Už knygoje spausdinamų straipsnių turinį ir visą juose pateiktą informaciją atsako straipsnių autoriai.

** Rėmėjai, skyrę savo 2009 m. pajamų mokesčio paramą: Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Daujėnų seniūnijos darbuotojai Antanas Černauskas,  Saulius Kalvėnas,Vida Kazilionienė, Antanina Kelpšienė, Stasys Mackevičius, Virginija Masienė, Jonas Piragis, Danutė Žalienė, Zenonas Žironas, Genovaitė  Žagrienė.

 

Nuo Daujėnų kalno pasižvalgius

Nuo Daujėnų kalno toli matyti. Vaikystėje jis man buvo pats aukščiausias, nes mūsų lygumose aukštesnio nebuvau matęs. Nuo jo matydavau ne tik savo gimtąjį Petrãičių kaimą, bet giedrą dieną ir baltą Vabalninko bažnyčią už 12 kilometrų. O drąsuoliai, įlipę į Daujėnų majaką, matydavo dar toliau – ir Pasvalį, ir Krinčíną. Galėdavo apžvelgti visą lygumose nusidriekusią 120 kvadratinių kilometrų Daujėnų parapiją, visus 47 jos kaimus. Ir toli nuo Žaliõsios gírios vingiuojantį Smilgių pusėn Oríjos upelį, ir visus kelius, riedančius pakalnėn Pasvalio, Krinčíno, Vabalninko, Balùškių link...

Tada nė nepagalvodavau, kad yra dar vienas kelias – į Daujėnų praeitį, į istoriją. Jis ir nerūpėjo, nes atrodė, kad viskas nuo amžių čia taip buvo ir taip toliau bus. Ir tas gražiausias varpų skambėjimas, ir tie Sekminių atlaidai, ir ta Leibos Palkio parduotuvė su varpeliu viršum durų, ir snaudžiančių netoli Daujėnų vienkiemių ramybė, kurią sudrumsdavo tik pakermošių ir patalkių dainos. O kai tą ramybę sudrumstė atėjūnai, kai parūpo praeitis, jau buvo vėlu. Visi keliai į tikrąją istoriją buvo uždaryti, nes tevedė tik į „šviesią ateitį“. Ačiū Dievui, kad sulaukėme Atgimimo laikų, kai svetimų nevaržomi galime pasižvalgyti po mūsų krašto praeitį. Gaila tik, kad daug ko jau nebesužinosime, nes tragiškiausių praėjusio amžiaus įvykių dalyvių ir liudininkų dauguma jau iškeliavo amžinybėn.

Pasižvalgyti po savo gimtojo krašto praeitį, po jo naujausių laikų dramatišką istoriją paskatino Pasvalio 500 metų jubiliejus. Tais jubiliejiniais 1997-aisiais pavyko išleisti knygą „Daujėnai. Gyvenimas ir rezistencija prie Orijos“.

Knygos pristatymas, vykęs Gedulo ir vilties dieną, tapo įspūdinga švente, gera pradžia grąžinant skolą tikrai mūsų krašto istorijai. Gražiai poetas Mykolas Karčiauskas „Gimtinės“ laikraštyje rašė, jog „nedaug bus iš kelio, jeigu tą dieną, birželio 14-ąją, atlaidais pavadinsim“. Knygos sutiktuvėse ir partizanų pagerbimo ceremonijoje dalyvavo visi knygos autoriai, gausus būrys Vilniaus pasvaliečių. Autorius sveikino, jiems dėkojo Nepriklausomybės Akto signataras dr. Antanas Karoblis, Vilniaus pasvaliečių bendrijos vadovas akad. Bronius Grigelionis, dr. Antanas Apynis. Lietuvos TV laidos „Atmintis“ kūrybinė grupė šiam įvykiui skyrė specialią laidą.

Po šios geros pradžios snausti nebebuvo kada. O ir patys daujėniečiai, jų vadovai neleido, susidomėję praeitimi ir kultūrinio paveldo išsaugojimu. Daujėnų seniūnas Stasys Mackevičius paprašė padėti išsiaiškinti, kada Daujėnai pirmą kartą buvo paminėti istorijos šaltiniuose. Padirbėjus archyvuose pavyko nustatyti, jog tai įvyko 1554 m., kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo pradėta žemės reforma ir kai kunigaikščio revizorius Jonas Gradovskis, Upôtės valsčiuje atlikęs valakų matavimą, aprašė 56 vaitystes su 359 kaimais, tarp jų ir Daujėnus (Douiany).

