Švaplienė Dalia

TŪKSTANTMEČIO LIETUVAI IR LIETUVIAMS

Jinai nepakartojama sava gamta,
Turtinga gėriu, dosnumu žmonių.
Kalba- tarsi melodija daininga
Vargu ar rasčiau žemėje daugiau tokių.

Tai mano Lietuva, gimta šalelė,
Prigludusi prie Baltijos krantų.
Jau nukeliavus tūkstantmečio kelią,
Gražių daug tūkstantmečių dar linkiu.

Kad niekas iš žemėlapio jos neištrintų,
Prireiks kiekvieno mūsų pastangų.
Mylėkim, puoškim, saugokim, branginkim
Ir kelkim ją žydėti ant savų delnų. 

Mikolaitienė Aleksandra

TĖVIŠKEI

Labai pasiilgau savo tėviškėlės, 
Žemės lopinėlio, kuriame gimiau. 
Taip norėčiau nors trumpam sugrįžti,
Tyliai pasakyti, čia aš- sugrįžau...

Nežinau, ar svajoms lemta išsipildyt?
Ar kada begrįšiu lauko takeliu?
Sapnuose sugrįžtu dažnai, Tėviškėle, 
Širdžiai miela, gera, kad tave turiu.

Nesvarbu, kad liko vienišas berželis, 
Kad neliko sodo, medžių nei namų.
Aš tave regiu, žinau, seniai tavęs nėra,
Kad keliai užžėlė- nėra nei takų...

Chlebauskas Pranas

LIETUVA

Tai gražus ir mielas kraštas,
Kur daug žaliuojančių girių.
Kur teka skaidrusis vanduo,
Sraunių upelių bei upių.

Kur į melsvą dangų žiūri,
Tūkstančiai ežerų akių.
Žavi atvykus Tėvynėn
Ne vieną išeivį- lietuvį.

Kurs net nustemba labiausiai
Matydamas šalį gražiausią,
Nes buvo išvykęs seniai, 
Kai buvo tie blogi laikai.

Tuomet seni buvo kaimai,
Netgi su šiaudiniais stogais.
O dabar mūriniai namai, 
Gyvenvietės, platūs keliai.

Puošnūs miestai ir fabrikai,
Daug mokslo įstaigų puikių.
Pilnos studentų, mokslininkų;
Meno kūriniai, paminklai.

Nors tą mūsų mažą šalį
Tie baisūs karai niokiojo.
Stengėsi nuplėšti nuo jos, 
Gabalą žemės brangios.

Mūs Lietuva kėlės naujai.
Ir nors tų sunkumų dar daug, 
Bet stengiasi žengti šviesiu- 
Tautos numatytu keliu. 

Lapeika Benediktas

LIETUVAI TŪKSTANTIS METŲ

Tūkstantis devintais metais, tą liepos devintą
Kūrės mūsų Lietuvėlė, pagonių apginta.
Gentimis anie gyveno ir taip valdė kraštą savo.
Stabmeldžiais tada jie buvo, garbino savi Lietuvoj.

Ąžuolai šventi kerėjo, po jais apeigos jiems ėjo.
Ugnis šventoji negeso, iki jų valstybės krašto.
Vaidilutės ją kūreno, ten gyveno, kol paseno.
Saugojo tą ugnį amžiną ir tėvynę mylimą.

Girios neišeinamos, nuo senai jau buvusios
Karo vadai per jas jojo ir tą kelią gerai žinojo.
Laužai jiems visad paruošti, kad nė priešas nesuuodė.
O kai priešas ima pult, laužus ima jie užkurt.

Gentys mylėjo kasdiena, tą Lietuvos kraštą vieną.
Ir aukštaičiai ir žemaičiai, zanavykai ir suvalkai.
Vieni pas kitus jie vaikšto, net vedybose jie gaišo.
Dzūkija- kraštas malonus, pripažįsta genties stonu.

Taip gentys draugaudami, lietuvybę skleisdami.
Pas juos tų genčių daugėja, į vieningą Lietuvą ėjo.
Susikūrė Lietuva, kurią šiandien minime.
Renginiai Vilniuj paruošti, po Lietuvą papuošti.

Valdovų rūmus atstato, čia mūsų širdys pasako.
Ardo, drąsko susiėję, pakol pudamentus priėjo.
Kai sulauksim šitos šventės, Europa tada aplankys.
Apžiūrės kada kas buvo, galia Lietuvos nežuvo.

Kunigaikščiai ir valdovai su priešais kovojo
Mindaugas karalius viešpatavo, jungė gentis savo
Nelengva buvo valdyti, pagonis tramdyti.
Bet padarė jisai savo- Lietuvai vadovavo.

Šiandien minim datą tą, kai jį karūnavo
O tai buvo liepos 6-ta, karaliumi jis tapo.
Nuo to laiko Lietuva, visai nepražuvo
Nors ir vargo, ir kentėjo- svetimi čia buvo.

Pagareckienė Jūratė

GIMTINĖ

Sena pušis prie kelio mena
Laikus, kur pralėkė senai.
Kad žmonės čia kadais gyveno,
Ir čia stovėjo jų namai.

Senoliai jau visi išmirę,
Jaunimą išviliojo miestas.
Pušis viena čia pasiliko-
Užeit visus nuo kelio kviečia.

Nebėr namų, nebėr sodybos-
Galulaukėj viena pušis.
Tik šulinio svirtis prie kelio rymo,
Gal pakeleivis čia užklys...

Veikalienė Aldona

ŽEMAIČIŲ KRAŠTAS

Koks gražus žemaičių kraštas
Pušynėliai pušynai
Pakeliuos pušaitės auga,
Žalios daubos, tvenkiniai.

