Rašto paminklas Daujėnų kraštui

Istorinės reikšmės projektą įgyvendina „Versmės“ leidykla, pradėjusi rengti ir leisti šimtatomę seriją monografijų, skirtų buvusiems Lietuvos valsčiams

Kai „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas pasiūlė imtis „Daujėnų“ monografijos sudarytojo pareigų, ilgai nedvejojau, nors ir suvokiau atsakomybės naštą.

Apie savo gimtąjį Daujėnų kraštą (Pasvalio r.) esu parengęs ne vieną knygelę, tačiau matau, jog tai tik pradžia. Labai dar daug ką reikia prisiminti apie šio krašto seniausią praeitį, jo žmones, jų kančias ir kovas dėl laisvės. Nors jau turime žuvusių partizanų ir tremtinių sąrašus, tačiau dar mažai žinome apie jų šeimų tragišką likimą. Nors žinome, kokius kaimus nušlavė nuo žemės paviršiaus kolektyvizacija, tačiau ką paliksime ateinančioms kartoms apie tų kaimų gyventojus, jų likimus, papročius, tradicijas? Ką paliksime apie buvusį Daujėnų valsčių, apie čia gyvenusius ūkininkus, verslininkus, tarnautojus, ką jie patyrė okupacijų metais? Kas papasakos apie Daujėnų seniūnijos kraštovaizdžio raidą, apie miestelio ir kaimų architektūrą, kultūrą, archeologijos paminklus? Tiems, kurie šio darbo imsis vėliau, bus daug sunkiau tai padaryti. Visai nebeliks gyvų liudininkų, neliks senų sodybų ir jų gyventojų, niekas nebeištrauks iš senų skrynių istorinių nuotraukų. Tad, kol galime, šio darbo turime imtis dabar. 

2009 m. ryžausi imtis atsakingo darbo. Malonu, kad tam nuoširdžiai pritarė daujėniečiai, jų seniūnas Stasys Mackevičius. Tų metų pabaigoje „Versmės“ leidykloje lankėsi daujėniečių delegacija, susižavėjusi leidyklos užmojais parengti ir išleisti monografijas apie visus buvusius Lietuvos valsčius. Šio susitikimo metu Daujėnų seniūnas Stasys Mackevičius ir „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas pasirašė sutartį dėl „Daujėnų“ monografijos išleidimo.

2010 m. birželio 14–23 d. buvo surengta monografijos autorių ekspedicija į Daujėnus. Daugiau kaip 20 istorikų, žurnalistų, muziejininkų aplankė visus buvusio Daujėnų valsčiaus kaimus, kalbėjosi su gyventojais, užrašė daug prisiminimų, surado daug įdomių nuotraukų, archyvinių dokumentų. Galinių kaime Gedulo ir vilties dieną dalyvavo žuvusių partizanų atminimui skirto paminklo – kryžiaus pašventinimo iškilmėse. Seniūnijos darbuotojai, vietos gyventojai geranoriškai prisidėjo prie ekspedicijos darbo, kurį plačiai nušvietė spauda, radijas, televizija. „Lietuvos aidas“ išspausdino visą seriją ekspedicijos dalyvės istorikės dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsnių po nuolatine rubrika „Versmės“ ekspedicija Daujėnuose“.

2011 m. birželio mėnesį numatyta surengti antrąją ekspediciją. Monografiją ketinama išleisti 2014 m., kai Daujėnai pažymės 460-ąsias savo vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose metines.

Daujėnai kadaise priklausė Upytės pavietui. Kai 1554 m. šiame paviete buvo pradėta Valakų reforma, čia atvykęs kunigaikščio Žygimanto Augusto revizorius Jonas Gradovskis į Upytės pavieto inventorių įtraukė ir Daujėnus, kurie tuomet priklausė Balinių (Bolinskoje) vaitijai (dabar Baluškiai). Daujėnų pavadinimas to meto dokumentuose (kartais net viename dokumente) rašomas skirtingai rusų, senąja gudų ar lenkų kalba: Dovkgiany, Dowtkany, Doviani, Douiany.

