Liepos 1-oji

Pasirašyta Liublino unija. 1569 07 01 Liubline (Lenkija) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės atstovai pasirašė Liublino uniją. Derybos Liubline tarp LDK ir Lenkijos Karalystės delegacijų vyko nuo 1569 01 10. LDK delegacija nepatenkinta Lenkijos ponų siekiu inkorporuoti LDK į Lenkijos sudėtį iš derybų buvo pasitraukusi. Jas atnaujino po to, kai valdovo Žygimanto Augusto įsakais (1569 03–06) LDK priklausiusios Kijevo, Braclavo, Volynės, Palenkės vaivadijos buvo prijungtos prie Lenkijos. Dėl karo su Rusija LDK negalėjo pasipriešinti Lenkijai karine jėga, todėl  sugrįžo į Liubliną tęsti derybų (1569 06 06). Jų metu LDK atstovams pavyko pasiekti, kad LDK būtų traktuojama kaip lygiateisė Lenkijos Karalystės partnerė. Sutartį patvirtino Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (1569 07 04). Sutartis skelbė, kad Lenkijos karalystė ir LDK sudaro vieną Respubliką su vienu valdovu, vienu įstatymų leidžiamuoju organu (Seimu) ir bendra užsienio politika. Bendroje valstybėje LDK išlaikė pavadinimą, herbą, teritoriją, valdymo aparatą, iždą, įstatymus, teismus ir kariuomenę. Lenkijos Karalystės bajorai negalėjo gauti valstybinių tarnybų LDK. Galiojo Lietuvos Statutas. Po unijos padidėjo lenkų bajorijos ir lenkiškos kultūros skverbimasis į LDK. Sukurtoji Abiejų Tautų Respublika, viena iš didžiausių Europos valstybių, gyvavo iki Trečiojo šios valstybės padalijimo (1795), kurį įvykdė Austrija, Prūsija ir Rusija.

Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. 1539 07 01 pradėti švęsti Žemaičių Kalvarijos Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsilankymo atlaidai. Žemaičių Kalvarija tapo svarbiausiu Žemaičių vyskupystės dvasiniu traukos centru.

Atidarytas Kauno zoologijos sodas. 1938 07 01 oficialiai atidarytas Kauno zoologijos sodas. Prof. Tado Ivanausko sutelkta iniciatyvinė grupė ėmė rūpintis pirmojo Lietuvos zoologijos sodo kūrimu, tam buvo įkurta Kauno zoologijos sodo akcinė bendrovė (1935 05 03). Zoologijos sodui parinktas Girstupio upelio slėnis Ąžuolyne, 15 ha ploto teritorija. Per trejetą metų buvo pastatyti visi reikiami statiniai, įrengti voljerai. Kai kuriuos gyvūnus pavyko surinkti Lietuvoje, kitus dovanojo gretimų valstybių zoologijos sodai. Atidarymo metu buvo tik 40 gyvūnų, daugiausia vietinių, tačiau jau po metų jų pagausėjo iki 150. Lankytojai tada galėjo pamatyti kupranugarį, zebrų, asilų, Australijos dingų, beždžionių kapucinų, stumbrų, fazanų, papūgų. Po Antrojo pasaulinio karo buvo telikę 42 gyvūnai. Dabar zoologijos sodas susideda iš 11 skyrių, juose dirba virš 130 darbuotojų. Čia laikoma apie tris tūkstančius (2877) gyvūnų, kurie atstovauja 280 rūšių.

Antisovietinio partizaninio karo pradžia. 1944 07 01 Lietuvos laisvės armija (įkurta 1941 12) paskelbė karo padėtį, išleido įsakymą dislokuoti savo padalinius miškuose ir ruoštis partizaniniam karui prieš sovietinę okupaciją, už Lietuvos nepriklausomybę. LLA deklaravo, kad neturi nei mažiausio pasitikėjimo kuria nors kaimynine valstybe, Lietuvos likimą siejo ne su kitų didžiųjų valstybių likimu, bet su didžiausiomis savo ir kitų lietuvių pastangomis. Visa LLA buvo padalyta į du padalinius: veikiantįjį sektorių (VS), pavadintą „Vanagais“, ir organizacinį sektorių (OS). „Vanagai“ – tai ginkluoti partizanai, OS – sėslieji partizanai, užsiimantys veikiančiojo sektoriaus aprūpinimu maistu, transportu, informacija, ryšiais.

Gimė Albertas Stanislovas Radvila, 1593 07 01 Olykoje (dabar Ukraina). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjas.

Būdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris (nuo 1619) ir didysis kancleris (nuo 1623), dalyvavo sudarant visas didžiąsias Abiejų Tautų Respublikos sutartis. Patriotas, visada gynęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reikalus. Mirė (63) 1656 11 12 Gdanske (Lenkija).

Mirė Liudas Gira (61), 1946 07 01 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1884 08 27 Vilniuje. Poetas, dramaturgas, publicistas, vertėjas, valstybės veikėjas.

Be šventinimų baigė Vilniaus kunigų seminariją (1905). Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje – „Vilniaus žiniose”, „Lietuvos ūkininke“, „Viltyje“. Sekretoriavo Vilniaus Didžiajame Seime (1905), dalyvavo kuriant Lietuvių mokytojų sąjungą (1905) ir Lietuvių mokslo draugiją (1907). Redagavo almanachą „Švyturys“ (1911–1912), įsteigė ir redagavo pirmąjį lietuvių literatūrinį žurnalą „Vaivorykštė“ (1913–1914). Vilniaus karinis komendantas ir savanorių būrio vadas (1918). Bolševikų kalintas Daugpilyje (1919). Pirmasis Lietuvos saugomo šefas (1919). Kauno teatro direktorius (1922–1926), Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretorius, Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas (1936–1939). Sovietams okupavus Lietuvą, kolaboravo vadinamojoje Liaudies vyriausybėje, buvo paskirtas Lietuvos švietimo vicekomisaru (1940–1941). Po 1941 Birželio 23-iosios antisovietinio sukilimo evakavosi į SSRS gilumą. Dirbo Maskvoje ir Penzoje, vėliau paskirtas 16-osios Lietuviškosios divizijos kapitonu. Sunkai sirgdamas grįžo į Vilnių (1945). Išleido keliolika poezijos kūrinių, iš jų žymesni „Dul dul dūdelė“ (1909), „Smurtas ir ryžtas“, parašė pjeses „Kerštas“ (1910), „Paparčio žiedas“ (1928) ir kt. Parašė studiją „Lietuviškosios eilėdaros kūrimosi raida 16–18 a." (1934). Jo vardu Lietuvoje pavadinta 20 gatvių.

Mirė Adomas Jurgis Čartoriskis (91), 1861 07 01 Montfermėjuje (Prancūzija), palaidotas Sieniave (dab. Lenkija). Gimė 1770 01 14 Varšuva. Valstybės veikėjas, politikas, sukilėlis, mecenatas.

Kovėsi prieš prorusišką Targovicos konfederaciją (1792–1793), pralaimėjęs pasitraukė į Vakarų Europą. Gelbėdamas turtus pradėjo tarnauti Rusijos imperatorienės Jekaterinos II dvare (nuo 1795). Imperatoriaus Aleksandro I patarėjas (nuo 1801), Rusijos Slaptojo komiteto narys (1801–1803), Rusijos užsienio reikalų ministras (1804–1806), Rusijos Senato ir Valstybės tarybos narys (nuo 1805). Kūrė Lenkijos atkūrimo planus ir kartu su Aleksandru I mėgino juos įgyvendinti (1801 ir 1811). Pirmasis Vilniaus Imperatoriškojo universiteto ir Vilniaus švietimo apygardos kuratorius (1803–1824). Po Napoleono I karinės nesėkmės Rusijoje prisidėjo prie Lenkijos karalystės atkūrimo (1812), Lenkijos senatorius vaivada (1815–1830) ir Administracinės tarybos narys. 1830–1831 sukilimo Laikinosios vyriausybės pirmininkas (1831). Sukilimui pralaimėjus pasitraukė į Vakarų Europą, apsigyveno Prancūzijoje (nuo 1830). Išleido knygas „Lenkų dainius“ (lenkų k., 1840), „Atsiminimai“ (pranc. k., 2 t. 1887), „Atsiminimai kunigaikščio Adomo Čartoriskio ir jo korespondencija su imperatoriumi Aleksandru“ (lenkų k., t. 2, 1904–1905).

PASAULYJE

Gimė Gotfrydas Leibnicas (Gottfried Wilhelm Freiherr von Leibniz), 1646 07 01 Leipcige (Vokietija). Vokiečių filosofas ir matematikas. Mirė (70) 1716 11 14 Hanoveryje (Vokietija).

Liepos 2-oji

Prasideda Didieji Žemaičių Kalvarijos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai. 1649 07 02 iš Liublino dominikonų vienuolyno į Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčią buvo atgabenta Šv. Kryžiaus relikvija. Anksčiau iš Romos į Žemaičių Kalvariją atgabentas Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas (1643 paskelbtas stebuklingu), pastatyta nauja Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, 1637 įkurtas įkurtas Kryžiaus kelias: 7 km, 20 stočių. 1639 popiežius Urbonas III, Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus prašymo, kai kurioms Kalvarijų koplyčioms suteikė atlaidus. Ankstesnieji atlaidai išaugo į kasmet liepos 2–12 švenčiamus atlaidus. Jų metu Šv. Mišias kiekvieną dieną aukoja visi Lietuvos vyskupai, Šventojo Sosto Apaštališkasis Nuncijus, Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje giedami mišparai, vyksta eucharistinės procesijos aplink Baziliką ir Kryžiaus kelyje.

Gimė Jonas Balys, 1909 07 02 Krasnavoje (Kupiškio vls., dab. r.). Etnologas, tautosakininkas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius (1946).

Baigė Panevėžio mokytojų seminariją (1928). Studijavo Lietuvos, Graco, Vienos ir Helsinkio universitetuose (1933). Vienos universitete gavo filosofijos daktaro laipsnį (1933). Suomijoje gilinosi į komparatyvistikos problemas, sistemino pasakas. Dėstė Vytauto Didžiojo universitete (1934–1935). Lietuvių tautosakos archyvo vedėjas (1935–1944). 1944 pasitraukė į Vokietiją, dirbo Vokiečių liaudies dainų archyve. Dėstė Pabaltijo universitete. Baltijos universiteto ekstraordinarinis profesorius (1946–1948), Indianos universitete instruktorius (1948–1952), Arktikos Instituto mokslinis bendradarbis (1952–1954), Kongreso Bibliotekos Vašingtone tarnyboje kaip Baltijos srities specialistas (1956–1981). Vadovavo Lituanistikos institutui (1964–1967), VLIK vicepirmininkas (1979–1981). Susistemino apie 16 tūkst. autentiškų spausdintų ir Lietuvių mokslo draugijos fonduose bei Lietuvių tautosakos archyve saugomų rankraštinių lietuvių pasakų bei sakmių variantų, išleido veikalų lietuvių etnologijos temomis. Iš jų žymesni „Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas“ (1936), „Lietuvių liaudies baladės“ (1938), kartu su H. Biezaju „Baltų mitologija“ (vok. k., 1965). Išleisti „Raštai“ (5 t., 1998–2004). Apdovanotas Ldk Gedimino IV laipsnio ordinu (1999). Mirė (102) 2011 09 09 JAV, emigracijoje.

Mirė Jonas Goštautas (70), 1871 07 02 Rufeke (Prancūzija). Gimė 1800 07 03 Šileliuose (netoli Baisogalos). Dvarininkas, sukilėlis, rašytojas.
Baigė Kėdainių gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete (iki 1823).Gyveno tėviškėje (nuo 1823), buvo Šiaulių apskrities žemės ribų teisėjas. Aktyviai dalyvavo antirusiškame 1831 m. sukilime, Baisogaloje suorganizavo sukilėlių būrį. Vadovavo Šiaulių apskrities sukilėlių raitininkams. Sukilimui pralaimėjus, pasitraukė į Prancūziją, kurioje išleido anoniminę atsiminimų knygą „Ponas Teisėjaitis, arba Pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją“ (lenk. k., 1839). Savo raštuose ir darbuose pasisakė už baudžiavos panaikinimą ir Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą. Dalyvavo Poznanės sukilime (1848).

PASAULYJE

Gimė Hermanas Hesė (Hermann Hesse), 1877 07 02 Kalve (Vokietijoje). Vokiečių ir šveicarų poetas, dailininkas.
Mirė (85) 1962 08 09 Montagnoloje (Šveicarijoje).

Liepos 3-ioji

Žygio link Žalgirio mūšio vietos pradžia. 1410 07 03 jungtinė Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė pradėjo žygį prieš Kryžiuočių ordiną. Žygis pasibaigė lemiamu Žalgirio mūšiu liepos 15-ąją, kuriame buvo sutriuškinta Kryžiuočių ordino kariuomenė.

Gimė Mykolas Beržanskis, 1691 07 03 Žemaitijoje. Rašytojas.
Studijavo Vilniaus universitete. Dirbo pamokslininku Vilniuje ir Kražiuose. Pašiaušės jėzuitų kolegijos rektorius. Vilniuje dėstė retoriką (1722–1723), čia 1723 pastatytos dvi jo dramos – „Lemtingi dieviškos meilės ženklai virš Romos“ (lot. k.) ir „Karalių gėlė“ (lot. k.). Mirė (44) 1736 03 29 Pašiaušėje (dab. Kelmės r.).

Gimė Jonas Goštautas, 1800 07 03 Šileliuose (netoli Baisogalos). Dvarininkas, sukilėlis, rašytojas.
Baigė Kėdainių gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete (iki 1823).Gyveno tėviškėje (nuo 1823), buvo Šiaulių apskrities žemės ribų teisėjas. Aktyviai dalyvavo antirusiškame 1831 m. sukilime, Baisogaloje suorganizavo sukilėlių būrį. Vadovavo Šiaulių apskrities sukilėlių raitininkams. Sukilimui pralaimėjus, pasitraukė į Prancūziją, kurioje išleido anoniminę atsiminimų knygą „Ponas Teisėjaitis, arba Pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją“ (lenk. k., 1839). Savo raštuose ir darbuose pasisakė už baudžiavos panaikinimą ir Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą. Dalyvavo Poznanės sukilime (1848). Mirė (70) 1871 07 02 Rufeke (Prancūzija).

Mirė Tadas Vrublevskis (66), 1925 07 03 Vilniuje. Gimė 1858 11 08 Vilniuje. Teisininkas, politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas, bibliotekos kūrėjas.

Mokėsi Sankt Peterburgo medicinos-chirurgijos akademijoje ir Varšuvos universitete, bet dėl anticarinės veiklos iš ten buvo pašalintas, ištremtas į Tobolsko guberniją (1881). Eksternu magistro laipsniu baigė Sankt Peterburgo universitete teisę (1886). Dirbo advokato padėjėju Sankt Peterburge. Grįžo į Vilnių ir vertėsi advokato praktika (1891). Pasižymėjo gindamas revoliucionierius teismuose (1905–1907). Po 1920 Vilniaus krašto okupacijos gynė lenkų persekiojamus lietuvius ir kitas tautines Vilniaus mažumas. Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1922). Parašė darbų istorijos, teisės, statistikos, bibliotekininkystės klausimais, bendradarbiavo lietuvių spaudoje. Sukaupė gausią ir išskirtinę biblioteką, kurią užrašė Vilniaus miestui (1925). Ji tapo šiuolaikinės Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pradininke. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

Nužudytas Vincas Grybas (50), 1941 07 03 Rotuliuose prie Jurbarko. Gimė 1890 10 03 Peleniuose (t. p. vls., dab. Šakių r.). Vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių monumentaliosios skulptūros kūrėjų.

Studijavo Varšuvos dailės mokykloje (su pertrauka 1910–1914). Mobilizuotas į Rusijos armiją (1914–1917), įsitraukė į revoliucinį judėjimą. Grįžo į Lietuvą (1918), gyveno Misiūnuose prie Ilguvos. Dalyvavo aktyvioje politinėje veikloje kaip Lietuvos socialdemokratų partijos narys (nuo 1919), palaikė ryšius su pogrindine Lietuvos komunistų partija. Šakių apskrities valdybos pirmininkas (1920–1921). Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos importo-eksporto vadovas (1922–1923). Studijavo Kauno meno mokykloje (1923–1925), Paryžiaus Didžiosios lūšnos akademijoje (1925–1928). Dalyvavo parodose (nuo 1925). Keliavo po Italiją, Vokietiją, Austriją ir Čekoslovakiją (1927–1928). Apsigyveno Meškeliūnuose ir Paežerėliuose (1928). Persikraustė Jurbarką (nuo 1929), ten įsirengė skulptūros dirbtuvę ir liejyklą. Už aktyvią veiklą prosovietinio vadinamojo „Liaudies seimo“ rinkimų kampanijoje Lietuvą okupavusios nacistinės Vokietijos kariuomenės nužudytas. Žymiausi kūriniai: Simono Daukanto skulptūra Papilėje (1928–1930), Vytauto Didžiojo paminklas Kaune (1931, atkurtas 1991), paminklas Vincui Kudirkai Kudirkos Naumiestyje (1934), „Žemaičio“ skulptūra Raseiniuose ir kt. Jo vardu pavadintos gatvės Jurbarke, Raseiniuose, Šakiuose, Tauragėje ir Vilniuje.

PASAULYJE

Gimė Francas Kafka (Franz Kafka), 1883 07 03 Prahoje. Žydų kilmės vienas įtakingiausių XX a. rašytojų.
Mirė (40) 1924 06 03 Kiele (Austrija).

Liepos 4-oji

Įkurta Lietuvos tautinė taryba. 1916 07 04 Šveicarijos mieste Lozanoje baigėsi antroji Lietuvių konferencija, vadovaujama Antano Smetonos, kurios vienas iš nutarimų buvo įkurti Lietuvos tautinę tarybą. Ji turėjo būti atstovaujama Rusijos, Lietuvos, JAV ir Šveicarijos lietuviams.

Atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. 1989 07 04 Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo įstatymą. Tuo metu VDU tapo pirmąja autonomiška aukštaja mokykla. Atkurtas pagal Harvardo universiteto (JAV) modelį. Pirmenybė teikiama plačiam, bendrauniversitetiniam išsilavinimui, tenkinančiam visapusiško asmenybės ugdymo ir šiuolaikinės visuomenės reikmes. Šiuo metu turi dešimt fakultetų, rektorius Zigmas Lydeka (nuo 2006).

Gimė Pranas Kuraitis, 1883 07 04 Pavasijuose (Būblelių vls., dab. Šakių r.). Pirmasis profesionalus filosofas lietuvis, filosofijos daktaras (1911), profesorius (1922), prelatas (1930).

Baigė Marijampolės gimnaziją (1895), studijavo Seinų kunigų seminarijoje (1899–1907) ir Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinėje akademijoje (1907–1909), filosofijos daktaro laipsniu baigė Leuveno (Belgija) universitetą (1911). Tobulinosi Miunsterio (Vokietija) universitete (1911–1912). Dėstė Seinų kunigų seminarijoje (1914–1916; 1918–1922) Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1940), Vilniaus universitete (1941–1943) ir Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje (1944–1953). Sovietinio saugumo suimtas (1953 02 20), kalintas ir nuteistas 25 metams kalėjimo. Ištremtas į Šilutės bei Kursko (Rusija) lagerius. Dėl prastos sveikatos amnestuotas (1955) ir paleistas, gyveno Aleksote (Kaune). Redagavo žurnalą „Vadovas“ (1912–1915), laikraščius „Tiesos kelias“ (1929–1940) ir kt. Laikėsi neotomizmo filosofijos, daug rašė ontologijos ir gnoseologijos klausimais. Žymiausi veikalai – „Pagrindiniai gnoseologijos klausimai“ (1930) ir „Ontologija“ (2 t., 1931–1932). Mirė (81) 1964 12 18 Aleksote (Kaune).

