Knyga išleista 2013

Už knygoje spausdinamų straipsnių turinį ir visą juose pateiktą informaciją atsako straipsnių autoriai.

Šakių rajono savivaldybės administracija kartu su Lenkijos Goldapo kultūros namais bei Labdaros ir paramos fondo Šešupės euroregiono Šakių biuru nuo 2011-ųjų metų vykdo projektą „Sintautai-Goldap 2“, iš dalies finansuojamą „Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo per sieną programos“ ir Šakių rajono savivaldybės. Projektas kilo iš jau daugiau nei tris dešimtmečius besitęsiančio Lenkijos Goldapo ir Lietuvos Šakių rajono savivaldybių bendradarbiavimo. Dažniausiai tai būdavo kultūriniai kontaktai, kultūros darbuotojų vizitai ar bendra kultūrinė veikla – menininkų plenerai, koncertai, parodos ir kt. Dalis tos veiklos vyko ir Sintautuose – fotografų bei muzikantų plenerai, tradicinės menininkų vasaros stovyklos, projektas „Šešupės tiltai“, parodos, susitikimai. Įgyvendinant viešosios įstaigos Sintautų akademijos projektus, rengiant menininkų plenerus bei organizuojant Sintautų miestelio šventes, kasmetiniai jų svečiai būdavo Goldapo tapytojai, skulptoriai, muzikantai. Vėliau visa ši veikla peraugo ir į abiejų šalių partnerių norą kartu spręsti iškilusias problemas, iš kurių svarbiausia – kultūrinių-rekreacinių teritorijų trūkumas.

Projektas papildė bei pratęsė anksčiau vykusius tarptautinio bendradarbiavimo, turizmo ir kultūrinio turizmo projektus, sudarydamas galimybes tolesnei šios sferos plėtrai. Iškelti svarbiausi partnerių tikslai – įrengti dvi viešosios paskirties kultūrines-rekreacines teritorijas (parkus) Sintautuose ir Lenkijos Goldapo savivaldybės Grabovo miestelyje bei parengti ir pristatyti savojo krašto istorijos ir kultūros studijas. 2009–2010 m. įgyvendintas pirmasis projekto etapas „Sintautai-Goldap 1“ buvo skirtas būsimų parkų dokumentacijai
parengti. Pirmajame projekto etape buvo parengtos parkų galimybių studijos, investiciniai ir techniniai projektai, suformuoti ir įregistruoti parkų žemės sklypai. Sintautuose pagal šį projektą miestelio centre sutvarkyta beveik 1,4 ha teritorija, įrengtas fontanas, nutiesti pasivaikščiojimo takai, pastatyti lauko baldai, medžio bei akmens skulptūros, kiti dekoratyviniai akcentai. Parkuose įrengtos žaliosios ir poilsio zonos, jaunimo ir vaikų renginių vietos.

Įgyvendinant šį projektą, vyko ir intensyvus kultūrinis partnerių bendradarbiavimas – dailininkų, skulptorių bei 36 muzikantų plenerai Sintautuose ir Grabove, rengtos monografijos apie Sintautų ir Grabovo bendruomenes. Pleneruose dalyvavo tapytojai iš Lietuvos – Arvydas Bagdonas, Lionė Grigaliūnienė, Raigardas Kudirka, Valė Vaitkuvienė ir Greta Unguvaitytė bei Lenkijos – Cecylia Buczyńska-Buza, Jarosław Józef Jasiński ir Katarzyna Puczyłowska, Katarzyna Waraksa ir Wojciech Lukasik. Lenkų skulptoriai Jan Kosiorek, Józef Niewiński ir Wiesław Pierkowski bei lietuviai Mindaugas Aučyna, Domininkas Čiapas ir Valdas Eimanavičius sukūrė parkų dekoratyvinius akcentus – skulptūras.

Šie renginiai Sintautuose buvo skirti ir miestelio 450 metų jubiliejui paminėti, o jį vainikavo parkų atidarymo ir pristatymo bendruomenei šventės 2012 metų vasaros pabaigoje.