2004 m. Daujėnai gražiai pažymėjo savo vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 450-ąsias metines. Buvo gera proga atsigręžti į praeitį, prisiminti šio krašto istoriją, laisvės kovas, okupacijų padarinius. Ta proga buvo išleista mano sudaryta knyga „Daujėnai“, kuri po penkerių metų, pažymint Daujėnų vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 455-ąsias metines, buvo išleista pakartotinai, gerokai ją papildžius. Pirmąjį savo jubiliejų Daujėnai sutiko jau turėdami savo simboliką – herbą ir vėliavą, kuriuos sukūrė Lietuvos dailės akademijos profesorius Juozas Galdikas.

Buvusio Daujėnų valsčiaus teritorija nusidriekusi lygumose 120 kvadratinių kilometrų plote. Tarpukariu valsčiuje buvo 47 kaimai. 1938 m. Daujėnų miestelyje gyveno per 500 žmonių, o valsčiuje – apie 4000. Dabar gyventojų skaičius tesiekia truputį daugiau kaip 1600. Beveik pusė kaimų sovietmečiu buvo išbraukti iš visų apskaitinių sąrašų. Bet argi jie gali būti išbraukti iš mūsų atminties? Juo labiau, kad kiekvienas kaimas turėjo įdomią istoriją, kurią priminė ir tų kaimų pavadinimai. Kadangi senovėje čia girios buvo vadinamos traku, iki šiol išliko Trakų, Patrakės kaimai. Sodybos ir kaimai kūrėsi atkovodami dirbamą žemę iš pelkių ir krūmų, tai padiktavo ir jų pavadinimus – Galiniai, Dalinava, Čekiškiai. Porijai įsikūrė prie Orijos ištakų. Suveizdiškį įkūrė Suveizdžių giminė. Girsūdų kaimą senovėje vadino Girių Soda, Girsoda.

Apie žilą Daujėnų krašto senovę įdomios medžiagos sukaupė archeologas prof. Mykolas Michelbertas 1970 m. su ekspedicija tyrinėjęs Daujėnų pilkapius, kurią spausdinsime „Daujėnų“ monografijoje. Profesorius rašo, jog Daujėnų apylinkėse ryškesni žmonių gyvenimo pėdsakai aptinkami nuo senojo geležies amžiaus, t. y. nuo pirmųjų šimtmečių po Kristaus. Tuo laikotarpiu Daujėnų apylinkės priklausė didžiulei baltų genčių kultūrinei sričiai, kurioje mirusieji būdavo laidojami pilkapiuose. Šiuos pilkapius paliko nedidelė sėlių bendruomenė. Pasak prof. Mykolo Michelberto, čia galėjo gyventi kelios nedidelės sėlių bendruomenės.

Senovę tyrinėjęs daujėnietis istorikas Kazimieras Vyčas rašo, kad mūsų protėviai laikomi pietvakariniais sėliais. Jų arealo ribos sutapo su Lėvens upe, toliau tęsėsi iki pat Mūšos, o nuo ten driekėsi į šiaurę. Sėliai, nors buvo ir nedidelė baltų gentis, taikiai sugyveno su visais, o ypač su kaimynais žiemgaliais ir lietuviais, nes jų papročiai buvo panašūs ir ta pati religija. Sėliai, kaip teigia akad. Zigmas Zinkevičius, turėjo savo kalbą. Ilgainiui jie sulietuvėjo, dalis pasidavė lenkų dvasininkų įtakai. Tai liudija visoje sėlių teritorijoje senesnių kapų kryžiai su lenkiškais užrašais. Tokių užrašų randame ir Daujėnų šventoriuje bei kapinėse.

Daujėnų valsčiaus teritorijoje anksčiau buvo dvi svarbios vietovės – Baluškių ir Žadeikių dvarai. Vėliau iškilo Smilgiai, įsikūrę patogioje vietoje prie Orijos upelio.

