Vasario 1-oji

Pasirašyta Torunės taika.

1411 02 01 Torunėje (Lenkija) Kryžiuočių ordino atstovai pasirašė taikos sutartį su Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovais. Sutartis pasirašyta po 1409–1410 sėkmingo Lenkijos ir LDK karo su Kryžiuočių ordinu. Po Žalgirio mūšio pergalės (1410) Kryžiuočių ordinas visiškos kapituliacijos išvengė, todėl pati sutartis dar vadinama „pralaimėtąja“. Nepaisant Vakarų Europos valstybių ir popiežiaus pagalbos Kryžiuočių ordinui, LDK atgavo Žemaitiją (iki Jogailos ir Vytauto gyvos galvos), o Lenkija – Dobrynės žemę. Kryžiuočių ordinas už belaisvius Lenkijai turėjo sumokėti 100 tūkst. kapų Prahos grašių. Ši išmoka visiškai ištuštino Ordino iždą ir jį palaužė ekonomiškai. Sutartimi pirmą kartą oficialiai sustabdyta Kryžiuočių ordino ekspansija į LDK ir Lenkijos žemes, LDK ir Lenkijai grąžintos ginčytinos žemės.

Lietuvoje prasidėjo anticarinis 1863–1864 metų sukilimas. 1863 02 01 Lietuvos provincijos komitetas pasiskelbė Lietuvos ir Baltarusijos revoliucine valdžia, panaikino Lietuvoje ir Baltarusijoje baudžiavą. Lenkijoje ir Lietuvoje susidarė baltųjų ir raudonųjų politinės grupuotės (1861 pab.). Lietuvoje sukilimo rengimui vadovavo Vilniuje sudarytas Judėjimo komitetas (1862), vėliau pertvarkytas į Lietuvos provincijos komitetą (1862 10). Jam vadovavo Konstantinas Kalinauskas. Dėl priešpriešų su raudonaisiais Lenkijos tautinis centro komitetas vietoj Lietuvos provincijos komiteto įsteigė Lietuvos provincijų valdymo skyrių (1863 03 11). Jam vadovavo baltasis Jokūbas Geištoras. Baltųjų ir raudonųjų grupuotės susijungė į koalicinį Lietuvos provincijų vykdomąjį skyrių (1863 06 26). Sukilimas buvo nukreiptas prieš Rusiją, apėmė Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją ir dalį Ukrainos. Karo veiksmai prasidėjo 1863 02 02 prie Čystos Būdos (dab. Marijampolės r.). Lietuvos sukilėlių kariniu viršininku ir Kauno vaivada buvo paskirtas Zigmantas Sierakauskas (1863 04 07). Vadui patekus į nelaisvę (1863 05 09), jo pareigas perėmė Ignotas Leskauskis, vėliau K. Kalinauskas (nuo 1863 07). Vyko mūšiai Kauno, Vilniaus ir Augustavo gubernijose (1863 07–11). Sukilimą malšino Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas (paskirtas 1863 05 13, vėliau dėl žiaurumo ir sukilimo dalyvių korimo pramintas Koriku). Po Rusijos kariuomenės siautėjimų ir represijų sukilimas ėmė silpti: suimtas K. Kalinauskas (1864 02 09), baigėsi kovos Vilniaus ir Augustavo gubernijose (1863 08–12) bei Kauno gubernijoje (iki 1864 09). Po sukilimo buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, lietuvių kalba pašalinta iš mokyklų, uždarytos parapinės mokyklos, suvaržytos Katalikų Bažnyčios teisės, ištremti ar kitaip nukentėjo dvasininkai ir dvarininkai. Valstiečiams padaryta nuolaidų – įvesta privaloma žemės išpirka ir sumažintas jos mokestis.

Gimė Povilas Plechavičius, 1890 02 01 Bukončiuose (Židikų vls., dab. Mažeikių r.). Lietuvos kariuomenės veikėjas. Generolas leitenantas (1929), brigados generolas (1936).

Baigė gimnaziją Maskvoje (1908), Maskvos komercijos institutą (1911), Orenburgo (Rusija) kavalerijos mokyklą (1914). Per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo Rusijos kariuomenėje, dalyvavo kautynėse su Vokietijos, Austrijos, Vengrijos ir Turkijos kariuomene, tris kartus sužeistas. Rusijos apdovanotas Šv. Jurgio IV ir Šv. Onos IV laipsnio ordinais. Bolševikams užgrobus valdžią (1917 10 07 senu stiliumi), komunistų terminologija įvykus Spalio revoliucijai, kovojo su bolševikais Rusijos pietuose. Grįžęs į Lietuvą (1918), Žemaitijoje subūrė partizanų dalinius ir kovojo su bolševikais, vėliau su bermontininkais, Lietuvos Tarybos paskirtas Sedos apsaugos vadu (1918 11), vėliau – Sedos (1919 02) ir Mažeikių miesto ir apskrities (1919 11) komendantu. Būdamas Lietuvos kariuomenės 5-ojo pėstininkų bataliono vadu (nuo 1920 11), dalyvavo kovose su Lenkijos kariuomene prie Seinų, Augustavo ir Varėnos. Baigė aukštuosius karininkų kursus Kaune (1924) ir Čekoslovakijos generalinio štabo akademiją Prahoje (1926). Dėstė aukštuosiuose karininkų kursuose. Vienas Lietuvos valstybės politinio perversmo (1926 12 17) vadovų. Generalinio štabo viršininkas (nuo 1927 01). Išėjęs į atsargą (1929), ūkininkavo. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą (1940 06), pasitraukė į Vokietiją. Prasidėjus Sovietų Sąjungos–Vokietijos karui (1941 06), grįžo į Lietuvą. Čia įkūrė (1944 02) Vietinę rinktinę (VR) ir jai vadovavo. Vokietijos karinei vadovybei nutarus VR pertvarkyti į SS dalinius ir siųsti juos į Rytų frontą (1944 04 15), įsakė VR batalionams klausyti tik jo įsakymų (1944 05 09), o VR karo mokyklą paleisti. Jo pastangomis buvo sužlugdyta nacių reikalauta mobilizacija. Už visa tai naciai VR panaikino, o jos vadą suėmė ir išsiuntė į Salaspilio (Latvija) koncentracijos stovyklą, vėliau išvežė į Dancingą (dab. Gdanskas, Lenkija), paskui į Klaipėdą. Paleistas buvo saugumo prižiūrimas. Artėjant Rytų frontui ir sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), o iš ten – į JAV (1949). Ten buvo lietuvių karių veteranų sąjungos „Ramovė“ valdybos pirmininkas. Mirė (83) 1973 12 19 Čikagoje, palaidotas šio miesto lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse. Lietuvos Respublikos apdovanotas Vyčio kryžiaus V (1923), Ldk Gedimino II (1928) laipsnio ordinais ir Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (2004, po mirties), Italijos Respublikos – Italijos karūnos II laipsnio ordinu. Jo vardu Lietuvoje pavadintos 9 gatvės.

Gimė Audrys Juozas Bačkis, 1937 02 01 Kaune. Lietuvos Katalikų Bažnyčios veikėjas, kanonų teisės daktaras (1964), prelatas (979), kardinolas (2001).

Paryžiuje baigė  katalikų gimnaziją. Studijavo Paryžiaus kunigų seminarijoje, Romos Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje. Baigė Romoje, Grigaliaus universitete, teologiją. Kurį laiką gyveno JAV. Grįžęs į Romą, įstojo į Popiežiškąją bažnytinę akademiją, kartu Popiežiškajame Laterano universitete studijavo bažnytinę teisę (iki 1964). Dirbo diplomatinėje tarnyboje – buvo Apaštalų Sosto nunciatūros sekretoriumi Filipinuose (1964–1965), Kosta Rikoje (1965–1967), Turkijoje (1968–1970) ir Nigerijoje (1970–1973). Vatikano valstybės sekretoriato Bažnyčios viešųjų užsienio reikalų tarybos narys (1974–1988), Tarybos vicesekretorius (nuo 1979). Dėstė bažnytinę diplomatiją Laterano universitete (1979–1988). Įšventintas vyskupu (1988), pakeltas tituliniu Metos arkivyskupu (1988) ir paskirtas nuncijumi Nyderlanduose. Vilniaus arkivyskupystės metropolitas (nuo 1991 12 24). Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas (1993–1999 ir 2002–2005). Atkūrė Vilniaus kunigų seminariją (1993), įkūrė Vilniaus arkivyskupijos Sielovados centrą (1999), Amatų centrą (2001) ir kt. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu (2000) ir Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi (2003). Vilniaus pedagoginio universiteto (1997) ir Krokuvos Popiežiškosios teologijos akademijos (2003) garbės daktaras. Tėvas – diplomatas Stasys Antanas Bačkis (1906–1999).

Mirė Augustas II (62), 1733 02 01 Varšuvoje. Gimė 1670 05 12 Drezdene (dab. Vokietija). Saksonijos kurfiurstas (1694–1733), Abiejų Tautų Respublikos valdovas (1697–1704 ir 1709–1733).

Išpuoselėjo Drezdeną, Saksoniją pavertė baroko kultūros židiniu. Sėkmingai kariavo su Osmanų imperija, pagal Karlovicų taiką (1699) Lenkijai atgavo Podolę ir Kameneco Podolsko tvirtovę. ATR valdovo absoliutizmo siekiai įvėlė valstybę į Šiaurės karą (1700–1721) su Švedija. Jos kariuomenei užėmus LDK ir Lenkiją, Varšuvos konfederacijos buvo detronizuotas (1704). Nesusitaikė su pralaimėjimu ir toliau organizavo pasipriešinimą okupacinei Švedijos valdžiai, bet kovos baigėsi nesėkmingai, nugalėtas pagal Altranstado taiką atsisakė sosto (1706). Po Švedijos kariuomenės sutriuškinimo Poltavos mūšyje (1709) grįžo į ATR sostą ir organizavo šalies išvadavimą nuo Rusijos kariuomenės. Bajorija, kurstoma Rusijos, priešinosi valdovo absoliutizmo siekiams, todėl jo valdymo metais Rusija įgavo vis didesnę įtaką šalies gyvenime. Galiausiai „Nebyliajam seimui“ (1717) priėmus valstybės kariuomenės mažinimo įstatymą, sumažėjo ATR ir valdovo galios. Garsėjo kaip meno ir kultūros globėjas ir mecenatas. Dėl fizinės jėgos amžininkų pramintas Augustu Stipriuoju.

Vasario 2-oji

Grabnyčios (dar vadinama Pašvęstojo gyvenimo diena, Perkūno diena). Katalikų šventė simbolizuoja Jėzaus paaukojimą ir jo motinos Marijos palaiminimą bažnyčioje. Pagal Mozės įstatymą praėjus 40 dienų po gimimo tėvai atnešė jį į Jeruzalės šventovę paaukoti ir pašvęsti Dievui. Juos pasitiko Simeonas, kuris palaimino tėvus, įvykdžiusius savo pareigą. Šią dieną bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės, kurios vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padės apsisaugoti nuo audrų ir ligų. Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi Perkūnui.

