Mielieji,

Einant į pabaigą Lietuvos Tūkstantmečio metams, palydimiems jau nebe prieštaringai vertinamų tik graudžius prisiminimus besukeliančių jų sutiktuvių fejerverkų spalvingų milijoninių salvių, bet tebesiautėjančio sunkmečio sukelto masinio Lietuvos atsižadėjimo ir emigracijos pliūpsnio, ar berūpi kam ir tas Tūkstantmetis, ir visa kas su juo susiję?

Sprendžiant iš žiniasklaidos – mažai kam. O man rūpi. Todėl leiskite įsiterpti į benutylantį Didžiojo jubiliejaus ir net to žodžio prisiminimą, priminimą ar minėjimą, dar slopinamą ir krizės traiškomų tėvynainių aimanų, ir akiplėšiškų veltėdžių riksmų, ir dar kartą grįžti prie Lietuvos Tūkstantmečio, t. y. prie paties įvykio pavadinimo, prie esmės.

Praėjo jau geras pusmetis nuo šių metų gegužės 6-osios, kurią skaitomiausiuose šalies dienraščiuose bendru 150 tūkst. egzempliorių tiražu išspausdinome kreipimąsi į plačiąją visuomenę dėl jubiliejaus taisyklingo vadinimo ir datos, kurią galėtume kasmet didingąją sukaktį minėti, tad jau galima bandyti apibendrinti.

Labai keistas ir man netikėtas rezultatas buvo tai, kad į kreipimąsi beveik niekas neatsiliepė ir jis neturėjo pastebimo poveikio ištaisant įsigalėjusią klaidą, dėl kurios ir buvo skelbtas. Nei pritariančių, nei oponuojančių! Be mūsų – po kreipimusi pasirašiusių jo iniciatorių, ir vėliau aktyviai agitavusių, renginiuose, tarp pažįstamų ir kolegų rinkusių sumedžiotus kreipimosi mintims pritariančiųjų balsus, į kreipimąsi savo iniciatyva, niekieno neraginami atsiliepė tik 6 asmenys! O po jo publikavimo ir vėlesnio nuolatinio skelbimo interneto svetainėje, lygiai taip pat, kaip ir prieš paskelbimą, viešoje erdvėje su tokiu pačiu paviršutinišku atkaklumu ir neatsakingumu sklido klaidingi nesuvokto, šaliai svarbaus dalyko pavadinimai, neištrinamai įamžinti leidiniuose, paminkluose, medaliuose.

Nesigirdėjo intelektualų. Nesigirdėjo specialistų. Nei jų pačių iniciatyvų ar samprotavimų, nei atsiliepimų į mūsiškį paraginimą. Nei vieno, nei vienos.

Šalis iškilmingai minėjo nežinia ką. Ne tą įvykį, ne tuo pavadinimu.

O buvo Lietuvos Tūkstantmetis, ir nebuvo Lietuvos vardo tūkstantmečio. Štai apie tai dar kartą naujai, kitais argumentais, papildančiais anksčiau išsakytuosius, ir norėčiau šį rašinį ir šią temą baigti. Su viltimi, kad gal kažkada vėliau atsiras girdinčių ir suprantančių atsakingų bendraminčių.

Taigi. Pirmieji apie Lietuvą rašė užsieniečiai, kitų kraštų, kitaip kalbantys ir kitaip rašantys. Prieš tūkstantį metų Vokietijos miesto Kvedlinburgo vienuolyno metraštininkė apie mūsų krašte vykusius ją pasiekusius svarbius įvykius rašė lotyniškai. Minėdama mūsų šalį, parašė LITUAE. Ar tai ir yra tas Lietuvos vardas, kurio tūkstantmečio minėjimą uoliai skandavo ir minėjo šios sukakties direkcija ir kiti?

Ne. Klaida ima rastis jau tada, kai vietoje teisingo žodžio PAVADINIMAS – šalies pavadinimas, miesto, gatvės pavadinimas, siekdami iškilmingesnio skambesio, imame vartoti VARDAS. Juk lietuvių kalboje vardus turi tik gyvi sutvėrimai! Kiti – ir Lietuva – pavadinimus. Juk jei mūsų ŠALIES skirtingus pavadinimus skirtingomis kalbomis laikysime jos vardais, išeis, kad Lietuva turi dešimtis, šimtus skirtingų vardų! Akivaizdu, kad taip negali būti, kad kitomis kalbomis kitaip vadinama vis ta pati VIENA mūsų ŠALIS, ir tie jos skirtingi kitakalbiai atitikmenys yra viso labo jos PAVADINIMAI tomis kalbomis.

Sąžiningi ir atkaklūs Lietuvos VARDO (paminėjimo) tūkstantmečio propaguotojai ir šventėjai, skaitantys parašytus metraščio žodžius, bet už jų neįžvelgiantys tais žodžiais įvardijamų asmenų, daiktų ar veiksmų, nuo šiol turėtų pasitaisyti ir švęsti Lietuvos LOTYNIŠKO PAVADINIMO TŪKSTANTMETĮ, nes būtent jis – lotyniškai parašytas Lietuvos šalies pavadinimas (kilmininko linksnyje) LITUAE ir buvo metraštyje parašytas. Tik jokiu būdu – paminėtas, nes pats šis žodis minėti ir reiškia tą mintį, kurią sukelia parašytas žodis, t. y. parašytu žodžiu minime tą kažką, apie ką kalbame, rašome, o ne parašytu žodžiu minime tą patį parašytą žodį!

Kitaip esti, pavyzdžiui, su žmonių asmenvardžiais – VARDAIS, pavardėmis. Jono vardas yra Jonas. Sakydami ir rašydami John, vietoje Jonas, nekirsite sienos, neįsigysite būsto! Vienas konkretus žmogus, asmuo turi VIENĄ vienintelį tikrąjį savo VARDĄ.

Siekiantiems skambesio iškilmingumo, būtų įmanoma išlyga (jos nepamirštant) kažkiek perkeltine prasme sakyti: dabartinis Lietuvos vardas yra LIETUVA! Prigimtinis, tos šalies kalba, gimtąja kalba. Kaip lietuviškai tariame, kaip rašome. Tačiau koks jos vardas buvo tada, prieš tūkstantmetį, mes nežinome. Vargu ar besužinosime, ar lygiai toks pats, kaip šiandien, ar šiek tiek besiskiriantis, ar dabarties lietuviui sunkiai beatpažįstamas? Tai apie kokį tada konkretų tūkstantmečio senumo vardą kalbate? Kokio konkrečiai vardo tūkstantmetį atkakliai veržiatės švęsti? Pasakykite, prašau, jei žinote ar sužinosite – aš nežinau. Iš anksto už tai dėkoju.

Lotynišką Lietuvos pavadinimo užrašymą vadinti Lietuvos vardo paminėjimu yra didelė kalbos ir logikos klaida. Lotynišku žodžiu Litua senajame metraštyje buvo paminėta šalis LIETUVA, todėl šiemet minime tūkstantmetį to, kas buvo tada paminėta, t. y. šalies, LIETUVOS TŪKSTANTMETĮ.

P. S. Ir nepamirškim, kad kitąmet – 2010-ųjų kovo 9-ąją – LIETUVAI 1001-eri!

Petras Jonušas

2009 12 03, Vilnius