PASAULYJE

Prasidėjo Kursko mūšis. 1943 07 04 prie Kursko miesto Vokietijos kariuomenė puldama Sovietų Sąjungos Raudonąją armiją ir pradėjo iki rugpjūčio mėnesio trukusį mūšį, kurį pralaimėjo Raudonoji armija.

Gimė Džiuzepė Garibaldis (Giuseppe Garibaldi), 1807 07 04 Nicoje (Prancūzija). Italijos suvienytojas, jos karinis ir politinis lyderis.
Mirė (74) 1882 07 02 Kapreroje (Italija).

Liepos 5-oji

Mirė Juozapas Arnulfas Giedraitis (84), 1838 07 05 Alsėdžiuose (dab. Plungės r.). Palaidotas Varnių katedroje, širdis įmūryta Giedraičių bažnyčios presbiterijos sienoje. Gimė 1754 06 29 Kamaraučiznoje (Giedraičių vls., dab. Molėtų r.). Kunigaikštis, kunigas (1781), kanonų teisė daktaras (1790), Žemaičių vyskupas (nuo 1802).

Mokėsi Kilmingųjų kolegijoje Vilniuje, baigė Žemaičių (Varnių) kunigų seminariją (1780). Keliavo po Europos šalis (1781–1785), ilgiausiai buvo Romoje. Žemaičių vyskupijos kapitulos narys (nuo 1785), vyskupo koadjutorius su paveldėjimo teise (nuo 1791). Žemaičių vyskupas (nuo 1802). Rūpinosi krašto švietimu ir savo iniciatyva pirmasis Žemaitijoje sukūrė parapinių mokyklų tinklą (apie 70 proc. parapijų turėjo mokyklas), dalyvavo lietuvių tautiniame atgimime. Parašė studiją „Apie lietuvių tautą, kalbą ir literatūrą“ (lenk. k.; išsp. 1994), atliko Naujojo Testamento vertimą „Naujas Istatimas Jezaus Christaus Wieszpaties musu“ (1816). Biblijos draugijos narys (nuo 1813). Už paramą anticariniam 1830–1831 m. sukilimui, Rusijos valdžios nušalintas nuo pareigų.

PASAULYJE

Gimė Sesilis Rodas (Cecil John Rhodes), 1853 07 05 Hertfordshire (Didžioji Britanija). Anglų ekonomistas, kasybos magnatas ir kolonizatorius, Rodezijos kolonijos įkūrėjas ir valdytojas.
Mirė (48) 1902 03 26 Muizenberge (dab. Pietų Afrikos Respublika).

Liepos 6-oji

VALSTYBĖS DIENA (LIETUVOS KARALIAUS MINDAUGO KARUNAVIMO DIENA). Valstybės šventė. LR Seimo nutarimu (1990 10 25) liepos 6-oji paskelbta valstybės švente – Valstybės diena. Lietuvos valstybės vėliavos kėlimo diena.

Karūnuotas Lietuvos kunigaikštis Mindaugas. Įkurta Lietuvos Karalystė. 1253 07 06 popiežiaus Inocento IV įpareigotas Kulmo vyskupas Heinrichas Haidenreichas Lietuvos valdovą Mindaugą (apie 1200–1263) karūnavo Lietuvos karaliumi, o žmoną Mortą – karaliene. Tam speciailiai buvo sumūryta katedra, Rygos meistrai nukalė karūną. Lietuva tapo karalystė (1253–1263), bet po karaliaus Mindaugo nužudymo 1263 visiškai nutrauktas šios valstybingumo formos tęstinumas Lietuvoje. Tai vienas reikšmingiausių senosios Lietuvos valstybingumo žingsnių, liudijantis Lietuvos valstybės susikūrimą.

Maištininkų prieš Zigmantą Vazą sutriuškinimas. 1607 07 06 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius prie Guzovo (dab. Baltarusija) sutriuškino rokošininkus, maištavusius prieš Lenkijos ir Lietuvos valdovą Zigmantą Vazą.

Lietuva tapo Pasaulio banko narė, 1992 07 06. Svarbus Lietuvos kaip pilnavertės valstybės pripažinimas.

Gimė Ignas Musteikis, 1890 07 06 Vyžuonose Dūduose (Daugėliškio vls., dab. Ignalinos r.). Lietuvos karinis ir valstybės veikėjas, pulkininkas (1929).

Baigė Peterhofo praporščikų karo mokyklą (1915). Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos kariuomenėje. Grįžo į Lietuvą (1918), stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Buvo I pėst. pulko bataliono vadas, III pėst. pulko vadas (1919), III divizijos vadas (1920). X pėstininkų puko vadas (1921–1922), Klaipėdos krašto pasienio policijos vadas (nuo 1924). Vidaus reikalų ministras ir kartu ypatingų reikalų karininkas prie Respublikos Prezidento (1926 12 17–1929 11 30). Valstybės Tarybos narys. Laikinai ėjo krašto apsaugos ministro pareigas (1929–1930). Lietuvos banko valdybos direktorius (1929–1935). Valstybės Tarybos narys (nuo 1936). Ypatingų reikalų valdininkas prie Vidaus reikalų ministerijos (1937–1938). Išėjo į pensiją ir tapo verslininku (1939). Sovietų valdžios suimtas ir įkalintas (1940), išlaisvintas 1941 Birželio 23 sukilimo metu. Artėjant Rytų frontui ir sovietų Raudonajai armijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau – į JAV (1949. Mirė (69) 1960 02 05 Klivlende (JAV), emigracijoje. Apdovanotas Vyčio kryžiaus V laipsnio ordinu (1919) ir Ldk Gedimino I laipsnio ordinu (1929).

Gimė Janina Degutytė, 1928 07 06 Kaune. Poetė, vėlyvoji romantikė.

Baigė Kauno VII gimnaziją (1948) ir Vilniaus universitetą (1955). Dirbo bibliotekininke Tauragės vaikų bibliotekoje, dėstė rusų kalbą, vėliau dirbo sanatoriniuose vaikų namuose. Apsigyveno Vilniuje, dirbo grožinės literatūros leidykloje. Išleido 9 poezijos rinkinius, iš kurių žymesni „Ugnies lašai“ (1955), „Dienos dovanos“ (1960), „Ant žemės delno“ (1963). Jos poezijoje vyrauja atviras ir emocingas žmogus, giliai jaučiantis tiek folklorą, tiek platesnį kultūros pasaulį. Mirė (61) 1990 02 08 Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (2 t., 1988). Jos vardu pavadintos gatvės Tauragėje ir Vilniuje.

Mirė Kristijonas Gotlibas Milkus (33–34), 1807 07 06 Pilkalnyje (dab. Dobrovolskas, Kaliningrado sr.). Gimė 1773 greičiausiai Jurbarke. Mažosios Lietuvos švietėjas ir lietuvių raštijos darbuotojas.
Studijavo Karaliaučiaus universitete (nuo 1751), bet jo nebaigė. Buvo Pilkalnio bažnyčios choro vadovas. Parašė istorinę poemą „Pilkainis“, išleido lietuvių kalbos gramatiką „Lietuvių kalbos mokslo pradmenys“ (vok. k., 1800), „Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną“ (1800) ir kt. Vienas iš pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkų.

PASAULYJE

Sudegintas Janas Husas (Jan Hus). 1415 07 06 Konstancoje (Šveicarija) sudegintas Janas Husas (g. 1369) čekų kultūros veikėjas, teologas, čekų tautos nacionalinis didvyris.

Gimė Markas Šagalas (Marc Chagal), 1887 07 06 Liuznoje (prie Vitebsko, dab. Baltarusija). Žymus rusų-žydų postimpresionizmo tapytojas.
Mirė (97) 1985 03 28 Saint-Paule (Prancūzijoje).

Liepos 7-oji

Sudaryta Tilžės taika. 1807 07 07 Nemune, netoli Tilžės, Rusijos imperatorius Aleksandras I ir Prancūzijos imperatorius Napoleonas I sudarė Tilžės taiką. Tarp kitų politinių ir teritorinių pasikeitimų įkurta nuo Prancūzijos priklausoma Varšuvos Kunigaikštystė, į kurią įėjo ir Užnemunė. Taika formaliai sulaužytą Prancūzijos-Rusijos karo metu kaip Prancūzijos kariuomenė 1812 06 24 peržengė Rusijos sieną.

Panaikintas Lietuvos Statutas. 1840 07 07 Vilniaus gubernijoje galutinai įvesta Rusijos teisė ir panaikintas Lietuvos Statutas (veikė nuo 1529). Teisės pasikeitimą apsprendė 1830–1831 m. pralaimėto sukilimo padariniai. Iki panaikinimo galiojusi Trečioji Lietuvos Statutas redakcija buvo paskutinis Lietuvos valstybingumo reliktas.

Gimė Jonas Aistis-Aleksandravičius, 1904 07 07 Kampiškėse (Panemunės vls., dab. Kauno r.). Poetas ir eseistas, humanitarinių mokslų daktaras (1944).

Baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją (1927). VDU studijavo lituanistiką, dirbdamas raštininku Žemės ūkio banke. Studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Grenoblio universitete (1936–1944). Dirbo Nicos archyve ir Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje (1944–1945). Persikėlė į JAV (1946), Marianapolio kolegijoje dėstė lietuvių kalbą. Dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje (1952–1958) ir Kongreso bibliotekoje Vašingtone (nuo 1958). Savo poezijoje trapią dainiškumo intonaciją sujungė su Europos poetinės kultūros išugdytu precizinės formos jausmu. Žymiausi poezijos darbai – „Eilėraščiai“ (1932), „Užgesę chimeros akys“ (1937), esė „Dievai ir smūtkeliai“ (1935) ir „Milfordo gatvės elegijos“ (1967). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune, Rumšiškėse (Kaišiadorių r.) ir Dovainonyse (Kaišiadorių r.). Mirė (68) 1973 06 13 Vašingtone, emigracijoje, 2000 06 29 perlaidotas Rumšiškių kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Dovainionyse (Kaišiadorių r.), Kaune ir Rumšiškėse (Kaišiadorių r.).

Gimė Gintaras Beresnevičius, 1961 07 07 Kaune. Religijotyrininkas, etnologas ir prozininkas, humanitarinių mokslų daktaras (1993).

Baigė Vilniaus universitetą (1984). Dirbo Kauno politechnikos institute (1986–1989), Kultūros, filosofijos ir meno institute (nuo 1990), Vytauto Didžiojo (1990–1999) ir Vilniaus universitetuose (1995–2004). Tyrė lietuvių pagoniškąją religiją, kūrė poeziją, romanus ir eseistiką. Publikavo 17 veikalų, apie 60 mokslinių ir 500 publicistinių straipsnių. Žymesni „Baltų religinės reformos” (1995), „Kosmosas ir šventvietės lietuvių ir prūsų religijose“ (1998), „Lietuvių religija ir mitologija“ (2004) ir kt. Lietuvos religijotyrininkų draugijos pirmininkas. Sulaikytas policijos neaiškiomis aplinkybėmis mirė (45) 2006 08 06 Vilniuje, palaidotas Kauno Romainių kapinėse.

Mirė Žygimantas Augustas (51), 1572 07 07 Knišine (Lenkija), palaidotas Krokuvos Vavelio katedroje. Gimė 1520 08 01 Krokuvoje (Lenkija). Lietuvos didysis kunigaikštis (1529–1572), paskutinis Lietuvos valdovas iš Gediminaičių dinastijos, ir Lenkijos karalius (1548–1572).

Pradėjo Valakų reformą (1547) ir valstybinę girių reviziją (1559). Patvirtino II Lietuvos Statutą (1566). Valdant Žygimantui Augustui LDK palaikė gerus santykius su Krymo chanatu, Turkija (nuo 1566) ir Švedija (nuo 1568), turėjo teritorinių laimėjimų: Livonijos ordino magistras ir Rygos arkivyskupas pasidavė Žygimantui Augustui (1561), po 1561–1562 Ordino likvidacijos, daug jo žemių prijungtos prie LDK. Žygimantui Augustui valdant Lietuvoje ir Lenkijoje labiau negu kitu metu išsiplėtė reformacijos judėjimas. Žygimantas tik į valdymo pabaigą ėmė remti katalikus ir netrukdė jiems kovoti su reformacija. Vilniuje pastatydino patrankų liejyklą, išplėtė pilies arsenalą. Jo Vilniaus dvare plito humanizmo idėjos. Siekė suvienyti Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Nors pačią 1569 Liublino uniją patvirtino kaip lygiateisę abiejų valstybių federaciją, bet Todėl po unijos ėmė varžyti LDK valstybingumą. LDK valdovo Žygimanto Senojo sūnus.

Mirė Leonas Sapiega (76), 1633 07 07 Vilniuje. Gimė 1557 04 04 Ostrovne (dab. Baltarusija). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis veikėjas.

Ėjo svarbias valstybės pareigas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė sekretorius (1580), vicekancleris (1585–1589), kancleris (1589–1623), Vilniaus vaivada (nuo 1623), LDK didysis etmonas (nuo 1625). Daugiausia nusipelnė įkuriant LDK Vyriausiąjį Tribunolą (1581) ir vadovaujant III Lietuvos Statuto (1588) rengimui. Perėjęs į katalikybę, reikalavo, kad bažnyčių klebonai arba vikarai mokėtų lietuviškai. Nepritarė prievartiniam Bresto bažnytinės unijos įtvirtinimui. Neleido valdovui Zigmantui Vazai paskirti Vilniaus vyskupu lenką. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje.

Mirė Salomėja Nėris (tikr. Bačinskaitė-Bučienė) (40), 1945 07 07 Maskvoje, palaidota Kauno Karo muziejaus sodelyje (1945 07 08), perlaidota į Petrašiūnų kapines (1992). Gimė 1904 11 17 Kiršuose (Alvito vls., dab. Vilkaviškio r.). Poetė.

Baigė Vilkaviškio gimnaziją (1924) ir Lietuvos universitetą (1928). Mokytojavo Lazdijų gimnazijoje (1928–1931), privačiai mokė Kaune (1931–1934), Panevėžio valstybinėje mergaičių gimnazijoje (su pertrauka, 1934–1937), Kauno III valstybinėje gimnazijoje (1937–1940). Kolaboravo su prosovietine Lietuvos vyriausybe ir kaip vadinamojo „Liaudies Seimo“ atstovė 1940 išrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą prašyti kad Lietuvą būtų priimta Sovietų Sąjungą. Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatė (nuo 1941). Per Vokietijos-Sovietų Sąjungos karą buvo pasitraukusi į Sovietų Sąjungos gilumą, dirbo Maskvoje, Penzoje, Ufoje. Į Kauną grįžo 1944, bet staiga sunkiai susirgusi buvo išgabenta į Maskvą kur ir mirė. Jos darbai paveikti romanso poetikos, lietuvių liaudies motyvų. Paskelbė poezijos rinkinius „Anksti rytą“ (1927), „Pėdos smėlyje“ (1931), „Diemedžiu žydėsiu“ (1938), „Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945) ir kt. Išleisti „Raštai“ (3 t., 1957; 3 t., 1984). Jos vardu visoje Lietuvoje pavadinta 60 gatvių.

Mirė Vincas Krėvė-Mickevičius (71), 1954 07 07 Springfilde (JAV), emigracijoje. Gimė 1882 10 19 Subartonyse (Merkinės vls., dab. Varėnos r.). Rašytojas, valstybės veikėjas, filosofijos daktaras (1908), profesorius (1922), akademikas (1941).

Mokėsi Vilniau kunigų seminarijoje (1898–1900). Studijavo Kijevo universitete (nuo 1904), jį 1905 uždarius persikėlė į Lvovo universitetą (dab. Ukraina), kurį baigė filosofijos daktaro laipsniu (1908). Dirbo mokytoju Baku (1909–1920). Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius (1922–1940), Lituanistikos instituto direktorius (1941) ir Lietuvos mokslų akademijos prezidentas (1941). Leidinių „Skaitymai“ (1920–1923), „Tauta ir žodis“ (1924–1931), „Gaisai“ (1930–1931), „Mūsų tautosaka“ (1930–1935), „Darbai ir dienos“ (1930–1940), „Literatūra“ (1936), „Dienovidis“ (1940) redaktorius. Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas (1939–1940). Parašė eilėraščių, prozos (rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“, 1921–1922, apysaka „Raganius“, 1939), dramaturgijos („Šarūnas“, 1911, „Skirgaila“, 1922) kūrinių. Rinko ir skelbė lietuvių tautosaką. Kūrė įvairiais žanrais, derindamas realistinį pasaulio vaizdą su romantine dvasia. Žymiausi darbai – „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912), „Skirgaila“ (1938), „Šiaudinėj pastogėj“ (1940). Reiškėsi politinėje veikloje: Lietuvos Respublikos konsulas prie Azerbaidžano vyriausybės (1919–1920), kaip ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras kolaboravo vadinamojoje sovietinėje Liaudies vyriausybėje (1940). Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui, bėgdamas nuo Raudonosios armijos, emigravo į užsienį (1944). Gyveno JAV (nuo 1947), dėstė Pensilvanijos universitete. Išleisti„Raštai“ (t. 10, 1921–1930; t. 6, 1956–1961), „Rinktiniai raštai“ (t. 3, 1982). Jo vardu Lietuvoje pavadintos devynios gatvės.

Mirė Jonas Avyžius (77), 1999 07 07 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1922 05 16 Medginuose (dab. Joniškio r.). Rašytojas, publicistas, politikas, visuomenės veikėjas.

Eksternu baigė Joniškio valstybinę gimnaziją (1940). Dirbo tėvų ūkyje ir mokėsi privačiame „Kalbaneum“ institute. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje grįžus sovietų okupacijai, paimtas į Raudonąją armiją (1944), dalyvavo mūšiuose Latvijoje ir Kurše. Demobilizuotas dirbo Radijo komitete jaunimo valandėlių redaktoriumi (1945–1946). Sovietų komunistų ideologijos ruporo – laikraščio „Tiesa“ darbuotojas (1946–1947), vėliau visą gyvenimą paskyrė literatūriniam darbui (nuo 1948). LR Seimo narys (1996–1999) Tėvynės sąjungos – Lietuvos konservatorių sąraše. Kaip vyriausias šios kadencijos Seimo narys pirmininkavo pirmajam Seimo posėdžiui (1996 11 25). Sovietų Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas. Išleido 16 knygų suaugusiesiems ir apie 20 knygelių vaikams. Žymesni veikalai – „Į stiklo kalną“ (1961), „Kaimas kryžkelėje“ (1964), „Sodybų tuštėjimo metas“ (1970), „Chameleono spalvos“ (1979), „Degimai“ (1982). Sovietų Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas, Lietuvos liaudies rašytojas. Apdovanotas Ldk Gedimino III ordinu. Išleisti „Raštai“ (7 t., 1983–1985). Jo vardu pavadintos gatvės Kepaluose ir Medginuose (abu Joniškio r.).

