Jūsų lankymasis šioje svetainėje
|
yra -as |
nuo jos įkūrimo 2001 11 07
|
||||||||||||||||||||||||||||
Kviečiame nemokamai parsisiųsti ir skaityti „Versmės“ leidyklos knygas elektroniniu formatu! |
||||||||||||||||||||||||||||
DARBO LAIKAS Leidyklos darbo laikas I–IV 9.00 – 13.00 val., penktadieniais nedirbame. |
||||||||||||||||||||||||||||
 |
||||||||||||||||||||||||||||
 |
||||||||||||||||||||||||||||
Monografija „PANEMUNIS. ČEDASAI. SUVAINIŠKIS“ jau spaustuvėje! 2024 m. gruodžio 18 d. „Lietuvos valsčių“ serijos 44-oji monografija „PANEMUNIS. ČEDASAI. SUVAINIŠKIS“ (vyr. redaktorius sudarytojas Venantas Mačiekus) išvežta į spaustuvę! Monografijoje aprašyta šio krašto istorija nuo pirmųjų žmonių apsigyvenimo šiame krašte iki šių dienų. 73 autoriai (tarp jų 13 mokslo daktarų) 108 straipsniuose ir atsiminimuose pasakoja apie geologinius ir gamtinius šio krašto ypatumus, Panemunio, Čedasų, Suvainiškio, Kazliškio, Kvetkų miestelių ir parapijų, Panemunio, Paliepio ir Kazliškėlio dvarų istorijas, Suvainiškio žydų štetlo bendruomenę, atkaklų šio krašto žmonių priešinimąsi sovietų okupacijai ir okupantų represijas, kolūkius, Sąjūdį, šių dienų ūkininkus. Monografijoje rašoma apie penkiose parapijose dirbusius kunigus, mokyklas, bibliotekas, kaimo bendruomenes ir kultūrinį gyvenimą. Nemažai dėmesio skiriama šio krašto etninei kultūrai, tautosakai, spausdinamas žymesnių žmonių sąrašas. Gale knygos pateikiama asmenvardžių rodyklė. Tai jau 14-oji „Lietuvos valsčių“ serijos monografija, parengta „Versmės“ leidyklos patriarcho, redaktoriaus gerbiamo Venanto Mačiekaus! Nuoširdžiai sveikiname! |
||||||||||||||||||||||||||||
Gauta parama 2024 m. lapkričio 27 d. leidyklą pasiekė Vito Labučio 2000,00 Eur parama
„Versmės“ leidyklos leidžiamam A. Piročkino leidiniui „Jonas Jablonskis. Gyvenimas ir darbai“. Nuoširdžiai dėkojame! |
||||||||||||||||||||||||||||
Netekome „Pilviškių“ monografijos iniciatorės ir bendraautorės Marijos Giraitytės Lapkričio 22 d. mirė „Pilviškių“ monografijos iniciatorė ir bendraautorė Marija Giraitytė (1935–2024). Tik atsitiktinumo dėka, tremiant šeimą, išlikusi Lietuvoje, savarankiškai siekė aukštojo mokslo ir, baigusi Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, tapo diplomuota ekonomiste. Dirbo finansininke, o atgavus nepriklausomybę – Valstybės kontrolėje. Būdama pareiginga ir principinga padėjo jaunai valstybei apginti nuo sukčių nemažas pinigų sumas. Laisvalaikiu domėjosi gimtosios Suvalkijos praeitimi, savo šeimos istorija. Sužinojusi apie Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ekspediciją Pilviškių apylinkėse, skatino būsimą „Pilviškių“ monografijos sudarytoją imtis rengti knygą. Lietuvos valstybės centriniame archyve surinko išsamią medžiagą apie tarpukario metų Pilviškių krašto pradžios mokyklas ir parašė monografijai kelis straipsnius, kurių bendra apimtis yra 95 puslapiai (8,5% monografijos tekstų).▲2024 11 27 |
||||||||||||||||||||||||||||
Netekome „Versmės“ leidyklos redaktorės, geologės, esperantininkės dr. Ievos Švarcaitės
1962–1965 m. dirbo Kražių ir Kelmės vidurinėse mokyklose geografijos mokytoja, nuo 1966 m. – Geologijos valdybos kompleksinėje geologinėje ekspedicijoje paieškinių ir žvalgybinių lauko darbų vykdytoja, geologe, geomorfologe, statybinių medžiagų paieškinio būrio viršininke. 1972 m. žvalgė teritoriją būsimai Mažeikių naftos perdirbimo įmonei, 1974–1975 m. – Ignalinos atominei elektrinei ir Visagino miestui, aprūpinant jų statybas reikiamos kokybės smėliu ir žvyru. 1973 m. Vilniaus valstybinio universiteto Gamtos mokslų fakultete apgynė geografijos mokslų kandidato disertaciją tema „Kalvoto moreninio landšafto litogeninio fundamento antropologinis performavimas (Vištyčio–Gražiškių aukštumos pavyzdžiu)“ (vadovas prof. A. Basalykas). Po nostrifikavimo nuo 1994 m. – gamtos mokslų daktarė. Nuo 1979 m. pradėjo dirbti Vilniaus valstybiniame universitete. Mokslinės veiklos kryptys: kalvoto moreninio landšafto antropogenizacija, agrolandšaftinė ekologija, geografinė terminija, matematinė statistika landšaftinių kompleksų tyrimuose ir kt. Skaitė mokslinius pranešimus konferencijose bei simpoziumuose Lietuvoje ir kitose šalyse. Apie paukščių migraciją Europoje skaityta San Marine (Italija, 1994). Tarptautiniame 28-ajame geografų kongrese Hagoje (Olandija, 1996) skaitytas pranešimas anglų kalba tema „Antropogeninis poveikis kalvotiems moreniniams landšaftams (Human impact on the hilly morainic landscape)“. Pranešimas „Erozio de la tero“ laimėjo tarptautinį konkursą ir pateko į 80-ojo pasaulinio esperantininkų kongreso programą Tamperėje (Suomija, 1995). Tai buvo pirmasis ir vienintelis pranešimas iš buvusios Tarybų Sąjungos šalių. Dar didesnį tarptautinį konkursą Roterdame (Olandija) laimėjo kitas pranešimas „Homara agado en Čebalta regiono“, kuris buvo įtrauktas į 90-ojo jubiliejinio (sukako 100 metų, kai tarptautinė esperanto kalba buvo sukurta mažame Lietuvos miestelyje – Veisiejuose) kongreso programą ir skaitytas 2005 m. Vilniuje vykusiame pasauliniame kongrese . Įvykdžius visus tarptautinius reikalavimus, Komarne (Slovakijoje) vykusioje 29-ojoje universitetinėje sesijoje San Marino mokslų akademija 2006 m. suteikė I. Švarcaitei gamtos mokslų daktaro tarptautinį titulą (Doctor scientiarum naturalium), aukščiausią mokslinę adjunkto kategoriją ir docento (ADoc.) vardą. I. Švarcaitė buvo daugelio tarptautinių ir Lietuvos organizacijų narė: Lietuvos geografų draugijos (nuo 1974 m.), Tarptautinės geografų sąjungos, Tarptautinės geografinių terminų komisijos (nuo 1976 m.), Pasaulio esperantininkų asociacijos (nuo 1989 m.), Lietuvos mokslininkų sąjungos (nuo 1989 m.), Pasaulio lietuvių katalikų mokslų akademijos (nuo 1991 m.), Tarptautinės San Marino mokslų akademijos (nuo 1992 m.) ir kt. „Versmės“ leidykloje dr. Ieva Švarcaitė parengė ir išleido „Lietuvos valsčių“ serijos monografiją „Vaiguva“ (2018), rašė mokslinius geologinius straipsnius kitoms „Lietuvos valsčių“ serijos monografijoms, išleido atsiminimų knygą „Gyvenimo tarpsniai“ (2016), „Dešimtkalbį gamtinės geografijos terminų žodyną“ (2019), knygą „Pietų Žemaitijos etnografinis paveldas“ (2019), „Dabartinės Vaiguvos šnektos žodyną“ (2023), parengė knygą apie Lietuvos esperantininkus, kurios nebespėjo išleisti. „Versmės“ leidyklos kolektyvas ir „Lietuvos valsčių“ serijos kūrėjų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia dukterį, „Versmės“ leidyklos redaktorę Stefaniją Kundrotienę. ▲2024 11 22 |
||||||||||||||||||||||||||||
Netekome „Versmės“ leidyklos redaktorės, istorikės, etnologės, profesorės habil. dr. Irenos Reginos Merkienės
