Kovo 1-oji

 

442

Įsteigtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiasis Tribunolas. 1581 03 01 Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras pasirašė Varšuvos seime (1579–1580) LDK atstovų pasiūlymu priimtą LDK Vyriausiojo Tribunolo projektą. Tribunolas tapo bajorų luomo aukščiausios instancijos apeliaciniu teismu. Jo sprendimai buvo neapeliuojami ir valdovo nepanaikinami (nuo 1633). Tribunolą sudarė 40–44 pavieto seimeliuose bajorų rinkti vieneriems metams deputatai (teisėjai). Tribunolas posėdžiavo Vilniuje (1581–1599) kas dvejus metus po 11 savaičių. 1600 Tribunolo posėdžiai perkelti paeiliui į Minską (lietuviškoji sesija) ir Naugarduką (rusiškoji sesija), posėdžiauta ilgiau – 15 savaičių. Vėliau rusiškoji sesija perkelta į Gardiną (nuo 1775). Institucija dar labiau išplėtė bajorų įtaką Lietuvoje. LDK Vyriausiasis Tribunolas panaikintas po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo (1795).

 

339

Gimė Jonas Pašakauskis, 1684 03 01 Šeduvos parapijoje (prie Šakos upės, Upytės paviete, dab. Radviliškio r.). Kunigas (1713), jėzuitas (1717), istorikas, literatas, pirmasis Lietuvos kalendorių sudarytojas, filosofijos mokslų daktaras (1718), profesorius (1718).
Mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, įstojo į Šv. Ignoto jėzuitų naujokyną Vilniuje (1700). Retorikos studijas tęsė Nesvyžiaus (dab. Baltarusija) kolegijoje (1702–1703) ir Vilniaus universitete (1703–1706). Mokytojavo (1706–1709), gyveno Lukiškių priemiestyje (dab. Vilnius; 1709–1710) ir Dvarčionyse. Tęsė studijas Vilniaus universitete (nuo 1711). Po studijų dalyvavo viešuose disputuose, sakė lietuviškai pamokslus. Mokytojavo Kauno (1714–1715) ir Kražių (1716–1717) jėzuitų kolegijose. Įstojo į Jėzuitų ordiną (1717). Buvo paskirtas Kauno gimnazijos direktoriumi bei lietuvių pamokslininku, profesoriavo Vilniaus universitete (1718–1720). Paskirtas Nesvyžiaus kolegijos prefektu (nuo 1720), Onos Kotrynos Radvilienės pasirinktas sūnaus Jeronimo Florijono mokytoju ir auklėtoju (1722–1735). Dirbo Slucko (Baltarusija, 1735–1738) ir Nesvyžiaus (1738–1742) kolegijų rektoriumi. Vėliau buvo Nesvyžiaus šv. Mykolo bažnyčios pamokslininkas (nuo 1742), mokė Nesvyžiaus kolegijoje klierikus (nuo 1756). Leido kalendorius, pirmasis – „1737 Viešpaties metų politinis kalendorius“ (lenk. k., 1737). Iš viso 19 atskirų kalendorių. Svarbiausi veikalai – „Katalikų mokslas” (5 t.), „Ganytojo Jėzaus Kristaus balsas“. Kaip rankraštis liko „Lietuvos provincijos jėzuitų biografinis žinynas” (lenkų k.). Mirė (72) 1756 06 03 Nesvyžiuje (dab. Baltarusija).

 

165

Gimė Kazimieras Prapuolenis, 1858 03 01 Lauckaimyje (Kudirkos Naumiesčio vls., dab. Vilkaviškio r.). Kanauninkas, lietuvybės gynėjas Katalikų Bažnyčioje.

Mirė (75) 1933 04 17 Palangoje, palaidotas ten pat bažnyčios šventoriuje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

154

Gimė Juozas Vilkutaitis (slap. Keturakis), 1869 03 01 Gulbiniškiuose (dab. Marijampolės sav.). Teisininkas, dramaturgas, visuomenės veikėjas.

Mirė (79) 1948 09 11 Augsburge (Vokietija). Jo vardu pavadintos gatvės Gulbiniškiuose (Marijampolės sav.) ir Prienuose.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

121

Gimė Pranas Genys, 1902 03 01 Kalnėnuose (dab. Telšių r.). Muziejininkas, poetas.

Žuvo (50) 1952 08 26 Marcikonių koncentracijos stovykloje (dab. Šilutės r.). Jo vardu pavadintos gatvės Plungėje ir Telšiuose.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

150

Išrasta rašomoji mašinėlė. 1873 03 01 Elifaletas Remingtonas ir jo sūnus Niujorke (JAV) pagamino pirmąją rašomąją mašinėlę.

 

576

Gimė Sandras Botičelis (Sandro Botticelli), 1447 03 01 Florencijoje (dab. Italija). Ankstyvojo Renesanso Toskanos mokyklos italų tapytojas.
Mirė (63) 1510 05 17 ten pat.

 

 

Kovo 2-oji

 

178

Mirė Ignas Onacevičius (63–65), 1845 03 02 Sankt Peterburge (Rusija). Gimė 1780 ar 1781 Malaja Brestovice (prie Gardino, dab. Baltarusija). Istorikas, profesorius (1827).

Baigė Karaliaučiaus universitetą (dab. Kaliningrado sr., Rusija, 1806), jame ir kolegijoje dėstė (nuo 1806). Baigė Vilniaus universitetą (1818), jame dėstė (nuo 1818). Dėl politinių aplinkybių iš Universiteto pašalintas įsidarbino Sankt Peterburgo archeografijos komisijoje ir N. Rumiancevo muziejaus bibliotekos rankraštyne (nuo 1834). Pirmasis iš visuotinės istorijos kurso išskyrė Lietuvos ir Lenkijos istoriją. Lietuvių tautą laikė savarankišku subjektu, o ne objektu. Darė įtaką savo studentams Adomui Mickevičiui, Simonui Daukantui, Juliui Slovackiui. Talkino S. Daukantui ir Michalui Balinskiui. Rinko šaltinius Lietuvos istorijai rašyti. Svarbiausi darbai – „Žvilgsnis į ankstyvąją Lietuvos istoriją“ (lenkų k., 1846) ir „Žvilgsnis į LDK istoriją“ (lenkų k., 1849).

 

 

 

 

138

Mirė Jonas Kazimieras Vilčinskis (79), 1885 03 02 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1806 02 26 Jasonyse (Utenos vls., dab. r.). Gydytojas, kultūros veikėjas.
Studijavo mediciną Vilniaus universitete (1824–1827) ir Paryžiuje (Prancūzija, 1829–1831). Dirbo gydytoju Varšuvoje (Lenkija, 1831–1835), vėliau – Vilniuje (nuo 1835). Baigė Vilniaus medicinos chirurgijos akademiją (1842). Priklausė Sankt Peterburgo (Rusija) archeologinei draugijai (nuo 1836) ir Vilniaus archeologijos komisijai (nuo 1856). Dirbo Vilniaus senienų muziejuje. Sukaupė meno kūrinių, rūpinosi Lietuvos kultūros paminklų apsauga, rašė dailės ir kultūros klausimais. Savo lėšomis leido „Vilniaus albumą“ (nuo 1846), „Kijevo albumą“ (1854–1857), „Varšuvos albumą“ (1851), „Herbyną“, „Vilniaus archeologijos muziejų“ (lenk. k., abu 1858–1859), išleido Mykolo Tiškevičiaus „Kelionės po Egiptą ir Nubiją dienoraštį“ (lenk. k., 1863) ir Juzefo Ignaco Kraševskio „Voluinės, Polesės ir Lietuvos atsiminimus“ (lenk. k., 1860). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

84

Mirė Oskaras Milašius (61), 1939 03 02 Fontenble (Prancūzija). Gimė 1877 05 28 Čerėjos dvare (dab. Baltarusija). Lietuvių kilmės prancūzų poetas.

Mokėsi Jansono de Sailly licėjuje (nuo 1889), studijavo École du Louvre (abu Paryžiuje, Prancūzijoje) ir Rytų kalbų mokykloje (1896–1899). Po studijų atsidėjo kūrybai. Lietuvos atstovas Prancūzijoje (1920–1925), vėliau atstovybės patarėjas (1925–1938). Rašė prancūziškai, išleido eilėraščių rinkinius „Nuopuolių poema“ (1899), „Septynios vienatvės“ (1906), „Pradmenys“ (1911), „Poemos“ (1915), „Adramandoni“ (1918), dramas – „Migelis Monjara“ (1913) ir „Mefibosetas“ (1914). Kūrė filosofinius etiudus – „Ars magna“ (1924), „Slėpiniai“ (1926). Vertė į prancūzų kalbą lietuvių liaudies dainas ir pasakas. Savo darbuose „Šiuolaikiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai“ (1919), „Lietuvių tautos kilmė“ (1937) gynė lietuvių teises į Vilnių, interpretavo lietuvių kalbą kaip seniausią indoeuropiečių kultūros reliktą. Apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu (1931). Įteikta Nobelio premija literatūros srityje (po mirties, 1980). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje.

 

Pasaulyje

 

92

Gimė Michailas Gorbačiovas, 1931 03 02 Privolnojės kaime (Šiaurės Kaukazas, Rusija). Paskutinis Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovas – generalinis sekretorius (1985–1991) ir paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas (1988–1991), pirmas ir paskutinis prezidentas.
Sovietų Sąjungos pertvarkos (1885–1991), dėl kurios ji žlugo, o Lietuva atgavo Nepriklausomybę (1991 03 11), iniciatorius. Nobelio taikos premijos laureatas (1990).

 

74

Pirmą kartą be nusileidimo apskrietas pasaulis. 1949 03 02 kapitonas Džeimsas Galageris pirmą kartą lėktuvu nenutūpdamas apskriejo pasaulį. 37742 kilometrus jis įveikė per 94 valandas ir 1 minutę.

 

 

Kovo 3-ioji

 

162

Lietuvoje panaikinta baudžiava. 1861 03 03 Rusijos caras Aleksandras II pasirašė įstatymą (manifestą; 17 įstatų) „Nuostatai dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės”, kuriuo Rusijos, taip pat Gardino, Kauno ir Vilniaus gubernijų privačių dvarų valstiečiams suteikė asmens laisvę ir numatė skirti sklypo privalomo išpirkimo sąlygas. Pagal reformą žemė liko dvarininkams, bet šie privalėjo leisti valstiečiams naudotis skirtine žeme už lažą ar piniginę duoklę. Duoklė už 1,09 ha (dešimtinę) lietuviškose gubernijose neturėjo viršyti 3 rublių, lažas – 23 vyro ir moters darbo dienų per metus. Po 1863–1864 metų anticarinio sukilimo sąlygos palengvintos įvedant privalomą žemės išpirkimą. Po baudžiavos panaikinimo visoje Lietuvoje sparčiai pradėjo klostytis kapitalistiniai santykiai.

 

58

Mirė Vincas Vitkauskas (74), 1965 03 03 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1890 10 04 Užbaliuose (Pajevonio vls., dab. Vilkaviškio r.). Lietuvos ir Sovietų Sąjungos karo ir politikos veikėjas, divizijos generolas (1939).

Maskvos karo mokyklos auklėtinis, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, 1919 01 01 įstojo į Lietuvos kariuomenę savanoriu. Kovėsi su bermontininkais ir Lenkijos kariuomene. Dalyvavo Klaipėdos sukilime (1923). Užėmė aukštas pareigas Lietuvos kariuomenėje: brigados generolas (1935), I pėstininkų divizijos vadas (1939), divizijos generolas (1939), Lietuvos kariuomenės vadas (1940 01–1940 06). Kolaboravo su sovietais: krašto apsaugos ministras sovietų vadinamojoje Liaudies vyriausybėje (1940 06–1940 07), pasisakė prieš Lietuvos kariuomenės panaudojimą kovoje su Raudonąja armija, Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos (1941–1954) ir Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (1955–1963) deputatas. Karo metais dėstė Frundzės karo akademijoje Maskvoje (1942–1945), vėliau – Kauno valstybiniame universitete (1946–1950), Kauno politechnikos institute (1950–1954).

 

Pasaulyje

 

105

Pasirašyta Bresto taika. 1918 03 03 Lietuvos Brastoje (dab. Brest Litovskas, Baltarusija) Sovietų Rusija pasirašė taikos sutartį su Centro valstybėmis – Vokietija ir Austrija-Vengrija bei jų sąjungininkėmis – Osmanų imperija ir Bulgarija. Taip baigėsi Rusijos dalyvavimas Pirmajame pasauliniame kare.

 

176

Gimė Aleksandras Grehamas Belas (Alexander Graham Bell), 1847 03 03 Edinburge (Škotija, Jungtinė Karalystė). Škotų mokslininkas, telefono išradėjas.
Mirė (75) 1922 08 02 Naujojoje Škotijoje (Kanada).

 

 

Kovo 4-oji

 

LIETUVOS GLOBĖJO ŠV. KAZIMIERO DIENA. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu kovo 4-oji paskelbta (1997 03 04) atmintina valstybės diena. Šventė siejama su šv. Kazimiero mirties diena (1484 03 04).

 

539

Mirė šv. Kazimieras (25), 1484 03 04 Gardine (dab. Baltarusija), palaidotas Vilniaus katedros (dab. arkikatedros) kriptoje. Gimė 1458 10 03 Krokuvoje (Lenkija). Katalikų šventasis, dangiškasis Lietuvos globėjas.

Iš Jogailaičių dinastijos, buvo kandidatas į Vengrijos sostą, bet po nesėkmingo karo žygio į Vengriją (1471) jo negavo. Tėvo Kazimiero Jogailaičio pavestas įsitraukė į LDK valdymą, kurį laiką gyveno Lietuvoje, Vilniaus pilyje (1475 ir 1479). Garsėjo pamaldumu. Po mirties Kazimierą pradėta garsinti kaip stebukladarį. Jo kanonizavimas tęsėsi 120 metų. 1604 popiežius Klemensas VIII paskelbė Kazimierą šventuoju. Atminimo diena – kovo 4. Jo vardu pavadintos gatvės Medininkuose (Vilniaus r.) ir Vilniuje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

211

Mirė Joakimas Liutauras Chreptavičius (83), 1812 03 04 Varšuvoje (Lenkija). Gimė 1729 01 04 Jasenece (dab. Baltarusija). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjas, didikas, bibliofilas.
Užėmė aukštas pareigas Abiejų Tautų Respublikos valdžios struktūrose: Naugarduko stalininkas (nuo 1754), Naugarduko maršalka (nuo 1764), LDK didysis sekretorius (nuo 1764), LDK pakancleris (nuo 1773). Kartu su vysk. Ignotu Masalskiu teikė siūlymą įkurti Edukacinę komisiją (1773). Kaip šios komisijos narys padėjo perorganizuoti Vilniaus akademiją į LDK vyriausiąją mokyklą. Nuolatinės Tarybos (ATR vykdomosios valdžios aukščiausiasis organas) narys (1778). Kartu su Andžejumi Zamoiskiu rengė bendrą LDK ir Lenkijos įstatymų rinkinį (1776–1778), kur buvo numatyta pažangių reformų. Dirbo komisijoje, rengiančioje Lietuvos įstatymų sąvadą (1791–1792), turėjusį pakeisti Lietuvos Statutą. ATR užsienio reikalų ministras (1791), paskutinis LDK kancleris (nuo 1793 06 14). Ščiorsuose (dab. Baltarusija) įkūrė vieną pirmųjų ATR prekybos mokyklų (1780). Savo dvaruose Ščiorsuose ir Vyšniave lažą pakeitė činšu. Globojo kultūros ir mokslo veikėjus. Buvo sukaupęs apie 10 tūkst. tomų biblioteką, pagal jo norą turėjusią atitekti Vilniaus universiteto bibliotekai, bet, vaikams kitaip pasielgus, iš giminės ji nebuvo išleista ir galiausiai atiteko Kijevo universiteto bibliotekai. Apdovanotas Šv. Stanislovo (1765) ir Baltojo erelio (1773) ordinais.

 

Pasaulyje

 

77

Sukonstruota mikrobangų krosnelė. 1946 03 04 amerikiečių mokslininkas Persis Spenceris sukonstravo mikrobangų krosnelę.

 

345

Gimė Antonijus Vivaldis (Antonio Lucio Vivaldi), 1678 03 04 Venecijoje (dab. Italija). Italų baroko kompozitorius, smuikininkas, daugiau kaip 40 operų, oratorijų, 465 instrumentinių koncertų (tarp jų ciklo „Metų laikai“) autorius.
Mirė (63) 1741 07 28 ten pat.

 

 

Kovo 5-oji

 

744

Aizkrauklės (Ašeradės) mūšis. Aizkrauklės (Ašeradės) mūšio pergalės diena. 1279 03 05 ties Aizkraukle (Ašeradė, ant Dauguvos kranto, dab. Latvija) lietuvių būriai užpuolė Livonijos magistro Ernsto von Rassburgo, Vakarų Europos ir žiemgalių talkininkų kariuomenę, grįžtančią su grobiu iš Lietuvos. Mūšyje žuvo Livonijos magistras, danų vietininkas Eilartas von Hobertas, 71 ordino riteris ir daug kitų eilinių. Po Aizkrauklės mūšio Kryžiuočių ir Livonijos ordinams buvo renkamas vienas didysis magistras, taip pat Livonijoje sukilo žiemgaliai.

 

215

Gimė Simonas Konarskis, 1808 03 05 Dapkiškėse (dab. Alytaus r.). Karininkas, sukilėlis.

Mokėsi Lomžos (Lenkija) karo mokykloje, tarnavo Lenkijos karalystės kariuomenėje (nuo 1825), gavo kapitono laipsnį. Dalyvavo 1830–1831 metų sukilime, kovėsi Panerių mūšyje prie Vilniaus (1831), po pralaimėjimo dalyvavo kautynėse prie Panevėžio ir Šiaulių. Sukilimui pralaimėjus, emigravo į Prancūziją. Dalyvavo vadinamajame J. Zalivskio žygyje (1833), buvo paskirtas Marijampolės ir Kalvarijos apygardų karo viršininku. Suartėjo su Joachimo Lelevelio vadovaujama Lenkijos emigrantų politine srove (1933). Dalyvavo Džiuzepės Madzinio organizuotame žygyje į Savoją (1834), vėliau dalyvavo „Jaunosios Lenkijos“ organizacijos veikloje. Paryžiuje redagavo laikraštį „Pólnoc“ (1835). Slapta perėjo Rusijos imperijos sieną (1835) ir užmezgė ryšius su nelegaliomis grupuotėmis Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje. Sukūrė Lenkijos liaudies sandraugą, kuri rengė sukilimą prieš Rusijos okupacinę valdžią. Užmezgė ryšius su nelegaliomis Vilniaus politinėmis organizacijomis (1836–1837). Išaiškintas ir suimtas prie Rukainių (dab. Vilniaus r.; 1838 05 27). Apkaltintas siekęs atkurti Abiejų Tautų Respubliką ir nuteistas mirti. Sušaudytas (31) 1839 02 27 Vilniuje. Sukilimo metais apdovanotas Kryžiumi už narsą (1831). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

168

Gimė Juozas Kairiūkštis 1855 03 05 Girininkuose (Pakuonio vls.). Pedagogas, visuomenės veikėjas.
Baigė Veiverių mokytojų seminariją (1870), mokytojavo prie seminarijos veikiančioje pavyzdinėje pradžios mokykloje. Dėl rūpinimosi lietuvių kalbos dėstymu seminarijoje Rusijos administracijos perkeltas mokytojauti į Seinus, į Vilniaus mokytojų institutą (1889). Veiverių mokytojų seminarijos mokytojas (1903–1906). Už dalyvavimą 1905–1907 revoliuciniuose įvykiuose ištremtas iš Lietuvos. Mokytojavo Jendžejovo (Lenkija) mokytojų seminarijoje (1906–1910). Dėstė lietuvių kalbą ir kitus dalykus Vilniaus gimnazijoje (1910–1915), įvairiuose kursuose. Pirmojo pasaulinio karo metais su šeima evakavosi į Rusiją, mokytojavo Voronežo lietuvių gimnazijoje (1915–1918). Grįžo į Vilnių, iki uždarymo buvo Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos direktorius (1919–1927). Vienas lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ steigėjų, Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1910). Bendradarbiavo žurnaluose „Lietuvos mokykla“, „Šaltinis“. Mirė (82) 1937 06 14 Kaune, palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje. Sūnus – dailininkas Vytautas Kairiūkštis.

 

68

Mirė Antanas Merkys (68), 1955 03 05 Malenkuose (Vladimiro sr., Rusija). Gimė 1887 02 01 Bajoruose (Skapiškio vls., dab. Kupiškio r.). Visuomenės ir valstybės veikėjas, karininkas, teisininkas, pulkininkas leitenantas (1922).