Liepos 8-oji

Sovietinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimo pradžia. 1948 07 08 Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos nutarimu buvo nacionalizuoti visų tikybų maldos namai, kiti bažnyčių pastatai bei kulto objektai. Pradėta ateizacija, ideologinis ir fizinis Lietuvos Katalikų Bažnyčios puolimas bei naikinimas.

Mirė Adomas Stanislovas Tadeušas Naruševičius (62), 1796 07 08 Polesės Januve (Liublino vaivadija, Lenkija). Gimė 1733 10 20 Pinske (Baltarusija). Jėzuitas (1748), kunigas (1762), poetas ir istorikas, teologijos daktaras (1773).

Baigė Pinsko jėzuitų akademiją (1748), studijas tęsė Vilniaus universitete, ten pat dėstė (1751–1754). Studijavo Varšuvoje ir Lione (1758–1762). Dėstė Varšuvoje Kilmingųjų kolegijoje ir Varšuvos kadetų korpuse (nuo 1762). Paskirtas Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio patarėju istorijos klausimais (nuo 1771). Smolensko vyskupas koadjuktorius (1775–1790), LDK raštininkas (1781), ATR Nuolatinės tarybos sekretorius (1781–1786), Lucko vyskupas (nuo 1790). Parengė ir išleido ankstyvuosius Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezijos kūrinius. Žymiausias istorijos veikalas „Lenkijos istorija“ (lenk. k., 8 t., 1780–1786, 1824). Buvo surinkęs 230 tomų istorinės medžiagos, kuri vadinama „Naruševičiaus byla“. Monarchistas, pasisakęs už 1791 Gegužės 3-iosios konstituciją. Apdovanotas Šv. Stanislovo (1776) ir Baltojo erelio (1783) ordinais.

Mirė Justinas Staugaitis (76), 1943 07 08 Telšiuose, ten ir palaidotas. Gimė 1866 11 14 Tupikuose (Naumiesčio vls., dab. Šakių r.). Kunigas (1890), prelatas (1924), valstybės ir kultūros veikėjas, politikas.

Baigė Seinų kunigų seminariją (1890). Kunigavo Alytuje, Balbieriškyje, Varšuvoje ir kt. Iš Lenkijos grįžo į Lietuvą (1905), aktyviai įsitraukė į aktyvią kultūrinę veiklą. Klebonavo Lekėčiuose (dab. Šakių r.; nuo 1906), Paluonyje (dab. Prienų r.; 1912–1916), Aukštojoje Panemunėje ir Marijampolėje. Ten įsteigė pirmąjį vaikų darželį Lietuvoje (1905). 1918 Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Tarybos (vėliau – Valstybės Tarybos) vicepirmininkas, vienas Lietuvių krikščionių demokratų partijos vadovų, Lietuvos delegacijų dėl Lietuvos nepriklausomybės užsienio šalyse vadovas (1919–1920), Steigiamojo Seimo atstovas ir vicepirmininkas (1920), I ir II seimų pirmininkas, vicepirmininkas. Seinų kapitulos kanauninkas (1922), vėliau prelatas (1924), paskirtas Telšių vyskupu (1926), Telšių kunigų seminarijos įkūrėjas (1927). Joks kitas Lietuvos kunigas lig šiol nepasiekė tokios svarbos pareigų Lietuvos politikoje ir bažnyčioje. Iš viso išleido 17 knygų ir parašė daugiau kaip 350 straipsnių. Paliko atsiminimus „Mano atsiminimai“ (išsp. 2006).  Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Šakiuose, Tupikuose (Šakių r.) ir Žvirgždaičiuose (Šakių r.).

PASAULYJE

Pradėta jūros kelionė į Indiją. 1497 07 08 Vasko de Gamos vadovaujama keturių laivų flotilė iš Lisabonos uosto ir 1498 05 20 ji sėkmingai pasiekė dabartinės Indijos pakrantes.

Įvyko Poltavos mūšis. 1709 07 08 prie Poltavos (dab. Ukraina) Rusijos kariuomenė, vadovaujama Petro I, sumušė Švedijos kariuomenę, vadovaujamą Karolio II.

Liepos 9-oji

Atidarytas Žemaičių plentas. 1938 07 09 prie Dievyčio ežero, ant Šiauduvos kalno (dab. Šilalės r.) iškilmingai atidarytas Žemaičių plentas, turėjęs sujungti magistrale laikinąją Lietuvos sostinę Kauną ir uostamiestį Klaipėdą. Tiesiant kelią pasirinktas makadamo grindinys skaldos ir smėlio pagrindu, asfaltuotas, su drenažu. Kelias buvo pritaikytas automobilių transportui: ėjo tiesesne trasa, posūkiai didesnio spindulio; staigesniuose posūkiuose įrengti viražai (važiuojamoji dalis palenkta į kreivės vidų). Pastatyti 3 dideli tiltai: per Nevėžį – ties Babtais, Dubysą – ties Ariogala, Miniją – ties Gargždais. Sankryžoje su Šiaulių–Tauragės plentu ties Kryžkalniu pastatyta pirmoji Lietuvoje moderni, dviaukštė pervaža – viadukas. Tai didžiausias XX a. pradžioje įvykdytas kelių projektas Lietuvoje. Padidėjus automobilių srautui Žemaičių plentas nebetenkino esamos situacijos ir 1971 metais pradėta tiesi nauja Kauno-Klaipėdos automagistralė.

Įvyko didžiausias Sąjūdžio mitingas. 1988 07 09 Vingio parke Vilniuje įvyko didžiausias šimtatūkstantinis Sąjūdžio mitingas. Žmonės į Vingio parką susirinko susitikti su Lietuvos delegatais, grįžusiais iš Maskvoje vykusios 19-osios Sovietų Sąjungos komunistų partijos konferencijos. Tai pirmas tokio mąsto renginys, kuris parodė tarptautinei bendruomenei, kad Sąjūdis tapo autoritetinga politine organizacija.

Gimė Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, 1874 07 09 Šiauliuose. Pirmoji moteris – profesionali lietuvių aktorė ir režisierė, knygnešė, labdarė.

Baigė pensioną Rygoje (1891), Sankt Peterburge gilino žinias apie teatro meną. Vaidino Šiaulių teatre (nuo 1899). Režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį Lietuvoje – Antano Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ (1899). Platino lietuvišką spaudą (nuo 1900). Įsteigė tris slaptas lietuviškas mokyklas ir jose mokytojavo (1902–1905). Gyveno Rygoje (1903–1908), Šiauliuose (nuo 1908), Pirmojo pasaulinio karo metais – Tūloje (nuo 1914). Po karo gyveno Šiauliuose. Materialai rėmė lietuvius Šiaulių gimnazistus, tarp jų buvo poetas Julius Janonis. Su vyru Kazimieru Venclauskiu išlaikė ir auklėjo apie 100 pokario našlaičių. Ne kartą išrinkta Šiaulių miesto tarybos nare. Artėjant sovietinei Raudonajai armijai pasitraukė į Vakarus (1944), vėliau į JAV. Mirė (83) 1958 01 16 Vaterburyje (JAV), emigracijoje.

Liepos 10-oji

Įkurta Vieninga laisvės kovų sąjūdžio organizacija (VLKSO). 1948 07 10–12 įkurta VLKSO buvo nukreipta prieš Sovietų Sąjungos okupaciją, turėjo tikslą – įtraukti į naujai projektuojamą aukščiausią partizanų vadovybę. Jai vadovavo generolas Jonas Žemaitis. Organizacijos vardas 1949 02 pakeistas į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį.

Mirė Martynas Marcelis Giedraitis (75–76), 1621 07 10 Videniškiuose (dab. Molėtų r.). Gimė 1545 Aviliuose (dab. Zarasų r.). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinis veikėjas.

Obelių seniūnas (1586), Umergės valdytojas (1589), Mstislavo vaivada (nuo 1617). Pasižymėjo kare su Švedija dėl Livonijos, ypač nusipelnė Salaspilio (Kirchholmo, dab. Latvija; 1605) mūšyje.

Mirė Kiprijonas Juozapas Nezabitauskis-Zabitis (57), 1837 07 10 Nansyje (Prancūzija). Gimė 1779 09 12 Baidotuose (dab. Skuodo r.). Poetas, vertėjas, kunigas, sukilėlis.

Kunigavo Varniuose, Jurbarke ir Veliuonoje  (nuo 1815). Rėmė 1831 m. anticarinį sukilimą, gresiant suėmimui, pasitraukė į Prūsiją, už akių nuteistas mirti. 1835 išvyko į Prancūziją. Leido lietuviškas knygas, rankraščiu paliko rinkinį „Eiliavimas liežuvyje lietuviškai-žemaitiškame“ (1835, išsp. 1935), veikalas davė pradžią politinei ir filosofinei lietuvių poezijai.

PASAULYJE

Gimė Jonas Kalvinas (Jean Cauvin), 1509 07 10 Noyone (Prancūzija). Vienas iš žymiausių Reformacijos veikėjų, kalvinizmo pradininkas.
Mirė (54) 1564 05 27 Ženevoje (Šveicarija).

Gimė Nikola Tesla, 1856 07 10 Smiljane (dab. Kroatija). Serbų išradėjas, fizikas, mechanikos ir elektros inžinierius.
Mirė (86) 1943 01 07 Niujorke (JAV).

Liepos 11-oji

Paskelbta Lietuvos Valstybės Taryba. 1918 07 11 Lietuvos Taryba, remdamasi teisiniu aktu, kuriuo Vokietija pripažino Lietuvos valstybingumą, pasiskelbė Lietuvos Valstybės Taryba. Svarbus politinis žingsnis atkuriant ir įteisinant 1918 02 16 atkurtą Lietuvos valstybingumą tarptautiniu mastu.

Sovietinių represijų Lietuvoje pradžia. 1940 07 11 Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) pradėjo masinį Lietuvos politinių ir visuomeninių veikėjų areštą. Naktį iš liepos 11 į 12 d. buvo suimta apie 2 tūkst. asmenų, didžioji dalis jų, ištremta į Sovietų Sąjungos gilumą, žuvo tremtyje ar nužudyta.

Lietuva tapo NATO nare. 2003 07 11 Vokietijoje baigtas Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą ir NATO dokumentų ratifikavimas – ES ir NATO plėtrai pritarė Vokietijos parlamento aukštieji rūmai Bundesratas.

Gimė Silvestras Teofilis Valiūnas, 1789 07 11 Paūnikiuose (dab. Raseinių r.). Poetas, sukilėlis.
Mokėsi Raseinių mokykloje, baigė Vilniaus Vyriausiąją kunigų seminariją (1812), tačiau kunigu neįsišventė, įstojo į Napoleono kariuomenės lietuvišką pulką, dalyvavo mūšiuose prie Rusijos kariuomenę. Grįžęs į Žemaitiją, įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. Sukūrė satyrų, kurios savo forma ir keliamomis idėjomis artimos Švietimo epochos literatūrai, filosofinių elegijų, artimesnių romantizmo estetikai. Žymiausi kūriniai – daina „Birutė“, satyrinė poema „Plungės-Telšių kontubernija“ (lenk. k.). Dalyvavo 1831 m. sukilime, kurio metu Žemaitijoje ir žuvo (41–42). Jo vardu pavadinta gatvė Mažeikiuose.

Gimė Petras Vaičiūnas 1890 07 11 Piliakalniuose (dab. Jonavos r.). Poetas, dramaturgas ir vertėjas.

Baigė Ukmergės keturmetę mokyklą (1907), gyveno Petrograde (Rusija, 1914–1918), studijavo psichoneurologijos institute ir Petrogrado universitete, dirbo švietimo ir kultūros įstaigose. Dramaturginis debiutas įvyko „Krivoje zerkalo“ teatre, kur labdaringame vakare buvo suvaidinta pirmoji jo pjesė – „Pražydo nuvytusios gėlės“ (1916 03 06). Grįžo į Lietuvą (1920). Dramos vaidyklos, Valstybės dramos teatro direkcijos narys (1920–1923). Vytauto Didžiojo universiteto tautosakos komisijos sekretorius (1930–1935). Valstybės teatro repertuaro komisijos narys (1931–1932 ir 1935–1939). Dirbo LMA bibliotekoje Vilniuje (nuo 1941), kurį laiką buvo jos direktorius. Po Antrojo pasaulinio – karo Rašytojų sąjungos valdybos narys. Vienas besiformuojančio profesionalaus lietuvių teatro organizatorių ir vadovų, vėliau pirmasis jo dramaturgas. Savo veikaluose gvildeno aktualias tautines, socialines ir moralines problemas, tapo ilgamečiu Kauno teatro rekordininku, kas sezoną parašydavęs po naują dramą. Parašė daugiau kaip 20 pjesių, per 20 dramų, išleido penkias poezijos knygas, iš lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbų vertė grožinę literatūrą ir vadovėlius. Į lietuvių kalbą išvertė F. Šilerio, G. Hauptmano, H. Ibseno, O. Vaildo ir kt. autorių kūrinius. Kaip poetas ir publicistas bendradarbiavo spaudoje, įkvėpė ne vieną iniciatyvą, o eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, išsakęs visuotinį to meto Lietuvos pasiryžimą atgauti Lenkijos okupuotą Vilnių, virto kone antruoju tautos himnu. Žymesni veikalai – „Rasoti spinduliai“ (1923), „Tekanti saulė“ (1925), „Gimtuoju vieškeliu“ (1927), „Amžiais dės galvą už Vilnių lietuvis“ (1928), „Saulės lobis“ (1935) ir kt. Mirė (69) 1959 06 07 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Jonavoje ir Panoteriuose (Jonavos r.).

Mirė Bernardas Brazdžionis (95), 2002 07 11 Los Andžele (JAV), palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1907 02 14 Stebeikėliuose (Pumpėnų vls., dab. Pasvalio r.). Poetas.

Baigė Biržų gimnaziją (1929) ir Vytauto Didžiojo universitetą (1934). Dirbo įvairių laikraščių redakcijose, vėliau – „Sakalo“ leidykloje (nuo 1937). Maironio literatūros muziejaus vedėjas (1940–1944). Artėjant Rytų frontui ir sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), iš ten – į JAV (1949). Gyveno Bostone, dirbo LE Visuotinės liter. sk. redaktoriumi. Nuo 1955 gyveno Los Andžele. 1955–1972 redagavo žr. „Lietuvių dainos“. 1961–1965 ir 1980–1983 Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas. Eilėraščius pradėjo skelbti 1924. Išleido eil. rink. „Baltosios dienos“ (1926), poemėlę „Verkiantis vergas“ (1928) ir jau brandžius eil. rinkinius „Amžinas žydas“ (1931), „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936), „Kunigaikščių miestas“ (1939, valst. premija). Eilėraščiuose ryški krikščioniška pasaulėžiūra, vyrauja gyvenimo laikinumo motyvai, žmogaus būties problemos. Vytės Nemunėlio slapyvardžiu parašė eilėraščių knygų vaikams. („Mažųjų pasaulis“ 1931, „Drugeliai“, 1934, „Vyrai ir pipirai“, 1938, „Meškiukas Rudnosiukas“, 1939 ir kt.). Nacių okupacijos metais išleido rinkinius „Šaukiu aš tautą“ (1941), „Iš sudužusio laivo“, „Viešpaties žingsniai“ (abu 1943). Išeivijoje išleido rinkinius „Svetimi kalnai“ (1945), „Šiaurės pašvaistė“ (19647), „Didžioji kryžkelė“ (1953), „Vidurdienio sodai“ (1961), „Po aukštaisiais skliautais“ (1989). lyrinių bei satyrinių eil. ciklą „Vaidila Valiūnas“ (1982), eil. rinkinį „Šiapus ir anapus laiko“ (1997). Apdovanotas popiežiaus Jono Pauliaus II medaliu „Pro ecclesia et pontifice“ (1989), Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus (1998) ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III (1993) ir I laipsnio (1998) ordinais. VDU garbės daktaras (1994), Pasvalio (1991) ir Kauno (1995) miestų garbės pilietis. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Pasvalyje.

Liepos 12-oji

Pasirašyta Maskvos taikos sutartis. 1920 07 12 Maskvoje pasirašyta Lietuvos taikos sutartis su Sovietų Rusija. Pastaroji de jure, atsisakydama pretenzijų į Lietuvos teritoriją, pripažino jos nepriklausomybę ir sostinę Vilnių.

Gimė Judita Vaičiūnaitė, 1937 07 12 Kaune. Viena žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių poečių modernisčių.

Baigė Vilniaus universitetą (1959). Dirbo „Literatūros ir mene“, „Kalba Vilnius”, „Naujojo dienovidžio” redakcijose. Poetės eilėraščiai turi gilią poetinę potekstę. Stengiamasi viename vaizde sujungti kultūrą ir gamtą. Išleido keliolika poezijos rinkinių, iš kurių „Nemigos aitvaras“ (1896) ir „Žemynos vainikai“ (1996) premijuoti. Mirė (63) 2001 02 11 Vilniuje. Išleisti „Raštai“ (2005). Apdovanota Ldk Gedimino IV laipsnio ordino kryžiumi (1997). Jos vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

Mirė Jonas Gediminas Beržanskis-Klausutis (73), 1936 07 12 Kaune. Gimė 1862 08 25, Pluoguose (Viekšnių vls., dab. Mažeikių r.). Matematikas, lietuvių tautinio judėjimo veikėjas.

Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (1883) ir Sankt Peterburgo universitetą (1888). Dirbo Sankt Peterburge (1892), Krasnoufimske (1893), Ilūkstėje, Lepelyje. Kartu su Vincu Kudirka įkūrė laikraštį „Varpas“ (1888–1906). Vilniaus Didžiojo Seimo narys (1905). Po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs į Lietuvą, dirbo Finansų ministerijoje (nuo 1918). Vienas iš Lietuvių bajorų draugijos įkūrėjų (1928). Išleido genealoginę studiją „Lietuvių heraldika“ (1930). Apdovanotas Ldk Gedimino Tėvūno laipsnio ordinu (1932).

Mirė Levas Karsavinas (69), 1952 07 12 Abezėje, lageryje. Gimė 1882 12 01 Sankt Peterburge (Rusija). Filosofas, kultūros istorikas, istorijos ir teologijos daktaras (1916), profesorius (1916).

Sankt Peterburgo universiteto auklėtinis (1901–1906). Dėstė Sankt Peterburgo Istorijos ir filosofijos institute (1912–1916), Instituto rektorius (1921–1922). Sankt Peterburgo universiteto dėstytojas (1916–1922), Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas (1921–1922). Bolševikų ištremtas iš Sovietų Sąjungos, gyveno Berlyne (Vokietija, iki 1926) ir Paryžiuje (Prancūzija, 1926–1928). Pakviestas į Lietuvą dirbo Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; 1928–1940) ir Vilniaus (1940–1946) universitetuose, Vilniaus dailės muziejaus direktorius (1944–1949). Parašė apie 20 veikalų, žymiausias – „Europos kultūros istorija“ (5 t., 1931−1937; perleista 1991–1998), paremta savita dėstymo koncepcija, grįsta religiniais principais. Sovietų valdžios suimtas (1949), kalintas Abezės lageryje (Rusija, nuo 1950). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje.