Strėvos mūšis. 1348 02 02 prie Strėvos upės (spėjama, kad netoli Žiežmarių) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kryžiuočių ordino karinės pajėgos susirėmė. Ordino kariuomenei (apie 800 karių) vadovavo Karaliaučiaus komtūras Zigfrydas von Dahenfeldas ir didysis komtūras Vinrichas von Kniprodė. Įsiveržusi į Lietuvą, ji niokojo Aukštaitiją (1348 01 24). Spėjama, kad ją su LDK kariuomene prie Strėvos pasitiko Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas ir Kęstutis, o kovai vadovavo brolis Narimantas. Anot kryžiuočių kronikų, kryžiuočiai staigiu kontrpuolimu privertė Lietuvos kariuomenę trauktis per užšalusią Strėvą. Daug lietuvių (tarp jų ir Narimantas) žuvo. Mūšio baigtis pagerino Ordino padėtį po 1345 pralaimėto žygio į Lietuvą.

Gimė Petras Skarga, 1536 02 02 Grojece (Lenkija). Visuomenės veikėjas, jėzuitas, pedagogas, pamokslininkas, rašytojas, teologas.

Krokuvos universiteto absolventas (1554). Mokėsi Romoje, ten įstojo į Jėzuitų ordiną (1569), kaip misionierius buvo atsiųstas į Vilnių (1573). Vilniaus jėzuitų kolegijos rektorius (1574), o šią perorganizavus į Vilniaus universitetą (1579), tapo pirmuoju jo rektoriumi. Vilniuje pasižymėjo pedagogine ir organizacine veikla. Siekdamas plėsti jėzuitų švietimą bei kontrreformacinę veiklą, drauge su kitais jėzuitais įkūrė panašias kolegijas Polocke, Rygoje, Tartu. Buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos pamokslininkas (nuo 1588). Veikaluose „Apie dievo bažnyčios vienybę“ (lot. k., 1577), „Pastabos evangelikams ir visiems nekatalikams“ (lot. k., 1592), „Konfederacijos procesas“ (lot. k., 1595), „Seimo pamokslai“ (lot. k., 1597) propagavo stačiatikių ir katalikų bažnyčių Abiejų Tautų Respublikos valdomoje Ukrainoje ir Baltarusijoje uniją. Skelbė kovą nekatalikams, reikalavo stiprinti karaliaus valdžią ir riboti Seimo kompetenciją. Mirė (76) 1612 09 27 Krokuvoje (Lenkija), palaidotas Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios požemyje (Krokuvoje).

Gimė Konstantinas Kalinauskas, 1838 02 02 Mastaulėnuose (prie Svisločiaus, dab. Baltarusija). Teisininkas, vienas 1863–1864 metų anticarinio sukilimo vadų, publicistas, poetas.

Sankt Peterburgo universitete baigė teisę (1860). Negavęs darbo Vilniuje, apsigyveno Gardine (nuo 1861). Įsteigė slaptą spaustuvę, kurioje spausdino laikraštį baltarusių kalba „Mužikų tiesa“ (1862–1863). Laikraštyje skelbė visų luomų lygybės ir laisvės idėjas. Aktyviai rūpinosi sukilimo propaganda. Vadovavo Lietuvos provincijų komitetui (1862 10–1863 03), buvo atsakingas už sukilimo propagandą, ginklus ir kt. Paskirtas Lietuvos provincijų valdymo skyriaus įgaliotuoju komisaru Gardino gubernijoje (1863 03 11). Priklausė naujajai sukilimo vadovybei, kurioje daugumą sudarė raudonieji (nuo 1863 06). Ilgai buvo nesugaunamas, bet išduotas ir senuosiuose Vilniaus universiteto rūmuose suimtas (1864 02 09) bei įkalintas dominikonų vienuolyne. Nubaustas mirties bausme sušaudyti, bet Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas-Korikas nuosprendį pakeitė į kartuves. Pakartas 1864 03 22 Lukiškių aikštėje Vilniuje. Neleista laidoti, todėl palaikai užkasti Gedimino pilies kalne. Jo vardu pavadintos gatvės Medininkuose (Vilniaus r.), Radviliškyje, Šiauliuose, Šilutėje ir Vilniuje.

Gimė Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, 1852 02 02 Birželiuose (Pumpėnų vls., dab. Panevėžio r.). Dramaturgas, publicistas, lietuvių tautinio judėjimo dalyvis.

Mokėsi Šiaulių gimnazijoje (1864–1870), Rygos telegrafistų mokykloje (1871). Dirbo Maskvos telegrafe (nuo 1871), Maskvos universitete studijavo teisę (išlaikė privataus advokato egzaminus). Vėliau gyveno Kryme (nuo 1878). Grįžęs į Lietuvą (1884), apsigyveno Joniškyje. Įsitraukė į varpininkų veiklą ir knygnešystę. Pradėjo rašyti į „Varpą“, „Ūkininką“, vėliau į „Vilniaus žinias“, „Viltį“. Už dalyvavimą tautiniame judėjime buvo kalinamas Liepojos kalėjime (1900), ištremtas į Smolenską (1902). Dirbo „Vilniaus žinių“ administratoriumi (1904–1908), įsteigė meno draugiją „Vilniaus kanklės“ ir jai vadovavo. Parašė romantinį kūrinį „Birutė“ (1906), pagal kurį Mikas Petrauskas sukūrė pirmąją lietuvišką operą, dramą „Blinda, svieto lygintojas“ (1907), komedijas „Pagavo“ (1908), „Jurgis Durnelis“ (1908), „Tarnaitė pamokė“ (1908) ir kt. Mirė (64) 1916 08 28 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje. Vytauto Landsbergio (gim. 1932) senelis.

Gimė Jonas Gudauskis, 1890 02 02 Šauduvoje (Laukuvos vls., dab. Telšių apskr.). Teisininkas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras (1938 12 05–1939 03 28). Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas (nuo 1935).
Sovietų valdžios suimtas ir kalintas (1940). Mirė (90) 1980 04 04 Čikagoje (JAV), emigracijoje.

Gimė Balys Sruoga, 1896 02 02 Baibokuose (Vabalninko vls., dab. Biržų r.). Poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, filosofijos daktaras (1924).

Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje. Studijavo Sankt Peterburgo miškų institute (1914), vėliau Sankt Peterburgo (1915) ir Maskvos (1916–1918) universitetuose literatūrą. Mokytojavo Vilniuje (1918–1919), buvo „Lietuvos“ redaktorius (1920–1923). Miuncheno (Vokietija) universitete studijavo slavistiką (1921–1924). Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo, 1924–1940) ir Vilniaus (1940–1943 ir 1945–1947) universitetuose. Kaip įkaitas nacių okupacinės valdžios buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje prie Gdansko (1943–1945). Kūrybinis palikimas gausus. Žymesni darbai – rinkinys „Dievų takais“ (1923), dramos „Milžino paunksmė“ (1932), „Apyaušrio dalia“ (1940–1941) ir kt., atsiminimų knyga „Dievų miškas“ (1957). Vertė užsienio autorių kūrybą. Mirė (51) 1947 10 16 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Išleisti „Raštai“ (6 t., 1957; t. 1–11, 14–15, 1996–2008). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Birštone, Vilkaviškyje ir Vabalninke (Biržų r.).

Mirė Juozas Baltušis (tikr. Albertas Juozėnas) (81), 1991 02 04 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1909 04 14 Rygoje. Rašytojas, politinis bei visuomenės veikėjas.

Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais pasitraukė į Rusiją, gyveno Maskvoje, Nižnyj Novgorode, Caricyne (1914–1918). Grįžęs į Lietuvą, gyveno Puponyse (Kupiškio vls., dab. r.; 1918–1929), dirbo kaime samdiniu. Persikėlęs į Kauną (nuo 1929), dirbo spaustuvėse raidžių rinkėju, savarankiškai mokėsi, bendradarbiavo spaudoje. Dirbo laikraščio „Jaunasis valstietis“ redakcijoje (1940–1941) ir Radijo komitete Kaune, vėliau – Radijo komitete Maskvoje (1942–1944). Gyveno Vilniuje (nuo 1944), Radijo komiteto pirmininkas (1944–1946), Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretorius (1946–1954), žurnalo „Pergalė“ vyriausiasis redaktorius. Lietuvos kinematografijos darbuotojų sąjungos organizacinio biuro pirmininkas. Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1947–1975, 1980–1990), Prezidiumo pirmininko pavaduotojas (1959–1967), kandidatas į LKP CK narius (1958–1961). Sovietų Lietuvos taikos gynimo komiteto pirmininkas (1970–1975, 1980–1991). Nepritarė Sąjūdžio idėjoms. Kūryboje propagavo sovietinę santvarką. Žymesni kūriniai – „Savaitė prasideda gerai“ (1940), „Baltieji dobiliukai“ (1943, 1951), „Parduotos vasaros“ (2 d., 1957–1969, 1985). Išleisti „Raštai“ (5 t., 1959–1969; 9 t., 1974–1988). Nusipelnęs Sovietų Lietuvos meno veikėjas (1954), Sovietų Lietuvos liaudies rašytojas (1969). Apdovanotas Sovietų Lietuvos valstybinėmis premijomis (1957, 1980). Anykščių rajono (1976) ir Kupiškio krašto (1977) garbės pilietis.

Mirė Marija Gimbutienė (73), 1994 02 02 Los Andžele (JAV), 1994 05 08 palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1921 01 23 Vilniuje. Lietuvių archeologė, antropologė, archeomitologijos pradininkė, filosofijos mokslų daktarė (1946), profesorė (1963).

Baigė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją (1938), studijavo Vytauto Didžiojo universitete (nuo 1938), baigė Vilniaus universitetą (1942). Antrojo pasaulinio karo metais, artėjant sovietų Raudonajai armijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), Tiūbingeno (Vokietija) universitete apgynė daktaro disertaciją (1946). Emigravo į JAV (1949), dirbo Harvardo universitete (1950–1956), vėliau Harvardo muziejuje. Profesoriavo Kalifornijos universitete (nuo 1963). Svarbiausius darbus pradėjo publikuoti Vokietijoje, vėliau JAV. Rašė anglų ir lietuvių kalbomis. Išleistas veikalas „The Balts“ (1963) daugeliui Vakarų archeologų iš naujo atvėrė indoeuropiečių ir baltų kultūros svarbą Europos priešistorėje, paskatino baltistikos tyrinėjimus. Taip pat gilinosi į indoeuropiečių ir kitų etninių grupių proistorę. Jos vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune ir Kaukolikuose (Skuodo r.).

Vasario 3-ioji

Gimė Jokūbas Perkūnas, 1665 02 03 Išdaguose (dab. Lermontovas, Kaliningrado sr., Rusija). Evangelikų liuteronų kunigas, raštijos kūrėjas.
Studijavo Karaliaučiaus universitete (su pertrauka, 1680–1686). Paskirtas tėvo Jokūbo Perkūno vyresniojo adjunktu Išdaguose (1689), Valtarkiemio (dab. Olchovatka) kunigo adjunktu (1690), vėliau ten pat klebonu (1692). Pakeltas į Įsruties superintendentus (nuo 1707). Dalyvavo lingvistinėje polemikoje dėl bendrinės lietuvių kalbos principų. Savo pažiūras išdėstė „Motyvuotas apmąstymas apie dešimtį į lietuvių kalbą išverstų Ezopo pasakėčių“ (vok. k., 1706). Sudarė lietuvių smulkiosios tautosakos rinkinį, rašė lietuvių-vokiečių kalbų žodyną, bet rankraščiai neišliko. Mirė (46) 1711 03 12 Įsrutyje (dab. Černiachovskas, Kaliningrado sr., Rusija).

