23-oji serijos monografija, I dalis: 26 autoriai,  53 straipsniai,

900 puslapių, 800 egzempliorių. 2011 m.
ISBN 978-9955-589-32-7

Gelgaudiškį – 23-iąją šimtatomės „Lietuvos valsčių“ serijos dviejų dalių monografiją, skiriamą Gelgaudiškio 500 metų jubiliejui (1504–2004), sudaro 125 straipsniai, kuriuos parašė 64 autoriai.

2011-aisiais sukako 180 metų, kai Didžiojoje Lietuvoje įsiplieskė pirmasis anticarinis 1831 m. sukilimas, kuriame dalyvavo gen. Antano Gelgaudo vadovaujamas lenkų korpusas (12 700 karių). Šios reguliariosios kariuomenės daliniai ties Gelgaudiškiu kėlėsi per Nemuną ir buvo apsistoję dešiniajame krante esančios Gelgaudų pilies apylinkėse.

Istorija liudija, kad Gelgaudiškį įkūrę Gelgaudai – stambūs šio krašto žemvaldžiai, Vytauto Didžiojo dvaro didikai – buvo gen. A. Gelgaudo protėviai. Vėlesniais amžiais jų palikuonys
ryškų visuomeninį bei kultūrinį pėdsaką paliko ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų Europoje.

Naujų faktų pateikiama monografijoje skelbiamose kaimų istorijose, archyvų dokumentais pagrįstuose straipsniuose apie senąjį Gelgaudiškio dvarą, taip pat žmonių atsiminimuose ir biografijose, mokslo, kultūros specialistų parengtose publikacijose. Didelę vertę monografijai suteikia šimtai pirmą kartą spausdinamų nuotraukų, taip pat piešiniai, žemėlapiai.

Vyriausiasis redaktorius
Antanas Andrijonas

Sudarytojai
Antanas Andrijonas, Edita Korzonaitė, Vytautas Vaitkus

Redaktoriai
Stanislovas Buchaveckas, Petras Jonušas, Edita Korzonaitė, Donatas Perkauskas

Kalbos redaktoriai
Albinas Masaitis, Auksė Gasperavičienė

Anglų kalbos redaktorius, vertėjas
Aloyzas Pranas Knabikas

Korektorė
Danguolė Tunkevičienė

Viršelio dailininkė, meninė redaktorė
Ona Liugailienė

Principinio maketo dailininkas
Alvydas Ladyga

Kartografės
Aira Dubikaltienė, Lidija Kavaliauskienė

Maketuotojai
Violeta Barkauskaitė, Rimantas Tumasonis

Monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisija
Habil. dr. VALENTINAS BALTRŪNAS (geologija), dr. DANUTĖ BLAŽYTĖ-BAUŽIENĖ (XX a. istorija), dr. ARŪNAS BUBNYS (XX a. istorija), dr. RASA BUTVILAITĖ (menotyra), akad. prof. habil. dr. ALGIRDAS GAIGALAS (gamta, 2003–2009), LMA tikrasis narys prof. habil. dr. ALGIRDAS GAIŽUTIS (kultūrologija), doc. dr. VIRGINIJUS GERULAITIS (geografija), VIDA GIRININKIENĖ (XIX a. istorija), LMA narys emeritas prof. habil. dr. ROMUALDAS GRIGAS (sociologija), doc. dr. ALGIRDAS JAKUBČIONIS (XX a. istorija), doc. dr. ARTŪRAS JUDŽENTIS (kalbotyra), doc. dr. ROBERTAS JURGAITIS (istorija), dr. ZITA MEDIŠAUSKIENĖ (XIX a. istorija), LKMA akademikė prof. habil. dr. IRENA REGINA MERKIENĖ (etnologija), dr. JURGA MOTIEJŪNAITĖ (botanika), prof. habil. dr. AIVAS RAGAUSKAS (istorija, 2008–2011), prof. habil. dr. STASYS SKRODENIS (tautosaka), dr. ŽILVYTIS ŠAKNYS (etnologija), IRENA ŠUTINIENĖ (sociologija), LKMA akademikas, LMA narys emeritas prof. habil. dr. ANTANAS TYLA (istorija, 2003–2008), doc. dr. GINTAUTAS ZABIELA (archeologija, komisijos pirmininkas)