Pradėjome rengtis pirmajam Daujėnų jubiliejui – 450 metų sukakčiai, kai Daujėnai pirmą kartą paminėti istorijos šaltiniuose.

Daujėnų miestelio herbas

Reikėjo sukurti miestelio simbolius – vėliavą ir herbą. Dėl to herbo keletą kartų su Daujėnų seniūnu Stasiu Mackevičiumi dalyvavome Prezidentūroje vykusiuose Heraldikos komisijos posėdžiuose. Herbą sukūrė Dailės akademijos profesorius Juozas Galdikas, kai jam papasakojome, kuo garsėja Daujėnai. Taip atsirado karieta su pakeltomis ienomis. Komisija iš karto pritarė tokiam projektui. Kaip sakė komisijos pirmininkas docentas Edmundas Rimša, tai originalus, iki šiol nematytas sumanymas. Tačiau dar prireikė trijų komisijos posėdžių, kol projektas buvo tobulinamas. Reikėjo kuo nors papuošti plikas karietos ienas. Aludarių kraštui tiko apyniai. Išvydęs tokį papuošimą seniūnas pasakė: kodėl matome penkis apynių žiedus, gal reikėtų septynių, vis arčiau Sekminių. Tai buvo padaryta. Taigi po keturių posėdžių Prezidentūroje gimė pirmasis Daujėnų herbas.

Šiais simboliais buvo paženklinta ir Daujėnų vėliava.

2004 m. „Danieliaus“ leidykla pakartotinai išleido gerokai papildytą „Daujėnų“ knygą. Jos leidimą parėmė Pasvalio rajono savivaldybės taryba ir administracija, Pasvalio laikraštis „Darbas“, Vitalijos Stankevičienės įmonė „Saimeta“, UAB „Tilsta“ direktorius Vytautas Jonas Jankauskas, Daujėnų seniūnas Stasys Mackevičius, Seimo narys gydytojas Antanas Matulas, stambiausi Daujėnų ūkininkai. Knygoje pagerbiami ir prisimenami visi šios parapijos garsūs žmonės, pirmą kartą skelbiamas nukentėjusiųjų nuo sovietų okupacijos gyventojų – tremtinių, politinių kalinių, žuvusių partizanų – sąrašas, buvusio Daujėnų klebono Felikso Eremino dienoraštis apie tragišką pokarį.

Taigi 2004 m. birželio 19 d. į Daujėnų jubiliejų susirinko visi daujėniečiai – ir tie, kurie po visų karų ir audrų išliko gyvi, ir tie, kurių žuvimo vietos artimieji ieško iki šiol.
Šį jubiliejų visiems, užsukusiems į Daujėnus, primins miestelio centre iškilęs gražus stogastulpis su Daujėnų herbu ir užrašu „450“, kurį pašventino Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Būsimąsias šventes daujėniečiai dabar švęs turėdami svarbiausius miestelio simbolius. Ir galės padainuoti po jubiliejiniu ąžuolu miestelio aikštėje.
Pagaliau ir pati Daujėnų aikštė atgavo savo pirmykštę reikšmę. Pokario metais čia palaidotų sovietų aktyvistų palaikai buvo perkelti ten, kur dera – į kapines. O čia, kur 1941 m. vyko antisovietinis mitingas ir raudonarmiečių buvo žiauriai nužudyti pirmieji daujėniečiai, kur pokario metais buvo niekinami partizanų palaikai, 2008 m. birželyje iškilmingai atidengtas paminklas žuvusiems Daujėnų valsčiaus laisvės gynėjams.
Jį pašventino Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Paminklo atidengimo iškilmėse iš Turmanto atvykusi tremtinė Valerija Šimkevičiūtė kalbėjo: „Nežinau, kur žuvo, kur palaidotas mano brolis partizanas Juozas Šimkevičius. Bet dabar žinosime, kur galima žuvusiesiems gėlę padėti...“

Koplytstulpis primins Daujėnų 450 metų jubiliejų. 2004 06 19

Turės kur padėti gėlių ir kitų žuvusių ir nežinia kur palaidotų partizanų artimieji. 2010 m. birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Galínių kaime iškilmingai atidengtas ir pašventintas paminklinis kryžius šiose vietose žuvusių partizanų atminimui.