1625 m. vasarą Baluškių dvarą, Daujėnus, Smilgius, Berklainius, Žadeikius nusiaubė švedų ateiviai, atsiųsti karaliaus Gustavo Augusto. Daujėnai tuomet buvo nedidelis kaimelis, prisišliejęs prie kalno, apaugusio gražiu pušynu. Kaimelis priklausė Baluškių dvarui, o dvaras su visomis gyvenvietėmis, taigi ir Daujėnais, priklausė Žadeikių valsčiui, Krinčino parapijai.

Apie tai, kaip kūrėsi Daujėnų parapija, kokį pėdsaką paliko čia dirbę dvasininkai plačią medžiagą „Daujėnų“ monografijai rengia istorikė dr. Aldona Vasiliauskienė. 

1794 m. Krinčino parapijos klebono Jeronimo Šarkevičiaus ir Baluškių dvarininkų Karpių rūpesčiu Daujėnuose vietoj medinės nedidelės koplytėlės pradėta statyti didesnė, mūrinė bažnytėlė, kuri buvo baigta 1803 metais. Kadangi ji buvo statyta be leidimo, Žemaičių vyskupui teko kreiptis leidimo į popiežių. Nuo mūrinės bažnytėlės statybos prasidėjo Daujėnų bažnytkaimio kūrimasis.

Tikinčiuosius Daujėnuose aptarnaudavo Krinčino kunigai. Gyventojai norėjo, kad čia nuolat gyventų kunigas, todėl pastatė gražią kleboniją. 1898 m. Daujėnuose įsikūrė pirmasis kunigas Tomas Bričkus, nors ir nebuvo gavęs caro valdžios leidimo. Netrukus kunigas buvo priverstas iš čia išsikelti. Tik 1904 m., gavus tokį leidimą, Daujėnų filijai paskiriamas Krinčino parapijos vikaras kun. Vincentas Baltrušaitis. Jis čia klebonavo keturis dešimtmečius ir šios parapijos istorijoje paliko gilų pėdsaką. Jo rūpesčiu 1906 m. atidarytos gražios naujos kapinės. Kadangi mokėjo lenkų kalbą, pažino lenkų kultūrą, tai net iš Varšuvos pasikvietė dailininkų puošti ir gražinti bažnyčią. Ją vis gausiau ėmė lankyti tikintieji. Ypač daug jų susirinkdavo per Sekminių bei Šv. Roko atlaidus.

Daujėnų Sekminių atlaidus, bažnyčią plačiai išgarsino Paįstrio klebonas kun. Jurgis Tilvytis (poeto Teofilio Tilvyčio brolis), 1910 m. parašęs ir Žalvarnio slapyvardžiu išleidęs poemą „Daujėnai“, kurią pateiksime skaitytojams „Daujėnų“ monografijoje.

Daujėnai – nuošalus bažnytkaimis, toli nuo didžiųjų miestų ir magistralinių kelių. Tačiau tai neišgelbėjo nuo svetimšalių atėjūnų siautėjimo senovėje ir vėlesniais laikais. Daujėniečiai niekada nebuvo pasyvūs stebėtojai, kai mūsų kraštą niokojo caro žandarai ar sovietų okupantai. „Daujėnų“ monografijoje skaitytojai ras įdomų Kazimiero Vyčo straipsnį apie tai, kaip daujėniečiai dalyvavo 1863 m. sukilime prieš caro valdžią. Smilgietis Juozapas Vadopalas subūrė gausų sukilėlių būrį, dalyvavusį kovose su žandarais. Už tai, kad sukilėlių būrys buvo įsikūręs Lebeniškių kaime netoli Žaliosios girios, caro valdžia visus šio kaimo gyventojus ištrėmė į Sibirą, o jų namuose apgyvendino rusų kolonistus.

Po sukilimo caro valdžia ėmėsi ir administracinių pertvarkymų. Buvo likviduotas Žadeikių valsčius, jo būstinė buvo perkelta į Smilgius. Daujėnai valsčiaus centru tapo tik 1927 metais.