Rengėjas ir leidėjas
Viešoji įstaiga „Versmės“ leidykla (leidyklos vadovas Petras Jonušas)

Didžiausi finansuotojai ir rėmėjai
Petras Jonušas, UAB „Magnolija“, Šakių rajono savivaldybė, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Kultūros rėmimo fondas, UAB „Taurakalnis“, Antanas Andrijonas, Algirdas Sprainaitis

Serijos „Lietuvos valsčiai“ knygos rengiamos bendradarbiaujant su
Lietuvių kalbos institutu, Lietuvos žemės ūkio universitetu, Kauno technologijos universitetu, Lietuvos liaudies buities muziejumi, Vilniaus universiteto Filologijos ir Istorijos fakultetais, Kultūros, filosofijos ir meno institutu, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, Klaipėdos universitetu, Šiaulių universitetu, Vilniaus pedagoginiu universitetu, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Šiaulių „Aušros“ muziejumi, Lietuvos valstybės istorijos archyvu, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejumi, LMA biblioteka, Kauno Maironio literatūros muziejumi

Viršelio aplankale ir priešlapiuose 
Gelgaudiškis žiemą. 2011 m. Vacio Valužio nuotr.

Knyga išleista 2011

Už knygoje spausdinamų straipsnių turinį ir visų juose pateiktą informaciją atsako straipsnių autoriai.

Gelgaudiškio kaimynystėje – buvusio Plokščių valsčiaus Vaiguviškių kaime gimęs ir gyvenęs istorikas kunigas Jonas Matusas XX a. pradžioje rašė, kad „Gelgaudiškis įkurtas Gedgaudų“.

Gelgaudiškis XV a. antrojoje pusėje augo Gedgaudų dvaro (iš pradžių vadinto Panemune) palivarko teisėmis. Jis aiškiai paliudytas 1517 m. kaip velionio Jono Sapiegos palikimas. 1567 m. Gelgaudiškio dvaras minimas jau su miesteliu.

Gelgaudiškio miestelio atsiradimo aplinkybės aiškėja skaitant žurnalisto, kilusio iš Lekėčių, Bernardo Aleknavičiaus laišką, rašytą šių eilučių autoriui:

„Kadangi Tavo rengiama „Valsčių serijos“ knyga Zanavykuose bus pirmoji, manyčiau, jog leidinio pradžioje būtų dėsninga pateikti rašinį ir apie tai, kaip susidarė ši lietuvių etninė grupė...“

Laišką B. Aleknavičius parašė 2004 m. kovą, kai Gelgaudiškis rengėsi minėti 500 metų jubiliejų. O rašinys, kurį pridėjo prie laiško, neapsiribojo siauru etniškumo nagrinėjimu ir, manau, gali prisidėti prie tolesnių lokalinių Sūduvos krašto tyrinėjimų. Jame rašoma:

