2024 12 18

Monografija „PANEMUNIS. ČEDASAI. SUVAINIŠKIS“ jau spaustuvėje!

2024 m. gruodžio 18 d. „Lietuvos valsčių“ serijos 44-oji monografija „PANEMUNIS. ČEDASAI. SUVAINIŠKIS“ (vyr. redaktorius sudarytojas Venantas Mačiekus) išvežta į spaustuvę!

Monografijoje aprašyta šio krašto istorija nuo pirmųjų žmonių apsigyvenimo šiame krašte iki šių dienų. 73 autoriai (tarp jų 13 mokslo daktarų) 108 straipsniuose ir atsiminimuose pasakoja apie geologinius ir gamtinius šio krašto ypatumus, Panemunio, Čedasų, Suvainiškio, Kazliškio, Kvetkų miestelių ir parapijų, Panemunio, Paliepio ir Kazliškėlio dvarų istorijas, Suvainiškio žydų štetlo bendruomenę, atkaklų šio krašto žmonių priešinimąsi sovietų okupacijai ir okupantų represijas, kolūkius, Sąjūdį, šių dienų ūkininkus. Monografijoje rašoma apie penkiose parapijose dirbusius kunigus, mokyklas, bibliotekas, kaimo bendruomenes ir kultūrinį gyvenimą. Nemažai dėmesio skiriama šio krašto etninei kultūrai, tautosakai, spausdinamas žymesnių žmonių sąrašas. Gale knygos pateikiama asmenvardžių rodyklė.

Tai jau 14-oji „Lietuvos valsčių“ serijos monografija, parengta „Versmės“ leidyklos patriarcho, redaktoriaus gerbiamo Venanto Mačiekaus!

Nuoširdžiai sveikiname!
▲2024 12 18

2024 12 03

▲2024 12 03

2024 11 27

Gauta parama

2024 m. lapkričio 27 d. leidyklą pasiekė Vito Labučio 2000,00 Eur parama „Versmės“ leidyklos leidžiamam A. Piročkino leidiniui „Jonas Jablonskis. Gyvenimas ir darbai“. Nuoširdžiai dėkojame!
▲2024 12 03

2024 11 22

Netekome „Pilviškių“ monografijos iniciatorės ir bendraautorės Marijos Giraitytės

Lapkričio 22 d. mirė „Pilviškių“ monografijos iniciatorė ir bendraautorė Marija Giraitytė (1935–2024). Tik atsitiktinumo dėka, tremiant šeimą, išlikusi Lietuvoje, savarankiškai siekė aukštojo mokslo ir, baigusi Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, tapo diplomuota ekonomiste. Dirbo finansininke, o atgavus nepriklausomybę – Valstybės kontrolėje. Būdama pareiginga ir principinga padėjo jaunai valstybei apginti nuo sukčių nemažas pinigų sumas.

▲2024 11 27

2024 11 25

2024 11 15

Netekome „Versmės“ leidyklos redaktorės, geologės, esperantininkės dr. Ievos Švarcaitės

Ieva Švarcaitė gimė 1939 m. balandžio 18 d. Norkių kaime (Kelmės r.). 1957 m. baigė Kelmės vidurinę mokyklą, 1962 m. – Vilniaus valstybinio universiteto Gamtos mokslų fakultetą ir įgijo geografo, vidurinės mokyklos geografijos mokytojo specialybę.

1962–1965 m. dirbo Kražių ir Kelmės vidurinėse mokyklose geografijos mokytoja, nuo 1966 m. – Geologijos valdybos kompleksinėje geologinėje ekspedicijoje paieškinių ir žvalgybinių lauko darbų vykdytoja, geologe, geomorfologe, statybinių medžiagų paieškinio būrio viršininke. 1972 m. žvalgė teritoriją būsimai Mažeikių naftos perdirbimo įmonei, 1974–1975 m. – Ignalinos atominei elektrinei ir Visagino miestui, aprūpinant jų statybas reikiamos kokybės smėliu ir žvyru.

1973 m. Vilniaus valstybinio universiteto Gamtos mokslų fakultete apgynė geografijos mokslų kandidato disertaciją tema „Kalvoto moreninio landšafto litogeninio fundamento antropologinis performavimas (Vištyčio–Gražiškių aukštumos pavyzdžiu)“ (vadovas prof. A. Basalykas). Po nostrifikavimo nuo 1994 m. – gamtos mokslų daktarė.

Nuo 1979 m. pradėjo dirbti Vilniaus valstybiniame universitete. Mokslinės veiklos kryptys: kalvoto moreninio landšafto antropogenizacija, agrolandšaftinė ekologija, geografinė terminija, matematinė statistika landšaftinių kompleksų tyrimuose ir kt.

Skaitė mokslinius pranešimus konferencijose bei simpoziumuose Lietuvoje ir kitose šalyse. Apie paukščių migraciją Europoje skaityta San Marine (Italija, 1994). Tarptautiniame 28-ajame geografų kongrese Hagoje (Olandija, 1996) skaitytas pranešimas anglų kalba tema „Antropogeninis poveikis kalvotiems moreniniams landšaftams (Human impact on the hilly morainic landscape)“.