Kaimyniškų šalių partnerystė tuo nesibaigė – ją pratęsė ir sustiprino įsteigta asociacija „Sintautai-Goldap“, kuri Sintautų ir Grabovo bendruomenių aktyviausius narius kviečia tolesnei bendrai veiklai.

Svarbi šios veiklos dalis ir enciklopedinio leidinio „Sintautai-Grabovo“, kurį sudaro net dvi dalys, parengimas. Pirmoji skirta partneriškam Lenkijos Grabovo miesteliui, antroji – Sintautams Lietuvoje. Taigi pristatome „Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo per sieną programos“ finansuojamo projekto „Sintautai-Goldap 2“ leidinį – monografiją „Sintautai“.

Ką rasime šioje knygoje? Pirmoji jos dalis skirta krašto gamtos ir istorijos paveldui, archeologiniam palikimui, istorinei, švietimo, administracinei, agrarinei krašto raidai, pateikiama švietimo raidos istorija, publikuojami istoriniu požiūriu svarbūs dokumentai. Antroji dalis pristato sakytinį ir rašytinį krašto palikimą, jo etninę kultūrą, senojo Sintautų valsčiaus miestelius ir kaimus, čia gyvenusių, gyvenančių ar iš čia kilusių žmonių verslą, pačius žymiausius ir aktyviausius šio krašto žmones.

Išsamiai visą monografiją savo įvade pristato monografijos rengimo grupės vadovė, leidinio vyriausioji redaktorė ir sudarytoja istorikė Vida Girininkienė.

Šio leidinio šaknys glaudžiai susisieja su viešosios įstaigos „Sintautų akademija“ projektais. Tai 2003 metų vasaros ekspedicija „Senasis Sintautų valsčius“. Joje dalyvavo 18 mokslininkų ir kraštotyrininkų iš Vilniaus, Druskininkų, Šakių ir Sintautų. Surinkta kraštotyros medžiaga vėliau panaudota ir Sintautų kalendoriuose. 2004 m. įgyvendintas projektas „Iš seniausios Sūduvos praeities-2004“, kurio metu vyko Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojo, archeologo dr. Vygando Juodagalvio vadovaujama žvalgomoji 5 archeologijos specialistų bei jų padėjėjų ekspedicija Šakių rajono Novos upės baseino teritorijoje, skirta senosios Sūduvos krašto kultūros archeologiniam tyrimui. Buvo įgyvendinta ir keletas smulkesnių projektų, be to, pati akademija ir jos autoriai visą dešimtmetį po kruopelę rinko ir kaupė bei tradiciniuose kasmetiniuose akademijos leidiniuose – Sintautų kalendoriuose – spausdino Juozo Jacevičiaus, Laimos Girdauskienės, Justino Kasparaičio, Birutės Matijošaitytės, Marijos Puodžiukaitienės, Irenos Strokienės ir kitų autorių straipsnius apie mokyklą, parapiją, iškilius šio krašto žmones, skelbė atsiminimus. Tačiau, neturint knygų leidybos galimybių, ši veikla sulėtėjo ir užsitęsė.

Situacija iš esmės pakito pradėjus įgyvendinti projektą „Sintautai-Goldap 2“. Pagal projektą leidybos organizavimas teko šio projekto partneriui – Labdaros 37 ir paramos fondo Šešupės euroregiono Šakių biurui. Projekto leidybos viešųjų pirkimų konkursą laimėjus didžiausią lokalinių monografijų rengimo patirtį ir autoritetą Lietuvoje turinčiai „Versmės“ leidyklai, monografijos rengimo grupę iš apie šį kraštą jau rašiusių ir naujai juo susidomėjusių autorių subūrė taip pat didelę lokalinių monografijų rengimo patirtį turinti itin darbšti ir kruopšti leidinio vyriausioji redaktorė istorikė Vida Girininkienė. Daugiau nei 100 autorių parašė beveik 200 straipsnių apie Sintautų kraštą, dalis jų peržvelgė ir atnaujino ar papildė savo ankstesnius darbus, kiti gi iš naujo tyrinėjo archyvus, rinko atsiminimus, ar net apskritai pirmą kartą sužinojo apie tokį Sūduvos kampelį. Sujungus visas šias jėgas ir šaltinius, skaitytojams pristatoma viena didžiausios apimties knygų apie vieną didžiausių Lietuvos valsčių – monografija „Sintautai“.

