24-oji dviejų dalių „Lietuvos valsčių“ serijos monografija: iš viso 95 autoriai, 138 straipsniai, 1832 puslapiai, 500 egzempliorių. 2012 m.
ISBN 978-9955-589-57-0 (1 dalis)
ISBN 978-9955-589-58-7 (1 dalis)
Elektroniniu formatu monografija išleista 2013 m. liepos 16 d.

Rengėjai ir rėmėjai Pratarmė Turinys Contents Apie straipsnių autorius Asmenvardžių rodyklė Vietovardžių rodyklė Apie seriją „Lietuvos valsčiai“ About the „Lietuvos valsčiai“ series Finansavimas   Buvusio valsčiaus gyvenamųjų vietų sąrašas Kas į knygą nesudėta...   Knyga skiriama LIETUVOS TŪKSTANTMEČIUI 1009–2009 Lietuvos valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo  750 metų jubiliejui 1253–2003 LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIUI 1918–2018 ANTICARINIO 1863 METŲ SUKILIMO 150 METŲ SUKAKČIAI 1863–2013  ONUŠKIO 510 METŲ SUKAKČIAI 1449–2009 JUODUPĖS IR JOS „NEMUNO“ TEKSTILĖS FABRIKO 100 METŲ JUBILIEJUI 1907–2007

Pirmoji šios Rokiškio krašto monografijos dalis skirta gamtai ir istorijai. Joje nagrinėjama krašto gelmių sandara, kraštovaizdžio formavimasis, aprašomi miškai, sodybų želdiniai, laikotarpis nuo kažkada čia gyvenusios sėlių genties iki Lietuvą išlaisvinusio Atgimimo, pateikiama garsaus Nemuno fabriko istorija, daugumos Juodupės valsčiaus kaimų istorijos.

Antrojoje monografijos dalyje apžvelgiama švietimo raida nuo pirmųjų pradžios mokyklų iki šių dienų, pasakojama apie bibliotekų kūrimąsi ir jų veiklą, saviveiklos kolektyvus, aprašomi amatai, kapinės, kryždirbystė, darbo, kalendoriniai ir šeimos papročiai, papročių teisė, vietos šnektos, pavardės ir vietovardžiai, skelbiama to krašto tautosaka, rašoma apie įžymiausius juodupiečius – vyskupą Antaną Deksnį, architektą Joną Muloką, brolius Bulavus – teisininką Juozą ir agronomą Joną, inžinierių melioratorių Joną Čeičį ir kitus.

Vyriausiasis redaktorius
Jonas Šedys

Atsakingasis redaktorius
Venantas Mačiekus

Sudarytojai
Jonas Šedys, Venantas Mačiekus, Edita Korzonaitė

Redaktoriai
Arūnas Bubnys, Stanislovas Buchaveckas, Petras Jonušas, Edita Korzonaitė, Irena Regina Merkienė, Vacys Milius, Kazys Morkūnas, Jonas Šedys