Irena Regina Merkienė gimė 1937 m. vasario 14 d. Kaune. 1960 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1960 m. dirbo Lietuvos istorijos institute. 1983–1993 m. – vyresnioji mokslo darbuotoja, 1992–1997 m. – Etnologijos skyriaus vedėja, nuo 1993 m. – vyriausioji mokslo darbuotoja. Dėstė ir vadovavo doktorantams Vytauto Didžiojo universitete (1991–2006), nuo 1995 m. profesorė, Lietuvos mokslo premijos laureatė (2007). Lietuvos istorijos instituto tęstinio leidinio „Lietuvos etnologija“ redkolegijos (1996–2002), „Versmės“ leidyklos serijos „Lietuvos valsčiai“ mokslo darbų komisijos (2003–2008) pirmininkė, Lietuvos mokslų akademijos žurnalo „Lituanistica“(nuo 1996), Estijos nacionalinio muziejaus tęstinio leidinio „Pro ethnologija“ (2002–2007), Estijos nacionalinio muziejaus, Estijos literatūros muziejaus (Estijos folkloro archyvo) ir Tartu universiteto žurnalo „Journal of Ethnology and Folkloristics“ redkolegijos (nuo 2007), Etninės kultūros globos tarybos informacinio leidinio „Etninė kultūra“ redkolegijos (nuo 2006) narė. Etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotoja (nuo 2005). Mokslinės veiklos pagrindinės kryptys: geografinis etninis ir kultūrinis tapatumas, etninės kultūros istorija, migracija ir kultūra, krikščionybės raiška kaimo kultūroje, etnologinių tyrimų metodika. Sudarė etninės gamybinės patirties elementų perimamumo ir arealų susidarymo modelį, pagrįstą mikroaplinkose ir makroaplinkose vertikaliai, horizontaliai ir trajektoriškai sklindančių individualių patirčių perėmimu, pritaikymu ir tolimesniu jų kontaminacijų perteikimu. Paskelbė 6 monografinio pobūdžio darbus, 80 mokslinių studijų ir straipsnių. Bendraautorė 10 etnologijos krypties monografijų ir teminių straipsnių rinkinių (iš jų 4 – sudarytoja), metodinių priemonių rinkinių etnografiniams lauko tyrimams. 29 tarptautinių konferencijų dalyvė. Darbai spausdinti Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Irena Regina Merkienė – Meno kūrėja (2005), Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos garbės narė (2006). Irenai Reginai Merkienei 2007 metais buvo įteikta Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Lietuvių etninės kultūros tipologiniai arealai ir regioninio tapatumo išraiška (XVI a. antroji pusė – XX a.)“. I. R. Merkienė buvo viena iš Lietuvos mokslų akademijos folklorinio ansamblio „Dijūta“ įkūrėjų ir aktyvi dalyvė. I. R. Merkiene pirmoji Lietuvoje sukūrė autentiškus tautinių drabužių modelius, rūpinosi jų gamyba. Profesores rūpesčiu kiekvienas ansamblietis pasipuošė savo arba tėvų gimtosiose apylinkėse dėvėtais rūbais. „Versmės“ leidykloje profesorė rengė monografiją „Valkininkai“, parašė straipsnius monografijoms „Tauragnai“, „Musninkai, Kernavė, Čiobiškis“, „Seredžius“, „Veliuona“, redagavo etnologinius straipsnius. ▲2024 11 06 |
||||||||||||||||||||||||||||
Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 13-asis 2024 metų tomo straipsnis 2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ tautosakos skyriui: parengė Povilas Krikščiūnas „Iš panemuniškių tautosakos: šaltiniai ir tekstai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-13/11-364/FL). „Panemunis. Čedasai. Suvainiškis“ yra septintoji „Lietuvos valsčių serijos knyga, skirta Rokiškio rajono vietovėms ir jų gyventojams. Visose ankstesnėse knygos skelbta vietinės tautosakos. Šioje skaitytojas taip pat ras 60 pasakų, sakmių, padavimų, pasakojimų, anekdotų, oracijų, patarlių ir mįslių, užrašytų Panemunio miestelyje ir jo apylinkėse. Medžiaga imta iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos archyvo fondų. Atsisakyta tik apie Kvetkus surinktų tekstų – šios vietovės dabar priskiriamos Biržų rajonui. Įvade aptariami svarbesni archyviniai vietinio folkloro šaltiniai, kūrinių atrankos, pateikimo ir redagavimo principai. Medžiaga tvarkyta laikantis mokslinėms publikacijoms taikomų reikalavimų. Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 13-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 364-iasis bei 11-asis iš tautosakos dalykinės srities. ▲2024 10 31 |
||||||||||||||||||||||||||||
Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 12-asis 2024 metų tomo straipsnis 2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ etnologijos skyriui: Genovaitė Žukauskienė „Modernios technikos plitimas Panemunio valsčiuje iki XX a. vidurio“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-12/78-363/EL). Straipsnyje aptariami buvusio Panemunio valsčiaus teritorijoje stovintys dešimties vietovių kryždirbystės objektai, užfiksuoti 2023 m. ekspedicijoje. Tai kryždirbystės paminklais neturtingas kraštas. Sprendžiant pagal negausius šaltinius, didelė dalis medinių paminklų, ypač senesniųjų, neišliko. Palyginti nemažai akmeninių ir geležinių ant aukšto akmeninio, rečiau betoninio, postamento kryžių, ypač kapinėse, bet jie straipsnyje analizuoti nebuvo. Mediniai kryždirbystės paminklai analizuoti pagal jų vietas, arba erdves, – sakralines (bažnyčių šventorius ir kapines), viešąsias (pakeles, laukus, kaimus, miestelius) bei gyvenamąsias (sodybas). Be palyginti paprastos formos medinių paminklų, daugiausia kryžmiškų kryžių, Panemunio valsčiaus teritorijoje yra išlikę keletas unikalių statinių, laikytinų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kryždirbystės paveldu. Tai koplytėlė Mičiūnų kaimo sodyboje su didele Jėzaus Nazariečio skulptūra, tipiškas dviaukštis gausiai dekoruotas aukštaitiško stiliaus stogastulpis Čedasų bažnyčios šventoriuje, mūrinis dviejų aukštų koplytstulpis su Kristaus Krikšto skulptūrine grupe Sipelių kaime, dar vienas kitas. Tai unikalūs tradicijų atspindžiai, bet jų būklė reikalauja restauracijos. Nerasta konkretesnių duomenų apie kryždirbius, išskyrus vieną kita pavardę leidiniuose ir meistrų vardą ar inicialus, iškaltus naujuose XXI amžiaus statiniuose. Straipsnyje naudotasi ir negausia rašytine medžiaga (V. Liolio, Konstantinavos bibliotekos, autorių kolektyvo leidiniu). Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 12-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 363-iasis bei 78-asis iš etnologijos dalykinės srities. ▲2024 10 31 |
||||||||||||||||||||||||||||
Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 11-asis 2024 metų tomo straipsnis 2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ etnologijos skyriui: Alė Počiulpaitė „Kryždirbystė Panemunio valsčiuje“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-11/77-362/EL). Straipsnyje aptariami buvusio Panemunio valsčiaus teritorijoje stovintys dešimties vietovių kryždirbystės objektai, užfiksuoti 2023 m. ekspedicijoje. Tai kryždirbystės paminklais neturtingas kraštas. Sprendžiant pagal negausius šaltinius, didelė dalis medinių paminklų, ypač senesniųjų, neišliko. Palyginti nemažai akmeninių ir geležinių ant aukšto akmeninio, rečiau betoninio, postamento kryžių, ypač kapinėse, bet jie straipsnyje analizuoti nebuvo. Mediniai kryždirbystės paminklai analizuoti pagal jų vietas, arba erdves, – sakralines (bažnyčių šventorius ir kapines), viešąsias (pakeles, laukus, kaimus, miestelius) bei gyvenamąsias (sodybas). Be palyginti paprastos formos medinių paminklų, daugiausia kryžmiškų kryžių, Panemunio valsčiaus teritorijoje yra išlikę keletas unikalių statinių, laikytinų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kryždirbystės paveldu. Tai koplytėlė Mičiūnų kaimo sodyboje su didele Jėzaus Nazariečio skulptūra, tipiškas dviaukštis gausiai dekoruotas aukštaitiško stiliaus stogastulpis Čedasų bažnyčios šventoriuje, mūrinis dviejų aukštų koplytstulpis su Kristaus Krikšto skulptūrine grupe Sipelių kaime, dar vienas kitas. Tai unikalūs tradicijų atspindžiai, bet jų būklė reikalauja restauracijos. Nerasta konkretesnių duomenų apie kryždirbius, išskyrus vieną kita pavardę leidiniuose ir meistrų vardą ar inicialus, iškaltus naujuose XXI amžiaus statiniuose. Ikonografiniu atžvilgiu vyrauja Kristaus (Nukryžiuotasis, Nazarietis, Kristaus krikštas), Švč. Mergelės Marijos (Madona su Kūdikiu, Maloningoji) atvaizdai. Iš šventųjų užfiksuota tik viena šv. Petro skulptūra šiuolaikinių formų stogastulpyje. Beveik nėra ir pasaulietinio turinio paminklų, išskyrus nedidelį memorialinį ansamblį, skirtą Panemunio muzikams – chorvedžiui ir solistui. Straipsnyje naudotasi ir negausia rašytine medžiaga (V. Liolio, Konstantinavos bibliotekos, autorių kolektyvo leidiniu). Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 11-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 362-iasis bei 77-asis iš etnologijos dalykinės srities. ▲2024 10 31 |
