Valsčius -
po baudžiavos panaikinimo, 19 a. antroje pusėje Lietuvoje
susiformavęs administracinis teritorinis vienetas. Sūduvoje,
kurioje baudžiava buvo panaikinta 1807 m., valsčiai pradėjo
rastis 19 a. pradžioje. Okupantai, Lietuvos administracinį valdymą
pertvarkydami pagal sovietinį modelį, valsčius 1950 m. panaikino.
Jie buvo suskaldyti į mažesnius administracinius teritorinius
vienetus - apylinkes.
Lietuvai
tapus nepriklausoma valstybe, tarpukario metais valsčių ribos buvo
koreguojamos stengiantis, kad jos kuo daugiau sutaptų su katalikų
religinių bendruomenių parapijų ribomis. Kelis šimtus metų
toje pačioje teritorijoje gyvenę, to paties vienijančio dvasinio
centro parapijos bažnyčios sutelkti žmonės sukūrė
mikrokultūrą, kuri pasireiškė savita šnekta, vienokiais ar
kitokiais tradicinės kultūros ypatumais. Iki sovietizacijos kaimo
žmonės save tapatino su parapija ir valsčiumi, parapija ir valsčius
buvo pagrindiniai žmogaus kilmės vietos orientyrai. Valsčių,
kaip administracinio teritorinio darinio vaidmenį stiprino iki
Pirmojo pasaulinio karo vykusios valsčiaus ūkininkų sueigos,
kuriose buvo renkamas viršaitis, valsčiaus valdyba ir valsčiaus
teismas. Valsčiai buvo ekonominio ir kultūrinio gyvenimo
katalizatoriai Lietuvos kaime tarpukario metais.
Taigi,
valsčius, kuris apėmė vienos ar daugiau parapijų (20 a.
pirmojoje pusėje nemažai didelių parapijų buvo suskaldytos į mažesnes)
kaimus, buvo, iš dalies ir dabar tebėra, natūraliai susiformavęs
teritorinis socialinio kultūrinio gyvenimo ir etninės kultūros
tyrinėjimų objektas.
|