Apie Druskininkų 2012 m. lokalinių tyrimų ekspediciją

„Druskininkuose tiek mokslininkų vienoje vietoje dar nematėme“, – prisipažino po miesto savivaldybės bibliotekoje 2012 m. birželio 24 d. įvykusio renginio žiūrovai, tarp jų – garsios TV žurnalistės. Renginys, kuriame dalyvavo „Versmės” leidyklos autoriai, buvo iškilmingas, užsitęsė iki vėlumos. Matyti, kad žiūrovams patiko tai, ką aprašė į kurortą atvykę garbūs mokslininkai ir tyrėjai. Deja, pusė ekspedicijoje dalyvavusių autorių nespėjo pasisakyti šiame valsčiaus istorijas gvildenančiame renginyje. Tad renginys buvo pratęstas sekmadienį „Girios aido” muziejaus lauko aikštelėje. „Mes tapome darnia ir reiklia šeima. Mes jau druskininkiečiai“, – prisipažino valsčiaus seriją kurianti iš įvairių šalies vietovių suvažiavusi talentingų mokslininkų ir kraštotyrininkų komanda. Vieni kitus skatinome greičiau rengti medžiagą ir ruoštis kitų metų ekspedicijai. Ji bus paskutinė. Monografiją planuojama išleisti 2015 m.

Vilniaus dailės akademijos dėstytoja M. Ptašek sulaukė klausimų apie pastatus, kurių stilistiką mokslininkė nagrinėjo aplankydama tas vietas, kur šie pastatai jau sunykę. Tačiau Maja surado šių pastatų brėžinius archyvuose. Taip darbšti mokslininkė tapo nebesančių Druskininkų architektūros pastatų stilistikos žinove.

Pedagogė D. Žilienė tradiciškai įdomiai ir jautriai piešė kurorto jaunimo ugdytojų portretus, o daug vaikščioti viena mėgstanti žurnalistė D. Červokienė kalbino liaudies meteorologija ir psichologine gydymo sistema besidominčius vietinius gydytojus.

A. Kondraškienė lankėsi tuose kaimuose, kur gyveno jos šeima. Jos užrašyti atsiminimai labai brangūs, nes juose daug dainuojamosios tautosakos pavyzdžių.

Prof. A. Girdzijauskaitė, rašydama apie iškilią „Dainavos“ sanatorijos gydytoją E. Krikšiūnaitę, konsultavosi su ilgamečiu sanatorijų vyr. gydytoju J. Valskiu. Jis apgailestavo, kad dabar Druskininkai yra ne sveikatingumo paslaugas teikiantis kurortas, o verslininkų ir komersantų pramogų miestas.

Istoriko diplomą turinti N. Koženevskaja neslėpė pokario archyvuose radusi išdavysčių grandinę, kurios pėdsakai veda į kurorto apylinkes. O jos mena daug šilta ir šalta – tai, kad karas Lietuvoje tęsėsi dar ir 1965 m., 20 metų ilgiau nei kitose Europos valstybėse. Latvijoje nebuvo tokio ginkluoto pasipriešinimo, tad išvaduotojai važiavo į Rygą, Daugpilį. Šiandien ten –demografinė problema. O į Lietuvą bijojo važiuoti, miško broliai liepdavo vykti ten, iš kur atėjo. Bolševikų agituojami žmonės lėkė iš Lietuvos kaip tarakonai po dusto. Kaip šiandien atrodytų šalis, kurios visuose miestuose kalbama dar ir rusų kalba, kur žmonės nemoka ar nenori mokytis kalbos šalies, kurioje gyvena. Bet taip yra ne visur. Matyt, tapome pernelyg atlaidūs. Pagaliau prispaudėme uodegą lenkų rinkiminės akcijos bangai, siekiančiai sunaikinti lietuvybę Vilnijoje. Tačiau kaip 20 metų elgėsi kairysis politinis blokas Lietuvoje, kaip jėzuitai XVII a., diegdami svetimas kalbas, ir caro armijos ochranka, palaikydama svetimtaučius, bet ne Lietuvos piliečius.

Pedagogas ir medikas V. Klevickas aprašė „Saulutės“ sanatorijos veiklą – jaunųjų šalies piliečių gydymą.

Prof. R. Aleknaitė-Bieliauskienė tęsė kultūrinių Druskininkų paieškas. Jos tyrimų ratas kaip įprasta gana didelis – nuo Ž. Lifšico iki nūdienos muzikos ir kultūros raidos.

Doc. dr. R.Povilaitis jau turi sukaupęs palyginimų su kitų miestelių savivalda tyrimus. Taip pat Romas turėjo aibę gerbėjų už išsamius ir įdomius savo tyrimų pristatymus renginiuose su kurorto svečiais ir gyventojais. Istorikas V. Valentukevičius, kaip ir S. Radzevičienė, pirmauja straipsnių kiekiu. Vytautas yra atsakingas ir už istorinių straipsnių apie Druskininkus įvertinimą.

Žurnalistė L. Eitutytė aprašė kurorto sporto įvykius, rado daug puikių sportininkų, kilusių iš Druskininkų ir savo talentą atskleidusių Lietuvos rinktinėse.

