Apie Jiezno ir Stakliškių 2003 m. lokalinių tyrimų ekspediciją

Versmės“ leidyklos kompleksinės ekspedicijos Jiezne ir Stakliškėse
vadovas Juozas Pugačiauskas

2003 09 11

Ekspediciją sudarė 27 žmonės: 23 suvažiavę iš Vilniaus, Kauno, Vilkaviškio, Druskininkų ir 4 vietiniai – iš Prienų, Stakliškių, Jiezno. Atvykėliai įsikūrė Jiezno vaikų globos namuose; už nemokamą apnakvindinimą jų direktorei Jūratei Žukauskienei padovanota „Versmės“ leidyklos monografija „Seredžius“.

Dirbta kolektyviai ir pavieniui. Istorikės V. Girininkienės vadovaujama grupė susidedanti iš Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto absolventės R. Mekšraitytės, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto II kurso studentės S. Malaškevičiūtės, Vilniaus Karoliniškių gimnazijos dešimtokės J. Šiaudinytės, dailininkės J.Jasinskaitės ( Vilniaus Dailės akademijos doktorantė J.Zabulytė medine kryždirbyste domėjosi atskirai), tyrinėjo kapines, matavo, aprašinėjo antkapius, kryžius, piešė atskirus elementus. Aplankytos, Jiezno, Nibrių, Vošiškių, Sobuvos, Anglininkų, Pikelionių, Pelekonių kaimų kapinės. Jiezne žymesnės gydytojo ir publicisto Stanislovo Moravskio tėvo, karaliaus Stanislovo Augusto iždininko Apolinaro Moravskio bei 1919 metais vasario 10 dieną mūšyje su raudonarmiečiais žuvusių ar nuo žaizdų mirusių savanorių kapavietės. Pirmąją žymi puošnus lietas metalinis paminklas, gaila, kad tiek jis, tiek kapas neprižiūrimi. Antroji kapavietė įtraukta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą; jos centre pastatytas paminklas iš lauko akmenų, nupjautos piramidės formos, su įrašu „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Paminklo priekyje yra iškalta 17 kautynėse žuvusių (ar nuo žaizdų mirusių) savanorių pavardžių. Tačiau gautame iš Prienų rajono savivaldybės kultūros vertybių registravimo duomenų lape, kurį pateikė paminklotvarkininkas V. Didžpetris, nėra paminklo užraše minimų Juozo Paulavičiaus, Kazio Matjošaičio, Jono Valentavičiaus, Juozo Daunoro pavardžių. Minėtame apraše remdamasis literatūra ir šaltiniais V. Didžpetris nurodo dar 7 čia palaidotus karius. Tačiau kapavietėje apie juos jokios informacijos nėra. Vertėtų vietos šviesuomenei parodyti daugiau dėmesio, sutikrinti duomenis, patikslinti palaidotųjų skaičių, papildyti pavardžių sąrašą.

Jiezniečiai ir aplinkinių vietovių gyventojai turėjo gražią progą susitikti su ekspedicijos dalyviais, tituluotais mokslininkais. Keletas jų monografijos „Gamtos “ skyriaus autorių gretose. Lietuvos gamtos draugijos prezidentas, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros profesorius A. Gaigalas nustebino iš karto: Verknės atodangoje rasta gintaro! Kaip jis čionai atkeliavo, tikriausiai, iš gintarinės Baltijos gelmių, bus aprašyta. Kaip ir garsiojo Verknės „ožkų pečiaus“ kilmė, ar dar vienas geologijos paminklas – Ustronės riedulynas. Mineraliniai vandenys kažkada išgarsinę Stakliškių miestelį ir dabar dar versmėmis prasimuša į žemės paviršių. Kam, jei ne šalia jų gimusiam ir užaugusiam geologui V. Mikailai tai aprašyti? Gamtos mokslų daktaro, docento J.Stašaičio sfera - paukščiai ir jų gyvenamoji aplinka. Pasitelkęs į pagalbą ekologą Ž. Preikšą iš Nemuno kilpų regioninio parko ornitologas išsamiai apibūdins tuos sparnuočius ( pirmiausia rudagalvius kirus, gausiai perinčius Kašonių ežere), kurie įprato gyventi šalia žmogaus Jiezno ir Stakliškių apylinkėse.

