Malūną prisimena nuo vaikystės

Kauno technologijos universitete (anksčiau – Kauno politechnikos institutas) dirbęs E. Levitas yra paskelbęs per 50 mokslinių darbų. Gyvendamas Kaune ir jau daugiau kaip 20 metų būdamas pensininkas, jis dar penkiolika metų dirbo Vandenų švaros asociacijos prezidentu. Edmundas nepamiršta gimtojo miestelio, kur baigė vidurinę mokyklą ir kur daug metų iki pat mirties gyveno jo tėvai.

Pirmoji dar šešiamečio Edmundo „pažintis“ su Viekšnių malūnu prasidėjo 1936-aisiais, kai berniukas su tėvo pirkta meškere bėgdavo prie malūno. Meškerę užmesdavo ten, kur vanduo išteka iš malūno turbinų. Kaip pamena pašnekovas, tais laikais Ventos vandens sukamos turbinos gamino

elektrą. Viekšniuose buvo 27 gatvės, dauguma grįstos akmenimis, kurių apšvietimui, taip pat jų gyventojams šis malūnas tiekė elektros energiją.

Tais laikais malūnas priklausė žydui Joseliui Lesimui. Kaip byloja ant pastato pritvirtinta lenta, malūnas pastatytas 1897 metais. Daugiau žinių apie šį statinį E. Levitas pateikia remdamasis Lietuvoje žinomos kraštotyrininkės Amelijos Lengvenaitės-Urbienės sudarytais Viekšnių etnografiniais aprašais.

Keturiolikoje knygų, kuriuos kraštotyrininkė rinko ir rašė 1969–1984 metais, ji pateikė iš miestelio gyventojų ir ūkininkų surinktą tautosaką, informaciją apie vietos amatininkus, verslininkus, prekybininkus, žemės ūkį. Šis didžiulės apimties darbas saugomas Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute, kopijas turi Viekšnių biblioteka.

Rado puodą auksinių

Viekšnių malūną pastatė Pranciškus Lengvenis. Jis buvo A. Lengvenaitės-Urbienės tėvas, todėl nieko nuostabaus, kad dukra kraštotyrininkė viename etnografinių aprašų esančioje „Viekšnių melnyčios istorijoje“, parašytoje 1975 metais, smulkiai papasakojo apie šio statinio atsiradimą, atkreipdama dėmesį į tai, kad malūnas jo statytojui laimės neatnešė.

P. Lengvenis buvo Milių kaimo ūkininko sūnus. Anot žmonių, jis buvęs devynių amatų meistras. Pranciškus mokėjo statyti namus, dengti stogus, mūryti krosnis, siūti batus, gaminti langus ir duris. Mokėjo rusų ir vokiečių kalbas. Uždarbiaudavo eidamas per žmones.

Taigi, sutarė Pranciškus pamūryti Tryškių klebonijoje krosnį. Ardydamas senąją krosnį, P. Lengvenis rado ketaus puodą, pilną auksinių pinigų. Taip netikėtai praturtėjęs, už gautus pinigus vyriškis nusprendė Viekšnių miestelyje pastatyti malūną.

Iš raudonų plytų buvo pamūrytas trijų aukštų pastatas. Kai supylė pylimą ir užtvenkė Ventą, pakilęs upės vanduo apsemdavo Zaventės (dabar – Užventės) ir Kegrių kaimų ūkininkų žemę. Todėl P. Lengvenis buvo įsipareigojęs šiems ūkininkams grūdus malti veltui. Taip pat už dyką malūnininkas maldavo ir tiems ūkininkams, kurie po ledonešio ir pavasario potvynių veždavo žvyrą, akmenis, virbus suardytam ir apgadintam pylimui sutvarkyti.

Pas P. Lengvenį malūne dirbo keturi vyrai. 1897 metais žmonių vadinamoje melnyčioje buvo įrengtos dvejos girnos, šatrai, pikliai, diržinės transmisijos ir kita malimo įranga. Taip pat buvo pastatytos mašinos milui velti.

Pirmasis aukštas buvo vadinamas „žmonių troba“. Tai buvo didelis kambarys, kurio pasieniuose stovėjo suolai, viduryje – stalas, kampe – krosnis. Čia grūdų susimalti atvažiavę ūkininkai galėjo ant suolų prigulti, prie krosnies išsidžiovinti drabužius. Po pirmuoju aukštu buvo vadinamoji ratkamarė, kur stovėjo turbinos ir pluskos.

Malūnas laimės niekam neatnešė

Bestatydamas malūną P. Lengvenis pritrūkęs pinigų, tad pradėjęs skolintis iš visų, kas tik kiek galėjęs jį paremti. Prirašęs daugybę vekselių, kuriuos supirkęs J. Lesimas. Tai buvę apie 1909 metus. Neturėdamas pinigų vekseliams apmokėti, P. Lengvenis buvęs paduotas į teismą. Neišsimokantis skolininkas turėjęs sėsti į kalėjimą. Kad jo išvengtų, 1911 metais jis pasitraukė į Vokietiją, kur išbuvo iki 1914-ųjų. Grįžo prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą.