Mirė Jurgis Lebedys (57), 1970 07 12 Ščiuryse (Molėtų r.), palaidotas tėviškėje Devynduoniuose. Gimė 1913 01 25 Devynduoniuose (Gudžiūnų vls., dab. Kėdainių r.). Literatūros istorikas, vienas žymiausių senosios lietuvių literatūros ir kultūros tyrinėtojų, habilituotas daktaras (1966), profesorius (1968).

Baigė Panevėžio mokytojų seminariją (1931) ir Vytauto Didžiojo universitetą (1937). Mokytojavo Utenos gimnazijoje (1937–1940 ir 1942–1944), Skuodo gimnazijos direktorius (1940–1941). Vokietijos okupacijos metais suimtas ir kalintas Kretingoje bei Dimiravo priverčiamojo darbo stovykloje (1941). Po Antrojo pasaulinio karo mokytojavo Panevėžio mokytojų seminarijoje (1946–1948), dirbo Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių literatūros institute (1946–1948) ir Vilniaus universitete (nuo 1946). Daugelis jo veikalų svarbūs lietuvių literatūros ir lietuvių kalbos mokslams. Svarbiausi darbai – „Simonas Stanevičius“ (1955) ir „Mikalojus Daukša“ (1963). Spaudai parengė S. Stanevičiaus „Raštus“ (1967), „Pasakėčias“ (1948), „Dainas Žemaičių“ (1954), kartu su Jonu Palioniu paskelbė studiją „Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas“. Po mirties išėjo „Lituanistikos baruose“ (2 d., 1972), „Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime“ (1976), „Senoji lietuvių literatūra“ (1977). Jo vardu pavadintos gatvės Devynduoniuose (Kėdainių r.), Kėdainiuose ir Vilniuje.

PASAULYJE

Panaudotas ipritas. 1917 07 12 Vokietija Pirmojo pasaulinio karo metu pirmą kartą panaudojo cheminį ginklą garstyčių dujas, vėliau dėl mūšio vietos pavadintas ipritu.

Atidarytas Panamos kanalas. 1920 07 12 JAV dabartinėje Panamoje oficialiai atidarė panamos kanalą, kuris buvo statomas nuo 1904.

Liepos 13-oji

Laimėtas Durbės mūšis. DURBĖS MŪŠIO PERGALĖS DIENA. 1260 07 13 prie Durbės ežero (dab. Liepojos r., Latvija) žemaičių kariuomenė sumušė Kryžiuočių ir Livonijos ordinų jungtinę kariuomenę. Jungtinėse pajėgose kartus su Švedijos karalaičio Karolio švedais ir danais galėjo būti apie 8 tūkst. vyrų ir 190 riterių, žemaičiai disponavo apie 4 tūkst. karių. Jungtinė kariuomenė telkėsi Klaipėdoje ir ketino pulti Žemaitiją, bet netikėtai į Kuršą įsiveržę žemaičiai privertė juos pasitikti ties Durbės ežeru. Mūšio metu pasitraukė jungtinių pajėgų talkininkai kuršiai, dalis jų puolė kryžininkus iš užnugario. Pradėjo trauktis estai, kilo panika tarp kryžiuočių, neturėjusių vieningos vadovybės. Staiga žemaičių apsupta gausesnė priešų kariuomenė buvo sutriuškinta. Žuvo apie 150 ordino riterių ir daug karių, ordino kariuomenės vadai Burhardtas von Hornhausenas, Heinrichas Botelis ir karalaitis Karolis su savo daliniu. Tai didžiausia XIII a. žemaičių pergalė, po kurios Lietuvos karalius Mindaugas nustojo remti Kryžiuočių ordiną ir jo šaką – Livonijos ordiną. Mūšis išprovokavo žemgalių, kuršių ir Didijį prūsų suskilimą (1260–1274).

Prasidėjo Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas. 1769 07 13 sukilo Žagarė valstiečiai, sukilimas kitą dieną persimetė į Joniškį, Gruzdžius (1769 07 15–16) Šiaulius (1769 07 17) ir apėmė visą karališkąją Šiaulių ekonomiją, kurią valdė Antanas Tyzenhauzas. Sukilo valstiečiai dėl ekonomijos valdytojo A. Tyzenhauzo pernelyg padidintų prievolių. Didžiausiam XVIII a. valstiečių sukilimas Lietuvoje vadovavo Komanda, susidėjusi iš Joniškio vaito Mykolas Pauga, Jakiškių kaimo vaito Marinjono Radvilos, mokytojas Simonas Aleksandravičius ir bajoras I. Kudrevičius. Sukilimą nuo spalio malšino Žemaičių kunigaikštystės karuža Antanas Gelgaudas bei pagalbiniai Kuršo hercogystės ir Rusijos kariuomenės daliniai. Sukilimas pralaimėjo ir neatnešė norimų rezultatų, jos vadai buvo suimti ir 1769 12 04 nuteisti mirties bausme Kaune.

Kauno gubernijos įkūrimas. 1843 07 13 vykdant Rusijos Imperijos administracinę reformą, iš Vilniaus gubernijos vakarų dalies sudaryta Kauno gubernija. Rusijos imperatorius Nikolajaus I Kauno gubernijos sudarymo įsaką pasirašė 1842 12 30. Kaip administracinis vienetas be pakeitimų gyvavo iki 1915 Užėmė 40 260 km2 plotą, buvo sudaryta iš 7 apskričių, 1895 turėjo 144 valsčius, 1914 gyveno apie 1 857 000 gyventojų.

Lietuva pripažinta de jure. 1922 07 13 Ambasadorių konferencija Paryžiuje pripažino Lietuvą de jure. Tarptautiniu mastu teisiškai buvo pripažinta 1918 02 16 atkurtos Lietuvos Valstybės nepriklausomybė.

Pokarinės sovietų okupacijos pradžia. 1944 07 13. SSRS Raudonoji armija užėmė Vilnių, prasidėjo daugiau kaip 50 metų trukusi (iki 1990 03 11) antroji pokarinė rusiškųjų sovietų okupacija.

Nušautas Antanas Gelgaudas (39), 1831 07 13 Šniaukštuose (dab. Klaipėdos r.). Gimė 1792 04 27, vieta nežinoma. Brigados generolas, 1830–1831 metų anticarinio sukilimo Lietuvoje ir Lenkijoje organizatorius ir karinis veikėjas.
Palaikė Napoleoną I ir savo lėšomis suformavo pėstininkų pulką (1812). Po Napoleono I nesėkmės Rusijoje įstojo į Lenkijos Karalystės karinę tarnybą ir tapo Lenkijos Karalystės Pirmosios divizijos brigados generolu (1818). Prasidėjus sukilimui Lenkijoje (1830), vadovavo sukilėlių daliniams. Prie Raigardo (dab. Lenkija) sumušė Rusijos kariuomenę (1831 05 29). Ties Gelgaudiškiu susijungė su generolu H. Dembinskiu (1831 06). Paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių vadu. Bandė paimti Vilnių, bet sukilėlių kariuomenė buvo sumušta ties Paneriais (1831 06 19). Pergrupavęs sukilėlių pajėgas, nesėkmingai bandė išvaduoti Šiaulius (1831 07 08). Pralaimėjęs kartu su kitais sukilėliais traukėsi į Prūsija, bet per sąmyšį savo kapitono Stepono Skulskio buvo nušautas. A. Gelgaudo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

Mirė Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius (62), 1868 07 13 Minske. Gimė 1806 02 17 Lahoiske (dab. Baltarusija). Lietuvos didikas, ekonomistas, istorikas, kolekcininkas, archeologas, Lietuvos archeologijos pradininkas, Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos ir Vilniaus senienų muziejaus steigėjas.

Mokėsi Polocko jėzuitų akademijoje, vėliau – Vilniaus gimnazijoje. Baigė Vilniaus universitetą (1828). Dirbo Varšuvoje Lenkijos Karalystės iždo ministerijoje (1828–1836). Apsigyveno savo Lahoisko dvare (nuo 1836), Lenkijos Karalystės ministerijos valdinininkas (1838). Tikrasis Žemdirbių išlaisvinimo ir paleidimo iš baudžiavos komiteto narys (1861). Lahoiske kartu su broliu Eustachijumi Baltarusijoje įkūrė pirmąjį muziejų (1842). Užsiėmė kraštotyra ir Lietuvos archeologijos paminklų tyrimais. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus įkūrimo iniciatorius (1855). Organizavo mokslo tiriamąją ekspedicija Nerimi (1857), jos pagrindu išleista knyga „Neris ir jos krantai“ (lenk. k., 1871; liet. k., 1992). Išleido knygas „Barysavo apskrities aprašymas“ (lenk. k., 1847), „Apie pilkapius Lietuvoje ir Vakarų Rusioje“ (lenk. k., 1868) ir kt. Amerikos ir Rytų etnografų, Paryžiaus geografų ir Maskvos archeologinės draugijų narys.

Mirė Borisas Dauguvietis (64), 1949 07 13 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1885 03 26 Dauguviečiuose (Nemunėlio Radviliškio vls., dab. Biržų r.). Režisierius, aktorius ir dramaturgas.

Mokėsi Panevėžio ir Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijose, mokslus tęsė Rygos agronomijos ir ekonomikos politechnikume (1905–1906) ir Sankt Peterburgo imperatoriškojoje teatrinėje mokykloje (1906–1909). Vaidino Sankt Peterburgo literatūros ir meno draugijos teatre (1909–1913), vėliau vadovo teatrui Gardine (dab. Baltarusija, 1914–1920). Persikėlė į Lietuvą ir dirbo Biržų urėdijos girininku (1921–1923), kartu Biržuose vesdamas „Mūzos“ draugijos teatro mokyklą. Vaidino Valstybės teatre Kaune (su pertrauka, 1923–1941) ir teatro Šiaulių skyriuje (1931–1935), taip pat – Vilniaus valstybiniame dramos teatre (1944–1949). Dirbo Valstybės teatro Vaidybos mokykloje (1923–1933). Sovietų Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatas (1947–1949), Teatro draugijos ir Sovietų Lietuvos rašytojų sąjungos Dramaturgų sekcijos pirmininkas (nuo 1947). Žymiausi darbai – knyga „Teatrališkoji Maskva“ (1928), pjesės „Žaldokynė“, „Uždavinys“, „Naujoji vaga“, „Naktigonė“, „Mokytoja Sukackienė“. Apdovanotas Sovietų Sąjungos valstybės premija (1947). Jo vardu pavadintos gatvės Biržuose ir Joniškyje.

Mirė Juozas Miltinis (86), 1994 07 13 Panevėžyje. Gimė 1907 09 03 Akmenėje. Režisierius, aktorius.

Baigė Valstybės teatro vaidybos mokyklą Kaune (1931). Vaidino Šiaulių dramos teatre (1931–1932). Tobulinosi Paryžiuje (1932–1937) ir Londone (1937–1938). Darbo rūmų teatro vaidybos studijų ir teatro vadovas (1938–1940), Panevėžio dramos teatro meno vadovas, vyriausiasis režisierius, vaidybos studijos vadovas (1940–1980), Lietuvos kino studijos režisierius (1954–1959). Pastatė N. Gogolio „Revizorių“ (1946), Moljero „Tariamąjį ligonį“ (1950), A. Čechovo „Žuvėdrą“ (1954) ir kitus spektaklius. Sovietų Lietuvos nusipelnęs artistas (1948) ir liaudies artistas (1965), Sovietų Sąjungos liaudies artistas (1973), Prancūzijos Meno ir literatūros ordino riteris (po mirties, 1995). Apdovanotas Sovietų Sąjungos tautų draugystės ordinu (1977). Jo vardu pavadintos gatvės Panevėžyje ir Ventoje (Akmenės r.).

Liepos 14-oji

Paskutinio karo prieš Kryžiuočių ordiną pradžia. 1421 07 14. Karas buvo sėkmingai užbaigtas 1422 m. Melno taika, po kurios Žemaitija amžiams pripažinta Lietuvai.

Įvyko rinkimai į okupacinį „Liaudies Seimą“. 1940 07 14 visoje Lietuvoje prasidėjo rinkimai į prosovietinį vadinamąjį „Liaudies Seimas“. Rinkimai į Seimą buvo paskelbti 1940 07 01, tačiau Valstybės saugumo direktorius Antanas Sniečkus po savaitės uždraudė specialiu įsaku uždraudė politines partijas, išskyrus legalizuotą Lietuvos komunistų pariją ir Darbo sąjungą. Kadangi rinkėjų aktyvumas po represijų buvo mažas rinkimai pratęsti dar vienai dienai. Išrinktas „Liaudies Seimas“ gyvavo vos keletą mėnesių (1940 07 21–1940 08 25), kol paskelbė 1940 08 25 Lietuvą paskelbė Lietuvos Sovietų Socialistine Respublika ir pasirašė deklaraciją dėl LSSRS priėmimo į Sovietų sąjungą.

Lietuvos antrosios sovietizacijos pradžia. 1944 07 14 Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje pradėjo veikti sovietinė vyriausybė, kuri įsikūrė prieš dieną Raudonajai armijai užėmus Vilnių. Atkurti sovietų represiniai organai – SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) ir SSRS Valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB). Okupacija truko iki 1990 Kovo 11 Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.

Mirė Ignas Jonynas (70), 1954 07 14 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1884 01 24 Atesninkuose (prie Simno, dab. Alytaus r.). Istorikas, politikas, diplomatas, profesorius (1932).
Studijavo istoriją Maskvos universitete (1904–1911), atostogų metu papildomai studijavo Grenoblio (Prancūzija) universitete (1905–1909), vėliau klausėsi istorijos paskaitų Berlyno universitete (1909–1911). Dalyvavo 1905 metų revoliucijoje, už tai teistas, bet vėliau išteisintas. Mokytojavo Bogorodske ir Maskvoje (1911–1919). Paskirtas Lietuvos bolševikinėje Vinco Kapsuko vyriausybėje švietimo liaudies komisariato skyriaus vedėju (1919). Dirbo Vilniuje mergaičių lietuvių gimnazijoje direktoriumi (1919–1920). Lenkų suimtas, vos išvengė sušaudymo. Laikinojo lietuvių komiteto sekretorius (1919–1920), Lietuvos vyriausybės vyr. įgaliotinis Vilniaus kraštui (1920), Lietuvos Respublikos atstovas Tautų Sąjungoje karinės kontrolės komisijoje Vilniaus krašto reikalams (1920–1922). Aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime ir valstybė valdyme, dirbo Užsienio reikalų ministerijoje (1922–1929) ir kt. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1924–1939, 1944–1946) ir Vilniaus universitete (su pertrauka 1940–1954). Istoriniuose savo darbuose kritikavo vokiečių, lenkų ir rusų istoriografus, kurie lietuvių tautos nelaikė istorijos objektu. Žymiausias veikalas „Vytauto šeima “ (1932). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

Liepos 15-oji

ŽALGIRIO MŪŠIO DIENA. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu liepos 15-oji paskelbtas atmintina valstybės diena – Žalgirio mūšio diena (1997 07 03). Valstybės vėliavos kėlimo diena.

Laimėtas Žalgirio mūšis. ŽALGIRIO MŪŠIO PERGALĖS DIENA. 1410 07 15 prie Grunvaldo ir Tanenbergo (dab. Stenbark, Lenkija) Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jungtinė kariuomenė sutriuškino Kryžiuočių ordino karines pajėgas. Kryžiuočių ordino kariuomenė, vadovaujama Ulrichas von Jungingeno, turėjo apie 52 vėliavas (apie 32 tūkst. karių). LDK į mūšio lauką atsivedė 40 vėliavų, Lenkija apie 50, dar sąjungininkams talkino Jono Žižkos vadovaujami čekai samdiniai ir vienas totorių pulkas. Sąjungininkai turėjo daugiau kaip 50 tūkst. karių, prieš 32 tūkst. geriau ginkluotų kryžiuočių. Sąjunginių vadas buvo Lenkijos karalius Jogaila, nors faktiškai mūšio lauke sąjungininkų kariuomenei vadovavo Ldk Vytautas. Mūšio metu pirmosios smogė LDK pajėgos, kurias atrėmė kryžiuočiai, nukentėjusi LDK kariuomenė pamažu traukėsi, liko tik Smolensko pulkai saugoję Lenkijos kariuomenės įsijungimą į mūšį. Per LDK kariuomenės atsitraukimą Zėvaldo link išsisklaidė priešų vėliavos. Kryžiuočių magistras metęs paskutines 16 vėliavų į mūšį smarkiai spaudė paskutinius LDK kariuomenės likučius ir pagrindines Lenkijos pajėgas, bet po persitvarkymo grįžę LDK daliniai ir samdiniai apsupo priešus. Dienos pabaigoje Kryžiuočių ordino kariuomenė buvo sutriuškinta. Žuvo didysis Kryžiuočių ordino magistras Ulrichas von Jungingenas, maršalas Frydrichas Valenrodas, didysis komtūras Konradas Lichtenšteinas, beveik visi komtūrai ir žymesnieji vokiečių riteriai, daugybė karių. Daug kryžiuočių ir jų talkininkų žuvo nuo persekiotojų, daug paimta į nelaisvę. Tikslus žuvusiųjų skaičių nėra žinomas, bet patys kryžiuočiai nurodė, kad žuvo apie 18 tūkst. karių. Po mūšio sąjungininkų kariuomenė Prūsijoje paėmė daug pilių ir miestų, po 10 dienų apgulė Marienburgą, tačiau po 2 mėnesių apgulties pasitraukė jo neužėmusi. Žalgirio pergalė pakėlė LDK ir Lenkijos tarptautinį autoritetą ir sustiprino jų galią. Tai reikšmingiausia lietuvių pergalė ir didžiausias XV a. Europos mūšis, turėjęs lemiamos įtakos Rytų Europos valstybių raidai.

Prasidėjo pirmasis lietuvių transatlantinis skrydis. 1933 07 15 Amerikos lietuvių lakūnai Stepono Dariaus ir Stasio Girėno pakilo iš Niujorko (JAV) pradėjo skrydį per Atlantą į Lietuvą. Jis buvo skirtas Žalgirio mūšio pergalei paminėti. Skrydis baigėsi nesėkmingai, kai liepos 17 d. Kuhdamm (Vokietija; dab. Pszczelnikas, Lenkija)nenustatytomis aplinkybėmis nukrito ir sudužo lietuvių lakūnų pilotuojama „Lituanica“, lakūnai žuvo. Tai vienas iš tiksliausių aviacijos istorijoje skrydžių per Atlantą ir antrasis ilgiausių skrydžių be nusileidimo pasaulyje.

Uždraustas Lietuvos himnas „Tautiška giesmė“. 1950 07 15 Sovietų Lietuvos valdžia uždraudė Vinco Kudirkos sukurtą „Tautišką giesmę“, buvo įteisintas naujas LSSR himnas, tais pačiais metais sukurtas Antano Venclovos (žodžiai), Balio Dvariono (muzika) ir Jono Švedo (muzika).

Gimė Jurgis Plateris, 1810 07 15 Klaipėdoje. Grafas, lietuvių raštijos mecenatas, tyrėjas ir pirmasis knygotyrininkas, rašęs lietuvių kalba.