Monografijoje bus pateikta nemažai medžiagos apie tai, kaip tarpukariu Daujėnų valsčiuje vertėsi ūkininkai, verslininkai, tarnautojai, ką jiems teko patirti okupacijų metais. Iki šiol mažai buvo rašoma apie 1941 metų Birželio sukilimą, kuriame dalyvavo daugiau kaip 20 daujėniečių. Tuomet raudonarmiečiai nužudė pirmuosius laisvės gynėjus. Dar daugiau aukų daujėniečiai patyrė pokariu. Kovose su okupantais žuvo daugiau kaip 60 partizanų. Apie šio krašto laisvės kovas ir jų dalyvius monografijoje bus paskelbti istoriko dr. Arūno Bubnio, buvusio partizano, politinio kalinio Stasio Masilionio, Birželio sukilimo dalyvio dukters Nijolės Vadopalaitės straipsniai.

Monografijoje daug vietos bus skiriama šio krašto šviesuoliams, atmintinoms vietoms. Muziejininkas Albinas Kazlauskas pateiks plačią medžiagą apie profesorių Antaną Vadopalą, kuris pokariu buvo Daujėnų pradinės mokyklos vedėjas, vėliau studijavo žemės ūkio mokslus, apgynė habilituoto daktaro disertaciją, parašė net 16 vadovėlių bei brošiūrų apie agronomijos pagrindus.

Daujėnų seniūnas Vladas Vitkauskas surinko įdomios medžiagos apie savo dėdę profesorių, habilituotą daktarą Bronių Baginską, kuris daug metų vadovavo Žemės ūkio akademijos Agrochemijos katedrai, parengė mūsų krašto dirvožemio mikroelementų žemėlapius, parašė daug monografijų apie trąšų naudojimą.

Dramatišką likimą teko patirti jo broliui veterinarijos mokslų daktarui Vladui Baginskui. Baigęs Veterinarijos akademiją , jis dirbo Vaškuose, kur 1944 m. pabaigoje buvo suimtas už dalyvavimą 1941 metų Birželio sukilime ir nuteistas 10 metų lagerio. Jo parašytą straipsnį „Nuo Pulciniškių iki Komijos lagerių“ skelbsime monografijoje.

Baluškių kaime, kur buvo Pyragių sodyba, dabar stovi paminklas drąsiems šio krašto vyrams – Jurgiui, Povilui, Antanui ir Jonui Pyragiams. Trys jų padėjo galvas Lietuvos laisvės kovose. Garsus lakūnas Jonas Pyragius 1975 m. mirė Australijoje. Apie tai rašo muziejininkas Antanas Seibutis.

Svetima žemė priglaudė ir Girsūdų kaime gyvenusį arkivyskupą Juozapą Skvirecką, Šventojo Rašto vertėją. Jis mokėsi Smilgių mokykloje, kaip ir bažnytinės kanonų teisės daktaras profesorius Juozapas Zeliauskas, miręs Romoje 1978 m. Apie šiuos garsius dvasininkus daug medžiagos surinko dr. Aldona Vasiliauskienė.

Baukų kaime gimė dailininkas grafikas Petras Rauduvė, palikęs šimtus medžio ir lino raižinių, iliustravęs daugiau kaip 500 knygų. Apie šį garsų menininką parašė įdomų straipsnį poetas Mykolas Karčiauskas.

Šviesios atminties daujėnietis Antanas Karoblis – Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras. Apybraižą apie jį parašė žurnalistė Marijona Varneckienė.

Daujėnuose pradžios mokykla buvo pastatyta 1910 m. Kai Daujėnai 1927 m. tapo valsčiaus centru, mokykla buvo pavadinta Prezidento Antano Smetonos vardu. Pirmasis Daujėnų mokytojas buvo R. Liudžius, miręs 1928 m. Po to mokyklai vadovavo Mykolas Steponavičius, 1940 m. birželį kagėbistų suimtas ir ištremtas į Sibirą už tai, kad nepriklausomos Lietuvos laikais vadovavo šauliams. Apie iškilius Daujėnų krašto mokytojus ir mokyklas daug archyvinės medžiagos, nuotraukų surinko pedagogas Juozas Beniulis.