Gaila, jog tikrai daug prie šios monografijos dirbusių, jai nemažą dalį savo laiko ir širdies paaukojusių, kraštotyros medžiagą, nuotraukas ir atsiminimus rinkusių, senųjų kapinaičių ieškojusių sintautiškių – mokytojos Marijos Puodžiukaitienės, tautodailininko Simano Kudirkos, kitų Anapilin išėjusių, nesulaukė šios knygos pasirodymo. Tačiau jų darbai, mintys įamžinti šiame leidinyje – tai paminklas ir jiems patiems.

Ši knyga – puikus tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo pavyzdys. Ji prabyla ne tik į Lietuvos, bet ir į Lenkijos skaitytojus, sudaro galimybę lietuviams susipažinti su kaimyninės Lenkijos miesteliu, o kolegoms lenkams – pažinti partneriškos Šakių savivaldybės kampelį.

Džiugu, jog „Versmės“ leidykla ir jos vadovas Petras Jonušas, suprasdami atliekamo darbo prasmę ir vertę, skatinami ne verslo, bet nesavanaudiškų kultūros ir istorijos paveldo išsaugojimo interesų, neapsiribojo leidybos paslaugų sutartyje numatyto ne mažiau nei 1 000 puslapių leidinio išleidimu, o naudodami visus turimus resursus ir jėgas, parengė triskart didesnės apimties dviejų dalių monografiją. Šį papildomą darbą leidykla skiria Lietuvos tūkstantmečiui (1009–2009), Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui (1918–2018) ir 1863 metų sukilimo 150-osioms metinėms (1863–2013). „Sintautų“ monografiją leidykla priskiria leidžiamai „Lietuvos valsčių“ serijai, įvardydama ją 26-ąja serijos knyga.

Manau, jog šis „Versmės“ leidyklos darbas – tai ne tik jos titaniškų ir ambicingų pastangų pristatyti visus senuosius miestelius ir kaimus Lietuvai ir pasauliui tęsinys, bet ir svarus indėlis į Lietuvos ir visos jungtinės Europos istoriją. Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metu pasirodantis Europos Regioninės plėtros fondo finansuotas leidinys turėtų ne tik atkreipti dėmesį, jog kultūrines iniciatyvas ir savos lokalinės istorijos paieškas galima finansuoti ir ES tarptautinio bendradarbiavimo programų lėšomis, bet galbūt ir paskatinti visus europiečius susidomėti savo kraštų šaknimis ir tradicijomis, jas tirti ir puoselėti.

Taip pat tikiuosi, jog enciklopedinis leidinys „Sintautai-Grabovo“ ne tik pakvies lietuvius ir lenkus toliau domėtis savųjų kraštų ir kaimynų istorija bei dabartimi, bet ir taps naujų, dar ambicingesnių tarptautinių ir vietos projektų impulsu.

Projekto „Sintautai-Goldap“, visų leidinio rengėjų ir ypač visų sintautiškių vardu už supratimą ir kantrybę, gimtojo krašto istorijos prasmės suvokimą nuoširdžiai dėkoju projekto partneriams – mero Juozo Bertašiaus vadovaujamai Šakių 38 rajono savivaldybei, Lenkijos Goldapo kultūros namams bei jų vadovei Martai Jurgielan, projektą koordinavusiam VšĮ Jungtiniam techniniam sekretoriatui ir jo vyr. projektų vadovei Oksanai Ščerbickienei, monografijos „Sintautai“ vyriausiajai redaktorei, istorikei Vidai Girininkienei, redaktoriui Kristupui Tolkačevskiui, dailininkei Onai Liugailienei, šio projekto administratorei Olgai Smaleckienei, Šakių rajono savivaldybės kalbos tvarkytojai Rimutei Grušienei, taip pat visiems monografijos autoriams, o ypač „Versmės“ leidyklai, jos atkakliam ir nenuilstančiam vadovui Petrui Jonušui.