„[...] Daugeliui gali kilti klausimas, o kada gi atsirado žodis „zanavykas“? Jis atsirado 1868 m., kai rusų caro paliepimu nuo Marijampolės apskrities buvo atskirta vakarinė jos dalis ir įkurta nauja Vladislavovo (Naumiesčio) apskritis. Naujai įkurtos apskrities riba prasidėjo panemunėje prie Skirpstaujos, nuo Novos kaimo ėjo pietų link iki Višakio upelio ištakų, o paskum šio upelio vaga, Šešupe ir Nemunu, kur vėl prie Skirpstaujos pasiekė Novos kaimą, nuo kurio Zanavykais pradėta vadinti ir visa Vladislavovo (Naumiesčio, o vėliau Šakių) apskritis.
Beje, šio regiono (ne kalbine, bet administracine prasme) vietiniai gyventojai lietuviai ir sūduviai kovose su Kryžiuočių ordinu (1230–1410) buvo beveik išnaikinti. Kraštas apaugo neįžengiamomis giriomis. Ir tik Lietuvos ir Lenkijos jungtinėms pajėgoms, kurioms vadovavo pusbroliai Vytautas ir Jogaila, 1410 m. prie Žalgirio pavyko palaužti Kryžiuočių ordino galybę. O 1422 m., pasirašius Melno sutartį, lietuviškoji Užnemunė atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Trūkstant materialinių išteklių, Vytautas Didysis ir jo įpėdiniai neskubėjo krašto kolonizuoti. Ir tik XV a. pabaigoje kairiajame Nemuno krante įsikuria Žemaitijos seniūnijos Skirsnemunės dvaro palivarkas, kuris nuo 1504 m. pradedamas vadinti Gelgaudiškiu. Netrukus, 1506 m., tarp Ovos ir Žiegždrio upelių įkuriami Lekėčių ir Šėtijų kaimai. Tai ir visa žinoma būsimųjų Zanavykų istorija iki Sūduvos girių inventorizacijos.
1559 m., girininkui Grigaliui Valavičiui baigus inventorizuoti Sūduvos girias, Užnemunė tampa Žemaičių seniūnijos dalimi.
Tuometė Sūduva (Užnemunė) buvo suskirstyta į 11 girininkijų (medių): Ulonų, Jurbarko, Skirsnemunės, Gelgaudiškio Sapieginę, Veliuonos, Vilkijos, Zapyškio Sapieginę, Končiaus, Kauno, Kauno miesto ir Rumšiškių. Savo apimtimi šios girininkijos buvo labai nevienodos. Didžiausia jų, Vilkijos, nuo Nemuno siekė Šešupę, o į jos teritoriją įėjo šiandienė Žemoji Panemunė, Kriūkai, Adomiškiai, Naumiestis, Griškabūdis, o toliau šios girininkijos riba ėjo Šešupe iki Pilviškių. Nuo Kauno girininkijos Vilkijos girininkiją skyrė nedidelis Višakio upelis, kuris 1868 m. tapo Marijampolės ir Vladislavovo (Naumiesčio) apskričių skiriamąja riba. Panemunėje, tarp Vilkijos ir Kauno girininkijų, dar buvo įsiterpusi ir nedidutė Zapyškio Sapieginė, kuri siekė Novos bei Višakio ištakas, o į jos teritoriją įėjo Lekėčių ir Zapyškio apylinkės. Dar ir dabar žinomas vadinamasis Rubežkelis, kuris skyrė Zapyškio Sapieginę nuo vakarinės dalies didžiosios Vilkijos girios.
Suskirsčius Sūduvą (Užnemunę) į medes (girininkijas), prasidėjo planingas krašto kolonizavimas. 1559 m. prie Nemuno įsikuria Kiduliai ir Kaimelis, 1561 m. prie Šešupės – Slavikai ir Vladislavovas (Naumiestis), Sintautai, 1578 m. – Liepalotai, 1589 m. – Kriūkai, 1599 m. – Šakiai.
Nuo Melno taikos sutarties (1422) iki trečiojo Lietuvos ir Lenkijos (Žečpospolitos) padalijimo (1795) Sūduva (Užnemunė) buvo Žemaitijos įtakos zonoje ir krašto katalikų parapijos priklausė Žemaičių vyskupijos Zapyškio dekanatui. Tuomet gyventi į Sūduvą kėlėsi žemaičiai nuo Raseinių, Ariogalos ir kitų vietų [...]“

Sūduvos, taip pat ir Gelgaudiškio bei jo apylinkių gyventojų sudėtį ypač keitė karai su Švedija (1611–1626), 1709 m. mūšis prie Poltavos, 1721 m. taikos sutartis Nystade, badmečiai, maras.