Etnologas, Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatas V.Mačiekus aplankė 14 buvusio Jiezno valsčiaus kaimų ir juose domėjosi žemėvalda, šeimos ir paveldėjimo, prievoline teise, šalpa, kaimų savivalda. Kalbininkui, habilituotam mokslų daktarui K.Morkūnui kartais užtekdavo tik paklausyti kitų pokalbio, kad pajustų Jiezno šnektos niuansus, išgirstų negirdėtą žodį ar priežodį. Tokia jau gyvenančių paribyje su dzūkais ir suvalkiečiais dalia: šį tą perimti iš vienų, šį tą iš kitų... K.Morkūnas greit išsiaiškino: jiezniškiai taria grąžtas, kąsnis, skęsta — kaip ir suvalkiečiai, užtat aitau, norėtau, neatšaltai kojų ( eičiau, norėčiau, neatšaltum kojų) — kaip dzūkai, kalbininkų dar vadinamais pietų aukštaičiais. Dabar Jiezno, Stakliškių, kai kurios kitos apylinkės kalbininkų dažnai vadinamos priedzūkiu. „Nuo dzūkų nepabėgę, suvalkų nepasiviję “ — taip susitikimo metu vietinius gyventojus apibūdino Stakliškių kultūros namų direktorė V.Beliukevičienė, sukaupusi daug kraštotyrinės medžiagos apie savo kraštą. Šis pasakymas patiko ir įstrigo atmintin istorikei D.Blažulionytei, kuri kalbino senuosius jiezniškius, stengdamasi pajusti tą regioninę savimonę, apie ką ir užsibrėžusi parašyti. Druskininkų muzikos mokyklos mokytoja Nijolė Noreikaitė su apgailestavimu konstatavo, jog dainavimo kaip gyvenimo būdo mūsų laikais nebeliko, susibūrę į etnografinius ansamblius „Bočių“ klubas , Kašonių, Vėžionių. Želkūnų meno saviveiklininkai dainuoja tik tam tikromis progomis. Nebeliko nei rugiapjūtės dainų, nei savaitę trunkančių vestuvinių apeigų, nei per Velykas lalaujančių bernų. Nebeliko ir laidotuvių raudų, nors daugelis vyresniųjų žmonių prisimena raudotojas, sugebėjusias per šermenis pravirkdyti visus susirinkusius. Keletą raudų fragmentų pavyko užrašyti, o ir dainų senovinių išgirsta, tik kad jau dainininkės be sąsiuvinuko ar draugių pagalbos neišsiverčia...

Jeigu kai kurių ekspedicijos dalyvių surinkta medžiaga tilpo garso kasetėse ir užrašų sąsiuviniuose – sociologė E. Kocai domėjosi bedarbių situacija, filosofė I. Stonkuvienė aiškinosi, kaip anksčiau auklėjo vaikus, — tai Lietuvos dailės muziejaus tekstilės rinkinio saugotoja ir tyrinėtoja D.Beliauskienė susirinko visą pundą medžiaginių vertybių : XIX a. pabaigos – XX a. pradžios interjero audinių. Rankšluosčių , užvalkalų, lovatiesių, paklodžių bei drabužių. Žmonės noriai visa tai dovanojo menotyrininkei, sakydami, jog tai skaruliai, neverti dėmesio...Gi D.Beliauskienė karštai aiškino, jog tai neįkainojamos vertybės( dėl vienos bobutės sijono atraižos verta važiuoti iš Vilniaus!), net pabardavo, kad neįvertina, netausoja tokių turtų. Na, o visų jiezniečių bendras turtas – Šventojo Archangelo Mykolo ir Jono krikštytojo bažnyčia. Uoliausias jos lankytojas tapo menotyrininkas P. Spurgevičius, visą laiką skyręs gausioms architektūros ir dailės stilistinėms ypatybėms aprašyti. Pasak menotyrininko, vien angelų analizė verta daktarinės disertacijos...