Mokėsi Kražių ir Vilniaus gimnazijose (1820–1825). Studijavo Vilniaus universitete (1825–1828). Dalyvavo XIX a. pr. žemaičių bajoriškajame tautiniame sąjūdyje. Gedminaičių dvare (prie Švėkšnos) buvo sukaupęs gausią lituanistinę biblioteką. Paliko rankraštinę studiją apie Samuelio Boguslavo Chilinskio Biblijos vertimą „Trumpa žinia apei tą iszdawima lietuwiszkos Biblijos Londone“. Rėmė lietuviškų knygų leidybą, jas nemokamai platino vietos valstiečiams. Mirė jaunas, nespėjęs užbaigti pradėtų kalbotyros ir knygotyros darbų. Mirė (25) 1836 02 05 Raseiniuose, palaidotas Švėkšnoje.

Gimė Saliamonas Banaitis, 1866 07 15 Vaitiekupiuose (Sintautų vls., dab. Šakių r.). Lietuvos spaustuvininkas, leidėjas, Vasario 16-osios Akto signataras.

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje (1880–1883), ūkininkavo tėvų ūkyje. Talkino „Varpo“ ir „Ūkininko“ redakcijoms (1890). Baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Sankt Peterburge, grįžo į Lietuvą (1902). Persikėlęs į Kauną (1904), dirbo kooperatyve „Nemunas“. Kaune įsteigė spaustuvę (1905). Dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime (1905). Kartu su kitais įkūrė Draugiją lietuvių kalbos teisėms Lietuvos bažnyčiose ginti. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, spausdino slaptus atsišaukimus, nukreiptus prieš vokiečių okupaciją, talkino steigiant Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrių Kaune, buvo vienas jo vadovų. Vienas buhalterijos kursų, išlaikomų jo šeimos lėšomis, steigėjų, pats dėstė kursų lankytojams. Lietuvių, lenkų ir vokiečių kalba leido laikraštį „Kauno žinios“ (1915–1917). Iki 1914 išspausdino apie 1,3 mln. egz. knygų bei brošiūrų ir 1,7 mln. egz. laikraščių. Po Pirmojo pasaulinio karo spaustuvę pardavė Šv. Kazimiero draugijai (1918). Romantinių monarchistinių pažiūrų, planavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavyzdžiu atkurti Lietuvos valstybę. Su kitais parašė „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konfederacijos atsišaukimą“ (1915) ir Šveicarijoje išspausdino jos konstitucijos projektą (1916). Išrinktas Lietuvos Tarybos nariu (1917), pasirašė 1918 Vasario 16 Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Vienas iš Lietuvos prekybos ir pramonės banko steigėjų (1918), jo valdybos narys. Šakių apskrities viršininkas (1919). Gimtinėje suorganizuotų 120 vyrų savanorių būrį atvedė į Kauną ir įjungė į Lietuvos kariuomenę (1919). Įkūrė Lietuvos žemdirbių sąjungą (1919), leido ir redagavo sąjungos savaitraštį „Žemdirbių balsas“ (1919–1923). Grįžęs į Kauną (1920), prisidėjo kuriant Lietuvos garlaivių bendrovę. Jo pastangomis atidaryta Kauno užmiesčio autobusų stotis. Paskutiniais gyvenimo metais dirbo Kauno užmiesčio autobusų stoties viršininku, studijavo Lietuvos universitete (nuo 1926). Mirė (66) 1933 05 04 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Jurbarke ir Šakiuose.

Gimė Aleksandras Barauskas, 1899 07 15 Butrimonyse (Krekenavos vls., dab. Alytaus r.). Pasienio policininkas.

Tarnavo Lietuvos kariuomenėje (1920–1923), nepilnamečių nusikaltėlių drausmės ir auklėjimo įstaigoje auklėtojas (1927–1928). Tarnavo Alytaus apskrities pasienio policijoje (nuo 1929 07 11), pradžioje eiliniu policininku, vėliau sargybos viršininku. Kaip pasienio policijos pareigūnas tarnavo Perlojoje, Varėnoje ir Ūtoje. Su šeima gyveno vieno aukšto name Utoje, kuris kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė. Ją 1940 06 15 3 val. 40 min. apie 20 sovietų kariuomenės 185-osios šaulių divizijos žvalgybinės grupės kareivių šautuvais ir kulkosvaidžiais apšaudė, vėliau įmetė granatą. Šeši rusų kareiviai įsiveržė į patalpą ir išsivedė jį į kiemą. Vienas kareivis kelis kartus jam kirto kardu, o jam nugriuvus, kitas pasieniečiui iššovė į galvą. Mirė jau vežamas pas gydytoją. Po įvykdytos Lietuvos pareigūno egzekucijos, savo braižu labai panašios į Atgimimo laikais sovietų įvykdytas Medininkų žudynes, sovietų okupantai pasitraukė į savo pozicijas. Tai buvo pirmoji sovietų okupacijos auka. Nužudytas (40) 1940 06 15 Ūtoje (Varėnos vls., dab. r.), palaidotas Perlojos bažnyčios šventoriuje.

Gimė Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikr. Čipkus), 1919 07 15 Nemeikščiuose (Utenos vls., dab. r.). Vienas didžiausių, moderniausių XX a. lietuvių poetų, vertėjas, literatūros kritikas.

Baigė Utenos gimnaziją (1938) ir Vilniaus universitetą (1942). Artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai pasitraukė į Vakarus (1944). Mokėsi Tiubingeno ir Freiburgo universitetuose (nuo 1945), mokytojavo lietuvių gimnazijose. Persikėlė į JAV ir apsigyveno Baltimorėje (1949). Dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone (1949–1984). Žymiausi poezijos rinkiniai – „Praradimo simfonijos“ (1946), „Orfėjaus medis“ (1953) ir kt., literatūros ir kritikos rinktinė „Temos ir variacijos“ (1996), memuarai „Dienoraščio fragmentai“ (2 t., 1988). VDU garbės daktaras (1997). Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1997).

 PASAULYJE

Gimė Rembrantas Harmensas van Reinas (Rembrandt Harmenszoon van Rijn), 1606 07 15 Leidene (Nyderlandai). Olandų tapytojas, grafikas, vienas žymiausių pasaulio dailininkų.
Mirė (63)1669 10 04 Amsterdame.

Liepos 16-oji

Žygis į Marienburgą. 1410 07 16 kitą dieną po laimėto Žalgirio mūšio (07 15) jungtinė Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė kariuomenė pradėjo žygį į Kryžiuočių ordino sostinę Marienburgą. Pakeliui ordino pilys ir miestai pasidavė be kovos, bet Marienburgas atsilaikė ir galutinio sutriuškinimo Kryžiuočių ordinas išvengė.

Gimė Liudvigas Heinrichas Bojanus, 1776 07 16 Buksvileryje (Prancūzija). Anatomas, zoologas, lyginamosios anatomijos pradininkas Lietuvoje, medicinos ir chirurgijos mokslų daktaras (1797), profesorius (1804).

Baigė Jenos universitetą (1797). Vertėsi gydytojo praktika Berlyne, Vienoje ir Darmštate (1798–1801). Tobulinosi Europoje (1801–1803). Dėstė Vilniaus universitete veterinariją (1806–1814) ir lyginamąją anatomiją (1815–1824). Napoleonui I užėmus Vilnių (1812), pasitraukė į Sankt Peterburgą (1812–1814). Už lojalumą suteiktas Rusijos valstybės patarėjo titulas (1816). Įsteigė Vilniaus veterinarijos felčerių mokyklą (1823). Dalyvavo komisijoje, tyrusioje Filomatų draugijos bylą (1821). Dangstė savo studentus ir rūpinosi jų išlaisvinimu. Pirmasis nustatė kai kuriuos stuburinių embriologijos ypatumus, įrodė tauro veislės egzistavimą. Parašė ir išspausdino apie 10 knygų. Svarbiausi veikalai – „Apie svarbiausias galvijų ir arklių epizootijas“ (lenkų k., 1810) „Balinio vėžlio anatomija“ (lot. k., 1819–1821). Mirė (51) 1827 04 02 Darmštate (Vokietija).

Gimė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė, 1885 07 16. Profesionaliosios egiptologijos pradininkė Lietuvoje.

Baigė mergaičių gimnaziją. Studijavo Maskvoje. Dalyvavo egiptologinėse ekspedicijose Egipte (1910, 1924, 1934). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1940). Žymiausi veikalai – „Senovės Rytai“ (4 t., 1932–1934), „Senovės Rytų istorija. Aigiptas“ (1 t., 1936), „Dievų ir kvepalų žemė“ (1936). Sukaupė Egipto istorijos kolekciją, kuri šiuo metu saugoma Mykolo Žilinsko galerijoje Kaune. Mirė (55) 1941 05 08.

PASAULYJE

Išbandyta atominė bomba. 1945 07 16 5 val. 30 min. Naujosios Meksikos valstijoje (JAV) išbandyta pirmoji atominė bomba.

Gimė Roaldas Amundsenas (Roald Engelbregt Gravning Amundsen), 1872 07 16 Borge (Norvegijoje). Norvegų keliautojas, poliarinių sričių tyrinėtojas, pirmasis žmogus pabuvojęs Pietų ašigalyje.
Mirė (55) 1928 06 18, vieta nežinoma.

Liepos 17-oji

Pirmasis Lietuvos pripažinimas. 1251 07 17 Lietuva popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos Karalyste, suteikiant jai „šv. Petro nuosavybės“ teises. Tai buvo pirmasis Lietuvos pripažinimas kaip suverenaus Europos politikos subjekto.

Vilniaus jėzuitų kolegijos (gimnazijos) įkūrimas. 1570 07 17 į Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pakviesti jėzuitai įkūrė kolegiją. Tai viena seniausių mokyklų Lietuvoje. Ji Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro 1579 04 01 privilegija pertvarkyta į Vilniaus universitetą.

„Lituanicos“ sudužimas. 1933 07 17 0 h. 36 min. Kuhdamme (Vokietija dab. Pszczelnikas, Lenkija) nenustatytomis aplinkybėmis sudužo Stepono Dariaus (37, gim. 1896 01 08) ir Stasio Girėno (39, gim. 1893 10 04) pilotuojama „Lituanica“. Lakūnai žuvo. Ji ore išbuvo 37 val. 11 min., lėktuvo buvo nuskrista (iki katastrofos vietos) 6411 kilometrų. Tai buvo antrasis tuo metu skrydžio be nusileidimo rezultatas pasaulyje. Vokietijos kariuomenė Liepos 19 lakūnų kūnus su karstais nuvežė į Štetiną, o iš ten – bendrovės „Deruluftas“ lėktuvu – į Kauną. Vokietija Lietuvai perdavė ir „Lituanicos“ liekanas, kurios šiuo metu eksponuojamos Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Okupuota Lietuva įtraukta į nacistinės Vokietijos Ostlandą. 1941 07 17 nacistinės Vokietijos vadovo Adolfo Hitlerio nurodymu rytinėse okupuotose teritorijose sudarytas Ostlandas, į kurio sudėtį įėjo Lietuva, Latvija, Estija ir dalis Baltarusijos bei Lenkijos teritorijos. Šis administracinis teritorinis darinys gyvavo iki 1944 11 10 formalios likvidacijos.

Mirė Edvardas Jančevskis (71), 1918 07 17 Krokuvoje. Gimė 1846 12 14 Blinstrubiškiuose (buv. vls., dab. Raseinių r.). Lietuvos ir Lenkijos botanikas, profesorius (1875), Krokuvos mokslų akademijos akademikas (1876).

Kilęs iš Žemaitijos dvarininkų. Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) universitetą (1868), tobulinosi Halės (Vokietija) universitete (1869–1872). Dėstė Jogailos universitete Krokuvoje (Lenkija, nuo 1873), universiteto rektorius (1901–1902), prorektorius (1902–1903). Tyrė augalų anatomiją, fiziologiją, sistematiką, mikologiją ir sodininkystę. Paliko darbų lenkų kalba apie Žemaitijos sodus („Pomologo užrašai: Tyrimų duomenys iš Blinstrubiškių sodo Žemaitijoje“, 1879) ir javus („Pagrindiniai grūdai Žemaitijoje“, 1897).

Žuvo Steponas Darius (tikr. Steponas Jucevičius-Darašius) (37), 1933 07 17 ties Kuhdamm Vokietija (dab. Pszczelnikas, Lenkija), palaikai balzamuoti ir patalpinti mauzoliejuje Senosiose Kauno kapinėse, vėliau slėpti VDU Medicinos fakulteto rūsiuose (nuo 1944), palaidoti Aukštųjų Šančių karių kapinėse (1964). Gimė 1896 01 08 Rubiškėje (dab. Dariaus kaimas, Klaipėdos r.). Lakūnas, savanoris, kariškis.

Su šeimą gyveno emigracijoje (nuo 1907). Baigė Harisono vidurinę (1917), toliau mokėsi Lanės aukštesniojoje technikos mokykloje. Savanoriu stojo į JAV kariuomenę, dalyvavo karo veiksmuose Europoje. Po Pirmojo pasaulinio karo studijavo. Grįžo į Lietuvą, savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, mokėsi ir baigė Kauno karo mokyklą (1921), karo lakūnas (1923). Vienas iš Klaipėdos sukilimo vadų (1923). Pakeltas į kapitonus (1927). Aktyviai reiškėsi sportinėje veikloje, suprojektavo pirmąjį Lietuvos stadioną Kaune ir vadovavo jo statybai (1925–1926), pirmųjų daugiadienių lenktynių „Aplink Lietuvą“ organizatorius ir dalyvis. Išvyko į JAV aplankyti giminių (1927), ten įkūrė aeroklubą bei aviacijos mokyklą. Dirbo Čikagos Polvokio aerouoste prekybinės aviacijos lakūnu ir instruktoriumi (1929–1931). Kartu su bendraminčiu Stasiu Girėnu surinkę pinigus nusipirko ir perstatė lėktuvą „Belanca CH 300 Pacemaker“, vėliau nudažytą oranžine spalva ir pavadintą „Lituanica“. Juo kartu su S. Girskiu 1933 07 15–17 surengė transatlantinį skrydį. Lakūnai pakilo iš Niujorko oro uosto, bet dėl neaiškių aplinkybių nukrito tuometinėje Vokietijoje, nepasiekę Lietuvos. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus V laipsnio ordinu (po mirties). Jo vardu Lietuvoje pavadinta gatvė Judrėnuose, kartu su S. Girėnu – 22.

Žuvo Stasys Girėnas (tikr. Girskis) (39), 1933 07 17 ties Kuhdamm Vokietija (dab. Pszczelnikas, Lenkija), palaikai balzamuoti ir patalpinti mauzoliejuje Senosiose Kauno kapinėse, vėliau slėpti VDU Medicinos fakulteto rūsiuose (nuo 1944), palaidoti Aukštųjų Šančių karių kapinėse (1964). Gimė 1893 10 04 Vytogaloje (Kaltinėnų vls., dab. Šilalės r.).

Emigravo į JAV (1910). Uždarbiauvo, išmoko spaustuvininko amato. Turėjo motorlaivį, su kuriuo vežiodavo keleivius po Mičigano ežerą, Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo lėktuvų mechaniku. Vėliau taksi vairuotoju. Su Lasonu įsigijo lėktuvą (1924), patyrė sunkią avariją, dvejus metus lankė H. C. Kelerio aviacijos kursus. Pasižymėjo figūriniame skraidyme. Laimėjo Amerikos legiono aviacijos kuopos prizą už tiksliausią nutūpimą, sustabdžius lėktuvo variklį (1931). Įgijo transporto piloto klasės licenciją (1931), nuosavu PARKS firmos lėktuvu dirbo piltu instruktoriumi. Suartėjo su Steponu Dariumi. Karu su juo 1933 07 15–17 surengė transatlantinį skrydį, kurio metu ir žuvo. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus V laipsnio ordinu (po mirties). Jo vardu pavadinta gatvė Vytogaloje (dab. Šilalės r.), kartu su S. Dariumi – 22.

PASAULYJE

Prasidėjo Potsdamo konferencija. 1945 07 17 Potsdame (Vokietija) prasidėjo Sovietų Sąjungos, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovų konferencija, kuri iki 1945 08 02 sprendė Europos ir Vokietijos politikos ir teritorijos klausimus.

Liepos 18-oji

Gyventojai imti gaudyti priverstiniams darbams nacistinėje Vokietijoje. 1943 07 18 Lietuvą okupavusi nacistinė Vokietija pareikalavo darbams į Vokietiją išvežti dešimtadalį Lietuvos gyventojų. Pradėta Lietuvos vyrus prievarta gaudyti darbams Vokietijoje.

Pasirašyta laisvoji prekybos sutartis su Europos sąjunga. 1994 07 18 Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Europos Sąjungos atstovai pasirašė Laisvosios prekybos sutartis.

PASAULYJE

Gimė Nelsonas Mandela (Nelson Rolihlahla Mandela), 1918 07 18 Mveze (Pietų Afrikos Respublika). Anti-aparheidistas, pirmasis demokratiškai išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentas (1994–1999).

Liepos 19-oji

Rusijos kariuomenės puolimas Vilniuje. 1794 07 19 Rusijos kariuomenė, vadovaujama generolo Bohdeno Knoringo, puolė sukilėlių kontroliuojamą Vilnių, bet jo neužėmė. Vilnius kapituliavo tik po 3 savaičių – 1794 08 11, kai sukilėlių kariuomenė pasitraukė į Šnipiškes, o miestiečiai iš Rusijos kariuomenės išsireikalavo amnestiją.

Organizuoto Lietuvos rezistencinio sąjūdžio persekiojimo pradžia. 1944 07 19. Okupacinės Sovietų Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komitetas nutarė sukurti ginkluotus naikinamuosius batalionus „fašistinių okupantų paliktiems diversantams įveikti“.

Pirmieji Lietuvos olimpiniai medaliai, 1952 07 19. Šią dieną prasidėjo Helsinkio olimpinės žaidynės, iš kurių trys Lietuvos sportininkai – krepšininkai Kazys Petkevičius, Justinas Lagunavičius ir Stepas Butautas – grįžo su olimpiniais sidabro medaliais, laimėtais rusiškosios SSRS komandos sudėtyje. Tai pirmieji Lietuvos sportininkų iškovoti olimpiniai medaliai.

Įkurta Lietuvos kraštotyros draugija, 1961 07 19. Vienintelė kraštotyrininkų organizacija buvusioje SSRS. Kraštotyros sąjūdis suvaidino svarbų vaidmenį išsaugant lietuvių tautinį identitetą.

Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimas. 1989 07 19 prasidėjo LSSR Lietuvos komunistų partijos (LKP) suvažiavimas, pirmininkaujamas Algirdo Mykolo Brazausko, kuriame buvo paskelbta LKP politinė nepriklausomybė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP). Vėliau LKP pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija (1990 12 08).

Mirė Tomas Zanas (58), 1855 07 19 Kohačynėje (prie Oršos, dab. Baltarusija). Gimė 1796 12 21 Miasatoje (Mladečnos vls., dab. Baltarusija). Rašytojas, visuomeninis veikėjas.

