Ekspedicija Rumšiškėse

Ekspedicijos dalyviai (iš kairės): Mindaugas Rasimas, Povilas Zobolevičius, Valdonė Žukauskaitė, Vilius Kyguolis, Tomas Baranauskas, Vida Girininkienė, Algirdas Gaigalas, Graina Meilutienė, Darius Vilimas, Augustina Grinkevičiūtė

„Versmės“ leidykla šių metų liepą suorganizavo antrą ekspediciją į Rumšiškes. Joje dalyvavo geologai profesoriai Algirdas Gaigalas ir Valentinas Baltrūnas, architektai dr. Marija Rupeikienė ir Antanas Rupeika, geografė dr. Filomena Kavoliutė, etnologė Rita Balkutė, istorikai dr. Darius Vilimas, Tomas Baranauskas, kalbininkas Vidas Garliauskas, Kaišiadorių ir Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotojai. Prisidėjo Kauno marių regioninio parko darbuotojai, rumšiškiečiai, Vilniaus pedagoginio universiteto studentai.

Rumšiškės minės galingą 625-ųjų metų sukaktį (apie tai plačiau bus parašyta Tomo Baranausko straipsnyje rugpjūčio 19 d. „Atspindžiuose“). Būsimoje knygoje numatoma publikuoti senąsias bažnytines XVII a. metrikų knygas (saugomos Lietuvos liaudies buities muziejuje), paskelbti išsamius senojo valsčiaus istorijos tyrimus.

Ekspedicijos dalyviai dėkoja Rumšiškių vaikų dienos centrui, ekspedicijai padėjusioms Janinai Samulionytei, Gražinai Meilutienei, Vingaudui Baltrušaičiui, Vytautui Markevičiui, Rumšiškių seniūnei Eugenijai Genevičienei, geranoriškai priėmusiems rumšiškiečiams. 

Vida Girininkienė,

Rumšiškių ekspedicijos vadovė

„Versmės“ leidyklos vyr. redaktorė

Ant marių kranto

Rumšiškių vardas Lietuvoje siejamas su Lietuvos liaudies buities muziejumi, kuris greitai švęs 40-ies metų jubiliejų. Mums jis yra artimas Nemuno ir Strėvos atodangomis, kuriose į dienos šviesą išlenda jauniausio geologinio periodo metu ledynų suklotų nuogulų – morenų sluoksniai. Tuose sluoksniuose pasitaiko didelių akmenų, atneštų pleistocene (prieš 300000–14000 metų) ledynų iš šiaurės kraštų – riedulių. Man rumšiškės artimos dar tuo, kad čia prasidėjo mano profesinė veikla, t. y. po universiteto baigimo Rumšiškėse išėjau į pirmą geologinį maršrutą 1957 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Buvau paskirtas į Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos instituto Kvartero geologijos ir geomorfologijos sektorių, kuris tuomet vykdė kvartero sandaros ir Nemuno terasų tyrimus būsimų Kauno marių dugne. Pirmasis maršrutas ėjo palei Nemuno vagą pro Dovainonių ir Bartkūnų atodangas (dabar šis tuomet praeitas takas yra 19 m gylyje po vandeniu) į Lašinių piliakalnį prie Strėvos. Į Rumšiškių apylinkes vėliau ne kartą grįžome, net trejus metus vasaromis dirbome tyrinėjant hidroakumuliacinės elektrinės Strėvos žiotyse geologines sąlygas.

Šiemet teko laimė sugrįžti liepos pabaigoje į Rumšiškes „Versmės“ leidyklos suruoštos ekspedicijos sudėtyje. Jos tikslas – surinkti medžiagą būsimai knygai apie Rumšiškes. Simboliška, dirbome būsimoms hidroelektrinėms – Kauno ir hidroakumuliacinei, dabar būsimai knygai. Tiesa, pasikeitė atodangos prie Nemuno ir Strėvos, bet sluoksniai jose išliko tie patys. Joms skirsime reikiamą dėmesį knygoje apie Rumšiškes. Ant tų sluoksnių gyvename ir dirbame, ant jų stovi miestelis ir Lietuvos liaudies buities muziejus. Pasistengsime, kad informaciją apie Rumšiškių geologinį sustratą rastumėte būsimojoje knygoje ir norėtume ją matyti ir Rumšiškių muziejaus stenduose.

Kalbant apie muziejų norėtųsi, kad jis atspindėtų ne tik Lietuvos etninių regionų praeities buities savitumus, bet ir gamtinių sąlygų specifiškumą. Labai gražiai tai atspindėtų mūsų praeities liudytojai – ledyno ne taip seniai atnešti ir išbarstyti žemės paviršiuje akmenys. Negalima įsivaizduoti tų laikų Žemaitijos ar Aukštaitijos, o taip pat ir dalies Dzūkijos be riedulingų laukų ir gigantiškų riedulių. Juk didžiausias surastas Lietuvoje eratinis riedulys (kilęs iš toli atneštų uolienų) dabar išlikęs ir saugomas Žemaitijoje prie Barstyčių, tai Aubrikių arba Pukės kulys/ akmuo. Jis yra Fenoskandijos pegmatito uolos atplaiša su išlikusios gaubiančios uolienos – gneiso fragmentu.

