J. Statkutė de Rosales: esame seniausios Europoje valstybės palikuonys

Baltų proistorę jau daugelį metų tyrinėjančią mūsų tautietę iš Venesuelos Jūratę Statkutę-de Rosales, Lietuvoje pristačiusią savo naujausią knygą lietuvių kalba „Europos šaknys ir mes, lietuviai“, sutinka sausakimšos susidomėjusių žmonių salės.

Moksliniu pagrindu tyrinėdama pirminius seniausius šaltinius ir lygindama tai, kas juose parašyta su dabarties, pavyzdžiui, archeologų radiniais, ji kelia hipotezę, kad prie Baltijos jūros, gyvenę gudai (baltai), jau beveik prieš keturis tūkstančius metus išplito beveik po visą Europą ir pasiekė net Indiją. Anot J.Statkutės-de Rosales, mūsų protėviai padarė didžiulę įtaką daugeliui Europos tautų, jų kalbų, paliko ryškių pėdsakų sanskrite.

- Kodėl tokia baltų traktuotė daug kam atrodo neįtikima, paklausėme pačios J.Statkutės dė Rosales.

– Tai ne iš piršto laužti teiginiai, o daugybės metų mokslinių tyrimų, surastų faktų ir jų palyginimų rezultatas. Šis mano „patiekalas“ nors ir sunkiai, bet pamažu randa vietos ir ant Lietuvos istorikų stalo. Paskutinėje savo knygoje labiau dokumentuotai, nei anksčiau, siekiu atskleisti ir įrodyti Europos istorijoje tai, kas istorikų ir kalbininkų buvo praleista, falsifikuota ar tiesiog nesuprasta.

Pirmiausia turiu paaiškinti, kad mes, baltai, iki XIX a. buvome vadinami gudais, o ne baltais. Senąjį mūsų tautos vardą „gudai“ išbraukė vokiečių kalbininkas Georgas Nesselmannas, pavadinęs baltais prūsus, lietuvius ir latvius. Svarbu žinoti ir tai, kad žodis „gudas“ į lotynų kalbą verčiamas „getas“, o į germanų – "gotas".

Tyrinėdama mūsų kelių tūkstančių metų senumo praeitį, rėmiausi įvairiais šaltiniais, pradedant 551 m. Jordano parašyta getų kilmės istoriją ir baigiant Ispanijos karaliaus Alfonso X Išmintingojo (XIII a.) „Didžiąją visuotine istorija“, į kurią įtraukta ir gudų – taip save vadino prūsai ir rytinių baltų gentys – istorija.

Būtent skaitydama Jordano getų (jis rašė lotyniškai, todėl gudai vadinami getais) kilmės istoriją pastebėjau sąmoningų ar nesąmoningų šio istorinio dokumento vertėjo Wilhelmo Martenso klaidų, padarytų XX a. pradžioje.

W.Martensas perkėlė getų kilmės vietą iš Skandžios – Aistmarių ir Kuršių smėlėtų nerijų į Skandinaviją. Matyt, vertėjas nesusigaudė ar nenorėjo susigaudyti lotyniškai aprašomose vietovėse ir neteisingai išvertė jų pavadinimus. Gal taip atsitiko todėl, kad vertėjas negalėjo patikėti, jog Lietuva ir Prūsija galėjo užkariauti pusę Vakarų Europos ir net įveikti Romą? Ta vertimo klaida keliavo iš knygos į knygą ir maišėsi su kitų vertėjų padarytomis klaidomis. Aš neabejoju, kad gudai yra kilę iš Prūsijos ir dalies Lietuvos, o ne iš Skandinavijos. Šią mano išvadą patvirtina ir Kastilijos karaliaus Alfonso X Išmintingojo XIII a. rašytos istorinės kronikos.

– Jūsų knygoje teigiama, kad prūsai ir rytinių baltų gentys atkakliai save vadino gudais. Beje, Vytauto Didžiojo dokumentuose jotvingiai irgi buvo vadinami šiuo vardu. Kaip atsitiko, kad V a. nukariavę Romą, įsitvirtinę Pietų Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje, įvairiuose istoriniuose veikaluose gudai vadinami gotais, t. y. germanais?