Kaip rengėme „Daujėnų“ monografiją

Istorinės reikšmės projektą įgyvendina „Versmės“ leidykla, pradėjusi rengti ir leisti šimtatomę seriją monografijų, skirtų buvusiems Lietuvos valsčiams.
Kai „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas pasiūlė imtis „Daujėnų“ monografijos sudarytojo ir vyriausiojo redaktoriaus pareigų, ilgai nedvejojau, nors ir suvokiau atsakomybės naštą.

Nors apie savo gimtąjį Daujėnų kraštą esu parengęs ne vieną knygelę, tačiau matau, jog tai tik pradžia. Labai dar daug ką reikia prisiminti apie šio krašto seniausią praeitį, jo žmones, jų kančias ir kovas dėl laisvės. Nors jau turime žuvusių partizanų ir tremtinių sąrašus, dar mažai žinome apie tragišką jų šeimų likimą. Nors žinome, kokius kaimus nušlavė nuo žemės paviršiaus kolektyvizacija, tačiau ką paliksime būsimosioms kartoms apie tų kaimų gyventojus, jų likimus, papročius, tradicijas? Ką paliksime apie buvusį Daujėnų valsčių, apie čia gyvenusius ūkininkus, verslininkus, tarnautojus, ką jie patyrė okupacijų metais? Kas papasakos apie Daujėnų seniūnijos kraštovaizdžio raidą, apie miestelio ir kaimų architektūrą, kultūrą, archeologijos paminklus? Tiems, kurie šio darbo imsis vėliau, bus daug sunkiau. Visai nebeliks gyvų liudininkų, neliks senų sodybų ir jų gyventojų, niekas nebeištrauks iš senų skrynių istorinių nuotraukų. Tad, kol galime, šio darbo turime imtis dabar.

Apie visa tai galvojau „Versmės“ leidykloje 2009 metais po pokalbio su leidyklos vadovu Petru Jonušu, visiškai pritardamas jo patriotiniam užsidegimui.

Jau tais pačiais metais ryžausi imtis atsakingo darbo. Malonu, kad tam nuoširdžiai pritarė daujėniečiai ir jų seniūnas Stasys Mackevičius. 2009 m. pabaigoje „Versmės“ leidykloje lankėsi daujėniečių delegacija, susižavėjusi leidyklos užmojais parengti ir išleisti monografijas apie visus buvusius Lietuvos valsčius. Šio susitikimo metu Daujėnų seniūnas Stasys Mackevičius ir „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas pasirašė „Daujėnų“ monografijos išleidimo sutartį.

2010 m. birželio 14–23 d. buvo surengta monografijos autorių ekspedicija į Daujėnus. Daugiau kaip 20 istorikų, žurnalistų, muziejininkų aplankė visus buvusio Daujėnų valsčiaus kaimus, kalbėjosi su gyventojais, užrašė daug prisiminimų, surado daug įdomių nuotraukų, archyvinių dokumentų. Galinių kaime Gedulo ir vilties dieną dalyvavo žuvusių partizanų atminimui skirto paminklinio kryžiaus pašventinimo iškilmėse. Seniūnijos darbuotojai, vietos gyventojai geranoriškai prisidėjo prie ekspedicijos darbo, kurį plačiai nušvietė spauda, radijas, televizija. „Lietuvos aidas“ išspausdino visą seriją ekspedicijos dalyvės istorikės dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsnių su nuolatine antrašte „Versmės“ ekspedicija Daujėnuose“.

Ekspedicijos dalyviai Daujėnuose (iš kairės): Antanas Stapulionis, Antanas Šimkūnas, Daujėnų seniūnas Stasys Mackevičius, Kazimieras Vyčas, dr. Aldona Vasiliauskienė, Nijolė Vadopalaitė, Povilas Krikščiūnas, dr. Kazimieras Garšva, Pasvalio dekanas Algis Neverauskas, Genovaitė Žukauskienė, Julius Vainorius, Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas. 2010 m. Jono Kliučiaus nuotr.

2011 m. birželio mėnesį surengėme antrąją ekspediciją. Monografiją sutarėme išleisti 2014 m., kai Daujėnai švęs 460-ąsias savo vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose metines.