||||||||||||||||||||||||||||
Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 10-asis 2024 metų tomo straipsnis 2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ etnologijos skyriui: Gražina Žumbakienė „Panemunio krašto sodybų želdiniai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-10/76-361/EL). Žmogus sodyboje „prisijaukino“ tam tikrus augalus ir juos sodino tiek praktiniais, tiek grožio sumetimais. Straipsnyje rašoma apie dekoratyvinius medžius ir krūmus, sodus, daržus, gėlių darželius ir kambarines gėles augintas Panemunio krašto gyventojų XX a. pirmajame-ketvirtajame dešimtmetyje. Straipsnis parašytas remiantis autorės surinkta medžiaga. Sodybose sodino medžius, kad nebūtų „plika sodyba“. Juos sodino įvairiais sumetimais: dėl užuovėjos, dėl grožio, sveikatos, žiemą medžiai suturėjo sniegą, medžiai teikė pavėsį, apsaugojo nuo žaibo, nuo gaisro, medžiuose gyveno paukščiai. Medžius sodino kartais ir vaikų gimimui atminti. Iki Pirmojo pasaulinio karo dažniausiai sodino tik lapuočius medžius. Egles pradėjo sodinti tarpukaryje. Jas daugiau sodino aplink sodus, kaip apsaugą nuo vėjo. Medžių be reikalo nelaužė, tikėjo kad medis jaučia ir jam skauda. Sodybose sodino sodus. Kai gyveno gatviniuose – rėžiniuose kaimuose, negalėjo sodinti didelių sodų, nes nebuvo vietos. Tarpukaryje išsikėlus į vienkiemius ėmė sodinti didesnius sodus tvarkingomis eilėmis. Augino obelis, kriaušes, slyvas, vyšnias, kai kas pasisodino trešnių, serbentų, agrastų. Daržuose augino aguonas, agurkus, raudonus burokėlius, pašarinius burokus, česnakus, kopūstus, moliūgus, morkas, pupas, pupelias, juoduosius ridikus, ropes, setinius, svogūnus. Taip pat augino cikorijas dėl kavos. Sėjo kanapes, augino tabaką. Cukriniai žirniai atsirado jau po Pirmojo pasaulinio karo.Salotas, ridikėlius ir pomidorus pradėjo auginti tik apie 1930 m. Krapų buvo pilni daržai, garstyčias augino gavėnios valgymui. Gėlių darželis buvo neatskiriama kiekvienos sodybos dalis. Be jo atrodė, kad prastas gyventojas. Ypač darželis buvo svarbus merginoms. Pagal darželį sprendė apie sodybos merginas. Jei darželis negražus, tai ir merginos niekam tikusios, apsileidusios. Darželį sodino dėl grožio, taip pat darželio gėlės buvo naudojamos įvairiose apeigose, kai kurios buvo vartojamos kaip vaistai. Gėlių darželį rengdavo prie gyvenamojo namo. Darželio pakraščiuose sukasdavo pailgas lysveles, o centre dominavo apvalios lysvelės, buvo ir keturkampių. Lysveles vadino lovelėmis. Kraštus tvirtino akmenukais, augalais, velėna, karklų vytelėmis. Garbingiausia gėlė buvo rūta. Mylimiausios tos, kurių lapai ar žiedai skaniai kvepėjo. Kambarines gėles augino dėl gražumo. Sakė jei nėra gėlių ant langų, tai gryčia kaip daržinė. Kai kurias kambarines gėles vartojo ir vaistams. Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 10-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 361-iasis bei 76-asis iš etnologijos dalykinės srities. ▲2024 10 31 |
||||||||||||||||||||||||||||
Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 9-asis 2024 metų tomo straipsnis 2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ istorijos skyriui: Regimanta Stankevičienė „Suvainiškio Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios dekoro istorija ir dailės paveldas“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-9/124-360/HI). Straipsnyje pirmą kartą išsamiai ir analitiškai pristatoma Antano ir Antaninos (Marikonytės) Kamarauskų 1782 m. funduotos ir jų reguliniams atgailos kanauninkams paskirtos senosios medinės ir 1863 m. pastatytos dabartinės mūrinės Suvainiškio Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios dekoro istorija ir in situ išlikusieji meniniai interjero įrangos ir puošybos objektai. Tyrimas vykdytas remiantis tiesiogine (negausia) ir kontekstine literatūra, palyginamąja medžiaga, istoriniais šaltiniais ir apžiūra vietoje, jo eigoje išaiškinta naujų istorinių faktu, meninio paveldo objektų sukūrimo datų ir kūrėjų pavardžių. Pirmame straipsnio skyriuje pateikiamos žinios apie senosios Suvainiškio bažnyčios meninį ir kitą inventorių, pristatoma ikonografinė dekoro programa, parodanti regulinių kanauninkų dėmesį Jėzaus Kristaus garbinimui ir Švč. Mergelės bei kai kurių šventųjų pagerbimui. Antrajame skyriuje rašoma apie dabartinės bažnyčios dekoravimo XIX a. 7 deš.–XX a. pr. raidą ir jos dekoro ikonografinę programą, atkartojančią ankstesnės bažnyčios programą (nors nuo 1832 m Suvainiškio bažnyčia nebepriklausė regulinių kanauninkų ordinui, o vėliau buvo pastatyta nauja ir naujai dekoruota, joje puoselėtos senosios pamaldumo tradicijos). Trečiajame straipsnio skyriuje analizuojamas senosios bažnyčios paveldas: rokoko stiliaus drožiniais dekoruotas, manoma, Latvijos meistrų darbo vargonų prospektas, provincijos skulptorių išdrožtos Nukryžiuotojo skulptūros, ampyro stiliaus krikštykla, senasis šv. apaštalo Jokūbo Vyresniojo paveikslas, taikomosios dailės dirbiniai, t. p. 2 dalmatikos (jos, kaip ir vargonų prospektas, papuoštos bažnyčios fiundatorių herbais). Ketvirtame skyriuje pristatomas dabartinei bažnyčiai sukurtas dekoras: su pastatu vienalaikė sakykla ir mediniai choro, emporų parapetai, 1894 m. pastatyti altoriai, dailininkui Nikodemui Silvanavičiui priskiriami altoriniai Švč, Jėzaus Širdies, Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės ir šv. Jokūbo paveikslai ir 2 neorokoko stiliaus procesijų altorėliai: vienas padarytas prieš 1886 m. ir priskiriamas Fabijono Ostrovskio dirbtuvėms Vilniuje, antras vėlesnis ir, galbūt, jo mokinio Kazimiero Kriščiukaičio darbo. Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 9-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 360-iasis bei 124-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2024 10 31 |
||||||||||||||||||||||||||||
Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 8-asis 2024 metų tomo straipsnis 2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ istorijos skyriui: Regimanta Stankevičienė „Čedasų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dailės vertybės“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-8/123-359/HI). Straipsnyje pristatomas iki šiol beveik nenagrinėtas Čedasų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dailės paveldas: 1) atkeltas iš šios vietos senosios medinės barokinės bažnyčios, fundacija aprūpintos 1788 m. ir 2) sukurtas 1913 m. pastatytai dabartinei mūrinei bažnyčiai. Įvade aptariama literatūra, archyvinė ir ikonografinė medžiaga ir naujais faktais papildoma dailės paveldui tirti svarbi, bet dar neišaiškinta Čedasų koplyčios (1788 m. tapusios bažnyčia) pastatymo XVIII a. (II ketv.?) istorija. Pirmame straipsnio skyriuje analizuojamas XVIII a. meninis paveldas – baroko arba klasicizmo stilių bruožų turintys kūriniai ir bažnyčios istorijos ženklai, susiję su fundatore Marija Rachele Petkevičiūte-Kočaniene-Gorskiene arba jos artimaisiais. Aptariami į dabartinės bažnyčios interjerą integruoti seniausi bažnyčioje atvaizdai – Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslas su aptaisais ir Latvijos meistrams skiriamos Švč. Mergelės ir Nukryžiuotojo skulptūros. Pristatomi Vilniaus auksakalio Tado Skendzerskio pagaminti liturginiai indai, siuvinėjimu dekoruotos dalmatikos, Dievo Apvaizdos brolijos procesijų altorėlis, alavinės žvakidės, 1750 m. Rygoje Heinricho Byrmano nulietas varpas, bokštų kryžiai su herbais ir kita. Antrame skyriuje pristatomas XIX–XX a. pradžios klasicizmo ir istorizmo laikotarpių paveldas, daugiausiai taikomosios dailės dirbiniai. XIX–XX a. bažnyčios inventorių papildė Vilniaus meistrų Cezario Šteinbergo (1870 m. padarė pacifikalą) ir Mykolo Neviadomskio bei Varšuvos Norblino įmonės liturginiai indai ir procesijų reikmenys, vietoje pasiūti ir išsiuvinėti bei importiniai liturginiai rūbai, kiti siuviniai, baldai. Vilniečio Fabijano Ostrovskio neorokokinis procesijų altorėlis išskirtinas dėl patriotines aspiracijas atskleidžiančių Vilnius bažnyčiose garsėjusių paveikslų (stebuklingojo Aušros vartų Marijos ir Pranciškaus Smuglevičiaus nutapyto „Šv. Petro ir Pauliaus atsisveikinimo) kopijų. Paskutiniame skyriuje aptariamas XX a. 2 deš. dabartinei bažnyčiai sukurtas dekoras:Aleksandro Zaborskio meninių dirbinių įmonėje Šiauliuose pagaminti mediniai gipsinėmis skulptūromis puošti neogotikiniai altoriai ir sakykla, Antonio Pšeslanskio taip pat Šiauliuose nutapyti paveikslai, rokiškiečio Lauryno Masiliausko darbo baldai ir kiti medžio dirbiniai. Čedasų bažnyčios dailės paveldas vertingas ne tik istoriniu, meniniu ar tipologiniu atžvilgiu ir lokaliu mastu. Čedasų bažnyčios paveldas liudija apie kintančių istorinių aplinkybių nulemtą Šiaurės Lietuvos regiono bažnytinių meninių užsakymų adresatų kismą. Tyrimas parodė, kad Vilniaus kūrėjai ir meistrai visada buvo Čedasų bažnyčią aprūpinančių užsakovų akiratyje, bet XVIII a. dar orientuotasi į Rygą, XIX a. II p. dėmesį patraukė parapijoms įperkamais tapę sidabru plakiruoti Varšuvos įmonių meninio metalo dirbiniai, o XIX a. pab.–XX a. pr. kreiptasi į šiauliškius menininkus ir vietos meistrą, kurio darbus galima skirti ir amato, ir liaudies meno sritims. Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 8-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 359-iasis bei 123-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2024 10 31 |
||||||||||||||||||||||||||||
Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 7-asis 2024 metų tomo straipsnis 2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ istorijos skyriui: Libertas Klimka „Panemunio varpų dūžiuose – istorijos aidai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-7/122-358/HI). Tikinčiųjų parapijai pasistatydinus šventovę, įkeliami varpai būdavo tarsi visų darbų ir rūpesčių pabaigos karūna. O dažnas varpas – technologijos ir dekoratyvinės dailės vertybė, turinti artimas sąsajas su parapijos bei krašto istorija. Tačiau tik dalis Lietuvoje pagamintų ar atvežtinių varpų iki šiol yra sulaukę išsamesnių tyrimų. Įspūdingos Panemunio bažnyčios, pastatytos 1937 m. pagal architekto Jono Bistromo projektą, bokšte – ir išskirtinės kultūros paveldo vertybės: 1773 m. Vilniuje meistro Antano Apanavičiaus bei 1936 m. Kaune Masalco gamykloje lieti varpai. Šie abu kampanologijos objektai turi taip pat istorinę memorialinę vertę, įamžinę donatorių vardus bei savojo laiko žymes. Didysis varpas – tai tarsi simbolinis tiltas tarp miestelio šimtmečių: lietas prieš 250 metų, jungia dvasiniais saitais tolimus Panemunio regulinių atgailos kanauninkų vienuolyno laikus ir nūdienos religinį gyvenimą. Meistro, perliejusio Rygoje pagamintą bronzos varpą, vardas nustatytas pagal tik Vilniaus dirbtuvėje naudotą ornamentiką bei įrašytą psalmės eilutės citatą. Atkreiptinas dėmesys į labai originalų varpo išlingavimo įtaisą. Varpo nutikimai straipsnyje pateikti Panemunio miestelio ir jo bažnyčios istorijos kontekste. Taip pat aptarti XVIII a. antros pusės vilniškių liejikų Apanavičių dinastijos darbai ir jų reikšmė krašto kampanologijai. Nustačius ir mažesniojo bažnyčios varpo, išlieto 1936 m. Kaune, kultūrinę vertę, daroma išvada, kad abu šventovės varpai turėtų būti įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių registrą bei tapti prieinami besidomintiems kultūros paveldu. Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 7-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 358-iasis bei 122-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2024 10 31 |
||||||||||||||||||||||||||||
Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 6-asis 2024 metų tomo straipsnis 2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ istorijos skyriui: Violeta Aleknienė „Siaurasis geležinkelis Skapiškis–Suvainiškis“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-6/121-357/HI). 600 mm pločio, keturiasdešimt vieno km ilgio siaurojo geležinkelio juostą nuo Skapiškio iki Suvainiškio nutiesė vokiečiai 1915–1916 metais. Geležinkelio paskirtis buvo išvežti medieną ir maisto produktus, aprūpinti vokiečių frontą ties Dauguva amunicija. Atkūrus Lietuvos valstybę, geležinkeliu buvo vežami keleiviai, pašto siuntos, mediena, kiti kroviniai (trąšos, žvyras, grūdai). Visame geležinkelio ruože buvo įrengtos 7 stotelės. Geležinkelio ruožą prižiūrėjo kelio meistras su darbininkais. Išsivysčius automobilių transportui, siaurasis geležinkelis Skapiškis–Suvainiškis tapo nerentabilus ir 1962 m. liepos mėn. jo veikla buvo nutraukta. Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 6-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 357-iasis bei 121-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2024 10 31 |
||||||||||||||||||||||||||||
Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 5-asis 2024 metų tomo straipsnis 2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ istorijos skyriui: Gintaras Vaičiūnas „Lietuvos partizanai Panemunio valsčiuje“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-5/120-356/HI). Pagrindinio šio atlikto istorinio (vieno valsčiaus atvejo) tyrimo objektas: Panemunio valsčiaus ginkluoto pasipriešinimo dalyviai (partizanai, ryšininkai, rėmėjai) ir jų kova prieš okupantus. Šiame straipsnyje išsamiai nagrinėjama partizaninio karo eiga Panemunio vls., parodoma panemuniečių ginkluoto pasipriešinimo ištakos ir pradžia. Analizuojama okupacinių Rusijos pajėgų veikusių valsčiaus teritorijoje; kariuomenės, NKVD (MVD) skyriaus čekistų operatyvininkų, jų agentūros ir vietinio stribų būrio veikla. Straipsnyje remiantis LYA saugomomis Rokiškio apskrities NKVD- NKGB ir MVD-MGB skyriaus operatyvinių bylų dokumentais (f. K-1, ap. 41 ), baudžiamosiomis ginkluoto pasipriešinimo dalyvių panemuniečių bylomis (f. K-1, ap. 58 ), istorikų Nijolės Gaškaitė, Kęstučio Kasparo, Juozo Starkausko publikacijomis (N.Gaškaitė „Partizaninis pasipriešinimas antrajai sovietinei okupacijai Pandėlio apylinkėse“ (Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 1(7)., K.Kasparas „Lietuvos karas”, 1999, J. Starkauskas „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944-1953 metais, Vilnius, 1998), ginkluoto pasipriešinimo dalyvių panemuniečių prisiminimais publikuotais Alberto Medelinsko ir Alfonso Varanausko knygoje „Vergijos ir netekčių metai”, 2000, Romo Kauniečio sudarytose knygose “Aukštaitijos partizanų prisiminimuose“ (Vilnius, 1 dalis – 1996, 2 dalis – 1998, 3 dalis – 2001). 1. Parodytos ginkluoto pasipriešinimo Panemunio valsčiuje ištakos, organizacija, jos pavaldumas ir struktūra. 2. Išanalizuoti okupantų pajėgų veiksmai ir metodai kovoje prieš laisvės kovotojus Panemunio valsčiuje 3. Parodyta partizanų veikla Panemunio krašte 4. Sudarytas Panemunio valsčiaus ginkluoto pasipriešinimo dalyvių sąrašas. Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 5-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 356-iasis bei 120-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2024 10 31 |
||||||||||||||||||||||||||||
Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 4-asis 2024 metų tomo straipsnis 2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ archeologijos skyriui: Andra Simniškytė „Panemunio valsčiaus archeologinis paveldas“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-4/32-355/AL). Panemunio valsčius yra vienas mažiausiai archeologų tyrinėtųjų dabartinio Rokiškio rajono ribose. Patys ankstyviausi negausūs pėdsakai valsčiuje siekia akm ens amžiaus kultūras, vėliau čia gyvavo ir viena kitą keitė vadinamoji Brūkšniuotosios keramikos kultūra (II t-mečio pr. Kr. pabaiga–m. e. pradžia) ir Pilkapių su akmenų vainikais kultūra (I t-mečio po Kr. I pusė), o nuo I t-mečio po Kr. II pusės čia ieškoma sėliškos kultūros apraiškų. Panemùnio valsčius – lygumų kraštas, gal todėl čia iki pastarųjų metų nebuvo nė vieno piliakalnio, registruoto nekilnojamojo kultūros paveldo registre. I tūkst. 2 pusėje – II tūkst. pradžioje teritorijoje driekėsi istorinės Sėlos žemės, tačiau archeologinių duomenų apie to meto situaciją reta. Kiek tankiau jų žinoma ties Čedasų ežeru valsčiaus šiaurryčių dalyje ir Skãistės bei Dumblio (Baublių) apyežerėmis pietryčiuose. Čedasai – viena seniausių istoriškai paliudytų vietovių ne tik Panemùnio valsčiuje, bet ir visame Rokiškio krašte. XVI a. pradžioje Čedasų valda jau minima su miesteliu ir miestelėnais bei turgumi, čia buvusi pastatyta ir tvirtovė. Jei įtvirtinimo žymių Čedasuose nelikę, tai švedų antpuolius menančios Panemùnio fortifikacijos tebėra žymios kraštovaizdyje. Kitą istorinių laikų archeologinį paveldą sudaro gana gausūs paminėjimai apie monetas, žmonių kaulus, įvairius kitus radinius. Deja, nė viena šių vietų nėra tyrinėta, o bėgant laikui lokalizuoti jas vis sudėtingiau. Džiugina tai, jog turima informacija nors ir nedažnai, bet nuolat pildosi, pateikiama intriguojančių naujų faktų apie krašto apgyvendinimą, istorinę ir kultūrinę jo raidą. Tarp tokių naujų atradimų Panemùnio valsčiuje galima įvardinti Grubų piliakalnį bei Lietuvos kontekstui unikalų Mikoliškių bronzinį durklą. Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 4-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 355-iasis bei 32-asis iš archeoligijos dalykinės srities. ▲2024 10 31 |
||||||||||||||||||||||||||||
Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 3-iasis 2024 metų tomo straipsnis 2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ geologijos skyriui: Valentinas Baltrūnas, Vita Rastenienė „Panemunio apylinkių geologinė sandara ir ištekliai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-3/32-354/GL). Nedidelės plotu Panemunio apylinkės, kurios sąlygiškai gretinamos su buvusiu valsčiumi, geologiniu požiūriu yra tipiškas Šiaurės Lietuvos regionui tiek didžiule (apie kilometro storio) nuosėdinių uolienų storyme su vendo, kambro, ordoviko, silūro ir devono periodų (sistemų) uolienomis, tiek nedidele (10-20 m storio) paskutiniojo kvartero periodo nuogulų danga. Žemės paviršių sudaro paskutiniojo apledėjimo Baltijos stadijos ledyno ir jo tirpsmo vandenų suklostytos nuosėdos bei suformuotos reljefo formos. Devono sistemos uolienų įvairovė sudaro palankias prielaidas statyboms ir skaldos gamybai eksploatuojant vietinį dolomitą, o vandeningų nuogulų klodai – geriamo požeminio vandens panaudojimui. Žemės paviršių sudarančios gan purios, tačiau dažnai molingos paskutiniojo apledėjimo nuogulos (priemolis, priesmėlis, molingas ir aleuritingas smėlis) lėmė grunto savybes, nedidelį gruntinio vandens gylį, pelkėtumą ir dirvožemio tipą, palankius mišrių miškų klestėjimui ir produktyviam žemės ūkiui. Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 3-iasis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 354-iasis bei 32-asis iš geologijos dalykinės srities. ▲2024 10 31 |
||||||||||||||||||||||||||||
Gauta parama 2024 m. spalio19 d. leidyklą pasiekė Virginijaus Tvaskaus (JAV) 500,00 Eur parama rengiamai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „PANEMUNIS. Čedasai. Suvainiškis“ (vyr. redaktorius Venantas Mačiekus). Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Rengiamos monografijos“, pasirenkamoje eilutėje Panemunis. ▲2024 10 30 |
||||||||||||||||||||||||||||
Gauta parama 2024 m. spalio18 d. leidyklą pasiekė Jurbarko rajono savivaldybės administracijos 1000,00 Eur parama
„Versmės“ leidyklos leidžiamam leidiniui „Jonas Jablonskis. Gyvenimas ir darbai“. Nuoširdžiai dėkojame! |
||||||||||||||||||||||||||||
Gauta parama 2024 m. spalio15 d. leidyklą pasiekė Algio Naručio 1000,00 Eur parama rengiamai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „PANEMUNIS. Čedasai. Suvainiškis“ (vyr. redaktorius Venantas Mačiekus). Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Rengiamos monografijos“, pasirenkamoje eilutėje Panemunis. ▲2024 10 30 |
||||||||||||||||||||||||||||
Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 2-asis 2024 metų tomo straipsnis 2024 m. spalio 7 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „KELMĖ“ etnologijos skyriui: Alfonsas Motuzas „Kelmės valsčiaus katalikiškos maldos ir giesmės“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-2/75-353/EL). Kelmės kraštas garsus savo katalikiška etnine kultūra. Nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio Kelmė buvo valsčius. Šio straipsnio objektas – Kelmės valsčiaus katalikiškos maldos ir giesmės. Tyrimo tikslas – atskleisti Kelmės valsčiuje praktikuotas katalikiškas maldas ir giesmes. Straipsnyje kelti uždaviniai: nustatyti Kelmės valsčiuje egzistavusias katalikiškas parapijas bei bendruomenes; ištirti Kelmės valsčiaus parapijų areale praktikuojamas katalikiškas maldas ir giesmes, nurodyti Kelmės valsčiuje praktikuojamų katalikiškų maldų ir giesmių kilmę; atskleisti Kelmės valsčiaus teritorijoje jų paplitimo ir atsiradimo priežastis. Iškeliama hipotezė, kad Kelmei esant valsčiumi, čia egzistavusias maldas ir giesmes suformavo Kelmės valsčiaus kaimynystėje anksčiau veikusių vienuolijų bendruomenių aktyvi