Mokslininkai susitiko su kurorto tarybos nariu meru Ričardu Malinausku. Jau antri metai susitikinėdamas su miesto savivaldybės nariais, gyventojais, atostogautojais, verslininkais, jis tikisi, kad tyrimo metu gauti duomenys bus sėkmingai panaudoti lyginant kurorto savivaldos raidą su gretimų miestelių valdžios politika. Pranešėjai pasidžiaugė besiplečiančiu ir nuolat gražėjančiu kurortu, todėl panoro apčiuopti senuosius savivaldos bruožus, nors jie ir išsimėtę kitų Baltarusijos bei Lenkijos miestų archyvuose.

Pagal išsilavinimą inžinieriaus G. Žilio aistra ne tik fotografuoti, bet ir dirbti su geležimi. Jis talkino pristatant nuotraukas pagal autorių užsakymus, net surengė parodą savo 70-mečio proga. Linkime jam geros sveikatos ir kūrybinės sėkmės.

Gamtos mokslų daktaras A. Lankelis, nors ir pasitraukė iš „Girios aido”muziejaus direktoriaus pareigų, nudžiugino renginio svečius suradęs kvalifikuotų autorių, kurie praturtins straipsniais būsimos monografijos gamtos skyrių.

Buvusi mokytoja, pokario laisvės kovų dalyvio dukra A. Pigagienė aprašė išnykusius Cimakavo ir kitus kaimus. Dingusių kaimų fotografijos tapo tikra staigmena šiuolaikiniam jaunimui, kuris važiuodamas automobiliu pro langus mato laukus ir buvusių kultūros namų griuvėsius. Net neįtaria, kad ten buvo senovinių prigimtinių lietuvių tikėjimo židinių.
Pedagogas doc. A. Piliponis, rašydamas apie kurorto paštą, paplušėjo ne tik archyvuose, bet ir susitiko su darbuotojais, dirbusiais šiame unikaliame, prie M. K. Čiurlionio gatvės kampo, priešais Druskonio ežerą, buvusiame pašte. Daugelis ekspedicijos dalyvių stebėjosi, kad pernai druskininkiečiai noriai dalijosi prisiminimais, o šiais metais bijojo būti apklausiami, net vengė susitikti. „Mes bijome, kad ką nors leptelėsime ir išlėksime iš darbo”, – taip atsisakymą pasakoti komentavo druskininkiečiai, nepanorę įvardyti savo pavardžių. „Negi pas jus sugrįžo diktatūra ir autoritarinis režimas?“ – stebėjosi ekspedicijos dalyviai.

LEU studentė S. Neimanaitė pėsčiomis išvaikščiojo Ratnyčios upelio ištakas iki žiočių Nemuno kilpoje. Tai nesutrukdė jaunajai gamtos mokslų studentei nuvykti ir į Alytų, gauti reikalingų duomenų savo tyrimui.

Architektai Rupeikos atrado visas sakralias Druskininkų vietas, jas nufotografavo ir išmatavo, o buvusią Ratnyčios parapijos bažnytėlę surado 15 km nuo Druskininkų. Medinė šventykla sėkmingai toliau naudojama kitame kaimelyje. Pasirodo, galima ir negriauti, tiesiog perkelti į tą vietą, kur žmonės ilgisi dvasingumo ir religinių tiesų.

Po renginio ekspedicijos dalyviai A. Kondraškienė (Teklė Novickytė), R. Povilaitis (Aleksas Mačiulis), M. Ptašek (T. Novickytės lenkuojanti mama), E. Mažintas (prelatas Maironis), A. Kiveris (mokytojas Žiūraitis) ir D. Červokienė (tarpukario Druskininkų lietuvių kraštotyros draugijos pirmininkė) suvaidino sceną, skirtą poeto Maironio 150-osioms metinėms. Bibliotekos antrojo aukšto fojė trumpam tapo tarpukario lenkų valdomo Druskininkų miestelio lietuvių kraštotyros draugijos būstine, kur poetas lankėsi gydymo tikslais ir susitiko su vietiniais lietuviais. Tautiniame epizode atsiskleidė šių darbščių ir unikalių autorių meninė raiška.

Žiūrovai ilgai dėkojo „Versmės” leidyklos autoriams, sugebėjusiems ekspedicijos metu prisidėti prie spektaklio. „Tautinių vaidinimų iš šalies kultūros paveldo mums, druskininkiečiams, labai trūksta“, – drauge su žiūrovais tvirtino vyriausia ir darbščiausia ekspedicijos dalyvė Stasė Radzevičienė.

Ekspedicijos dalyviai labai dėkingi „Parko vilos” direktoriui, ne tik sudariusiam sąlygas specialistams kurti ir ilsėtis, bet ir išsaugojusiam unikalų senovinį pastatą, nepaveiktą modernių europinių remontų. Ekspedicijos dalyviai gyveno K. Dineikos alėjoje esančiame viešbutyje, kuriame išlikusi tarpukario architektūra.

Antroji „Versmės” leidyklos ekspedicija šiame krašte išplėtė tyrėjų akiratį ir dominančių temų ratą. Būsimai monografijai „Druskininkai” straipsnius rašo apie 100 autorių, savo srities profesionalų, taip pat Druskininkų kraštotyrininkai.

Ekspedicijos vadovas, „Druskininkų“ monografijos vyriausiasis redaktorius dr. Egidijus Mažintas

2012 09 20

	Nuotraukos R. Aleknaitės-Bieliauskienės

Atgal

Viršun