Rusai, atsitraukdami iš Viekšnių, išvežė visus žydus. Užėję vokiečiai į malūną paskyrė P. Lengvenį. Jis mokėjo vokiškai, todėl vertėjaudavo vokiečiams. Kai sugrįžo rusai, P. Lengvenis buvo apkaltintas šnipinėjimu, suimtas ir išvežtas. Sėdėjo kalėjime iki pat revoliucijos, kur susirgo džiova. Namo sugrįžo 1919-aisiais, o 1922 metais mirė. Žmonės kalbėję, kad Tryškių klebonijoje rastas lobis buvęs užkeiktas. Todėl visokios bėdos ir persekiojusios P. Lengvenį visą gyvenimą. Esą, per tą auksą ir melnyčią žmogus ir galą gavęs.

Nuo 1915 metų malūną valdė Pranciškaus žmona Monika Lengvenienė. Iki pat sovietmečio ir dar ilgiau malūne tebebuvo tos pačios turbinos, kurias 1917 metais pagamino Vincentas Juodeikis. 1918 metais malūną perėmė J. Lesimas. Po poros metų jis įrengė valcus, dar po penkerių – vilnų karšyklą ir verpyklą. Po 1928-ųjų malūnas pradėjo tiekti elektrą visam miesteliui.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje vokiečiai sušaudė visą Lesimų šeimą. Iš malūno jie išvežė vilnų šukavimo ir verpimo įrangą.

Veikiantis malūnas taptų traukos centru

Po karo malūnas buvo nacionalizuotas. Direktoriai dažnai keitėsi, bet čia ir toliau buvo malami grūdai ir gaminama elektra.

„Vokiečių laikais ir per karą viekšniškiai dvi dienas gaudavo elektros, o vieną dieną sėdėdavo prie žvakės šviesos. Mat Viekšnių miestelis buvo padalintas į tris dalis, nes visiems gyventojams iš karto elektros energijos nepakakdavo. Ją tekdavo skirstyti ir dalintis, kas trečią dieną trečdaliui miestelio sėdint tamsoje“, – tuos laikus labai puikiai prisimena E. Levitas.

Sovietmečiu Venta buvo užtvenkta cementiniu aukštai iškeltu pylimu. Ant trečiojo malūno aukšto pristatytas ketvirtojo aukšto bokštelis. Pats pastatas nubaltintas, tačiau per tinką buvo matyti raudonos plytos.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę malūnas privatizuotas. Vandens energija grūdams malti nebenaudojama. Ventos vandenys suka turbiną ir gamina elektrą. Ji patenka į LESTO (Lietuvos elektros skirstomieji tinklai), iš kur elektros energija skirstoma po visą Lietuvą.

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse nebėra vadinamųjų melnyčių, malančių grūdus. Viekšnių malūne iki šių dienų išlikusi labai gera technologinė įranga: šatrai, girnos, sietai, diržinės transmisijos.

„Aš manau, kad šiek tiek patvarkius visą šią įrangą, galima priversti ją dirbti. Čia būtų galima malti grūdus ir gaminti miltus. Tegul malūnas dirbtų ne ištisai. Tegul tai būtų parodomasis procesas. Sakykim, malūno darbą būtų galima pademonstruoti atvykstantiems svečiams. Tai pritrauktų daugelio šalių turistus. Veikiantis malūnas pagyvintų miestelio gyvenimą, padėtų sukurti materialinę gerovę“, – svarsto E. Levitas ir priduria, kad čia ir glūdi šio statinio unikalumas. Juk kaip buvo prieš daugiau kaip šimtą metų, taip tebėra ir dabar. Reikia tik įsivaizduoti, kokį jausmą patirtų žmonės, nukelti į XIX amžiaus pabaigą, kurią mena senojo malūno sienos.

Statinys bus minimas ir „Viekšnių“ monografijoje

Praėjusiais metais, švenčiant senosios Viekšnių vaistinės 150-ųjų metinių jubiliejų, šiame malūne lankėsi specialistai ir mokslininkai, ruošiantys 100-tomę seriją monografijų, skirtų Lietuvos valsčiams, tarp kurių bus ir monografija „Viekšniai“.

Tarp svečių buvo „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas, profesorius Libertas Klimka, architektai daktaras Martynas Purvinis ir jo žmona Marija bei „Viekšnių“ monografijos vyriausiasis redaktorius E. Levitas. Šie žmonės žavėjosi malūnu, vertindami jį kaip labai reikšmingą ir unikalų technikos paminklą. Tai bus vienas iš „Viekšnių“ monografijos objektų, kuriam šiame būsimajame leidinyje bus skirta nemažai vietos.

Svečiai buvo vieningos nuomonės, kad po nedidelių patvarkymų Viekšnių malūnas gali tapti didelės traukos objektu užsienio turistams.

 

Atgal

Viršun