pastoracinė veikla. Naudoti retrospekcijos, analitinis ir sintezės metodai. Atliktas tyrimas leido teigti šias išvadas. Kelmės valsčiaus katalikiškų šventovių išsidėstymo arealą, kur praktikuojamos maldos ir giesmės, sudarė Liolių šv. Simono ir Judo Tado, Saudininkų (Maironių) Švč. Mergelės Marijos, Pakražančio Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo bei Žalpių šv. Benedikto parapijos. Jų centre – Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapija su Verpenos Šv. Onos koplyčia ir Šaltenių (Juodeikių) Šv. Jėzaus Širdies bei Palendrių Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos oratorijomis. Kelmės valsčiaus parapijose atliekamos maldos ir giesmės buvo atliekamos bažnytinių kalendorinių švenčių/atlaidų ir šeimos švenčių (šermenų, mirusiųjų paminėjimų) metu. Kelmės valsčiaus parapijų areale buvo praktikuojamos advento Marijos valandos bei gavėnios ir per šermenis bei mirusiųjų paminėjimų metu Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldos bei giesmės. Taip pat visose Kelmės valsčiaus parapijose gegužinių pamaldų metu prie lurdų statulų, kryžių ir koplyčių buvo giedama Švč. Mergelės Marijos litanija ir giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“, o birželinių pamaldų metu – Švč. Jėzaus Širdies litanija ir giesmė „Iš šios žemelės“. Kelmės valsčiaus Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangųparapijoje giedota Šv. Antano giesmė buvo giedama ir Liolių šv. Simono ir Judo Tado bei Pakražančio Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo parapijose. Prie Saudininkų (Maironių) Švč. Mergelės Marijos koplyčios buvo praktikuojama giesmė „Sveika, Marija, Motina mieliausia“, kuri taip pat buvo sutinkama ir Liolių šv. Simono ir Judo Tado bei Žalpių šv. Benedikto parapijose. Verpenos Šv. Onos bendruomenėje praktikuojamas Šv. Onos giesmės giedojimas buvo atliekamas ir Saudininkų (Maironių) Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Šaltenių (Juodeikių) Šv. Jėzaus Širdies oratorijos bendruomenė išsiskyrė Švč. Jėzaus Širdies litanijos giedojimo ir kalbėjimo praktika. Šią praktiką Kelmės valsčiuje, kaip parodė atliktas tyrimas, taip pat praktikavo ir Žalpių šv. Benedikto parapija. Buvo giedamos išskirtinės arba unikalios giesmės. Tai Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje per Šv. Jurgio atlaidus giedama Šv. Jurgio giesmė bei per Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidus giesmė „Mylimoji Karalienė“. PalendriųAušros Vartų Švč. Mergelės Marijos viešojoje oratorijoje buvo giedama giesmė „Vilniaus Aušros Vartų koplytėlėj“. Kelmės valsčiaus parapijose praktikuojamos maldos ir giesmės buvo atliekamos bažnyčiose, koplyčiose, oratorijose, viešose oratorijose bei namų aplinkoje. Kelmės valsčiaus parapijose praktikuojamų maldų ir giesmių paplitimo priežastys sietinos su nuo seno kaimynystėje iki XIX a. pabaigos veikusių vienuolijų, o vėliau vietos dvasininkų aktyvia žmonėse pastoracija, o tai ir pagrindžia darbo pradžioje išsikeltą hipotezę. Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 2-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 353-iasis bei 75-asis iš etnologijos dalykinės srities. ▲2024 10 07 |
||||||||||||||||||||||||||||
Netekome Kovo 11-osios Akto signataro, „Versmės“ leidyklos bičiulio, ekonomisto dr. Vlado Terlecko 
Vladas Terleckas gimė 1939 m. rugsėjo 13 d. Utenos apskrities, Saldutiškio valsčiaus, Krivasalio kaime ūkininkų Prano Terlecko ir Teklės Terleckienės (Mičėnaitės) šeimoje. 1946–1951 m. mokėsi Krivasalio pradinėje mokykloje, 1951–1958 m. Linkmenų vidurinėje mokykloje. 1958 ir 1959 m. stojo į aukštąją mokyklą, tačiau nebuvo priimtas nei į Vilniaus universitetą, nei į Vilniaus pedagoginį institutą, nors stojamuosius egzaminus išlaikė gerai. Priežastis – brolio Antano Terlecko antisovietinė veikla ir kalinimas. 1959–1961 m. dirbo plėšiniuose Kazachstane, medienos paruošimo darbuose Karelijoje, durpyne Lietuvoje, darbininku, geodezininku, meistru rekonstruojant Vilniaus oro uosto nusileidimo taką. 1961–1966 m. studijavo bankininkystę Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Po studijų metus dirbo TSRS valstybinio banko Vilniaus skyriuje. Nuo 1967 m. rudens – Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedros vyr. dėstytojas. Dėstydamas studentams įterpdavo draudžiamą temą apie tarpukario Lietuvos pasiekimus ir nepriklausomos Lietuvos pinigų sistemą. Tyrė tarpukario Lietuvos pinigų ir bankininkystės istoriją. Tik 1986 m. suteiktas docento vardas – praėjus 10 metų nuo disertacijos apgynimo, nes atsisakė paklusti universiteto vadovybės reikalavimui viešai pasmerkti kalinto brolio Antano veiklą arba bent paskelbti sovietinę tikrovę liaupsinantį straipsnį. 1990 m. kovo 4 d. išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimą. Nuo 1990 m. kovo 20 d. buvo nuolatinės Ekonomikos komisijos narys, nuo 1990 m. rugpjūčio 8 d. – Finansų, bankų ir kredito ekspertų grupės Bankų ir kredito pogrupio narys, nuo 1990 m. rugsėjo 12 d. – Materialinių vertybių išvežimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimams tirti komisijos narys. 1991 m. sausio 15 d. paskirtas Nepriklausomybės gynimo fondo komisijos pirmininku. Nuo 1992 m. liepos 30 d. – nuolatinės Biudžeto komisijos narys. 1991–1993 m. – Lietuvos banko konsultantas, Mokslo centro direktorius, 1993–1996 m. – Valstybinio komercinio banko Mokymo centro direktorius. Signataras V. Terleckas dalyvavo kuriant Lietuvos finansų sistemą, Lietuvos banką ir nacionalinę valiutą – litą. Jo rūpesčiu parengti daugelis bankininkystės įstatymų projektų. Ne mažiau svarbus Vlado Terlecko įnašas į tarpukario Lietuvos pinigų sistemos, bankininkystės ir pasipriešinimo okupacijai tyrimus. Jau būdamas garbaus amžiaus, Vadas Terleckas Lietuvos banko ir lito įvedimo šimtmečiui (1922–2022 m.) paminėti atnaujino, pataisė ir gausiai papildė savo pirmąją dar 1992 m. išleistą knygą „Pinigai Lietuvoje 1915–1944 m.“ Šalia istorinių temų, Vladas Terleckas nuolat domėjosi šių laikų aktualijomis ir išgyveno dėl Lietuvai galinčių pakenkti idėjų ar sprendimų. Tais klausimais aktyviai ir kvalifikuotai rengė publikacijas bei pasisakinėjo žiniasklaidoje. Paskelbė per 550 įvairių publikacijų, iš jų 11 monografijų. Vladas Terleckas buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio (2010) ir Karininko kryžiais (2020). 2017 metais jam įteiktas Seimo apdovanojimas – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“. Vladas Terleckas parengė ir „Versmės“ leidykloje išleido knygą „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ (2009). Knygoje žinomos Lietuvos patriotų šeimos atstovas skambina pavojaus varpais dėl nesiliaujančio beatodairiško, tendencingo viešo antilietuviško manipuliavimo Lietuvos istorijos faktais, nepritaria tiems dabarties istorikams, kurie praeityje ieško tariamo savaiminio mūsų Tėvynės atsilikimo, kaltindami ne Lietuvą šimtmečiais naikinusius svetimšalius, o pačią tautą; autorius argumentuotai kritikuoja išpopuliarintus veikėjus, visuomenei diegiančius šias pražūtingas teorijas bei teisinančius Lietuvos okupantus ir net reikalaujančius jų atsiprašyti! Uždegančiai gindamas garbingą Lietuvos praeitį, autorius kviečia netylėti ir skaitytojus. Vladas Terleckas „Lietuvos valsčių“ serijos knygoms parašė 14 mokslinių straipsnių apie Lietuvos miestelių smulkaus kredito draugijas: monografijoms „Papilė“ (I d.), „Tauragnai“, „Gelvonai“, „Baisogala“, „Obeliai. Kriaunos“, „Vepriai“, „Žeimelis“ (II d.), „Panemunėlis“ (I d.), „Gelgaudiškis“ (II d.), „Kartena“, „Sintautai“ (I d.), „Šeduva“, „Kamajai“, „Kazlų Rūda“. Iškeliavus iškiliam Lietuvos patriotui, „Versmės“ leidyklos kolektyvas ir visa „Lietuvos valsčių“ serijos kūrėjų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia žmoną Reginą, dukrą Jūratę ir artimuosius. ▲2024 09 09 |