Pranešimas „Erozio de la tero“ laimėjo tarptautinį konkursą ir pateko į 80-ojo pasaulinio esperantininkų kongreso programą Tamperėje (Suomija, 1995). Tai buvo pirmasis ir vienintelis pranešimas iš buvusios Tarybų Sąjungos šalių. Dar didesnį tarptautinį konkursą Roterdame (Olandija) laimėjo kitas pranešimas „Homara agado en Čebalta regiono“, kuris buvo įtrauktas į 90-ojo jubiliejinio (sukako 100 metų, kai tarptautinė esperanto kalba buvo sukurta mažame Lietuvos miestelyje – Veisiejuose) kongreso programą ir skaitytas 2005 m. Vilniuje vykusiame pasauliniame kongrese .

Įvykdžius visus tarptautinius reikalavimus, Komarne (Slovakijoje) vykusioje 29-ojoje universitetinėje sesijoje San Marino mokslų akademija 2006 m. suteikė I. Švarcaitei gamtos mokslų daktaro tarptautinį titulą (Doctor scientiarum naturalium), aukščiausią mokslinę adjunkto kategoriją ir docento (ADoc.) vardą.
Lietuvos recenzuojamuose („Geografija“, „Geografijos metraštis“), užsienio bei devyniuose kituose leidiniuose I. Švarcaitė paskelbė apie 50 mokslų darbų ir 19 mokslą populiarinančių straipsnių.
I. Švarcaitė pabuvojo Balkanuose (Bulgarija, 1978), Karpatuose (Vengrija, 1983), Alpėse (Austrija, 1992), Apeninuose (Italija, 1994), Skandinavijoje (Suomija, 1995), Nyderlanduose (Olandija, 1996) ir kt. šalyse, kur domėjosi fizinės geografijos terminais.

I. Švarcaitė buvo daugelio tarptautinių ir Lietuvos organizacijų narė: Lietuvos geografų draugijos (nuo 1974 m.), Tarptautinės geografų sąjungos, Tarptautinės geografinių terminų komisijos (nuo 1976 m.), Pasaulio esperantininkų asociacijos (nuo 1989 m.), Lietuvos mokslininkų sąjungos (nuo 1989 m.), Pasaulio lietuvių katalikų mokslų akademijos (nuo 1991 m.), Tarptautinės San Marino mokslų akademijos (nuo 1992 m.) ir kt.

„Versmės“ leidykloje dr. Ieva Švarcaitė parengė ir išleido „Lietuvos valsčių“ serijos monografiją „Vaiguva“ (2018), rašė mokslinius geologinius straipsnius kitoms „Lietuvos valsčių“ serijos monografijoms, išleido atsiminimų knygą „Gyvenimo tarpsniai“ (2016), „Dešimtkalbį gamtinės geografijos terminų žodyną“ (2019), knygą „Pietų Žemaitijos etnografinis paveldas“ (2019), „Dabartinės Vaiguvos šnektos žodyną“ (2023), parengė knygą apie Lietuvos esperantininkus, kurios nebespėjo išleisti.

„Versmės“ leidyklos kolektyvas ir „Lietuvos valsčių“ serijos kūrėjų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia dukterį, „Versmės“ leidyklos redaktorę Stefaniją Kundrotienę.

▲2024 11 22

2024 10 31

Netekome „Versmės“ leidyklos redaktorės, istorikės, etnologės, profesorės habil. dr. Irenos Reginos Merkienės

2024 m. spalio 31 d. iškeliavo Amžinybėn istorikė, etnologė, habil. dr., profesorė, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikė Irena Regina Merkienė.

Irena Regina Merkienė gimė 1937 m. vasario 14 d. Kaune. 1960 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1960 m. dirbo Lietuvos istorijos institute. 1983–1993 m. – vyresnioji mokslo darbuotoja, 1992–1997 m. – Etnologijos skyriaus vedėja, nuo 1993 m. – vyriausioji mokslo darbuotoja. Dėstė ir vadovavo doktorantams Vytauto Didžiojo universitete (1991–2006), nuo 1995 m. profesorė, Lietuvos mokslo premijos laureatė (2007). Lietuvos istorijos instituto tęstinio leidinio „Lietuvos etnologija“ redkolegijos (1996–2002), „Versmės“ leidyklos serijos „Lietuvos valsčiai“ mokslo darbų komisijos (2003–2008) pirmininkė, Lietuvos mokslų akademijos žurnalo „Lituanistica“(nuo 1996), Estijos nacionalinio muziejaus tęstinio leidinio „Pro ethnologija“ (2002–2007), Estijos nacionalinio muziejaus, Estijos literatūros muziejaus (Estijos folkloro archyvo) ir Tartu universiteto žurnalo „Journal of Ethnology and Folkloristics“ redkolegijos (nuo 2007), Etninės kultūros globos tarybos informacinio leidinio „Etninė kultūra“ redkolegijos (nuo 2006) narė. Etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotoja (nuo 2005). Mokslinės veiklos pagrindinės kryptys: geografinis etninis ir kultūrinis tapatumas, etninės kultūros istorija, migracija ir kultūra, krikščionybės raiška kaimo kultūroje, etnologinių tyrimų metodika. Sudarė etninės gamybinės patirties elementų perimamumo ir arealų susidarymo modelį, pagrįstą mikroaplinkose ir makroaplinkose vertikaliai, horizontaliai ir trajektoriškai sklindančių individualių patirčių perėmimu, pritaikymu ir tolimesniu jų kontaminacijų perteikimu. Paskelbė 6 monografinio pobūdžio darbus, 80 mokslinių studijų ir straipsnių. Bendraautorė 10 etnologijos krypties monografijų ir teminių straipsnių rinkinių (iš jų 4 – sudarytoja), metodinių priemonių rinkinių etnografiniams lauko tyrimams. 29 tarptautinių konferencijų dalyvė. Darbai spausdinti Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Vokietijoje.

