Antanas Ruškys

1924 03 04–2012 01 30

Eidamas 88-uosius metus po sunkios ligos mirė liaudies menininkas Antanas Ruškys. Netekome iškilaus, daug Lietuvai ir gimtajai Žemaitijai nusipelnusio Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo dalyvio, Politinių kalinių ir tremtinių, vėliau Politinių kalinių sąjungos, Kauno kraštotyros ir tautodailės draugijų nario, Lietuvos ir savo gimtojo Endriejavo krašto patrioto.

Antanas Ruškys – vienas tų nedaugelio, plačiai garsinusių gimtinę, rinkusių medžiagą savo krašto istorijai. Jo poezijos rinktinės ir atsiminimų knygos apie tėviškę bei gulago tremties laikus sulaukė dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje. Praėjęs mūsų tautos Golgotą – Antrojo pasaulinio karo, pokario, tremties baisumus, turėdamas skaudžios patirties ir kupinas meilės Tėvynei bei artimui ėmėsi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Stvėrė plunksną ir kaltą – rašė ir drožė, drožė ir rašė, keldamas savo bendraamžių ir jaunesnės kartos nusilpusią dvasią. Jo nueitą kelią ženklina Lietuvos pakelėse ir aikštėse rymantys kryžiai, paminklai, muziejuose ir privačiose kolekcijose nutūpę Jo drožti angelai, istoriniai ir mūsų dienų personažai.

Moksleivių ir bendražygių lūpose nenutyla Jo poezijos posmai, prozos tekstai, liudijantys meilę, pagarbą, atminimą artimui, Tėvynei.

Liūdime netekę tauraus žmogaus, bendražygio. Tegul ilsisi Jo siela, neblėsta atmintis.

Žmoną Eugeniją, sūnėno Augustino Venslausko šeimą, kitus artimuosius, bičiulius, kraštiečius ir bendražygius nuoširdžiai užjaučia Endriejavo seniūnija, bendruomenė, „Versmės“ leidyklos, rengusios ir spausdinusios Jo straipsnius, kolektyvas.

▲2012 02 01

Atgal

Viršun