Kijevo (Ukraina) universitete baigė Teisės fakultetą (1918). Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę (1919 01), paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Juridinio skyriaus viršininku. Krašto apsaugos ministras (1919 04–08, 1920 02–06, 1926 12–1927 08). Vienas lietuvių tautininkų sąjungos kūrėjų (1924), jos veikėjas. Klaipėdos krašto gubernatorius (1927 08–1932 05), Kauno miesto burmistras (1933–1939), Lietuvos miestų sąjungos pirmininkas (1934–1939), Atsargos karininkų sąjungos pirmininkas (1936–1939), Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Vilniui ir Vilniaus kraštui (1939). Ministras Pirmininkas (1939 11 21–1940 06 17), kartu dar ėjo Prezidento pareigas (1940 06 15–17). Vykdydamas Sovietų Sąjungos vyriausybės ypatingojo įgaliotinio Lietuvai V. Dekanozovo nurodymus ir pažeisdamas LR Konstituciją, Ministru Pirmininku paskyrė J. Paleckį (1940 06 17), patvirtino jo sudarytą (faktiškai Sovietų Sąjungos emisarų padiktuotą) vyriausybę ir atsistatydino. Su šeima ištremtas į Saratovą (Rusija, 1940 07 17) ir apgyvendintas sovietų saugumo priežiūroje. Po metų (1941 06 26) suimtas, kalintas Saratovo, Kirovo, Ivanovo, Maskvos Butyrkų ir Vladimiro kalėjimuose. Paleistas (1954) iš Vladimiro kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą. Apdovanotas Vyčio kryžiaus V laipsnio (1927), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II (1928) ir I laipsnio (1938) ordinais, kelių užsienio valstybių aukštais ir aukščiausiais ordinais.

 

94

Mirė Vladas Putvinskis (55), 1929 03 05 Kaune, palaidotas Kelmėje. Gimė 1873 10 06 Rygoje. Visuomenės ir kultūros veikėjas, knygnešys, publicistas, žuvininkystės pradininkas Lietuvoje, Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjas.

Baigė Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) realinę gimnaziją (1893), studijavo Halės (Vokietija) universitete (1894–1896), mirus tėvui, nutraukė studijas ir grįžo į Šilo Pavėžupio dvarą (dab. Kelmės r.). Įrengė karpių auginimo tvenkinius ir juose sėkmingai veisė šias žuvis. Dėstė Dotnuvos žemės ūkio akademijoje (nuo 1926). Gyvendamas Lietuvoje, anksti įsijungė į lietuvių tautinį atgimimą – Šilo Pavėžupio dvare įrengė draudžiamos lietuviškos spaudos sandėlius, rėmė knygnešių veiklą, taip pat dvare įsteigė nelegalią lietuvišką mokyklą (1899). Įvairiais slapyvardžiais (iš viso 16) bendradarbiavo draudžiamoje ir legalioje lietuviškoje periodinėje spaudoje (nuo 1901). Dvare organizavo lietuvių rašytojų susirinkimus (nuo 1902). Dėl aktyvios veiklos per anticarinę 1905 metų revoliuciją kalintas Šiaulių ir Kauno kalėjimuose (1906), antrą kartą suimtas (1914) ir ištremtas į Voskresensko kaimą (prie Nižnyj Novgorodo, Rusija). Paleistas iš tremties (1917), grįžo į Lietuvą ir kartu su bendraminčiais įsteigė Lietuvos šaulių sąjungą (1919), buvo jos pirmininkas (1919–1922). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu (1928). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Kelmėje.

 

Pasaulyje

 

511

Gimė Gerardas Merkatorius (Gerhardus Mercator), 1512 03 05 Rupelmonde (Rytų Flandrija, dab. Belgija). Flamandų geografas, kartografas ir matematikas.
Mirė (82) 1594 12 02 Duisburge (Vokietija).

 

 

Kovo 6-oji

 

162

Gimė Jonas Šliūpas, 1861 03 06 Rakandžiuose (Gruzdžių vls., dab. Šiaulių r.). Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, aušrininkas, leidėjas ir spaustuvininkas, literatūros istorikas, sociologas, medikas.

Studijavo filologiją ir teisę Maskvos (1880–1882) bei gamtos mokslus Sankt Peterburgo (abu Rusijoje) universitetuose (1882). Už anticarinę veiklą iš Sankt Peterburgo universiteto pašalintas, kalintas. Pasitraukė į Mažąją Lietuvą, prisidėjo prie žurnalo „Aušra“ steigimo, kurį laiką buvo jo redaktorius. Emigravo į JAV ir ten gyveno (1884–1919). Redagavo įvairius lietuviškus laikraščius: „Uniją“ (1884–1885), „Apšvietą“ (1892–1893), „Naują gadynę“ (1894), „Laisvą mintį“ (1910–1915) ir kt. Įvairių visuomeninių organizacijų steigėjas – Apšvietos ir mokslo draugija Tilžėje (1883), Lietuvos mylėtojų draugystė JAV (1885), Susivienijimas lietuvių Amerikoje (1886), Lietuvių mokslo draugystė (1889). Lietuvos atstovas Latvijoje ir Estijoje (1919–1920). Lietuvos banko direktorius (1921). Lietuvos universitete dėstė medicinos istoriją (1923–1930). Palangos burmistras (1933–1941). Artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai ir su ja grįžtant okupacijai, emigravo į Austriją (1944). Parašė darbų religijos istorijos, Lietuvos istorijos ir etnologijos temomis, medicinos populiarinimo darbų, pirmąją lietuvių literatūros istoriją „Lietuviškieji raštai ir raštininkai“ (1890). Vienas Laisvamanių etinės kultūros draugijos organizatorių ir veikėjų, savo raštuose propagavo laisvamanybę. Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto medicinos (1923), humanitarinių (1925) ir teisės (1939) mokslų garbės daktaras. Mirė (83) 1944 11 06 Berlyne (Vokietija), palaidotas Čikagoje (JAV). Išleisti „Rinktiniai raštai“ (1977). Jo vardu pavadintos gatvės Gruzdžiuose, Palangoje ir Šiauliuose.

 

105

Gimė Adolfas Ramanauskas (slap. Vanagas), 1918 03 06 Niu Britene (JAV). Lietuvos partizanas, dimisijos brigados generolas (po mirties, 1998).

Baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją (1936), vėliau Klaipėdos pedagoginį institutą. Kauno karo mokykloje baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą. Dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje (1940–1945). Sovietų okupacijos metais įstojo į Lietuvos partizanų gretas (1945 04 25). Vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui, vėliau tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, o nuo 1946 – Merkinės rinktinės vadu. Perėmė vadovavimą Dainavos apygardai (1947), išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu (1948). Lietuvos partizanų vadų susirinkime (1949 02 16) paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju. Apdovanotas I ir II laipsnio Laisvės Kovos Vyčio Kryžiais su kardais (1949 ir 1950). Paskirtas LLKS Gynybos pajėgų vadu (nuo 1950) ir suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Susirgus LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkui J. Žemaičiui, perėmė jo pareigas (1951–1953). Slapstėsi (nuo 1952) ir tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų...“. Išduotas ir suimtas KGB (1956 10 12), kalintas ir žiauriai kankintas. Sovietų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1957 09 25 skyrė mirties bausmę paskutiniajam LLKS Tarybos Prezidiumo nariui. Sušaudytas (39) 1957 11 29 Vilniuje, palaidojimo vieta nežinoma. Apdovanotas I ir II laipsnių Vyčio kryžiaus ordinais (po mirties, 1998 ir 1999). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

Pasaulyje

 

548

Gimė Mikelandželas Buonarotis (Michelangelo di Lodovico Buonarroti Simoni), 1475 03 06 Kaprezėje (dab. Italija). Italų dailininkas, skulptorius, architektas, poetas.
Mirė (88) 1564 02 18 Romoje (dab. Italija).

 

 

Kovo 7-oji

 

154

Gimė Donatas Malinauskas, 1869 03 07 Krėslaukyje (Latvija). Agronomas, dvarininkas, visuomenės veikėjas, draudžiamos spaudos platintojas, Vasario 16-osios Akto signataras.

Studijavo Lvove (Ukraina) agronomiją (1889), vėliau studijas tęsė Taboro (dab. Čekija) žemės ūkio akademijoje (baigė 1894). Studijuodamas Čekijoje, įsitraukė į čekų tautinio atgimimo sąjūdį. Grįžęs į Lietuvą, su kitais įkūrė nelegalią „Vilniaus dvylikos apaštalų“ draugiją (1895), kuri puoselėjo lietuvybę (1895–1904). Rūpinosi draudžiamų lietuviškų knygų ir laikraščių gabenimu ir platinimu Vilniuje. Aktyviai kovojo dėl bažnyčios Vilniaus lietuviams, reikalaudamas, kad pamaldos vyktų lietuvių kalba (gauta Šv. Mikalojaus bažnyčia, 1901). Padėjo organizuoti Didįjį Vilniaus Seimą (1905), kartu su Jonu Basanavičiumi, Juozu Ambraziejumi, Mečislovu Davainiu-Silvestraičiu pasirašė memorandumą Rusijos vyriausybei, reikalaudami Lietuvai autonomijos. Priklausė Lietuvių mokslo draugijai (nuo 1907). Lietuvių sąjungos lietuvių kalbos teisėms ginti bažnyčiose pirmininkas (1906–1915), Lietuvos ūkininkų bendrovės steigėjas. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti (nuo 1914). Išrinktas į Lietuvos Tarybą (1917). Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą (1920), privalėjo išvykti į Kauną. Dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje (1920–1921), buvo paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijoje (1922–1923). Grįžęs į Lietuvą, toliau dirbo Užsienio reikalų ministerijoje (nuo 1923). Apdovanotas „Baltojo Liūto“ ordinu (Čekoslovakija, 1929). Apsigyveno įsigytame Alvito dvare (dab. Vilkaviškio r.; 1937). Suimtas sovietų ir 1941 06 14 ištremtas į Altajaus kraštą (Rusija). Mirė (73) 1942 11 30 Bijske (dab. Altajaus kraštas, Rusija), tremtyje. 1993 06 14 palaikai perlaidoti į Onuškio (Trakų r.) bažnyčios šventorių. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

116

Mirė Martynas Sederevičius (104), 1907 03 07 Sudarge (dab. Šakių r.). Gimė 1829 11 09 Lukšiuose (dab. Šakių r.). Kunigas, religinių raštų leidėjas, vertėjas, knygnešys, lietuviškos spaudos platinimo organizatorius (vadintas „Knygnešių tėvu“).
Mokėsi Marijampolės keturklasėje mokykloje. Studijavo Varšuvos kunigų seminarijoje (nuo 1855), vėliau persikėlė į Seinų kunigų seminariją (1857). Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus įšventintas kunigu (1858). Alvito vikaras (1858–1863). 1863–1864 sukilimo metais slapstėsi Žemaitijoje. Po sukilimo grįžęs į Užnemunę vikaravo Griškabūdyje, Liudvinave ir Šakiuose. Ragino žmones mokyti savo vaikus lietuviškai, mokydavo juos pats, surasdavo daraktorius. Sudargo klebonas (nuo 1873). Organizavo slaptą knygnešių tinklą, kuris apėmė visą Užnemunę ir didelę dalį Žemaitijos. Pats parengė ir išleido apie 30 knygelių ir maldaknygių. Įtartas knygnešyste, bet nė karto nesučiuptas. Rūpinosi vaikų mokymu, gabesnius siųsdavo mokytis amato. Jo vardu pavadinta gatvė Burgaičiuose (Šakių r.).

 

Pasaulyje

 

147

Patentuotas telefonas. 1876 03 07 JAV išradėjas Aleksandras Grehemas Belas patentavo savo išradimą, kurį pavadino telefonu.

 

 

 Kovo 8-oji 

 

TARPTAUTINĖ MOTERŲ SOLIDARUMO DIENA. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu kovo 8-oji paskelbta (2002 01 24) atmintina valstybės diena.

 

146

Gimė Šatrijos Ragana (tikr. Marija Pečkauskaitė), 1877 03 08 Medingėnuose (dab. Rietavo sav.). Prozininkė.

Mokėsi Sankt Peterburgo šv. Kotrynos gimnazijoje (Rusija, 1892), baigė bitininkystės kursus Varšuvoje (Lenkija, 1896). Mokytojavo privačiai Šiauliuose, Mūruose ir Pavandenėje. Studijas tęsė Ciuriche (1905–1906) ir Friburge (abu Šveicarijoje). Grįžusi į Lietuvą, dirbo kun. Antano Miluko Vilniaus knygyne (1908), vėliau mokytojavo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje (1909–1915). Pirmojo pasaulinio karo metais įsikūrė Židikiuose. Žymiausi kūriniai – apysaka „Viktutė“ (1903), „Sename dvare“ (1922), „Irkos tragedija“ (1924). Suteiktas Lietuvos universiteto garbės daktarės vardas (1928). Apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. Mirė (53) 1930 07 24 Židikuose (dab. Mažeikių r.). Išleisti „Raštai“ (7 t., 1928–1937; 2 t., 1969; 3 t., 2006–2008). Jos vardu pavadintos gatvės Mažeikiuose, Plungėje ir Židikuose (Mažeikių r.).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

106

Rusijoje prasidėjo demokratinė Vasario revoliucija. 1917 03 08 visą Rusiją iki 1917 03 12 apėmė demokratinė revoliucija, caras Nikolajus II atsisakė sosto, į valdžią atėjo demokratinės jėgos.

 

 

Kovo 9-oji

 

1014

Lietuvos vardo diena.

Aprašant 1009 metų kovo 9 d. įvykius, buvo pirmą kartą rašytiniame šaltinyje paminėta Lietuva. Tai seniausias šio metu žinomas Lietuvos rašytinis paminėjimas. Ištisus metus 2009-aisias švęstas šio istorinio įvykio 1000-metis buvo iškilmingiausias valstybinis šventinis renginys Lietuvos istorijoje. LR seimas 2019 m. sausio 12 d., pasitinkant šio pirmojo Lietuvos rašytinio paminėjimo paminėjimo 1010-ąsias metines, Kovo 9-ąją įrašė į Atmintinų dienų sąrašą.

Rytų Vokietijos miesto Kvedlinburgo analų 1009 metų įrašas skelbia: „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą 7 dienos iki kovo idų [t. y. kovo 9 arba vasario 14] su aštuoniolika saviškių iškeliavo į dangų.” Iš kitų šaltinių žinome, kad prūsų žemėje nužudžius šv. Vaitiekų (997), Brunonas norėjo ten keliauti, tačiau dėl vokiečių ir lenkų karo kelionę pas prūsus teko atidėti. Brunonas, įšventintas misijų arkivyskupu (1004), vėliau vyko į Kijevą (1008), 1008 m. vasarį ar kovą pateko į pečenegų nelaisvę, kitais metais Rusios ir Lietuvos pasienyje trenktas į galvą. Nuo šiol Lietuva, kaip šalis pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose, pradėjo savo dokumentuotos istorijos pradžią.

 

322

Pasirašyta Biržų sutartis. 1701 03 09 Biržų pilyje Rusijos caras Petras I ir Saksonijos kurfiurstas, taip pat ir Abiejų Tautų Respublikos valdovas Augustas II pasirašė sutartį dėl tolesnių karo veiksmų prieš Švediją. Pergalės atveju numatyta, jog Livonijos dalis, Vidžemė ir Estija atiteks Augustui II, o Ingrija, Karelija ir Narva – Rusijai. Sutartis neįgavo didesnės reikšmės, nes Švedijos kariuomenė prie Rygos sumušė sąjungininkus (1701 07 19) ir, įsiveržusi į Lietuvą, dar beveik dešimt metų niokojo šį kraštą.

 

263

Gimė Antanas Strazdas, 1760 03 09 Astrave (dab. Margėnai, Rokiškio r.). Kunigas, lietuvių poetas.

Kunigavo įvairiose Lietuvos vietose. Mokėsi Kurše (dab. Latvija), vėliau Krėslavos (dab. Latvija) kunigų seminarijoje. Perkeltas į Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją, kurią ir baigė (1789). Be nuolatinės tarnybos dirbo Subačiuje, Karsakiškyje, Jurgiškyje, Šimonyse, Uoginiuose, Kupreliškyje, Diliuose, Pandėlyje, Pelyšose. Perkeltas į Kamajus (1820), už lietuvišką veiklą įskųstas, suspenduotas (1828) ir uždarytas į Pažaislio vienuolyną. Iš jo savavališkai pasitraukęs grįžo į Kamajus (nuo 1829), gyveno Skapiškyje (1832). Išleido pirmąją originalią lietuvių grožinės literatūros knygą – poezijos rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814), viena rinkinio giesmių „Pulkim ant kelių“ tebegiedama Lietuvos bažnyčiose iki šiol. Lenkų kalba parašė „Giesmė Rygos miestui pagerbti“ (1824). Išvertė R. Belarmino katekizmą. Daugelis eilėraščių virto liaudies dainomis. Mirė (73) 1833 04 23 Kamajuose (dab. Rokiškio r.), ten ir palaidotas. Jo vardu pavadintos gatvės Kamajuose, Molėtuose, Tauragėje, Kalvarijoje, Kaune ir Panevėžyje.

 

104

Gimė Algirdas Julius Greimas, 1919 03 09 Tuloje (Rusija). Kalbininkas, žymus semiotikas, mitologas, eseistas, filosofijos daktaras (1949), profesorius (1965).

Mokėsi Kupiškio progimnazijoje (iki 1927), vėliau – Šiaulių berniukų gimnazijoje (1927–1931), Marijampolėje baigė Rygiškių Jono gimnaziją (1934). Studijavo Vytauto Didžiojo universitete (1934–1935), studijas tęsė Grenoblio (Prancūzija) universitete (1936–1939). Grįžo į Lietuvą (1939), atliko karinę tarnybą. Mokytojavo Šiaulių mergaičių gimnazijoje ir Prekybos institute (1940–1944). Su šeima pasitraukė į Prancūziją (1944). Dėstė Aleksandrijos (Egiptas, 1950–1958), Ankaros ir Stambulo (abu Turkijoje, 1958–1962), Puatjė (Prancūzija, 1962–1965) universitetuose, Paryžiuje (Prancūzija) vadovavo Semiolingvistų tyrimų centrui (nuo 1965). Tarptautinės semiotikos asociacijos generalinis sekretorius (1965–1968), Tarptautinio semiotikos ir lingvistikos centro Urbine (Italija) mokslinis vadovas. Stambiausi leksikografiniai darbai prancūzų kalba – „Senosios prancūzų kalbos žodynas“ (1968), „Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas: Renesansas“ (1992, su T. A. Keanė). Svarbiausi semiotikos darbai prancūzų kalba – „Struktūrinė semantika“ (1966), „Apie prasmę“ (1970), „Mopasanas. Teksto semiotika: Praktinės pratybos“ (1976), „Semiotika ir visuomenės mokslai“ (1976), „Semiotika: Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas“ (1 t., 1979 su J. Courtés; 2 t., 1986, kartu su kitais autoriais), „Apie prasmę II“ (1983), „Apie netobulumą“ (1987), „Pasijų semiotika“ (1991, su J. Fontanillė). Mirė (72) 1992 02 27 Paryžiuje, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Bajoruose (Vilniaus r.), Kaune, Marijampolėje ir Vilniuje.

 

62

Mirė Adolfas Šapoka (56), 1961 03 09 Toronte (Kanada), emigracijoje, palaidotas „Park Lawn“ kapinėse, vėliau perlaidotas į lietuvių Šv. Jono kapines. Gimė 1906 02 13 Grybeliuose (Utenos vls., dab. r.). Istorikas, istorijos mokslų daktaras (1932).

Baigė Panevėžio gimnaziją (1925), Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitetą (1929). Dėstė Vytauto Didžiojo (1932–1940) ir Vilniaus (1941–1943) universitetuose. Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui ir su juo grįžtant Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), o vėliau persikėlė į Kanadą (1948). Svarbiausi darbai – „Atsakingieji Lietuvos politikos vadai reformų seimo metu“ (1936), „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“ (1938), „Jonušas Radvila ir Švedija“ (1939), „Bajoriškoji „demokratija“ (1941), „Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII a. antroje pusėje“ (1941), „Lietuva ir Lenkija Jogailos laikais“ (1953), „Senasis Vilnius“ (1963). „Lietuvos istorijos“ (1936) vienas autorių ir vyriausiasis redaktorius. Leidžiami „Raštai“ (t. 2, 2008). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

58

Mirė Kazys Boruta (60), 1965 03 09 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1905 01 06 Kūlokuose (Liudvinavo vls., Marijampolės sav.). Rašytojas, poetas, vertėjas, politikas.

Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Maskvoje, mokėsi gimnazijoje. Grįžęs į Lietuvą (1918), mokslą tęsė Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje ir Marijampolės mokytojų seminarijoje (1920). Čia aktyviai dalyvavo aušrininkų ir kairiųjų partijų veikloje. Už dalyvavimą Gegužės pirmosios demonstracijose iš seminarijos pašalintas (1924) ir egzaminus išlaikė eksternu. Studijavo Lietuvos universitete (1924–1926). Dėl politinės veiklos ne kartą buvo suimtas, teko emigruoti. Studijavo Vienos universitete (nuo 1926). Vasaros atostogų metu Lietuvoje buvo suimtas (1927) ir kalintas, paleistas su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. Gyveno Rygoje. Iš Latvijos ištremtas, studijas tęsė Vienoje. Grįžo į Lietuvą ir legalizavosi (1931), bet už buvusią nelegalią politinę veiklą buvo suimtas (1933) ir nuteistas ketveriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Lietuvių rašytojų draugijos pastangomis amnestuotas (1935). Pasitraukė iš politinės veiklos, apsigyveno Vilniuje, buvo paskirtas Literatūros muziejaus vedėju (1940–1946), dirbo Lietuvos mokslų akademijoje (1941), vėliau – Lietuvių literatūros institute. Gelbėjo nacių persekiojamus žydus, stengėsi išsaugoti lituanistikos paveldą. Nors prosovietinį vadinamąjį Liaudies seimą (1940) pasveikino eilėmis ir sukūrė frazę „Parvežti į Lietuvą Stalino saulę“, po karo sovietų valdžios buvo suimtas (1946), nuteistas už antisovietinę veiklą ir ištremtas į Sibirą, kalėjo Gulage. Viešai pripažinęs, kad padarė ideologinių klaidų, amnestuotas (1949) ir paleistas. Grįžęs į Vilnių, daugiausia atsidėjo vertimams ir kūrybai. Jaunystėje Berlyne (Vokietija) leido laikraštį „Kova“ (1930), bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Kultūroje“, „Trečiame fronte“ ir kt., redagavo „Dienovidį“ (1940). Žymiausi poezijos rinkiniai – „A-lo“ (1925), „Kryžių Lietuva“ (1927, 1940), „Duona kasdieninė“ (1934) ir kt.; prozos knygos – „Drumstas arimų vėjas (1928), „Baltaragio malūnas“ (1945, išimtas iš prekybos; pakart. 2005), „Sunkūs paminklai“ (1960) ir kt. Išleisti „Raštai“ (10 t., 1970–1976). Suteiktas Sovietų Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas (1965). Jo vardu pavadintos gatvės Kūlokuose, Liudvinave (abu Marijampolės sav.) ir Vilniuje.

 

115

Mirė Kazimieras Jaunius, 1908 03 09 Sankt Peterburge (Rusija), palaidotas Kauno miesto kapinėse, vėliau palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines. Gimė 1848 05 18 Lembe (Šilalės r.). Kunigas (1875), teologas, kalbininkas, profesorius (1885).

Mokėsi Kauno gubernijos gimnazijoje (1866–1869), studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1871–1875). Studijas tęsė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1875–1879). Kauno katedros vikaras (1879), Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijos dėstytojas, Mergaičių gimnazijos kapelionas, Žemaičių vyskupo sekretorius (nuo 1880). Seminarijoje dėstė lietuvių kalbą ir homiletiką (1885–1886). Už per didelį domėjimąsi kalbotyra iš Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijos atleistas (1892). Profesoriavo Kazanės (Rusija) ir Sankt Peterburgo dvasinėse akademijose (iki 1895). Gydėsi Lietuvoje ir Kaune (1895). Vėliau profesoriavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (nuo 1898). Žymiausi darbai, išleisti jo sekretoriaus Kazimiero Būgos – „Aistiški studijai“ (1908) ir .„Lietuvių kalbos gramatika“ (1911). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune, Kvėdarnoje (Šilalės r.), Šilalėje, Tauragėje ir Vilniuje.

 

Pasaulyje

 

569

Gimė Amerigas Vespučis (Amerigo Vespucci), 1454 03 09 Florencijoje (dab. Italija). Italų jūrininkas ir geografas, kurio vardu pavadintas žemynas Amerika.
Mirė (58) 1512 02 22 Sevilijoje (Ispanija).

 

 

Kovo 10-oji

 

93

Gimė Justinas Marcinkevičius, 1930 03 10 Važatkiemyje (Prienų r.). Poetas, dramaturgas, prozininkas, vertėjas, akademikas (1990).

Baigė Prienų gimnaziją (1949) ir Vilniaus universitete lituanistikos studijas (1954). Dirbo „Genio“ (1953–1957) ir „Pergalės“ (1957–1959) žurnalų redakcijose. Rašytojų sąjungos valdybos sekretorius (1959–1960), pirmininko pavarduotojas (1960–1965). Rašytojas profesionalas (nuo 1965). Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys (1988). Produktyviausias poezijos kūrėjas Lietuvoje. Išleido daugiau kaip 100 eilėraščių, poemų, dramos, eseistikos knygų, knygų vaikams. Svarbiausi eilėraščių rinkiniai – „Duoną raikančios rankos“ (1963), „Liepsnojantis krūmas“ (1968), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ (1978) ir kt., poemos „Kraujas ir pelenai“ (1960), „Donelaitis“ (1964), „Siena“ (1965) ir kt., draminė trilogija „Mindaugas“ (1968), „Katedra“ (1971), „Mažvydas“ (1977), eseistikos knyga „Dienoraštis be datų“ (1981). Išvertė į lietuvių kalbą A. Puškino, M. Lermontovo, A. Mickevičiaus ir kt. kūrinių, suomių epą „Kalevala“, estų epą „Kalevo sūnus“. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III (1993) ir I laipsnio (1997) ordinais, Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi (2003). Įteiktos premijos – Sovietų Lietuvos valstybinė (1957, 1969), Nacionalinė kultūros ir meno (2001), Baltijos Asamblėjos (2005) bei Nacionalinė kultūros pažangos (2008). Vilniaus ir Prienų miestų garbės pilietis (2002). Jo vardu pavadinta gatvė Radviliškyje. Mirė (80) 2011 02 16 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.

 

152

Gimė Liudvikas Jakavičius, 1871 03 10 Akmenėje. Knygnešys, leidėjas, knygininkas, liaudies teatro veikėjas.

Mirė (70) 1941 08 20 Anykščiuose, ten ir palaidotas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

146

Gimė Antanas Maliauskis, 1877 03 10 Kretingoje. Kunigas, filosofas, sociologas, filosofijos (1911) ir politikos (1912) mokslų daktaras, VDU profesorius (1922).

Mirė (64) 1941 06 09 Kaune.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

120

Gimė Antanas Poška, 1903 03 10 Gripkeliuose (dab. Pasvalio r.). Keliautojas, literatas, muziejininkas, antropologas, vertėjas.

Mirė (89) 1992 10 16 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

116

Gimė Vytautas Kazimieras Jonynas, 1907 03 10 Ūdrijoje (Alytaus r.). Grafikas, tapytojas, skulptorius, vitražų kūrėjas.

Mirė (90) 1997 12 04 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

175

Mirė Simonas Stanevičius (48), 1848 03 10 Stemplėse (dab. Šilutės r.), palaidotas Švėkšnoje. Gimė 1799 10 26 Kanopėnuose (dab. Raseinių r.). Poetas, tautosakininkas, istorikas, spaudos darbuotojas.
Mokėsi Kražių gimnazijoje, studijavo Vilniaus universitete (1826). Po studijų kurį laiką gyveno Vilniuje, vėliau pas Jurgį Platerį Gedminaičių dvarelyje (dab. Šilutės r.), ten kuriant lituanistinį centrą. Rinko ir skelbė lietuvių liaudies dainas, išleido jų rinkinius „Dainos Žemaičių“ (1829) ir „Pažymės žemaitiškos gaidos“ (1833). Parašė šešias pasakėčias ir odę „Šlovė žemaičių“ (1829). Perspausdino 1737 lietuvių gramatiką „Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos“ (1829), išvertė praktinio turinio užsienio autorių darbų. Paliko rankraštį „Lietuvių mitologijos aiškinimas“ (1838). Išleisti „Raštai“ (1967, 2011). Jo vardu pavadintos gatvės Kražiuose (Kelmės r.), Švėkšnoje (Šilutės r.), Telšiuose, Viduklėje (Raseinių r.) ir Vilniuje.

 

 

Kovo 11-oji

 

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO DIENA. Valstybės šventė, nedarbo diena, reglamentuota LR Darbo kodekso. Siejama su Kovo 11-osios Aktu, kuriuo buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.

 

33

Atkurta Lietuvos nepriklausomybė. 1990 03 11 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas paskelbė Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą. Akte remiamasi Vasario 16-osios Aktu, kuris niekada nenustojo turėjęs teisinės galios. Aktą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos –Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir 123 LR AT nariai. Sovietų Sąjunga nepripažino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatai suvažiavime pasmerkė Lietuvos nepriklausomybės siekį (1990 03 15), ėmėsi Baltijos šalyse smurto (1991 01). Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartimi (1991 07 29).

 

99

Mirė Matas Slančiauskas (74), 1924 03 11 Trumpaičiuose (Gruzdžių vls., dab. Joniškio r.), ten ir palaidotas. Gimė 1850 02 21 ten pat. Siuvėjas, vargonininkas, knygnešys, visuomenės veikėjas, aušrininkas, tautosakininkas.

Mokėsi Rūdiškių špitolėje pas vargonininką, pramoko skaityti, rašyti ir vargonininkauti (apie 1856). Privačiai išmoko siuvėjo amato (1866), mokslus tęsė Joniškio parapinėje mokykloje (baigė 1874). Vaikščiojo po kaimus siūdamas ir platindamas lietuvišką spaudą, mokė vaikus lietuviškai skaityti. Keliaudamas užrašinėjo išgirstus pasakojimus, nutikimus ir tautosaką. Ją skelbė „Aušros kalendoriuje” (1884–1886). Vargonininkavo Žarėnuose–Latveliuose, Šiupyliuose ir kitur. Kartu su Jonu Trumpuliu, Augustinu Baranausku ir Aleksandru Ratkumi įkūrė „Atgajos“ draugiją (1889 05 07) ir buvo jos faktinis vadovas. Draugija organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. Žandarams padarius kratą (1895) ir radus draudžiamos lietuviškos spaudos bei kitų dokumentų, paskirtas kardomasis areštas Šiaulių kalėjime (nuo 1895 09 05), nubaustas trejiems metams laisvės atėmimo (1896 08 31). Bausmę atliko Rygos kalėjime. Išėjęs į laisvę, apsigyveno žmonos tėviškėje Reibiniuose (dab. Joniškio r.). Aktyviai 1905 metų dalyvavo anticarinėje revoliucijoje. Išrinktas Lietuvių mokslo draugijos nariu bendradarbiu (1907), toliau rinko tautosaką Joniškio apylinkėse. Dalis jo surinktos tautosakos išspausdinta knygose „Šiaurės Lietuvos pasakos“ (1974) ir „Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai“ (1975). Bendradarbiavo laikraščiuose „Tėvynės sargas“, „Kova“, „Vienybė lietuvninkų“, „Lietuvos ūkininkas“, „Ūkininkas“, „Skardas“, „Žarija“ ir kt. (1900–1905). Jo vardu pavadintos gatvės Joniškyje, Reibiniuose ir Skaistgiryje (abu Joniškio r.).

 

Pasaulyje

 

85

Vokietija pradėjo Austrijos „anšliusą“. 1938 03 11 Vokietija, grasindama karine jėga, pareikalavo Austrijos prisijungimo prie Vokietijos. Jai sutikus kitą dieną Vokietijos kariuomenė įžengė į Austriją.

 

 

Kovo 12-oji

 

301

Gimė Benediktas Dobševičius, 1722 03 12 Kražių apylinkėse (dab. Kelmės r.). Filosofas, fizikas, žymiausias kompromisinės krypties filosofas Lietuvoje. Laisvųjų menų ir filosofijos (1755), teologijos (1765) ir kanonų teisės (1773) daktaras, profesorius (1756).

Baigė Vilniaus universitetą (1752), ten dėstė matematiką (1754–1757, 1766). Dėstė filosofiją Kražių kolegijoje (1757–1758), Polocke (dab. Baltarusija, 1758–1760) ir VU (1760–1763). Vilniaus universiteto sekretorius ir Teologijos fakulteto dekanas (1765–1769), vicekancleris (1773–1774). Kražių mokyklos direktorius (nuo 1782). Naujųjų amžių filosofiją derino su teologija, scholastika, racionalizmą jungė su empirizmu. Žymiausi darbai – „Dabartinių filosofų pažiūros“ (lot. k., 1760, čia pirmą kartą pavartota molekulės sąvoka), „Logikos paskaitos“ (lot. k., 1761). Mirė po 1792 greičiausiai Žemaitijoje.

 

 

 

 

 

312

Mirė Jokūbas Perkūnas (46), 1711 03 12 Įsrutyje (dab. Černiachovskas, Kaliningrado sr., Rusija). Gimė 1665 02 03 Išdaguose (dab. Lermontovas, Kaliningrado sr., Rusija). Evangelikų liuteronų kunigas, raštijos kūrėjas.
Studijavo Karaliaučiaus universitete (su pertrauka, 1680–1686). Paskirtas tėvo Jokūbo Perkūno vyresniojo adjunktu Išdaguose (1689), Valtarkiemio (dab. Olchovatka, Rusija) kunigo adjunktu (1690), vėliau ten pat klebonu (1692). Pakeltas į Įsruties superintendentus (nuo 1707). Dalyvavo lingvistinėje polemikoje dėl bendrinės lietuvių kalbos principų. Savo pažiūras išdėstė kūrinyje „Motyvuotas apmąstymas apie dešimtį į lietuvių kalbą išverstų Ezopo pasakėčių“ (vok. k., 1706). Sudarė lietuvių smulkiosios tautosakos rinkinį, rašė lietuvių-vokiečių kalbų žodyną, bet rankraščiai neišliko.

 

 

Kovo 13-oji

 

622

Prasidėjo pirmasis žemaičių sukilimas. 1401 03 13 sukilę Vytauto remiami žemaičiai atkirto kryžiuočius nuo jų pagrindinių jėgų, sudegino naujas Dubysos ir Fredeburgo pilis, jų įgulas ir tarnus paėmė į nelaisvę. Kryžiuočių ordinas, iš Jogailos ir Vytauto gavęs Žemaitiją Salyno sutartimis (1398 09 29), buvo įsitvirtinęs krašte. Atkakliai prieš Ordiną ir baudžiavos įvedimą kovojo laisvieji valstiečiai. Sukilimui laimėjus, Žemaitija vėl susijungė su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Nors žemaičiai pasiekė pergalę, LDK valdovas Vytautas, paragintas popiežiaus, Racionžo sutartimi (1404) remdamas Kryžiuočių ordiną, jam padėjo vėl įsitvirtinti Žemaitijoje. Antrasis, 1409 m., žemaičių sukilimas galutinai išvijo Ordiną iš Žemaitijos, o tai paskatino Lenkijos ir LDK karą prieš Ordiną, kuriame lemiamą pergalę Žalgirio mūšyje (1410 07 15) pasiekė sąjungininkai.

 

223

Mirė Gotfrydas Ostermejeris (84), 1800 03 13 Trempuose (dab. Novostrojevas, Kaliningrado sr., Rusija). Gimė 1716 04 20 Marienburge (dab. Malborkas, Lenkija). Evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių raštijos darbuotojas, vienas lietuvių knygotyros pradininkų.
Mokėsi Torunės gimnazijoje (1728–1736). Studijavo Karaliaučiaus universitete (1737–1740), lankė Lietuvių kalbos seminarą, gerai išmoko lietuvių kalbą. Dirbo namų mokytoju (1740–1752) Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje, Trempų parapinėje mokykloje (nuo 1744). Paskirtas Trempų kunigu (nuo 1752). Tyrė Mažosios Lietuvos lietuvišką raštiją. Žymesni veikalai – monografija „Pirmoji lietuviškų giesmynų istorija“ (vok. k., 1793), „Istorinė žinia apie lietuvišką Bibliją“ (rankr. vok. k., publ. liet. k., 2002). Sudarė, iš vokiečių kalbos išvertė ir spaudai parengė bažnytinį apeigyną „Agenda“ (1775), giesmynus (1781, 1791), Tomo Kempiečio pamokslą „Širdingas pagraudenimas...“ (1781), gramatiką „Nauja lietuvių kalbos gramatika“ (vok. k., 1791), kurioje pirmą kartą pateikė lietuvių poetikos taisykles. Parašė knygą „Naujo lietuviško giesmyno apologija“ (4 d., 1789–1791), polemines brošiūras „Mintys apie senuosius Prūsijos krašto gyventojus (vok. k., 1780) ir „Kritiškas įnašas į senovės prūsų religijos istoriją“ (vok. k., 1775). Bendradarbiavo tęstiniame leidinyje „Preussisches Archiv“. Sukūrė gausią ir turtingą lietuviškų ir lituanistinių knygų asmeninę biblioteką. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (1996). Karaliaučiaus karališkosios vokiečių draugijos narys ir garbės narys.

 

39

Mirė Juozas Eretas (87), 1984 03 13 Bazelyje (Šveicarija), ten ir palaidotas. Gimė 1896 10 18 ten pat. Visuomenės, kultūros veikėjas, filosofijos mokslų daktaras (1918), profesorius (1922).

Bazelyje baigė gimnaziją, studijavo Fribūro, Bazelio ir Lozanos (visi Šveicarijoje) universitetuose (nuo 1915). Dirbo Lietuvos informacijos biure Lozanoje (1918), vėliau – patarėju Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje (nuo 1919). Telegramų agentūros ELTA steigėjas ir direktorius (1920–1922). Dėstė Aukštuosiuose kursuose (1919–1922). Prisidėjo steigiant Lietuvos universitetą (1922), jame dėstė (1922–1940). Lietuvos Respublikos Seimo narys (nuo 1923). Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademikas (1939). Pasitraukė į Vokietiją (1941), pateko į SS lagerius, vėliau Šveicarijos vyriausybės pastangomis išlaisvintas apsigyveno Šveicarijoje. Fribūro universiteto kancleris (1942). Tarnavo Šveicarijos kariuomenėje vyresniuoju leitenantu (1942–1956), dirbo Bazelio miesto gimnazijoje (iki 1962). Aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje, buvo Pavasarininkų organizacijos vienas steigėjų ir valdybos pirmininkas (1923–1928), „Šatrijos“ meno draugijos vienas steigėjų. Parašė veikalus „Lietuva praeityje, dabartyje ir ateityje“ (vok. k., 1919), „Muštuką ir kumščiasvydį“ (1923), „Bethoveno jaunystė“ (1927), „Henrich Seuse“ (1929 ), „Meister Eckehartas“ (1930), „Jonas Tauleris“ (1930), „Vokiečių literatūros istorija“ (1 t., 1931), „Jaunasis Goethe“ (1932), „Tremtis – prakeikimas ar uždavinys?“ (1964), „Tremties lietuvis idėjų sūkuryje“ (1965), „Tremtis kaip istorijos reiškinys“ (1965), „Mažosios tautos ir valstybės (jų reikšmė Europai)“ (1966) ir kt.

 

137

Gimė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, 1886 03 13 Joniškyje. Rašytoja, literatūros tyrinėtoja, pedagogė.

Baigė Rygos gimnaziją (1904), studijavo filosofiją Jogailos universitete Krokuvoje (Lenkija, 1904–1907). Dirbo Vilniuje „Vilties“ redakcijoje (1907–1908), dėstė „Saulės“ kursuose Kaune (1910–1914), Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo lietuvių gimnazijoje Voroneže (Rusija, 1915–1918). Grįžusi į Lietuvą, gyveno Vilniuje (nuo 1918), vėliau persikėlė į Kauną (1919). Dirbo Krašto apsaugos ministerijoje (1919–1921), dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1925–1938). Lietuvos delegacijos narė Tautų Sąjungoje (1929–1937). Redagavo žurnalą „Gimtoji kalba“ (1933–1934). Kūrybą skelbė nuo 1905. Rašė eilėraščius, tautosakines poemas, dramos kūrinius, apsakymus, apysakas, tarmiškus monologus, romanus ir kt. Vertė Moljero, Gustavo Flobero kūrybą. Mirė (72) 1958 12 01 Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (3 t., 1956), „Raštai“ (5 t., 1986–1999). Vyras – kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911).

 

Pasaulyje

 

242

Atrasta Urano planeta. 1781 03 13 anglų astronomas seras Viljamas Heršelis atrado Urano planetą.

 

93

Sovietų Sąjungoje panaikinta bedarbystė. 1930 03 13 uždaryta paskutinė Maskvos darbo birža. Sovietų Sąjunga tapo pirmąja valstybe, kuri prievarta panaikino bedarbystę.

 

 

Kovo 14-oji

 

129

Gimė Antanas Gylys, 1894 03 14 Jurginiškiuose (Garliavos vls., dab. Kauno r.). Gydytojas, filosofijos (1921), medicinos (1924) mokslų daktaras, VDU profesorius (1942).

