Palemonas, Pieštvė, Seredžius

Senovės legenda, užrašyta Lietuvos metraščiuose, skelbia: kadaise, amžių glūdumoje, garbingas Romos karys kunigaikštis Palemonas su dideliu žmonių būriu paliko tėvynę ir laivais iškeliavo ieškoti laimės svetimuose kraštuose. Plaukdami Europos pakrantėmis išeiviai pasiekė Baltijos jūrą, atrado Nemuną ir, toliau irdamiesi šia jiems patikusia upe, stabtelėjo Dubysos žiotyse. Čia stūksančios panemunių kalvos, jų šlaituose žaliuojančios ąžuolų girios italams priminė paliktą tėviškę, tad nutarę šioje vietoje visam laikui likti. Kalvą, ant kurios romiečiai įkūrė šventyklą, imta vadinti Palemono kalnu.

Nemuno pakrantė ties Seredžiumi.

Istorikai negali nei patvirtinti, nei paneigti šios legendos – dar mažai žinoma apie II–V amžių Lietuvą. Tačiau archeologai, tyrinėję panemunę, to meto kapuose randa romėniškų akcentų, papuošalų. Be abejo, senovėje Nemunu keliaudavo medžiotojai, mainikautojai, saugesnio gyvenimo ieškotojai.

XII–XV amžiuje Nemunas tapo karo keliu. Ant Palemono kalno lietuviai surentė galingą gynybinę pilį – jos neįveikė daug kartų čia atkakę kryžiuočių būriai. Jų metraščiuose pilis vadinama Pieštvės pilimi, matyt, ir to meto lietuviai ją bei čia esančią savo gyvenvietę taip vadino – pagal piliakalnio papėdėje tekančio upelio vardą. XV amžiaus pradžioje Kryžiuočių ordinas, trumpam įgijęs teisę valdyti Žemaitiją, Dubysos ir Nemuno santakoje 1406–1409 metais pastatė pilį. Ketino čia kurti krašto administracinį centrą, bet, išsigandę žemaičių sukilimo, pasitraukė, prieš tai padegę įtvirtinimus.

Palemono kalnas (Pieštvės piliakalnis).

Vakaras Nemuno slėnyje.

XVI amžiuje toje pačioje vietoje stovėjo nedideli Sapiegų rūmai, šalia, slėnyje, kūrėsi Seredžius, miestelis, kuriam vardą galbūt suteikė Sapiegų iš jų slavų kraštuose esančių dvarų atkelti ir čia, slėnio viduryje, tarp trijų upių – Nemuno, Dubysos ir Pieštvės – apgyvendinti amatininkai. Keletą šimtmečių (iki XX a.) Nemune šeimininkavo sielininkai, žvejai, pirkliai. tuomet Seredžius, nebijodamas kasmetinių potvynių, statėsi pačioje pakrantėje. Tačiau 1829 metais, kai vandenys jau kelintą kartą sugriovė miestelį ir bažnyčią, serediškiai ėmė kurtis Palemono-Pieštvės piliakalnio papėdėje.

XIX amžiuje Seredžių, Veliuoną ir kitas nuo senovės garsias panemunės vietas pamėgo Lietuvos ir kitų šalių istorikai, archeologai, dailininkai, o vėliau – kraštotyrininkai, žygeiviai, ekskursantai. „Versmės“ leidykla 2003 metais Lietuvos senovės garbintojus pradžiugino solidžia, net 1328 puslapių knyga „Seredžius“.

Kaip akvarele ar žodžiais atskleisti Nemuno slėnio senovės mįsles? Kas atkurtų legendas, kadaise vakarais pasakotas prie sielininkų ir žvejų laužaviečių.

Atgal

Viršun