Kalbos redaktorė
Asta Žernienė

Anglų kalbos redaktorius, vertėjas
Aloyzas Pranas Knabikas

Korektorė
Vida Kasparavičienė

Viršelio dailininkė, meninė redaktorė
Ona Liugailienė

Principinio maketo dailininkas
Alvydas Ladyga

Kartografė
Aira Dubikaltienė, UAB „Žemėlapių artelė“

Maketuotoja
Violeta Barkauskaitė

Monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisija
Habil. dr. VALENTINAS BALTRŪNAS (geologija), prof. habil.dr. GRASILDA BLAŽIENĖ (kalbotyra), dr. DANUTĖ BLAŽYTĖ-BAUŽIENĖ (XX a. istorija), dr. ARŪNAS BUBNYS (XX a. istorija), dr. RASA BUTVILAITĖ (menotyra), akad. prof. habil. dr. ALGIRDAS GAIGALAS (geologija; komisijos narys iki 2009 m.), LMA tikrasis narys prof. habil. dr. ALGIRDAS GAIŽUTIS (kultūrologija), doc. dr. VIRGINIJUS GERULAITIS (geografija), VIDA GIRININKIENĖ (XIX a. istorija), LMA narys emeritas prof. habil. dr. ROMUALDAS GRIGAS (sociologija), doc. dr. ALGIRDAS JAKUBČIONIS (XX a. istorija), doc. dr. ARTŪRAS JUDŽENTIS (kalbotyra), doc. dr. ROBERTAS JURGAITIS (istorija), dr. ZITA MEDIŠAUSKIENĖ (XIX a. istorija), LKMA akademikė prof. habil. dr. IRENA REGINA MERKIENĖ (etnologija; komisijos pirmininkė iki 2008 m.), dr. JURGA MOTIEJŪNAITĖ (botanika), prof. dr. AIVAS RAGAUSKAS (istorija; komisijos pirmininkas ir narys iki 2011 m.), prof. habil. dr. STASYS SKRODENIS (tautosaka), dr. DARIUS STONČIUS (biologija), dr. ŽILVYTIS ŠAKNYS (etnologija), IRENA ŠUTINIENĖ (sociologija), LKMA akademikas, LMA narys emeritas prof. habil. dr. ANTANAS TYLA (istorija; komisijos narys iki 2008 m.), doc. dr. GINTAUTAS ZABIELA (archeologija, komisijos pirmininkas)

Rengėjas ir leidėjas
VšĮ „Versmės“ leidykla (vadovas Petras Jonušas)

Pagrindiniai finansuotojai ir rėmėjai
Rokiškio rajono savivaldybė, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros rėmimo fondas, UAB „Magnolija“ (direktorius Jonas Dubickas), Petras Jonušas, Jonas ir Vera Šedžiai, Justas Vincas Paleckis, Zenonas Garška, UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ filialas „Inžinerinė geodezija“ (direktorius Zenonas Garška)

Serijos „Lietuvos valsčiai“ knygos rengiamos bendradarbiaujant su
Lietuvių kalbos institutu, Lietuvos žemės ūkio universitetu, Kauno technologijos universitetu, Lietuvos liaudies buities muziejumi, Vilniaus universiteto Filologijos ir Istorijos fakultetais, Kultūros, filosofijos ir meno institutu, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, Klaipėdos universitetu, Šiaulių universitetu, Vilniaus pedagoginiu universitetu, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Šiaulių „Aušros“ muziejumi, Lietuvos valstybės istorijos archyvu, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejumi, LMA biblioteka, Kauno Maironio literatūros muziejumi.

Viršelyje 
I dalis. Onuškio–Juodupės kelio vingis prieš pat Juodupę. 2012 m. Jono Kliučiaus nuotr.

II dalis. Medinė Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (1774 m.). 2012 m. Jono Kliučiaus nuotr.

Knyga išleista 2012

Už knygoje spausdinamų straipsnių turinį ir visą juose pateiktą informaciją atsako straipsnių autoriai.

Eam esse historian legen ne quid falci dicere
audebat, non quid veri non audebat.
Istorijoje yra įstatymas nedrįsti sakyti jokios netiesos
ir nedrįsti nesakyti (nutylėti) jokios tiesos.
Tacitas

Dauguma žmonių, gyveną toliau nuo gimtinės, jaučia jai nostalgiją. Ypač skaudu, kai retų apsilankymų gimtajame krašte metu matai, kaip jis nyksta, supranti, kad tai dėsningas procesas, kad jį sustabdyti ar bent sulėtinti esi bejėgis... Gal bent galima ką nors padaryti, kad gimtojo krašto, jame gyvenusių žmonių greitai neuždengtų užmaršties dulkės? Ši mintis man vis nedavė ramybės, ragino pasidomėti bent savo protėviais ir atvedė į Lietuvos valstybės istorijos archyvo skaityklą. Ten sutikau vyresnį mokslo draugą Bronių Deksnį. Jis papasakojo apie „Versmės“ leidyklą ir jos leidžiamą knygų seriją „Lietuvos valsčiai“. Susiradau knygynuose artimiausius mano gimtinei „Versmės“ leidinius – knygas „Obeliai. Kriaunos“ ir „Žiobiškis“. Įdėmiai jas perskaitęs supratau, kad gimtasis Juodupės valsčius nemažiau vertas analogiško leidinio...