Mirė Petras Jonikas (89), 1996 02 03 Riversaide (JAV), emigracijoje, palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje. Gimė 1906 03 25 Antringyje (Viduklės vls., dab. Raseinių r.). Kalbininkas, mokslų daktaras (1942), profesorius (1946).

Baigė Tauragės mokytojų seminariją (1927). Studijavo Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1927–1934), studijas tęsė Rygos, Karaliaučiaus, Vienos universitetuose (1935–1937). Dėstė Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose (1937–1943), dirbo Lietuvių kalbos institute (1940–1944). Artėjant Sovietų Sąjungos Raudonajai armijai, pasitraukė į Vakarus (1944). Dėstė Pabaltijo universitete prie Hamburgo (1946–1949). Persikėlė į JAV (1949), Čikagos universitete studijavo bibliotekininkystę (1957–1973), dirbo šio universiteto bibliotekoje, dėstė baltų kalbas (1970–1973). Suorganizavo Lituanistikos institutą (1951), jo prezidentas (1954–1964). Pedagoginio lituanistikos instituto Čikagoje rektorius (1969–1978). Žurnalo „Gimtoji kalba“ redaktorius (1958–1960). Lietuvių kalbos draugijos valdybos narys (1935–1940). Svarbiausi darbai – „Pagramančio tarmė” (1939), „Gimtojo žodžio baruose“ (1951), „Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje” (1972), „Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje: Visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai” (1987).

Vasario 4-oji

Gimė Mikalojus Radvila Juodasis, 1515 02 04 Nesvyžiuje (dab. Baltarusija). Lietuvos valstybės ir reformacijos veikėjas, didikas.

Studijavo Vitenbergo (Vokietija) universitete, tarnavo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo dvare Krokuvoje. LDK didysis maršalka (1544–1565), LDK kancleris (1550–1565), Vilniaus vaivada (1551–1565) ir LDK vietininkas Livonijoje (nuo 1561). Gynė LDK integralumą ir politinį savarankiškumą nuo Maskvos ir Lenkijos. Bresto seime (1544) reikalavo, kad Lietuvos didysis kunigaikštis nuolat gyventų Lietuvoje. Pasiekė, kad Barbora Radvilaitė būtų karūnuota Lenkijos karaliene. Vadovavo LDK delegacijai Varšuvos seime, kuris svarstė LDK ir Lenkijos uniją (1563–1564). Rėmė reformaciją (1553), Vilniuje pastatydino evangelikų reformatų bažnyčią, o Breste įsteigė protestantų raštų spaustuvę. Globojo arijonus, susirašinėjo su Janu Kalvinu. Organizavo Biblijos vertimą į lenkų kalbą. Mirė (50) 1565 05 28 Lukiškėse (dab. Vilnius). Palaidotas Dubingiuose, evangelikų reformatų bažnyčios rūsiuose. Sūnūs – valstybės veikėjai Mikalojus Kristupas Našlaitėlis (1549–1616), kardinolas Jurgis Radvila (1556–1600), Albertas Radvila (1558–1592), Stanislovas Radvila II (1559–1599).

Gimė Tadas Kosciuška, 1746 02 04 Merečovščyznoje (dab. Baltarusija). Lenkijos politinis ir karybos veikėjas, nacionalinis didvyris, generolas, 1794 Lenkijos–Lietuvos sukilimo vyriausiasis vadas (diktatorius).

Mokėsi Varšuvos kadetų mokykloje (1765–1769), tobulinosi Paryžiaus karo akademijoje (1769–1774), dalyvavo JAV Nepriklausomybės kare (1775–1783). Paskirtas Lenkijos kariuomenės brigados vadu (1789), pasižymėjo kare su Rusijos kariuomene, rėmusia Targovicos konfederaciją (1792). Gyvendamas emigracijoje Prancūzijoje, rengė sukilimą prieš Rusiją ir jos sąjungininkes, antrą kartą pasidalinusias Lenkijos–Lietuvos valstybę (1793). Krokuvoje paskelbtas vyriausiuoju sukilimo vadu – diktatoriumi (1794 03), vadovavo sukilėlių pajėgoms kovose prieš Rusijos ir Prūsijos kariuomenes (1794 05 07). Poloneco universalu suteikė asmens laisvę baudžiauninkams. Mūšyje ties Macejovicais buvo sužeistas ir pateko į Rusijos kariuomenės nelaisvę (1794 10 10). Kalintas Petropavlovsko tvirtovėje (Rusija), po dvejų metų paleistas. Gyveno JAV, Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Laiškuose pabrėždavo esąs LDK pilietis, nors varžė LDK savarankiškumą. Mirė (71) 1817 10 15 Soluroje (Šveicarija), emigracijoje. Palaikai palaidoti Vavelio katedroje (Krokuva). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, Šalčininkuose, Nemenčinėje (Vilniaus r.), Baltojoje Vokėje (Šalčininkų r.), Kalabariškėse (Vilniaus r.) ir Padvarionyse (Trakų r.).

Gimė Stasys Šimkus, 1887 02 04 Motiškiuose (dab. Jurbarko r., Seredžiaus sen.). Kompozitorius, dirigentas, lietuvių muzikos klasikas, folkloristas, profesorius (1942).

Mokėsi Juozo Naujalio vargonininkų ir dirigentų kursuose Kaune (1897–1900), po pertraukos studijas tęsė Varšuvos muzikos institute (1904–1906), stažavosi Sankt Peterburgo konservatorijoje (1908–1914). Pasiųstas į JAV rinkti aukų nuo karo nukentėjusiai Lietuvai. Ten leido žurnalą „Muzika“ (1916), organizavo lietuvių chorus, rengė koncertus, statė operetes (1915–1920). Grįžo į Lietuvą (1920), dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje, buvo jos pirmininkas (1922). Studijavo kompoziciją Leipcigo ir Berlyno konservatorijose (1921–1922). Klaipėdoje įkūrė muzikos mokyklą (1923), joje dėstė, buvo jos direktorius (1924–1927 ir 1928–1930), subūrė simfoninį orkestrą. Valstybės teatro dirigentas (1930–1933), Vytauto Didžiojo universiteto mišraus choro vadovas (1933–1936), Kauno konservatorijos profesorius (1942–1943). Daug prisidėjo prie pirmųjų Lietuvos dainų švenčių (1924, 1928) rengimo, buvo jų dirigentas. Sukūrė simfoninę poemą „Nemunas“, operą „Kaimas prie dvaro“ (1941), kantatų, dainų ir kt. Mirė (56) 1943 10 15 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune, Klaipėdoje, Belvederyje ir Seredžiuje (abu Jurbarko r.).

Gimė Sigitas Geda, 1943 02 04 Pateriuose (dab. Lazdijų r.). Lietuvių poetas, eseistas, vertėjas.

Baigė Vilniaus universitetą (1966). Dirbo savaitraštyje „Kalba Vilnius“ ir žurnale „Mūsų gamta“. Dėl politinių aplinkybių buvo atleistas, vertėsi kūryba, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1967), jos sekretorius (1988–1990). Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje (nuo 1988). Kovo 11-osios Akto signataras. „Šiaurės Atėnų“ atsakingasis redaktorius (nuo 1992). Išleido eilėraščių knygas „Strazdas“ (1967), „Mėnulio žiedai“ (1977), „Baltoji varnelė“ (1985), „Jotvingių mišios“ (1997), „Septynių vasarų giesmės“ (1998) ir daug kt., parašė žodžius K. Antanėlio roko operai „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1984). Mirė (65) 2008 12 12 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu (1998). Įteiktos Lietuvos nacionalinės kultūros (1994) ir Baltijos Asamblėjos (1998) premijos.

Mirė Adolfas Jucys (69), 1974 02 04 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1904 09 12 Klausgalvų Medsėdžiuose (Salantų vls., dab. Kretingos r.). Fizikas teoretikas, matematikas, vienas žymiausių XX a. Lietuvos mokslininkų, vienas daugiaelektronių atomų teorijos kūrėjų, habilituotas mokslų daktaras (1951), profesorius (1953), akademikas (1953).

Baigė Plungės „Saulės“ gimnaziją (1927). Studijavo Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo, 1927–1931) universitete. Dirbo Vytauto Didžiojo (1934–1940) ir Vilniaus universitetuose (nuo 1940), vadovavo Teorinės fizikos katedrai (1941–1971). Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto direktorius (1956–1963). Daugiausia nuveikė atomo fizikos teorijos srityje. Svarbiausi darbai kartu su bendraautoriais – „Judėjimo kiekio momento teorijos matematinis aparatas“ (rusų k., 1960; 1962 – anglų k.), „Judėjimo kiekio momento teorija kvantinėje mechanikoje“ (rusų k., 1977). „Atomo teorijos matematiniai pagrindai“ (rusų k., 1973). Išleisti „Rinktiniai darbai: daugiaelektronių atomų teorija“ (rusų k., 1978). Apdovanotas Sovietų Lietuvos valstybine premija (1968). Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kretingoje, Plungėje ir Salantuose.

Vasario 5-oji

Šv. Agota, Duonos diena. Šv. Agota (gim. apie 235) dėl tikėjimo buvo sudeginta Katanijoje (apie 251). Per mirties metines išsiveržus Etnos ugnikalniui, žmonės patiesė priešais atitekančią lavą šv. Agotos skraistę. Ugnikalnis nurimo ir žmonės liko išgelbėti. Nuo to laiko tikima, kad šv. Agota saugo nuo ugnies ir sunaikinimo. Lietuvoje ugnies bei namų deivės Gabijos šventė sutampa su krikščioniška ugnies globėjos Agotos diena. Šią dieną šventinama duona, tikima, kad ji apsaugo nuo gaisrų, nelaimių, perkūnijos. Jos įdėdavo kareivėliui, kad saugotų nuo kulkų. Tikintieji pasirūpina, kad namuose visuomet būtų Šv. Agotos dieną šventintos duonos.

Gimė Mečislovas Reinys, 1884 02 06 Madagaskare (Daugailių vls., dab. Zarasų r.). Katalikų Bažnyčios veikėjas, diplomatas, filosofijos mokslų daktaras (1912), profesorius (1916), prelatas (1923), vyskupas (1926).

Baigė Rygos gimnaziją (1900), Vilniaus kunigų seminariją (1905). Studijas tęsė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, jas gilino Belgijoje, Filosofijos institute prie Liuveno universiteto (1909–1912). Strasbūro universitete studijavo apologetiką (1913–1914). Profesoriavo Vilniaus kunigų seminarijoje (1916–1922), vėliau dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1922–1940). Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijai (1915–1926), paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministru (1925–1926). Konsekruotas tituliniu Tididos vyskupu ir Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso koadjutoriumi, konsekruotas tituliniu Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėju (1940 07 18). Vilniaus, Minsko ir Mogiliovo arkivyskupijų apaštališkasis administratorius (nuo 1942). Sovietų valdžios suimtas (1947 06 12), tardytas ir įkalintas Vladimiro kalėjime. Mirė (69) 1953 11 08 Vladimiro kalėjime (Rusija), ten ir palaidotas bendrame kalinių kape.

Mirė Jurgis Plateris (25), 1836 02 05 Raseiniuose, palaidotas Švėkšnoje. Gimė 1810 07 15 Klaipėdoje. Lietuvių raštijos mecenatas, tyrėjas ir pirmasis knygotyrininkas, rašęs lietuvių kalba.

