Paskelbtas naujas elektroninio „Lietuvos lokalinių tyrimų“ mokslo darbų rinkinio straipsnis

2013 m. rugpjūčio 12 d. išėjo naujas elektroninio serialinio periodinio mokslo darbų rinkinio  „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2013 metų  tomo straipsnis, paskelbtas interneto  svetainėje www.llt.lt – anksčiau nepublikuotas, Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas, leidyklos spaudai parengtas geologo, prof. habil. dr. Valentino Baltrūno ir geologo, dr. Bronislavo Karmazos straipsnis „Semeliškių apylinkių geomorfologija, paleogeografija, geologiniai ištekliai ir geopaveldas“ (LLT:2013-19/20-224/GL), parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „SEMELIŠKĖS“ gamtos skyriui. 

Atliktų tyrimų ir šios studijos tikslas – apibendrinti visą turimą Semeliškių krašto paviršiaus geologinių ir geomorfologinių tyrinėjimų medžiagą, ją pateikiant kartografinės schemos pavidalu bei aptariant vietovės paleogeografinę raidą poledynmečiu. Šiuo metu skiriami bent penki būdingi mikrorajonai, kai kurie iš jų tik savo pakraščiais patenkantys į buvusio Semeliškių valsčiaus teritoriją. Einant iš šiaurės pietų link, skirtini šie mikrorajonai: Juodelių-Laičių, Semeliškių-Dainių, Aukštadvario-Beižionių, Trakų-Bagdanonių ir Vilkokšnio-Tolkiškių. Pastarieji du tik savo rytiniu ir šiauriniu pakraščiu patenka į apibūdinamąją teritoriją. Apibūdinti mikrorajonai skiriasi savo geologine sandara, hidrogeologinėm, hidrologinėm ir geomorfologinėm ypatybėm, kraštovaizdžiu. Tai lėmė iš Pietų Lietuvos besitraukiančio paskutiniojo (Nemuno) ledyno tirpstantis pakraštys, jo liežuvinė konfigūracija, vietomis plūste plūdęs tirpsmo vanduo, palaidoti po sąnašom atskilę milžiniški ledo luistai, besiformuojantis Strėvos senslėnis, taip pat visų šių reiškinių amžius ir trukmė. Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų kol kas nėra, tačiau galinčių jais tapti yra net keletas. Visų pirma tai Strėvos ir Nečiūnų įgriuvos, Rudaukos šaltinis prie Semeliškių, nemažai įdomių ir vertingų riedulių – ledynmečio liudininkų pakelėse, taip pat Strėvos aukštupio kraštovaizdžio draustinis ir Spindžiaus kraštovaizdžio draustinio šiaurinis pakraštys.

Šis 19-asis „Lietuvos lokalinių tyrimų“ 2013 metų tomo straipsnis yra 224-asis bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje ir 20-asis iš geologijos dalykinės srities. ▲2013 08 12

IŠĖJO NAUJAUSIAS ELEKTRONINIO „LIETUVOS LOKALINIŲ TYRIMŲ“ MOKSLO DARBŲ RINKINIO 2013 METŲ TOMO STRAIPSNIS. 2013 m. gegužės 29 d. išėjo naujausias elektroninio serialinio periodinio mokslo darbų rinkinio  „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2013 metų  tomo straipsnis, paskelbtas interneto  svetainėje www.llt.lt – anksčiau nepublikuotas, Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas, leidyklos spaudai parengtas geologo dr. Aleksandro Šliaupos, geologo habil. dr. Valentino Baltrūno ir geologo dr. Bronislavo Karmazos straipsnis „Semeliškių apylinkių geologinė sandara“ (LLT:2013-6/17-211/GL), parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „SEMELIŠKĖS“ gamtos skyriui. 

Buvusio Semeliškių valsčiaus teritorija yra Dzūkų aukštumos šiauriniame pakraštyje. Pirmieji geologiniai tyrimai buvo pradėti dar praeito amžiaus pradžioje. Tai buvo darbai daugiau apie šio krašto paviršiaus geologinę sandarą bei reljefo ypatybes regioniniu aspektu. Tačiau tik po Antrojo pasaulinio karo pradėtas gilių gręžinių gręžimas atskleidė Žemės gelmių paslaptis. Artimiausių gręžinių duomenimis, Semeliškių apylinkėse mūsų planetos kristalinis pamatas slūgso 650–700 m gylyje. Jį dengia tokio pat storio nuosėdinių uolienų danga, susidariusi vendo, kambro, ordoviko, silūro, permo, triaso, juros, kreidos ir kvartero periodais. Šiaurinėje buvusio valsčiaus dalyje tarp silūro ir permo sluoksnių iš šiaurės pusės įsipleišėja devono periodo nestori sluoksniai. Toks ilgaamžis ir didelis nuosėdinių uolienų pjūvis turi didelę uolienų įvairovę. Arčiausiai žemės paviršiaus slūgsanti kvartero periodo metu susidariusi storymė dengia labai nelygų, palaidotų slėnių išvagotą seną pokvartero uolienų paviršių. Kvartero nuogulų storis – 120–200 m. Jį sudaro 5–6 apledėjimų palikti moreninio priemolio sluoksniai bei tarp jų slūgsančios vandeningos smėlio ir žvirgždingo smėlio (žvyro) nuogulos, iš kurių dažniausiai ir siurbiamas požeminis vanduo ūkio ir gyventojų poreikiams. Paviršiuje arba visai negiliai aptikti negausūs ir nedideli statybinių žaliavų (smėlio, žvyro) telkiniai. Dėl Žemės plutos blokų aktyvumo formavosi ikikvarterinių uolienų nelygus paviršius, ardytas slenkančių ledynų ir išraižytas senųjų upių. Šie palaidoti slėniai (paleoįrėžiai) orientuoti daugiausiai šiaurės vakarų kryptimi, rečiau – platumine kryptimi. Dabartinės Strėvos upės slėnis sutampa su vienu iš šiaurės vakarų krypties senuoju paleoįrėžiu, kuris pasikartoja ir kvartero nuogulų storymėje.

Tai jau 211-asis mokslinis straipsnis „Lietuvos lokalinių tyrimų“ rinkinyje nuo 1-ojo straipsnio paskelbimo 2006 m. lapkričio 21 d., 17-asis iš geologijos dalykinės srities ir 6-asis 2013 metų tomo straipsnis. ▲2013 05 29

GAUTAS 1-ASIS RENGIAMOS „SEMELIŠKIŲ“ MONOGRAFIJOS STRAIPSNIS.  2011 m. balandžio 1 d. leidykloje gautas 1-ojo rengiamos spaudai  „SEMELIŠKIŲ“ monografijos (vyr. redaktorė Daiva Červokienė) straipsnio rankraštis – Vladislavos Kursevičienės „Daugirdai paliko kaimui vardą“. ▲2012 10 09