Studijavo Vilniaus universitete (nuo 1815). Pasižymėjo kaip aktyvus Vilniaus filomatų, masonų, šubravcų draugijų veikėjas, Filaretų draugijos steigėjas ir prezidentas (1820–1823). Savo darbuose pasisakė prieš Rusijos priespaudą, už tai buvo suimtas (1823) ir nuteistas (1824) tremtimi į Orenburgą (prie Uralo, Rusija). Tyrė Uralo mineralus, vadovavo Orenburgo muziejui (iki 1837), dirbo Sankt Peterburge (Rusijos) Geologijos instituto bibliotekininku (1837–1841). Panaikinus bausmę, leista grįžti į Lietuvą (1841). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

Mirė Adomas Varnas (100), 1979 07 19 Čikagoje (JAV), emigracijoje. Gimė 1879 01 02 Joniškyje (buv. vls., dab. r.). Dailininkas ir fotografas.

Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijoje, Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1897–1900). Išvykęs į Sankt Peterburgą (Rusija) mokėsi Imperatorinėje dailės mokykloje ir Štiglico centrinėje taikomosios dailės mokykloje. Vėliau studijas tęsė Krokuvoje (Lenkija, nuo 1903), Ženevos (Šveicarija) dailės akademijoje (1905–1907). Gyveno ir gydėsi Lietuvoje (1910 ir 1913) ir Zakaponėje (dab. Lenkija). Pirmojo pasaulinio karo metais evakuotas į Rusijos gilumą, dėstė Voroneže (1917–1918). Po karo grįžęs į Lietuvą trumpai mokė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje (1919), tais pačiais metais persikėlė į Kauną. Su bendraminčiais įkūrė Lietuvių meno kūrėjų draugiją (1920), buvos jos pirmininkas (1920–1922). Sukūrė pirmųjų litų visų nominalų banknotų projektus (1922). Dėstė Kauno meno mokykloje (1923–1939). Atgavus Vilnių pradėjo dribti Valstybiniame dailės institute (1941–1944). Artėjant sovietų Raudonajai armijai pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau persikėlė gyventi į Čikagą (JAV; 1949). Kūrė realistinius portretus, peizažus ir grafikos darbus. Užsiėmė liaudies meno (ypač kryždirbystės) rinkimu ir jo propagavimu. Daug nusipelnė fiksuodamas Lietuvos smulkiosios architektūros paminklus. Jo vardu pavadinta gatvė Joniškyje.

PASAULYJE

Gimė Vladimiras Majakovskis, 1893 07 19 Bagdadyje (Rusija). Rusų poetas, dramaturgas, dailininkas, vienas žymiausių futuristų.
Mirė (36) 1930 05 14 Maskvoje.

Liepos 20-oji

Aleksandras paskelbtas Lietuvos valdovu. 1492 07 20 Lietuvos didikai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių atstovų seime Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu patvirtino Aleksandrą, parodydami LDK suverenumą nuo Lenkijos. LDK žemių atstovų seimas pirmą kartą buvo sušauktas, todėl jis dar laikytinas pirmuoju Lietuvos Seimu. Aleksandro karūnacija Ldk įvyko 1492 07 26 Vilniaus katedroje (dab. arkikatedra). Jos metu didikai valdovą paragino valdyti tautą „pagal lietuviškus papročius, arba pagal Vytauto pavyzdį“. Aleksandras mainais už išrinkimą LDK valdovu 1492 08 06 pasirašė privilegiją kuria išplėtė LDK Ponų Tarybos teises apribodamas Ldk galias.

Prasidėjo Šiaulių valstiečių sukilimas, 1769 07 20. Sukilę valstiečiai į savo rankas paėmė visą Šiaulių ekonomiją ir išlaikė valdžią tris mėnesius. Tai didžiausias XVIII a. valstiečių sukilimas Lietuvoje, pasibaigęs pralaimėjimu.

Įsteigtas pirmasis Lietuvos valstybės apdovanojimas – Vyčio kryžius, 1919 07 20. Tą dieną įsteigtas pirmasis Lietuvos valstybės ordinas „Už Tėvynę“ (nuo 1920 02 03 – Vyčio kryžius), iki 1928 vienintelis Lietuvos valstybės apdovanojimas. Jį teikė 1944–1953 Lietuvos partizanų vadovybės. Jis buvo pirmasis atkurtas ordinas Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dabar turi penkis laipsnius, teikiamas už karinius pasiekimus ir rezistencinę kovą.

Suformuotos Kauno marios. Kauno hidroelektrinė statybos pradžia. 1959 07 20 Kauno hidroelektrinės (HE) statytojai užtvenkė Nemuną. Susiformavo dirbtinės Kauno marios. 1960 pastatyta Kauno HE – didžiausia atsinaujinančius energijos išteklius naudojanti elektrinė Lietuvoje.

Sąjūdžio dviračių žygio per Lietuvą pradžia. 1988 07 20 Lietuvos persitvarkymo sąjūdis pradėjo dviračių žygį per Lietuvą. Ši kelionė buvo svarbi išjudinant Lietuvos provincijos miestų gyventojus, kurie vėliau prisidėjo prie Sąjūdžio.

Gimė Česlovas Chmielevskis, 1867 07 20 Tiumenėje (Rusija), tremtyje. Geologas.
Kilęs iš Žemaitijos bajorų, po 1863 anticarinio sukilimo ištremtų į Sibirą. Baigė Panevėžio realinę mokyklą (1890), studijavo Rygos politechnikos institute (1890–1895) ir Karaliaučiaus universitete (1897–1900). Baigęs mokslus, grįžo į Panevėžį (nuo 1900). Tyrinėjo Lietuvos gamtą, ypač domėjosi paleontologiniais radiniais – suakmenėjusių organizmų liekanomis. Daug tyrinėjimų atlikta Ventos slėnyje ties Papile, kur buvo gausu fosilijų. Buvo aistringas kolekcionierius – rinko geologines kolekcijas, kurios vėliau pateko į Karaliaučiaus gamtos muziejų, Miuncheno, Tiubingeno, Sankt Peterburgo universitetus. Tyrinėjo Lietuvos hidrografiją. Kita jo bandymų sritis buvo lamelibranchiatų klasės moliuskai. Jų tyrimui ir bandymams Chmielevskių namuose įkurta speciali biologinė stotis. Bandymai pasisekė – pavyko užauginti natūralius perlus. Rezultatai buvo paskelbti moksliniuose žurnaluose „Okolnyk rybacki“ ir „Deutsche Fischerei Zeitung“. Pirmojo pasaulinio karo metais su šeima pasitraukė į Maskvą, vėliau į Uralą. Ten rinko geologines kolekcijas. Grįžo į Lietuvą (1921), bet kelyje susirgo ir, pasiekęs Panevėžį, mirė. Žymesnis veikalas – „Kauno gubernijos ir Rytų bei Vakarų Prūsijos viršutinių silūrinių sluoksnių leperditia“ (vok. k., 1900). Vėliau šį vėžiagyvį mokslininkas F. Šmidtas pavadino lot. Leperditia chmielevskii. Mirė (53) 1921 05 25 Panevėžyje, ten ir palaidotas.

PASAULYJE

JAV astronautai išsilaipino Mėnulyje. 1969 07 20 JAV astronaustas Neilas Amstrongas ir Edvinas Oldrinas pirmieji pasaulyje sėkmingai nusileido „Apolo-11“ erdvėlaiviu ir nužengė į Mėnulį.

Gimė Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarca), 1304 07 20 Arece (dab. Italija). Italų poetas, mąstytojas, mokslininkas, humanistinės Renesanso kultūros pradininkas.
Mirė (69) 1374 07 19 Arkvoje (dab. Italija).

Gimė Gregoras Johanas Mendelis (Gregor Johann Mendel), 1822 07 20 Heincendorfas prie Odrau (dab. Čekija). Austrijos vienuolis augustinas, genetikos pradininkas, suformulavo tris genetikos dėsnius.
Mirė (61) 1884 01 06 Brno (Čekija).

Liepos 21-oji

Lietuva paskelbta Sovietų socialistine respublika. 1940 07 21 po okupacinės Sovietų Sąjungos Raudonosios armijos įsiveržimo į Lietuvą (1940 06 15) vadinamasis „Liaudies seimas“, pamynęs galiojusią Lietuvos valstybės Konstituciją (1938), paskelbė Lietuvą Sovietų socialistine respublika ir priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą.

Kaune nugriautas Laisvės paminklas. 1950 07 21 prieš okupacinės Sovietų Lietuvos 10–mečio jubiliejų Kaune nugriautas Laisvės paminklas, statytas pagal skulptoriaus Juozo Zikaro projektą (1928). Paminklas atstatytas 1989.

Gimė Jonas Yčas, 1880 07 21 Šimpeliškiuose (Biržų vls., dab. r.). Istorikas, visuomenės veikėjas, filosofijos daktaras (1919), profesorius (1922).

Po Vasario 16-osios Akto atkurtos Lietuvos valstybės švietimo sistemos kūrėjas. Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija; 1890–1894) ir Slucko (dab. Baltarusija; 1894–1898) gimnazijose. Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) istorijos ir filologijos institutą (1903). Mokytojavo Tomsko (Rusija) gimnazijoje (1903–1908). Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1907). Dirbo Semipalatinsko (dab. Semejus, Kazachija) gimnazijos inspektoriumi (1908–1916). Persikėlė į Voronežą (Rusija, 1916), čia suorganizavo privatų Lietuvių mokytojų institutą (1917) – pirmąją lietuvių pedagogų rengimo ir tobulinimo įstaigą. Iš Rusijos grįžus į Lietuvą, paskirtas Lietuvos švietimo ministerijos valdytoju (1918). Vėliau tapo švietimo ministru (1918–1919). Karaliaučiaus (Kaliningrado sr., Rusija) universitete parengė ir apgynė disertaciją apie kronikininką Simoną Grunau (1920). Panevėžio gimnazijos direktorius (nuo 1920), dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1925). Paskirtas Klaipėdos krašto direktorijos decernentu (patarėju) švietimo reikalams (1925–1927). Daug prisidėjo stiprindamas lietuvybę Klaipėdos krašte. Stiprino Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčią, buvo jos sinodo narys ir pirmininkas. Žymiausias istorijos veikalas – „Biržai: tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė“ (1931). Mirė (51) 1931 12 17 Kaune, palaidotas Senosiose kapinėse.

PASAULYJE

Gimė Aleksandras Makedonietis (Aléxandros o Mégas), 356 pr. Kr. 07 21 Peloje (Makedonija). Makedonijos karalius (336–323 pr. Kr.), Artimųjų ir Viduriniųjų užkariautojas, didžiulės imperijos kūrėjas, vienas žymiausių ir talentingiausių Senovės karo vadų ir valdovų.
Mirė (32) 323 pr. Kr. 06 10 Babilone (dab. Irakas).

Liepos 22-oji

Lietuvos Užnemunėje panaikinta baudžiava. 1807 07 22 Prancūzijos imperatorius Napoleonas I Drezdene pasirašė Varšuvos Kunigaikštystės Konstituciją, kuria panaikino baudžiavą ir visus gyventojus padarė įstatymiškai lygius, taip pat ir Lietuvos Užnemunėje, kuri tuomet įėjo į kunigaikštystės Lomžos departamentą.

Gimė Antanas Jaroševičius, 1870 07 22 Skrebotiškyje (dab. Pasvalio r.). Dailininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas, pedagogas.

Baigė A. Štiglico techninio piešinio mokyklą Sankt Peterburge (1899). Sankt Peterburgo teatruose dirbo dailininku dekoratoriumi (iki 1900). Mokytojavo Orlove (Kazanės sritis; 1900–1921). Dalyvavo tarptautinėje parodoje Paryžiuje, kur jo sukurti baldai įvertinti didžiuoju sidabro medaliu (1901). Gyvendamas Rusijoje dalyvavo pirmosiose lietuvių dailės parodose (1901–1920), rašė straipsnius lietuvių laikraščiams „Varpas“, „Lietuvos ūkininkas“. Platino lietuvišką spaudą, skleidė tautines idėjas. Labai kruopščiai piešė lietuviškus kryžius (1904–1911). Kazanėje išleido pieštų kryžių albumą „Lietuvos kryžiai“ (1912), pirmas didelės apimties leidinys apie liaudies meno paminklus. Grįžęs į Lietuvą (1921), apsigyveno Karklynėje prie Giedraičių. Dirbo Giedraičių vidurinėje mokykloje (1921–1935). Įkūrė dailiųjų medžio darbų klasę – vienintelę Lietuvoje. Toliau kūrė, dalyvavo dailės parodose. Vienas pirmųjų pradėjo rinkti tautodailės kūrinius. Remdamasis tautodailės tradicija ir pavyzdžiais sukūrė kryžių projektų, taikomosios dailės dirbinių, baldų. Nupiešė architektūrinių piešinių, atvirukų, sukūrė knygų grafikos, nuliejo akvarelių gamtos motyvais. Parašė knygą „Dailiojo medžio darbeliai“, parengė spaudai albumą „Lietuvos ornamentai“. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje. Mirė (83) 1956 06 17 Karklynėje (Molėtų r.), palaidotas Pašilėje (Molėtų r.).

Mirė Antanas Vaičiulaitis (86), 1992 07 22 Vašingtone, perlaidotas tėviškėje (1999). Gimė 1906 06 23 Didžiuosiuose Šelviuose (Vilkaviškio vls., dab. r.). Lietuvos diplomatas, rašytojas, vertėjas.

Baigė Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją. Studija Lietuvos (nuo 1930 Vytauto Didžiojo) universitete (1927–1933). Prancūzų literatūros studijas gilino Grenoblio ir Sorbonos universitetuose (1936–1938). Dėstė VDU (iki 1940), dirbo Lietuvos telegramų agentūroje ELTA. Paskirtas į Lietuvos atstovybę prie Šventojo Sosto Vatikane (1940). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą (1940), nebegalėdamas sugrįžti Tėvynėn, tais pačiais metais persikėlė į JAV. Dėstė Marianapolio kolegijoje Thompsone, Fordhamo universitete studijavo anglų ir amerikiečių literatūrą. Scrantono universitete dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą. Dirbo „Amerikos balso“ informacinėje agentūroje Niujorke, vėliau Vašingtone (1951–1976). Dar studijų metais redagavo: „Ateitį“ (1929–1932), emigracijoje „Studentų žodį“ (1941–1943), „Ameriką“ (1945–1947), „Vytį“ (1946–1947), „Aidus“ (1950–1964). Išleido novelių, romanų, apysakų, literatūrinių pasakų, vertimų. Žymiausias kūrinys – romanas „Valentina“ (1936). Jo vardu pavadintos gatvės Vilkaviškyje.

Liepos 23-ioji

Abiejų Tautų Respublikos silpnėjimo pradžia. 1792 07 23 Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis pripažino Targovicos konfederacijos valdžią. Tai buvo lemtingas posūkis, po kurio ATR didikų siekis su Rusijos parama likviduoti Ketverių metų seimo pažangias reformas ir 1791 Gegužės 3-osios Konstituciją tapo įgyvendintas.

Mirė Petras Biržys (slap. Pupų Dėdė) (73), 1970 07 23 Vilniuje, palaidotas Saltoniškių kapinėse. Gimė 1896 12 22 Liudiškiuose (buv. Anykščių vls., dab. r.). Literatas, Lietuvos kariuomenės savanoris, scenos artistas ir kraštotyrininkas.

Mokėsi Voronežo (Rusija) lietuvių gimnazijoje (1915), Maskvoje (Rusija) baigė prekybos mokyklą (1917). Įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę (1919), mokėsi Karo mokykloje Kaune (1919), paskirtas vyresniuoju leitenantu į pėstininkų pulką Ukmergėje. Išėjęs į atsargą (nuo 1921) dirbo mokytoju Alovėje, Pagėgiuose, Radviliškyje. Tęsė studijas Lietuvos universitete (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo, 1924–1927). Grąžintas į Lietuvos kariuomenę tarnavo Kauno komendantūroje (nuo 1927). Kalintas dėl valdžios kritikos Vokietijos okupacijos metais. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo Vilniuje filharmonijos artistu. Aktyviai reiškėsi teatrinėje veikloje, dirbo radijuje ir kine, užsiėmė kraštotyra, redagavo laikraščius, leido žurnalą „Pupų dėdė“ (1935). Išleido knygas: „Karininkas Antanas Juozapavičius“ (1923), „Vyžuonos“ (1927), „Kaimo vestuvės“ (1930), „Alytaus apskritis“ (1931), „Biržų apskritis“ (1932), „Kėdainių apskritis“ (1934), „Marijampolės apskritis“ (1937).

Liepos 24-oji

Pirmą kartą užimta Biržų pilis – svarbiausia Šiaurės Lietuvos tvirtovė. 1701 07 24 Švedijos kariuomenė Šiaurės karo metais pirmą įsiveržė į Lietuvą ir užėmė Šiaurės Lietuvos tvirtovę Biržus bei pagrobė karo reikmenis. Po antrojo Švedijos kariuomenės užėmimo pilis ir dvaro pastatai buvo susprogdinti (1704 09 14).

Vilniaus žydų pogromas. 1794 07 24 Rusijos kariuomenė užėmusi Vilnių įvykdė žydų pogromą Užupyje (Vilnius). Jo metu buvo nužudyta daugiau kaip 150 žydų.

Pasirengimo 1863 m. sukilimui pradžia. 1862 07 24 Centrinis tautinis komitetas paskelbė instrukciją – programą, kurioje numatyta, jog organizacijos tikslas – ruošti Lietuvą sukilimui ir kovai dėl nepriklausomybės.

Gimė Jokūbas Jasinskis 1761 07 24 Vengleve (Lenkija). Karininkas ir sukilėlis, generolas leitenantas (1794).

Mokėsi Varšuvos karininkų mokykloje (1773–1783). Vilniaus karo inžinerijos mokyklos viršininkas, dėstė fortifikaciją (nuo 1790). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pulkininkas (1792). Priklausė 1794 sukilimo organizatorių kairiajam sparnui, ragino sekti prancūzų jakobinų pavyzdžiu. Vadovavo Rusijos kariuomenės užimto Vilniaus išvadavimui (1794 04 22–23). Vilniaus komendantas (nuo 1794 04 24), Vilniaus rotušės aikštėje paskelbė Lietuvos sukilimo aktą (1794 04 24). Sukilimo vyriausybė – Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba paskyrė jį Lietuvos sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu ir suteikė generolo leitenanto laipsnį (1794 05 03). Buvo už Lietuvos valstybinio savarankiškumo plėtrą, todėl sukilimo vyriausiojo vado Tado Kosciuškos nušalintas nuo pareigų. Žuvo (33) 1794 11 04 gindamas Varšuvą. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje.

Gimė Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, 1864 07 24 Paežeriuose (Alvito vls., dab. Vilkaviškio r.). Teisininkas, rašytojas, Lietuvos valstybės teisėtvarkos kūrėjas, profesorius (1923).

Baigė Marijampolės gimnaziją (1884) ir Maskvos universitetą (1890). Dirbo valdžios tarnyboje teisininku: Maskvoje (1891), Jelgavoje (dab. Latvija, 1892–1896), Tichvine (1896–1912), Naugarde (nuo 1912). Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą (1918). Paskirtas Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo prininku (1918–1933). Dėstė Lietuvos (nuo Vytauto Didžiojo) universitete (nuo 1923). Vienas iš Lietuvos teisininkų draugijos steigėjų ir pirmasis pirmininkas (1920–1933). Žymiausi kūriniai – apsakymų rinkinys „Kas teisybė, tai ne melas“ (1892) ir feljetonas „Satyros trupiniai“ (1928). Mirė (69) 1933 10 30 Kaune, palaidotas senosiose miesto kapinėse, vėliau palaikai perlaidoti į Petrašiūnų kapines. Apdovanotas Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu (1931).