Kas nežino geologinio paminklo ir mitologinio akmens Puntuko Anykščių šilelyje Aukštaitijoje? Tai ledyno atvilktas iš pietryčių Suomijos Vyborgo rapakyrio uolienos riedulys. Geologiniais draustiniais paskelbti riedulynai Žemaitijos Skuodo ir Kretingos rajonuose, o Aukštaitijoje Molėtų ir Utenos rajonuose. Tai išlikę reliktai tos praeities, kurios buities atspindžius matome Rumšiškių muziejuje. Todėl galima sakyti, būtina mūsų gamtinės aplinkos būdingus elementus įvesti į muziejaus etninius regionus, kuriuose jie buvo akivaizdūs. Jų aplinkoje tų laikų žmonės dirbo. Akmenys trukdė arti žemę, todėl žmonės keikė juos, laikė nelabųjų – velnių išmislu. Tačiau kai kurie akmenys buvo garbinami. Jie naudoti kaip aukurai, kulto akmenys. Rumšiškių muziejuje yra priglausta keliolika tokių dubenuotų akmenų. Jie mažai Lietuvoje tyrinėti, nors nusipelno didesnio dėmesio. Deja, dabar jie dažniausia yra palikti lauke, kur juos neigiamai veikia egzogeniniai gamtos procesai – vasaros karštis ir žiemos šaltis, vanduo ir ledas. Akmenys mums yra tvirtumo ir amžinumo simboliu, tačiau juos ardantys veiksniai žemės paviršiuje gana pastebimi. Akmenys susidarė Žemės gelmėse aukštos temperatūros ir slėgio sąlygomis. Tai taip vadinamos kristalinės (magminės ir metamorfinės kilmės) uolienos. Tuos dubenuotus akmenis reikėtų muziejuje laikyti po stogu, sausoje ir vėsioje vietoje. Akmenų dubenėliuose aukojo dievams aukas. Šiuo metu kai kur bažnyčiose tų laikų dubenuotuose akmenyse laikomas švęstas vanduo. Akmenys taip pat yra geologinės praeities liudytojai, ledynų nuogulų sluoksnių ir gamtinių sąlygų raidos indikatoriai. Atsižvelgdami į jų visapusišką reikšmę žmonėms, etninei kultūrai ir buičiai norime Rumšiškių būsimojoje knygoje pateikti Lietuvos liaudies buities muziejaus akmenų tyrimų, kuriuos dabar atliksime, rezultatus.

Būsimojoje knygoje, tikimės, bus išsaugota taip pat senųjų Rumšiškių, likusių po Nemuno vandenimis Kauno marių dugne, atmintis. Lietuvos liaudies buities muziejuje saugoma visos Lietuvos atmintis. Tai mūsų garbė ir pasididžiavimas.

Algirdas Gaigalas,

Akad., prof., habil. dr.,

„Versmės“ leidyklos ekspedicijos dalyvis,

Lietuvos gamtos draugijos prezidentas

Rumšiškės ir Strėvos pilis

Nemuno vidurupis tarp Kauno ir Gardino XIV a. tapo gynybine linija, saugojusia valstybės centrą – Trakų ir Vilniaus kunigaikštystes – nuo kryžiuočių antpuolių. Čia buvo pastatytos mūrinės Kauno ir Gardino pilys, o tarp jų – medinės Merkinės, Nemunaičio, Alytaus, Punios, Birštono, Darsūniškio, Strėvos pilys.

Strėvos pilis stovėjo 6 kilometrais aukščiau Rumšiškių, Strėvos dešiniojo kranto kyšulyje, kur iki šiol stūkso Lašinių piliakalnis su įspūdingu 5,5 m. aukščio pylimu. Ir Rumšiškės, ir Strėvos pilis yra lemtingų kovų su kryžiuočiais liudininkai.

„1348 metais, Duzemeris, Prūsijos magistras, išžygiavęs į Lietuvą, apgulė Trakus ir Strėvos (Strawilissen) pilį“, – rašoma Livonijoje rašytuose Roneburgo analuose. Tai – lakoniškas pranešimas apie žygį, kuris pasibaigė garsiuoju Strėvos mūšiu – vienu iš skaudžiausių XIV a. lietuvių karinių pralaimėjimų. Apie šį žygį ir mūšį turime išsamesnių pasakojimų, tik kitur nepaminėta Strėvos pilis – klabama tik apie mūšį prie Strėvos upelio.

