lankymasis šioje svetainėje
|
1-oji serijos monografija: 34 autoriai, 59 straipsniai, 912 puslapių, 1800 egzempliorių. 1998 m.
Žagarė - savitą ir turtingą istoriją turintis Šiaurės Lietuvos kampelis. Monografijoje apibūdinama Žagarės apylinkių gamtinė-geografinė situacija, žiemgalių kovos su kalavijuočiais, Žagarės miesto atsiradimo ir vystymosi istorija, švietimo ir kultūros raida, tautinių mažumų (žydų, vokiečių, latvių, rusų) įnašas į Žagarės ekonomiką ir kultūrą, tremtis, sovietizacija ir rezistentinė kova. Rašoma apie žemdirbystę, tradicinį maistą, atlaidus, tradicinį tautos žinyną (pedagogiką, mediciną, meteorologiją) ir kt., pateikiama žagariečių tautosakos tekstų. Redaktoriai Venantas Mačiekus (grupės vadovas), Grytė Andrijaitienė, Margarita Kazakevičiūtė, Povilas Krikščiūnas, Antanas Šenavičius, Romualda Vaitkienė (redakcinės komisijos pirmininkė), Vytautas Vaitkus Rėmėjai Edvardas Andrijaitis, Petras Jonušas Knyga išleista Joniškio rajono savivaldybės užsakymu
Ši knyga rašyti pradėta seniai: dešimtmečiais po žiupsnelį buvo rinkta ir kaupta medžiaga. Knyga norėtųsi išreikšti pagarbą ir padėką savo kartai, tėvų, senelių ir prosenelių kartoms, krutėjusioms ir aukojusioms savo išmintį, darbus, pomėgius ir gyvenimus, kad išsaugotų žmoniškumą, tautiškumą, kultūrą, istorinę atmintį. Būdami praeities ir ateities jungtis, kilome atminties keliais, kuriais vaikščiota kaimynų, tautos ar žmonijos vaikų, kadaise balnojusių žirgus ar darbu kalbinusių žemę, dariusių gerus darbus ar nespėjusių, paguldžiusių kaulus už Atlanto ar užžėlusius aukšta smilgele žvarbiose Sibiro tolybėse, tebeblaškomų šaltos ledų mūšos ar sudegusių ugnyje, sužlegintų po tankais karuose, ėmusių ginklą ar niekad jo nepalietusių, dainavusių senąsias žiemgalių, latvių ir žemaičių dainas ar gynusių gimtąjį žodį nuo svetimojo Atmintis ir žodis prikėlė žmones ir įvykius iš talpių šimtmečių, paveikslus buvusių tolimų ir ne taip nutolusių amžių. Taip sugrįžo į knygą mūsų krašto tautosaka, papročiai, buitiniai ir herojiniai žygiai, asmenybės, gamta ir žmogaus kūrėjo darbai. Galbūt Žagarė ne kiekvienam miestas, bet tiems, kurie jame tebejaučia savąsias šaknis, Žagarė yra vienintelis toks gilios ir sudėtingos praeities, savito grožio gamtos, savito būdo žmonių kraštas. Kiekvienas išėjo iš jos sušildytas tėvų namų, žydinčių vyšnių ir kvepiančių ievų, čiurlenančios Švėtės ir ošiančio parko, ugdžiusios asmenybę mokyklos, kultūros ir sporto tradicijų, penkių bažnyčių varpų skambėjimo Užmirštas ir atkampus šis kraštas pasiruošęs didelei savo šventei, su miesto herbu ir vėliava, kuriuos sukūrė J. Galkus. 800 metų jubiliejaus dieną Žagarė laukia savo sugrįžtančių vaikų. Ne tiek daug spausdinto žodžio apie šį kraštą. 19 a. pabaigoje apie Žagarę ir jos senovę rašė rusų mokyklos mokytojas A. Belozorčikas. Pirmasis labai kruopščiai ruošė Žagarės monografiją Petras Mažylis, Lietuvos tarpukariu gyvenęs ir Žagarėje dirbęs Lietuvos-Latvijos muitinės viršininku. Atsiminimais dar iki P. Mažylio yra dalijęsis pailiškis Aleksandras Burba. 1944 m. išleista proginė knygutė Žagarės vidurinė mokykla, kurios iniciatorius buvo Juozas Žlabys-Žengė, tikėjęsis kada nors išspausdinti ir platesnę istoriją. Per anksti pasitraukė iš gyvenimo iš Minčaičių kilęs istorikas Julius Naudužas, ne tik tyrinėjęs archeologinį ir gamtos paminklą Žvelgaitį, bet ir turėjęs savo nuomonę ir daugybę neišsakytų hipotezių. Dėkingi esame žeimeliečiui J. Šliavui, tarp kurio žiemgališkų apmąstymų yra vietelė ir Žagarei. Jo atradimai atveria kelią naujiems ieškojimams. 1965 m. Stasys Matkaitis parašė apybraižą-kursinį darbą Kai kurie Žagarės ir jos apylinkių bruožai. Jam talkino Stasys Laurinaitis. 1977 m. diplominį darbą apie Žagarę parengė ir apgynė Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Žagarės ekspedicijos dalyvis, istorikas Antanas Šenavičius. Ne vieną puslapį savo knygose apie Joniškio rajoną skiria mūsų kraštui Petras Budraitis ir Antanas Adomaitis. 