Gimė Česlovas Kudaba, 1934 07 24 Kobylinke (dab. Neročius, Baltarusija). Lietuvos valstybės ir mokslo veikėjas, geografas, gamtininkas, habilituotas daktaras (1972), profesorius (1974).

1990 Kovo 11 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Baigė Vilniaus universitetą (1959), ten ėjo įvairias pareigas (nuo 1959). VU Gamtos fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos (1978–1986) ir Bendrosios ir kartografijos (1986–1990) katedrų vedėjas, Inžinerinės fotogrametrijos ir Kartografijos laboratorijų mokslinis vadovas (1986–1993). Vadovavo sudarant Lietuvos atlasą (nuo 1986). Aktyviai reiškėsi visuomeninėje, o vėliau ir politinėje veikloje. Domėjosi gamtos apsauga, kultūros istorija, kraštotyra, buvo aktyvus Lietuvos ir Vilniaus gamtos apsaugos draugijų tarybų narys, Kraštotyros draugijos centro tarybos narys ir Vilniaus miesto skyriaus vadovas, M. Mažvydo knygos bičiulių draugijos vadovas. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys (nuo 1986). Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininkas (nuo 1986). Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo tarybos narys (1988–1990). Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas (1990). Atviros Lietuvos fondo (ALF) pirmininkas (nuo 1991). Yra parašęs 13 knygų, iš jų už knygą „Septyni keliai iš Varnių“ (1993) Lietuvos žurnalistų sąjungos apdovanotas V. Kudirkos premija (1993). Parengė su bendradarbiais 31 atskirą leidinį, publikavo 1944 straipsnius. Mirė (58) 1993 02 09 Vilniuje, palaidotas Karveliškių kapinėse. Apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties, 2005), Valstybine (1984) ir Valstybine J. Basanavičiaus premijomis (1993). Č. Kudabo vardu pavadintos gatvės Tverečiuje (Ignalinos r.) ir Vilniuje.

Mirė Šatrijos Ragana (tikr. Marija Pečkauskaitė) (53), 1930 07 24 Židikuose (dab. Mažeikių r.). Gimė 1877 03 08 Medingėnuose (dab. Rietavo sav.). Prozininkė.

 Mokėsi Sankt Peterburgo šv. Kotrynos gimnazijoje (1892), baigė bitininkystės kursus Varšuvoje (Lenkija, 1896). Mokytojavo privačiai Šiauliuose, Mūruose ir Pavandenėje. Studijas tęsė Ciuriche (1905–1906) ir Fribure (abu Šveicarijoje). Grįžusi į Lietuvą, dirbo kun. Antano Miluko Vilniaus knygyne (1908), vėliau mokytojavo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje (1909–1915). Pirmojo pasaulinio karo metais įsikūrė Židikiuose. Žymiausi kūriniai – apysaka „Viktutė“ (1903), „Sename dvare“ (1922), „Irkos tragedija“ (1924). Suteiktas Lietuvos universiteto garbės daktarės vardas (1928). Apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. Išleisti „Raštai“ (7 t., 1928–1937; 2 t., 1969; 3 t., 2006–2008). Jos vardu pavadintos gatvės Mažeikiuose, Plungėje ir Židikuose (Mažeikių r.).

Mirė Ernestas Galvanauskas (84), 1967 07 24 Aiks les Bainse (Prancūzija), emigracijoje. Gimė 1882 11 20 Zizonyse (Vabalninko vls., dab. Biržų r.). Politikas ir diplomatas.

Baigė Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnaziją. Studijavo Sankt Peterburgo kalnakasybos institute (1905), bet dėl revoliucinių įvykių išvyko į Suomija ir Belgija (1906–1912). Belgijoje įgijo kalnų inžinieriaus specialybę. Anksti įsitraukė į politiką, dalyvavo Vilniaus Didžiajame Seime (1905) įsteigė Lietuvos valstiečių sąjungą (1905). 1918 Vasario 16 atkurtoje Lietuvos valstybėje ėjęs įvairias aukštas valstybines pareigas: Lietuvos Ministras Pirmininkas (1919–1920, 1922–1924), užsienio reikalų ministras (1922–1924), finansų ministras (1939–1940) ir kt. Atstovavo Lietuvą Paryžiaus taikos konferencijoje (1919), Tautų Sąjungoje (1921), Didžiojoje Britanijoje (1924–1927). Vienas svarbiausių 1923 Klaipėdos sukilimo organizatorių. Po autoritarinio Antano Smetonos perversmo (1926 12 17), pasitraukė iš politinės veiklos ir apsigyveno Klaipėdoje. Klaipėdos uosto pirmininkas (1927–1928), Klaipėdos prekybos instituto rektorius (1934–1939). Lietuvos finansų ministras (1939–1940), prosovietinės „Liaudies vyriausybės“ narys (1940). Perpratęs vyriausybės paskirtį ir sovietų planus pabėgo į Klaipėdą, iš kurios nacių išremtas į Vokietijos gilumą (1941). Po karo vadovavo VLIK’o Vykdomajai tarybai (nuo 1946). Išvyko į Madagaskarą (1947), kur įsteigė Prekybos ir pramonės kursus. Persikėlė į Prancūziją (nuo 1963). Išleido keletą knygų iš jų vertingi „Atsiminimai“ (1925). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Zizonyse (Biržų r.).

PASAULYJE

Gimė Simonas Bolivaras (Simón José Antonio Bolívar y Palacios), 1783 07 24 Karakase (dab. Venesuela). Pietų Amerikos išsivadavimo vienas iš vadų, žymus karvedys ir politikas.
Mirė (47)1830 12 17 Santa Martoje (Kolumbija).

Liepos 25-oji

Marienbugo apgultis. 1410 07 25 jungtinė Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė kariuomenė apsupo Kryžiuočių ordino sostinę Marienburgą, į kurį patraukė kitą dieną po 07 15 laimėto Žalgirio mūšio. Kryžiuočių ordino sostinė atsilaikė. Nebuvo pasiekta visiška Ordino kapituliacija.

Gimė Konstantinas Glinskis, 1886 07 25 Jurbarke (buv. vls., dab. r.). Aktorius, režisierius, vienas iš lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjų, pedagogas.

Baigė Kauno gimnaziją (1907), mokėsi ir dirbo Jurbarke. Studijavo Literatūros ir meno draugijos mokykloje Sankt Peterburge (Rusija) ir ją baigė (1910). Vaidino ir statė spektaklius Sankt Peterburgo teatruose (1912–1914). Vilniuje sutelkė pirmojo Lietuvių valstybės teatro trupę (1919). Lenkijai okupavus Vilnių, su šia trupe, pavadinta Vilniaus lietuvių teatro studija, persikėlė į Jurbarką, po to į Kauną. Režisavo ir vaidino Dramos ir Operos vaidyklose (1920–1922). Režisavo pirmąjį Kaune pastatytą operos spektaklį – Džiuzepės Verdžio „Traviatą“ (1920). Valstybės teatro aktorius ir režisierius (1922–1937). Mirė (52), 1938 12 03 Kaune, kremuotas ir palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Apdovanotas Ldk Gedimino III laipsnio (1931) ir Vytauto Didžiojo III laipsnio (1937) ordinais.

Mirė Hugo Šojus (92), 1937 07 25 Klaipėdoje, palaidotas Šilutės dvaro kapinėse. Gimė 1845 04 01 Klaipėdoje. Mažosios Lietuvos veikėjas, Karaliaučiaus universiteto garbės daktaras (1922).

Turėjo įsigijęs dvarus Lėbartuose (1873) ir Šilutėje (1889), ėjo įvairias vietinės reikšmės valstybines pareigas krašto administracijoje. Studijų metais susidomėjo lietuvių kalba ir etnografija. Vienas Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje (1879) įkūrėjų. Užsiėmė lietuvių tautosakos rinkimu ir leidyba („Pasakos apie paukščius“, 3 d., 1912). Savo Šilutės dvare įsteigė Mažojoje Lietuvoje pirmąjį viešąjį lietuvių muziejų. Jo vardu pavadinta gatvė Šilutėje.

Liepos 26-oji

Atnaujintas Krokuvos universitetas. 1400 07 26 Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila savo privilegija atnaujino Krokuvos akademiją pagal Sorbonos universiteto modelį. Universitetas tapo svarbiausia mokymo įstaiga ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Jo antruoju rektoriumi buvo išrinktas Vytauto Didžiojo sūnėnas Jonas Vaidutis. 1401–1441 universitete studijavo 188 lietuviai. 1442–1492 iš Krokuvos į Lietuvą grįžo 40 bakalaurų, 13 magistrų, 2 mokslo daktarai. 1500–1588 Krokuvoje mokėsi 168 studentai iš Lietuvos.

Kovų su bermontininkais pradžia. 1919 07 26 bermontininkai (oficialiai Rusijos Vakarų savanorių armija) buvo pastebėti Kuršėnuose, o vėliau ir visoje vakarinėje Lietuvos dalyje. Gerai ginkluoti bermontininkai plėšikavo, su jai kovo vietos gyventojai ir Šiauliuose sudarytas Laikinasis partizanų štabas. Didysis bermontininkų Lietuvos puolimas prasidėjo 1919 10 09, jį bandė atremti Lietuvos kariuomenės vyriausiojo vado generolo Prano Liatuko vadovaujam Lietuvos kariuomenė ir partizanai. Sėkmė Lietuvos kariuomenę lydėjo Radviliškio kautynėse (1919 11 21–22). Kovos su plėšikaujančiais bermontininkais tęsėsi iki 1919 12 15, kol Lietuvos kariuomenė juos visiškai išstūmė iš savo teritorijos.

Mirė Juozas Gabrys-Paršaitis (71), 1951 07 26 La Šo (Šveicarija). Gimė 1880 02 22 Garliavoje (dab. Kauno r.). Lietuvių visuomenės veikėjas, literatūrologas, publicistas.

Baigė Odesos universitetą (1907), studijavo Sorbonos universitete Paryžiuje (1907–1911). Paryžiuje įsteigė Lietuvių informacijos biurą (1911), dalyvavo Tautų kongrese Londone, kur įteikė memorandumą apie lietuvių tautos būklę. Pavergtųjų tautų sąjungos vienas steigėjų ir pirmasis sekretorius (1912). 1915 išsikėlė į Lozaną, kartu perkeldamas ten ir Lietuvių informacijos biurą bei Pavergtųjų tautų sąjungos būstinę. Grįžo į Lietuvą (1919). Lietuvos generalinis konsulas Karaliaučiuje (1925–1926), vėliau gyveno Šveicarijoje. Prisidėjo organizuojant Paryžiaus pasaulinei parodai lietuvių skyrių (1900). Priklausė Lietuvos demokratų partijai, Lietuvos valstiečių sąjungai ir Mokytojų sąjungai. Didžiojo Vilniaus Seimo sekretorius (1905). Tilžėje išleido pirmą plačią, su bibliografiniais duomenimis lietuvių literatūros chrestomatiją „Lietuvių literatūros apžvalga“ (1908). Tėvynės mylėtojų draugijos lėšomis parengė ir išleido V. Kudirkos „Raštus“ (6 t., 1909), parašė jo biografiją. Paryžiuje prancūzų ir anglų kalbomis pradėjo leisti leidinį „Už Lietuvą“ (1915). Jo vardu pavadintos gatvės Garliavoje (Kauno r.) ir Mastaičiuose (Kauno r.).

PASAULYJE

Gimė Bernardas Šo (George Bernard Shaw), 1856 07 26 Dubline. Vienas iškiliausių airių dramaturgų.
Mirė (94) 1950 11 02 Hertforšyre (Didžioji Britanija).

Gimė Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung), 1875 07 26 Kesvilije (Šveicarija). Šveicarų psichologas, analitinės psichologijos kūrėjas, filosofas bei moderniosios psichologijos ir psichoterapijos „tėvas“.
Mirė (85) 1961 07 06 Ciurike (Šveicarija).

Liepos 27-oji

Laimėtas Medininkų mūšis. MEDININKŲ MŪŠIO PERGALĖS DIENA. 1320 07 27 Medininkų žemės žemaičių kariuomenė sumušė į kraštą įsiveržusią Kryžiuočių ordino kariuomenę, vadovaujamą Ordino maršalo Heinricho Plockės. Ją sudarė sudarė 40 riterių, Klaipėdos įgula, prūsų sembų vitingai. Mūšio metu žuvo maršalas H. Plocke, 29 riteriai, daug vitingų, į nelaisvę paimtas Sembos fogtas Gerhardas Rude.

Pasirašyta taikos sutartis tarp sapiegininkų ir antisapiegininkų. 1698 07 27 pasirašyta taikos sutartis tarp Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kariaujančių didikų grupuočių sapiegininkų ir antisapieginkų (Oginskių, Radvilų ir kt. giminių). Taika nebuvo ilgalaikė, nes atsinaujinęs pilietinis karas (Valkininkų kautynės, 1700 11 18) ir toliau šalį stūmė į suirutę.

Nustatyta antroji Lietuvos-Lenkijos demarkacijos linija. 1919 07 27 Antantės atstovų nustatyta antroji Lietuvos-Lenkijos demarkacijos linija, laikinai žymėjusi Lietuvos ir Lenkijos sieną. Galiojo iki Suvalkų sutarties (1920 10 07), pagal kurią Vilnius buvo atitekęs Lietuvai.

Gimė Kajetonas Sklėrius, 1876 07 27 Kunigiškiuose (Aluotų vls., dab. Anykšių r.). Dailininkas tapytojas, skulptorius, pedagogas, moderniosios lietuvių akvarelės pradininkas.

Baigė šešias Panevėžio gimnazijos klases (1896). Studijavo Peterburgo barono A. Štiglico taikomosios dailės (techninio piešimo) mokykloje ornamentiką ir kompoziciją (1896–1903), bet pasirinko skulptoriaus specialybę, baigė M. Čižovo skulptūros studiją. Studijuodamas dirbo prie restauruojamų Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrų (1902). Gyveno Vilniuje (1903). Dirbo piešimo ir braižybos mokytoju Liepojos gimnazijoje ir komercinėje mokykloje(1904–1915). Lankė pedagogikos ir eksperimentinės psichologijos kursus Sankt Peterburge (1909). Lankėsi Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, aplankė Paryžiaus muziejus (1912), susižavėjo prancūzų impresionizmu. Liepojoje surengė pirmąją dailės darbų parodą (1912). gyveno Petrograde (1916–1917), domėjosi grupės „Mir iskusstva“ veikla. Voronežo liaudies mokytojų kursuose dėstė piešimo metodiką (1917). Vadovavo Talino technikos mokyklos skulptūros studijai (1918). Grįžo į Lietuvą (1918), dirbo lietuvių karo pabėgėlių stovyklos Baranovičiuose (Baltarusija) viršininku. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos Maitinimo departamento direktorius (1919), vėliau – Kauno miesto ir apskrities viršininkas. Dirbo Lietuvos Respublikos atstovybėje Maskvoje (1921–1922). Vadovavo naujai įkurtai Čiurlionio galerijai (1922–1923). Kauno meno mokykloje dėstė skulptūrą (1922–1932), piešimo metodiką ir akvarelę. Vadovavo specialiajai skulptūros studijai (Iki 1928). Kauno meno mokyklos direktorius (1925–1929). Sukūrė skulptūrinių portretų (Antano Strazdo, Jono Basanavičiaus. Žymiausiai piešimo darbai. „Laivelis“ (1924), „Gluosniai“, (1927), „Kapris. Laivelių prieplauka“ (1929), „Žiema Kaune“ (1931), portretai „Sesuo esto“ (1916), „Žmona“ (1926 ), „Mergaitė“ (1931 ), kompozicijos „Parke“ (1914), „Bažnyčioje“ (1930). Mirė (55) 1932 01 14 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Gimė Jonas Kubilius, 1921 07 27, Fermose (Eržvilko vls., dab. Jurbarko r.). Matematikas, habilituotas mokslų daktaras (1958), profesorius (1958), akademikas (1962).

Baigė Raseinių gimnaziją (1940), studijavo Vilniaus universitete (1940–1943 ir 1945–1946) ir Leningrado universitete (1948–1951). Dėstė Vilniaus universitete (1945–1958). Jauniausias ir ilgiausiai pareigas ėjęs Vilniaus universiteto rektorius (1958–1990). Lietuvos mokslo akademijos mokslinis bendradarbis (1952–1962). LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1959–1979), SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1979–1989), SSRS liaudies deputatas (1989–1990), LR Seimo narys (1992–1996). Lietuvos matematikų draugijos prezidentas. Mokslinio darbo kryptys – tikimybių teorija ir matematinė statistika, aritmetinių funkcijų reikšmių pasiskirstymas, analizinė ir tikimybinė skaičių teorija, matematikos istorija Lietuvoje. Svarbesni darbai: „A. Baranauskas ir matematika“ (2001), „Ribinės teoremos“ (1998), „Tikimybių teorija ir matematinė statistika“ (1980), „Realaus kintamojo funkcijų teorija“ (1970). Greifsvaldo, Prahos, Latvijos, Zalcburgo universitetų garbės daktaras. Vilniaus (2006) ir Jurbarko (2009) miestų garbės pilietis. Apdovanotas Ldk Gedimino III laipsnio ordinu.

Liepos 28-oji

JAV ir Lietuvos diplomatinių santykių pradžia. 1922 07 28 Lietuva ir JAV užmezgė diplomatinius santykius.

Atidarytas Lietuvos jūrų muziejus. 1979 07 28 Klaipėdoje, buvusiame Kopgalio forte, atidarytas Lietuvos jūrų muziejus, pirmasis ir vienintelis tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje.

Gimė Juzefas Ignacas Kraševskis, 1812 07 28 Varšuvoje (Lenkija). Rašytojas, istorikas, Krokuvos (Lenkija) visuomenės mokslų akademikas (1872).

Mokėsi Sislovičiaus (Lenkija) gimnazijoje, studijavo Vilniaus universitete (1829–1830). Už dalyvavimą anticariniame studentų judėjime (1830–1832) kalintas. Daugiausia gyveno Dolgoje kaime Volynėje (dab. Ukraina; nuo 1834). Emigravo į Vokietiją, gyveno Drezdene (1863), vėliau Šveicarijoje. Paliko apie 600 tomų įvairios kūrybos. Domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių kalba, mitologija, rinko dainas, padavimus, priežodžius. Lietuvos praeitį vaizduoja poemose „Anafielas“ (lenkų k., 1840–1845), „Vitolio rauda“ (lenkų k., 1881–1882) ir kt. Leido žurnalą „Athenaeum“ (1841–1851). Domėjosi archeologiniais paminklais, buvo Vilniaus archeologinės komisijos narys (1856), dalyvavo Bolonijos (Italija, 1871) archeologijos kongrese ir tarptautiniame archeologų suvažiavime Stokholme (Švedija, 1874). Mirė (74) 1887 03 19 Ženevoje (Šveicarija). Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje.

Mirė Povilas Pakarklis (52), 1955 07 28 Vilniuje. Gimė 1902 11 23 Smilgiuose (Kupiškio vls., dab. r.). Istorikas ir teisininkas, habilituotas mokslų daktaras (1951), profesorius (1943).

