Plokščių reginiai (1)

Istorija, šventvietės, Nemunas

Nemunas ties Plokščiais

Šakių rajono šiaurinę ribą brėžia Nemuno vaga. Tai ir Sūduvos pakraštys, kitapus upės – Žemaitija. Nemuno globoje, pietiniame jo krante, aukštėlesniuose šlaituose, išsidėstę zanavykų miesteliai: Žemoji Panemunė, Kriūkai, Paežerė, Ilguva, Plokščiai, Gelgaudiškis, Šiaudinė, Kiduliai, Sudargas. Greta jų, giriose, miškeliuose slepiasi keliolika piliakalnių ir, matyt, dar tiek alkakalnių. „Versmės“ leidyklos rengiamos ekspedicijos jau keleri metai tyrinėja šią Šakių rajono dalį, renka medžiagą būsimoms serijos „Lietuvos valsčiai“ knygoms.

Plokščių miestelis savo amžių skaičiuoja nuo 1670-ųjų, kai čia pastatyta Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Dabartinė medinė romantizmo architektūros šventovė iškilo 1968 metais ant aukšto Nemuno slėnio šlaito. Jos šventoriuje jaučiama ypatinga tikrumo, tvirtybės galia, čia
Plokščių bažnyčia	Šventoriaus altorius

žemė – tarsi  uola. Bažnyčią supa šimtametės liepos, baltosios tuopos. Aukštos medžių lajos rymo lyg palinkusių po gobtuvais vienuolių-milžinų siluetai. Stovint tarp jų atsiveria pagavus reginys – Nemuno platybės. Stebiu – jo dangaus mėlį atspindinti tyli tėkmė kartkartėmis sutviska vėjo pašiauštų bangų žiežirbomis, vėl nurimsta, baltuoja vasaros debesėlių mozaikomis. Rytinėje šventoriaus pusėje – neįprasta koplytėlė, joje švyti grakščių formų altorius su Švč. Mergelės Marijos, laiminančios pasaulį, skulptūra. Pasak legendos, šį altorių, 

Stogastulpis Petro Kriaučiūno sodybos vietoje

plaukiantį Nemunu, pagavę Plokščių žvejai. Anais laikais pavasariniai upės srautai iš tiesų buvo sugriovę, vandenimis nuplukdę ne vieną aukščiau panemunėje stovėjusią bažnytėlę. Kaip atsirado kita Plokščių įžymybė – Šventaduobė, irgi pasakoja legenda. Dauboje prie Didžiupio kadaise buvo įrengta koplytėlė. Vietą jai nurodęs taip pat iš kažkur atklydęs paveikslas, vis atsirasdavęs prie šaltinėlio, kuris esąs stebuklingas. Dabar Šventaduobėje įkurtas lurdas, vanduo šaltinio šulinyje gaivus, teikiantis jėgų. Bažnyčios bokšte kelis kartus per dieną gaudžia vienas seniausių Lietuvoje varpų (nulietas 1573 metais). Ar ne jis įkvėpė Vinco Kudirkos „Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite!“? Plokščių visuomenė nutarė simbolinį varpą pavaizduoti mietelio herbe.

Plokščiuose 1889–1899 metais gyveno žymus Lietuvos tautinio atgimimo veikėjas Petras Kriaučiūnas. Jo svetingoje sodyboje lankydavosi įvairių šalių mokslininkai, domėjęsi senąja mūsų kalba, Lietuvos kultūros puoselėtojai Kudirka, Antanas Baranauskas, Kazimieras Jaunius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Petras Avižonis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Povilas Višinskis. Pasakojama, čia viešėdamas Kudirka mėgo smuikuoti po senoliais ąžuolais, džiaugėsi Vaiguvos upelio slėnyje tūnojusiu vos ne Puntuko dydžio akmeniu, gėrėjosi Nemunu, ramia tėkme vienijančiu lietuvių gentis – šiandien gyvuojančias ir kadaise savaip čia girias kalbinusias. 

Atgal

Viršun