Vitas Girdauskas,
projekto „Sintautai-Goldap 2“ vadovas,
Labdaros ir paramos fondo
Šešupės euroregiono Šakių biuro direktorius

Sintautai – Sudūvos (Suvalkijos) lygumų miestelis, įsikūręs prie Pentos upės. Šios gyvenvietės pradžia glaudžiai susijusi su Veliuonos istorija, nes ši teritorija, miškais apaugęs plotas, priklausė Veliuonos dvaro giriai ir to paties pavadinimo valsčiui, kurį valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai. Šiam valsčiui XVI a. pirmojoje pusėje priklausė ne tik Veliuona, bet ir Vilkija, Baisogala, Rietavas. Veliuonos dvaras buvo vienas didžiausių Žemaitijoje. 1612 m. Veliuonos valsčius (deržava) priklausė Adomui Zablockiui, o 1616 m. – Karoliui Chodkevičiui. Ta proga 1615 m. sudarytas Veliuonos ir Baisogalos inventorius, kuriame Sintautai nepažymėti, ir iš kurio matosi, kad tuo metu Sintautų apylinkės dar nebuvo apgyvendintos. Veliuonos seniūniją nuo 1621 m. valdė LDK kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila. 1626 m. šią teisę įgijo ir jo žmona Regina Eisenreich, o 1636 m. tokia pat teisė (už įkeitimo pinigus) suteikta ir kitai kanclerio žmonai – Kristinai Liubomirskaitei. Veliuonos seniūnija priklausė Žemaičių vyskupystei.

Pirmasis dokumentas, kuriame paminėti Sintautai, yra 1677 m. vasario 26 d. Veliuonos parapijos vizitacija. Parapiją vizitavo Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas. Joje minima, jog Veliuonos parapinės bažnyčios Sintautų filijoje yra mažas baltas sidabrinis nepaauksuotas relikvijorius, baltas užtiesalas, dvi sidabrinės taurės.

Pats pirmasis išlikęs išsamus dokumentas apie Sintautus yra 1703 m. rugpjūčio 8–9 dienomis Vilniaus arkidiakono Žemaičių vyskupo Jeronimo Krišpino- Kiršenšteino atlikta Veliuonos bažnyčios Sintautų filijos vizitacija. Šis dokumentas cituotas ir panaudotas J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijoje“. Šio dokumento faksimilė ir Irenos Katilienės vertimas iš lenkų ir lotynų kalbų skelbiami pirmą kartą šioje knygoje. Jame nurodoma pirmoji Sintautų vardo paminėjimo data – apie 1641-uosius metus. Šią datą mini ir J. Totoraitis, teigdamas, jog „<...> laiką, kada tas kaimas [Sintautai] buvo įkurtas, galima nustatyti tik apčiupai, tai yra po 1561 ir prieš 1641 m., kuriais Sintautuose buvo pastatyta maža koplytėlė ar šiopa pamaldoms laikyti“.

Tačiau, kaip rodo dokumentai ir šioje knygoje pateikti istoriniai tyrimai, iki 1615 m. Sintautų kaimo nebuvo.

Minėtoje 1703 m. vizitacijoje rašoma, kad apie 1641 m. prie Pentos upės LDK kanclerio A. S. Radvilos pastangomis pastatyta medinė bažnytėlė toje vietoje, kurioje seniau „<...> dieviškąsias pareigas celebruodavo trobelėje, paprastai sakant, šopoje, jos administravimas priklausė tėvams karmelitams iš miestelio, vadinamo Naumiesčiu, kitaip – Vladislavovu, per tarpušvenčius atvykstantiems į Sintautų kaimą tiek su dieviškosiomis, tiek ir su žemiškosiomis apeigomis, mat iki tol aplinkinė teritorija visa labiau laukinių ir tankių miškų ne kaip žmonių buvusi perpildyta <...>“.

Iš dokumentų žinoma, jog basuosius karmelitų vienuolius į Duliebaičių kaimą, tuo metu jau vadintą Vladislavovu, Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius pakvietė 1644 metais. Taigi galima būtų teigti, jog Sintautų šopa galėjo būti pastatyta ne anksčiau kaip 1644 metais.