Mirė (72) 1966 11 15 Tuksone (JAV), emigracijoje, palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

97

Mirė Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (slap. Lazdynų Pelėda) (58), 1926 03 14 Paragiuose (Tryškių vls., dab. Akmenės r.), palaidota Tryškių kapinėse (dab. Telšių r.). Gimė 1867 09 28 Paragiuose. Prozininkė.

Gyveno Meškų–Gadoniškių (dab. Akmenės r.) dvare, vėliau – Vilniuje, Vievyje, Kaune ir Paragiuose. Bendradarbiavo „Ūkininke“, „Varpe“, „Darbininkų balse“, „Vienybėje lietuvninkų“ (nuo 1898). Parašė apsakymų „Našlaitė“ (1898), „Motulė paviliojo“ (1908) ir kt., apysakų „Naujasis takas“ (1912) ir kt., pirmąjį lietuvišką romaną dabarties tema „Klaida“ (1909), taip pat – „Iki mirties“ (1924).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

144

Gimė Albertas Einšteinas (Albert Einstein), 1879 03 14 Ulme (Vokietija). Vokiečių fizikas, suformulavęs specialiąją ir bendrąją reliatyvumo teorijas.
Mirė (76) 1955 04 18 Prinstone (JAV).

 

 

Kovo 15-oji

 

129

Gimė Kazys Skučas, 1864 03 15 Mauručiuose (Prienų r.). Kariškis, brigados generolas (1939), visuomenės veikėjas.

Baigė Veiverių mokytojų seminariją (1912), mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1915), baigė Čiugujevo (Ukraina) karo mokyklą (1916), dalyvavo mūšiuose Rumunų fronte. Grįžęs į Lietuvą (1918), organizavo Daugų ir Alytaus miliciją, savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę (1919 pradžioje), buvo Alytaus, Marijampolės, Suvalkų karo komendantas. Baigė Vytauto Didžiojo aukštąją karo mokyklą (1924) ir tapo Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininku, vėliau – Kauno miesto ir apskrities karo komendantu, Kauno įgulos viršininku (1928). Lietuvos karo atašė Sovietų Sąjungoje (1934–1938), Vytauto Didžiojo aukštosios karo mokyklos viršininkas (1938). Įsteigė ir redagavo laikraštį „Kardas“. Vidaus reikalų ministras (1939 03 28–1940 06 16). Sovietų valdžios suimtas (1940), kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, Maskvoje nuteistas mirti ir sušaudytas (47) 1941 07 Butyrkų kalėjime.

 

114

Gimė Jonas Žemaitis (slap. Vytautas), 1909 04 15 Palangoje. Karininkas, Lietuvos partizanų vadas (1949–1954) Dimisijos brigados generolas (po mirties, 1998) ir Lietuvos prezidentas (1949–1953, paskelbtas po mirties 2009 03 11).

Baigė Raseinių gimnazijoje šešias klases, įstojo į Kauno karo mokyklą (baigė 1929), tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje (1936–1938). Sovietų Sąjungos okupacijos metais (1940–1941) toliau tarnavo į Sovietų Sąjungos Raudonąją armiją inkorporuotoje Lietuvos kariuomenėje, kol 1941 prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas. Vokietijos kariuomenei po 1941 06 23 lietuvių sukilimo užėmus Lietuvą, sąmoningai su grupe karininkų pasidavė Vokietijos kariuomenei ir išėjo į atsargą. Gyveno ir dirbo Kaune, vėliau Kiaulininkuose (dab. Raseinių r.) bei Šiluvoje. Įsijungė į rezistenciją, platino antinacinę spaudą. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą (1944), slapstėsi, kol įsijungė į Lietuvos laisvės armijos kovotojų gretas (1945), tapo Žebenkšties rinktinės (veikusios Raseinių r.) vadu. Kaip talentingas ir pasižymėjęs karininkas išrinktas Kęstučio apygardos vadu (1947 05). Įkūrė Jūros (Vakarų Lietuvos) partizanų sritį (1948 05) ir jai vadovavo. Partizanų suvažiavime išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininku (1949 02 10), faktiškai Lietuvos Respublikos Prezidentu, suteiktas partizanų generolo laipsnis. Po ištikusio insulto (1951 žiemą) pavestų pareigų atsisakė ir gydėsi bunkeryje Šimkaičių miške (dab. Jurbarko r.). Pasveikęs (1953 pavasarį) vėl pradėjo eiti LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko pareigas. Išduotas. Suimtas bunkeryje (1953 05 30), nuvežtas į Maskvą. Po tardymų Butyrkų kalėjime sušaudytas (45) 1954 11 26. Su LLKS vado mirtimi baigėsi organizuotas Lietuvos partizanų pasipriešinimas. Apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties, 1997). Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu (2009 04 11) pripažintas ketvirtuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jo vardu pavadintos gatvės Kniečiuose (Jurbarko r.), Šiauliuose, Šimkaičiuose (Jurbarko r.), Tauragėje ir Vilniuje.

 

125

Gimė Karolis Dineika, 1898 03 15 Rygoje. Fizinio lavinimo pedagogas, gydomosios fizkultūros specialistas.

Mirė (82) 1980 08 09 Druskininkuose, ten ir palaidotas. Jo vardu pavadinta šio miesto gatvė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

91

Mirė Povilas Matulionis (72), 1932 03 15 Aleksandrijoje (Šiaulių r.). Gimė 1860 09 05 Kupiškyje. Miškininkas, miškininkystės mokslų pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas, profesorius (1923).

Studijavo Sankt Peterburgo (Rusija) miškų institute (1885–1889). Baigęs mokslus, buvo Vilniaus ir Kauno gubernijų miškų tvarkytojas (nuo 1894). Keletą metų tvarkė miškų ūkį Suomijoje. Sovietų Rusija skyrė jį visos Rusijos miškų komisaru, bet jis grįžo į Lietuvą (1918). Tarnavo Miškų departamente, vėliau tapo žemės ūkio ir valstybės turtų viceministru, o kadangi ministras nebuvo paskirtas, faktišku ministru (1919). Dėstė Lietuvos universitete (1922–1924), buvo Miškininkystės katedros vedėjas (1923–1924). Pirmasis Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektorius (1924–1929) ir Miškotvarkos katedros vedėjas (1924–1929). Kartu su Tadu Ivanausku įkūrė gamtos tyrimo stotį, įsteigė pirmąją Lietuvoje žuvų peryklą. Sudarė Lietuvos miškų klasifikacijos lentelę, Lietuvos ir jos pakraščių (1922), reljefinį Lietuvos ir Latvijos (1922) žemėlapius. Paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių. Parašė aritmetikos vadovėlį (su J. Spuduliu, 1895), Lietuvos augalų žodyną „Žolynas“ (1906), knygas „Miško auklėjimas“ (1920), „Kiek girioje medžių kirstina“ (1924), „Miško atvejinė arba sėklinė medžiapjūtė“ (1925). Apdovanotas Ldk Gedimino II laipsnio ordinu.

 

82

Mirė Alfonsas Moravskis (72), 1941 03 15 Kaune, palaikai kremuoti, urnos palaidojimo vieta nežinoma. Gimė 1868 04 07 Pažvėriniuose (Smilgių vls., dab. Panevėžio r.). Lietuvos socialdemokratų veikėjas, vienas Lietuvos socialdemokratų partijos steigėjų, ekonomistas, kraštotyrininkas, profesorius (1922).
Mokėsi Šiaulių gimnazijoje (1886–1887). Studijavo Charkovo veterinarijos institute (1888–1889), Kazanės ir Kijevo universitetuose. Kalintas už dalyvavimą studentų judėjime (1890 ir 1892). Vilniuje organizavo socialdemokratų būrelius ir grupes (slapyvardis „Lietuvis“, 1892–1893). Vienas Lietuvos socialdemokratų partijos programos autorių (1895). Prasidėjus areštams (1897), emigravo. Šveicarijoje įkūrė Užsienio lietuvių socialdemokratų sąjungą (1898). Organizavo lietuvių skyrių Paryžiaus pasaulinėje parodoje (1900). Iš LSDP pasitraukė (1902). Baigė Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą (1902). Sankt Peterburge dirbo kadetų laikraščio „Reč“ redakcijoje (1906). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1933). Įkūrė pirmąjį lietuvių banką – Savitarpio kredito draugiją Vilniuje. Žymesni veikalai – „Valstybės vienybė ir visos Lietuvos nepriklausomybė – jos ekonominio vystymosi ir užsienio materialinių santykių sureguliavimo pagrindas“ (rusų k., 1923), „Lietuvos finansai“ (2 d., 1925), „Lietuvos darbininkų judėjimo istorija sąryšy su Lietuvos valstybės atgimimo judėjimu: pirmasis dešimtmetis: 1892–1902 m.“ (1931, 2006), „Lyginamoji Pabaltės valstybių visuomenės ūkio apžvalga“ (1932).

 

Pasaulyje

 

2067

Nužudytas Gajus Julijus Cezaris (Gaius Julius Caesar), 44 03 15 pr. Kr. Romos senato salėje Bruto ir Kasiaus vadovaujami sąmokslininkai nužudė Romos valstybės veikėją, karvedį, rašytoją. Vėliau (nuo 44 m. pr. Kr.) Cezario vardas virto titulu (Romos imperatorių, Bulgarijos, Rusijos, Vokietijos monarchų).

 

 

Kovo 16-oji

 

KNYGNEŠIO DIENA. Ši diena skirta knygnešiams, platinusiems Rusijos draudžiamą lietuvišką spaudą Lietuvoje, pagerbti. Pasirinkta Jurgio Bielinio, žymiausio Lietuvos knygnešio, gimimo diena. Po 1863–1864 metų anticarinio sukilimo rusų valdžia, siekdama rusifikuoti ir nutautinti lietuvius, uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba. Už nelegalių knygų skaitymą ar platinimą buvo skiriamos piniginės nuobaudos ar net tremtis, bet, nepaisant to, lietuviška spauda gan sparčiai plito. Buvo sukurtas knygnešių tinklas. Taip pat kūrėsi slaptos lietuviškos mokyklos. Jose buvo mokoma skaityti ir rašyti lietuviškai, skaičiuoti. Daugiausia mokyklų buvo kilnojamos, o daraktoriai palaikė ryšius su knygnešiais arba patys jais buvo. Rusų valdžia, matydama, kad draudimas neduoda norimų rezultatų, jį panaikino (1904 05 07). UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalų ir pasaulyje neturintį atitikmenų reiškinį (2004).

 

177

Gimė Jurgis Bielinis, 1846 03 16 Purviškiuose (dab. Biržų r.). Kultūros veikėjas, knygnešys.

Baigė vokišką mokyklą Rygoje (1872). Buvo Žemaičių vysk. Motiejaus Valančiaus ryšininkas su kun. Jonu Zabermanu organizuojant nelegalios lietuviškos spaudos leidybą Mažojoje Lietuvoje ir platinimą Didžiojoje Lietuvoje (nuo 1873). Rusijos valdžios persekiojamas nebegalėjo gyventi tėviškėje, tapo profesionaliu knygnešiu (nuo 1890). Įkūrė ir dalyvavo Garšvių (dab. Panevėžio r.) knygnešių draugijos veikloje (1885–1895), sukūrė nelegalų lietuviškos spaudos platinimo tinklą, kuris aprūpindavo daugiausia Vidurio ir Rytų Lietuvą bei Latviją. Per savo gyvenimą išplatino apie pusę visų Mažojoje Lietuvoje leidžiamų nelegalių lietuviškų leidinių. Buvo skirta didžiulė premija už jo sulaikymą, bet penkis kartus žandarų sučiuptas pabėgo. Savojo gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis.“ Parašė knygeles „Istoriški pritikimai iš ūkininkų gyvenimo Lietuvoje“ (1899), „Knyga paaukota atminimui sukaktuvių devynioliktojo amžiaus“ (1900), „Testamentas Lietuvių tautai dėl dvidešimtojo amžiaus“ (1901). Leido ir savo slaptoje spaustuvėje spausdino valstiečiams skirtą laikraštį „Baltasis erelis“ (3 nr., 1897–1912). Bendradarbiavo „Aušroje“, „Varpe“, „Ūkininke“, „Tėvynės sarge“, „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“. Mirė eidamas pėsčias į Lietuvių konferenciją Vilniuje (71) 1918 01 18 Katinuose (Joniškėlio vls., dab. Pasvalio r.), palaidotas Suosto bažnyčios šventoriuje (dab. Biržų r.). Jo vardu pavadintos gatvės Biržuose, Kaune, Panevėžyje, Ramučiuose (Kauno r.) ir Vilniuje. Knygnešio Andriaus Bielinio (Bieliako) (1910 12 11–1983 04 23) brolis, politiko Kipro Bielinio (1883 09 26–1965 12 07) tėvas.

 

80

Naciai pradėjo uždarinėti aukštąsias mokyklas Lietuvoje. 1943 03 16–17 okupacinė Vokietijos valdžia uždarė Vytauto Didžiojo universitetą, kitą dieną – Vilniaus universitetą bei kitas aukštąsias mokyklas ir Lietuvos mokslų akademiją. Okupacinė valdžia šių priemonių ėmėsi nesulaukusi savanoriškos lietuvių pagalbos kare su Sovietų Sąjunga.

 

132

Gimė Juozas Žilevičius, 1891 03 16 Jerubaičiuose (Plungės vls., dab. Plungės r.). Kompozitorius, pedagogas, muzikologas ir kultūros veikėjas.

Eksternu baigė Palangos progimnaziją (1905), privačiai mokėsi pas Plungės vargonininką N. Sasnauską. Vadovavo chorams Lietuvoje (1908–1914). Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją. Eksternu baigė Sankt Peterburgo gimnaziją (1918) bei Sankt Peterburgo imperatoriškąją konservatoriją (1919). Rusijoje vadovavo chorams (1918–1920), dėstė Vitebsko konservatorijoje (1918–1920). Grįžęs į Lietuvą, užsiėmė pedagogine veikla Kaune (1920–1924) ir Klaipėdoje (1924–1929). Vienas pirmosios Lietuvos dainų šventės organizatorių (1924). Inicijavo liaudies muzikos instrumentų rinkimą ir su savo mokiniais surinko apie 300 įvairių muzikos instrumentų. Komandiruotas į JAV (1929). Ten įsijungė į Amerikos lietuvių veiklą, organizavo chorus, rengė dainų šventes. Apdovanotas Ldk Gedimino III laipsnio ordinu (1935). Elizabete įkūrė Lietuvių muzikologijos archyvą (1960). Perkeltas į Čikagą (1961). Paliko apie 400 įvairių muzikos kūrinių. Parašė ir išleido knygą „Česlovas Sasnauskas“ (1936), sudarė Č. Sasnausko vokalinių kūrinių rinkinį „Lietuviška muzika“ (1950), lietuvių liaudies ir originalių dainų rinkinį „Lietuviais esame mes gimę“ (1964) ir kt. Mirė (94) 1985 08 05 Baltimorėje (JAV), emigracijoje. Jo vardu pavadintos gatvės Jerubaičiuose (Plungės r.) ir Plungėje.

 

114

Mirė Fridrichas Bajoraitis (26), 1909 03 16 Balandžiuose (Pelninkų vls., Vokietija, dab. Nemano r., Kaliningrado sr., Rusija). Gimė 1883 12 09 Medukalniuose (Žilių vls., dab. Černiachovsko r., Kaliningrado sr., Rusija). Pedagogas, poetas, bibliotekininkas, Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjas.

Baigė Karalienės (dab. Zelionyj Boras) mokytojų seminariją (Kaliningrado sr., Rusija, 1904). Mokytojavo Paleičiuose ir Rukuose (dab. Šilutės r.; 1904–1906.). Susirgęs džiova, buvo išleistas į pensiją. Įkūrė kilnojamąją biblioteką ,,Lietuvių keliaujantis knygynas“ ir jai vadovavo (nuo 1905). „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“ rašė skaitymo klausimais, publikavo ,,Lietuvių keliaujančio knygyno“ įsigytų leidinių bibliografinius sąrašus, eilėraščius (apie 50) ir publicistikos straipsnius. Kūryboje pasisakė už lietuvių tautinės savimonės ugdymą, smerkė germanizaciją. Vydūnas parengė ir išleido jo eilėraščių rinkinį „Gyvumo žodžiai“ (1932). Jo vardu pavadinta gatvė Šilutėje.

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

97

Prasidėjo kolektyvizacija Sovietų Sąjungoje. 1926 03 17 paskelbtas įsakas apie kolektyvinių ūkių kūrimą Sovietų Sąjungoje.

 

 

Kovo 17-oji

 

85

Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą. 1938 03 17 Lenkija įteikė Lietuvos Vyriausybei ultimatumą, kuriuo reikalavo užmegzti su ja diplomatinius santykius. Buvo pagrasinta panaudoti jėgą, jeigu Lietuva nesutiks to padaryti. Lietuvos atsakymui buvo duotos 48 valandos. Po pasienio provokacinio incidento prie Trasnykų kaimo (Merkinės vls.), kur žuvo lenkų pasienietis (1938 03 11), Lenkija pradėjo telkti kariuomenę Lietuvos pasienyje ir viešai smerkti ją žiniasklaidoje. Po atviro Lenkijos spaudimo bei Vakarų Europos valstybėms į tai nereagavus Lietuva ultimatumą, kurį visuomeninės organizacijos (šauliai, tautininkai, jaunalietuviai, pavasarininkai ir kt.) prašė atmesti (1938 03 18), priėmė (1938 03 19) ir nuo kitos dienos užmezgė diplomatinius santykius su Lenkija. Į Kauną atvyko Lenkijos pasiuntinys F. Charvata, o į Varšuvą išvyko Kazys Škirpa. Taip pat buvo pasirašyti prekybiniai bei kultūriniai susitarimai bei atnaujintas susisiekimas tarp Kauno ir Vilniaus, Vievyje tam įkūrus pasienio muitinę. Lietuvos visuomenė, gyvenusi Vilniaus atgavimo viltimi, ultimatumo priėmimą suvokė kaip Lietuvos politikos nenuoseklumą dėl Vilniaus krašto ir diplomatijos pralaimėjimą.

 

180

Gimė Stanislovas Dagilis, 1843 03 17 Mižutiškiuose (dab. Biržų r.). Pedagogas, poetas, literatas, aušrininkas.

Mokėsi Kėdainių reformatų gimnazijoje, bet ją uždarius per 1863–1864 metų anticarinį sukilimą, persikėlė į Slucko reformatų gimnaziją (baigė 1869). Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) Istorijos-filologijos institutą (1873). Dirbo Sumų (dab. Ukraina) gimnazijos klasikinių kalbų mokytoju (iki 1894). Grįžęs į Lietuvą, gyveno Biržuose. Bendradarbiavo „Aušroje“, „Draugijoje“, „Pasiuntinyje“, „Vilniaus žiniose“ ir „Biržų kalendoriuje“. Parašė šviečiamosios nuostatos eilėraščių („Skaitytojui“, „Čiūčia liūlia varguolėli“, „Artojas“ ir kt.), poemą „Joninės Parovėjos karčemoje“. Išvertė A. Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“, „Tris Budrius“, L. Kondratovičiaus-Sirokomlės „Lietuvą“, M. Lermontovo „Angelą“, „Tris palmes“, A. Puškino „Eugenijaus Onegino“ ištraukų, „Poetą“, F. Šilerio „Įveiktuves“ ir kitų poetų kūrinių. Mirė (72) 1915 12 19 Biržuose, palaidotas Peleniškų kapinėse (dab. Biržų r.). Jo vardu pavadinta gatvė Biržuose.

 

 

 

 

 

216

Mirė Kazimieras Narbutas (69), 1807 03 17 Radivoniškėse (dab. Vilniaus r.). Gimė 1738 03 03 Dakudavoje arba Kruopoje (dab. Baltarusija). Pijoras (1755), kunigas (1761), pedagogas, filosofas racionalistas, teisės mokslų daktaras.

Studijavo Lubiešovo pijorų seminarijoje (1755–1757) ir Dombrovicų kolegijoje (dab. Dubrovicai, Ukraina; 1757–1759). Studijas tęsė Vilniaus pijorų kolegijoje (nuo 1759), ketverius metus tobulinosi Romoje. Grįžęs dirbo Dombrovicų pijorų kolegijoje (nuo 1764), buvo jos rektorius. Vilniaus pijorų kolegijos dėstytojas (1767–1771). Keliavo po Europą: lankėsi Prancūzijoje ir Vokietijoje (1772–1774), gyveno Varšuvoje (1774–1794), dirbo Edukacinės komisijos vadovėlių rengimo draugijoje. Pasisakė už mokslo dėstymą gimtąja kalba. Apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu (1793). Svarbiausi darbai – „Elektriškosios filosofijos paskaitos“ (lot. k., 1765) „Logika, arba Mąstymo ir daiktų apgalvojimo mokslas“ (lot. k., 1769). Išleisti „Raštai“ (1990).