Rusijos–Švedijos karo metu, kai beveik visą Lietuvą užėmė priešai, Sūduva liko laisva. Čia buvo rami vieta organizuoti Lietuvos kariuomenę, patogi prieglauda pabėgėliams. Kariuomenė buvo organizuojama prie Prūsijos sienos, o pabėgėliai glaudėsi panemunių kaimuose ir miesteliuose. Atrodytų, kad Gelgaudiškio girios teritorijoje daugiausia turėjo gyventi aukštaičiai vakariečiai, atsikėlę iš dešiniosios Nemuno pusės, tačiau daugiau gyventojų čia kėlėsi iš Rytų Prūsijos. Tarp jų buvo lietuvių, vokiečių zalcburgiečių, Šveicarijos prancūzų. Jiems čia atsikraustyti buvo dvi pagrindinės priežastys, kurių viena kilo Prancūzijoje, o kitą sukėlė siautėjantis maras.

Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, norėdamas hugenotus paversti katalikais, panaikino 1680 m. Nanto ediktą, kuris buvo suteikęs jiems tikybos laisvę. Daug hugenotų tada iš Prancūzijos bėgo į Angliją, Olandiją, Vokietiją ir kitur.

Antroji migracijos priežastis buvo didysis 1709–1710 m. maras. Tuo metu išmirė beveik pusė Rytų Prūsijoje gyvenusių lietuvių, apie 160 tūkst. žmonių. Vien Insterburgo apskrityje mirė apie 66 tūkst. lietuvių, Prūsijoje liko beveik 11 tūkst. ištuštėjusių ūkių. Vietos valdžia, norėdama apgyvendinti tuos ūkius, Vokietijoje platino atsišaukimus ir kvietė kolonistus į ištuštėjusias sodybas. Į Rytų Prūsiją, kur nuo seno gyveno lietuviai, pradėjo keltis vokiečiai ir Šveicarijos prancūzai, atsikėlė per 20 tūkst. zalcburgiečių. Pusė jų apsigyveno apie Gumbinę, dalis pateko ir į Sūduvą.

Toliau B. Aleknavičius rašo:

„Bet kodėl šio krašto neužgožė žemaitiškas mentalitetas? Kodėl krašte susiformavo ne žemaitiška, bet savita kultūra su vakarų aukštaičių šnekta, kuri vėliau nulėmė ir tautos bendrinės kalbos pasirinkimą?
Atsakant į šį klausimą, tenka grįžti į Martyno Mažvydo ir vėlesnius Mažosios Lietuvos laikus. 1525 m. susikūrus Prūsijos kunigaikštystei, valstybine religija skelbiama liuteronybė. Krašto katalikai, ypač lietuviai, tampa antrarūšiais žmonėmis. Mūsų pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas Prūsijos kunigaikštį Albrechtą Brandenburgietį kviečia į kovą su „popiežinėmis šlykštybėmis“ ir „popiežių stabmeldyste“. Ir jo balsas išgirstamas. Prasideda katalikų persekiojimas ir prievartinis religinių bendruomenių turto nusavinimas. Iš katalikiškų bendruomenių atimamos parapijų žemės, klebonijos, bažnyčios. Neturėdami kitos išeities, kunigai tapo liuteronimis, o kietasprandžiai lietuviai (ir ne tik lietuviai), nenorėdami tapti išverstaskūriais, pradėjo dairytis. Čia pat, už Šešupės, taip pat neseniai buvusi dykra, apaugusi giriomis. Žemės – derlingos, o katalikų niekas ten neskriaudžia. Patys drąsiausi ir ryžtingiausi mažlietuviai pradėjo palikinėti liuteronų terorizuojamą kraštą. Per Šešupę persikėlė kaimo vedliai ir atkaklūs ūkininkai. Liko tik apsileidėliai ir tinginiai, kurie per valstybinę religiją – liuteronybę – greitai tapo „vokiečiais“. Dar prieš 1710 m. maro epidemiją Pilkalnio, Gumbinės, Stalupėnų apskričių mažlietuviai, likę be kaimų vedlių ir šviesuolių, sparčiai vokietėjo, o suaktyvėjus pietizmui, nutautėjimo procesas nesulaikomai spartėjo.
Liuteronų persekiojami katalikai iš Gumbinės, Stalupėnų, Pilkalnio ir kitų apskričių gyventi kėlėsi per Šešupę. Kėlėsi ne tik lietuviai katalikai, bet ir tie, kuriems Prūsijos kunigaikštystėje dėl religinių įsitikinimų gyventi buvo neįmanoma. Tuo metu iš Lindikų kaimo (Stalupėnų apskr.) į Nemirus (Jankų vls.) gyventi atsikėlė ir prancūzo Kristupo Koderio (Cristoup Codere) šeima, iš kurios ilgainiui išaugo ir Lietuvos valstybės himno autorius dr. Vincas Kudirka. Ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Saliamono Banaičio giminės šaknys Mažojoje Lietuvoje, o jo motinos prancūzaitės Ievos Liver tėvai, būdami katalikai, į Pašešupius gyventi atsikėlė iš Prūsijos.
Šviesaus atminimo Žemaitijos zanavykė Elicija Rūgytė (1902–1985) užsimindavo, kad jos protėviai į Zanavykus gyventi atsikėlė iš Prūsijos, o žymus pedagogas Antanas Daniliauskas (1876–1942) yra sakęs, jog jų giminė kilusi iš Donelaičių nuo Gumbinės. Į Pašešupius nuo Gumbinės buvo atsikėlę ir vyskupo P. P. Būčio protėviai. Šį faktą mini ir buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Kazys Povilaitis (1906–2001), jog jų giminės šaknys – Mažoji Lietuva. Bet aiškiausiai apie tai pasakoja vysk. Justinas Staugaitis (1866–1943) knygoje „Mano atsiminimai“ (V., 1995). Jis rašo: „Staugaičių proseniai gyvenę Rytų Prūsuose, Lindikų kaime, netoli Stalupėnų. Kai XVII amžiaus pradžioje lietuviai katalikai buvo verčiami priimti Liuterio mokslą, daug jų bėgo į Didžiąją Lietuvą. Taip pat ir Staugaičiai iš Lindikų kaimo persikėlė į Naumiesčio parapiją ir davė pradžią Tupikų kaimui.“