Baigė Panevėžio gimnaziją (1923) ir Lietuvos universitetą (1927). Tauragės mokytojų seminarijoje dėstė istoriją (1927–1928), dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje ir Panevėžio žydų mergaičių gimnazijoje „Javne“ (1928–1930). Suimtas už pamfletą „Ar p. Smetona jaunimui pavyzdys?“ (1930) ir nuteistas vieneriems metams kalėjimo (1931), bet neišbuvęs viso įkalinimo laiko paleistas. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete teisę (1932–1934), dirbo Apeliacinių rūmų sekretoriaus padėjėju (iki 1935), vėliau – Kauno apygardos teismo prokuroro padėjėjas (1935–1940). Aktyviai dalyvavo prosovietinėje veikloje. Išrinktas vadinamąjį „Liaudies Seima“ (1940), Justino Paleckio „Liaudies vyriausybėje“ paskirtas teisingumo ministru (1940). Priimtas į Lietuvos komunistų partiją (1940). Dėstė Vilniaus universitete (1940–1941), po 1941 Birželio 23 sukilimo pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą. Dėstė Alma Atos (1941–1943) ir Maskvos (1943–1944) juridiniuose institutuose. Po karo toliau dėstė VU (nuo 1944). Istorijos instituto direktorius (1946–1948). Organizavo lituanistinės medžiagos pargabenimą į Lietuvą iš Karaliaučiaus bei Klaipėdos kraštų (nuo 1945). Tyrė daugiausiai Mažosios Lietuvos bei Vokiečių ordino ir Lietuvos santykių istoriją. Reikšmingiausi darbai – „Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai“ (1948), „Lietuvių tautos kova prieš popiežius ir kryžiuočių ordiną už savo valstybingumą“ (disertacija, 1951), „Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje XV–XIX a.“ (1960).

Mirė Konstantinas Jablonskis (67), 1960 07 28 Vilniuje, palaidotas Karių kapinėse. Gimė 1892 08 23 Jelgavoje (Latvija). Istorikas ir teisininkas, humanitarinių mokslų daktaras (1940), profesorius (1941), akademikas (1946).

Baigė Panevėžio realinę gimnaziją (1909), studijavo Psichoneurologijos institute (1909–1913), studijavo Maskvos universitete (1911–1916) kurio diplomą išdavė Vytauto Didžiojo universitetas (1933). Vilniuje vertėsi teisininko praktika (1918), švietimo liaudies komisariato Valtybės archyvo vedėjo padėjėjas (1919), dirbo Lietuvos Teisingumo ministerijoje (1921), taikos teisėjas (1921–1922), Kauno apygardos teismo teisėjas (1922–1939), dėstė VDU (nuo 1935). Valstybės archeologijos komisijos pirmininkas (1930–1935), Lietuvos Valstybės Tarybos narys (1938–1940), Lietuvos SSR Centrinio archyvo direktorius (1940–1941), pirmasis Istorijos instituto direktorius (1941–1943). VU profesorius (nuo 1944) ir Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis (nuo 1946). Vienas iš Istorikų draugijos steigėjų (1929). Parengė ir išleido daug svarbių Lietuvos istorijos veikalų ir šaltinių publikacijų. Žymesni iš jų – „XVI amžiaus Lietuvos inventoriai“ (1934), „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje“ (1941), „Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais“ (2 d., 1959–1961). Nusipelnęs Sovietų Lietuvos mokslo veikėjas (1959). Apdovanotas Ldk Gedimino II laipsnio ordinu (1928). Jo vardu Lietuvoje pavadinta 15 gatvių. Kalbininko Jono Jablonskio (1860–1930) sūnus.

Mirė Balys Buračas (75), 1972 07 28 Kaune, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1897 01 18 Sidariuose (Šiaulėnų vls., dab. Radviliškio r.). Fotografas ir kraštotyrininkas, pedagogas.

Vokietijos okupacijos metais mobilizuotas priverčiamiems darbams Vokietijoje, tiesė geležinkelius (nuo 1915). Tarnavo Lietuvos kariuomenėje (1919), bet dėl džiovos paleistas mokytojavo. Mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje (1920–1921), mokytojavo pradžios mokyklose Narušaičiuose, Diktariškiuose, Šiaulėnuose, Varputėnuose, Žygaičiuose ir Jurgoniškiuose (1922–1928). Studijavo grafiką Kauno meno mokykloje (1929–1930), dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje konservatoriumi (1931–1933), rinko etnografinę medžiagą Lietuvoje (1934–1938), Lituanistikos instituto bendradarbis (1939–1941), Liaudies kūrybos namų inspektorius (1941). Mokytojavo Karmėlavos vidurinėje mokykloje (1944–1954). Kraštotyra susidomėjo nuo mažumės, užrašė pirmuosius gamtos pastebėjimus (1903), užsiėmė ir fotografavimu (nuo 1914) . Iki Antrojo pasaulinio karo buvo surinkęs apie 4200 dainų, 7600 papročių, smulkiosios tautosakos pavyzdžių, šokių ir žaidimų aprašymų, 6400 margučių, 800 lietuviškų tautinių juostų. Fotodokumentų kolekciją sudarė 18200 negatyvų ir apie 35–36 tūkst. pozityvų. Didesnioji dalis žuvo karo metais. Paskelbė apie 600 kraštotyros straipsnių. Stambiausi jų publikuoti leidinyje „Tautosakos darbai“: „Kupiškėnų vestuvės“ (1935), „Kupiškėnų sekminės“ (1937). Jo vardu pavadintos gatvės Acokave (Radviliškio r.), Kaune ir Šiaulėnuose (Radviliškio r.).

PASAULYJE

Gimė Karlas Raimundas Poperis (Karl Raimund Popper), 1902 07 28 Vienoje. Austrų ir anglų filosofas, logikas, sociologas, neopozityvistas.
Mirė (92) 1994 09 14 Londone.

Liepos 29-oji

Pasirašyta Lietuvos ir Rusijos sutartis. 1991 07 29 Lietuva ir Rusija pasirašė sutartį dėl tarpvalstybinių santykių, kurioje pripažintas Lietuvos suverenitetas 1920 07 12 Maskvos taikos sutarties pagrindu.

Gimė Antanas Gudaitis, 1904 07 29 Šiauliuose. Dailininkas tapytojas, profesorius (1947).

Mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje (1922–1926), studijavo Lietuvos universitete (1926–1929), Kauno meno mokykloje lankė Justino Vienožinskio studiją, Paryžiaus nacionalinėje taikomosios dailės mokykloje bei įvairiose privačiose studijose (1929–1933). Dėstė Vilniaus dailės mokykloje (1940–1941), Vilniaus dailės akademijoje (1941–1943), Vilniaus dailės institute (1945–1951) ir Lietuvos dailės institute (nuo 1951). Parodose dalyvavo nuo 1931. Savo kūrybą demonstravo Kaune, Vilniuje, Taline, Maskvoje, Rygoje, Lvove. Kartu su bendraminčiais įsteigė lietuvių modernistų dailininkų „Ars“ grupę (1932–1935). Lietuvos dailininkų sąjungos narys (nuo 1935). Žymiausi kūriniai – „Motina su vaiku“, „Žuvų pardavėjos pajūryje“, „Moteris su vaisiais“, „Naujakuriai“, „Moters aktas“, „Vyras prie lango“, „Lietuviškas peizažas“, „Gėlės“, „Baltijos žvejai“, „Vidudienis“, „Vakaras“, „Moteris su paukščiu“, „Nuotakos“, „Žmonės žiūri į žvaigždes“ (1973), „Namelis Viekšniuose“ (1933), „Nida“ (1937), triptikas M. K. Čiurlioniui atminti (1961–1962). Sovietų Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1961) ir liaudies dailininkas (1964). Sovietų Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1965). Mirė (84) 1989 04 20 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

Mirė Laurynas Rokas Ivinskis (70), 1881 07 29 Milvydų dvare (dab. Šiaulių r.), palaidotas Kuršėnuose. Gimė 1810 08 15 Šilalės parapijoje. Pedagogas, leksikologas ir leidėjas.

Baigė Kolainių gimnaziją (1831), išlaikęs egzaminus gavo namų (1841) ir miesto (1847) mokytojo teises. Mokytojavo Rietave (1842–1851), Naciūnuose ir Zabieliškyje (1851–1854). Paskirtas Parapinės mokyklos mokytoju (1854), mokytojavo Rietavo agronomijos mokykloje (1859–1862). Persikėlė į Joniškėlį, ten dirbo parapinės mokyklos mokytoju (1862–1864). Trumpai Kaune dirbo lietuviškų knygų transkribavimo į rusų abėcėlę komisijoje (1864). Pasitraukęs iš komisijos mokytojavo privačiai Renave (1869–1871), Šiauliuose (1871–1874), vėliau Rietavo muzikos mokykloje (1874–1879). Paskutines dienas praleido Milvydų dvare (nuo 1879). Pirmasis Didžiojoje Lietuvoje rengė ir leido lietuviškus kalendorius „Metskaitlius“ (lotyniška abėcėle 1846–1864, 1879; kirilika 1865–1866). Juose skelbė lietuvių rašytojų kūrybą, žemės ūkio, veterinarijos, liaudies medicinos, astronomijos, istorijos, gamtos mokslų žinias ir patarimus valstiečiams. Užsiėmė vertimais, sudarinėjo žodynus (lietuvių-lenkų, rusų-lenkų, rusų-lietuvių-lotynų-lenkų), rinko lietuvių tautosaką, domėjosi botanika, pasižymėjo lietuviškoje terminologijoje. Išbraižė pirmąjį lietuvišką žemėlapį „Telšių pavietas“ (dingęs Juozapo Zavadzkio spaustuvėje). Jo vardu Lietuvoje pavadintos aštuonios gatvės.

Mirė Justinas Vienožinskis (74), 1960 07 29 Vilniuje, Antakalnio kapinėse. Gimė 1886 06 29 Mataučiznoje (Obelių vls., dab. Rokiškio r.) Dailininkas, profesorius (1946).

Vienas originaliausių XX a. lietuvių dailininkų, ugdžiusių jaunuosius Lietuvos menininkus. Kūryboje įvairiais laikotarpiai vyravo peizažai ir portretai. Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgavos, Latvija) gimnazijoje, kur atsiskleidė meniniai gabumai, vėliau mokslus tęsė Maskvoje (1902–1905). Grįžęs į Lietuvą įsitraukė į Tautinę revoliuciją (1905), kalintas. Išvyko į Krokuvos dailės akademiją studijuoti tapybos (1908), gilino žinias kituose Europos meno centruose. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno gimtinėje. Po karo dirbo Rokiškio ir Zarasų gimnazijose. Kauno meno mokyklos steigėjas (1922) ir direktorius (1922–1925). Dalyvavo Lietuvos meno kūrėjų draugijos veikloje. Lietuvos dailės sąjungos pirmininkas (1935–1936), Vilniaus dailės instituto dėstytojas (1940–1946), Sovietų Lietuvos dailės muziejaus bendradarbis (1952–1956). Surengė personalines parodas (Kaune 1928 ir 1961, Vilniuje 1986). Ankstyvojo laikotarpio kūriniams būdingas dekoratyvumas, aiškios formos. Vėlesnėje menininko kūryboje dominavo peizažai ir portretai, kurie pasižymi kompoziciniu apibendrinimu. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Raudondvaryje (Kauno r.).

PASAULYJE

Gimė Benitas Musolinis (Benito Amilcare Andrea Mussolini), 1883 07 29 Predappyje (Italija). Italų politikas, fašizmo kūrėjas ir Italijos vadovas (1922–1943).
Mirė (61) 1945 04 28 Giulino di Mezzegroje (Italija).

Liepos 30-oji

Smolensko praradimas. 1514 07 30 Rusijos kariuomenė užėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdomą Smolenską ir jį galutinai prijungė prie Rusijos. Tai vienas didžiausių XVI a. LDK teritorinių praradimų.

Lietuvos kariuomenės įjungimas į okupacinę Raudonąją armiją. 1940 07 30. Lietuvos kariuomenė įjungta į Sovietų Sąjungos okupacinę Raudonąją armiją. Karinė technika nusavinta, daugelis aukštų karininkų vėliau buvo suimti, įkalinti, ištremti ir nužudyti.

Rusija pripažino Lietuvą, 1991 07 30. Vienas iš reikšmingiausių 1990 03 11 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo žingsnių, nes Rusija atsisakė politinių ir teritorinių pretenzijų Lietuvai.

Gimė Ignotas Jokūbas Masalskis, 1726 07 30 Alekšice (dab. Baltarusija). Kunigaikštis, stambus žemvaldys, mecenatas, teologijos daktaras, Vilniaus vyskupas (1762–1794).

Mokėsi misionierių seminarijoje Varšuvoje (nuo 1745), studijas tęsė Romoje. Pirmasis Edukacinės komisijos pirmininkas (1773–1776). Rėmė švietimą, gabų Lietuvos jaunimą (Lauryną Gucevičių, Pranciškų Smuglevičių ir kt.) ir Vilniaus katedros rekonstrukciją (nuo 1783). Nepritarė 1791 Gegužės 3-iosios konstitucijai, prisidėjo prie Targovicų konfederacijos (1792). Tado Kosciuškos sukilėlių apkaltintas valstybės išdavyste ir pakartas (67) 1794 06 28 Varšuvoje.  Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Kretingoje.

PASAULYJE

Gimė Henris Fordas (Henry Ford), 1863 07 30 Grensfilde (JAV). JAV pramonininkas, automobilių gamyklos Ford Motor Company įkūrėjas ir savininkas.
Mirė (83) 1947 04 07 Fair Lane (JAV).

Liepos 31-oji

JŪROS DIENA IR ŽVEJŲ DIENA. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu liepos paskutinis sekmadienis paskelbtas atmintina valstybės diena – Jūros diena ir Žvejų diena (1997 07 03).

Laimėtas Lojevo mūšis. 1649 07 31 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmono Jonušo Radvilos vadovaujama kariuomenė prie Lojevo (Baltarusija) sumušė maištaujančius kazokus ir valstiečius. Ukrainos kazokų ir Baltarusijos valstiečių sukilimas galutinai buvo numalšintas 1651

Medininkų žudynės. 1991 07 31 Medininkų pasienio poste Sovietų Sąjungos specialiosios paskirties milicijos būrio (OMON) smogikai nužudė 7 lietuvių muitinės ir policijos pareigūnus. Nors šį nusikaltimą prieš atkurtos nepriklausomos Lietuvos pareigūnus padarę įtariamieji, besislapstantys Rusijoje ir neišduodami Lietuvai, žinomi, ši byla iki šiol dar nebaigta.

Gimė Ignotas Domeika, 1802 07 31 Nedzviadkoje (dab. Baltarusija). Geologas, visuomenės veikėjas, profesorius (1847).

Vilniaus universiteto absolventas (filosofijos magistras 1822). Studijų metais Vilniaus universitete įsitraukė į Filomatų veiklą (1819–1823). Už ją represuotas (1823). Prisidėjo prie 1830–1831 sukilimo, 25-ojo iš lietuvių suformuoto pulko adjutantas. Po sukilimo emigravo į Prancūziją, Paryžiuje Sorbonos universitete klausė geologijos ir matematikos, fizikos, chemijos ir kt. paskaitų. Baigė Paryžiaus kasybos mokyklą (1837). Išvyko į Čilę. Dėstė La Serenos aukštosios kasybos mokykloje (1847) ir Santjago universitete (1847–1883), buvo jo rektorius (1867–1883). Grįžo į Tėvynę, gyveno pas dukteris (nuo 1884), keliavo po Europą ir Artimuosius Rytus, vėliau grįžo į Čilę (1888). Publikavo apie 500 mokslo darbų, svarbiausi iš jų monografijos: „Mineralogijos pagrindai“ (isp. k., 1845), „Araukanija ir jos gyventojai“ (isp. k., 1846). Surado arba prisidėjo surandant tuo metu nežinomas 27 naujas mineralų rūšis. Jo garbei pavadinta daugiau kaip 75 objektai Žemėje ir kosmose. Čilės Respublikos garbės pilietis. Padarė daug svarbių atradimų, už kuriuos UNESCO 2002-uosius metus paskelbė Ignoto Domeikos metais. Mirė (86) 1889 01 23 Santjage (Čilė), emigracijoje, palaidotas Santjago bendruomenės kapinėse. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

Gimė Ignas Končius, 1886 07 31 Purvaičiuose (Plungės vls., dab. r.). Fizikas ir etnologas, profesorius (1932).

Baigė Palangos progimnaziją (1903), Liepojos gimnaziją (1903) ir Sankt Peterburgo universitetą (1913). Mokytojavo Palangos progimnazijoje (1914), kilus Pirmajam pasauliniam karui kartu su evakuota gimnazija pasitraukė į Viru ir Stavropolį (1915–1917), kartu dirbo Stavropolio Žemės ūkio institute. Grįžo į Lietuvą (1921), dirbo Dotnuvos žemės ūkio mokykloje, vėliau – Žemės ūkio akademijoje (nuo 1921). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 Vytauto Didžiojo) universitete (1926–1939). Atgauto Vilniaus universiteto laikinasis valdytojas (1939–1940), toliau dėstė VDU (1940–1943). Sovietų suimtas ir kalintas Kauno kalėjime (1941), vos nežuvo kariškių gabenamas iš Vilniaus į Minską (1941 06–07). Savitarpio pagalbos Vykdomojo komiteto pirmininkas (1942–1943). Pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau persikėlė į JAV (1949). Gyveno Bostone, dirbo Tafto universitete. Užsiėmė aktyvia etnografine ir etnologine veikla, fiksuodamas Lietuvos etninį paveldą. Išleido 20 mokslinių knygų, parašė per 300 mokslo populiarinimo straipsnių, parengė pirmąjį Lietuvoje „Meteorologijos“ (1924), išspausdino studiją „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, išleido unikalią retrospekciją „Žemaičio šnekos“ (1961) bei „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ (1965), paliko atsiminimus „Mano eitasis kelias“ (2 d. 2001–2006). Mirė (88) 1975 02 19 Putname (JAV), palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje, palaikai perlaidoti į Rasų kapines (1996). Jo vardu pavadintos gatvės Plungėje ir Purvaičiuose (Plungės r.).

Mirė Jokūbas Šernas (38), 1926 07 31 Kaune, palaidotas Nemunėlio Radviliškio kapinėse. Gimė 1888 06 14 Jasiškiuose (Nemunėlio Radviliškio vls., dab. Biržų r.). Teisininkas.

Studijavo Slucko gimnazijoje (nuo 1903), iš jos dėl tautinės veiklos pašalintas. Baigė privačią Tartu gimnaziją (1910) ir Sankt Peterburgo universitetą (1914). Redagavo „Lietuvos žinias“ (1914), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti reikalų vedėjas (nuo 1914), Vilniaus „Ryto“ lietuvių gimnazijos istorijos mokytojas (1915–1918). Vienas Lietuvių konferencijos Vilniuje organizatorių (1917 09 18–22), Lietuvos Tarybos generalinis sekretorius (1917), 1918 Vasario 16-osios Akto signataras. Ketvirtosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministras be portfelio (1919), Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybės departamento organizatorius ir pirmasis jo direktorius (nuo 1925), Prekybos ir pramonės banko direktorius (nuo 1925). Žurnalo „Savivaldybė“ steigėjas ir redaktorius (1923–1926).