Ir gandrai pulkais čia braido,
Kaip senais senais laikais.
Lizdus krauna prie sodybų
Džiaugiasi visi gandrais.

Čia Virvytė ir Venta
Ir gražuolė Minija,
Ežerėliai, ežerai-
Lūkstas, Mastis, Plateliai.

Ežerų mėlynos akys
Tyvuliuoja tarp miškų-
Kiek čia grožio nematyto
Apsakyti yr sunku.

Ir kalnai, kalnai, kalneliai.
O didžiausia- Šatrija.
Tik įkopus- gali sakyti
Matos visa- Žemaitija.

Bružienė Janina

LIETUVA

Lietuva- tu man šventa
Per amžius tave priešai klupdė
Tu vis kėleis.
Prie savo didelės širdies
Glaudei savo vaikus,
Kai jie už laisvę
Kraują liejo.
Šiandien laisva.
Gražiausia man esi
Kai žydi sodai,
Krenta lapai,
Lyja lietus...

Slavikienė Gražina

MANA ŠALIS

Keliu važiuoju, ąžuolai man moja,
Gėlės žiedelis dvelkia šiluma.
Kaip aš myliu plačius gimtinės tolius.
O ta šalis- žemelė Lietuva.

Jaučiuosi čia stipriai ir saugiai,
Lietaus lašelis savas ir saulė, vėjas savi.
Gimtoj šaly geriausi žmonės gyvena,
Kalba- gražiausai iš visų.


Kampeliai nuostabiausi laukia,
Juos aplankyt labai svarbu.
Neišmanyčiau jų į kitą šalį,
Nors ir egzotikos, grožybių joj apstu.

Čia savas keras ir berželis, savi likimai ir kapai...

Jasiškytė Jurgita

KAM GIEDOSIM ,,TAUTINĘ GIESMĘ“

-,,Lietuva, Tėvyne mūsų“- 
Giedam atsistoję.
Širdys daužosi krūtinėj,
Akys- ašaroja.

O dažnam mintis tik kirba
,,kaip įkąst kaimynui“.
Ir be vargo- net nedirbus,
Kimštis piniginę.

Tik į valdžią vos patenka-
Kojų neapšilę,
Ieško užsieniuos turtuolių,
Kad parduot Tėvynę.

Vardan tos, Lietuvos
Krito daug tautiečių.
Vartos neramiai karstuos,
Gelbėt šalį kviečia.

Už tėvynę kas kovojo-
Jiems giedot šią dainą.
O šitiems- ekspatriotams:
,,Stokit- teismas eina!“

Zdanavičienė Laima

DIENOS

Kaip pasiilgau 
Dalgio žvangesio
Rytmečio rūke!
Lyg šulinys išdžiuvęs
Melsiuosi, 
Kad mėnuo grįžtų
Nakčia. 
Į vėją pulsiu viesulu,
Pūga balta.
Ražienom nuskubėsiu
Lyg paukštė
Alkana .
Nebėr šaltinio garmančio,
Ražienų nebėra,-
Klevai parimę kryžkelėj
Ir- ilgesio našta...
Vilčiauskienė Elytė

***
Kaip mėnuo debesin nugrimzta, 
taip aš grimztu taip ilgesin,
o mano mintys, mano mintys
nubėga vis tolyn tolyn...
Tolyn per ežerą, 
kur mėnuo taką tiesia,
per žalią girią,
per plačius laukus...
Greičiau, greičiau,-
kitaip ten mėnuo šviečia...
Greičiau, greičiau,-
vėl į gimtus namus...
Gardžiau ten kvepia
duona kasdieninė,
už vyną ten gardesnis
šulinio vanduo.
Ir už čionykštę 
vasarą auksinę
man šimtąkart gražesnis
Tėviškės ruduo...

Šufinskienė Irena

***

Liūdnos, ūkanotos dienos
žmogus savyje kiūto vienas.
Galvoj mintys sukasi skirtingos;
Vienos teisios, išganingos.
Kitos kaltinančios ir klastingos.
Stengies būt, žmogau, teisingas,
Bet norėtum būt laimingas.
Gyvenimas atrodo ilgas,
Bet nepamausi jo ant smilgos,
Neatiduosi jo bangoms-
Per daug sunkus bus joms.
Taip kartais slegia jis pečius,
Bet vis dediesi išdidus.
Iš užuojautos naudos nebus,
Pats ritiesi- suklupęs ar narsus.
Išeitis vis tiek kažkokia bus.
Gal aidas pasekmių skaudus
Sujauks tau protą ir jausmus, 
O gal pažvelgsi tu atgal ramus.

Veikšienė Janina

LAKŠTINGALA SUOKIA

Poetai, kaip lakštingalos suokia.
Jie eina gyvenimo keliu
ir rašo,
Jų posmai ne vienam ašarą nušluosto.
Tik nenustokim rašyti,
Nenustokim širdį atverti.
Kai ne viską paslėpt, išsakyti gali-
Imk ir rašyk.
Kai nerandi paguodžiančio žodžio-
Imk ir rašyk.
Jei tau žaizda varsto krūtinę-
Imk ir rašyk.
Ir bus ant dūšios lengviau.

Į posmus telpa žemė ir dangus
Ir meilė pirmutinė.
Į posmus telpa skausmas ir rauda,
Ir džiaugsmas begalinis.
Į posmus telpa mūs vaikystė,
Tėvų namai ir jų vargai
Į posmus telpa
Gedulo varpai.
Į posmus telpa...

Tad nenustok rašyti
Ir kaip lakštingala
tu suok...