Apie Sūduvos (Užnemunės) kolonizavimą akivaizdžiai teigia ir Mažosios Lietuvos gyventojų pavardės: Adomeit – Adomaitis, Angrabys – Angrabaitis, Augustat – Augustaitis. O ką jau bekalbėti apie tokias pavardes kaip Bandza, Bundza, Rubikas, Runas, Lembertas, Liorentas, Liormanas, Gintneris, Germanas, Štrimas, Štrimaitis ir kt. Visų šių pavardžių savininkų pirmtakai – emigrantai iš Mažosios Lietuvos, kurie daugiausia kūrėsi Višakio–Šešupės–Nemuno upių trikampyje. Todėl visiškai nenuostabu, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą apie 70 procentų zanavykų pavardžių pagal kilmę buvo mažlietuviškos.

Mažlietuviai, keldamiesi per Šešupę, atsinešė ne tik Prūsų Lietuvoje paplitusias pavardes, bet ir ūkininkavimo būdą, sodybų išplanavimą, kalbos donelaitiškąją šnektą. Atsinešė tik šiam kraštui būdingus žodžius stuba, staldas, skūnė, giria, arklio pakinktų ir darbo įrankių pavadinimus. Atsinešė dirvų arimo būdą lysvėmis, arkliams šerti pašarą akselį, kurio nei žemaičiai, nei aukštaičiai ilgai nežinojo. Atsinešė savus papročius, mirusiųjų laidojimo tradicijas, iš kurių iki mūsų dienų išlikęs pagoniškas elementas – prie mirusiojo į indą pilti sėmenų arba grūdų ir į juos statyti degančias žvakes. Iš vaidilų laikų atsinešė ir kankles bei kankliavimo būdą, kurių skambėjimu XX a. zanavykas Pranas Puskunigis (1860–1945), padedamas būsimojo 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signataro Saliamono Banaičio (1866–1933), stengėsi prikelti letargo miegu miegančią tautą. Taip tarp Nemuno, Šešupės ir Višakio kūrėsi nauja lietuvių etninė grupė, vėliau gavusi Zanavykų pavadinimą.