 

Pasaulyje

 

158

Gimė Gabrielius Narutavičius (Gabriel Narutowicz), 1865 03 17 Telšiuose. Pirmasis Lenkijos prezidentas (1922 12 11–16).
Nužudytas (57) 1922 12 16 Varšuvoje.

 

 

Kovo 18-oji

 

167

Gimė Eduardas Volteris, 1856 03 18 Rygoje. Etnografas, filologas, archeologas, bibliotekininkas, filosofijos daktaras (1883), profesorius (1922).

Baigė Rygos gubernijos gimnaziją (1875). Studijas tęsė Leipcigo (Vokietija, 1875–1877), Tartu (Estija, 1877–1880), Maskvos ir Charkovo (Rusija, nuo 1880) universitetuose. Sankt Peterburgo (Rusija) universitete apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją (1883). Dėstė Sankt Peterburgo universitete (1885–1917). Rusijos mokslų akademijos bibliotekos bibliotekininkas (nuo 1894), lietuviškų knygų cenzorius (1904–1917). Padėjo išleisti daug lietuviškų knygų, globojo lietuvių studentus. Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1907), draugijos bibliotekai padovanojęs tūkstantį knygų. Apsigyveno Lietuvoje (nuo 1918). Lietuvos centrinio knygyno (t. y. bibliotekos) Vilniuje vedėjas (1919) ir Centralinio valstybės knygyno (t. y. bibliotekos) Kaune direktorius (1919–1922). Dėstė Aukštuosiuose kursuose (1920–1922), Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1933). Kauno miesto muziejaus direktorius (1922–1933). Rinko etnografinę, kalbinę medžiagą, tautosaką, medžiagą apie Lietuvos archeologijos paminklus, pats kasinėjo pilkapius. Išleido etnografinių aprašų rusų kalba, parašė straipsnių apie Vilniaus krašto tarmes, senosios baltarusių kalbos lituanizmus, publikavo senosios lietuvių raštijos tekstų. Mirė (85) 1941 12 14 Kaune, palaidotas Senosiose kapinėse, liuteronų sektoriuje, kapas neišliko. Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

 

161

Gimė Jurgis Mikšas, 1862 03 18 Virkytuose (Šilutės r.). Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjas, spaustuvininkas ir leidėjas, aušrininkas.

Mokėsi Tilžės gimnazijoje (1875–1878), bet iš jos buvo pašalintas. Atsikėlė į Ragainę (1883), Albano ir Kybelko spaustuvėje mokėsi raidžių rinkėjo amato, tapo svarbiausiu „Aušros“ organizatoriumi (1883), pasirašinėjo atsakinguoju redaktoriumi. Persikėlė į Bitėnus pas spaustuvininką Martyną Jankų (1884). Įsigijęs spaustuvę Ragainėje, pats redagavo ir leido „Aušrą“ (1885–1886), ten pat leido ir „Nemuno sargą“ (1885–1886). Bankrutavus spaustuvei, dirbo Tilžės apskrities (1886–1892) ir Labguvos teismų raštinėse lietuvių kalbos vertėju. Kovojo prieš Mažosios Lietuvos lietuvių germanizaciją. Su kitais įsteigė draugiją „Birutė“ (1885), buvo jos pirmininkas. Mirė (41) 1903 05 01 Labguvoje (dab. Poleskas, Kaliningrado sr., Rusija).

 

133

Gimė Kazys Sleževičius, 1890 03 18 Degėliuose (Eržvilko vls., dab Jurbarko r.). Pedagogas, meteorologas ir geofizikas, gamtos mokslų daktaras, profesorius (1930).

Mirė (62) 1953 01 15 Vilniuje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

265

Mirė Tomas Žebrauskas (44), 1758 03 18 Vilniuje. Gimė 1714 11 24, vieta tiksliai nežinoma (manoma, kad Žemaitijoje ar Naugarduke). Jėzuitas (1732), kunigas, matematikas, astronomas, architektas, filosofijos ir laisvųjų mokslų daktaras (1752), profesorius (1753).

Vilniaus universitete studijavo filosofiją (1735–1738) ir teologiją (1740–1744). Dėstė lotynų kalbą Kauno (1738–1739) ir Kražių (1739–1740) kolegijose bei filosofiją Kražių kolegijoje (1746–1748). Trumpai buvo Vilniaus jėzuitų naujokyno ūkio reikalų vedėjas (1748–1750). Tobulinosi Prahos ir Vienos universitetuose (1750–1752). Vilniaus universiteto Matematikos katedros vedėjas (nuo 1752). Suprojektavo Vilniaus astronominės observatorijos pastatą (1752) ir vadovavo jo statybai, įsteigė universiteto fizikos ir astronomijos kabinetus (1753), buvo Vilniaus universiteto observatorijos direktorius (1753–1758). Vykdė astronominius stebėjimus (stebėjo Jupiterio palydovų okultacijas). Nustatė Vilniaus geografinę platumą (1756). Lotynų kalba parašė aritmetikos ir geometrijos egzaminų programų. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

138

Mirė Petras Arminas-Trupinėlis (31), 1885 03 18 Marijampolėje, ten ir palaidotas. Gimė 1853 06 16 Deksniškiuose (Gižų vls., dab. Vilkaviškio r.). Pedagogas, poetas, vertėjas.
Baigė Veiverių pedagoginius kursus (1871). Mokytojavo Alvite, Naumiestyje (nuo 1871) ir Marijampolės gimnazijoje (1877–1883). Valdžios įtartas antirusiška veikla, perkeltas į Augustavą (1883), vėliau, atsisakęs mokytojo vietos, grįžo į Marijampolę (1884). Platino draudžiamą lietuvišką spaudą, bendradarbiavo laikraščiuose „Aušra“, „Nemuno sargas“ ir kt. (nuo 1883). Paskelbė istorinių tyrinėjimų („Nusidavimai Lydos pilies“ ir kt.). Publicistikoje, istoriniuose straipsniuose aukštino lietuviškumą. Sukūrė eilėraščių, pasakėčių. Kūriniai, parašyti sklandžia kalba, veikė lietuvių poezijos raidą. Į lietuvių kalbą išvertė dalį Adomo Mickevičiaus baladės „Tėvo sugrįžimas“ (1884), „Trys Budriai“ (1892) ir poemos „Gražina“ fragmentų (1903), Liudviko Kondratovičiaus-Syrokomlės poemas „Kaimo mokykla“ (1884) ir „Piastų duktė“ (1884), Aleksandro Puškino „Skendinys“ (1884), Ivano Krylovo ir Igno Krasickio pasakėčių. Sudarė „Lietuvišką chrestomatiją“, bet negavo leidimo spausdinti. Išleisti „Raštai“ (1893, 1907), „Eilės“ (1970). Jo vardu pavadinta gatvė Marijampolėje.

 

Pasaulyje

 

165

Gimė Rūdolfas Kristianas Karlas Dyzelis (Rudolf Christian Karl Diesel), 1858 03 18 Paryžiuje. Vokiečių lingvistas, sociologas, meno žinovas, inžinierius, vidaus degimo variklio, pavadinto jo vardu, išradėjas.
Mirė (55) 1913 09 30 Lamanšo sąsiauryje. Jo kūnas buvo rastas vandenyje, praėjus 10 dienų po mirties. Radusieji surinko jam priklausiusius daiktus ir išmetė atgal į vandenį. Vėliau sūnus atpažino tėvo daiktus.

 

 

Kovo 19-oji

 

51

Pradėjo eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

1972 03 19 Lietuvoje pasirodė pirmasis tęstinio pogrindinio leidinio „LKB Kronika“ numeris. Leido „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui“ artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai. Buvo nukreiptas prieš Sovietų Lietuvos valdžios vykdomą antikatalikišką politiką. Rašė apie katalikų persekiojimus ir diskriminaciją Lietuvoje, tikinčiųjų gyvenimą kitose sovietų respublikose, informavo pasaulio visuomenę apie tikrąją Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje. „LKB kroniką“ redagavo kun. Sigitas Tamkevičius (iki 1983), vėliau perėmė kun. (dabar vyskupas) Jonas Boruta. Leistas iki 1989 metų. Per 17 metų iš viso išėjo 81 „LKB kronikos“ numeris. „LKB kronika“ buvo verčiama į anglų, ispanų ir kitas kalbas bei platinama daugelyje katalikiškų kraštų.

 

 

 

 

 

 

145

Gimė Augustinas Janulaitis, 1878 03 19 Malavėnuose (dab. Šiaulių r.). Teisininkas, istorikas, visuomenės veikėjas, politikas, profesorius (1924), akademikas (1941).

Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje (1886–1893), bet iš jos už lietuvišką veiklą pašalintas. Baigė Rygos gimnaziją (1896). Bendradarbiavo varpininkų spaudoje (1896–1901). Studijavo Maskvos universitete, Teisės fakultete (iki 1900), bet už anticarinę veiklą buvo suimtas ir kalintas Liepojoje (Latvija, 1900–1901). Paskyrus tremtį į Sibirą (Rusija), pabėgo į Tilžę, redagavo „Darbininkų balsą“ (1902–1905), trumpai gyveno Škotijoje (Jungtinė Karalystė). Studijavo Berno (Šveicarija) universitete (1903–1905). Su padirbtu pasu sulaikytas prie Vilniaus, nuteistas kalėti. Atlikęs bausmę, studijas tęsė Maskvos universitete, Teisės fakultete (baigė 1907), vertėsi advokato praktika Vilniuje (nuo 1907). Prisiekęs advokatas (1912). Priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai, buvo jos Centro Komiteto narys (1901–1923). Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių suimtas ir 3 mėn. įkalintas Vokės karo belaisvių stovykloje (1916–1917). Po karo dirbo „Darbo balso“ redakcijoje (1918). Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1918). Vilniuje bolševikų suimtas (1918), vėliau paleistas persikėlė į Kauną. Vyriausiojo Tribunolo teisėjas (1919–1925), pirmininkas (1924). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (nuo 1922), atgavus Vilnių – Vilniaus universitete (1939). Valstybinės archeologijos komisijos pirmininkas (1922–1925). Išvertė į lietuvių kalbą K. Markso ir F. Engelso darbų, parengė populiarios politinės literatūros knygelių. Svarbiausi istorijos ir teisės istorijos darbai – „Simanas Daukantas“ (1913), „Žydai Lietuvoje“ (1923), „Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas XVI–XVIII amžiais“ (1927), „Napoleono teisynas“ (1930), „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX a.“ (1936) ir kt. Mirė (72) 1950 05 22 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

 

124

Gimė Juozas Matulis, 1899 03 19 Tatkonyse (Kupiškio vls., dab. r.). Fizikas, habilituotas mokslų daktaras (1936), akademikas (1941), Lietuvos mokslų akademijos prezidentas (1946–1984).

Mirė (94) 1993 06 25 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

115

Gimė Stasys Būdavas, 1908 03 19 Papilėje (dab. Akmenės r.). Kunigas, prozininkas, poetas.

Mirė (58) 1966 09 09 Šiaurės Palm Byče (JAV), emigracijoje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

200

Mirė Adomas Kazimieras Čartoriskis (88), 1823 03 19 Seniave (dab. Lenkija). Gimė 1734 12 01 Gdanske (Lenkija). Abiejų Tautų Respublikos didikas, politikas, rašytojas, literatūros kritikas, mecenatas.

Podolės žemių generolas (1758), Lenkijos didikų grupuotės „familija“ kandidatas į Lenkijos sostą (1764), ATR Seimo maršalka (1764), Kadetų korpuso komendantas (nuo 1768). Edukacinės komisijos narys (1773–1781), Vilniaus ir Gardino tribunolo pirmininkas (1780–1781), Gegužės trečiosios konstitucijos šalininkas (1791), Ketverių metų seimo narys (1788–1792). Lenkijos karalystės Generalinės konfederacijos ir Nepaprastojo seimo maršalka (1812). Gdanske įsteigė astronomijos observatoriją. Rėmė menininkus ir mokslininkus, parašė dramų ir literatūros kritikos veikalų. Apdovanotas Baltojo erelio ordinu, Šv. Stanislovo ordinu (abu ATR) ir Šv. Onos ordinu (Rusija).

 

 

 

 

 

 

136

Mirė Juzefas Ignacas Kraševskis (74), 1887 03 19 Ženevoje (Šveicarija). Gimė 1812 07 28 Varšuvoje (Lenkija). Krokuvos (Lenkija) visuomenės mokslų akademikas (1872).

Mokėsi Sislovičiaus (Lenkija) gimnazijoje, studijavo Vilniaus universitete (1829–1830). Už dalyvavimą anticariniame studentų judėjime (1830–1832) kalintas. Daugiausia gyveno Dolgojės kaime Volynėje (dab. Ukraina, nuo 1834). Emigravo į Vokietiją, gyveno Drezdene (1863), vėliau Šveicarijoje. Paliko apie 600 tomų įvairios kūrybos. Domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių kalba, mitologija, rinko dainas, padavimus, priežodžius. Lietuvos praeitį vaizduoja poemose „Anafielas“ (lenkų k., 1840–1845), „Vitolio rauda“ (lenkų k., 1881–1882) ir kt. Leido žurnalą „Athenaeum“ (1841–1851). Domėjosi archeologiniais paminklais, buvo Vilniaus archeologinės komisijos narys (1856), dalyvavo Bolonijos (Italija, 1871) archeologijos kongrese ir tarptautiniame archeologų suvažiavime Stokholme (1874). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje.

 

 

88

Mirė Jonas Andrius Domaševičius (69), 1935 03 19 Panevėžyje. Gimė 1865 11 30 ten pat. Gydytojas, visuomenės veikėjas, politikas.

Baigė Šiaulių gimnaziją (1884) ir Kijevo universitetą (1890), stažavosi Sankt Peterburge (Rusija, 1890–1893). Apsigyveno Vilniuje (1893). Vienas žymiausių Lietuvių socialdemokratų grupės ir Lietuvos socialdemokratų partijos kūrėjų ir vadovų. Už politinę veiklą kalėjo Vilniuje (1897 ir 1899), vėliau ištremtas į Sibirą (1900). Grįžo į Vilnių (1904), aktyviai dalyvavo anticarinėje 1905 metų revoliucijoje. Trumpai buvo pasitraukęs į Tilžę (1905). Vilniuje buvo teisiamas (1906), bet išteisintas. Pasitraukė iš politinės veiklos (1907–1917). Vienas Lietuvių mokslo draugijos steigėjų (1907), vicepirmininkas (1908–1909). Vilniuje įsteigė privačią polikliniką ir ginekologijos ligoninę „Sveikata“. Išrinktas Naujosios Vilnios darbininkų tarybos pirmininku (1917). Vadovavo socialdemokratų organizacijai, pasivadinusiai Lietuvos komunistų partija (1919 01–04), kuri nebuvo priimta į bolševikinę Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partiją. Vilnių valdant bolševikams, paskirtas sveikatos apsaugos liaudies komisaru (1919). Lenkams užėmus Vilnių (1919), suimtas ir kalintas (1920). Paleistas gyveno Rusijoje (1920), grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Panevėžyje (1921). Buvo vienas Panevėžio darbininkų profsąjungų organizatorių ir vadovų, vertėsi gydytojo praktika. Keliskart suimtas ir kalintas (1923–1933), ištremtas į Smilgių valsčių (1933).

 

80

Mirė Antanas Milukas (71), 1943 03 19 Niujorke (JAV), emigracijoje, palaidotas Brukline, Šv. Jono kapinėse. Gimė 1871 06 13 Šeštokuose (dab. Lazdijų r.). Kunigas, visuomenės veikėjas, leidėjas ir spaustuvininkas.

Mokėsi Rudaminoje, Marijampolėje, Seinų (dab. Lenkija) kunigų seminarijoje, iš kurios dėl lietuviškos veiklos buvo pašalintas. Apsigyveno JAV (nuo 1892), ten baigė kunigų seminariją (1896). Studijavo bažnytinę teisę Fribūro (Šveicarija) universitete (1901–1902). Įsteigė vysk. Motiejaus Valančiaus (1892) ir Lauryno Ivinskio Europos–Amerikos (1893) lietuvių draugijas. Kunigavo įvairiose lietuviškose parapijose JAV. Lietuvių studentų šelpimo draugijos „Motinėlė“ (1899) vienas kūrėjų. „Vienybės lietuvninkų“ (1892–1893), „Lietuviško knygyno“ (1897), „Garso Amerikos lietuvių“ (1897–1898), „Dirvos“ (1989–1906), „Dirvos–žinyno” (1901–1902), „Žvaigždės“ (1903–1942) redaktorius. Įkūrė spaustuvę (1898), kurioje spausdino lietuviškus laikraščius. Iš viso išleido daugiau kaip 180 knygų. Parašė 15 knygų, iš kurių vertingesnės „Rankvedis senoviszkos istorijos“ (2 kn., 1898–1899), „Lietuviška chrestomatija“ (1901), „Silvestras Gimžauskas“ (1925), „Daktaras Petras Matulaitis“ (1926), „Petras Kriaučiūnas“ (1927), „Pirmieji Amerikos lietuvių profesionalai ir kronika“ (1929), „Lietuviai Pensylvanijoje“ (1936). Apdovanotas Ldk Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu (1931). Jo vardu pavadinta gatvė Šeštokuose (Lazdijų r.).

 

Pasaulyje

 

210

Gimė Deividas Livingstonas (David Livingstone), 1813 03 19 Blantaire (Škotijoja, Jungtinė Karalystė). Britų misionierius ir Afrikos geografijos tyrinėtojas.
Mirė (60) 1873 05 01 prie Bangveulu ežero (Šiaurės Vakarų Rodezija, dab. Zambija).

 

 

Kovo 20-oji

 

ŽEMĖS DIENA. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu kovo 20-oji paskelbta (1997 07 03) atmintina valstybės diena.

 

583

Nužudytas Žygimantas Kęstutaitis (apie 90), 1440 03 20 Trakų pusiasalio pilyje. Gimė apie 1350 Lietuvoje. Lietuvos valdovas.

Aktyviai talkino brolio Vytauto politinėje veikloje. Kalintas Jogailos (1382–1384), pabėgo pas Vytautą į Marienburgą (dab. Lenkija). Kryžiuočių ordino įkaitas (1390–1398). Vytautui susitaikius su Jogaila, paskirtas Naugarduko (dab. Baltarusija, 1398–1421) ir Starodubo (dab. Rusija, 1421–1432) kunigaikščiu. Nuvertęs Lietuvos didįjį kunigaikštį Švitrigailą, užėmė jo vietą (1432–1440). Bandė karūnuotis Lietuvos karaliumi, dėl to derėjosi su Šv. Romos imperatoriumi Albrechtu II Habsburgu (1438–1439). Nužudytas sąmokslininkų kunigaikščių Aleksandro ir Ivano Čartoriskių, Vilniaus vaivados Jono Daugirdo, Trakų vaivados Petro Leliušo ir kt. Kęstučio (apie 1297–1382) sūnus, Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) brolis, Jogailos (1348–1434) pusbrolis.

 

 

455

Mirė Albrechtas Brandenburgietis (77), 1568 03 20 Tepliuvoje (Prūsija), palaidotas Karaliaučiaus katedroje. Gimė 1490 05 17. Paskutinis Kryžiuočių ordino didysis magistras (1510–1525), pirmasis Prūsijos kunigaikštis (1525–1568).

Kilęs iš kilmingos šeimos Lenkijos karaliaus ir Ldk Žygimanto senojo sūnėnas. Mokėsi Kelno arkivyskupo Henriko IV dvare. Pakeltas į kanauninkus (1510). 1525 su daugeliu Kryžiuočių ordino riterių priėmė liuteronybę, pasidalijo katalikų bažnyčios turtus, paskelbė Kryžiuočių ordino valstybę pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste. Nuslopino prūsų ir vakarų lietuvių sukilimą (1525–1528). Įsteigė Karaliaučiaus universitetą (1544). Rėmė reformaciją Lietuvoje ir Lenkijoje. Karaliaučiaus pilyje įsteigė biblioteką (1529), kurią pildė įvedęs išleidžiamų knygų privalomąjį knygos egzempliorių bibliotekai, kurioje XVI a. vid. buvo daugiau kaip 9000 knygų. Kvietėsi iš Lietuvos į Karaliaučių Reformacijos veikėjus Abraomą Kulvietį, Stanislovą Rapalionį ir kitus. Skyrė lėšų Martyno Mažvydo studijoms Karaliaučiaus universitete, išspausdino pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“ (1547).

