Naujamesčio istorija

Naujamiestis įsikūręs dešiniajame Nevėžio krante, bet kada jis atsirado, tikslių duomenų nėra. Tikriausiai tai įvyko Vytauto Didžiojo laikais, kai Vytautas čia įkurdino karaimus ir vietovę pavadino Karaimų Naujamiesčiu. Manoma, kad jau XVI a. didesnę miestelio gyventojų dalį sudarė lietuviai, todėl vietovę imta vadinti tiesiog Naujamiesčiu. 1613 m. žemėlapyje jis vadinamas Nowomiasteczko (Naujamiestelis). 1883 m. žemėlapyje jis jau Novoje Mesto (nauja vieta), ir iki mūsų dienų išliko Naujasmiestas – Naujamiestis.

Istoriniuose šaltiniuose tokiu pavadinimu vietovė minima nuo XVI a. antros pusės, kai Naujamiesčio dvaras priklausė didikams Valavičiams. Jie šalia dvaro pastatė reformatų bažnyčią, o 1583 m. Eustachijus Valavičius savo dvaro nuostatuose ne tik nurodė, kad bažnyčioje kas sekmadienį privaląs būti nors vienas asmuo iš ūkio, bet, svarbiausia, įpareigojo ūkininkus, kad, grįžę iš bažnyčios, savo šeimai papasakotų, ką girdėję. Bažnyčią lankantieji buvo registruojami, o nelankantieji – baudžiami piniginėmis baudomis ir įkaustomi į kenges. Tuose pačiuose Naujamiesčio dvaro nuostatuose yra paminėta parapinė mokykla, ir joje turėjo būti dėstoma tikyba; rašto mokymas buvo paliktas mokytojo nuožiūrai. Visi vaikai nuo 8–9 iki 15 metų privalą eiti į mokyklą mokytis tikėjimo pagrindų: išmokti maldas, tikėjimo išpažinimą, Dešimt Dievo įsakymų. Vaikas, grįžęs namo, įpareigojamas to paties mokyti visą šeimyną. Numatytos griežtos bausmės mokyklos nelankantiems, o neturtingi mokiniai galėjo iš dvaro gauti paramą.

Yra pagrindo manyti, kad kancleris Eustachijus Valavičius Naujamiestyje norėjo įkurti spaustuvę – tam buvo skirta fundacija. Įdomus pats projektas: įkurti kultūros centrą Naujamiestyje. Gaila, bet spaustuvė Naujamiestyje taip ir nebuvo įkurta.
Vėliau dvaras perėjo Radvilų nuosavybėn. Naujieji šeimininkai pastatė pastoriui kleboniją irmokėjo jam atlyginimą. Reformacijos įkarščiui užgesus, bažnyčia buvo paversta sandėliu, sunaikintas šventorius, bet parapija galutinai nesunyko, nors nuolatinį kunigą ne visuomet turėjo. Ir bažnyčia, ir parapija dar gyvavo tarpukario metais, bet po Antrojo pasaulinio karo reformatų bažnyčia buvo nugriauta.

Katalikų bažnyčia Naujamiestyje atsirado visu šimtmečiu vėliau, kai 1689 m. kancleris Marcijonas Oginskis pastatė medinę Šv. Mato Apaštalo bažnyčią, bet ji 1725 m. sudegė, ir melstis parapijiečiams teko laikinoje koplyčioje. XVIII a. antroje pusėje parapijos klebono Antano Šliogerio dėka buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, XIX a. pradžioje – mūrinė varpinė, klebonija, nauji ūkiniai pastatai. 1898–1909 m. prelatų Juozapo Baukevičiaus ir Romualdo Styravičiaus rūpesčiu bei parapijiečių lėšomis buvo pastatyta dabartinė mūrinė dvibokštė bažnyčia.

2007 m. rugpjūtį kilęs gaisras suniokojo bažnyčios bokštus, stogą, varpus, unikalius vargonus. 2014 metų rudenį bažnyčios bokštų smailės buvo atstatytos.
Karaimų bendruomenė, Naujamiestyje atsiradusi dar Vytauto laikais, labai ištikimai tarnavo didžiajam kunigaikščiui. Vėlesniais laikais Naujamiesčio karaimai tapo taikiais žemdirbiais ir daržininkais, turėję, kaip ir Trakų karaimai, specialių privilegijų ir teisių. Jie šeimomis valdė žemę, dovanotą jiems didžiųjų Lietuvos kunigaikščių. XIX a. dvarininkas Karpis atėmė iš karaimų žemę, ir tuomet prasidėjo šios bendruomenės vargai. Karaimai net keletą kartų kreipėsi į teismą, jam pateikdami svarius argumentus, kuriais grindė savo teisę išlikti: bendruomenės senumas, siekęs keturis šimtus metų, Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių privilegijos, suteikusios karaimams žemės valdų, ir saikingi mokesčiai. Bendruomenė turėjo sinagogą ir mokyklą, palaikiusias dvasinį gyvenimą.

