DALYVAVOME KNYGRIŠYSTĖS RENGINYJE

2009 11 07 A. ir A. Tamošaičių galerijoje dalyvavome skelbtame Vilniaus amatų paveldo  renginyje, skirtame seniesiems Vilniaus knygrišiams. Jame leidyklos redaktorė istorikė Vida Girininkienė tarė įžanginį žodį ir pristatė prof. Liberto Klimkos parengtą leidinį „Amatai Vilniuje: tradicijos ir šiandiena“. Knygrišiai demonstravo knygų įrišimo įmantrybes. Vilniaus knygrišių gildijos knygrišys Rimas Supranavičius gausiai susirinkusių lankytojų, tarp kurių buvo ir leidyklos vadovas, akivaizdoje rankomis rišo paskutiniosios išleistos „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „Obeliai. Kriaunos“ reprezentacinį egzempliorių.

Skelbiame šiame renginyje iškilmingai perskaitytą privilegiją – aktą, kuriuo 1664 m. birželio 8 d. karalius Jonas Kazimieras suteikia Vilniaus knygrišių cechui statutą*:

Jonas Kazimieras, iš Dievo malonės Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis ir t. t., apreiškiame visiems ir kiekvienam, kad tai žinotina atskirai, kad per mūsų rūmų tarėjus bei valdininkus ištikimi mūsų valdininkai, mūsų sostinės Vilniaus knygrišių cecho vyresnieji Elijas Tylis (Elia von Tyl) ir Kazimieras Vežbovskis, žinomi piliečiai ir prityrę knygrišystės meistrai, skundžiasi, kad prieš daug metų jų brolijoje ir ceche buvusi tvarka, o dabar jų amate esanti didelė netvarka. Į mūsų Vilniaus miestą įvežamos įvairios eretiškos knygos ir kitų sektų knygos, ir jos pardavinėjamos daugelyje krautuvių, taip pat žydai įriša krikščioniškas knygas. Per visus šiuos ir daugelį kitų neteisėtumų nusižengiama Dievui ir padaroma daug skriaudos minėto knygrišių cecho meistrams. Todėl, norėdami panaikinti visą šią netvarką, taip pat patenkinti paminėtų knygrišių cecho vyresniųjų skundus bei prašymus ir trokšdami, kad šiame ceche būtų kuo geriausia tvarka, o ypač kad iš to būtų nauda Dievo bažnyčiai, patiems knygrišiams ir visam Vilniaus miestui, duodame šią mūsų privilegiją ir nustatome tiems amatininkams žemiau nurodytą darbo ir elgesio tvarką.

1. Visų pirma, kasmet visi meistrai privalo susirinkti per šv. Mikalojų ir išsirinkti iš savo tarpo du vyresniuosius. Vyresniaisiais gali būti tik Romos katalikai, geri žmonės, bet ne kokie disidentai. Išrinkti vyresnieji kasmet per didžiuosius pasninkus privalo bendruose meistrų ir pameistrių susirinkimuose viešai skaityti cecho nuostatus. Vyresnieji turi prižiūrėti, kad kartą per dvi savaites ar prireikus ir dažniau visi cecho meistrai susirinktų pas vieną iš vyresniųjų, pageidautina pas cechmeistrą, kuris tik kartą per metus renkamas iš meistrų ir kuris turi prižiūrėti, kad brolijoje būtų išlaikoma gera tvarka, ir aptartų visus cecho ir brolijos reikalus.

2. Cecho vyresnieji pagal turimus rašytus nuostatus ir artikulus privalo bausti nusižengusius cecho narius; tuos kurie blogai atliko paimtą darbą arba, paėmė jį, pagadino, išskyrus tokius nusižengimus, kaip asmens sužalojimą, sunkius įžeidimus ir pan., kurie turi būti teisiami vaito teisme.

3. Cecho vyresnieji privalo saugoti ir prižiūrėti brolijos dėžutę, kurioje laikomi dokumentai, privilegijos ir kiti cechui priklausantys daiktai.

4. Į cechą bus priimami tik tinkami žmonės, t. y. tie, kurie pirmiau parodys, kaip to reikalauja papročiai, savo meistriškumą ir knygrišystės amato meną, pateiks meistro, pas kurį dirbo ir užbaigė mokslą, raštą ir gimimo pažymėjimą.

5. Meistrais bus renkami tik turintieji gerą vardą ir įgudę amatininkai; jie visur privalo elgtis taip, kaip specialioje cecho knygoje parašyta ir kaip artikuluose nurodyta.

6. Knygrišystės amato (čia reikia suprasti ir futliarininkų, nes šie amatininkai visuomet priklausė ir dabar turi priklausyti knygrišių cechui) pameistriai taip pat privalo elgtis kaip artikuluose numatyta, ir paklusti cecho nuostatams.

7. Jei kas būtų priešingas šiems artikulams bei cecho nuostatams ir jų nesilaikytų, tam negali būti leista verstis knygrišystės amatu.

8. Niekam neleidžiama į mūsų Vilniaus miestą įgabenti eretiškų knygų. Jei kas išdrįstų tokias knygas įvežti, iš to visos knygos pagal tam tikrą dokumentą turi būti atimtos. Kiekvienas gali prašyti mus atiduoti jam tokias sulaikytas knygas pagal išmaros teisę. Taip pat turi būti pasielgta ir su tais, kurie prekiauja nors ir katalikiškomis knygomis, bet slapta įgabentomis į miestą, ir su tais, kurie drįsta jas rišti (pavyzdžiui, su žydais, kurie įpratę rišti krikščioniškas knygas), nepriklausydami minėtajam knygrišių cechui; jei tai bus tikrai įrodyta, šios knygos turi būti atimtos ir atiduotos Dievo garbei.

9. Be to, jeigu kuris knygrišys, neįrašytas ir nepriimtas nei į cechą, nei į broliją ir nenori visiškai paklusti cecho vyresniesiems bei bendriems cecho nuostatams, kaip to reikalaujama ir iš kitų cechų amatininkų, nors jo namas ar butas būtų pilies ar kitame dvasininkų, pasauliečių bei bajorų jurzdike, - toks asmuo negali verstis šiuo amatu, ir jam turi būti uždrausta turėti įrankius knygoms įrišti. Net tokių knygrišių mokiniai turi būti laikomi nedorais, ir jų niekur kitur negalima leisti prie knygrišystės darbo.

10. Taigi visi minėtieji amatininkai turi visiškai paklusti cecho vyresniesiems ir cecho nuostatams bei artikulams. Didžiai gerbiamiems Vilniaus vyskupui, ponui Vilniaus vaivadai, vaitui ir Vilniaus burmistrams pavedame dabar ir ateity padėti knygrišių cechui ir apginti jį nuo skriaudų, o nepaklusniuosius priversti šiai mūsų privilegijai paklusti.

Tuo tikslu davėme minėtojo amato cechui ir brolijai šią mūsų privilegiją ir sustiprinome ją mūsų pačių parašu bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudu. Duota Vilniuje 1664 m. birželio 8 d. 

Jonas Kazimieras, karalius.

Valerijonas Stanislovas Judickis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkas.

* Versta iš teksto, paskelbto ACW, I,p. 300, Nr. 281

▲2009 11 13 

Atgal

Viršun