 

 

 

 

 

441

Mirė Augustinas Rotundas (Mieleskis; 61–62), 1582 03 20 Vilniuje. Gimė 1520 Veliuonoje (dab. Lenkija). Teisininkas, publicistas, istorikas, teisės daktaras (1548).
Studijavo Vitenbergo (Vokietija, 1539–1540), Padujos ir Feraros universitetuose (abu Italijoje, 1545–1548). Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Žygimanto Senojo (1544–1545) ir Žygimanto Augusto (1549–1551) sekretorius. Apsigyveno Vilniuje (1551), miesto vaitas (nuo 1552). Išvertė į lotynų kalbą Lietuvos Statutą (1576), buvo II ir III Lietuvos Statuto rengimo komisijos narys. Vienas anoniminio traktato „Pasikalbėjimas lenko su lietuviu“ (lenkų k., 1565) autorių. Propagavo LDK valstybinį savarankiškumą, romėnišką lietuvių kilmę. Rašė „Lietuvos kroniką, arba Istoriją“ (po 1551). Savo poleminiuose laiškuose smerkė Reformaciją (1576). Vienas labiausiai išsimokslinusių to meto Lietuvos žmonių, humanistinės kultūros atstovas Lietuvoje, prolietuviškos politinės orientacijos visuomenės veikėjas. Ragino stiprinti konstitucinę karaliaus valdžią, propagavo Lietuvos ir Lenkijos lygiateisiškumą, siūlė viešajame ir privačiajame Lietuvos gyvenime vartoti lotynų kalbą. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

Pasaulyje

 

20

Prasidėjo Irako karas. 2003 03 20 JAV ir Jungtinės Karalystės karinės pajėgos užpuolė Iraką. Jas rėmė nedidelės Australijos, Danijos ir Lenkijos pajėgos.

 

195

Gimė Henrikas Johanas Ibsenas (Henrik Johan Ibsen), 1828 03 20 Skiene (Norvegija). Norvegų dramaturgas, vadinamas šiuolaikinės dramos tėvu.
Mirė (78) 1906 05 23 Osle.

 

 

Kovo 21-oji

 

205

Mirė Danielius Fridrichas Milkus (79), 1818 03 21 Ragainėje (dab. Nemanas, Kaliningrado sr., Rusija). Gimė 1739 01 11 Mielkiemyje (dab. Kalininas, Kaliningrado sr., Rusija). Liuteronų kunigas, vertėjas.
Studijavo Karaliaučiaus (dab. Kaliningradas, Rusija) universitete (nuo 1759), paskirtas Želvos (dab. Kamenskojė, Kaliningrado sr., Rusija) precentoriumi (1768), Žydkiemio (dab. Lenkija, 1769) ir Mielkiemio (1776) kunigu bei Ragainės superintendentu (arkivyskupu, 1788). Išvertė pamokslų K. Milkaus „Mišknygoms“ (1800), dalyvavo polemikoje dėl lietuviško giesmyno su G. Ostermejeriu.

 

Pasaulyje

 

219

Priimtas Prancūzijos civilinis kodeksas, dar vadinamas Napoleono kodeksu. 1804 03 21 Prancūzijos imperatorius Napoleonas I visoje šalyje įvedė Prancūzijos civilinio kodekso įstatymą, kuris buvo pirmasis tokio pobūdžio įstatymas pasaulyje.

 

Kovo 22-oji

 

636

Vilniui suteiktos Magdeburgo teisės. 1387 03 22 Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pasirašė privilegiją, suteikiančią Vilniui Magdeburgo teises. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Magdeburgo teisė veikė ne visoje tuometinio Vilniaus teritorijoje. Greta miestiečių administracijos valdomos miesto dalies buvo teritorijos, vadinamosios jurzdikos, pavaldžios didžiajam kunigaikščiui, vyskupui ar bajorams. Vėliau Magdeburgo teises gavo Brestas (1390), Kaunas (1408), Merkinė (1569) ir kt.

 

84

Vokietija užėmė Klaipėdos kraštą. 1939 03 22 Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Kazys Škirpa ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas Ribentropas pasirašė Lietuvos ir Vokietijos susitarimą dėl Klaipėdos krašto perėmimo. Prieš dvi dienas J. Ribentropas J. Urbšiui buvo pareiškęs Vokietijos ultimatumą Lietuvai dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai. Jau kitą dieną po sutarties pasirašymo Vokietijos kariuomenė užėmė Klaipėdos kraštą, į Klaipėdą atvyko pats Vokietijos vadovas Adolfas Hitleris. Antrojo pasaulinio karo metais Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai užėmus Klaipėdos kraštą (1944–1945), jis buvo grąžintas Lietuvai.

 

438

Gimė Kristupas Radvila Jaunasis, 1585 03 22 Biržuose. Karo ir Reformacijos veikėjas.

Studijavo Leipcigo, Heidelbergo universitetuose (abu Vokietijoje, nuo 1601), karybos mokėsi Nyderlanduose. Kartu su tėvu Kristupu Radvila Perkūnu dalyvavo ir vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei karuose su Švedija (1617–1618, 1621–1622) ir Rusija (1632–1634). LDK lauko etmonas (1615–1635), Vilniaus vaivada (1633–1635) ir LDK didysis etmonas (1635–1640). Įsteigė aukštesniąsias evangelikų reformatų mokyklas Kėdainiuose (1625), Slucke (dab. Baltarusija, 1626), sustiprino Biržų pilį. Parašė „Apmąstymus apie karo Livonijoje pradžią“ (lenkų k., 1624). Išleistas jo raštų rinkinys „Karo ir politikos reikalai 1621–1632“ (lenkų k., 1859). Mirė (55) 1640 11 19 Svėdasuose (dab. Anykščių r.). Tėvas – valstybės veikėjas Kristupas Radvila Perkūnas (1547–1603).

 

 

 

 

 

237

Gimė Joachimas Lelevelis, 1786 03 22 Varšuvoje. Istorikas, visuomenės veikėjas, numizmatas, filosofijos daktaras, profesorius (1822).

Mokėsi pijorų konvente Varšuvoje, baigė Vilniaus universitetą (1808), dėstė Kremeneco licėjuje (Ukraina, nuo 1809). Vilniaus universiteto dėstytojas (1815–1818), Varšuvos bibliotekos darbuotojas (1818–1821), Vilniaus universiteto profesorius (nuo 1822). Po filomatų ir filaretų bylos pašalintas iš Vilniaus universiteto (1824). Lenkijos Karalystės Seimo narys (1828–1831). Per 1830–1831 metų anticarinį sukilimą – Patriotų draugijos (Varšuva) narys. Apsigyveno Paryžiuje, pirmininkavo Lenkijos tautiniam komitetui. Ištremtas iš Prancūzijos, gyveno Briuselyje (1833–1861). Lietuvos istorijai svarbūs jo veikalai „Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su herulais“ (lenkų k., 1808), sintezė „Lietuvos ir Rusios istorija“ (lenkų k., 1839), knygotyrai – „Dvi bibliografijos knygos“ (2 t., 1823–1826). Gausią asmeninę biblioteką ir kartografijos rinkinius testamentu paliko Vilniaus universitetui (perduota 1926). Mirė (75) 1861 05 29 Paryžiuje, 1929 palaikai perlaidoti į Vilniaus Rasų kapines. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

155

Gimė Vydūnas (tikr. Vilhelmas Storosta), 1868 03 22 Jonaičiuose (Prūsijos Karalystė, dab. Šilutės r.). Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjas, pedagogas, rašytojas, filosofas.

Baigė Ragainės mokytojų seminariją (1888). Mokytojavo Kintuose (dab. Šilutės r., 1888–1892) ir Tilžėje (dab. Sovetskas, Kaliningrado sr., Rusija, 1892–1912). Studijavo Greifsvaldo (1896–1898), Halės (1899), Leipcigo (1900–1902) ir Berlyno (1913–1919, visi Vokietijoje) universitetuose filosofiją, sociologiją, įvairių tautų (daugiausia Rytų) mitologijas ir religijas, literatūros bei meno istoriją, anglų, prancūzų, sanskrito kalbas. Į Mažosios Lietuvos kultūrinį gyvenimą įsijungė anksti – įkūrė Tilžės giedotojų draugiją (1895) ir 40 metų jai vadovavo (iki 1935, kol naciai ją uždarė). Veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys, Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininkas (įkurta 1931). Dėstė lietuvių kalbos ir kultūros pagrindus Rytų seminarijoje prie Berlyno universiteto (1918), vėliau mokytojavo Tilžės realinėje gimnazijoje (1919), Telšių gimnazijoje (1920–1923), Klaipėdos muzikos mokykloje (1926–1927). Už lietuvišką veiklą nacių valdžios metais kalintas. Antrojo pasaulinio karo metais iš Tilžės kartu su kitais gyventojais evakuotas į Vokietijos gilumą (1944), apsigyveno Detmolde (nuo 1946). Leido paties ištisai prirašomus žurnalus „Šaltinis“ (1905–1909), „Jaunimas“ (1911–1914), „Darbymetis“ (1912–1925), „Naujovė“ (1915). Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys (nuo 1935). Detmolde įsijungė į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veiklą, bendradarbiavo jų spaudoje. Kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip 60 knygų: 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų ir kt. Filosofijoje ryški senosios indų filosofijos, platonizmo, neoplatonizmo, krikščioniškojo misticizmo ir panteizmo įtaka. Mirė (84) 1953 02 20 Detmolde (Vokietija), 1991 palaikai perlaidoti į Bitėnų kapines (Šilutės r.). Išleisti „Raštai“ (4 t., 1990–1991). Jo vardu Lietuvoje pavadinta 17 gatvių.

 

153

Gimė Enzys Jagomastas, 1870 03 22 Lumpėnuose (dab. Pagėgių sav.). Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros veikėjas, bibliofilas, spaustuvininkas, leidėjas.

Dirbo spaustuvininku Oto Mauderodės spaustuvėje Tilžėje. Paskui pats įsigijo spaustuvę Tilžėje (1896). Rengė ir spausdino Mažajai ir Didžiajai Lietuvai laikraščius ir knygas. Palaikė ryšius su knygnešiais, rėmė lietuvių spaudos platinimą Didžiojoje Lietuvoje. Su kitais įsteigė „Lietuvišką konservatyvų skyrimo draugystės“ komitetą (1890). Priklausė daugeliui lietuvių draugijų. „Birutės“ draugijos (nuo 1894), Kristijono Donelaičio paminklo statymo komiteto sekretorius (1913–1914). Mažosios Lietuvos tautinės tarybos narys (1918–1919), Tilžės akto signataras (1918). Spaudos draugijos pirmininkas (1924–1941), Lietuvių kultūros draugijos Tilžėje bibliotekininkas (1931–1935). Sukaupė unikalų lietuvių spaudos rinkinį. Dėl lietuvių tautinių teisių gynimo Vokietijos valdžios buvo persekiojamas. Vokiečių valdžios verčiamas persikelti į Vokietiją, apsigyveno Vilniuje (1941 03). Su žmona, dviem sūnumis, dukterimi ir jos vyru nacių sušaudytas (71) 1941 06 30 Paneriuose (dab. Vilniaus miesto dalis).

 

148

Gimė Morta Zauniūtė, 1875 03 22 Rokaičiuose (Prūsija, dab. Kaliningrado sr., Rusija). Mažosios Lietuvos kultūros ir spaudos darbuotoja, bibliografė.

Mirė (69) 1945 01 10 greičiausiai prie Klaipėdos.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

159

Nužudytas Konstantinas Kalinauskas (26), 1864 03 22 Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Neleista laidoti, todėl palaikai užkasti Gedimino pilies kalne. Gimė 1838 02 02 Mastaulėnuose (prie Svisločiaus, dab. Baltarusija). Teisininkas, vienas 1863–1864 anticarinio metų sukilimo vadų, publicistas, poetas.

Sankt Peterburgo (Rusija) universitete baigė teisę (1860). Negavęs darbo Vilniuje, apsigyveno Gardine (Baltarusija, nuo 1861). Įsteigė slaptą spaustuvę, kurioje spausdino pirmąjį laikraštį baltarusių kalba „Mužikų tiesa“ (1862–1863). Laikraštyje skelbė visų luomų lygybės ir laisvės idėjas. Aktyviai rūpinosi sukilimo propaganda. Vadovavo Lietuvos provincijų komitetui (1862 10–1863 03), buvo atsakingas už sukilimo propagandą, ginklus ir kt. Paskirtas Lietuvos provincijų valdymo skyriaus įgaliotuoju komisaru Gardino gubernijoje (1863 03 11). Priklausė naujajai sukilimo vadovybei, kurioje daugumą sudarė raudonieji (nuo 1863 06). Ilgai buvo nesugaunamas, tačiau išduotas senuosiuose Vilniaus universiteto rūmuose ir suimtas (1864 02 09) bei įkalintas dominikonų vienuolyne. Nubaustas mirties bausme sušaudyti, bet Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas-Korikas nuosprendį pakeitė į kartuves. Jo vardu pavadintos gatvės Medininkuose (Vilniaus r.), Radviliškyje, Šiauliuose, Šilutėje ir Vilniuje.

 

 

 Kovo 23-ioji 

 

414

Prasidėjo jūrų mūšis ties Salacgryva. Pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės jūrų pergalė. 1609 03 23–24 Salacgryvos uoste (dab. Latvija) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius užpuolė Švedijos laivyną. Per LDK ir Švedijos karą (1600–1629) didysis etmonas pastebėjo Salacgryvos uoste, Salacos upės žiotyse, apsistojusią Švedijos flotilę, kuri turėjo pradėti Rygos blokadą. J. K. Chodkevičius, apginklavęs patrankomis Pernu (dab. Estija) uoste paimtus du anglų-olandų prekybinius laivus bei keletą barkaso tipo burlaivių, sudarė flotilę ir surengė jūrų operaciją. Naktinės atakos metu du Švedijos laivai, padegti branderių (laiveliai prikrauti degių medžiagų), iškart nuskendo, o likusieji atsišaudydami prasiveržė pro J. K. Chodkevičiaus laivus ir pasitraukė į Baltiją. LDK kariuomenei pavyko užimti Salacgryvo uosto tvirtovę su jame esančia amunicija, ginklais ir kitomis atsargomis. Ši pergalė paskatino LDK laivyno formavimą, kuris sėkmingai kovėsi kare su Švedija.

 

114

Gimė Bronys Raila, 1909 03 23 Plaučiškiuose (Rozalimo vls., dab. Pakruojo r.). Žurnalistas, literatūrologas, rašytojas, poetas, vertėjas.

Mokėsi Rozalimo vidurinėje mokykloje (1919–1923), baigė Panevėžio gimnaziją (1927), studijavo Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1927–1932) ir Kauno konservatorijoje (1932–1934). Baigė Paryžiaus universiteto Aukštųjų tarptautinių mokslų institutą (1939). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją (1940 06 21). Buvo vienas Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) steigėjų (1941), LAF propagandos komisijos pirmininkas. Sugrįžo į Lietuvą (1942), bet vėl artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai ir grįžtant okupacijai, pasitraukė į Prancūziją (1944), o vėliau – į JAV (1948). Vienas almanacho „Trečias frontas“ ideologų ir redaktorių (1930–1931), Valstybės radiofono Kaune spaudos apžvalgos redaktorius ir pranešėjas (1932–1937, 1939–1940), „Lietuvos aido“ korespondentas Paryžiuje ir Vakarų Europoje (1937–1939). Žurnalo „Vairas“ redakcijos sekretorius (1939), „Lietuvos aido“ dieninės laidos užsienio politikos redaktorius (1939–1940), Šiaulių savaitraščio „Tėviškė“ teatro kritikas (1942–1944). Emigracijoje dirbo „Vienybės“ kritiku (nuo 1949), radijo stočių „Laisvė“ ir „Laisvoji Europa“ komentatoriumi (nuo 1975). Apdovanotas Ldk Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1996). Mirė (88) 1997 04 13 Los Andžele (JAV), emigracijoje.

 

86

Mirė Mikas Petrauskas (63), 1937 03 23 Kaune, palaidotas Dusmenų (dab. Trakų r.) bažnyčios šventoriuje, palaikai perkelti į Vilniaus Rasų kapines (1969). Gimė 1873 10 13 Palūšėje (dab. Švenčionių r.). Dainininkas, dirigentas, kompozitorius.

Studijuodamas Sankt Peterburgo konservatorijoje (Rusija, 1901), vadovavo lietuvių chorams, sukūrė ir pastatė pirmąsias lietuviškas operetes. Dalyvavo 1905 metų anticarinėje revoliucijoje Vilniuje, persekiojamas policijos emigravo į Šveicariją (1906), gyveno JAV. Užsienyje rengė koncertus, vadovavo lietuvių chorams. Gyvendamas Čikagoje, įsteigė lietuvišką konservatoriją (1910), kurią uždarius, ją vėl atgaivino (1912) ir įkūrė jos skyrius Brukline, Niuarke ir Elizabete (Naujasis Džersis). Apsigyveno Kaune (1930). Sukūrė pirmąją lietuvišką operą „Birutė“ (1906 11 06), operą „Eglė žalčių karalienė“ (1920), operečių, kitų muzikinių kūrinių, parašė knygų ir straipsnių apie muziką. Jo vardu pavadinta gatvė Ignalinoje. Brolis – tenoras Kipras Petrauskas (1885–1968).

 

 

 

 

 

 

Pasaulyje

 

274

Gimė Pjeras Simonas Laplasas (Pierre Simon Laplace), 1749 03 23 Bomone an Ože (Prancūzija). Prancūzų matematikas, astronomas, atradęs Laplaso transformaciją ir Laplaso lygtį, vienas metrinės vienetų sistemos autorių.
Mirė (77) 1827 03 05 Paryžiuje.

 

 

Kovo 24-oji

 

TARPTAUTINĖ TUBERKULIOZĖS DIENA. Pasaulio sveikatos apsaugos organizacijos sprendimu ši diena skirta plačiau informuoti žmones apie pavojingą ligą – tuberkuliozę (kitaip džiovą). Liga pavojinga ja sergantiesiems ir aplinkiniams. Tuberkuliozė žaloja įvairius organus, bet dažniausiai – plaučius.

 

138

Gimė Juozas Balčikonis, 1885 03 24 Ėriškiuose (dab. Panevėžio r.). Kalbininkas, profesorius (1944), akademikas (1946).

 

Baigė Panevėžio realinę gimnaziją (1905), Sankt Peterburgo (Rusija) universitetą (1911). Dirbo lietuviškų laikraščių redakcijoje Vilniuje, mokytojavo Vilniuje ir Voroneže (Rusija). Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą, buvo Panevėžio gimnazijos (1918–1920) ir Panevėžio mokytojų seminarijos (1920–1924) direktorius. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1924–1931) ir Vilniaus (1944–1960) universitetuose, taip pat buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius (1944–1952). Daug prisidėjo prie bendrinės lietuvių kalbos norminimo. Rinko gyvosios lietuvių kalbos žodžius ir sakinius, vietovardžius, redagavo didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“ (1930–1952), rengė ir skelbė M. Valančiaus, J. Jablonskio raštus. Parašė darbų apie lietuvių kalbos vietovardžius, lietuvių kalbos tyrinėtojus, lietuvių kalbos kultūrą, vertė Š. Pero, J. ir V. Grimų, H. Anderseno, V. Haufo, Ž. Verno ir kitų užsienio autorių kūrinius. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (2 t., 1978–1982). Mirė (83) 1969 02 05 Vilniuje, palaidotas Ėriškiuose (dab. Panevėžio r.). Jo vardu pavadinta gatvė Panevėžyje.

 

178

Gimė Juozapas Miliauskas (slap. Miglovara), 1845 03 24 Galnėje (dab. Šilutės r.). 1863–1864 anticarinio metų sukilimo dalyvis, knygnešys, poetas, aušrininkas.

Mirė (92) 1937 01 21 Šiauliuose, ten ir palaidotas. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Šiauliuose.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

177

Mirė Liudvikas Adomas Jucevičius (32), 1846 03 24 Lepelyje (dab. Baltarusija). Gimė 1813 12 15 Pakėvyje (dab. Kelmės r.). Lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas, etnografas, biografas, tautosakininkas, literatūros istorikas ir kritikas, vertėjas.
Baigė Kražių gimnaziją (1829), Vilniaus universitete studijavo mediciną (1829–1831), baigė Vilniaus katalikų dvasinę akademiją (1838). Vikaravo Švenčionyse (1838–1840) ir Svėdasuose (1840–1843). Metęs kunigystę (1843), vedė ir mokytojavo Lepelyje (dab. Baltarusija). Rinko tautosaką, etnografinę medžiagą, kasinėjo Žemaitijos piliakalnius ir pilkapius, parašė biografinį veikalą apie 186 Žemaitijos šviesuolius – „Biografinės ir literatūrinės žinios apie mokytus žemaičius“ (rankr. 1840; išleistas 1975 pavadinimu „Mokyti žemaičiai“). Sudarė lenkiškai rašiusių lietuvių rašytojų almanachą „Linksmine“ (1841). Parašė „Lietuvos istorijos vadovėlį vaikams“ (lenk. k., 1836). Vertingų žinių apie tradicinius papročius paskelbta jo knygose „Žemaitijos bruožai“ (lenk. k., 1840), „Žemaičių žemės prisiminimai“ (lenk. k., 1842), „Lietuva“ (lenk. k., 1846). Išleido tautosakos rinkinių „Lietuvių liaudies priežodžiai“ (lenk. k., 1840), „Lietuvių dainos“ (lenk. k., 1844). Išleisti „Raštai“  (1959).