Patyrę didžiulį dvarininko Eustachijaus spaudimą, karaimai savo teisių į žemę atsisakė, tačiau virsti nuomininkais jie neketino: dauguma sėsliai ūkininkavusių šeimų išsinuomojo smukles, kiti pragyveno bernaudami arba versdamiesi padieniais darbais, o besiglaudžiantys pasiturinčiose šeimose išsivaikščiojo kas sau. XIX a. viduryje Naujamiesčio miestelio karaimų bendruomenė faktiškai buvo išsisklaidžiusi, nors pagal gyventojų surašymus jai buvo priskiriama keliasdešimt šeimų. Bendruomenei priklausė apie pusantro šimto vyrų, tačiau dauguma jų miestelyje negyveno – buvo pasklidę po apylinkes arba persikėlė į kitas Lietuvos gyvenvietes. Sevastopolio vyriausiasis hazanas Gabrielius Firkovičius XIX a. viduryje patvirtino susiklosčiusią padėtį: Naujamiesčio karaimų bendruomenė negrįžtamai sunyko : ‚,nėra sinagogos, mokyklos, dvasininko ir seniūno, {...} nevyksta bendruomenės sueigos“. Vis dėl to Naujamiesčio karaimų bendruomenė formaliai išliko: kitoje Nevėžio upės pusėje yra išlikusios senosios, dar veikiančios karaimų kapinės.

Auganti socialinė ir politinė įtampa, noras išsilaisvinti iš Rusijos imperijos privedė prie 1863 m. sukilimo, kurį aktyviai parėmė aplinkiniai dvarai. Naujamiesčio dvaro administratorius K. Dombrovskis vadovavo 40 raitelių būriui, kuris išsilaikė iki 1864 m. pavasario. Naujamiesčio bažnyčios vikaras, dominikonas T. Račkauskas su savo suburtais sukilėliais kovėsi Raguvos miškuose. Carinė valdžia, nuslopinusi sukilimą, ėmėsi mūsų kraštą rusinti, uždrausdama lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, bet naujamiestiečius lietuviškomis knygomis ir laikraščiais aprūpindavo knygnešiai J.Čiūras, K.Juozaitis,P.Vidugiris ir daugelis kitų, juos gaudavę iš Garšvių knygnešių draugijos. Lietuvišką religinę ir pasaulietinę literatūrą platino kunigas M. Dabrila ir vikaras M. Kaziliauskas, o gimtosios kalbos bei raštovaikus mokė daraktoriai: Čiūrų kaimo gyventojas Ignas Čekavičius, garšvietė Marytė Kiaunytė ir dar kai kurie raštingesni žmonės.

Nuo senų laikų Naujamiestis garsėjo Šv. Onos atlaidais. 1906 m. liepos 30 d. per atlaidus, į kuriuos buvo susirinkę keli tūkstančiai maldininkų, buvo atsiųsta keliasdešimt ginkluotų žandarų. Tie drąsiai švaistėsi minioje, ir toks arogantiškas žandarų elgesys papiktino lietuvius. Apsiginklavę lentgaliais, plytgaliais ir šaukdami, kad reikia „vyti rusus lauk, ,mušti policiją, uždaryti monopolį...“ vyrai užpuolė žandarus, bet tie pradėjo šaudyti į minią. Nuo paleistų kulkų žuvo 4 jaunuoliai: M. Petruškonis, J. Kuokalas, J.Džiugas ir A.Žilys, o keletas žmonių buvo sužeista. Trys žuvusieji labai iškilmingai buvo palaidoti Naujamiesčio kapinėse, o vieną artimieji išsivežė į savo parapiją.

Naujamiestiečiai, ir vietiniai gyventojai, ir gyvenantys JAV, surinko pinigus antkapiniam paminklui „Angelas“. Paminklo autorius skulptorius Kazys Ulianskis.

Per Pirmąjį Pasaulinį karą Naujamiestis nukentėjo nuo rusų-vokiečių karo veiksmų. Sudegė nemažai namų, apgriauta bažnyčia. Pasakojama, kad traukdamiesi rusai norėjo išsigabenti ir garsųjį Naujamiesčio varpą, bet nepajėgė jo iškelti – buvo labai sunkus.
1923 metais Naujamiestyje buvo 739 gyventojai. Miestelis buvo švarus, tuo metu išgrįstos gatvės, pakloti cementiniai šaligatviai, sutvarkyta aikštė. Veikė mokykla, valsčiaus savivaldybė, paštas, kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, policijos nuovada, keliolika parduotuvių, amatininkų dirbtuvių, pieninė ir t.t. Tikinčiuosius melstis kvietė reformatų ir žydų maldos namai.

Abiejų sovietinių okupacijų metais miestelis neteko nemažai žmonių: vieni ištremti, kiti nužudyti, treti pasitraukė į Vakarus. Nacių okupacijos metais sunaikinta Naujamiesčio žydų bendruomenė.

Pokario metais pradžios mokykla perorganizuota į progimnaziją, nuo 1948 m. – į septynmetę, o nuo 1951 m. – į vidurinę. 1946 m. pradėjo veikti biblioteka ir kultūros namai.

Šiuo metu Naujamiestyje gyvena arti 800 gyventojų. Kultūros centre veikia kapela, ansamblis, vaikų ir jaunimo tautinių šokių kolektyvas. Labai aktyvi Dailės galerija, pagarsėjusi savo šiaudinių skulptūrų projektu. Panevėžio rajone gerai žinomos Naujamiesčio vidurinė ir muzikos mokyklos; yra ligoninė, ambulatorija, paštas, individualios įmonės...Aktyviai veikia Naujamiesčio piliečių draugija.
Naujamiesčio seniūnijos ir Naujamiesčio piliečių draugijos rūpesčiu 2008 m. Naujamiestis gavo teisę turėti ir naudoti unikalų Naujamiesčio miestelio herbą.

Atgal

Viršun