2002 m. lapkričio 28-ąją „Versmėje“ įvyko pokalbis apie galimybes išleisti knygą apie Juodupės valsčių. Kadangi Juodupės miestelis susiformavo tik tarpukario Lietuvoje, tad pavadinime nuspręsta minėti ir vieną iš seniausių šio krašto gyvenviečių – Onuškį, iki pat Pirmojo pasaulinio karo buvusį didžiausiu krašto centru. Buvau maloniai nustebintas pokalbyje dalyvavusių „Versmės“ leidyklos vadovo Petro Jonušo ir „Lietuvos valsčių“ monografijų „Obeliai. Kriaunos“ ir „Žiobiškis“ vyriausiojo redaktoriaus Venanto Mačiekaus geranoriškumu, dėmesingumu, sugebėjimu skatinti imtis nelengvo, didžiulio darbo. Be šių vyrų nuolatinės paramos ši knyga tikrai nebūtų buvusi parengta. Petro Jonušo leidykloje buvo sudarytos puikiausios sąlygos telkti autorių kolektyvą, rengti knygai jų straipsnius, formuoti knygą, o pats Petras Jonušas – svarbiausias knygos rėmėjas. Venantas Mačiekus suorganizavo „Versmės“ ekspediciją į Juodupės valsčių 2004-ųjų rugpjūtį ir sėkmingai jai vadovavo. Be to, Venantas buvo nuolatinis konsultantas ir patarėjas, kai iškildavo kokie nors neaiškumai. Pokalbio pabaigoje buvo pasirašytas ketinimų protokolas, kuriame numatyta surengti artimiausiu metu iniciatyvinės grupės susirinkimą, 2004 – ekspediciją, o knygą išleisti 2006 ar 2007 metais. Iniciatyvinę grupę ėmėme telkti iš asmenų, su kuriais lengviausia susisiekti, t. y. iš Vilniuje gyvenančių kraštiečių. Visi su kuriais pavyko užmegzti ryšį, knygos leidimo idėjai pritarė ir žadėjo pagelbėti. Pasitaikė ir viena nemaloni išimtis – vienas vilnietis (tolimas giminaitis, buvęs kaimynas ir vaikystės draugas Jonas) ne tik idėja nesusidomėjo, bet net neleido telefonu paklausti jo žmonos, ar ji negalėtų parašyti apie jos gimtąjį kaimą.

Po poros mėnesių iniciatyvinės grupės narių skaičius jau artėjo prie dvidešimties ir 2003 sausio 30-ąją įvyko grupės susirinkimas (gaila, kad ne visi grupės nariai galėjo dalyvauti). Apart kraštiečių dalyvavo ir artimi kaimynai: žiobiškietis Venantas Mačiekus, mitragalietis Bronius Deksnys ir rokiškietis Jevlampijus Laškovas. Jie visą knygos rengimo laiką buvo aktyvūs grupės nariai. Susirinkimo metu supratome, kad vien kraštiečių, gyvenančių Vilniuje, jėgomis knygos neparašysime, kad į šį darbą būtina įtraukti kuo daugiau buvusiame valsčiuje arba arti jo tebegyvenančių žmonių. Tad keliaujame į Juodupę, kur susipažįstame su energinga Juodupės seniūne Liucija Bliūdžiuviene. Seniūnė mielai pritarė knygos rengimo idėjai ir pažadėjo visokeriopą paramą. Ir iš tiesų: kada tik teko į ją kreiptis telefonu ar ne kartą atvykus į Juodupę visuomet esi atidžiai išklausomas ir iškilę klausimai nedelsiant sprendžiami. Tiesiog neįkainojama seniūnės parama sutelkiant vietinius autorius. Ypač ji rūpinosi „Versmės“ ekspedicijos dalyviais, kurių dalį net apgyvendino savo sodyboje.