Mokėsi Kražių ir Vilniaus gimnazijose (1820–1825). Studijavo Vilniaus universitete (1825–1828). Dalyvavo XIX a. pr. žemaičių bajoriškajame tautiniame sąjūdyje. Gedminaičių dvare (prie Švėkšnos) buvo sukaupęs gausią lituanistinę biblioteką. Paliko rankraštinę studiją apie Samuelio Boguslavo Chilinskio Biblijos vertimą „Trumpa žinia apei tą iszdawima lietuwiszkos Biblijos Londone“. Rėmė lietuviškų knygų leidybą, jas nemokamai platino vietos valstiečiams. Mirė jaunas, nespėjęs užbaigti pradėtų kalbotyros ir knygotyros darbų.

Mirė Jonas Kriaučiūnas (77), 1941 02 05 Kaune. Gimė 1864 06 18 Bundzuose prie Ilguvos. Spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas.

Baigė Suvalkų berniukų gimnaziją (1886), studijavo Maskvos universitete (nuo 1886). Grįžo į Lietuvą (1889), siekdamas išvengti tarnybos Rusijos imperijos kariuomenėje, išvyko į Tilžę. Spaustuvininko Šenkės buvo pakviestas tvarkyti leidžiamų lietuviškų maldaknygių kalbą. Redagavo laikraštį „Šviesa“ (1890), „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktorius (1891–1895). Tiekė knygnešiams draudžiamą lietuvių spaudą. Su Vydūnu ir kitais režisavo lietuviškus spektaklius. Grįžo į Lietuvą (1895), dirbo vertėju Kybartų tarptautinėje transporto bendrovėje. Sulaikytas už lietuviškos spaudos platinimą (1897), kalintas Kauno ir Sankt Peterburgo kalėjimuose (1897–1899), ištremtas į Dorpatą. Paleistas iš kalėjimo, Vilniuje redagavo dienraštį „Vilniaus žinios“ (1904–1905). Kartu su Jonu Basanavičiumi buvo 1905 Didžiojo Vilniaus seimo (1905) sušaukimo iniciatoriai. Su kitais Vilniuje įsteigė knygyną „Lietuva“ ir popieriaus krautuvę (1906). Rygoje redagavo laikraštį „Rygos garsas“ (1910). Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasitraukęs į Sankt Peterburgą. Grįžo į Lietuvą (1916), dirbo laikraštyje „Dabartis“. Su Saliamonu Banaičiu ir kun. Aleksandru Dambrausku parašė ir išplatino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konstitucijos projektą „Postulatus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai atkurti“ (1916). Po karo dirbo notaru Kudirkos Naumiestyje, nekilnojamojo turto prekybos tarpininku Kaune. Bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Lietuva“, „Lietuvos aidas“, „Naujoji Romuva“, „Rytas“ ir kituose. Išleido S. Daukanto knygą „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“, Petro Armino „Raštus“ (abu 1893), „Iš lietuvių ir lenkų santykių“ (lenkų k., 1907), parašė atsiminimų knygą „Mano praeities vaizdeliai“ (1936).

Mirė Juozas Tallat-Kelpša (60), 1949 02 05 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1889 01 01 Kalnujuose (dab. Raseinių r.). Kompozitorius, dirigentas, pedagogas, profesorius (1948).

Mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje (1905–1907), mokytojavo pradžios mokykloje, vargonininkavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Vadovavo chorui (70–80 asmenų), rengė viešus koncertus. Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio „Eglei žalčių karalienei“ parašė muziką ir Vilniuje pastatė šį veikalą (1907). Studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje (1907–1916), vadovavo lietuvių ir baltarusių chorams. Vilniuje pastatė Miko Petrausko operą „Birutė“ (1909). Dirbo Sankt Peterburge, Šv. Kotrynos berniukų gimnazijoje, mokytoju (1910, 1914–1916). Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę (1916), karinę tarnybą atliko įvairiuose Rusijos miestuose. Po karo apsigyveno Vilniuje (1918), Vinco Kapsuko bolševikų vyriausybės išrinktas Švietimo liaudies komisariato muzikos kolegijos nariu. Gilino muzikos žinias Maskvoje (1918) ir Berlyne (1919–1920). Lenkams okupavus Vilniaus kraštą (1920), apsigyveno Kaune, paskirtas Kauno muzikos mokyklos direktoriumi (1920), vadovavo mokyklos simfoniniam orkestrui (1920–1923). Valstybės teatro vyriausiasis dirigentas (1920–1944) ir direktorius (1923). Kauno konservatorijos operos klasės ir simfoninio orkestro vadovas (1933–1944). Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas (1944–1949). Sukūrė operą „Vilmantė“ (1941), kūrinių fortepijonui, maršų, solo ir choro dainų, harmonizavo lietuvių liaudies dainų. Nusipelnęs Sovietų Lietuvos meno veikėjas (1945), Stalino premijos laureatas (1948).

Mirė Ignas Musteikis (69), 1960 02 05 Klivlende (JAV), emigracijoje. Gimė 1890 07 25 Dūdose (Daugėliškio vls., dab. Ignalinos r.). Lietuvos karinis ir valstybės veikėjas, pulkininkas (1929).

Baigė Peterhofo praporščikų karo mokyklą (1915). Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos kariuomenėje. Grįžo į Lietuvą (1918), stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Buvo I pėst. pulko bataliono vadas, III pėst. pulko vadas (1919), III divizijos vadas (1920). X pėstininkų puko vadas (1921–1922), Klaipėdos krašto pasienio policijos vadas (nuo 1924). Vidaus reikalų ministras ir kartu ypatingų reikalų karininkas prie Respublikos Prezidento (1926 12 17–1929 11 30). Valstybės Tarybos narys. Laikinai ėjo krašto apsaugos ministro pareigas (1929–1930). Lietuvos banko valdybos direktorius (1929–1935). Valstybės Tarybos narys (nuo 1936). Ypatingų reikalų valdininkas prie Vidaus reikalų ministerijos (1937–1938). Išėjo į pensiją ir tapo verslininku (1939). Sovietų valdžios suimtas ir įkalintas (1940), išlaisvintas 1941 Birželio 23-iosios sukilimo metu. Artėjant Rytų frontui ir sovietų Raudonajai armijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau – į JAV (1949). Apdovanotas Vyčio kryžiaus V laipsnio ordinu (1919) ir Ldk Gedimino I laipsnio ordinu (1929).

Mirė Juozas Balčikonis (83), 1969 02 05 Vilniuje, palaidotas Ėriškiuose (dab. Panevėžio r.). Gimė 1885 03 24 Ėriškiuose. Lietuvių kalbininkas, profesorius (1944), akademikas (1946).

Baigė Panevėžio realinę gimnaziją (1905), Sankt Peterburgo universitetą (1911). Dirbo lietuviškų laikraščių redakcijoje Vilniuje, mokytojavo Vilniuje ir Voroneže. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs į Lietuvą, buvo Panevėžio gimnazijos (1918–1920) ir Panevėžio mokytojų seminarijos (1920–1924) direktorius. Dėstė Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete (1924–1931) ir Vilniaus universitete (1944–1960), būdamas dar ir Lietuvių kalbos instituto direktorius (1944–1952). Aktyviai dirbo bendrinės lietuvių kalbos norminimo darbą. Rinko gyvosios lietuvių kalbos žodžius ir sakinius, vietovardžius, redagavo „Lietuvių kalbos žodyną“ (1930–1952), rengė ir skelbė M. Valančiaus, J. Jablonskio raštus. Parašė darbų apie lietuvių kalbos vietovardžius, lietuvių kalbos tyrinėtojus, lietuvių kalbos kultūrą, vertė Š. Pero, brolių Grimų, H. Anderseno, V. Haufo, Ž. Verno ir kitų užsienio autorių kūrinius. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (2 t., 1978–1982). Jo vardu pavadinta gatvė Panevėžyje.

Gimė Juozas Jurginis, 1909 02 06 Vikonyse (dab. Anykščių r.). Istorikas, istorijos mokslų daktaras (1963), profesorius (1968), akademikas (1968).

Mirė (85) 1994 07 05 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.

Vasario 6-oji

Lietuvoje uždraustos visos politinės partijos. 1936 02 06 vidaus reikalų ministro Juliaus Čapliko nutarimu Lietuvos valstybės teritorijoje uždraustos visos politinės partijos, išskyrus valdančiąją Lietuvos tautininkų sąjungą. Nepaisant draudimo, šalies politinės partijos neformaliai išsaugojo savo struktūras, nors oficialiai neveikė.

Gimė Sofija Dembovskytė-Riomerienė, 1885 02 06 Tartu (Estija). Dailininkė tapytoja, grafikė.
Studijavo Miunchene ir Krokuvoje (1900), vėliau – Paryžiuje (1904–1905) ir Krokuvoje (1905–1906). Ištekėjusi (1911) už Tytuvėnų dvaro savininko Eugenijaus Riomerio, atsidėjo kūrybai. Rengė individualias parodas Šiauliuose (1926), Kaune (1928, 1932 ir 1936). Sovietų okupacijos metais kartu su vyru buvo ištremta į Syktyvkarą Komijoje (1941), vėliau persikėlė į Kuibyševą (1942). Kartu su Lenkijos ambasada evakavosi į Teheraną (1943), gyveno Kaire (1944–1947). Išvyko į Angliją, vėliau į Kanadą. Apsigyveno Sen Adelėje, vėliau persikėlė į Monrealį (Kanada) ir Vašingtoną (JAV, 1955), grįžo į Monrealį (1963). Darbai buvo eksponuojami Kaune, Vilniuje, Rygoje, Krokuvoje, Lvove, Paryžiuje, Kaire, Londone, Monrealyje, Vašingtone, Niujorke ir kt. Mirė (87) 1972 08 23 Monrealyje (Kanada), emigracijoje.

Vasario 7-oji

Tarptautinė saugesnio interneto diena. Šventė paskelbta Europos Komisijos iniciatyva. Ši diena skirta informuoti ir tėvus, ir vaikus apie interneto naudą ir kartu jame slypinčius pavojus. Tėvai skatinami atkreipti dėmesį į pavojus, kurie tyko jų vaikų internete (pornografija, pedofilija, rasinės ir tautinės nesantaikos kurstymas, asmeninių duomenų rinkimas), taip pat paskatinti juos domėtis interneto naujovėmis, galimybėmis. Pirmą kartą Europoje ji paminėta 2004 m., vėliau ir Lietuvoje (nuo 2006 02 07). 2005 atidaryta svetainė http://www.draugiskasinternetas.lt/lt.

Christburgo taika. 1240 02 07 Christburgo pilyje, tarpininkaujant popiežiaus Inocento IV legatui Jokūbui, Kryžiuočių ordinas ir prūsų sukilėliai (pamedėnai, varmiai ir notangai) sudarė taikos sutartį. Prūsų gentys įsipareigojo pasikrikštyti ir pripažinti Kryžiuočių ordino valdžią. Sutartis skelbė, kad priėmusiems krikščionybę prūsams suteikiama laisvė ir teisė būti dvasininkais. Suteiktos privatinės nuosavybės teisės, prūsų didikams garantuotos teisės tapti riteriais, suteiktos sąlygos prūsams naudotis lenkų teise ir visus ginčus spręsti teismuose. Sutartyje prūsai buvo įpareigoti atsisakyti pagonybės, nesudaryti sutarčių su kitais pagoniais prieš Kryžiuočių ordiną, vykdyti bažnytines prievoles. Vokiečių ordinas naujakrikštams prūsams stengėsi garantuoti apsaugą. Pats sutarties tekstas yra svarbus to meto prūsų visuomenės pažinimo šaltinis.