1348 m. pradžioje į Prūsiją atvykus riteriams iš Anglijos ir Prancūzijos, didysis magistras Henrikas Duzemeris nusprendė pirmą kartą suduoti smūgį į patį Lietuvos valstybės centrą – Trakų kunigaikštystę. Buvo sutelkta didžiulė kariuomenė (anot Olyvos kronikos, net 40 tūkst. karių), kuri sausio 24 d., vadovaujama Vokiečių ordino maršalo Zigfrydo Dahenfeldo, įsiveržė į Trakų kunigaikštystę ir 8 dienas ją niokojo, žudydama vyrus ir moteris, jaunus ir senus. Vasario 2 d. grįžtančius kryžiuočius ties Strėvos upeliu pasivijo Algirdas ir Kęstutis su didele lietuvių ir rusinų kariuomene. Užvirė nuožmus mūšis, kuriame abi pusės patyrė didelių nuostolių, galiausiai lietuviai buvo priversti trauktis per užšalusią Strėvą. Lūžo ledas ir nemažai karių prigėrė, daugelis kitų žuvo kovoje, tame tarpe ir vienas iš kariuomenės vadų – Novgorodo ir Polocko kunigaikštis Narimantas. Kai kuriems istorikams nepasitikėjimą kėlė žinia apie palyginti nedideliame Strėvos upelyje nuskendusius karius. Roneburgo analų minima Strėvos pilis tai paaiškina: mūšis vyko ties Strėvos ir Nemuno santaka, tad nuskendę kariai greičiausiai įlūžo jau užlipę ant Nemuno ledo.

Strėvos mūšyje didelių nuostolių patyrė ir kryžiuočiai, bet Lietuvai tai buvo itin skaudus smūgis: susvyravo Lietuvos įtaka Rusios žemėse, tais pačiais metais kryžiuočiai kelis kartus nuniokojo Žemaitiją, pirmą kartą sudegino Veliuonos pilį. Tuo tarpu šio mūšio liudininke tapusiai Strėvos piliai buvo lemta stovėti dar beveik 20 metų. 1368 m. rugsėjį Vokiečių ordino maršalo vadovaujami kariai apgulė Strėvos pilį, ją užėmė ir sudegino. Pilis daugiau nebebuvo atstatyta. 1387 m. Trakų kunigaikštystės aprašyme šiose vietose minima Vaiguva ir Rumšiškės – pilimis nesustiprintų valsčių centrai. Rumšiškėse, tiesa, žinomas piliakalnis, dabar jau visiškai sunaikintas Kauno marių, tačiau jis, atrodo, buvo ankstesnio laikotarpio – I tūkstantmečio – palikimas. Ir 1387 m. aprašyme Rumšiškės vadinamos tik kaimu.

Pirmą kartą Rumšiškės minimos 1382 m. liepos pradžioje, kuomet į pagalbą Traukus apgulusiam Jogailai skubantys kryžiuočiai vieną iš savo nakvynės vietų pasirinko Rumšiškių valsčiuje (plačiau apie šią datą autorius parašys artimiausiu metu: žr. Kada pirmą kartą paminėtos Rumšiškės?). Vėliau pas kryžiuočius pabėgęs Vytautas 1384 m. sausio 30 d. kryžiuočiams užrašė ne tik Žemaitiją iki Nevėžio, bet ir Kauną bei Rumšiškes. Neilgai kryžiuočiai džiaugėsi šia dovana: tų pačių metų liepos 9 d. Vytautas sudegino jam patikėtas Ordino polis ir grįžo į LIetuvą.

Rumšiškės Stasės Karčiauskienės paveiksluose

Rumšiškės minimos ir kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose (apie 1385–1387 m.), iš kurių sužinome, kad į rumšiškes vedė keliai nuo Žiežmarių, Kauno, Vaiguvos. 1413 m. lapkričio 19 d. Balgos ir Ragainės komtūrai atvyko pas Vytautą ir Jogailą į Trakus, o paskui lydėjo juos „labai blogais keliais“ iki Rumšiškių, Ordino vardu vesdami su jais derybas dėl planuojamo suvažiavimo su Ordino vyresniaisiais. Po Žalgirio mūšio nusilpusiam Ordinui rūpėjo sureguliuoti konfliktą su Lietuva ir Lenkija (neseniai buvo nušalintas nuo valdžios prieš Lenkiją kariauti bandęs magistras Henrikas von Plauenas). Lapkričio 23 d. Balgos komtūras Rumšiškėse surašė ataskaitą Ordino maršalui apie savo pasiuntinybę.

Taigi Strėvos pilis mums šiandien primena Vokiečių ordino galybės viršūnę – ji tapo didžiausiu kryžiuočių smūgių į Lietuvos valstybės centrą liudininke. Jai žuvus, šiose vietose liko Rumšiškių valsčius, kuris mena Vytauto ir Kęstučio kovas su Jogaila, Ordino bandymus jomis pasinaudoti ir šių bandymų žlugimą. Rumšiškėnai savo akimis galėjo pamatyti nusižeminusius, savo karingąjį magistrą nušalinusius kryžiuočių komtūrus, maldaujančius Vytauto ir Jogailos taikos.

Tomas Baranauskas

Atgal

Viršun