||||||||||||||||||||||||||||
Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 1-asis 2024 metų tomo straipsnis 2024 m. gegužės 16 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „KELMĖ“ archeoligijos skyriui: Mykolas Michelbertas „Kelmės valsčiaus archeologijos paminklai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-1/31-352/AL). Buvusio Kelmės valsčiaus teritorijoje žinomi įvairūs archeologijos paminklai – piliakalniai, laidojimo paminklai, kurių tik dalis yra sistemingai tyrinėta. Šie paminklai leidžia dalinai atskleisti seniausius Kelmės apylinkių istorijos puslapius. Ankstyviausi žmonių veiklos pėdsakai čia gali būti datuojami neolito laikotarpiu. Jam priklauso įvairių tipų akmeniniai kirviai, tarp jų ir laivinis kovos kirvis. Labai trūksta duomenų apie ankstyvąjį metalų laikotarpį – bronzos ir ankstyvąjį geležies amžių (apie 1800 m. prieš m. e.–m. e. riba). Senajame geležies amžiuje (I–IV m. e. a.) Kelmės apylinkės jau buvo tankiau apgyvendintos. To laikotarpio laidojimo paminklai – pilkapynai žinomi Lašinskiuose, Maironiuose, Noruišiuose. Paprūdžiuose, Pašventupėje, tačiau dauguma jų yra apardyti arba visiškai sunaikinti. Surinkta gana daug daiktų, buvusių suardytų kapų įkapėse. Mirusieji laidoti pilkapiuose su akmenų vainikais, nedeginti. Ypač įdomūs daiktai rasti Noruišių pilkapyne. Čia rasta apskrita sidabrinė segė su aukso folija, patekusi iš Elbės germanų teritorijos, sidabrinė antkaklė dėželiniais galais, įvairių Romos imperijos provincijų monetos. Šie ir kiti aptikti daiktai liudija apie gana tolimus Kelmės apylinkių gyventojų prekybinius ryšius. Greičiausiai, senajame geležies amžiuje buvo apgyvendintas Gaučiškės (Liolių) piliakalnis. Viduriniame geležies amžiuje (V–VIII–IX a.) įtvirtintos gyvenvietės ant kalvų – piliakalniai buvo ir toliau naudojami. Šiam laikotarpiui galima skirti Burbaičių Piliuką, prie kurio jau buvo ir papėdės gyvenvietė. Tikriausiai buvo naudojamas Šeduviškės piliakalnis, atvira gyvenvietė galėjo būti Paprūdžiuose. Paprūdžių kapinynas liudija laidosenos pasikeitimus. Nors mirusieji ir toliau laidojami nedeginti, jiems jau nebesupilami pilkapiai. Įkapės įvairios, daugiausia priklausiusios nuo mirusiojo lyties. Ypač gausūs įkapių yra Paprūdžių kapinyno vyrų – karių kapai (19, 24, 18). Juose rastos odinės žalvariu puoštos perpetės, prie kurių būdavo pritvirtinami kovos peiliai – durklai. Aptikti įvairių tipų ietigaliai, įmoviniai kirviai. Kape Nr. 24 prie mirusiojo galvos buvo aptiktos dviejų geriamųjų ragų su žalvario apkalais liekanos. Atlikus ragų apatinių dalių taurelių organinių liekanų infraraudonųjų spindulių spektrinę analizę, paaiškėjo, kad juose galėjo būti midaus likučių. Šiame kape aptikta ir unikali žalvarinė lankinė segė. Kituose kapuose rasta ir iečių kotų apatinės dalies antgalių – smaigų. Paprūdžių turtingi vyrų kapai rodo, kad ir šiame Žemaitijos regione tautų kraustymosi laikotarpiu formavosi kariaunos, kurios galėjo dalyvauti tolimuose karo žygiuose, vadinamuose hunų karuose Centrinėje Europoje. Moterų kapuose tarp geriau išlikusių daiktų rastos apgalvių iš žalvarinių įvijų ir skiriamųjų plokštelių liekanos, gintaro karolių apvaros. Žymiai mažiau duomenų likę apie vėlyvojo geležies amžiaus (IX–XII–XIII a.) Kelmės apylinkių gyventojus. Galima spėti, kad tuo laikotarpiu toliau naudotas Burbaičių piliakalnis, galbūt ir Šeduviškės piliakalnis. Paprūdžių kapinyne aptikta atsitiktinių vėlyvojo geležies amžiaus daiktų – mėlyno stiklo rantytas karolis, įvairios žalvarinės pasaginės segės, žalvarinė apyrankė gyvuliniais galais ir kt. Spėjama, kad vėlyvajame geležies amžiuje ir buvusio Kelmės valsčiaus teritorijoje pradeda įsigalėti mirusiųjų deginimo paprotys. Buvusio valsčiaus teritorijoje žinoma ir keletas vėlyvesnių paminklų. Tai Bumbulų pylimas, XV–XVIII a. senkapiai Maironiuose, Noruišiuose, Flerijoniškėje. Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 1-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 352-asis bei 31-asis iš archeologijos dalykinės srities. ▲2024 05 16 |
||||||||||||||||||||||||||||
Stanislovo Rapolionio premija paskirta istorikui Kaziui Misiui Premiją įteiks Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis. Šią premiją, pavadintą vieno iš lietuvių raštijos pradininkų Stanislovo Rapolionio (1485–1545) garbei, kasmet skiria Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Premijos tikslas - skatinti mokytojų, kultūros ir meno veikėjų literatūrinę veiklą, tautinį ugdymą, Pietryčių Lietuvos istorinės praeities studijavimą. Premija teikiama nuo 2007 m. Apie Kazio Misiaus penkiatomį leidinį „Vilniaus golgota“ rašo „Versmės“ leidyklos bičiuliai – „Vorutos“ leidykla ▲2024 05 15 |
||||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||||
Netekome žurnalisto, „Versmės“ leidyklos autoriaus, redaktoriaus Juozo Girdvainio Eidamas 83-iuosius metus, 2024 m. kovo 26 d. mirė žurnalistas, „Versmės“ leidyklos autorius, „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „Žarėnai“ vyriausiasis redaktorius sudarytojas Juozas Girdvainis. Juozas Girdvainis gimė 1941 m. rugsėjo 10 d. Telšių rajone, Žarėnų valsčiuje, Medingėnų seniūnijoje, Gedikėnų kaime (dab. Rietavo sav.). 1970 m. baigė Vilniaus universitetą, žurnalistikos specialybę, vėliau neakivaizdžiai – ekonomikos mokslus. Dirbo įvairių laikraščių redakcijose, Lietuvos radijuje. Parengė ir „Versmės“ leidykloje išleido unikalią dokumentinę knygą „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“, skirtą Sausio 13-osios dvidešimtmečiui (2011),„Lietuvos valsčių“ serijos savo gimtinės monografiją „Žarėnai“ (2021), kuriai paskyrė 10 gyvenimo metų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą žmonai Vidai, sūnums Mindaugui ir Sauliui, artimiesiems, liūdime kartu. „Versmės“ leidyklos kolektyvas ▲2024 03 28 |
||||||||||||||||||||||||||||
Gauta parama 2024 m. kovo 24 d. leidyklą pasiekė Cingų labdaros fondo 600,00 Eur parama
„Versmės“ leidyklos išleistam penkiatomiui leidiniui „Vilniaus golgota“ (sudarytojai Mykolas Biržiška, Kazys Misius). Nuoširdžiai dėkojame! |
||||||||||||||||||||||||||||