Migučionių kautynės. 1945 02 07 Migučioniuose (Onuškio vls., dab. Trakų r.) Lietuvos partizanai susirėmė su Sovietų Sąjungos kariuomene. Partizanai buvo aptikti Rūdninkų girioje ir persekiojami, kol juos NKVD pasitiko Migučionių kaime. Partizanai, vadovaujami Juozo Matukevičiaus-Vilko, kovėsi su NKVD vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviais. Kautynėse žuvo 8 ar 9 partizanai, nukauta 12 ar 15 enkavėdistų. Partizanams pasitraukus, enkavėdistai ir stribai, keršydami už išpuolį, po kautynių sudegino 15 sodybų ir nužudė 16 vietos gyventojų. Nužudytųjų palaikai buvo išniekinti Onuškyje.

 Vasario 8-oji 

Gimė Julius Gruževskis, 1808 02 08 Kelmėje. Vienas 1830–1831 metų anticarinio sukilimo vadų.
Priklausė Raseinių apskrities slaptam sukilėlių komitetui, kurį sudarė 12 narių. Su Benediktu Kalinausku ir Ignu Stanevičiumi Žemaitijoje suorganizavo sukilėlių dalinių. Jiems 1831 03 26 užėmus Raseinius ir sudarius Raseinių apskrities laikinąją vyriausybę, prasidėjo sukilimas Lietuvoje. Priklausė Raseinių apskrities vyriausybei. Savo lėšomis sudarė Žemaitijos ulonų pulką, kuriame buvo 400 dalgininkų, 100 šaulių ir 50 raitelių. Organizavo partizaninį karą ir kovojo su Rusijos kariuomene, malšinusią sukilimą. Dengė Antano Gelgaudo kariuomenę, kuri, sumušta ties Paneriais, traukėsi į Prūsiją. Pats kartu su sukilėliais pasitraukė į Prūsiją (1831 10). Emigravo į Prancūziją, vėliau persikėlė į Ženevą (Šveicarija), ten įkūrė laikrodžių gamybos įmonę. Prasidėjus 1863–1864 anticariniam metų sukilimui, dalyvavo emigrantų politinėje veikloje. Mirė (57) 1865 11 03 Paryžiuje.

Žuvo Povilas Lukšys (32), 1919 02 08 Taučiūnuose (Kėdainių vls., dab. r., Šėtos sen.), palaidotas Kėdainių kapinėse. Gimė 1886 08 21 Kazokų k. (Surviliškio vls., dab. Kėdainių r.). Pirmasis, žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę, savanoris.

Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į Rusijos armiją. Pradėjus kurtis Lietuvos kariuomenei, tapo savanoriu (1919 01 11) ir suorganizavo savanorių būrį. Kėdainių apsaugos būrio būrininkas, lauko sargybos viršininkas, žvalgybos būrio viršininko pavaduotojas. Kėdainių apskrityje dalyvavo kovose su Kauno kryptimi puolančiais bolševikų daliniais. Žuvo žvalgybos metu prie Taučiūnų, kur įvyko smarkus susišaudymas su Sovietų Rusijos bolševikų kariuomene. Apdovanotas Vyčio kryžiumi (po mirties, 1923). Jo vardu Lietuvoje pavadintos 7 gatvės.

Mirė Antanas Tumėnas (65), 1946 02 08 Bachmaninge (Austrija), emigracijoje. Gimė 1880 05 13 Kurkliečiuose (Ragelių vls., dab. Rokiškio r). Teisininkas, Lietuvos valstybės veikėjas, profesorius (1941).

Baigė Vilniaus II berniukų gimnaziją (1900) ir įstojo į Varšuvos universiteto architektūros skyrių, vėliau perėjo į Sankt Peterburgo universitetą (Rusija, baigė 1909). Vertėsi advokato praktika Zarasuose (nuo 1909). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją (1915), ten buvo Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti CK įgaliotinis Voroneže. Grįžęs į Lietuvą, įsteigė Zarasų „Saulės“ progimnaziją, buvo pirmasis jos direktorius ir mokytojas (1918). Puolant bolševikų Rusijos Raudonajai armijai, traukėsi į Vilnių (1919), ten paimtas įkaitu. Kalėjo Vilniaus, Daugpilio, Smolensko kalėjimuose. Paleistas trumpai buvo Zarasų nuovados taikos teisėjas, Teisingumo ministerijos Kalėjimų departamento direktorius. Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir jos Centro komiteto narys (nuo 1917). Steigiamojo Seimo (1920), vėliau I (1922) ir II (1923–1926) Seimo narys ir II Seimo pirmininkas (1923). Teisingumo ministras (1923–1925), ministras pirmininkas (1924–1925). Dėstė Aukštuosiuose kursuose (1920–1921), Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo; nuo 1922) ir Vilniaus universitete (1941–1944). Vertėsi advokato praktika, tarnavo Teisingumo ministerijoje. Katalikų veikimo centro pirmininkas (1927–1936). „Mūsų laikraščio“ atsakingasis redaktorius (1928–1929). Vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vadovų (1943), už tai gestapo suimtas ir tik dėl silpnos sveikatos iki teismo paleistas. Pasitraukė į Vokietiją (1944), vėliau į Austriją. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Rokiškyje.

Mirė Janina Degutytė (61), 1990 02 08 Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse. Gimė 1928 07 06 Kaune. Poetė, vėlyvoji romantikė.

Baigė Kauno VII gimnaziją (1948) ir Vilniaus universitetą (1955). Dirbo bibliotekininke Tauragės vaikų bibliotekoje, dėstė rusų kalbą, vėliau dirbo sanatoriniuose vaikų namuose. Apsigyveno Vilniuje, dirbo grožinės literatūros leidykloje. Išleido 9 poezijos rinkinius, iš kurių žymesni „Ugnies lašai“ (1955), „Dienos dovanos“ (1960), „Ant žemės delno“ (1963). Jos poezijoje vyrauja atviras ir emocingas žmogus, giliai jaučiantis tiek folklorą, tiek platesnį kultūros pasaulį. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (2 t., 1988). Jos vardu pavadintos gatvės Tauragėje ir Vilniuje.

Pasaulyje

Gimė Žiulis Gabrielis Vernas (Jules Gabriel Verne), 1828 02 08 Nante (Prancūzija). Prancūzų rašytojas, mokslinės fantastikos pradininkas, geografas.
Mirė (77) 1905 03 24 Amjene (Prancūzija).

Gimė Dimitrijus Mendelejevas, 1834 02 08 Tobolske (Rusija). Rusų chemikas, fizikas, išradėjas, periodinės (cheminių) elementų lentelės kūrėjas.
Mirė (72) 1907 02 02 Sankt Peterburge.

Vasario 9-oji

Mirė Antanas Samuolis (43), 1942 02 09 Leisine (Šveicarija), ten ir palaidotas. Gimė 1899 06 03 Puišiuose (dab. Raseinių r.). Dailininkas tapytojas.
Jaunystę praleido Maskvoje (iki 1918), kur Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išsikraustęs su šeima. Grįžęs į Lietuvą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje (1919–1921). Lankė piešimo kursus (1920–1922), studijavo Kauno meno mokykloje (1922–1928). Priklausė Nepriklausomų dailininkų draugijai (1930–1933), vienas „Ars“ grupės organizatorių (1932–1934). Dalyvavo parodose (nuo 1930). Būdamas silpnos sveikatos, dažnai gydėsi Varėnoje, Panemunėje (prie Kauno) ir Šveicarijoje, kur jį užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kūriniai emocionalūs, ekspresyvios tapysenos ir sodrių spalvų. Žymesni iš jų – „Moteris su vaiku“ (1929), „Priemiestis“ (apie 1930–1931), „Dama su šuniuku“ (1931), „Baltoji obelis“ (1932), „Pliažas“ (1933), „Sodyba pamiškėje“ (1936) ir kt.

Vasario 10-oji

Įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). 1949 02 10 Minaičiuose (dab. Radviliškio r.), Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame bunkeryje, prasidėjo partizanų vadų suvažiavimas, kuriame buvo nuspręsta įkurti LLKS. Kituose posėdžiuose (1949 02 11–22) buvo sudaryta organizacijos vadovybė, svarstoma Sąjūdžio politinė programa, ginkluoto pasipriešinimo programa, statutas, taktika, Sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kt. veikla, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Priimtas kreipimasis į Sąjūdžio dalyvius ir į visus Lietuvos gyventojus. Paskelbė Deklaraciją (1949 02 16), kuri sudarė teisinį ir politinį Lietuvos pasipriešinimo pagrindą. LLKS vadovavo partizanų generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, o jį suėmus (1953), pareigas perėmė Adolfas Ramanauskas-Vanagas (iki 1956). Organizaciją sunaikino sovietų saugumas ir karinės pajėgos (1956), kai visiškai buvo palaužtas ginkluotas ir gerai organizuotas Lietuvos partizanų pasipriešinimas.

Gimė Pranas Vaičaitis, 1876 02 10 Santakuose (Sintautų vls., dab. Šakių r.). Poetas, vertėjas, teisininkas, lietuvių tautinio atgimimo veikėjas.

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje (1887–1895), studijavo Sankt Peterburgo universitete (1895–1899). Dirbo Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje (1900). Susirgęs džiova, paskutinius gyvenimo metus praleido tėviškėje. Į lietuvių tautinį atgimimą įsitraukė mokslo metais Marijampolės gimnazijoje. Studijų metais Sankt Peterburgo universitete už draudžiamos spaudos skaitymą ir platinimą buvo nubaustas vieną mėnesį kalėti (1899). Bendradarbiavo „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Ūkininke“. Dalis kūrybos neišliko, iš viso žinomi 98 originalūs eilėraščiai ir 21 vertimas bei sekimas. Parašė lyrinių ir pilietinių eilėraščių, elegijų, sonetų, baladžių, eiliuotų satyrų, epigramų. Dalis sudėta į „Eilės Pranciškaus Vaičaičio“ (1903) ir kt. Vertė užsienio rašytojų kūrinius. Kai kurie eilėraščiai virto liaudies dainomis. Mirė (25) 1901 09 21 Santakuose (Sintautų vls.), palaidotas Sintautų kapinėse. Išleisti „Raštai“ (1996). Visoje Lietuvoje jo vardu pavadinta 11 gatvių.

Gimė Stasys Antanas Bačkis, 1906 02 10 Pantakonyse (dab. Joniškio r.). Lietuvos diplomatas, teisės daktaras (1933).

Baigė Panevėžio gimnaziją, studijavo Paryžiaus universitete (1925–1930). Dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje (nuo 1930), Politikos departamento sekretorius (1930–1934). Buvo M. Valančiaus liaudies universiteto rektorius (1931–1938). Dėstė Vytauto Didžiojo karininkų kursuose (1937). Dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje (nuo 1938), Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pirmasis sekretorius ir atstovas (1939–1953), Lietuvos diplomatijos vadovo Stasio Lozoraičio paskirtas įgaliotuoju ministru (nuo 1953), Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone patarėjas (1960–1976) ir patikėtinis (1976–1987), Lietuvos diplomatijos vadovas (šefas) užsienyje (1983–1991). Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą (1993). Parašė knygą „Bãltų tautų tragedija“ (pranc. k., 1952), publikacijų teisės klausimais. Mirė (93) 1999 11 10 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III (1937), II (1994), I (1996) laipsnių, Švedijos Poliarinės žvaigždės IV laipsnio, Latvijos Trijų žvaigždžių III laipsnio, Italijos „Corona d’Italia“ III laipsnio, Prancūzijos garbės legiono IV laipsnio, Vatikano Šv. Grigaliaus Didžiojo IV laipsnio ordinais. Lietuvių katalikų mokslų akademijos garbės narys (1979), Klaipėdos universiteto garbės daktaras (1995). Sūnus – kardinolas Audrys Juozas Bačkis (gim. 1937).