Daujėnai kadaise priklausė Upôtės pavietui. Kai 1554 m. šiame paviete buvo pradėta valakų matavimo reforma, čia atvykęs kunigaikščio Žygimanto Augusto revizorius Jonas Gradovskis į Upytės pavieto inventorių įtraukė ir Daujėnus, kurie tuomet priklausė Balinių (Bolinskoje) vaitijai (dabar Baluškiai). Daujėnų pavadinimas to meto dokumentuose (kartais net viename dokumente) rašomas skirtingai rusų, senąja gudų ar lenkų kalba: Dovkgiany, Dowtkany, Doviani, Douiany.

1938 m. Daujėnų miestelyje gyveno per 500 žmonių, o valsčiuje – apie 4 000. Dabar gyventojų skaičius tesiekia truputį daugiau kaip 1 600. Beveik pusė kaimų sovietmečiu buvo išbraukti iš visų apskaitinių sąrašų. Bet argi jie gali būti išbraukti iš mūsų atminties? Juo labiau kad kiekvienas kaimas turėjo įdomią istoriją, kurią priminė ir tų kaimų pavadinimai. Kadangi čia senovėje girios buvo vadinamos Traku, iki šiol išliko Trakų, Patrakės kaimai. Sodybos ir kaimai kūrėsi atkovodami dirbamą žemę iš pelkių ir krūmų, tai lėmė ir jų pavadinimus – Galíniai, Dalinava, Čìkiškis. Pórijai įsikūrė prie Orijos ištakų. Suveizdíškį įkūrė Suveizdžių giminė. Girsūdų kaimą senovėje vadino Girių Soda, Girsoda.
Apie žilą Daujėnų krašto senovę įdomios medžiagos sukaupė archeologas prof. Mykolas Michelbertas, 1970 m. su ekspedicija tyrinėjęs Daujėnų pilkapius. Jo straipsnį spausdiname „Daujėnų“ monografijoje. Profesorius rašo, jog Daujėnų apylinkėse ryškesni žmonių gyvenimo pėdsakai aptinkami nuo senojo geležies amžiaus, t. y. nuo pirmųjų šimtmečių po Kristaus. Tuo laikotarpiu Daujėnų apylinkės priklausė didžiulei baltų genčių kultūrinei sričiai, kurioje mirusieji būdavo laidojami pilkapiuose. Šiuos pilkapius paliko sėlių bendruomenė. Pasak prof. Mykolo Michelberto, čia galėjo gyventi kelios nedidelės sėlių bendruomenės.

Senovę tyrinėjęs daujėnietis istorikas Kazimieras Vyčas rašo, kad mūsų protėviai laikomi pietvakariniais sėliais. Jų arealo ribos sutapo su Lėvens upe, toliau tęsėsi iki pat Mūšõs, o nuo ten driekėsi į šiaurę. Sėliai, nors buvo ir nedidelė baltų gentis, taikiai sugyveno su visais, ypač su kaimynais žiemgaliais ir lietuviais: jų papročiai panašūs ir ta pati religija. Sėliai, kaip teigia akad. Zigmas Zinkevičius, turėjo savo kalbą. Ilgainiui jie sulietuvėjo, dalis pasidavė lenkų dvasininkų įtakai. Tai liudija visoje sėlių teritorijoje senesnių kapų kryžiai su lenkiškais užrašais. Tokių užrašų randame ir Daujėnų šventoriuje bei kapinėse.
Daujėnų valsčiaus teritorijoje anksčiau buvo dvi svarbios vietovės – Baluškių ir Žadeikių dvarai. Vėliau iškilo Smiµgiai, įsikūrę patogioje vietoje prie Orijos upelio.

1625 m. vasarą Baluškių dvarą, Daujėnus, Smilgiùs, Barklainiùs, Žadeikiùs nusiaubė švedų ateiviai, atsiųsti karaliaus Gustavo Augusto. Daujėnai tuomet buvo nedidelis kaimelis, prisišliejęs prie kalno, apaugusio gražiu pušynu. Kaimelis priklausė Baluškių dvarui, o dvaras su visomis gyvenvietėmis, taigi ir Daujėnais, priklausė Žadeikių valsčiui, Krinčino parapijai.

Apie tai, kaip kūrėsi Daujėnų parapija, kokį pėdsaką paliko čia dirbę dvasininkai, išsamią publikaciją „Daujėnų“ monografijai parengė istorikė dr. Aldona Vasiliauskienė.
1794 m. Krinčino parapijos klebono Jeronimo Šarkevičiaus ir Baluškių dvarininkų Karpių rūpesčiu Daujėnuose vietoj medinės nedidelės koplytėlės pradėta statyti didesnę, mūrinę, kuri buvo baigta 1803 m. Kadangi buvo statyta be leidimo, Žemaičių vyskupui teko kreiptis leidimo į popiežių. Nuo mūrinės bažnytėlės statybos prasidėjo Daujėnų bažnytkaimio kūrimasis.