1795 m. Užnemunė atiteko Prūsijai. 1804 m. įsteigta Sintautų parapija.

1807 m. Tilžės taikos sutartimi Sūduva įjungiama į sudarytą Varšuvos kunigaikštystę. 1808 m. Užnemunėje įvestas Napoleono civilinis kodeksas, kuris galiojo net iki 1940 metų. Vadovaujantis šiuo kodeksu, valstiečiai buvo atleisti nuo baudžiavos, tačiau jie žemės nuosavybės negavo, o tik asmens laisvę. Toji laisvė sudarė galimybes ekonominei ir kultūrinei krašto pažangai. Juk būtent iš Užnemunės kilo lietuvių tautinio atgimimo vedliai – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Justinas Staugaitis ir kiti.

1815 m. Užnemunė priskirta Lenkijos karalystei, kuri tapo Rusijos imperijos dalimi ir turėjo minimalią autonomiją.

Apie 1820 m. Lenkijos karalystėje sudaryti administraciniai vienetai – valsčiai, kurie buvo vadinami gminomis. Sintautai priskirti Marijampolės apskrities Zyplių valsčiui. 1816 m. Lenkijos karalystė suskirstyta į vaivadijas. Lietuviškos Kalvaríjos, Marijampolės ir Seinų apskritys pateko į Auguståvo vaivadiją.

Po 1830–1831 m. sukilimo Lenkijos karalystės politinė autonomija buvo panaikinta.

1837 m. vaivadijos pavadintos gubernijomis. Augustavo gubernijos centras 1837–1844 m. buvo Lomža, o nuo 1844 m. – Suvalkai. Iki 1867 m. pradžios Sintautai ir jų apylinkės priklausė Marijampolės apskrities Zyplių valsčiui.

1864 m. paskelbtas valsčių (gminų) pertvarkymo įsakas, pagal kurį valsčiaus viršaitis turėjo prižiūrėti tvarką, skelbti valdžios įsakus, pranešti policijai apie nusikaltimus, betvarkes ir kitus įvykius. Viršaičio pareiga buvo sušaukti valsčiaus susirinkimą, pateikti susirinkimui svarstomus klausimus, vykdyti teisėtus susirinkimų nutarimus, rūpintis kelių ir tiltų taisymu, kontroliuoti seniūnų ir kitų pareigūnų veiklą, gyventojų valstybinių ir valsčiaus mokesčių bei prievolių vykdymą.

Kiekvienas kaimas turėjo savo seniūną (šaltyšių). Seniūnai turėjo vykdyti visus viršaičio nurodymus.

1866 m. gruodžio 19 (31) d. vietoj Augustavo įsteigtos Lomžos ir Suvalkų gubernijos. Tuo pačiu įsaku iš Kalvarijos apskrities dalies sudaryta Vilkaviškio, o iš Marijampolės – Vladislavovo (Naumiesčio) apskritis, kuri buvo suskirstyta į 11 valsčių: Gelgaudiškio, Griškabūdžio, Dobrovolės, Kidulių, Lesnictvos, Plokščių, Sintautų, Sviatošino, Šilgalių, Tamošbūdžio ir Zyplių. Šioje apskrityje buvo Naumiesčio ir Šakių miestai, turėję magistratus. Sintautų valsčius sudarytas iš 49 Zyplių valsčiaus ir dvaro gyvenviečių. Išskirtina tai, kad jame nebuvo nė vieno dvaro.

Kaizerinės okupacijos metais Lietuva buvo naujai suskirstyta į apskritis. Vokiečiai paliko ir buvusius administracinius vienetus – valsčius, tačiau juose šeimininkavo vokiečių žandarai.

Atgavus nepriklausomybę, 1918 m. gruodžio 17 d. išleistas aplinkraštis, kuriuo Lietuva suskirstyta į apskritis ir valsčius. 1919 m. liepos 1 d. buvo nustatytos apskričių ribos. Tą dieną patvirtinta ir Sintautų valsčiaus savivaldybė. 1919 m. spalio 10 d. paskelbtas Savivaldybių įstatymas, kuriame nurodyta, kad visa Lietuva suskirstoma į apskritis, apskritys – į valsčius, o pastarieji – į seniūnijas.