Mirė Švitrigaila (apie 82), 1452 02 10 Lucke (dab. Ukraina), palaidotas Vilniaus katedroje (dab. Arkikatedra). Gimė apie 1370 LDK, tiksli vieta nežinoma. Lietuvos didysis kunigaikštis (1430–1432), Kijevo kunigaikštis (1435–1440).

Kilęs iš LDK valdančiosios Gediminaičių dinastijos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnus. Viešajame valstybės gyvenime ir LDK valdyme minimas nuo (1382). Mažas pakrikštytas stačiatikiu, bet vėliau kartu su keliais broliais Krokuvoje persikrikštijo ir gavo Boleslovo vardą (1386). Kaip Vitebsko gynėjas Vytauto suimtas ir surakintas išsiųstas į Krokuvą (1893). Nušalintas nuo valdžios nepasidavė – pabėgęs į Vengriją (1396), pradėjo kovą su Vytautu dėl LDK sosto. Ieškojo Kryžiuočių ordino, Šv. Romos imperijos, Maskvos didžiosios kunigaikštystės paramos, ją gavo iš rusėniškų LDK žemių. Rengė sąmokslus prieš Vytautą, buvo kalinamas. Susitaikęs su Vytautu, gavo Černigovą, Novgorodą, Severską ir Brianską. Po Vytauto mirties (1430) LDK kunigaikščiai ir didikai paskelbė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Gynė LDK suverenumą, turėjo sumanymą karūnuotis Lietuvos karaliumi, tačiau Lenkijos karaliui Jogailai atšaukus brolio išrinkimą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, tarp jų kilęs konfliktas virto karu. Remiamas Kryžiuočių ordino, imperatoriaus Zigmanto, Moldavijos valdovo, Didžiosios ordos totorių ir Rusios kunigaikščių, atrėmė lenkų bandymus užimti Volynę ir panaikinti LDK savarankiškumą. Lenkams sukursčius sąmokslą prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį (1432), pabėgo į Polocką, o didžiuoju kunigaikščiu tapo Žygimantas Kęstutaitis. Nenusileido sąmokslininkams ir kovojo su Žygimantu Kęstutaičiu ir jį rėmusia Lenkija. Lemiamame Pabaisko mūšyje (1435) jo ir Livonijos ordino kariuomenė buvo sumušta. Po pralaimėjimo netekęs valdžios daugelyje rusų žemių, pasidavė Lenkijai (1437). Sąmokslininkams nužudžius valdovą Žygimantą (1440), tapo LDK didžiojo kunigaikščio Kazimiero vietininku Lucke. Jo vardu gatvės pavadintos Šiauliuose ir Vilniuje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnus, Jogailos brolis, Vytauto ir Žygimanto Kęstutaičio pusbrolis.

Vasario 11-oji

Pasaulinė ligonių diena. Minėtina valstybės diena. LR Seimo nutarimu vasario 11-oji paskelbta (2007 09 27) atmintina valstybės diena. Pasaulyje švenčiama popiežiui Jonui Pauliui II paskelbus (1992 05 13).

Įsikūrė Nenaudėlių („Šubravcų“) draugija. 1807 02 11 Vilniuje vietos inteligentų pastangomis įsikūrė liberali inteligentų draugija. Vadovai – Jokūbas Šimkevičius (iki 1818), Mykolas Riomeris ir Andrius Sniadeckis (1819–1822). Ji satyros priemonėmis kovojo su bajorijos konservatizmu ir obskurantizmu, smerkė baudžiavą. Propagavo darbą, mokslą, švietimą ir visuomenės pažangą. Šias mintis išreiškė draugijos leidžiamame laikraštyje lenkų kalba „Gatvės žinios“ (1816–1822). Laikraščio bendradarbiai ir aktyvūs draugijos nariai buvo Mykolas Balinskis, Lenonas Borovskis, Ignas Chodzko, Kazimieras Kontrimas, Tomas Zanas, Stanislovas Bonifacas Jundzila, Zakarijus Nemčevskis. Uždaryta Rusijos policijai pradėjus persekioti Vilniaus universiteto studentų draugijas (1822). Atgaivinta (1899–1914).

Lietuvos Respublikos pirmasis pripažinimas atkūrus nepriklausomybę. 1991 02 11 Islandija pirmoji iš užsienio valstybių de jure pripažino Lietuvos Respubliką, kuri 1990 Kovo 11-osios aktu atkūrė valstybingumą ir suverenitetą.

Gimė Napoleonas Orda, 1807 02 11 Vorocevičiuose (netoli Pinsko, dab. Baltarusija). Dailininkas tapytojas, pianistas ir kompozitorius.

Baigė mokyklą Svisločiuje (dab. Baltarusija). Studijavo Vilniaus universitete (1823), buvo areštuotas už dalyvavimą VU nelegalioje studentų organizacijoje. 1830–1831 metų anticarinio sukilimo dalyvis. Sukilimui pralaimėjus, pasitraukė į Vakarus, apsigyveno Paryžiuje (nuo 1833). Aktyviai veikė lenkų emigracijoje Paryžiuje. Gavęs amnestiją, grįžo į tėviškę (1856), dirbo namų mokytoju Pinske ir Voluinėje. Keliavo po senąją Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, aplankydamas Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos įžymias vietas (nuo 1860). Sukūrė apie 1000 piešinių ir akvarelių iš natūros (tarp jų – Vilniaus, Veliuonos vaizdai, Medininkų, Raudonės, Panemunės pilys, Rietavo, Dubingių dvarai ir kt.). Dalį jų panaudojo Prancūzijoje išleistame „Lenkijos istorinių vaizdų albume“ (8 serijos, 1875–1882). Mirė (76) 1883 04 26 Varšuvoje.

Gimė Antanas Miškinis, 1905 02 11 Juknėnuose (dab. Utenos r.). Poetas, neoromantikas.

Baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją ir Vytauto Didžiojo universitetą (1934). Mokytojavo (1936–1942), buvo radiofono literatūrinių laidų vedėjas (1936–1940). Dalyvavo antisovietinėje rezistencijoje (1944–1948), priklausė partizanų Tauro apygardai, redagavo „Laisvės žvalgo“ laikraštį (1947–1948). Sovietų saugumo suimtas (1948) ir ištremtas į Sibirą. Kalintas Mordovijos, Olžeraso ir Omsko lageriuose. Leista grįžti į Lietuvą (1956). Išleido eilėraščių rinkinius „Balta paukštė“ (1928), „Varnos prie plento“ (1935), „Eilėraščiai“ (1960) ir kt., beletrizuotų atsiminimų knygą „Žaliaduonių gegužė“ (1977). Vertė į lietuvių kalbą V. Vitmeno, V. Šekspyro, J. Slovackio ir kitų užsienio rašytojų kūrinius. Mirė (78) 1983 12 16 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Išleisti „Rinktiniai raštai“ (3 t., 1991–1997).

Mirė Imanuelis Kantas (79), 1804 02 12 Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas, Rusija), palaidotas mauzoliejuje prie Karaliaučiaus katedros. Gimė 1724 04 22 Karaliaučiuje. Vokiečių filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos ir kritinės filosofijos pradininkas, daktaras (1755), profesorius (1770).

Mokėsi Frydricho kolegijoje (1732–1735) ir Karaliaučiaus universitete (1740–1746). Po tėvo mirties nutraukęs studijas mokytojavo privačiai Jučiuose (1746–1750), Ansdorfe (dab. Ostrodas, Lenkija; 1750–1753) ir Kamantuose (dab. Uzlovė, Kaliningrado sr., Rusija; 1753–1754). Grįžo į Karaliaučių (1754) ir kitais metais Karaliaučiaus universitete apgynė disertaciją. Dėstė filosofiją Karaliaučiaus universitete (1755–1795), išrinktas rektoriumi (1788). Darbuose nagrinėjo pažinimo ir moralės problemas. Žymiausi veikalai – „Grynojo proto kritika“ (vok. k., 1781), „Praktinio proto kritika“ (vok. k., 1788).

Mirė Aleksandras Emanuelis Jonas Griškevičius (54), 1863 02 11 Viekšniuose (dab. Mažeikių r.), ten ir palaidotas. Gimė 1809 01 18 prie Krakių (Grinkiškio vls., dab. Radviliškio r.). Mokslininkas, valdininkas, aviacijos Lietuvoje pradininkas, orlaivių konstruktorius, filosofas.
Mokėsi Kėdainių šešiametėje kalvinų mokykloje (1818–1824). Aptikus mokykloje lietuvišką patriotinę organizaciją ir už tai ją uždarius (1824), toliau tikriausiai mokėsi ne Lietuvoje arba privačiai. Vilniaus gubernijos valdybos kanceliarijos raštininkas (1829–1831), vėliau dirbo Šiaulių apskrities teisme (nuo 1834), paskirtas Šiaulių miesto rotušės sekretoriumi (1836–1845). Persikėlė į Kauną, dirbo Kauno civilinio teismo rūmų vertėju (1846–1858). Dukteriai pasiskundus, privalėjo tarnybą apleisti, trumpai gyveno pas brolį Mauricijų Andriejavo dvarelyje netoli Šiaulių, persikėlė į Viekšnius (1862). Savo darbuose teoriškai ir praktiškai grindė skraidymo aparatus, pats juos kūrė bei rašė studijas. Pirmąją studiją „Menas skraidyti“ (rankr., rusų k., 1843) įteikė Šiaulių miesto magistratui, bet lėšų leidybai negavo. Antrąją – „Žemaičio garlėkys. Pagal Aleksandro Griškevičiaus laisvąją mintį“ (lenkų k., 1851) išspausdino Kaune. Pats sukonstravo tobulesnį lėktuvą nei buvo aprašęs studijoje ir jį išbandė Kaune (1855), bet skrydis baigėsi nesėkmingai – aviatorius susilaužė koją. Gyvendamas Viekšniuose, buvo parengęs filosofinį veikalą „Gamtos tikrovė, arba Matematinės išvados apie Dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis trumpais populiariais pašnekesiais“ (1860), paremtą dualistine pasaulio samprata. Dėl veikale išdėstytų svarstymų buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (1861), bet vėliau išteisintas (1862).

Mirė Jonas Šimoliūnas (87), 1965 02 11 Čikagoje (JAV), emigracijoje. Gimė 1878 05 21 Jurėnų k. (dab. Panevėžio apskr.). Inžinierius, profesorius, politinis bei visuomenės veikėjas.

