Apie Mickūnų 2011 m. lokalinių tyrimų ekspediciją

Kaip buvo numatyta šių metų ekspedicija koncentravosi į Mickūnų ir Lavoriškių apylinkes. Ekspedicijos vietoje nebuvo nakvojama. Į tyrimų vietą dalyviai vyko savo transportu, arba juos veždavo ekspedicijos vadovas. Prieš ekspediciją buvo parengti informaciniai lankstinukai apie Mickūnų valsčių, paruoštas pranešimas spaudai, žemėlapis.

Kadangi ekspedicija vyko Vilniaus rajone, tai iškilo bendravimo problemų, nes daugelis pateikėjų lietuviškai nekalba, o lenkų ar rusų kalbų dalis ekspedicijos dalyvių nemokėjo, tad pas dalį pateikėjų teko eiti dviem asmenims. Keletą kartų teko pasinaudoti ir vertėjo paslaugomis. Ekspedicijos metu surinkta nemažai medžiagos apie šio krašto apgyvendinimą pokario metais, apie žmonių veiklą ir gyvenimą karo bei pokario metu, tremtį, kolchozų kūrimąsi, kasdienį žmonių darbą, šventes, vedybų ir krikštynų, bei pirmos Komunijos papročius. Taip pat užfiksuota keletas įdomių faktų susijusių ir su tarpukario tradicijomis (tiesa, ne lietuvių).

Pavyko fiksuoti ir gan įdomių užkalbėjimų ir liaudies medicinos gydymo pavyzdžių, maisto gamybos technologijų. Bendrauta su „žymiais“ vietos žmonėmis.

Surinkta gausi fotonuotraukų kolekcija su užfiksuotais pastatais, daiktais, rankdarbiais, gamtos objektais, medžio skulptūromis. Atskirai domėtasi ir pakelės kryžių tradicijomis, jų puošyba ir dekoravimu.

Ekspedicijos metu užsimezgė nemažai bendradarbiavimo ryšių su vietos gyventojais, kurie pažadėjo parinkti daugiau medžiagos, (apsilankymo metu daugelis pastebėjo, kad nuotraukos ar audiniai yra pas vaikus mieste, arba šiaip kur užkišti palėpėse). Taipogi susitarta ir dėl pakartotinų susitikimų, užmegzti kontaktai su žmonėmis, kurių nebuvo įmanoma apklausti ekspedicijos metu, sukaupta informacijos apie įdomesnius vietos žmones, gamtos objektus.

Reikėtų kalbėti apie nacionalinio identiteto ypatybes, jo formavimąsi – identiteto apskritai buvimą arba net nebuvimą – vietos gyventojai, realiai kalbant save suvokia labai įdomiai. (čia nesiplėsiu, nes galima padaryti didžiulę studiją, tik reikia pasakyti, kad to išpūsto lenkiško nacionalizmo bent jau mes tarp paprastų žmonių neaptikome). Susidarė įspūdis, kad didžioji dalis Vilnijos gyventojų yra be „gilių“ šaknų: jie atsikraustę iš Baltarusijos – todėl svetimi ir savų tradicijų neatsinešę, kiti – subrendę karo ar pokario metais, kada vėlgi svarbiausia buvo išgyventi ir dirbti, o kažkokiems tai rankdarbiams, papročiams ar tradicijoms paprasčiausiai neliko laiko.

Atskirai reikia aptarti ir bendradarbiavimo su vietos valdžia galimybes. Kažkiek tai talkino tik Lavoriškių seniūnas J. Krasovski, kuris pateikė ir vyresnio amžiaus žmonių sąrašą, pats su jais kalbėjosi, nurodė žmones, kurie čia gyvena nuo seno bei pažadėjo parūpinti daug ir įdomios medžiagos. Visiškai jokios pagalbos nesulaukėme iš Mickūnų seniūnijos: seniūnė visaip stengėsi išvengti susitikimo, o neoficialiai išgirdome, kad su lietuviais nebendradarbiaus. Visgi reikia pastebėti, kad žmonės, bent jau šios ekspedicijos metu, pasitaikė geranoriški ir linkę bendradarbiauti.