1922 m. spalio 31 d. Šakių apskrities valdyba patvirtino valsčių ribas. 1919 ir 1923 m. Sintautų valsčiui priklausė tos pačios gyvenvietės. Valsčius ribojosi su Vokietija ir su Žvirgždaičių, Griškabūdžio, Lukšių, Šakių bei Slavikų valsčiais. Tokį administracinį suskirstymą į valsčius 1924 m. birželio 10 d. patvirtino ir Savivaldybių departamentas.

1930 m. jau dirbo Šakių apskrities valdyba, pradėjusi keisti ir Sintautų valsčiaus ribas. 1932 m. Sintautų valsčius buvo suskirstytas į 15 seniūnijų: Apirbiškių, Barandų, Duobiškių, Ežeriūkų, Gaisrių, Iždagų, Jundilų, Kiaulupių, Kuodžių, Sintautų, Šunkarių, Šuopių, Veršių, Vilkeliškių ir Zyplių. Nuo 1933 m. sausio 1 d. iš Slavikų valsčiaus prie Sintautų valsčiaus prijungti šie kaimai: Kaukokalnis, Panoviai ir Pliorišiai. Pagaliau Šakių apskrities valdyba 1933 m. rugsėjo 4 d. pranešė Savivaldybių departamentui, kad nutarta panaikinti Slavikų valsčių. Šio valsčiaus 6 kaimai priskiriami Kidulių valsčiui, o Sintautų valsčiuje turėjo atsidurti šios gyvenvietės: Juškakaimiai, Skrynupiai, Šilgaliai (kaimas ir dvaras) ir Rukšniai. Vidaus reikalų ministras tokį Šakių apskrities valdybos nutarimą patvirtino. Minėti kaimai Sintautų valsčiui priskirti nuo 1934 m. sausio 1 d.

Istoriko Kazio Misiaus atlikti tyrimai rodo, kad 1919 m. Sintautų valsčiui priskirtos 54 gyvenvietės tame pat valsčiuje išliko ir 1934-aisiais metais. Be to, iš buvusio Slavikų valsčiaus dar prijungtos šios gyvenvietės: Juškakaimiai, Kaukokalnis, Panoviai, Pliorišiai, Pusdešriai, Rukšniai, Skrynupiai, Šilgaliai I, Šilgaliai II, Šunkariai (Valakbūdis). Sintautų valsčius 1934 m. turėjo 64 gyvenvietes.

1940 m. pabaigoje Lietuvą okupavus sovietams, seniūnijos pavadintos apylinkėmis. Lietuvą užėmus vokiečiams, 1941 m. apylinkės vėl pavadintos seniūnijomis. 1942 m. Sintautų valsčiaus gyventojų surašyme nurodytos tos pačios 64 gyvenvietės, kurios tam valsčiui priklausė ir 1934 m. 1943 m. Sintautų valsčiaus plotas buvo 176 kvadratiniai kilometrai.

Sovietams sugrįžus, seniūnijos vėl vadintos apylinkėmis. 1949 m. Sintautų valsčių sudarė Apirbiškių, Duobiškių, Ežeriūkų, Išdagų, Kiaulupių, Sintautų, Šilgalių, Šunkarių, Veršių ir Zyplių apylinkės.