Tikinčiuosius Daujėnuose aptarnaudavo Krinčino kunigai. Gyventojai norėjo, kad čia nuolat gyventų kunigas, todėl pastatė gražią kleboniją. 1898 m. Daujėnuose įsikūrė pirmasis kunigas Tomas Bričkus, nors ir nebuvo gavęs caro valdžios leidimo. Netrukus kunigas buvo priverstas išsikelti. Tik 1904 m., gavus tokį leidimą, Daujėnų filijai paskiriamas Krinčino parapijos vikaras kun. Vincentas Baltrušaitis. Jis klebonavo keturis dešimtmečius ir šios parapijos istorijoje paliko gilų pėdsaką. Jo rūpesčiu 1906 m. atidarytos gražios naujos kapinės. Kadangi mokėjo lenkų kalbą, pažino lenkų kultūrą, net iš Varšuvos pasikvietė dailininkų puošti ir gražinti bažnyčią. Ją vis gausiau ėmė lankyti tikintieji. Ypač daug jų susirinkdavo per Sekminių bei Šv. Roko atlaidus.

Daujėnų Sekminių atlaidus, bažnyčią plačiai išgarsino Påįstrio klebonas kun. Jurgis Tilvytis (poeto Teofilio Tilvyčio brolis), 1910 m. parašęs ir Žalvarnio slapyvardžiu išleidęs poemą „Daujėnai“, kurią pateikiame „Daujėnų“ monografijos skaitytojams. Čia skaitytojas ras ir Petro Biržio-Pupų Dėdės įdomų pasakojimą apie viešnagę Daujėnuose.
Daujėnai – nuošalus bažnytkaimis, toli nuo didžiųjų miestų ir magistralinių kelių. Tačiau tai neišgelbėjo nuo svetimšalių atėjūnų siautėjimo senovėje ir vėlesniais laikais. Daujėniečiai niekada nebuvo pasyvūs stebėtojai, kai mūsų kraštą niokojo caro žandarai ar sovietų okupantai. „Daujėnų“ monografijoje skaitytojai ras įdomų Kazimiero Vyčo straipsnį apie tai, kaip daujėniečiai dalyvavo 1863 m. sukilime prieš caro valdžią. Smilgietis Juozapas Vadopalas subūrė gausų sukilėlių būrį, dalyvavusį kovose su žandarais. Už tai, kad sukilėlių būrys buvo įsikūręs Lebeniškių kaime netoli Žaliosios girios, caro valdžia visus šio kaimo gyventojus ištrėmė į Sibirą, o jų namuose apgyvendino rusų kolonistus.

Po sukilimo caro valdžia ėmėsi ir administracinių pertvarkymų. Buvo likviduotas Žadeikių valsčius, jo būstinė perkelta į Smilgius. Daujėnai valsčiaus centru tapo 1927 m.
Monografijoje pateikiama nemažai medžiagos apie tai, kaip tarpukario metais Daujėnų valsčiuje vertėsi ūkininkai, verslininkai, tarnautojai, ką jiems teko patirti okupacijos metais. Iki šiol mažai buvo rašoma apie 1941 m. Birželio sukilimą, kuriame dalyvavo daugiau kaip 20 daujėniečių. Tuomet raudonarmiečiai nužudė pirmuosius laisvės gynėjus. Dar daugiau aukų daujėniečiai sudėjo pokario metais. Kovose su okupantais žuvo daugiau kaip 60 partizanų. Apie tuos tragiškus laikus pasakoja buvusio partizano, politinio kalinio Stasio Masilionio ir Birželio sukilimo dalyvio Petro Vadopalo dukters Nijolės Vadopalaitės straipsniai.

Monografijoje daug vietos skiriama šio krašto šviesuoliams, atmintinoms vietoms. Pasakojama apie profesorių Antaną Vadopalą, kuris pokario metais buvo Daujėnų pradinės mokyklos vedėjas, vėliau studijavo žemės ūkio mokslus, apgynė habilituoto daktaro disertaciją, parašė net 16 vadovėlių bei brošiūrų apie agronomijos pagrindus.
Daujėnų seniūnas Vladas Vitkauskas surinko įdomios medžiagos apie savo dėdę, profesorių, habilituotą daktarą Bronių Baginską, kuris daug metų vadovavo Žemės ūkio akademijos Agrochemijos katedrai, parengė mūsų krašto dirvožemio mikroelementų žemėlapius, parašė daug monografijų apie trąšų naudojimą.