Gaila, kad keldamiesi gyventi į būsimuosius Zanavykus mažlietuviai kai ko ir neatsinešė. O neatsinešė to, ką jau buvo praradę. Tai pirčių, kurias kraugeriai kryžiuočiai jau buvo spėję sunaikinti. Ir per Šešupę mažlietuviai kėlėsi su įvairaus dydžio kubilais, kubilėliais. Kėlėsi ir kubiliai. Prie Šešupės išaugo Kubilėliai – Jono Jablonskio gimtinė, o prie Nemuno, Plokščių valsčiuje – Kubiliai.

1795 m., po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, Sūduva atiteko Prūsijai. Tuo metu Gelgaudiškio dvarą valdęs Čartoriskis jį pardavė baronui Teodorui Henrikui Koideliui (von Keudell), išeiviui iš Rytų Prūsijos. Atėjus šiam sumaniam savininkui, Gelgaudiškio parapijoje daugėjo dvarų, vėliau jų jau buvo 18.

Po T. H. Koidelio mirties dvaras atiteko sūnui Julianui, kurio žmona buvo labai išlaidi. Po to turtai perėjo anūkui Gustavui Henrikui Koideliui. Pastarasis pasiekė, kad 1836 m. jam būtų patvirtintas dvarininko titulas.

Baronų Koidelių palikuonis Francas (Fridrikas) 1892 m. Gelgaudiškio dvarą pardavė dvarininkų bendrovei, kuriai priklausė J. Montvilas, daktaras J. Svida, A. Baltutis ir A. Zanas. O 1897 m. lapkričio 5 d. Gelgaudiškio dvarą ir jo palivarkus iš Ivano Svidos, Stepano Jakovo Vereščiako, Aleksandro Baltučio (Baltucijaus) ir Osipo Montvilos už 887 811 rublių ir 35 kapeikas įsigijo dvarininkė Ana Medardovna Komar.

A. M. Komar mirus, 1904 m. rugpjūčio 12 d. Gelgaudiškio dvarą paveldėjo jos sūnus Medardas Komaras. Pirmojo pasaulinio karo metais M. Komaro šeima pasitraukė į Lenkiją. Kai Lietuvos nepriklausomybės metais buvo paskelbta dvarų parceliacija, M. Komaras pasirūpino Gelgaudiškio dvaro ir jo palivarkų likimu – 1921 m. lapkričio 9 d. pas Klaipėdos notarą Feliksą Šrioderį jis pasirašė aktą, kuriuo įgaliojo Aukštojo Gelgaudiškio dvaro savininką Mečislovą Šemetą atstovauti jo interesams Gelgaudiškyje (dvarą ar palivarkus parduoti, tvarkyti sutartis ir t. t.). Tuo įgaliojimu M. Šemetai buvo suteikta teisė pasirinkti dar vieną pagalbininką – vietininką. Tuo vietininku 1922 m. lapkričio 20 d. tapo M. Šemetos sūnus Tadas Šemeta. Taip 1922 m. M. Komaro įgaliotiniais jau buvo abu Šemetos iš Aukštojo Gelgaudiškio – Mečislovas ir Tadas.

Žemės reformos valdyba 1922 m. balandžio 3 d. patvirtino Šakių apskrities žemės tvarkytojo nutarimą Gelgaudiškio dvaro žemę, kurios bendras plotas buvo apie 473 ha ir kurią M. Komaras paveldėjo 1904 m., laikyti perimta valstybės nuosavybėn. M. Komaro nuosavybei palikta tik Žemės reformos įstatymu nenusavinama 80 ha žemės norma su Gelgaudiškio dvaro sodyba, ten esančiais trobesiais ir žeme, kurią užima lentpjūvė ir plytinė. 1927 m. vasario 10 d. M. Komaro įgaliotiniui T. Šemetai buvo perduotas žemės sklypas Nr. 6 (4,4065 ha), kur buvo lentpjūvė ir plytinė.