1984 m. Žagarę, kaip urbanistinį paminklą, apibūdino A. Miškinis. Pastarųjų metų rajoninėje ir respublikinėje spaudoje Žagarę, kaip vieną seniausių Lietuvos miestų, pristatė Vaidutis Riškus. Rašytojas Albinas Vaitkus-Marius Katiliškis savo knygose vos ne enciklopediškai atkuria savo jaunystės valsčiaus gyvenimą, minėdamas vietovardžius, žmonių vardus ir pavardes, aprašydamas gyvenusiųjų bruožus, buitį, darbus ir papročius, rašydamas žodinga kalba, nuspalvinta to krašto leksika. Nesuklysime, sakydami, kad savo istoriją rašė kiekviena miesto pusė, kiekviena gatvė, kaimas, šeima, asmenybė. Ši knyga atsiremia į Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ekspediciją, kuri, vadovaujama dėstytojo Venanto Mačiekaus, 1975 metų rugpjūtyje kompleksiškai tyrinėjo Žagarės apylinkes. Kraštotyrininkai dirbo susiskirstę į penkias grupes: istorikų (vadovas Antanas Šenavičius), sociologų (vadovė Anelė Vosyliūtė), etnografų (vadovė Virginija Bieliūnaitė), kalbininkų (vadovas doc. Aleksas Girdenis), tautosakininkų (vadovė Gražina Meilutytė). Dėkojame visiems straipsnių autoriams, nuoširdžiai atsiliepusiems savo rašiniais. Dėkojame tiems, kurie parėmė knygos gimimą. Visiems prakalbintiems, be kurių atminties knyga netektų praeities pilnatvės, visiems, patikėjusiems šeimos archyvus. Žagarės senovė tebeslepia daug paslapčių: laukia nesulaukia tyrinėtojų pilkapiai Švėtės pakrantėse, Daukšių senkapiai Nemunio žemėje, neatpažinto kaimo liekanos Rukuižių miške, Girkančių slėpiniai, Raktuvės kalnas, pirmosios gyvenvietės, grąžinančios į tūkstantmečio pradžią. Nyksta kaimai, o neparašytos jų istorijos. Nesaugoma miesto urbanistika, paliekami griūti senieji pastatai (Raktuvės g., malūnininko namas-karčema, J. Kirlio muziejus, 18 a. malūnas ir kt.). Kokie dar didžiuliai akmenų ir akmenynų lobiai! Saugotini likusio ozo kauburiai. Prabyla nedrąsus noras grąžinti senuosius gatvių vardus, remiantis brangia savojo miesto praeitimi. Nesuminėtos ir neaprašytos pokario sumaiščių aukos. Pagarbiai minėsime kiekvieną, išsaugojusį ar apgynusį seno Lietuvos miesto objektą ar kampelį. Norėjosi, kad rastų ką paskaityti kiekvienas žagarietis ir ne tik mūsų krašto žmogus - pagyventi praeitimi ir pamąstyti apie ateitį. Pirmąkart pabandę atsigręžti, tikimės, kad norinčių šį darbą pratęsti būtinai atsiras. Džiaugsmingai lauksime kiekvienos atminties, žinios ar nuotraukos. Kviečiame savo žinojimą saugoti ir perduoti. Romualda Vaitkienė
Išleidus knygą skaitytojų ir kraštiečių domėjimasis savo gimtine ne tik kad nesumažėja, priešingai jis ima augti, didėti ir skleistis. O to pasekmėje ima aiškėti neaprašyti dalykai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių į knygą nepateko. Bet juk niekada ne vėlu pasitaisyti, papildyti praleistas ar neišbaigtas temas. Todėl maloniai kviečiame toliau tobulinti šią monografiją, rašyti mums leidykla@versme.lt, atkreipti dėmesį, ką praleidome, pasiūlyti, ką dar galėtumėme mes, o geriausiai Jūs pats (pati) parašyti šiai knygai. Atliktas darbas nenueis veltui. Naujus rašinius, papildančius jau išleistą knygą, pirmiausia nedelsdami skelbsime leidyklos svetainės skirsnyje Kas į knygą nesudėta juos greitai susirasti ir perskaityti galės visi besidominantys. Šiuos straipsnelius kaip lygiateises monografijos sudedamąsias dalis vėliau skelbsime elektroninėje monografijos versijoje kartu su visa knyga. Tegu knygos nenustoja augti, gražėti ir tobulėti! Tą mums leidžia šiuolaikinės technologijos ateities skaitytojai, mūsų papildytas knygas skaitysiantys vis labiau populiarėjančiomis elektroninėmis skaityklėmis, neatskirs, kurie straipsniai buvo popierinėje knygoje, o kurie įterpti tik į virtualųjį maketą. Jie tik galės skaityti gerą, išsamią knygą...
|
Atgal
Viršun
© Versmės leidykla
Mums rašykite leidykla@versme.lt