Aukštadvario kraštovaizdžiu apžavėta

„Galima sakyti, esu „suaugusi“ su Aukštadvario kraštovaizdžiu“, – sako vilnietė Ona Gaidamavičiūtė.

„Esame gamtos dalis” - primena fotografė Ona Gaidamavičiūtė. Jauna veikli mergina, gyvena Vilniuje, tačiau jos asmenybės formavimuisi didžiulę įtaką turėjo Aukštadvario apylinkių (Trakų raj.) kraštovaizdis, „ataidintis“ ir merginos kūryboje.

Kaip nutiko, kad gimusi Vilniuje, augote Aukštadvaryje?
Patikslinsiu – didžiumą vaikystės, jaunystės praleidau Mamos ir senelės tėviškėje prie Stakliškių. O į Aukštadvarį tekdavo dažnai su tėvais atvažiuoti ir čia, miškų apsuptyje, pagyventi.

Ką Jums reiškia šis kraštas, ar dažnai ten grįžtate?
Tai – kaip mano pačios dalis. O sugrįžti stengiuosi kuo dažniau.

Ar tai, jog augote tokiame gražiame gamtos kampelyje, lėmė, kad mėgstamiausi fotografijų motyvai yra augmenija ir gyvūnija?
Manau, kad taip.

Jūs ir fotoaparatas. Kada prasidėjo mėgėjiška draugystė, peraugusi į rimtas parodas?
Draugystė su fotoaparatu prasidėjo nuo pirmųjų studijų metų Vilniaus dailės akademijoje. Mes, menotyrininkai, turėjome fotografijos kursą. Fotografavau juostiniu „Zenitu“ ir „užsikabinau“: vaikštinėdavau po savo krašto apylinkes – laukus ir miškus, ir fotografuodavau gimtą peizažą, augmeniją.

Kokiose parodose esate dalyvavusi?
Nuo mažens piešdavau, dalyvavau vaikų piešinių konkursuose, televizijos laidose – vaikų piešinių konkursuose „Mano pasaulis“.
Surengtos ir piešinių, ir fotografijų parodos:
1986 m. – piešinių paroda Vilniaus „Lėlės“ teatre;
1991 m. – piešinių paroda Santa Cruz’o mieste, Kalifornijoje, vaikų piešinių muziejuje (organizavo Children’s Art Foundation);
1995 m. – piešinių, tapybos paroda Jiezno vaikų muzikos mokykloje;
2003 m. – fotografijų paroda Vilniuje, šv. Jonų bažnyčioje; 2003 m. – fotografijų paroda Molėtų krašto muziejuje.

Ar monografijos „Aukštadvaris“ sumanytoja esate Jūs? Kaip gimė ši idėja?
Tiesiogiai ne, nors ši idėja ir man kelerius metus kirbėjo mintyse. Šios idėjos sumanytoja –Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė ir visa pirminė monografijos iniciatyvinė grupė (dabar ši grupė kur kas didesnė): mokytojas, Aukštadvario kraštotyros muziejaus vedėjas Kazys Venckus, Aukštadvario regioninio parko direktorius Vaclovas Plegevičius, Aukštadvario bendruomenės pirmininkė Janina Stadalnykienė. Būtent šie iniciatyvūs žmonės, tikri Aukštadvario patriotai 2010 m. vasario 25 d. leidykloje „Versmė“ pasirašė ketinimų protokolą leisti monografiją „Aukštadvaris“.

Kuo Jus žavi Aukštadvaris?
Pirmiausia – įstabiu kraštovaizdžiu, gamta – ežerais (kurie su Tėčiu kartu išplaukioti ), upėmis, retais paukščiais ir augalais. Galima sakyti, esu „suaugusi“ su Aukštadvario kraštovaizdžiui, ypač su Kristaus Atsimainymo bažnyčia, nuo kurios atsiveria Aukštadvario ežerija, su Aukštadvario vandenimis. Aukštadvario bažnyčioje esu krikštyta.

Esate gamtininkė-ornitologė. Ar tai yra pomėgis, ar esate susijusi su šia veikla pagal išsilavinimą?
Deja, pagal išsilavinimą nesu biologė. Nors, 1997 metais baigusi Prienų „Žiburio“ gimnaziją, buvau be konkurso priimta studijuoti biologiją Vilniaus universitete. Baigiau Neakivaizdinę jaunųjų ornitologų draugiją Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre. Visgi tada pasirinkau lietuvių filologijos studijas VU, o po kelių metų – ir menotyros.

Kada pradėjote domėtis paukščiais?
Domėtis paukščiais, ornitologija pradėjau 9 klasėje. Tada ramybės nedavė vienas sode ant šakos tupintis paukštis. Paėmiau tėčio žiūronus ir jį stebėjau. Greitai išsiaiškinau, kad tai – kikilis. Tais pačiais metais Stakliškių apylinkėse (kaip ir visoje Lietuvoje) vyko baltųjų gandrų apskaita. Į mūsų sodybą, kur jau 20 metų peri baltieji gandrai, atvyko Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) nariai, kurie paliko informacijos apie LOD veiklą, į kurią ir aš pamažu įsitraukiau.
Myliu visus paukščius, o gražiausi ir įdomiausi man – pilkoji gervė ir juodasis gandras, kurį jau nemažai laiko svajoju nufotografuoti.