 

44

Mirė Paulius Širvys (58), 1979 03 24 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1920 09 06 Padusetėlyje (Dusetų vls., dab. Zarasų r.). Poetas.

Mokėsi Vilniaus pėstininkų karo mokykloje (1940–1941). Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Sovietų Sąjungos Raudonojoje armijoje, du kartus buvo patekęs į vokiečių nelaisvę. Pabėgo iš karo belaisvių mirties stovyklos, bet buvo nacių sučiuptas ir išsiųstas dirbti į Vokietiją. Priklausė Lietuviškajai divizijai (1941), dalyvavo mūšiuose Kurše (Latvija), ten sužeistas. Dirbo laikraščių „Tarybinis Rokiškis“, „Spalio pergalė“, „Komunizmo švyturys“, „Socializmo pergalė“, „Literatūra ir menas“, žurnalų „Moksleivis“, „Genys“ redakcijose (1946–1962). Baigė Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutą (1957). Dirbo Klaipėdos žvejybos laivyne vairininku (1967–1969). Išleido eilėraščių knygas „Žygio draugai“ (1954), „Ošia gimtinės beržai“ (1956), „Beržų lopšinė“ (1961), „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969) ir kt. Apdovanotas Sovietų Lietuvos valstybine premija (1973). Jo vardu pavadintos gatvės Glitiškėse (Vilniaus r.), Dusetose (Zarasų r.), Pandėlyje (Rokiškio r.), Vilniuje ir Zarasuose.

 

 

Kovo 25-oji

 

74

Pradėtas antras pagal dydį lietuvių trėmimas. 1949 03 25 MGB (Sovietų Sąjungos saugumo ministerija) visoje Lietuvoje pradėjo kodinės trėmimo operacijos „Bangų mūša“ („Priboj“) vykdymą. Operacijos metu (iki 1949 03 31) į gyvulinius vagonus prievarta buvo suvarytos 8765 šeimos (apie 29 tūkst. žmonių) ir ištremtos į Sibirą (Rusija). Tremties išvengė apie 14 tūkst. spėjusių pasislėpti žmonių.

 

114

Gimė Petras Cvirka, 1909 03 25 Klangiuose (Veliuonos vls., dab. Jurbarko r.). Rašytojas.

Baigė Veliuonos pradžios mokyklą, Vilkijos progimnaziją (1926), mokėsi Kauno meno mokykloje (1926–1930). Gyveno Paryžiuje (1931–1932). Vėliau priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą (1934). Įstojo į komunistų partiją (1940). Vadinamojo Liaudies seimo narys (1940), delegacijos, vykusios prašyti Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą, narys (1940). Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas (nuo 1940). Po 1941 Birželio 23 sukilimo pasitraukė į Sovietų Sąjungą. Kartu su Sovietų Sąjungos Raudonąja armija grįžo į Lietuvą (1944). Žurnalų „Jaunimo gretos“ (1944), „Pergalė“ (1945) redaktorius. Vadovavo Sovietų Lietuvos rašytojų sąjungai (nuo 1945). Jaunystėje rašė eilėraščius, išleido apsakymų rinkinius „Saulėlydis Nykos valsčiuje“ (1930), „Kasdienės istorijos“ (1938), romanus „Frank Kruk“ (1934), „Žemė maitintoja“ (1935), novelių romaną „Meisteris ir sūnūs“ (1936) ir kt. Mirė (38) 1947 05 02 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Išleisti „Raštai“ (13 t., 1949–1957; 8 t., 1959; 7 t., 1983–1986) ir „Rinktiniai raštai“ (3 t., 1979). Jo vardu visoje Lietuvoje pavadintos 46 gatvės.

 

117

Gimė Petras Jonikas, 1906 03 25 Antringyje (Viduklės vls., dab. Raseinių r.). Kalbininkas, mokslų daktaras (1942), profesorius (1946).

Baigė Tauragės mokytojų seminariją (1927). Studijavo Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1927–1934), studijas tęsė Rygos, Karaliaučiaus (dab. Kaliningradas, Rusija), Vienos universitetuose (1935–1937). Dėstė Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose (1937–1943), dirbo Lietuvių kalbos institute (1940–1944). Artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai ir su ja grįžtant okupacijai, pasitraukė į Vakarus (1944). Dėstė Pabaltijo universitete prie Hamburgo (Vokietija, 1946–1949). Persikėlė į JAV (1949), Čikagos universitete studijavo bibliotekininkystę (1957–1973), dirbo šio universiteto bibliotekoje, dėstė baltų kalbas (1970–1973). Lituanistikos instituto (atidarytas 1951) steigimo organizatorius, jo prezidentas (1954–1964). Pedagoginio lituanistikos instituto Čikagoje rektorius (1969–1978). Žurnalo „Gimtoji kalba“ redaktorius (1958–1960). Lietuvių kalbos draugijos valdybos narys (1935–1940). Svarbiausi darbai – „Pagramančio tarmė” (1939), „Gimtojo žodžio baruose“ (1951), „Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje” (1972), „Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje: Visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai” (1987). Mirė (89) 1996 02 03 Riversaide (JAV), emigracijoje. Palaidotas Čikagos lietuvių laisvamanių Tautinėse kapinėse.

 

 

Kovo 26-oji

 

193

Lietuvoje prasidėjo anticarinis 1830–1831 metų sukilimas. 1831 03 26 sukilėliai užėmė Raseinius ir sudarė laikinąją Raseinių apskrities valdžią. Sukilimas prasidėjo Varšuvoje (1830 11 29), vėliau Vilniuje susibūrė Vyriausiasis komitetas (1831 01). Kilo dėl nepasitenkinimo 1815 Lenkijos konstitucijos ribojimo, Rusijos pradėtų represijų ir kt. Sukilėliai kėlė Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo tikslą. Sukilėliams užėmus Raseinius, sukilimas išsiplėtė po Lietuvą, išskyrus Užnemunę, Vilnių, Kauną, Trakus ir Palangą (apie 1831 04). Rusijos kariuomenė, malšindama sukilimą, užėmė visus Lietuvos apskričių centrus, išskyrus Panevėžį (iki 1831 05). Prasidėjo partizaninis karas, įkurtas Karinis lietuvių komitetas, atvyko sukilėlių daliniai iš Lenkijos. Vyriausiuoju vadu tapo Antanas Gelgaudas, suformavęs Laikinąją lenkų centrinę vyriausybę Lietuvoje. Žemaitija sudarė savo centrinę vyriausybę. A. Gelgaudo rinktinė Panerių kautynėse buvo sumušta Rusijos kariuomenės (1831 06 19), ji užėmė Kauną, Jonavą ir Ukmergę. Sumušti A. Gelgaudo ir Dezidero Chlapovskio vadovaujami sukilėlių junginiai pasitraukė į Prūsiją. Lietuvoje dauguma sukilėlių išsiskirstė ar slapstėsi. Po sukilimo nukentėjo jame dalyvavę dvarininkai, uždarytas Vilniaus universitetas (1832), panaikinta Vilniaus švietimo apygarda, o vėliau ir Lietuvos Statutas (1840).

 

138

Gimė Borisas Dauguvietis, 1885 03 26 Dauguviečiuose (Nemunėlio Radviliškio vls., dab. Biržų r.). Režisierius, aktorius ir dramaturgas.

Mokėsi Panevėžio ir Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijose, mokslus tęsė Rygos agronomijos ir ekonomikos politechnikume (1905–1906) ir Sankt Peterburgo (Rusija) imperatoriškojoje teatrinėje mokykloje (1906–1909). Vaidino Sankt Peterburgo literatūros ir meno draugijos teatre (1909–1913), vėliau vadovavo teatrui Gardine (dab. Baltarusija, 1914–1920). Persikėlė į Lietuvą ir dirbo Biržų urėdijos girininku (1921–1923), kartu Biržuose vadovavo „Mūzos“ draugijos teatro mokyklai. Vėliau dirbo Valstybės teatro Vaidybos mokykloje (1923–1933). Vaidino Valstybės teatre Kaune (su pertrauka, 1923–1941) ir teatro Šiaulių skyriuje (1931–1935), taip pat Vilniaus valstybiniame dramos teatre (1944–1949). Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1947–1949), Teatro draugijos ir Sovietų Lietuvos rašytojų sąjungos Dramaturgų sekcijos pirmininkas (nuo 1947). Žymiausi darbai – knyga „Teatrališkoji Maskva“ (1928), pjesės „Žaldokynė“, „Uždavinys“, „Naujoji vaga“, „Naktigonė“, „Mokytoja Sukackienė“. Apdovanotas Sovietų Sąjungos valstybės premija (1947). Mirė (64) 1949 07 13 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Biržuose ir Joniškyje.

 

125

Gimė Antanas Gustaitis, 1898 03 26 Obelinėje (Sasnavos vls., dab. Marijampolės sav.). Lietuvos savanoris, Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas (1937), aviakonstruktorius, 9 lėktuvų „ANBO“ projektų autorius.

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią baigė evakuacijoje Jaroslavlyje (Rusija, 1916). Studijavo Sankt Peterburgo (Rusija) imperatoriaus Aleksandro susisiekimo kelių inžinerijos institute (iki 1917). Mobilizuotas į Rusijos armiją. Bolševikams užgrobus valdžią (1917 11), grįžo į Lietuvą ir savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę (1919), dalyvavo kovose su Lenkijos kariuomene. Pasiųstas studijuoti į Karo aviacijos mokyklą (baigė 1920). Po studijų ten dirbo instruktoriumi, kartu vykdė oro operacijas. Perkeltas į mokomąją oro eskadrilę ir paskirtas jos vadu (1923). Pradėjo konstruoti lėktuvus „ANBO“ („Antanas nori būti ore“, nuo 1925). Studijavo lėktuvų konstravimą Paryžiaus aukštojoje aeronautikos ir mechaninių konstrukcijų mokykloje (1925–1928). Paskirtas Karo aviacijos štabo viršininku (1928), vėliau – Karo aviacijos parko viršininku (1929). Dėstė Karo aviacijos mokykloje (nuo 1932). Su trijų lėktuvų eskadrile sėkmingai savos konstrukcijos lėktuvu „ANBO-IV“ apskrido dvylika Europos valstybių (1934 06 25–07 19). Paskirtas Karo aviacijos viršininku (1935). Apdovanotas Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu (1927), Ldk Vytauto Didžiojo IV (1930) ir III (1939) laipsnių ordinais, Italijos Karūnos IV (1930) ir III (1934) laipsnių ordinais, „Plieno sparnų“ garbės ženklu (1932), Estijos Karo lakūno garbės ženklu (1933), Ldk Gedimino III laipsnio ordinu (1934), Čekoslovakijos Baltojo Liūto IV laipsnio ordinu su kardais (1935), Prancūzijos ir Švedijos Karališkuoju Vazos III laipsnio ordinu (1935), Garbės legiono IV laipsnio ordinu (1935) ir Latvijos Trijų žvaigždžių II laipsnio ordinu (1938). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą (1940), iš darbo atleistas dirbo Vytauto Didžiojo universitete docentu (nuo 1941 01 01). Iš okupuotos Lietuvos bandė pasitraukti į Vakarus, bet NKVD buvo sučiuptas (1941 03 06), suimtas ir įkalintas Kauno kalėjime, vėliau išsiųstas į Maskvą (1941 03 07). Apkaltintas šnipinėjimu (1941 06 27) ir nuteistas mirti (1941 07 07). Sušaudytas (43) 1941 10 16 Butyrkų kalėjime Maskvoje, ten bendrame kalinių kape ir palaidotas. Jo vardu pavadintos gatvės Dievogaloje (Kauno r.), Girininkuose I (Kauno r.), Kaune, Pažėruose (Kauno r.), Trumpuose (Kauno r.) ir Vilniuje.

 

124

Gimė Pranas Skardžius, 1899 03 26 Subačiuje (Kupiškio r.). Kalbininkas, mokslų daktaras (1929), profesorius (1939), akademikas (1941).

Studijavo Lietuvos universitete (1923–1925), studijas tęsė Leipcigo (Vokietija) universitete. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo, 1929–1939) ir Vilniaus (1939–1943) universitetuose. Artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai ir su ja grįžtant okupacijai, pasitraukė į Vakarus (1944), dėstė Tiubingeno (Vokietija) universitete (1946–1949), išvyko į JAV (1949). Dirbo Klivlendo fabrikuose, kol baigė Klivlendo aukštąją bibliotekininkystės mokyklą. Dirbo Vašingtone, Kongreso bibliotekoje (iki 1971). Lietuvių kalbos draugijos vadovas (1935–1941, 1949–1950 ir nuo 1958). Vienas produktyviausių lietuvių kalbininkų. Svarbiausi darbai – „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas“ (1936), „Lietuvių kalbos žodžių daryba“ (1941, 1943), „Lietuvių kalbos kirčiavimas“ (1968) ir kt. Mirė (76) 1975 12 18 Hot Springse (JAV), emigracijoje. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (5 t., 1996–1999).

 

201

Mirė Teodoras Kristijonas Grotusas (37), 1822 03 26 Gedučiuose (Pakruojo r.), palaidotas Gedučių dvaro laidojimo rūsyje, vėliau palaikai perkelti į nežinomą vietą. Gimė 1785 01 20 Leipcige (Vokietija). Chemikas, fizikas, fizikochemijos Lietuvoje pradininkas, fotochemijos dėsnių atradėjas, išradėjas, geologas.

Dar naujagimis (3 dienų) įtrauktas į Leipcigo universiteto studentų sąrašus. Studijas pradėjo sulaukęs pilnametystės Leipcige (1803), vėliau tęsė Paryžiaus politechnikos mokykloje (1803–1809), stažavosi Neapolyje (dab. Italija, nuo 1804), dalyvavo ekspedicijose į Vezuvijų, atliko sudėtingus vandens elektrolizės tyrimus, parašė šio proceso teoriją ir išspausdino brošiūrą prancūzų kalba. Grįžo į Gedučių dvarą tėviškėje, įsteigė laboratoriją (1808). Joje pirmasis vykdė grandinines reakcijas (1808–1812), suformulavo du fotochemijos dėsnius, atrado elektrolizės reiškinį, sukūrė pirmąjį fotometrą, pirmasis ištyrė Smardonės–Likėnų šaltinio vandenis. Išleido daugiau kaip 50 mokslinių darbų. Paryžiaus galvanikų draugijos narys (1805), Turino (Italija) mokslo ir meno akademijos narys korespondentas (1808), Miuncheno (Vokietija) mokslo akademijos narys (1814), Kuršo literatūros ir meno draugijos narys (1817–1822). Jo vardu pavadinta gatvė Žeimelyje (Pakruojo r.).

 

 

Kovo 27-oji

 

TARPTAUTINĖ TEATRO DIENA. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu kovo 27-oji paskelbta (2009 09 27) atmintina valstybės diena.

 

337

Gimė Jonas Jokūbas Kvantas, 1686 03 27 Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas, Rusija). Liuteronų kunigas, raštijos darbuotojas, istorikas, teologijos daktaras (1715), profesorius (1716).

Studijavo Karaliaučiaus universitete, studijas tęsė Leipcigo, Jėnos, Rostoko, Halės (visi keturi Vokietijoje), Groningeno, Leideno ir Amsterdamo (visi trys Olandijoje) universitetuose. Dėstė Karaliaučiaus universitete (nuo 1716). Prūsijos karaliaus rūmų Vyriausiasis pamokslininkas ir Prūsijos generalinis superintendentas (arkivyskupas, nuo 1721). Tvarkė Rytų Prūsijos mokyklų reikalus (1721–1722), Karaliaučiaus universitete prižiūrėjo Lietuvių kalbos seminarą (1723–1727). Jo rūpesčiu išleista „Naujojo Testamento“ (1727) antroji laida bei Jono Berento giesmyno nauja laida (1732) ir Biblijos vertimai (1735, 1755). Paliko Rytų Prūsijos presbiteriologijos rankraštį (trumpos žinios apie kunigus; vok. k.). Mirė (85) 1772 01 17 Karaliaučiuje.

 

 

 

 

144

Mirė Dezideras Adomas Chlapovskis, (90) 1879 03 27 Ranbine (Kšivino vls., Lenkija). Gimė 1788 05 23 Tureve (Lenkija). Baronas (nuo 1809), brigados generolas, vienas 1831 metų anticarinio sukilimo Lietuvoje vadų.
Mokėsi Rydzino pijorų mokykloje. Įstojo į Prūsijos dragūnus (1802). Baigė karininkų inspekcijos mokyklą Berlyne (1805). Prancūzijos kariuomenės karininkas (1806–1813). Nušalinus Napoleoną I, grįžo į tėviškę (1815). Mokslo tikslais keliavo po Angliją (1818–1819). Pasisėmęs žinių apie žemės ūkį, toliau ūkininkavo tėviškėje. Prasididėjus 1830 metų anticariniam sukilimui, paskirtas Lenkijos sukilėlių kavalerijos brigados vadu (1830). Vadovavo Lydos užėmimui (1831 05 30). 1831 03 02 Chlapovskio vadovaujami sukilėliai susijungė su Trakų apskrities sukilėliais. Po pralaimėtų Panerių kautynių (1831 06 19) dengė atsitraukiančius sukilėlius. Internuotas Prūsijoje (1831 08 13), gyveno Ščecine (dab. Lenkija). Grįžo į tėviškę ir dirbo Žemės ūkio pramonės vadovu (1838–1845). „Tautų pavasario“ metais organizavo sukilėlius (1848). Išrinktas į Prūsijos Landtagą (1854), vėliau – Prūsijos ponų tarybos narys. Parašė veikalus „Laiškai apie karo įvykius Lenkijoje ir Lietuvoje“ (lenkų k., 1832), „Apie žemdirbystę“ (lenkų k., 1875), „Atsiminimai“ (lenkų k., 1899).

 

125

Mirė Aleksandras Burba (44), 1898 03 27 Plimute (Pensilvanijos valstija, JAV), emigracijoje, palaidotas Plimuto lietuvių kapinėse. Gimė 1854 10 30 Pailiuose (Joniškio r.). Rašytojas, visuomenės veikėjas, knygnešys, varpininkas.

Baigė Vilniaus kunigų seminariją (1882). Kunigavo Žasliuose (1882–1883), juose įvedė lietuvišką giedojimą, todėl buvo iškeltas į Vidiškius (1883–1884) ir Labanorą (1884–1886). Bendradarbiavo lietuvių spaudoje, rinko tautosaką, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Už lietuvišką veiklą įskųstas ir ištremtas į Gardino (Baltarusija) pranciškonų vienuolyną (1886). Paleistas trumpai vikaravo Adutiškyje (1889), bet ir ten buvo įskųstas ir iškeltas į Valkininkus. Į paskirtą vietą nevyko, o tais pačiais metais iškeliavo į JAV. Pasižymėjo Amerikos lietuvių veikloje: Plimute buvo pirmojo lietuviško spektaklio režisierius (1889), dalyvavo „Lietuvių mokslo draugystės“ veikloje, Susivienijimo lietuvių katalikų Amerikoje pirmininkas (1890–1894), įkūrė Švenčiausiosios Trejybės parapiją, savaitraščio „Valtis“ redaktorius (1894–1895). Rašė eilėraščius, apsakymus, vertė iš latvių ir lenkų kalbų prozos kūrinius bei religinius raštus. Su Juozu Paukščiu parengė įvairių autorių eilėraščių ir dainų rinkinį „Lietuviškos dainos“ (antroji laida, 1893), prisidėjo išleidžiant Simono Daukanto ir Kristijono Donelaičio veikalus.

 

Pasaulyje

 

178

Gimė Vilhelmas Konradas Rentgenas (Wilhelm Conrad Röntgen), 1845 03 27 Lenepe (dab. Remšeidas, Vokietija). Vokiečių fizikas eksperimentatorius, profesorius, pirmasis fizikas, gavęs Nobelio fizikos premiją.
Mirė (77) 1923 02 10 Miunchene (Vokietija).

 

 

Kovo 28-oji

 

73

Mirė Antanas Maciejauskas (75), 1950 03 28 Daumėnuose (Biržų r.), palaidotas Pabiržėje (Biržų r.). Gimė 1874 03 31 Pasvaliečiuose (Pabiržės vls., dab. Biržų r.). Inžinierius, visuomenės veikėjas, leidėjas.

Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) technikos institutą (1898). Vadovavo Petro Vileišio įsteigtoms mechanikos dirbtuvėms Vilniuje (1900), vėliau dirbo fabrikų inspektoriumi Rygoje (1902–1913). Buvo Lietuvių pašalpos draugijos pirmininkas (1903–1904), įkūrė muzikos teatro draugiją „Kanklės“ (1904–1914), įsteigė laikraštį „Rygos garsas“ (1904–1914), lietuvišką knygyną (1905–1920). Dalyvavo Vilniaus Didžiajame Seime (1905). Šeduvoje įsteigė žemės ūkio mašinų dirbtuves (1913). Mobilizuotas į Rusijos armiją, dirbo Turkestane (1914–1918). Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas Susisiekimo inspekcijos vyresniuoju inspektoriumi (1919), vėliau – Technikos inspekcijos (nuo 1924) ir Statybos inspekcijos (nuo 1925) vyr. inspektorius. Lietuvos atkūrimo komisaras (1922–1923). Vertėsi privačia praktika (nuo 1931). Leido lietuviškas knygas, Sankt Peterburge išleido lietuvišką žemėlapį „Žemėlapis lietuviškai latviško krašto“ (1900), „Technikos žodynėlį“ (1920), „Lietuvos statybos ir puošybos pavyzdžių albumą“ (1925), vadovėlį „Astronomijos“ (1907). Įvairiais slapyvardžiais bendradarbiavo draudžiamoje lietuviškoje spaudoje („Varpe“, „Ūkininke“, „Vienybėje lietuvninkų“ (1894–1904) ir kitur). Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1912).

 

69

Mirė Jurgis Bobelis (58), 1954 03 28 Čikagoje (JAV), emigracijoje. Gimė 1895 04 23 Kalvarijoje. Lietuvos karinis veikėjas, pulkininkas (1926).
Baigė Peterhofo antrąją karo mokyklą (1917). Mobilizuotas į Rusijos armiją, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Po karo grįžo į Lietuvą (1918 12), savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Mokomosios kuopos vadas (1919). Tarnavo Generaliniame štabe (1919–1926). Baigė Lietuvos universitetą (1924) ir Aukštuosius karininkų kursus (1925). Aštuntojo pėstininkų pulko vadas (1926–1927). Ypatingųjų reikalų karininkas prie krašto apsaugos ministro (1927–1936), Krašto apsaugos ministerijos įstatymų redakcinės komisijos pirmininkas (1933–1936). Dėstė Karo mokykloje, Aukštuosiuose karininkų kursuose, Aukštojoje policijos mokykloje. Kauno miesto ir Kauno apskrities karo komendantas (1937–1940). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, ypatingųjų reikalų karininkas (1940 06), Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 179-osios šaulių divizijos kadrų skyriaus viršininkas (nuo 1940 09). Pasiųstas į Frunzės karo akademiją Maskvoje (1940). Ten suimtas (1941), kalintas Rygoje. Kilus Sovietų Sąjungos–Vokietijos karui, pabėgo. Kauno miesto ir apskrities komendantas (1941), įsteigė Kauno getą. Butų valdybos viršininkas (1942–1944), vertėsi ir advokato praktika. Artėjant Rytų frontui ir su juo grįžtant Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944). Fronteno (Vokietija) lietuvių komiteto pirmininkas (1945). Liudvigsburge JAV kariuomenės Vakarų Vokietijoje štabo vertimų skyriaus viršininkas (1947–1948). Persikėlė į JAV (1948). Čikagoje Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos pirmininkas (1949–1953). Apdovanotas Vyčio kryžiaus V (1920), IV (1923) laipsnio ir Ldk Gedimino III (1937) laipsnio ordinais, Savanorio medaliu (1928). Sūnus – gydytojas Kazys Bobelis (gim. 1923).

 

Pasaulyje

 

167

Baigėsi Krymo karas. 1856 03 28 Paryžiuje pasirašyta Rusijos ir sąjungininkių (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Osmanų imperijos ir Sardinijos) taikos sutartis, kuria buvo baigtas Krymo karas (1854–1856).

 

431

Gimė Janas Amosas Komenskis (Jan Amos Komenský), 1592 03 28 Nivnicoje (dab. Čekija). Čekų pedagogas, humanistas, mokslinės didaktikos pradininkas, klasinės mokymo sistemos išradėjas.
Mirė (78)1670 11 15 Amsterdame (Nyderlandai).

 

155

Gimė Maksimas Gorkis, 1868 03 28 Žemutiniame Naugarde (Rusija). Rusų rašytojas ir publicistas, socialistinio realizmo literatūros pradininkas.
Mirė (68) 1936 06 18 Maskvoje.

 

 

Kovo 29-oji

 

LIETUVOS ĮSTOJIMO Į NATO DIENA. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu kovo 29-oji paskelbta (2004 04 01) atmintina valstybės diena. Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

 

19

Lietuva tapo NATO nare. 2004 03 29 Vašingtone Lietuvos Ministras Pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas perdavė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos ratifikacinius raštus saugoti JAV Vyriausybei. Lietuva narystės tarptautinėje gynybinėje sąjungoje NATO siekė nuo Nepriklausomybės atkūrimo (1991). Lietuva prisijungė prie Partnerystės taikos labui (PfP) iniciatyvos, buvo įsteigta Lietuvos misija prie NATO (1997), numatytas narystės veiksmų planas (1999), koordinatoriumi paskirtas Giedrius Čekuolis (2000). NATO pakvietė derybų (2001), buvo pasirašyti Vašingtono sutarties protokolai (2003), pradėta Lietuvos ir NATO sutarties ratifikacija (2004 03 01). Ratifikaciją pasirašė Lietuvos Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas (2004 03 11).

 

146

Gimė Juozapas Šnapštys-Margalis, 1877 03 29 Derveliuose (Rozalimo vls., dab. Pakruojo r.). Kunigas (1900), poetas, vertėjas.

Mokėsi Panevėžio ir Šiaulių gimnazijose, baigė Žemaičių (Kauno) kunigų seminariją. Kunigavo Kurše (dab. Latvijos regionas), Bauskėje (dab. Latvija), Akmenėje, Tauragnuose, Kaune, Sudeikiuose. Telkė kaimo jaunimo chorus, scenos mėgėjų būrelius. Dirbo Kaune, laikraščio „Vienybė“ redakcijoje (1918–1920). Bendradarbiavo „Tėvynės sarge“ (nuo 1899), „Lietuvių laikraštyje“ (nuo 1905), savaitraštyje „Šaltinis“, žurnale „Draugija“ ir kt. Eilėraščiuose aprašoma Lietuvos gamta, aukštinama lietuvybė ir tikėjimas. Išleido poezijos rinkinius „Volungė“ (1900), „Volungė ir vieversėlis“ (1907), „Ašarėlės“ (1918), „62 sakmės“ (1918). Parašė pjeses „Mūsų bajorai“ (1904) ir „Betliejaus stainelė“ (1910). Išvertė Ivano Krylovo ir Adomo Mickevičiaus kūrinių. Mirė (43) 1921 03 24 Sudeikiuose (dab. Utenos r.), palaidotas ten pat bažnyčios šventoriuje. Jo vardu pavadintos gatvės Sudeikiuose ir Šeduvoje (abi Radviliškio r.).

 

287

Mirė Mykolas Beržanskis (44), 1736 03 29 Pašiaušėje (dab. Kelmės r.). Gimė 1691 07 03 Žemaitijoje. Pašiaušės jėzuitų kolegijos rektorius.
Vilniuje dėstė retoriką (1722–1723), čia pastatytos (1723) dvi jo dramos – „Lemtingi dieviškos meilės ženklai virš Romos“ (lot. k.) ir „Karalių gėlė“ (lot. k.).

 

Pasaulyje

 

49

Pirmą kartą pasiektas Merkurijus. 1974 03 29 JAV kosminis aparatas „Mariner 10“ praskrido pro Merkurijaus planetą.

 

 

Kovo 30-oji

 

284

Gimė Povilas Ksaveras Bžostovskis, 1739 03 30 Mosare (dab. Baltarusija). Kunigas (1763), reformatorius, prelatas.

Romoje studijavo teologiją (1763). Lietuvos didysis raštininkas (1762–1774), Lietuvos referentas (1774–1784). Vilniaus kanauninkas (1774–1787), Turgelių (1798–1824) ir Rukainių (1825–1827) klebonas. Įsigijo Merkinės dvarelį, jį pavadino Paulava. Jame lažą pakeitė činču (1769), įkūrė valstiečių savivaldos bendruomenę, vadinamą Paulavos (arba Pavlovo) respublika. Reforma padidino dvaro pajamas dvigubai ir parodė rinkos sąlygomis grįstų dvarininkų ir valstiečių santykių ekonominę naudą. Apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu (1767). Mirė (88) 1827 11 17 Rukainiuose (dab. Vilniaus r.), ten ir palaidotas. Jo vardu pavadintos gatvės Šalčininkuose ir Turgeliuose (Šalčininkų r.).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

162

Gimė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, 1861 03 30 Puziniškiuose (dab. Panevėžio r.). Rašytoja, publicistė, daraktorė, knygnešė, visuomenės veikėja.

Mintaujoje (dab. Jelgava, Latvija) baigė vokiečių aukštesniąją mokyklą (1878). Deltuvoje (dab. Ukmergės r.), Tiškevičiaus dvare, lankė bitininkystės kursus (1885). Platino lietuvišką spaudą (nuo 1889), pradėjo rašyti į laikraščius „Varpas“, „Ūkininkas“. Ėmėsi daraktorės darbo, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Įsteigė „Žiburėlio“ draugiją neturtingiems moksleiviams ir kultūros darbuotojams remti (1893). Palangoje režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ (1899). Pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo pirmininkė (1907). Viena Lietuvių moterų sąjungos (1908) ir Lietuvos moterų sąjungos (1922) steigėjų. Dirbo dienraščio „Lietuvos žinios” redakcijoje (1909–1913). Pirmojo pasaulinio karo pradžioje išlaikė felčerio egzaminus ir pradėjo dirbti vaistinėje. Priklausė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai, buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą (1920). Pirmininkavo pirmajam posėdžiui kaip vyriausia Steigiamojo Seimo atstovė. Mokė Panevėžio gimnazijoje (1919–1924). Parašė apysaką „Vilkienė“ (1894), apsakymus „Motina“ (1898), „Žemaitė“ (1900), „Šių dienų paveikslėlis" (1901), „Idilė“ (1901), „Vaišnorienė“ (1901), „Kodėl čia tavęs nėra?“ (1902), „Homo sapiens“ (1903), „Iš gyvenimo verpetų“ (1903), „Dievui atkišus“ (1905). Išleido apsakymų rinkinėlį „Krislai“ (1905), „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“ (2 d., 1922–1924), dokumentinį kūrinį „Karo meto dienoraštis“ (2 d., 1925–1931). Rašė publicistinius ir literatūros kritikos straipsnius. Apdovanota Ldk Gedimino III (1929) ir I (1936) laipsnio ordinais. Mirė (82) 1943 06 14 Panevėžyje, ten ir palaidota. Išleisti „Raštai“ (1 t., 1947; 6 t., 1966–1968). Panevėžio miesto garbės pilietė (po mirties, 2011).

 

256

Mirė Jonas Kristupas Glaubicas (apie 67), 1767 03 30 Vilniuje. Gimė apie 1700 Šveidnice (dab. Lenkija). Architektas, vėlyvojo baroko atstovas, Lietuvos baroko kūrėjas.
Mažai žinoma jo biografija, architektūrą greičiausiai studijavo Pietų Vokietijoje. Gyvendamas Vilniuje, buvo vietos evangelikų liuteronų tarybos narys ir architektas (iki 1737). Paskirtas Vilniaus miesto architektu (1737). Po XVIII a. pr. Vilniaus gaisrų ėmė aktyviai projektuoti, atstatinėti, rekonstruoti sostinę. Projektavo daugelį Vilniaus bei kitų miestų bažnyčių, cerkvių, dvarų, gyvenamųjų namų ir kitų pastatų. Žymiausi kūriniai – Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia (1737–1744), Vilniaus šv. Jono Krikštytojo (1738–1749), Vilniaus šv. Jonų bažnyčia (1738–1749), Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčia (1741–1743), Polocko šv. Sofijos soboras (1748–1749), Vilniaus rotušės bokštas (1749–1753), Vilniaus šv. Dvasios cerkvė (po 1749), Žemaičių (Varnių) kunigų seminarija (1755), Vilniaus bazilijonų vienuolynas (1761) ir kt. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

60

Mirė Vosylius Sezemanas (79), 1963 03 30 Vilniuje. Gimė 1884 05 30 Vyborge (Rusija). Filosofas, vertėjas, kritinio realizmo atstovas, profesorius (1919).
Baigė Jekaterinos vokiečių gimnaziją Sankt Peterburge (Rusija, 1902). Studijavo Sankt Peterburgo karinėje medicinos akademijoje (1902–1903), studijas nutraukė ir įstojo į Sankt Peterburgo universitetą (baigė 1909). Studijas tęsė Marburgo ir Berlyno (abu Vokietijoje) universitetuose (1909–1911). Dirbo Sankt Peterburge įvairiose mokyklose (iki 1913), vėliau – Sankt Peterburgo universitete (su pertrauka, 1913–1917), Viatkos pedagoginiame institute (Rusija, 1918), Saratovo universitete (Rusija, 1919–1921) ir Sankt Peterburgo meno institute (1921). Trumpai gyveno Helsinkyje (nuo 1921), vėliau – Berlyne (Vokietija). Pakviestas į Lietuvą, dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1923–1940), vėliau – Vilniaus universitete (1940–1950). Sovietų valdžios apkaltintas antisovietine veikla ir ryšiais su sionistinėmis organizacijomis, nuteistas 15 metų ir ištremtas į Taišeto lagerį Irkutsko srityje (dab. Rusija). Amnestuotas grįžo į Lietuvą, toliau dėstė Vilniaus universitete (1958–1963). Nagrinėjo pažinimo, etikos, estetikos problemas, tyrė moderniąsias Vakarų Europos filosofijos sroves. Rašė rusų, lietuvių, vokiečių kalbomis. Išleido veikalus „Pažinimo problema“ (3 d., 1926–1930), „Estetika“ (1970), vadovėlį „Logika“ (1929), filosofijos istorijos darbų. Prisidėjo prie filosofijos lietuviškos terminijos kūrimo. Išvertė į lietuvių kalbą Aristotelio veikalą „Apie sielą“ (1959). Išleisti „Raštai“ (1987, 1997). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

 

Pasaulyje

 

277

Gimė Franciskas Goja (Francisco José de Goya y Lucientes), 1746 03 30 Fundetode (Ispanija). Ispanų dailininkas ir grafikas.
Mirė (82) 1828 04 16 Bordo (Prancūzija).

 

170

Gimė Vincentas van Gogas (Vincent van Gogh), 1853 03 30 Grot Zunderte (Nyderlandai). Olandų tapytojas, postimpresionistas, grafikas.
Mirė (37) 1890 07 29 Over siur Uaze (Prancūzija).

 

 

Kovo 31-oji

 

348

Gimė Pilypas Ruigys, 1675 03 31 Katniavoje (dab. Zavetis, Kaliningrado sr., Rusija). Evangelikų liuteronų kunigas, kalbininkas, raštijos darbuotojas.
Mokėsi Karaliaučiaus universitete (dab. Kaliningradas, Rusija, nuo 1692), gyveno Kaune (1695–1698). Paskirtas Valtarkiemio evangelikų liuteronų kunigu (1708). Parašė veikalą „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimai“ (lot. k., 1708, išleista vok. k., 1747). Veikale palaikė reikalavimą gryninti ir ugdyti bendrinę lietuvių kalbą, rėmėsi gyvąja liaudies kalba ir tautosaka. Darbe aptarė baltų kalbas ir tarmes, pabrėžė ypatingą jų giminystę. Pirmą kartą išspausdino 3 lietuvių liaudies dainas, paskelbė patarlių, mįslių, retesnių posakių. Parašė „Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną“ (vok. k., 1747). Su kitais parengė Naująjį Testamentą (1727), giesmyną (1732), vertė ir redagavo Bibliją (1735). Mirė (74) 1749 04 06 Valtarkiemyje (dab. Olchovatka, Kaliningrado sr., Rusija).

 

149

Gimė Antanas Maciejauskas, 1874 03 31 Pasvaliečiuose (Pabiržės vls., dab. Biržų r.). Inžinierius, visuomenės veikėjas, leidėjas.

Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) technikos institutą (1898). Vadovavo Petro Vileišio įsteigtoms mechanikos dirbtuvėms Vilniuje (1900), vėliau dirbo fabrikų inspektoriumi Rygoje (1902–1913). Buvo Lietuvių pašalpos draugijos pirmininkas (1903–1904), įkūrė muzikos teatro draugiją „Kanklės“ (1904–1914), įsteigė laikraštį „Rygos garsas“ (1904–1914), lietuvišką knygyną (1905–1920). Dalyvavo Vilniaus Didžiajame Seime (1905). Šeduvoje įsteigė žemės ūkio mašinų dirbtuves (1913). Mobilizuotas į Rusijos armiją, dirbo Turkestane (1914–1918). Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas Susisiekimo inspekcijos vyresniuoju inspektoriumi (1919), vėliau – Technikos inspekcijos (nuo 1924) ir Statybos inspekcijos (nuo 1925) vyr. inspektoriumi. Lietuvos atkūrimo komisaras (1922–1923). Vertėsi privačia praktika (nuo 1931). Leido lietuviškas knygas, Sankt Peterburge išleido lietuvišką žemėlapį „Žemėlapis lietuviškai latviško krašto“ (1900), vadovėlį „Astronomijos“ (1907), „Technikos žodynėlį“ (1920), „Lietuvos statybos ir puošybos pavyzdžių albumą“ (1925). Įvairiais slapyvardžiais bendradarbiavo draudžiamoje lietuviškoje spaudoje („Varpe“, „Ūkininke“, „Vienybėje lietuvninkų“ (1894–1904) ir kitur). Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1912). Mirė (75) 1950 03 28 Daumėnuose (Biržų r.), palaidotas Pabiržėje (Biržų r.).

 

143

Gimė Petras Kalpokas, 1880 03 31 Miškinėje (Panemunėlio vls., dab. Biržų r.). Dailininkas tapytojas, profesorius (1945).

Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) ir Rygos gimnazijose bei Odesos (dab. Ukraina) dailės mokykloje (1898–1900). Studijavo Miunchene (Vokietija, 1904–1909). Dalyvavo parodose (nuo 1905), surengė individualių parodų. Keliavo po Europą mokydamasis tapybos ir užsiimdamas kūryba (nuo 1908). Grįžo į Lietuvą (1920), dėstė Kauno meno mokykloje (nuo 1922), vadovavo Tapybos studijai (1929–1940), dėstė tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (1941–1945). Kūryboje vyrauja peizažai („Auksiniai berželiai“ (1907), „Upelis pavasarį“ (1907), „Miško kelias“ (1912), „Šveicarijos peizažas“ (1921) ir kt.) ir portretai (nutapė Jono Jablonskio, Salomėjos Neries, Vytauto Didžiojo, šv. Zitos ir kt. portretus). Nutapė kompozicijų, freskų, plakatų. Parašė „Tapybos technikos vadovėlį“ (1930). Mirė (65) 1945 12 05 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Biržuose ir Kaune. Sūnus – tapytojas Rimtas Kalpokas (1908–1999).

 

238

Mirė Antanas Tyzenhauzas (52), 1785 03 31 Varšuvoje. Gimė 1733 Žaludkuose (dab. Baltarusija). Abiejų Tautų Respublikos veikėjas, ekonomikos reformatorius, mecenatas.

Baigė Vilniaus jėzuitų kolegiją. Nuo Gardino (dab. Baltarusija) pavieto išrinktas ATR Seimo atstovu (1761), Gardino seniūnas ir karališkųjų ekonomijų valdytojas (nuo 1765), vėliau – karaliaus rūmų iždininkas. ATR senatorius (nuo 1775). Keliavo po Vakarų Europą semdamasis idėjų šalies reformoms (1777–1778). Gardine įkūrė pirmąjį šalyje botanikos sodą, gamtos istorijos kabinetą ir biblioteką, matininkų mokyklą, parsigabeno orkestrą, baletą, aludarių ir vaistininkų. Iš Vilniaus į Gardiną perkėlė Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą (nuo 1775). Aktyviai tvarkė Šiaulių ekonomiją (1765–1780), kurioje dėl drastiškų valdymo priemonių išprovokavo valstiečių sukilimą. Po sukilimo nušalintas nuo visų užimamų pareigų, teistas (1783), atimtos visos privilegijos ir dvarai (1784).

 

Pasaulyje

 

338

Gimė Johanas Sebastianas Bachas (Johann Sebastian Bach), 1685 03 31 Eizenache (Saksonija-Eizenachas, dab. Vokietija). Vokiečių baroko epochos kompozitorius, vargonininkas.
Mirė (65) 1750 07 28 Leipcige (Saksonija, dab. Vokietija).

 

291

Gimė Francas Jozefas Haidnas (Franz Joseph Haydn), 1732 03 31 Rorau (Austrija). Austrų kompozitorius, klasikas.
Mirė (77) 1809 05 31 Vienoje (Austrija).

 

▲ Parengta ir nuolatos skelbiama nuo 2011 03