Teko kreiptis paramos ir į Rokiškio krašto muziejų. Kiekviena muziejaus darbuotoja, su kuria tik teko bendrauti, stengėsi patarti, padėti. Ypač dėmesingumu pasižymėjo direktorė Nijolė Šniokienė ir nuolatinė globėja ir konsultantė istorijos skyriaus vedėja Onutė Mackevičienė. Jos padėjo surasti eilę autorių (Dalia Kiukienė, Marijona Mieliauskienė, Alena Grigaliūnienė, Petras Grigaliūnas, Feliksas Mažeikis).

Kai kurių duomenų apie krašto žmones teko ieškoti ir Rokiškio RK bažnyčioje saugomose metrikų knygose. Šios bažnyčios klebonas dekanas Janulis mielai sutiko padėti ir sudarė sąlygas su metrikų knygomis susipažinti.

O apie ką gi knygoje rašyti? Juk šis kraštas iki šiol dėmesiu nelepintas: archeologiniu požiūriu jis mažai tetyrinėtas (tikiu, kad surasti dar ne visi jo piliakalniai). Įvairiuose leidiniuose kraštas taip pat retai minimas. Čia nėra išlikusių puošnių dvarų, nėra ir aukštų mūro bažnyčių... Archyvų duomenys apie šį kraštą, jo žmones taip pat tebelaukia tyrinėtojų. Neretai archyve, paėmęs bylą apie šį kraštą, tampi pirmuoju jos vartytoju... Ryžtasi šią knygą skirti ne atskiriems objektams, o didžiausiai vertybei – visų objektų kūrėjams – žmonėms. Pokalbiuose su iniciatyvinės grupės nariais, su vietiniais gyventojais ne kartą apgailestavome, kad sparčiai nyksta šio krašto kaimai, kad seniau išnykę kaimai ir vienkiemiai jau baigiami pamiršti... Supratome: jeigu apie juos neparašys vos ne kasdien retėjanti mūsų karta, tai nebeparašys niekas... Lietuvos kaimas išsaugojo lietuvių kalbą, išaugino beveik visą atgimstančios Lietuvos inteligentiją, pats gi pakankamo dėmesio niekad nesulaukė. Ypač šio dėmesio jam trūksta dabar, kai vos ne kiekvieną dieną girdime rėksmingus balsus, šaukiančius, kad žemės ūkiui, kaimui skiriama per daug lėšų, kad tas lėšas reikia iš kaimo atimti ir atiduoti informacinėms technologijoms. Mane, pirmos kartos nuo žagrės atstovą, ir manau visus kaimų gyventojus ir tuos, kurie kaimų dar nepamiršo, tai skaudžiai žeidžia. Pasipriešinimas šiai globalistų agresijai tebūnie kaimų atminimo įamžinimas šioje knygoje. Bet įamžinti kaimų atminimą pasirodė ne taip paprasta. Nedaug iš kaimų gyventojų mėgsta rašyti, o ir iš rašančiųjų ne visi linkę savo rašinius rodyti kitiems. Nelengva surasti ir galinčius papasakoti apie praeitį: ne vieno pagyvenusio žmogaus atmintį susilpnino sunkios gyvenimo sąlygos, skaudūs išgyvenimai, ligos. Daugelio knygos rengėjų pastangos vis dėlto nenuėjo veltui – sukaupta gana turtinga medžiaga apie daugelį kaimų (gaila, kad ne apie visus). Šios medžiagos gausa sąlygojo tai, kad knygą prireikė skirti į dvi dalis – į antrąją dalį perkeliant tradicinius „Versmės“ knygų skyrius: Etninė kultūra, Tautosaka, Kalba, Įžymūs žmonės ir kai kuriuos kitus.

