienei, Laimai Skopienei, Virginijai Vilčiauskaitei, Ilonai Virbickienei. Ypač norėčiau išskirti Adomaičių šeimą, kuri monografiją rėmė visomis išgalėmis, o dukra Kristina, užspausta mano elektroninių laiškelių, su fotoaparatu lakstė Raubaičių arimais, po Šiupylių šventorių, Gruzdžių kapines, Šakynos ambulatoriją...

Dėkojame „Norfos“ labdaros ir paramos fondui (vadovas Jonas Dundulis), naujam rėmėjui – Šiaulių „Telerenai“ (vadovas Arymantas Klapatauskas, tačiau „stūmėjas“ – Virginijus Šniukas, mano brolvaikis), bendrovei „Letpaka“ (vadovas Alfonsas Barzda, su jo tėveliu mokykloje žaidėme kvadratą). Po 500 litų paaukojo atskiri asmenys – Rita ir Jonas Gaigalai, Audronė Marija Kemešienė, Jurgis Katauskas, amžiną atilsį mano brolis Rokas Šniukas, Virginijus Šniukas. Be padėkos jie premijuojami ir naująją knyga.

Kai kurių parama neapsiribojo mažesne ar didesne lėšų suma, jie buvo kitų būtinų paslaugų ar reklamos talkininkai. Nuoširdų ačiū tariu Kauno muzikinio teatro solistams Živilei ir Jonui Lamauskams, kitiems muzikantams, surengusiems dvasingą koncertą bažnyčioje, kunigui Aivarui Jurgilui, seniūnei Nijolei Bagdonavičienei, jos pavaduotojai Gražinai Slavikienei, gimnazijos direktoriui Juozui Vasiliauskui, Adolfinos Dereškevičienės muziejaus globėjai Lionei Gulbinaitei, buvusiam Žemės ūkio mokyklos direktoriui Eduardui Gasparaičiui, buvusiai dėstytojai Danguolei Kraskauskienei ir daugeliui kitų.

Buvo toliau palaikomi geri santykiai su Šiaulių rajono kultūros skyriumi, kurio darbuotojos visada atsiliepdavo į mano prašymus. Čia galėčiau paminėti Valę Jurešienę, Laimutę Varkalienę, paveldosaugininkę Sigutę Tauterienę, o pastaruoju metu ir Vytautą Kirkutį. Bažnyčios archyvą geranoriškai atvėrė kunigai Aldas Vincolvas, Kęstutis Daknevičius, Aivaras Jurgilas. Paslaugūs konsultantai rengiant monografiją buvo Elvyra Bironienė, Genovaitė ir Stanislovas Pakščiai, Benediktas Lapeika, pusseserė Pranutė Šliažienė. Mano „viešbučiu“ Gruzdžiuose buvo tapusi Lionginos ir Jurgio Katauskų mansarda. Daug dar kam turėčiau padėkoti ir nusilenkti, tarp jų ir žmonai Ritai, kuri kantriai pakėlė šią mano kelerių metų komandiruotę už šeimos interesų ribų.

Daug dar būtų galima kalbėti, pasakoti, dėkoti, tačiau, kaip vokiečiai sako, ilga kalba nėra ilga dešra.

Baigdamas susumuosiu. Bendras dvitomės „Gruzdžių“ monografijos puslapių skaičius – 2304, 99 autoriai, 146 straipsniai. Tai išsamiausia monografija apie valsčių-miestelį Lietuvoje.

Ir dar. Žurnalistai naudoja tokį terminą – publikacijų veiksmingumas. Reikėtų pagalvoti ir apie šios monografijos pakeltus klausimus – kaimo kapinių priežiūrą, paminklines lentas ar ką kita žymiems gruzdiečiams. Reikėtų gelbėti valstybės balanse esantį garsų, deja griūvantį, Gruzdžių dvarą.

Šiemet Gruzdžiams sukanka 375 metai. Puiki proga pasitempti.

Ačiū už dėmesį...

Atgal

Viršun