Socialinių mokslų daktarų A.Čiužo ir V.Ratkevičienės tyrimo objektas – šiuolaikinė situacija kaimo bendruomenėje: pedagogų, tėvų, vaikų saviraiška, ūkininkų gyvenimo ir veiklos sąlygos. Sėkmingai ūkininkaujantys S.Kaminskas, P. Jucikas ir kiti pasidalijo mintimis apie savo žemdirbišką verslą, problemas. Savo tyrinėjimus sociologai žada pratęsti rudenį.

Liaudies medicina besidominti Lietuvos liaudies kultūros centro darbuotoja R. Balkutė užrašinėjo gydymo grybais, vaistažolėmis receptus, surinko 10 užkalbėjimų, nufotografavo 10 gydymo procesų. Žolelėmis domisi ir Rimas Šuopys iš Kauno. Tačiau labiau jam rūpi pieno produktų gamyba, jų reikšmė mitybai. Tad lydimas ilgametės buvusios Jiezno vidurinės mokyklos mokytojos E. Rimšienės, kuri renka medžiagą apie žymius jiezniečius ir puikiai pažįsta vietinius gyventojus, apėjo tuos ūkininkus, kurie melžia karves, spaudžia sūrius , muša sviestą. Žurnalistės R. Šimukauskaitės tikslas - apžvelgti šiuolaikinio verslo būklę Jiezno seniūnijoje. Jos teritorijoje veikia viena iš dviejų belikusių Prienų rajone žemės bendrovių – „Nemunas“. UAB „Doleta“ yra viena žymiausių Europoje langų iš klijuotos medienos gamybos įmonių, kurioje pagaminta produkcija išvežama į Skandinaviją, Vokietiją, kitas Europos šalis. Taip pat garsi ir senas tradicijas turinti UAB „Lietuviškas midus“, įsikūrusi Stakliškėse, gaminanti įvairaus stiprumo lietuvišką midų ir alkoholinius kokteilius. Reikia apie ją parašyti išsamesnę (pradžia yra - kaunietės žurnalistės E.Vaitkūnienės magistro darbas) istoriją. Dėmesio laukia nuošalesnės Užuguosčio, Vyšniūnų, Pieštuvėnų apylinkės, kuriose yra ir ežerėlių, ir piliakalnių, ir mitologinių vietų. Etnokultūrininkė R. Balsevičiūtė savo gimtinės istoriją rašo, tačiau įvairiapusiškesnį darbą turėtų nudirbti papildoma, kompleksinė ekspedicija. Seniūnijos teritorijoje 19 kapinių, kurios niekada nebuvo aprašinėjamos, Stakliškių, Užuguosčio bažnyčios irgi laukia išsamesnio tyrimo, apylinkėse yra vietinės ir respublikinės reikšmės archeologijos paminklų. Stakliškių seniūnija didžiausia rajone kaimų skaičiumi (iš viso 86). Juose tebegyvena žmonės nepraradę sąsajų su savo senaisiais papročiais, tradicijomis, kalba (įdomus Užuguosčio dzūkiškos protarmės ruožas).

Patirtis parodė, jog aprėpti ir giliau patyrinėti dvi didžiausias seniūnijas Prienų rajone vienos ekspedicijos metu – sudėtinga. V.Mačiekaus, K.Morkūno, P.Spurgevičiaus, R.Balkutės, D.Beliauskienės, A.Čiužo, V.Ratkevičienės ir kitų ekspedicijos dalyvių nuomone, Stakliškės prašosi atskiros išvykos. Ten mielai vyktų dauguma buvojusių šiemet Jiezno krašte.

Galbūt, atskira ekspedicija, archyvinės bei naujai surinktos medžiagos kiekis paskatins pagalvoti apie atskirų — Jiezno, Stakliškių — monografijų parengimą ir leidimą.

Atgal

Viršun