Dėl įvairių aplinkybių „Gelgaudiškio“ monografijos rengimas, pradėtas 2002 m., užtruko bemaž dešimtmetį. Labai gaila, kad dėl šio natūraliai ilgai trukusio didelio darbo, įsikūnijusio neišsitekusioje viename tome 1 808 p. monografijoje, nemažai vyresnio amžiaus žmonių – įvairių sričių specialistų, straipsnių autorių, nuoširdžiai prisidėjusių prie šio leidinio išleidimo, šaknimis ir prigimtimi tikrų gelgaudiškinių – nesulaukė knygos pasirodymo dienos.

Daug pastangų, dvasinių, materialinių ir finansinių resursų per tuos leidybos metus į šį leidinį įdėjo „Versmės“ leidykla. Išskirtinės ir didžiulės padėkos už nuolatinį rūpestį ir visokeriopą pagalbą šiame sunkiame kelyje į Lietuvos žmones, toleranciją ir kantrybę nusipelnė „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas.

Tvirtą pagrindą monografijai „Gelgaudiškis“ dėjo rėmėjai, tarp jų ir paprasti Gelgaudiškio krašto žmonės, kurie net sunkmečiu nepagailėjo savo asmeninių lėšų.

Nuoširdžiai dėkoju monografijos „Gelgaudiškis“ rėmėjams – leidyklos vadovui Petrui Jonušui, prisidėjusiam didžiausia – 30 tūkst. litų suma, nuolatinei visų „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų rėmėjai UAB „Magnolija“ (direktorius Jonas Dubickas, 20 tūkst. Lt), Kultūros ministerijai (10 tūkst. Lt), Kultūros ir sporto rėmimo fondui (3 tūkst. Lt), UAB „Taurakalnis“ (3 tūkst. Lt), Algirdui Sprainaičiui (1 000 Lt), Jonui Bacevičiui (200 Lt), Violetai Šiurkienei (100 Lt), Birutei ir Kajetonui Zakarevičiams (100 Lt). Tokiam rėmėjų pasiaukojimui negalėjo likti abejingas ir be jokio atlygio tą dešimtmetį dirbęs šių eilučių autorius, pagal išgales irgi prisidėjęs finansiškai (1 000 Lt).

Tikiuosi, kad monografija „Gelgaudiškis“ taps paskata tiems, kurie toliau gilinsis į Gelgaudiškio krašto istoriją, tyrinės šios panemunių vietovės žmonių likimus ir biografijas, rašys naujus knygų puslapius.

Antanas Andrijonas
 

Pirmosios dalies turinys

Antrosios dalies turinys

Part 1 Contents

Part 2 Contents

Kas į knygą nesudėta... 

Išleidus knygą skaitytojų ir kraštiečių domėjimasis savo gimtine ne tik kad nesumažėja, priešingai – jis ima augti, didėti ir skleistis.

O to pasekmėje ima aiškėti neaprašyti dalykai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių į knygą nepateko. 

Bet juk niekada ne vėlu pasitaisyti, papildyti praleistas ar neišbaigtas temas. Todėl maloniai kviečiame toliau tobulinti šią monografiją, rašyti mums leidykla@versme.lt, atkreipti dėmesį, ką praleidome, pasiūlyti, ką dar galėtumėme mes, o geriausiai – Jūs pats (pati) parašyti šiai knygai.

Atliktas darbas nenueis veltui. Naujus rašinius, papildančius jau išleistą knygą, pirmiausia nedelsdami skelbsime leidyklos svetainės skirsnyje „Kas į knygą nesudėta“ – juos greitai susirasti ir perskaityti galės visi besidominantys. Šiuos straipsnelius kaip lygiateises monografijos sudedamąsias dalis vėliau skelbsime elektroninėje monografijos versijoje kartu su visa knyga. 

Tegu knygos nenustoja augti, gražėti ir tobulėti! Tą mums leidžia šiuolaikinės technologijos – ateities skaitytojai, mūsų papildytas knygas skaitysiantys vis labiau populiarėjančiomis elektroninėmis skaityklėmis, neatskirs, kurie straipsniai buvo popierinėje knygoje, o kurie įterpti tik į virtualųjį maketą. Jie tik galės skaityti gerą, išsamią knygą...

▲2012 09 03, 10 02

Atgal

Viršun