Knygos „Sielos pašnekesiai“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje Vilniaus knygų mugės salę 5.B07a puošė ir „Versmės“ leidyklos gražiai išleistos monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ knygos: „Kazlų Rūda“, „Ramygala“ (II dalis), Mykolo Biržiškos (1930 m.) veikalo „Vilniaus golgota“ tęsinio penki tomai (sud. Kazys Misius), Daivos Balbierienės eilėraščių knyga „Sielos pašnekesiai“ ir kt. Vasario 22-25 d. vyko šių naujausių knygų sutiktuvės konferencijų salėse. Daivos Balbierienės poezijos knyga buvo pristatyta salėje, pavadintoje „Rašytojų kampu“. Renginys lankytojus sudomino. Tai buvo rašytojos Elenos Kurklietytės interviu su poezijos knygos autore Daiva Balbieriene. Rašytoja Elena Kurklietytė pateikė poetei Daivai Balbierienei daugybę įdomių klausimų: kas paskatino rašyti eilėraščius, kai autorė gydytoja, atliekanti mėgiamą darbą, kodėl ji rašo apie sakralius dalykus, kas buvo jos mokytojai, atkreipę dėmesį į dvasines vertybes, į būties apmąstymą, kodėl eilėraščiuose nagrinėja tokius gilius egzistencinius klausimus, žmogiškuosius jausmus, kaip autorė pasiekė tokį knygos eilėraščiams būdingą išmintingumą, kaip sugeba taip giliai suvokti gyvenimo tikslus ir prasmę. Poetė Daiva Balbierienė papasakojo, kad kūryba jai – didelis džiaugsmas, sielos muzika. Kiekvienas žmogus turi kokį nors talentą. Jį pajunta jau vaikystės metais. Ir ji rašyti eilėraščius, apsakymus pradėjo labai anksti. Branda visada padeda talentui atsiskleisti. Įdomu tai, kad po bėgimo – mokslai, darbai, vaikų auginimas, perskaitytos psichologijos, filosofijos knygos skatino mąstyti apie egzistencinius klausimus. Ji, studijuodama mediciną, sužinojo apie žmogaus fizinį kūną, jo sandarą, žmogaus organizme vykstančius procesus, tačiau žmogus – ne tik materialus kūnas. Žmogus – tai dar ir dvasia, ir siela. Labai įdomu pažinti Visatą, savąjį Aš, sužinoti, kad esi sukurtas Saulės, Visatos, Dievo. Rašytoją Eleną Kurklietytę labai sudomino knygos autorės Daivos Balbierienės knygos skyrius „Jausmų muzika“, todėl paprašė paaiškinti, kodėl tokį didelį dėmesį skiria jausmams , ypač Meilei, Tiesai, kas padeda nuspręsti, ar esate teisi. Daiva Balbierienė paaiškino: žmogus turi daug jausmų, tačiau pats nuostabiausias jausmas yra Meilė. Ne tik žmonėms Meilė, bet ir gamtai – jūrai, žemei, medžiui, Saulei, gyvūnams. Ji – ir gyvenimo pamokoms, nes tokios pamokos skatina žmogų augti, tobulėti, vystytis. Labai svarbus yra gebėjimas dalytis su kitais įvairiais jausmais: džiaugsmu, mokėjimu atleisti. Tik Meilė pakylėja žmogų, daro jį dar tobulesnį. Viską lemia ir dvasinės vertybės. Jos amžinos. Tai šeima, ištikimybė, kuklumas, nuoširdumas, dėkingumas, jautrumas, sąmoningumas. Dvasinės vertybės padeda nuspręsti, ar esi teisus. Tiesa yra individo iliuzija, suvokimas, kad esi teisus. Dažniausiai savo Tiesą norime įteigti ir kitiems. Svarbus buvo ir rašytojos Elenos Kurklietytės klausimas apie tai, kas teikia didžiausią džiaugsmą, gyvenimo pilnatvę. Poetė Daiva Balbierienė teigė, kad ir ji, kaip ir kiekvienas žmogus, džiaugiasi taika, gera artimų žmonių sveikata, jų sėkme, ją džiugina bendravimas su giminingomis sielomis, ryšys su gamta, Visata, su Dievu. Didelis džiaugsmas jai yra pamatyti vaiko, knygos gimimą, žmonių domėjimąsi kūryba, ypač džiugina, kai mato, kai jos sukurtas eilėraštis jaudina žmogaus širdį. Tai suteikia ir būties prasmę. Šis interviu tapo dar įdomesnis, kai aktorė Miglė Polikevičiūtė skaitė poetės Daivos Balbierienės eilėraščius: „Būti savimi“, „Kūrybingumas“, „Kas Aš esu“, „Meilė“, „Tiesa“ ir kt., pianisto Mato Kaženausko muzika. Visus labai sudomino rašytojo, redaktoriaus, leidyklos „Trys žvaigždutės“ vadovo, pozityvisto Jeronimo Lauciaus mintys apie poetės Daivos Balbierienės eilėraščius, apie knygą „Sielos pašnekesiai“, apie kūrybą, apie rašytojo santykį su skaitytoju. Renginio pabaigoje Daiva Balbierienė padovanojo savo poezijos knygų „Sielos pašnekesiai“ skaitytojams, dalyvavusiems rengiamame konkurse, padėkojo „ Versmės“ leidyklos vadovui Petrui Jonušui, dailinininkei Onai Liugailienei, vadybininkei Živilei Driskiuvienei ir kt. už nuoširdumą, už pagalbą rengiant ir leidžiant knygą „Sielos pašnekesiai“.
Nuotraukos Zigmanto Staskevičiaus ▲2024 03 19 |
||||||||||||||||||||||||||||
Skirtas finansavimas 2024 m. vasario 29 d. Rokiškio rajono savivaldybės administracija „Versmės“ leidyklos rengiamai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „PANEMUNIS. Čedasai. Suvainiškis“ (vyr. redaktorius sudarytojas Venantas Mačiekus) skyrė 6300 Eur finansavimą. Monografija numatoma išleisti iki metų pabaigos. Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Rengiamos monografijos“, pasirenkamoje eilutėje Panemunis. Taip pat maloniai kviečiame kitų rajonų savivaldybes, aktyvius kraštiečius nedelsti ir jau dabar jungtis prie „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų, kurių jau išleista 58 tomai, 66 884 puslapiai, 5 338 straipsniai, kuriuos parašė 2 574 autoriai. ▲2024 03 04 |
||||||||||||||||||||||||||||
„Vilniaus golgota“ pristatyta Vilniaus knygų mugėje 2024 m. vasario 22 d. Vilniaus knygų mugėje, vykusioje Litexpo rūmuiose, „Forumo“ salėje „Versmės“ leidykla pristatė penkiatomį leidinį „Vilniaus golgota“ (sudarytojai Mykolas Biržiška, Kazys Misius). Renginyje kalbėjo leidinio sudarytojas Kazys Misius, „Versmės“ leidyklos vadovas, leidėjas Petras Jonušas, prof. Kazimieras Garšva, dr. Artūras Judžentis, dr. Vytautas Sinica. Kazio Misiaus kalbą, pasakytą knygos pristatyme, skaitykite čia. Nuotraukos Klaudijaus Driskiaus. ▲2024 02 28 |
||||||||||||||||||||||||||||
„Vilniaus golgota“ – jau leidykoje 2024 m. vasario 20 d. į „Versmės“ leidyklą iš spaustuvės atkeliavo naujausias leidyklos penkiatomis leidinys „Vilniaus golgota“, skiriamas 2023 m. minėtam Vilniaus 700 metų jubiliejui ir šiemet sukankančiai Vilniaus atgavimo 85 metų sukakčiai. Leidinyje chronologiškai aprašomas Vilniaus ir Vilniaus krašto istorijos 20 metų laikotarpis nuo 1919 iki 1939 metų – I tome skelbiama Mykolo Biržiškos parengtos ir 1930 m. išleistos knygos „Vilniaus Golgota“ – Lenkijos okupuoto Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 metų dienoraštis – faksimilinė pakartotinė laida, o istoriko Kazio Misiaus naujai ta pačia stilistika parašytuose II–V tomuose – M. Biržiškos „Vilniaus Golgotoje“ aprašytų įvykių tęsinys nuo 1929 m. iki pat 1939 m. spalio 29 d., kai į atgautą Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė. Tiražas 200 egz. Visų penkių rinkinio tomų kaina 100 Eur (atskirai tomai neparduodami).
„Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas pagal seną leidyklos tradiciją ant tikros ližės įteikia Kaziui Misiui „dar karštą“ jo parengtą penkiatomį leidinį „Vilniaus golgota“.
„Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas sveikina Kazį Misių. Centre - vienas leidinio rėmėjų Zigmas Juškevičius. ▲2024 02 28 |
||||||||||||||||||||||||||||
Gauta parama 2024 m. sausio 21 d. leidyklą pasiekė Audrio Kopustinsko 200,00 Eur parama rengiamai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „PANEMUNIS. Čedasai. Suvainiškis“ (vyr. redaktorius Venantas Mačiekus). Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Rengiamos monografijos“, pasirenkamoje eilutėje Panemunis. ▲2024 01 29 |
||||||||||||||||||||||||||||
Ieva Švarcaitė gimė 1939 m. balandžio 18 d. Norkių kaime (Kelmės r.). 1957 m. baigė Kelmės vidurinę mokyklą, 1962 m. – Vilniaus valstybinio universiteto Gamtos mokslų fakultetą ir įgijo geografo, vidurinės mokyklos geografijos mokytojo specialybę.
2024 m. spalio 31 d. iškeliavo Amžinybėn istorikė, etnologė, habil. dr., profesorė, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikė Irena Regina Merkienė. 
 |
||
|
©
Versmės“ leidykla