Rygos politechnikos institute baigė Statybos fakultetą (1909). 1912 išvyko į Suomiją kaip karo inžinierius. Ten dalyvavo visuomeninėje veikloje: Helsinkyje organizavo Lietuvių draugiją, vadovavo jo įsteigtai lietuvių pabėgėlių mokyklai, 1917 atstovavo Suomijos lietuviams Sankt Peterburgo Steigiamajame suvažiavime ir pasisakė už nepriklausomą Lietuvą. 1918 vasarą grįžo į Lietuvą. Kurį laiką (1918–1919) ėjo Susisiekimo ministerijos valdytojo (faktiškai ministro) pareigas, nes susisiekimo ministras nebuvo paskirtas. Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universiteto ekstraordinarinis profesorius (1922–1944), Statybos katedros vedėjas. Klaipėdos (1924–1933) ir Šventosios (1925–1930) uostų statybos darbų vadovas. Lietuvos technikų draugijos valdybos pirmininkas. Pirmasis jachtklubo organizatorius Lietuvoje. Vienas Lietuvos–Suomijos draugijos steigėjų (1927). Vadovavo Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai, vėliau – jos garbės narys. Parašė stambų 4 tomų darbą „Statyba“ (1937–1943), knygas „Šventosios uostas“ (1933), „Klaipėdos uostas“ (1939). Artėjant Rytų frontui, pasitraukė į Vokietiją (1944), iš ten išvyko į JAV (1950) ir apsigyveno Racino mieste. Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

Mirė Judita Vaičiūnaitė (63), 2001 02 11 Vilniuje. Gimė 1937 07 12 Kaune. Viena žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių poečių modernisčių.

Baigė Vilniaus universitetą (1959). Dirbo „Literatūroje ir mene“, „Kalba Vilnius”, „Naujojo dienovidžio” redakcijose. Poetės eilėraščiai turi gilią poetinę potekstę. Stengiamasi viename vaizde sujungti kultūrą ir gamtą. Išleido keliolika poezijos rinkinių, iš kurių „Nemigos aitvaras“ (1896) ir „Žemynos vainikai“ (1996) premijuoti. Išleisti „Raštai“ (2005). Apdovanota Ldk Gedimino IV laipsnio ordino kryžiumi (1997). Jos vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

Pasaulyje

Gimė Tomas Edisonas (Thomas Alva Edison), 1847 02 11 Milane (JAV). JAV išradėjas, patentavęs 1093 išradimus.
Mirė (84) 1931 10 18 Vesto Orindže (JAV).

Vasario 12-oji

Gimė Jonas Smilgevičius, 1870 02 12 Šoniuose (Alsėdžių vls., dab. Plungės r.). Ekonomistas, bankininkas, spaudos bendradarbis. Vasario 16-osios Akto signataras.

Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava) ir Liepojos gimnazijose (iki 1893). Baigė Berlyno universitetą (1899). Dirbo Sankt Peterburge, Žemės ūkio ministerijoje, inspektoriumi. Vadovavo Nobelio prekybos įmonių filialui Varšuvoje (iki 1912). Įsigijo Užvenčio dvarą (dab. Kelmės r.), kuriame ir ūkininkavo. Vienas Lietuvių konferencijos Vilniuje organizatorių (1917). Išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1917). Lietuvos Steigiamojo Seimo narys (1920). Lietuvos kredito banko steigėjas (1921). Lietuvos banko tarybos narys (nuo 1925). Steigė įvairias ūkininkystės ir kredito bendroves. Nuo studijų metų aktyviai bendradarbiavo lietuvių spaudoje („Varpe” ir „Vienybėje lietuvninkų“), palaikė santykius su lietuvių inteligentais Lietuvoje ir užsienyje. Mirė (72) 1942 09 27 Kaune, palaidotas Užvenčio dvaro koplyčioje, 1998 perlaidotas Užvenčio miestelio kapinėse. Jo vardu pavadintos gatvės Kelmėje ir Užventyje.

Gimė Juozas Mikėnas, 1901 02 12 Skardupiuose (Aknystos vls., Latvija). Dailininkas, skulptorius, moderniosios skulptūros pradininkas Lietuvoje, profesorius (1946).

Mokėsi Piešimo kursuose Kaune (1920), vėliau – Kauno meno mokykloje (1922–1926), tobulinosi Paryžiuje (1926–1927), studijavo Aukštojoje dekoratyvinės dailės mokykloje, Nacionalinėje menų ir amatų konservatorijoje ir Juliano akademijoje (1927–1931). Dėstė Kauno meno mokykloje (1931–1940), Vilniaus dailės mokykloje (1940–1941), Vilniaus dailės akademijoje (su pertrauka, 1941–1945), Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (1946–1951), Lietuvos dailės institute (1951–1961). Dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (nuo 1928), dalyvavo meno grupės „Ars“ veikloje (1932–1934). Reikšmingiausia kūrybos dalis – skulptūra. Žymiausi darbai – „Karys“ (1938), „Motina” (1935), „Medžio raižytojas“ (1937–1938), „Lietuva“ (1939), „Pergalė“ (1946), „Marytė Melnikaitė“ (1947–1955), paminklas Petrui Cvirkai (Vilnius, 1959), „Pirmoji kregždė“ (1964). Mirė (63) 1964 10 24 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Sovietų Sąjungos liaudies dailininkas (1961), apdovanotas Stalino premija (1947) ir Sovietų Lietuvos valstybine premija (po mirties, 1966). Jo vardu pavadinta gatvė Bernotuose (Panevėžio r.).

Gimė Pranė Dundulienė, 1910 02 12 Pilypuose (dab. Švenčionių r.). Etnologė, habilituota mokslų daktarė (1971), profesorė (1971).

Mokėsi Švenčionių ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijose (iki 1935). Vilniaus universitete baigė etnologiją (1938). Dirbo Lietuvių mokslo draugijoje (1938–1940), Etnologijos institute, vėliau sujungus – Istorijos ir archeologijos institute (1940–1950), Etnografijos muziejuje (1942–1943). Dėstė Vilniaus universitete (nuo 1944). Svarbiausi darbai – „Žemdirbystė Lietuvoje“ (1963), „Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai“ (1979), „Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje“ (1979), „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose“ (1979), „Paukščiai senuosiuose lietuvių tikėjimuose ir mene“ (1982), „Lietuvių etnologija“ (1991), „Medžiai senovės lietuvių tikėjime“ (2008), „Lietuvių liaudies kosmologija“ (2008) ir kt. Mirė (81) 1991 02 27 Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse.

Mirė Stanislovas Augustas Poniatovskis (68), 1798 02 12 Sankt Peterburge, perlaidotas Varšuvos šv. Jono katedroje (1995). Gimė 1732 01 17 Volčine (dab. Baltarusija). Politikas, paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1764–1795). Abiejų Tautų Respublikos Seimo atstovas (1752).

Po ATR valdovo Augusto III mirties (1763), Rusijos ir Čartoriskių remiamas, buvo išrinktas (1764 09 07) ir karūnuotas (1764 11 25) ATR valdovu. Siekė reformuoti šalį: steigė karininkų mokyklas, diegė pažangias ūkininkavimo ir pramonės naujoves, rėmė šalies kultūrą ir švietimą, inicijavo 1791 Gegužės 3-iosios konstituciją. Reformoms priešinosi Rusija ir prorusiškai nusiteikusi bajorijos dalis, susitelkusi į Radomo (1767–1768) ir Targovicos (1792–1793) konfederacijas. Nors valdovas stengėsi reformuoti valstybę, konservatoriškai nusiteikusi bajorijos dalis pasikliovė Rusija savo tikslams įgyvendinti, o šioji kartu su Prūsija ir Austrija siekė likviduoti šalį. Jos įvykdė tris ATR padalijimus (1772, 1793, 1795) ir ją galutinai likvidavo. Valdovas atsisakė sosto (1795 11 25) ir apsigyveno Gardine, vėliau kaip garbės kalinys buvo išvežtas į Rusiją, jam paskirta pensija.

Mirė Juozas Andziulaitis-Kalnėnas (51), 1916 02 12 Niu Britene (JAV), emigracijoje. Gimė 1864 12 13 Gaisriuose (Sintautų vls., dab. Kazlų Rūdos sav.). Rašytojas, publicistas, pedagogas, gydytojas, knygnešys, aušrininkas.

Baigė Veiverių mokytojų seminariją (1883), mokytojavo Garliavoje (dab. Kauno r.). Platino draudžiamą lietuvišką spaudą, bendradarbiavo „Aušroje”, rinko ir publikavo lietuvių tautosaką. Po Rusijos policijos persekiojimų 1886 pasitraukė į Tilžę (dab. Sovetskas, Rusija), vėliau tais pačiais metais emigravo į JAV. Redagavo paskutinius du „Aušros“ numerius (1886), laikraštį „Vienybė lietuvninkų“ (1890–1892). Baltimorės universiteto Medicinos koledže baigė mediciną (1894), vertėsi gydytojo praktika. Parašė eilėraščių, literatūros kritikos straipsnių, recenzijų, publicistinių, mokslo populiarinimo straipsnių, istorinių apybraižų („Tomas Miunceris ir didysis būrų maištas“, „Armėnija ir armėnai“). Išvertė A. Mickevičiaus, N. Gogolio, H. Senkevičiaus, G. de Mopasano, M. Saltykovo-Ščedrino kūrinių, E. Frymeno „Europos istoriją“ (1891). Išleisti „Raštai“ (1971).

Pasaulyje

Gimė Čarlzas Robertas Darvinas (Charles Robert Darwin), 1809 02 12 Šrusberyje (Didžioji Britanija). Anglų gamtininkas ir keliautojas, sukūręs evoliucinę gyvųjų organizmų natūraliosios atrankos teoriją (darvinizmas).
Mirė (73) 1882 04 19 Daune (Didžioji Britanija).

Gimė Abrahamas Linkolnas (Abraham Linkoln), 1809 02 12 Hardino apygardoje (JAV). JAV prezidentas, panaikinęs vergiją (1863).
Nužudytas (56) 1865 04 15 Vašingtone, palaidotas Oak Ridže (JAV).

Vasario 13-oji

Įkurta Vietinė rinktinė. 1944 02 13 Ostlando vyriausiojo SS ir policijos vado F. Jackelno štabe Rygoje okupacinė vokiečių valdžia leido formuoti lietuvių karininkų vadovaujamą Vietinę rinktinę. Okupacinė valdžia sutikimą davė nenoriai, bet kadangi Lietuvoje dėl karininkijos ir inteligentijos pasipriešinimo nebuvo suformuota lietuviškųjų SS dalinių, kaip tai buvo Latvijoje ir Estijoje, prastėjant situacijai Rytų fronte, kitos išeities okupantai neturėjo. Vietinei rinktinei vadovavo generolas Povilas Plechavičius, kuris 1944 02 16 kreipėsi į Lietuvos gyventojus ir pakvietė savanorius stoti į Rinktinę. Per trumą laiką P. Plechavičius suformavo 12 batalionų po 750 karių ir dalinius prie komendantūros, iš viso apie 20 tūkst. karių. Vietinės rinktinės kariai vilkėjo vokiškomis uniformomis su trispalvės antsiuvu ir užrašu „Lietuva“. Rytų Lietuvoje kovėsi su Armija Krajova, kuri vėliau buvo remiama okupacinės valdžios. Vokietijos kariuomenės vadovybei nepavyko Vietinės rinktinės panaudoti kovai prieš Sovietų Sąjungos Raudonąją armiją, nes generolas P. Plechavičius, perpratęs vokiečių sumanymą, karius paleido neribotam laikui atostogų. Tada okupantai 1944 05 15 likvidavo Vietinę rinktinę, o jos štabą kartu su generolu P. Plechavičiumi suėmė. Iš 12 000 Vietinės rinktinės vyrų 3500 buvo išvežti į Vokietiją. Dauguma buvusių Vietinės rinktinės karių vėliau stojo į Lietuvos partizanų gretas ir kovojo su rusų okupantais dėl Lietuvos laisvės.