Surinkta nemažai medžiagos apie visus buvusio Daujėnų valsčiaus kaimus, jų gyventojus. Apie Girsūdų kaimą, jo istoriją, tradicijas, dramatiškus pokario metus įdomų straipsnį parašė šio kaimo gyventoja Pranciška Ališauskienė. Tai pasakytina ir apie kitus autorius – Nijolę Vadopalaitę, Kazimierą Vyčą, Marijoną Varneckienę , rašančius straipsnius apie savo gimtuosius kaimus ir jų žmones.

Monografijoje pateiksime platų, patikslintą sąrašą žmonių, kurie nukentėjo nuo sovietų okupacijos. Šį sąrašą parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė. 

Daug vietos monografijoje bus skirta prisiminimams. Skelbsime ilgamečio Daujėnų klebono Felikso Eremino dienoraštį, kuriame pasakojama apie dramatiškus pokario metus. Dr. Aldona Vasiliauskienė baigia išaiškinti įdomią istoriją apie klebono Felikso Eremino išgelbėtą žydaitę, kurią autorei pavyko surasti. Nuoširdžiais prisiminimais apie Daujėnus dalinasi šviesios atminties Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, kurio tėveliai palaidoti Daujėnuose. Australijoje gyvenantis daujėnietis Algimantas Navakas papasakos, ką jam teko patirti bėgant nuo raudonojo maro. Tremtinė Nijolė Vadopalaitė parašė prisiminimus apie pagrobtą vaikystę. Skelbsime buvusių tremtinių, politinių kalinių, partizanų laiškus, jų nuotraukas.

Ekspedicijoje dalyvavę etnografės Rita Balkutė, Genovaitė Žukauskienė surinko nemažai medžiagos apie daujėniečių šventes, papročius, tradicijas.

Antroje ekspedicijoje sutiko dalyvauti doc. Martynas Purvinas ir parengti straipsnį apie Daujėnų krašto architektūrą.

Lietuvių kalbos ir tautosakos instituto darbuotojas daujėnietis Povilas Krikščiūnas rengia medžiagą apie daujėniečių tautosaką, dainas, sakmes, raudas.

Daujėniečių šnekamąją kalbą analizuoja profesorius Kazimieras Garšva.

Malonu, kad atsiranda autorių, kurie patys pasisiūlo padėti rengti monografiją apie Daujėnus. Vilnietė Vida Primakienė (Statkevičiūtė) parengė gausiai iliustruotą medžiagą apie Daujėnuose gyvenusį savo senelį – savanorį. Panašią medžiagą atsiuntė panevėžietė bibliotekininkė Stasė Mikeliūnienė. Vieną dieną sulaukiau netikėto skambučio net iš Gargždų. Paskambinusi Donata Lekienė pranešė, kad turinti savo dėdės Mykolo Tonkūno (1944 m. pasitraukusio į JAV) prisiminimus apie Joną Tonkūną, palaidotą Daujėnų kapinėse. Netrukus elektroniniu paštu gavau gerb. Donatos atsiųstą medžiagą. 

Džiugu, kad ir Pasvalio krašto laikraštis „Darbas“ sutiko paremti „Daujėnų“ monografiją ir būti jos rengėjų globėju. Tikiu, kad šis straipsnis paskatins ir daugiau tokių patriotiškai nusiteikusių leidėjų bei autorių prisidėti prie „Daujėnų“ knygos rengimo. Lauksime. Žemiau pateikiame leidyklos adresą ir kitus duomenis, kurie gali būti naudingi norint prisidėti prie knygos išleidimo.

Viešoji įstaiga „Versmės“ leidykla,
kodas 122732630,
Geležinkelio g. 6, LT-02100 Vilnius,
telefonas ir faksas 8 52130623,
leidyklos vadovo telefonas 8 698 20707,
elektroninio pašto adresas leidykla@versme.lt,
atsiskaitomoji sąskaita LT027290000005467101
AB „Citadele“ bankas, banko kodas 72900.
Mokėjimo paskirtis: parama knygai „Daujėnai“
 

Atgal

Viršun