1950 m. birželio 20 d. senieji administraciniai vienetai – apskritys ir valsčiai panaikinti. Lietuva suskirstyta į 4 sritis ir 87 rajonus. Kudirkos Naumiesčio rajonas buvo sudarytas iš buvusių Šakių apskrities 29 apylinkių ir Vilkaviškio apskrities 7 apylinkių. Sintautų apylinkė priskirta Kudirkos Naumiesčio rajonui. 1954 m. prie Sintautų apylinkės prijungtos Veršių, Zyplių, Ežeriūkų apylinkės. 1959 m. gruodžio 7 d. Kudirkos Naumiesčio rajonas panaikintas. Buvusios Kudirkos Naumiesčio, Griškabūdžio, Sparvinių, Šilgalių, Žvirgždaičių, Keturnaujienos ir Sintautų apylinkės perduotos Šakių rajonui. 1963 m. dalis Keturnaujienos apylinkės ir Žvirgždaičių apylinkė prijungtos prie Sintautų apylinkės. 1975 m. sausio 29 d. prie Sintautų prijungta likusi dalis Žvirgždaičių apylinkės. 1995 m. Žvirgždaičių apylinkė atskirta ir tapo savarankiška. Nuo tada Sintautų apylinkė yra seniūnija ir lig šiol priklauso Šakių rajono savivaldybei. Seniūnijos plotas – 9,5 tūkst. ha, iš jo miško – 330 ha. Seniūnija ribojasi su Kudirkos Naumiesčio, Žvirgždaičių, Griškabūdžio, Lukšių ir Šakių seniūnijomis. Seniūnijoje yra 35 kaimai, penkiuose iš jų gyventojų jau nėbėra. Seniūnijos teritorijoje yra 6 seniūnaitijos, gyvena apie 1900 gyventojų.

Šioje monografijoje, kaip ir kitose „Lietuvos valsčių“ serijos knygose, yra 6 skyriai. Pirmąją knygos dalį, kurią parengė Vida Girininkienė, Raimondas Daniliauskas ir Kazys Misius, sudaro „Gamtos“ skyrius ir dalis „Istorijos“ skyriaus. Publikuojama minėtos 1703 m. Veliuonos bažnyčios vizitacijos faksimilė ir Irenos Katilienės šio dokumento vertimas iš lotynų ir lenkų kalbų. Pirmą kartą skelbiamame 1738 m. Naujininkų vaitijos inventoriuje sužymėti ne tik aplinkiniai kaimai, bet ir juose gyvenę sodybų šeimininkai. Tai pirmasis išlikęs dokumentas, kuriame nurodytos Sintautų apylinkėse gyvenusių žmonių pavardės, nes Sintautų bažnyčios metrikų knygos išliko tik nuo XIX a. pradžios. Skaitytojas ras išsamius straipsnius apie Sintautų miestelį, senuosius žemėlapius. 1753 m. žemėlapyje, saugomame Vilniaus universiteto bibliotekoje, spalvomis pažymėtos kaimų ribos ir galimos sodybos. 1793 m. žemėlapyje, esančiame Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus fonduose, pavaizduota visa Veliuonos seniūnija, išsidėsčiusi vienoje ir kitoje Nemuno pusėje. Pirmą kartą Lietuvos lokalinių tyrimų istorijoje apžvelgta agrarinė krašto raida, ją susiejant su kraštovaizdžio ypatumais ir pokyčiais.

Trūkstant istorinių dokumentų ir neišlikus nei Šakių apskrities, nei Sintautų valsčiaus archyvams, iš aptiktų duomenų nebuvo galima parengti išsamios Sintautų savivaldybės istorinės apžvalgos.

Antrąją knygos dalį sudaro „Istorijos“ skyriaus straipsniai apie XX–XXI amžiaus kultūrinį gyvenimą, Sintautų miestelį, buvusio valsčiaus kaimus (sudarytojai Vida Girininkienė, Vitas Girdauskas), taip pat skyriai Kalba (sudarytojas Venantas Mačiekus), Tautosaka (sudarytojas Povilas Krikščiūnas), Etninė kultūra (sudarytojai Vida Girininkienė, Venantas Mačiekus), Laikas ir žmonės (sudarytojai Vitas Girdauskas, Vida Girininkienė) ir Biografijų sąvadas. Šios dalies pabaigoje yra vietovardžių ir pavardžių rodyklės, miestelio ir valsčiaus žemėlapiai. „Etninės kultūros“ skyriuje spausdinami straipsniai apie Sintautų krašto malūnus, zanavykų sodybas, papročius, kiti nauji tyrimai. Tautosakos skyriuje skelbiamas XX a. pradžioje nenustatyto autoriaus literatūros kūrinys „Sintautai yra nuo amžių pagirti“, rastas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne.