Pabaigai norėtųsi konstatuoti, kad ekspedicija iš esmės vyko pagal planą, pavyko įgyvendinti daugelį užsibrėžtų tikslų ir netgi suprojektuoti ateities darbų gaires. Manyčiau, kad ateityje reikėtų surengti keletą pakartotinių ekspedicijų į šias vietoves. Ypatingai svarbu leidyklos viduje išspręsti, kiek ir kokios „nelietuviškos“ medžiagos bus įtraukiama į ruošiamą leidinį, pvz.: ar lenkiškos, baltarusiškos dainos, patarlės audinių ir mezginių raštai yra tinkamas objektas monografijai, ar verta aprašyti sovietinio kaimo gyvenimą, nors prievartinis perėjimas nuo individualaus ūkininkavimo prie kolchozinio darbo imitavimo, manau, yra vertas dėmesio, nes panašūs procesai vyko visoje Lietuvoje.

Ekspedicijos vadovas, monografijos „Mickūnai“ vyriausiasis redaktorius Vaidotas Pakalniškis

2011 07 13

Nevieriškės. Sodyboms būdingas puošimosi stilius – greta senos statybos rąstinių pastatų gausu šiuolaikinių plastmasinių dekoracijų. Nuotr. Pauliaus Manusadžiano	Adomaičių kaime dar radome nemažai senosios architektūros pavyzdžių su jiems būdingais puošybos ir dekoro elementais, langinėmis. O jau kitoje plento pusėje plyti naujųjų gyventojų, atsikėlusių iš Vilniaus, šiuolaikiškos sodybos. Nuotr. Pauliaus Manusadžiano
Iš Lavoriškių bažnyčios bokštų atsiveria plati ir spalvinga apylinkių panorama. Bažnyčios klebonas noriai papasakojo apie darbą ir gyvenimą parapijoje. Nuotr. Pauliaus Manusadžiano	Gan retas reiškinys Lietuvoje. Moters kapas Lavoriškių bažnyčios šventoriuje. Nuotr. Pauliaus Manusadžiano
Kryžiai – vienas būdingiausias pakelių ir sankryžų atributas. Visi kryžiai papuošti – dekoruoti gėlėmis, pintais vainikais. Papuošimai dažniausiai dirbtiniai. Nuotr. Pauliaus Manusadžiano	Vieno iš pakelės kryžių puošyba. Galime sakyti, kad čia įrengtas minimalus Šv. Mergelės Marijos altorėlis. Nuotr. Pauliaus Manusadžiano
Senos statybos, svirnai, kluonai, daržinės dar dažnas reiškinys Mickūnų apylinkėse. Nuotr. Pauliaus Manusadžiano	Vienas iš pateikėjų J. B. prie savo sodybos Nevieriškėse. Vyras pasakojo, kaip jo tėvą sovietų okupantai greičiausiai nužudė Katynėje. Nuotr. Pauliaus Manusadžiano
Nevieriškių HES. Taip vietos gyventojai vadina šį statinį. Pasak vietinių elektra šioje „HES“ tikrai buvo gaminama, nors dabar išoriškai nematyti jokių to įrodymų. Nuotr. Vaidoto Pakalniškio	Holokaustų aukų atminimo vieta Nemėžėlės kaime. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad naciams vykdant nusikaltimus apylinkėse sklido aimanos, šauksmai, raudos, aidėjo šūviai. Gyventojai iš baimės patys buvo pasislėpę, o nusikaltėliai taip ramiai jautėsi, kad savo juodus darbus darė nesislapstydami. Nuotr. Vaidoto Pakalniškio
Trumpos ekspedicijos dalyvių poilsio akimirkos Tvankiškių kaime. Nuotr. Pauliaus Manusadžiano	Ekspedicijos dalyviai H. Selevičiaus observatorijoje apžiūri žvaigždžių stebėjimo įrangą ir teleskopą, kartu apžiūrėjome ir astronomo darytų sidabriškųjų debesų nuotraukų kolekciją. Nuotr. Pauliaus Manusadžiano
Henrikas Selevičius, vienas iš žinomiausių Slabados apylinkių žmonių, astronomas mėgėjas, vietinių vadinamas „Zvezdočiotu“. Pats įsirengė observatoriją ir susimontavo teleskopą, dalyvauja tarptautinėje Žemei potencialiai pavojingų asteroidų stebėjimų programoje. Nuotr. Pauliaus Manusadžiano	Slabados kaimas. Vaikų žaidimų aikštelė – kartu dera ir šiuolaikinės technologijos ir senosios statybos architektūra. Nuotr. Pauliaus Manusadžiano
	Slabados kaime aptikome net keletą kryžių. Šis išsiskiria kukliu papuošimu. Nuotr. Pauliaus Manusadžiano

Atgal

Viršun