– Pirmiausia, į ką norėčiau atkreipti dėmesį, germanai į Ispaniją atėjo beveik 50 metų anksčiau nei gudai ir labai nuskurdino šį kraštą. Čia pasirodę gudai tapo germanų priešais ir išstūmė juos į Portugaliją, kitus regionus. Ispanijos viduramžių raštuose mūsų protėviai vadinami gudais, atėjusiais iš Pabaltijo, tačiau to nepaisė XIX–XX a. vokiečių istorikai ir kalbininkai.
Pasak jų, Ispanijos ateiviai buvę germanai – gotai. Vis dėlto nė viena tauta pasaulyje nevadino savęs gotais, nes tai yra žodžio „gudas“ vertimas į germanų kalbas. Tad būtent vokiečių kalbininkai ir istorikai mums įbruko žodį „gotas“, visai jo nesiedami su žodžiu "gudas". Ir Ispanijoje, ir Venesueloje net iki XX a. pirmos pusės gudais buvo vadinamos seniausios šeimos – aristokratijos – atstovės.

Gudai turėjo gerai organizuotą politinę, socialinę, karinę kultūrą ir konkrečią kalbą, kuri paliko gilius pėdsakus ispanų kalboje. Mat ši kalba – tai baltiškojo tarimo deformuota lotynų kalba. Įsitikinau mūsų kalbos įtaka ir formuojantis sanskritui, kai gudai XIV a. pr. Kr. buvo pasiekę net Indiją.

– Esame seniausios Europoje gerai organizuotos valstybės palikuonys. Ar šį jūsų teiginį patvirtina, pavyzdžiui, dabartiniai archeologų radiniai mūsų valstybės teritorijoje?

– Kiek žinau, patvirtina. Anot Lietuvos mokslų akademijos nario eksperto profesoriaus Eugenijaus Jovaišos, lietuvių archeologų radiniai, pavyzdžiui, IV–VI a. baltų karinio elito laidojimo paminklai, liudija buvus specializuotą ginklų gamybą, o rasti atsigabenti kalavijai, auksu dengti papuošalai ir kiti daiktai yra žygių po Europą įrodymai.
Mano iškeltai hipotezei, kad baltai beveik prieš keturis tūkstančius metų, kai buvo gausiausia Europos tauta, sukūrė galingą valstybę su savita politine, socialine ir karine struktūra, pritaria daugybė mokslininkų įvairiose šalyse, o ypač JAV ir Ispanijoje. Tai teikia man jėgų tęsti Marijos Gimbutienės pradėtus baltų kultūros įtvirtinimo Europos kultūroje darbus.

– Jei buvome tokia galinga valstybė, kodėl pas mus neišliko tą galybę liudijančių statinių, kaip, pavyzdžiui, Romoje nuo I a. išlikęs didžiausias amfiteatras – Koliziejus?

– Neišliko, nes baltai turėjo savitą, nuolat atsinaujinančio gamtos ciklo filosofiją. Todėl mūsų krašte statiniai buvo mediniai, panaudojant šiek tiek geležies. Beje, aptikau faktų apie gudų šventes, kurios siejamos su gamtos virsmu. Pavyzdžiui, pirmoji pavasario šventė buvo siejama su gyvulių išgynimu į laukus. Gudai turėjo net ir ganyklų dievą. Tad gudai buvo ne tik judri, karinga tauta, bet ir garsėjo aukšta savo gyvulininkystės kultūra, augino daug žirgų. Tai gudai Ispanijoje smarkiai išpopuliarino gyvulininkystę.

Nors esame Europą kūrusių baltų palikuonys, tačiau pastebiu, kad dabartiniai lietuviai stokoja dvasios stiprybės, orios savimonės. Gal mums pats laikas prisiminti, kaip yra man teigęs Venesuelos istorijos akademijos vadovas Guillermo Morónas Montero, kad esame labai garbinga tauta, turinti seniausios Europoje valstybės, gyvavusios dar prieš graikus ir romėnus, šaknis. Mes turime mokytis iš savo protėvių išmintingumo, darbštumo, savitarpio supratimo, pagarbos kalbai, savo kultūrai. Aš viliuosi, kad mano darbai paakins jaunus istorikus dar giliau tyrinėti ikimindauginės Lietuvos istoriją. ▲2011 08 02

Atgal

Viršun