Kas nulėmė tokią plačią Jūsų pasaulėžiūrą?
Iš tiesų nuo vaikystės domiuosi įvairiais dalykais. Manau, tai lėmė, kad augau ir gyvenau harmoningoje aplinkoje, gamtos apsuptyje. Mes visi esame gamtos dalis, tik kai kurie nuo jos – savo savasties – atitolę. Žmogus turi būti universalus (tokios nuostatos ypač laikytasi Vakarų Europos Renesanse), nors dabar, (post)modernybės laikais, dažnai labiau vertinama siaura specializacija negu platus akiratis.

Ar palaikote ekologiškas idėjas ir praktiškai, kaip tai lemia gyvenimo būdą?
Taip, šios idėjos – kertinės mano gyvenime. Jeigu nuolat gyvenčiau kaime, versčiausi ekologiniu ūkininkavimu.
Ekologinės idėjos, galima sakyti, yra giminės (iš tėčio pusės) tradicija. Mano teta, tėčio sesuo Elena Grajauskienė (su vyru Stanislovu), gyvenantys Alantoje (Molėtų raj.) – vieni ekologinio ūkininkavimo pradininkų Lietuvoje. Ekologiškai ūkininkauja ir tėčio brolis Pranas Gaidamavičius, Gilučių kaime (Elektrėnų sav.) turintis gausų avių ūkį.

Kokioje šeimoje augote? Ar tėvų veikla turėjo įtakos Jūsų kelio pasirinkimui?
Mano Mamytė – Ona Gaidamavičienė – buvo labai meniškas žmogus (nors pagal specialybę – inžinierė), ji mane nuo mažens skatino piešti, vežiodavosi po parodas (tuometinius Parodų rūmus Vilniuje), siūdavo ir megzdavo originalius drabužius. O Tėtis – Stasys Gaidamavičius – ilgus metus dirbęs tuometiniuose Vilniaus elektros tinkluose, be galo mylėjo gamtą, gamta jam buvo atgaivos ir poilsio versmė. Jis mėgdavo žvejoti, o mane veždavosi į keliones po gamtą ir į žvejybą.

Esate literatūros mėgėja. Su kokia knyga rastumėte pačią arčiausią savo gyvenimui paralelę? Kodėl?
Manau, kad su žydų kilmės Estijos poeto Jaano Kaplinskio knyga „Vakaras grąžina viską“ dėl artimos – meditatyvios – gamtos pajautos.
Visą gyvenimą artima ir Janinos Degutytės gamtos lyrika, taip pat universali – ir žodinė, ir vaizdinė – Leonardo Gutausko kūryba.

Ar gamtos mylėtojai miesto šurmulyje netrūksta žalumos ir ramybės?
Labai trūksta, būtent savaitgaliais ir stengiuosi ištrūkti į gamtą atsigauti, atgauti vidinę ramybę, harmoniją. Mieste labai jaučiasi žmonių susvetimėjimas, irzulys, abejingumas vienas kitam.

Rašote apžvalginius parodų straipsnius. Kaip Jūs, meno kritikė, vertinate metamorfozes meno srityje? Ar šiuolaikinis ir dažnai nesuprantamas menas neišstumia tradicijų ir profesionalumo?
Konceptualumo, kurį įvardyčiau kaip tam tikrą atotrūkį nuo tradicijos, dozė mene tikrai nekenkia. Bet aš esu prieš naujausias drastiškas meno tendencijas, vadinamąjį „lavonmenį“, kaip taikliai yra pasakęs kultūrologas Mindaugas Peleckis, kurį dažnai propaguoja Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodų erdvė.
Vienos meno šakos paveikesnės tradicijai, kitos – mažiau. Pavyzdžiui, grafikos menas dėl sudėtingo technologinio įgyvendinimo savo forma išlieka daugiau ar mažiau tradiciškas.

Kas Jums yra menas?
Menas – tai laisvės ir kūrybos erdvė, perteikianti subtiliausius žmogaus dvasios virpesius, terpė, atverianti meditacijos, taip pat ir vizijų erdvę. Tai – sfera, kurioje susilieja praeitis ir dabartis, šiapusybė ir anapusybė, pasaulio ir vidinės erdvės patirtis:

Pilkosios pečialindos tyli
giesmė –
Cilp cilp calp cilp cilp calp –
Lyg upokšnio čiurlenimas
sukrutina širdį.
Tai – tekantis laikas –
Iš gyvenimo į mirtį, iš mirties –
į gyvenimą...

Noriu pabaigti poetės Janinos Degutytės  eilėmis, kurios – tarsi mano gyvenimo moto:

Gyventi kaip medis, kaip žolė ar plaštakė. Nežiūrint į juodai Baltą ciferblatą su negyvais skaitmenimis. Matuoti laiką pagal rugių žydėjimą ir laukų kvapą, pagal paukščių atsisveikinimą ir sugrįžimą. Rytoj vėl -  į betoną, į stiklą, į geležį. Paimsiu ant rankų benzinu pakvipusią gatvę, sakysiu jai: „Viešpatie, kokia tu išdykusi ir neprotinga, o nori, kad
aš tau paklusčiau“.

Nuotraukos Onos Gaidamavičiūtės

Atgal

Viršun