Skaudų likimą teko patirti jo broliui, veterinarijos mokslų daktarui Vladui Baginskui. Baigęs Veterinarijos akademiją, jis dirbo Vaškuose, kur 1944 m. pabaigoje buvo suimtas už dalyvavimą 1941 m. Birželio sukilime ir nuteistas 10 metų lagerio. Monografijoje skelbiame jo parašytą straipsnį „Nuo Pulciniškio iki Komijos lagerių“.

Baluškių kaime, kur buvo Pyragių sodyba, dabar stovi paminklas drąsiems šio krašto vyrams: Jurgiui, Povilui, Antanui ir Jonui Pyragiams. Trys jų padėjo galvas Lietuvos laisvės kovose. Garsus lakūnas Jonas Pyragius 1975 m. mirė Australijoje. Apie tai rašo muziejininkas Antanas Seibutis.

Svetima žemė priglaudė ir Girsūdų kaime gyvenusį arkivyskupą Juozapą Skvirecką, Šventojo Rašto vertėją. Jis mokėsi Smilgių mokykloje, kaip ir bažnytinės kanonų teisės daktaras, profesorius Juozapas Zeliauskas, miręs Romoje 1978 m. Apie šiuos garsius dvasininkus daug medžiagos surinko dr. Aldona Vasiliauskienė.

Baukÿ kaime gimė dailininkas grafikas Petras Rauduvė, palikęs šimtus medžio ir lino raižinių, iliustravęs daugiau kaip 500 knygų. Apie šį garsų menininką įdomų straipsnį parašė poetas Mykolas Karčiauskas.

Šviesaus atminimo daujėnietis Antanas Karoblis – Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras. Apybraižą apie jį parašė žurnalistė Marijona Varneckienė.

Daujėnuose pradžios mokykla buvo pastatyta 1910 m. Kai Daujėnai 1927 m. tapo valsčiaus centru, mokykla pavadinta Prezidento Antano Smetonos vardu. Pirmasis Daujėnų mokytojas buvo R. Liudžius, miręs 1928 m. Po to mokyklai vadovavo Mykolas Steponavičius, 1940 m. birželį emgėbistų suimtas ir ištremtas į Sibirą už tai, kad nepriklausomos Lietuvos laikais vadovavo šauliams. Apie iškilius Daujėnų krašto mokytojus ir mokyklas daug archyvinės medžiagos, nuotraukų surinko pedagogas Juozas Beniulis.

Surinkta nemažai medžiagos apie visus buvusio Daujėnų valsčiaus kaimus, jų gyventojus. Apie Girsūdų kaimą, jo istoriją, tradicijas, sunkius pokario metus įdomų straipsnį parašė šio kaimo gyventoja Pranciška Ališauskienė. Tai pasakytina ir apie kitus autorius – Nijolę Vadopalaitę, Kazimierą Vyčą, Marijoną Varneckienę, Vladą Galvanavičių, Vladą Vitkauską, parengusius straipsnius apie savo gimtuosius kaimus ir jų žmones.
Vertingą istorinę medžiagą parengė mūsų krašto archyvų tyrinėtojas Algimantas Krinčius.
Monografijoje pateikiame platų, patikslintą sąrašą žmonių, kurie nukentėjo nuo sovietų okupacijos. Šį sąrašą parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė.

Daug vietos monografijoje skirta prisiminimams. Skelbiame ilgamečio Daujėnų klebono Felikso Eremino dienoraštį, kuriame pasakojama apie tragišką pokarį. Dr. Aldona Vasiliauskienė išaiškino įdomią istoriją apie klebono Felikso Eremino išgelbėtą žydaitę, kurią autorei pavyko surasti. Nuoširdžiais prisiminimais apie Daujėnus dalijosi šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, kurio tėveliai palaidoti Daujėnuose. Australijoje gyvenantis daujėnietis Algimantas Navakas pasakoja, ką jam teko patirti bėgant nuo raudonojo maro. Tremtinė Nijolė Vadopalaitė parašė prisiminimus apie pagrobtą vaikystę. Skelbiame buvusių tremtinių, politinių kalinių, partizanų laiškus, jų nuotraukas.

