Marija Puodžiukaitienė

1933–2012

2012 m. balandžio 4 d., eidama 79-uosius metus, netikėtai mirė sintautiškė Marija Puodžiukaitienė. Be jokio įspėjimo, be aiškiai įskaitomų ar suprantamų ženklų nustojo plakti mylinčios motinos, globėjiškos senelės ir rūpestingos prosenelės, talentingos pedagogės, kūrybingos muziejininkės, garbės kraštotyrininkės, knygų ir gausybės straipsnių autorės, gimtojo žodžio bičiulių draugijos „Aidija“, kuri tęsia profesoriaus J. Pikčilingio idėjas, įkūrėjos širdis.

Marija Puodžiukaitienė gimė 1933 m. Marijampolėje. Baigė studijas Valstybiniame pedagoginiame institute, atvyko dirbti į Sintautų mokyklą, kurioje beveik prieš šešias dešimtis metų mokė vaikus lietuvių kalbos ir literatūros, kaupė istorinę medžiagą, puoselėjo tautines vertybes, pelnė gausybę apdovanojimų.

1965 m. Marija Puodžiukaitienė Sintautuose įkūrė Prano Vaičaičio muziejų, keturias dešimtis metų vadovavo ekskursijoms, publikavo daugiau kaip šimtą straipsnių apie Sintautų praeitį ir šio krašto žmones. Surinko atsiminimus apie Praną Vaičaitį, Praną Liukaitį, pasirūpino pastarojo poezijos išleidimu, knygai „Novužės krašto vaikai“ parengė apie 30 straipsnių, parašė knygas „Sintautų mokyklos šviesa“, „Rašytojas ir švietėjas kunigas A. Tatarė“, „Sintautų krašto kelias“, „Muziejus. Kultūros vertybės. Žmogus“ (su Vidmantu Staniuliu).

Marija Puodžiukaitienė buvo viena aktyviausių baigiamos rengti monografijos „Sintautai“ pagalbininkių, jos namuose ne kartą susitiko knygos autoriai. Dar visai neseniai Sintautų mokykloje surengtoje šventėje, skirtoje Knygnešio dienai paminėti, monografijos vyr. redaktorei Vidai Girininkienei perdavė savo straipsnį ir šūsnį nuotraukų. Ant Mokytojos darbo stalo liko paskutinis monografijai parašytas straipsnis apie Petronėlę Orintaitę, kurį leidyklai perdavė dukra. Monografijai „Sintautai“ Mokytoja parašė šešis straipsnius.

Netekome iškilios Lietuvos šviesuolės, daug šaliai ir gimtajai Suvalkijai nusipelniusios Mokytojos, kūrėjos ir kraštotyrininkės, leidyklos bičiulės.

Dukrą Ritą, sūnų Raimundą, artimuosius, bičiulius, kraštiečius ir bendražygius nuoširdžiai užjaučia „Versmės“ leidyklos kolektyvas.

▲2012 04 12

Atgal

Viršun