Gimė Adolfas Šapoka, 1906 02 13 Grybeliuose (Utenos vls., dab. r.). Istorikas, istorijos mokslų daktaras (1932).

Baigė Panevėžio gimnaziją (1925), Lietuvos universitetą (1929). Dėstė Vytauto Didžiojo (1932–1940) ir Vilniaus (1941–1943) universitetuose. Artėjant grįžtančiai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), iš ten persikėlė į Kanadą (1948). Svarbiausi darbai – „Atsakingieji Lietuvos politikos vadai reformų seimo metu“ (1936), „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“ (1938), „Jonušas Radvila ir Švedija“ (1939), „Bajoriškoji „demokratija“ (1941), „Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII a. antroje pusėje“ (1941), „Lietuva ir Lenkija Jogailos laikais“ (1953), „Senasis Vilnius“ (1963). „Lietuvos istorijos“ (1936) vienas autorių ir vyriausiasis redaktorius. Mirė (55) 1961 03 09 Toronte (Kanada), emigracijoje, palaidotas „Park Lawn“ kapinėse, vėliau perlaidotas Toronto šv. Jono lietuvių kapinėse. Leidžiami „Raštai“ (t. 2, 2008). Jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

Gimė Vladimiras Zubovas, 1862 02 13 Šiauliuose. Grafas, visuomenės veikėjas, lietuviškos spaudos rėmėjas, lietuviškų mokyklų steigėjas, revoliucionierius.

Mirė (71) 1933 06 23 Medemrodėje (Akmenės vls., dab. r.), ten ir palaidotas.

Pasaulyje

Gimė Ivanas Krylovas, 1769 02 13 Maskvoje. Rusų poetas, pasakėčių kūrėjas.
Mirė (75) 1844 11 21 Sankt Peterburge, ten ir palaidotas.

Vasario 14-oji

Šv. Valentino diena. Manoma, kad Šv. Valentinas buvo Romos vyskupas (gyveno III a.) valdant Romos imperatoriui Klaudijui II. Imperatoriaus įsako, draudžiančio jauniems vyrams tuoktis, nepaisęs vyskupas Valentinas vasario 14 d. buvo nubaustas mirtimi. Po kiek laiko Valentinas buvo paskelbtas šventuoju. Lietuvoje ši šventė švenčiama po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Gimė Valentinas Vankavičius 1800 02 14 Kaliužicoje (dab. Berezino r., Baltarusija). Lietuviškojo romantizmo atstovas.

Mokėsi Polocko jėzuitų akademijoje, studijavo Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedroje pas Joną Rustemą (nuo 1818). Vadovaujamas Aleksandro Ivanovo, Vasilijaus Šebujevo, Aleksejaus Jegorovo, tęsė studijas Sankt Peterburgo imperatoriškojoje dailės akademijoje (1824–1830). Baigęs akademiją aukso medaliu, grįžo į gimtinę, kurį laiką gyveno Malaja Slepiankos dvarelyje netoli Minsko. Dailininkas dažnai lankėsi Vilniuje, artimai bendravo su poetu Adomu Mickevičiumi, palaikė ryšius su filomatu dailininku Kazimieru Piaseckiu. Studijų tikslais išvyko į užsienį (1840). Gyveno Drezdene, Berlyne, Miunchene (visi Vokietijoje), apsigyveno Paryžiuje (1841). Didelę dailininko kūrybos dalį sudaro portretai, kuriuose atskleidžiamas vidinis žmogaus pasaulis, išaukštinamos jo moralinės vertybės. Vienas reikšmingiausių dailininko kūrinių yra poetizuotas Adomo Mickevičiaus portretas, vaizduojantis jį Kryme ant Ajudago uolos (1827–1828). Nutapė istorinę kompoziciją „Napoleonas prie laužo pakeliui iš Maskvos“ (1834), miniatiūrų ir kt. Mirė (42) 1842 05 12 Paryžiuje.

Gimė Bernardas Brazdžionis, 1907 02 14 Stebeikėliuose (Pumpėnų vls., dab. Pasvalio r.). Poetas.

Baigė Biržų gimnaziją (1929) ir Vytauto Didžiojo universitetą (1934). Dirbo įvairių laikraščių redakcijose, vėliau – „Sakalo“ leidykloje (nuo 1937). Maironio literatūros muziejaus vedėjas (1940–1944). Artėjant Rytų frontui ir sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją (1944), iš ten – į JAV (1949). Gyveno Bostone, dirbo LE Visuotinės liter. sk. redaktoriumi. Nuo 1955 gyveno Los Andžele. 1955–1972 redagavo žr. „Lietuvių dainos“. 1961–1965 ir 1980–1983 Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas. Eilėraščius pradėjo skelbti 1924. Išleido eil. rink. „Baltosios dienos“ (1926), poemėlę „Verkiantis vergas“ (1928) ir jau brandžius eil. rinkinius „Amžinas žydas“ (1931), „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936), „Kunigaikščių miestas“ (1939, valst. premija). Eilėraščiuose ryški krikščioniška pasaulėžiūra, vyrauja gyvenimo laikinumo motyvai, žmogaus būties problemos. Vytės Nemunėlio slapyvardžiu parašė eilėraščių knygų vaikams („Mažųjų pasaulis“ 1931, „Drugeliai“, 1934, „Vyrai ir pipirai“, 1938, „Meškiukas Rudnosiukas“, 1939 ir kt.). Nacių okupacijos metais išleido rinkinius „Šaukiu aš tautą“ (1941), „Iš sudužusio laivo“, „Viešpaties žingsniai“ (abu 1943). Išeivijoje išleido rinkinius „Svetimi kalnai“ (1945), „Šiaurės pašvaistė“ (19647), „Didžioji kryžkelė“ (1953), „Vidurdienio sodai“ (1961), „Po aukštaisiais skliautais“ (1989). lyrinių bei satyrinių eil. ciklą „Vaidila Valiūnas“ (1982), eil. rinkinį „Šiapus ir anapus laiko“ (1997). Mirė (95) 2002 07 11 Los Andžele (JAV), palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Apdovanotas popiežiaus Jono Pauliaus II medaliu „Pro ecclesia et pontifice“ (1989), Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus (1998) ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III (1993) ir I laipsnio (1998) ordinais. VDU garbės daktaras (1994), Pasvalio (1991) ir Kauno (1995) miestų garbės pilietis.

Mirė Vytautas Sirijos Gira (85), 1997 02 14 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1911 04 12 Vilniuje. Poetas, prozininkas, vertėjas, gydytojas.

Baigė Kauno jėzuitų gimnaziją (1931). Studijavo mediciną Vytauto Didžiojo universitete (1931–1936), diplomą įgijo Vilniaus universitete (1949). Dirbo žurnalistu, mokytoju, gydytoju. Būdamas jau pagyvenęs, įsidarbinęs laivo gydytoju, plaukė į Afriką. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Golas į ateitį“ (1931). Kitos jo lyrikos knygos – „Širdys formaline“ (1934), „Mergaitės ir asonansai“ (1935), „Šešėlis nuo ekrano“ (1937). Parašė keletą romanų: „Buenos Airės“ (1956), „Voratinkliai draikės be vėjo“ (žurnale „Pergalė“ 1960, kn. 1968), „Štai ir viskas“ (1963), „Raudonmedžio rojus“ (1972), „Bėgimas nuo šešėlio“ (1975), „Kaip neliepsnojo tik vanduo“ (1980), „Kanarėlės“ (1983), „Nakties muzika“ (1–2, 1986). Kino filmų „Adomas nori būti žmogumi“ (kartu su Vytautu Žalakevičiumi) bei „Raudonmedžio rojus“ (kartu su Algirdu Kratuliu ir Broniumi Talačka) bendraautoris. Išvertė A. Mickevičiaus poemą „Gražina“, M. Zočšenkos, M. Kosciubinskio kūrinių. Jo romanai versti į rusų, latvių, estų, lenkų, vokiečių kalbas. Tėvas – rašytojas Liudas Gira (1884–1946).

Vasario 15-oji

Įkurta „Birutės“ draugija. 1885 02 15 Tilžėje (dab. Sovetskas, Kaliningrado sr., Rusija) Mažosios Lietuvos inteligentai Martynas Jankus, Jurgis Mikšas, Kristupas Voska ir Ernestas Vejeris įsteigė pirmąją organizaciją Mažojoje Lietuvoje, kovojusią prieš vokietinimą. Draugijai vadovavo J. Mikšas, Vilius Bruožis, Jurgis Zauerveinas, M. Jankus, Dovas Zaunius ir kt. Organizacija turėjo tikslą leisti mokslo knygas, steigti lietuvių biblioteką, muziejų, kaupti lietuvių tautosaką, etnografinę, archeologinę medžiagą, rengti susirinkimus, paskaitas, šventes, koncertus ir vaidinimus. Draugija kaupė biblioteką, turėjo scenos mėgėjų būrelį, leido spaudinius visuomenės švietimui. Prie draugijos veikė Vydūno vyrų choras (1895–1897), vėliau – „Birutės“ choras (1909–1912). Savo veiklą nutraukė prasidė šė šė šė šė šė

Gimė Kazys Bizauskas, 1892 02 15 Pavylostoje (Latvija). Diplomatas, teisininkas, bankininkas. Vasario 16-osios Akto signataras.

Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje, vėliau – Šveicarijoje ir Vilniuje, baigė Kauno gimnaziją (1913). Studijavo Maskvos universitete (nuo 1913), laikraščio „Rygos garso“ redaktorius (1914), Panevėžio lietuvių gimnazijos inspektorius (1915), miesto valdybos narys. Lietuvos Tarybos narys (1917–1920), Tarybos generalinis sekretorius (nuo 1918). Lietuvos ūkio banko vienas steigėjų (1918). Steigiamojo Seimo narys (1920–1922), švietimo ministras. Lietuvos atstovas Vatikane (1922), JAV (1923), nepaprastasis ir įgaliotasis ministras JAV (1924–1927), Latvijoje (1927–1928, 1939), Didžiojoje Britanijoje (1928–1930) ir Nyderlanduose (1930–1931). Įgaliotasis ministras prie Užsienio reikalų ministerijos (1931–1932, 1938–1939), ministerijos Teisės ir administracijos departamento direktorius (1932–1938). Ministro Pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis ministras Vilniuje (1939–1940). Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, suimtas NKVD (1940), kalintas, Sovietų Sąjungos–Vokietijos karo metais buvo vežamas į Rusijos gilumą, bet jos nepasiekė – sušaudytas (49) 1941 06 26 prie Bychovo, netoli Červenės (Baltarusija). Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

Gimė Antanas Zaleskis, 1824 02 15, dailininkas grafikas, 1863–1864 metų anticarinio sukilimo dalyvis.

Mirė (61) 1885 10 04 Florencijoje (Italija).

Pasaulyje

Gimė Galilėjas Galilėjus (Galilėjas Galilėjus), 1564 02 15 Pizoje (Italija). Italų astronomas, matematikas, filosofas, fizikas, išradėjas.
Mirė (77) 1642 01 08 Florencijoje (Italija).