Knygoje yra 4 spalvotų iliustracijų puslapių intarpai, daug nuotraukų. Iš viso knygoje skelbiami 194 straipsniai, kuriuos parašė didesnis nei 100 autorių kolektyvas. Tai pirmas bandymas giliau pažvelgti į Sintautų krašto istoriją, neapsiribojant vien buvusio valsčiaus 1923-iųjų metų teritorija.

Už senųjų žemėlapių bei dokumentų kopijas dėkojame Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui ir Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių ir Retų spaudinių skyriams. Rengiant knygą, teko bendrauti su daugeliu vietinių žmonių, gyvenančių ir Sintautuose, ir Vilniuje. Už pagalbą ir patarimus dėkoju Sintautuose gyvenantiems Vidai ir Vytautui Duoboms, Laimai Girdauskienei, Irenai Strokienei, Liudvinai Kutkaitienei, Voverių kaimo šviesuoliui Justinui Kasparaičiui, buvusiems sintautiškiams, o dabar vilniečiams Juozui Jacevičiui, Birutei Matijošaitytei, Rūtai Vaičaitytei, Vidai Lukštaitei Dėkoju Vinco Grybo memorialinio muziejaus vadovei Rasai Grybaitei, geografei Filomenai Kavoliutei, Sintautų seniūnui Kęstučiui Birbilui, visiems knygos sudarytojams ir autoriams. Deja, nebegalime padėkoti šviesaus atminimo 2012 m. Anapilin išėjusiai Marijai Puodžiukaitienei.

Dėkinga savo kolegoms – kalbos redaktoriui Albinui Masaičiui, dailininkei Onai Liugailienei, maketuotojoms Sigridai Juozapaitytei ir Violetai Barkauskaitei, korektorei Rasai Kašėtienei, tekstų rinkėjui Tomui Palaikiui, bendradarbiui Kristupui Tolkačevskiui, archyvų žinovams Kaziui Misiui ir Kęstučiui Vaičiūnui, o ypač sintautiškiui agronomui ir istorikui Raimondui Daniliauskui, be kurio straipsnių, nuolatinės pagalbos ir kantrybės ši knyga būtų gerokai skurdesnė. Už suteiktą šio darbo galimybę dėkoju projekto „Sintautai-Goldap 2“ vadovui Vitui Girdauskui ir „Versmės“ leidyklos vadovui Petrui Jonušui.

Vida Girininkienė,
„Sintautų“ monografijos vyriausioji redaktorė sudarytoja
 

Pirmosios dalies turinys

Antrosios dalies turinys

Spis treści części pierwszej

Spis treści części drugiej

Part I Contents

Kas į knygą nesudėta... 

Išleidus knygą skaitytojų ir kraštiečių domėjimasis savo gimtine ne tik kad nesumažėja, priešingai – jis ima augti, didėti ir skleistis.

O to pasekmėje ima aiškėti neaprašyti dalykai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių į knygą nepateko. 

Bet juk niekada ne vėlu pasitaisyti, papildyti praleistas ar neišbaigtas temas. Todėl maloniai kviečiame toliau tobulinti šią monografiją, rašyti mums leidykla@versme.lt, atkreipti dėmesį, ką praleidome, pasiūlyti, ką dar galėtumėme mes, o geriausiai – Jūs pats (pati) parašyti šiai knygai.

Atliktas darbas nenueis veltui. Naujus rašinius, papildančius jau išleistą knygą, pirmiausia nedelsdami skelbsime leidyklos svetainės skirsnyje „Kas į knygą nesudėta“ – juos greitai susirasti ir perskaityti galės visi besidominantys. Šiuos straipsnelius kaip lygiateises monografijos sudedamąsias dalis vėliau skelbsime elektroninėje monografijos versijoje kartu su visa knyga. 

Tegu knygos nenustoja augti, gražėti ir tobulėti! Tą mums leidžia šiuolaikinės technologijos – ateities skaitytojai, mūsų papildytas knygas skaitysiantys vis labiau populiarėjančiomis elektroninėmis skaityklėmis, neatskirs, kurie straipsniai buvo popierinėje knygoje, o kurie įterpti tik į virtualųjį maketą. Jie tik galės skaityti gerą, išsamią  knygą...

▲2013 11 11

Atgal

Viršun