Kita tema, kurią taip pat bebaigia užkloti užmaršties dulkės – tai Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų įvykiai krašte. Šie įvykiai skaudžiai palietė daugelio šio krašto žmonių gyvenimą. Dar pavyko surasti ne vieną šių įvykių dalyvį, susitarti su jais, kad jie parašytų savo prisiminimus, kartais ir padėti jiems tai padaryti. Kad skaitytojai geriau suprastų tų įvykių mastą, pateikti galimai išsamesni nukentėjusių asmenų sąrašai. Siekta objektyvumo, stengtasi išvengti bet kokių propagandinių štampų, medžiagą pateikiant chronologine tvarka. Gal tai padės sumažinti atskirų asmenų pastangas kai kuriuos įvykius nušviesti tendencingai, didvyriais skelbti to nevertus asmenis.

Pagaliau knyga parašyta ir pateikiama skaitytojui. Tai daugelio žmonių bendro darbo vaisius. Galėčiau apie kiekvieną autorių parašyti ne vieną šiltų žodžių sakinį, bet tai būtų knygos turinio arba autorių sąrašo pakartojimas. Jaučiu malonią pareigą padėkoti visiems knygos autoriams už įdėtą darbą ir, svarbiausia, už meilę šiam kraštui, jo žmonėms.

Kaip neprisiminti šviesaus atminimo Stefanijos Bliūdžiūtės. Ji į knygos rengėjų būrį įsijungė jau turėdama patirtį (žr. įdomų jos straipsnį knygoje „Žiobiškis“). Darbo ėmėsi su stebėtinu entuziazmu – ruošdama straipsnius apie kaimus negailėjo savo jėgų ir savo lėšų ieškodama išlikusių šeimų narių po visą Lietuvą. Stefanijos straipsnius skaitytojas ras net keliuose šios knygos skyriuose, kas parodo jos akiračio platumą, pastabumą. Stefanija į knygos autorių būrį pakvietė Oną Paunksnienę ir Danguolę Vitkauskienę.

Gaila, nebeteks sutikti ir kitų pasimirusių autorių – Paulinos Dienienės (Čeičytės), Eleonoros Mulvinienės (Bulovaitės), Vytauto Biros, Kazio Čeičio, Antano Gailiūno, Emilio Kriškano, Alfonso Mulvino, Broniaus ir Raimondo Šeškauskų, Petro Marcijono, Evaldo Leonardo Garškos...

Elena Blažienė į knygos rengėjų būrį atėjo su turtinga kraštotyrininkės patirtimi – jau buvo suorganizavusi Onuškio muziejų, kuriame medžiagos savo straipsniams rado ir ekspedicijos dalyviai. Ji taip pat negailėjo nei jėgų, nei laiko ruošdama straipsnius apie atrodytų jau beviltiškai pamirštus kaimus ir vienkiemius. Žavėjo ir tebežavi Elenos talentas surasti pasakotojus, paskatinti juos atsiskleisti. Elena daug padėjo Eleonorai Mulvinienei (Bulovaitei) rašant nuoširdų ir išsamų straipsnį. Elena taip pat pasirūpino, kad leidyklą pasiektų Alfonso Mulvino Kolymoje rašytų eilėraščių sąsiuvinis. Neabejoju, kad ir ateityje Elena Blažienė turtins savo įkurtą muziejų, parašys straipsnių ne į vieną kraštotyrinį leidinį. To jai ir palinkėkim.

Irena Šarkauskaitė į knygos rengėjų būrį įsijungė kiek vėliau, bet iš karto tapo viena iš aktyviausių jo narių. Jos indėlis į knygą – trys gausiai iliustruoti straipsniai. Dar Irena parūpino nuotraukų ir eilei kitų straipsnių, tiek surinkdama nuotraukas iš įvairių šaltinių, tiek ir pateikdama savas, originalias.

Iš Aleknų kaimo kilusio gamtininko Jono Aleknos sūnus vilnietis Rimvydas Alekna tėvo archyve surado pluoštą senų krašto nuotraukų, jas restauravo ir pateikė knygai. Šios nuotraukos taip pat papuošė ne vieną straipsnį. Gaila tik, kad ne visas surastas nuotraukas sugebėjome panaudoti – kai kuriose nepavyko nustatyti vietos, atpažinti žmonių. Bene daugiausia nuotraukų knygai pateikė Aloyzas Petrašiūnas.

