Romualdas Ozolas „Per lėtinį bankrotą (Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai)“, UAB „Diemedžio“ leidykla, 2011 m., 312 p.   Knygos kaina leidykloje – 0,99 EUR (3,42 Lt)

APRAŠYMAS

„Per lėtinį bankrotą“ yra knygų „Į saulėlydžių krantą“ (2008), „Paskui greičiausią pelną“ (2008), „Nepriklausomybė alternatyvų neturi“ (2009) ir „Ant imperijos slenksčio“ (2010) tęsinys. Ypatingas tęsinys: šia knyga baigiamas kasdienių pastabų ir įžvalgų ciklas, apimantis 2004–2010 metus – nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą iki metų, kai pagaliau paskirtas pirmasis Sąjungos prezidentas ir pirmoji užsienio reikalų ministrė.

„Viešojoje erdvėje neakcentuojama, kad euro zonos valstybės klimpsta į skolas, padėtis toliau tik blogėja, o Europos centrinio banko prezidentas Žanas Klodas Trišė (Jaen Claud Trichet) kalba apie tai, jog bankas dėl beribio skolinimosi prarado galią valdyti infliaciją. Tai reiškia ne ką kita, kaip euro projekto žlugimą. Ne veltui į nacionalinės valiutos ambicijomis be amunicijos paremto euro projektą apologetai žiūri nebe taip priešiškai, bent jau aptilę.

Šešiolikos euro zonos valstybių narių biudžeto deficitas pernai siekė 6,4 proc. BVP, nors 2008-aisiais buvo vos 2 proc. BVP. Šiemet jis išaugs iki 10 proc. Graikijos biudžeto deficitas siekia 12,7 proc. BVP. Jai nurodyta gelbėtis pačiai. Ispanija, Portugalija, Airija, net euro zonai nepriklausanti Jungtinė Karalystė patiria problemų, sekinančių pasitikėjimą euru kaip tarptautinio atsiskaitymo valiuta.

Ar įmanoma konsoliduoti pastangas išlaikyti eurą kaip ES vienijantį faktorių, kai pats Europos gyvenimo būdas ir gerovės filosofija verčia skolintis iki ES iždo dugno?“
 

Atgal

Viršun