Ekspedicijoje dalyvavusios etnografės Rita Balkutė, Genovaitė Žukauskienė surinko nemažai medžiagos apie daujėniečių šventes, papročius, tradicijas.

Antroje ekspedicijoje dalyvavę architektai Marija ir Martynas Purvinai parengė įdomų straipsnį apie Daujėnų krašto architektūrą. Muziejininkas šiaulietis Julius Vainorius moksliškai pažvelgė į mūsų krašto geologiją.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojas daujėnietis Povilas Krikščiūnas parengė publikaciją apie daujėniečių tautosaką, dainas, sakmes, raudas.

Malonu, kad atsirado autorių, kurie patys pasisiūlė padėti rengti monografiją apie Daujėnus. Vilnietė Vida Statkevičiūtė-Primakienė parengė gausiai iliustruotą darbą apie Daujėnuose gyvenusį savo senelį – savanorį. Panašios medžiagos atsiuntė panevėžietė bibliotekininkė Stasė Mikeliūnienė. Vieną dieną sulaukiau netikėto skambučio net iš Gargždÿ. Paskambinusi Donata Leketienė pranešė, kad turinti savo dėdės Mykolo Tonkūno (1944 m. pasitraukusio į JAV) prisiminimus apie Joną Tonkūną, palaidotą Daujėnų kapinėse. Argi „Daujėnų“ monografijos nevertas faktas? Netrukus elektroniniu paštu gavau gerb. Donatos atsiųstą medžiagą. Malonus buvo ir Gintos Čingaitės telefono skambutis. Ji pasisiūlė ir labai nuoširdžiai padirbėjo rengdama straipsnį apie gimtąjį Naujåsodžio kaimą.

Renkant medžiagą apie buvusį Daujėnų valsčių, rengiant ekspedicijas didžiulę paramą monografijos autoriams suteikė Daujėnų seniūnas Vladas Vitkauskas, jo pavaduotoja Danutė Žalienė, buvęs seniūnas Stasys Mackevičius, pedagogai Stanislava ir Juozas Beniuliai, kraštotyrininkai Vladas Galvanavičius, Vilius Grabskis, Albinas Kazlauskas ir daugelis kitų pagalbininkų, kuriems nuoširdžiai tariame ačiū.

Be abejo, didžiausios pagarbos ir padėkos nusipelno „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas, vadybininkė administratorė Živilė Driskiuvienė, redaktoriai Neringa Balčiūnaitė, Tomas Petreikis, kalbos redaktorė Vida Kasparavičienė, korektorė Rasa Kašėtienė, maketuotoja Violeta Barkauskaitė, fotografai Jonas Kliučius, Aloyzas Petrašiūnas, kiti leidyklos darbuotojai, kurie su nepaprasta meile ir užsidegimu padėjo sukurti šį istorinį Daujėnų krašto paminklą.

Antanas Šimkūnas

Apie „Daujėnų“ monografijos rėmėją Praną Kiznį

„Labai svarbu visiems mums susitelkti patriotizmo,
tarnavimo Tėvynei dvasioje, rūpintis ne tik savimi,
bet ir kitais. Ir tai reikštų, kad pasimokėme iš praeities.“

Dr. Pranas Kiznis

Šių taurių minčių vedinas ne tik Lietuvoje žinomas verslininkas, technikos mokslų daktaras Pranas Kiznis, įsiliejo į „Daujėnų“ monografijos kūrimo darbus, tapo šio rašto paminklo savo gimtinei pagrindiniu finansuotoju ir rėmėju. Galima sakyti, padovanojo savo kraštiečiams šią neeilinę knygą, nes tik jo pasiaukojimo dėka šis leidinys apskritai galėjo išvysti dienos šviesą.