Žemėlapius knygai, kaip ir kitiems „Versmės“ leidiniams rengė kartografė Lidija Kavaliauskienė [vėliau knyga papildyta UAB „Žemėlapių artelė“ žemėlapiais – atsak. red. past.]. Įdomių žemėlapių dar surado bei parengė žemėtvarkininkas Pranas Motuzas.

Kad knyga pasiektų tinkamą išleidimui stovį savo reiklumu ir dalykiškais patarimais daug prisidėjo skyrių redaktoriai Vacys Milius, Kazys Morkūnas, Irena Regina Merkienė, Arūnas Bubnys, Edita Korzonaitė, Stanislovas Buchaveckas.

O kas suskaičiuos kiek gerų patarimų pateikė leidyklos vadybininkės Živilė Driskiuvienė ir Aušra Jonušienė. Svarbiausia, kad jos visą laiką rengėjus globojo – neleido nukrypti nuo leidykloje priimtų taisyklių. Gerbiama Aušra taip pat surinko straipsnių tekstus (dar ir dabar ausys kaista prisiminus kiek jai suteikiau galvosūkių pateikdamas painius kai kurių autorių rankraščius).

Nuoširdžiai ir kruopščiai savo darbą dirbo kalbos redaktorė Asta Žernienė ir korektorė Vida Kasperavičienė.

Jau nuo pat knygos rengimo pradžios maketuotoja Violeta Barkauskaitė ragino kaupti iliustracijas ir padėjo jas kaupti. Atsiradus spaudai paruoštų straipsnių, Violeta paragino pradėti atskirų knygos skyrių maketavimą. Ji parengė visą knygos maketą – tik vargu ar pasakys kiek šiam darbui paaukojo ir savo poilsio valandų ar dienų.

Tad mieli skaitytojai, Jūsų vertinimui pateikiamas daugelio daugelio žmonių darbo rezultatas. Kaip jis pavyko, spręsti Jums. O dėl to, kas šiame darbe nepavyko ar iš viso nepadaryta – didžiausia kaltė tenka man, rengimo koordinatoriui.

Jonas Šedys, 2008 m.

Pirmosios dalies turinys

Antrosios dalies turinys

Part 1 Contents

Part 2 Contents

Kas į knygą nesudėta... 

Išleidus knygą skaitytojų ir kraštiečių domėjimasis savo gimtine ne tik kad nesumažėja, priešingai – jis ima augti, didėti ir skleistis.

O to pasekmėje ima aiškėti neaprašyti dalykai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių į knygą nepateko. 

Bet juk niekada ne vėlu pasitaisyti, papildyti praleistas ar neišbaigtas temas. Todėl maloniai kviečiame toliau tobulinti šią monografiją, rašyti mums leidykla@versme.lt, atkreipti dėmesį, ką praleidome, pasiūlyti, ką dar galėtumėme mes, o geriausiai – Jūs pats (pati) parašyti šiai knygai.

Atliktas darbas nenueis veltui. Naujus rašinius, papildančius jau išleistą knygą, pirmiausia nedelsdami skelbsime leidyklos svetainės skirsnyje „Kas į knygą nesudėta“ – juos greitai susirasti ir perskaityti galės visi besidominantys. Šiuos straipsnelius kaip lygiateises monografijos sudedamąsias dalis vėliau skelbsime elektroninėje monografijos versijoje kartu su visa knyga. 

Tegu knygos nenustoja augti, gražėti ir tobulėti! Tą mums leidžia šiuolaikinės technologijos – ateities skaitytojai, mūsų papildytas knygas skaitysiantys vis labiau populiarėjančiomis elektroninėmis skaityklėmis, neatskirs, kurie straipsniai buvo popierinėje knygoje, o kurie įterpti tik į virtualųjį maketą. Jie tik galės skaityti gerą, išsamią  knygą...

▲2013 07 04

Atgal

Viršun