Ieva Švarcaitė
1939 04 18– 2024 11 15

Ieva Švarcaitė gimė 1939 m. balandžio 18 d. Norkių kaime (Kelmės r.). 1957 m. baigė Kelmės vidurinę mokyklą, 1962 m. – Vilniaus valstybinio universiteto Gamtos mokslų fakultetą ir įgijo geografo, vidurinės mokyklos geografijos mokytojo specialybę.

1962–1965 m. dirbo Kražių ir Kelmės vidurinėse mokyklose geografijos mokytoja, nuo 1966 m. – Geologijos valdybos kompleksinėje geologinėje ekspedicijoje paieškinių ir žvalgybinių lauko darbų vykdytoja, geologe, geomorfologe, statybinių medžiagų paieškinio būrio viršininke. 1972 m. žvalgė teritoriją būsimai Mažeikių naftos perdirbimo įmonei, 1974–1975 m. – Ignalinos atominei elektrinei ir Visagino miestui, aprūpinant jų statybas reikiamos kokybės smėliu ir žvyru.

1973 m. Vilniaus valstybinio universiteto Gamtos mokslų fakultete apgynė geografijos mokslų kandidato disertaciją tema „Kalvoto moreninio landšafto litogeninio fundamento antropologinis performavimas (Vištyčio–Gražiškių aukštumos pavyzdžiu)“ (vadovas prof. A. Basalykas). Po nostrifikavimo nuo 1994 m. – gamtos mokslų daktarė.

Nuo 1979 m. pradėjo dirbti Vilniaus valstybiniame universitete. Mokslinės veiklos kryptys: kalvoto moreninio landšafto antropogenizacija, agrolandšaftinė ekologija, geografinė terminija, matematinė statistika landšaftinių kompleksų tyrimuose ir kt.

Skaitė mokslinius pranešimus konferencijose bei simpoziumuose Lietuvoje ir kitose šalyse. Apie paukščių migraciją Europoje skaityta San Marine (Italija, 1994). Tarptautiniame 28-ajame geografų kongrese Hagoje (Olandija, 1996) skaitytas pranešimas anglų kalba tema „Antropogeninis poveikis kalvotiems moreniniams landšaftams (Human impact on the hilly morainic landscape)“.

Pranešimas „Erozio de la tero“ laimėjo tarptautinį konkursą ir pateko į 80-ojo pasaulinio esperantininkų kongreso programą Tamperėje (Suomija, 1995). Tai buvo pirmasis ir vienintelis pranešimas iš buvusios Tarybų Sąjungos šalių. Dar didesnį tarptautinį konkursą Roterdame (Olandija) laimėjo kitas pranešimas „Homara agado en Čebalta regiono“, kuris buvo įtrauktas į 90-ojo jubiliejinio (sukako 100 metų, kai tarptautinė esperanto kalba buvo sukurta mažame Lietuvos miestelyje – Veisiejuose) kongreso programą ir skaitytas 2005 m. Vilniuje vykusiame pasauliniame kongrese .

Įvykdžius visus tarptautinius reikalavimus, Komarne (Slovakijoje) vykusioje 29-ojoje universitetinėje sesijoje San Marino mokslų akademija 2006 m. suteikė I. Švarcaitei gamtos mokslų daktaro tarptautinį titulą (Doctor scientiarum naturalium), aukščiausią mokslinę adjunkto kategoriją ir docento (ADoc.) vardą.
Lietuvos recenzuojamuose („Geografija“, „Geografijos metraštis“), užsienio bei devyniuose kituose leidiniuose I. Švarcaitė paskelbė apie 50 mokslų darbų ir 19 mokslą populiarinančių straipsnių.
I. Švarcaitė pabuvojo Balkanuose (Bulgarija, 1978), Karpatuose (Vengrija, 1983), Alpėse (Austrija, 1992), Apeninuose (Italija, 1994), Skandinavijoje (Suomija, 1995), Nyderlanduose (Olandija, 1996) ir kt. šalyse, kur domėjosi fizinės geografijos terminais.

I. Švarcaitė buvo daugelio tarptautinių ir Lietuvos organizacijų narė: Lietuvos geografų draugijos (nuo 1974 m.), Tarptautinės geografų sąjungos, Tarptautinės geografinių terminų komisijos (nuo 1976 m.), Pasaulio esperantininkų asociacijos (nuo 1989 m.), Lietuvos mokslininkų sąjungos (nuo 1989 m.), Pasaulio lietuvių katalikų mokslų akademijos (nuo 1991 m.), Tarptautinės San Marino mokslų akademijos (nuo 1992 m.) ir kt.

„Versmės“ leidykloje dr. Ieva Švarcaitė parengė ir išleido „Lietuvos valsčių“ serijos monografiją „Vaiguva“ (2018), rašė mokslinius geologinius straipsnius kitoms „Lietuvos valsčių“ serijos monografijoms, išleido atsiminimų knygą „Gyvenimo tarpsniai“ (2016), „Dešimtkalbį gamtinės geografijos terminų žodyną“ (2019), knygą „Pietų Žemaitijos etnografinis paveldas“ (2019), „Dabartinės Vaiguvos šnektos žodyną“ (2023), parengė knygą apie Lietuvos esperantininkus, kurios nebespėjo išleisti.

„Versmės“ leidyklos kolektyvas ir „Lietuvos valsčių“ serijos kūrėjų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia dukterį, „Versmės“ leidyklos redaktorę Stefaniją Kundrotienę.

▲2024 11 22

Atgal

Viršun