Kol pasiekė verslo aukštumų Pranui Kizniui teko patirti daug skaudžių gyvenimo negandų. Gimė Girsūduose 1946 m. vasario 3 d. ūkininkų šeimoje. Pranukui tebuvo vos 5 metukai, kai Antano ir Pranės Kiznių šeima su 3 mažamečiais vaikais 1951 m. lapkričio 3 d. buvo ištremta į Sibirą, į tolimąją Tomsko sritį. Nuo bado ir šalčio padėjo išsigelbėti šeimos išradingumas, lietuviškas ūkiškumas. Pranukas tremtyje pradėjo lankyti mokyklą, buvo žingeidus mokslui. Kai 1959 m. šeima grįžo į Lietuvą, tęsė mokslus Žadeikių septynmetėje, vėliau Pasvalio vidurinėje mokykloje. 1966–1975 m. Vilniaus universitete baigė net du fakultetus – Istorijos ir Pramonės ekonomikos. Po studijų Sankt Peterburge aspirantūroje jam buvo suteiktas technikos mokslų daktaro laipsnis. Parašė daugiau kaip 40 mokslinių straipsnių polimerų perdirbimo technologijos klausimais.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Pranas Kiznis pradeda praktiškai įgyvendinti savo mokslines idėjas – 1991 m. Vilniaus pakraštyje, plyname lauke pradeda statyti didžiausią pakuočių gamyklą Baltijos šalyse – UAB „Lietpak“. Šiandien šios įmonės produkcija eksportuojama daugiau kaip į 28 pasaulio šalis. 2014 m. rudenį gamykloje apsilankiusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pažymėjo, kad tokios įmonės plačiai garsina Lietuvos vardą. Už savo gamybinę ir mokslinę veiklą dr. Pranas Kiznis yra sulaukęs ne vieno valstybinio apdovanojimo.

Dr. Pranas Kiznis gražius pėdsakus palieka ne tik gamybinėje ir mokslinėje veikloje. Meilę gimtajam Daujėnų kraštui, Lietuvai išsako ir kitais prasmingais, visuomenei labai reikalingais darbais. Jis yra ne tik pagrindinis „Daujėnų“ monografijos rėmėjas ir globėjas, paaukojęs didžiąją dalį šiai knygai išleisti reikalingų lėšų. Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui (1918–2018) Pranas Kiznis pasiūlė įamžinti Daujėnų krašto savanorių atminimą. Štai kodėl būtent Daujėnuose buvo atidengta pirmoji Lietuvoje memorialinė lenta 1918–1923 m. savanoriams atminti. Tai padaryta dr. Prano Kiznio iniciatyva ir lėšomis. Dr. Pranas Kiznis taip pat parėmė leidinį „Pasvalio krašto karžygiai“, įamžinantį Pasvalio krašto savanorius, atsikuriant valstybei kovojusius už Lietuvos nepriklausomybę. Šios knygos įžangoje parašyti dr. Prano Kiznio žodžiai skamba kaip priesakas mums ir ateinančioms kartoms:

„Iš savo senelių savanorių mes paveldėjome valstybę. Ir todėl mes privalome gyventi taip, kad ateinantys apie mus galėtų sakyti – ta karta atstatė, išsaugojo ir sustiprino mūsų Lietuvą“.

* Žvaigždute turinyje žymimi straipsniai, įvertinti monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos.

* An asterisk in the contents marks the articles approved by the “Lietuvos valsčiai” Series Scientific Works Commission.

Išleidus knygą skaitytojų ir kraštiečių domėjimasis savo gimtine ne tik kad nesumažėja, priešingai – jis ima augti, didėti ir skleistis.

O to pasekmėje ima aiškėti neaprašyti dalykai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių į knygą nepateko. 

Bet juk niekada ne vėlu pasitaisyti, papildyti praleistas ar neišbaigtas temas. Todėl maloniai kviečiame toliau tobulinti šią monografiją, rašyti mums leidykla@versme.lt, atkreipti dėmesį, ką praleidome, pasiūlyti, ką dar galėtumėme mes, o geriausiai – Jūs pats (pati) parašyti šiai knygai.

Atliktas darbas nenueis veltui. Naujus rašinius, papildančius jau išleistą knygą, pirmiausia nedelsdami skelbsime leidyklos svetainės skirsnyje „Kas į knygą nesudėta“ – juos greitai susirasti ir perskaityti galės visi besidominantys. Šiuos straipsnelius kaip lygiateises monografijos sudedamąsias dalis vėliau skelbsime elektroninėje monografijos versijoje kartu su visa knyga. 

Tegu knygos nenustoja augti, gražėti ir tobulėti! Tą mums leidžia šiuolaikinės technologijos – ateities skaitytojai, mūsų papildytas knygas skaitysiantys vis labiau populiarėjančiomis elektroninėmis skaityklėmis, neatskirs, kurie straipsniai buvo popierinėje knygoje, o kurie įterpti tik į virtualųjį maketą. Jie tik galės skaityti gerą, išsamią  knygą...

▲2015 06 30, 10 22

Atgal

Viršun