Irena Regina Merkienė – Meno kūrėja (2005), Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos garbės narė (2006). Irenai Reginai Merkienei 2007 metais buvo įteikta Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Lietuvių etninės kultūros tipologiniai arealai ir regioninio tapatumo išraiška (XVI a. antroji pusė – XX a.)“.

I. R. Merkienė buvo viena iš Lietuvos mokslų akademijos folklorinio ansamblio „Dijūta“ įkūrėjų ir aktyvi dalyvė. I. R. Merkiene pirmoji Lietuvoje sukūrė autentiškus tautinių drabužių modelius, rūpinosi jų gamyba. Profesores rūpesčiu kiekvienas ansamblietis pasipuošė savo arba tėvų gimtosiose apylinkėse dėvėtais rūbais. 

„Versmės“ leidykloje profesorė rengė monografiją „Valkininkai“, parašė straipsnius monografijoms „Tauragnai“, „Musninkai, Kernavė, Čiobiškis“, „Seredžius“, „Veliuona“, redagavo etnologinius straipsnius.
„Lietuvos valsčių“ serijos kūrėjų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia artimuosius.

▲2024 11 06

2024 10 28

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 13-asis 2024 metų tomo straipsnis

2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ tautosakos skyriui: parengė Povilas Krikščiūnas „Iš panemuniškių tautosakos: šaltiniai ir tekstai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-13/11-364/FL).

„Panemunis. Čedasai. Suvainiškis“ yra septintoji „Lietuvos valsčių serijos knyga, skirta Rokiškio rajono vietovėms ir jų gyventojams. Visose ankstesnėse knygos skelbta vietinės tautosakos. Šioje skaitytojas taip pat ras 60 pasakų, sakmių, padavimų, pasakojimų, anekdotų, oracijų, patarlių ir mįslių, užrašytų Panemunio miestelyje ir jo apylinkėse. Medžiaga imta iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos archyvo fondų. Atsisakyta tik apie Kvetkus surinktų tekstų – šios vietovės dabar priskiriamos Biržų rajonui. Įvade aptariami svarbesni archyviniai vietinio folkloro šaltiniai, kūrinių atrankos, pateikimo ir redagavimo principai. Medžiaga tvarkyta laikantis mokslinėms publikacijoms taikomų reikalavimų.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 13-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 364-iasis bei 11-asis iš tautosakos dalykinės srities.

▲2024 10 31

2024 10 28

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 12-asis 2024 metų tomo straipsnis

2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ etnologijos skyriui: Genovaitė Žukauskienė „Modernios technikos plitimas Panemunio valsčiuje iki XX a. vidurio“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-12/78-363/EL).

Straipsnyje aptariami buvusio Panemunio valsčiaus teritorijoje stovintys dešimties vietovių kryždirbystės objektai, užfiksuoti 2023 m. ekspedicijoje. Tai kryždirbystės paminklais neturtingas kraštas. Sprendžiant pagal negausius šaltinius, didelė dalis medinių paminklų, ypač senesniųjų, neišliko. Palyginti nemažai akmeninių ir geležinių ant aukšto akmeninio, rečiau betoninio, postamento kryžių, ypač kapinėse, bet jie straipsnyje analizuoti nebuvo.

Mediniai kryždirbystės paminklai analizuoti pagal jų vietas, arba erdves, – sakralines (bažnyčių šventorius ir kapines), viešąsias (pakeles, laukus, kaimus, miestelius) bei gyvenamąsias (sodybas).

Be palyginti paprastos formos medinių paminklų, daugiausia kryžmiškų kryžių, Panemunio valsčiaus teritorijoje yra išlikę keletas unikalių statinių, laikytinų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kryždirbystės paveldu. Tai koplytėlė Mičiūnų kaimo sodyboje su didele Jėzaus Nazariečio skulptūra, tipiškas dviaukštis gausiai dekoruotas aukštaitiško stiliaus stogastulpis Čedasų bažnyčios šventoriuje, mūrinis dviejų aukštų koplytstulpis su Kristaus Krikšto skulptūrine grupe Sipelių kaime, dar vienas kitas. Tai unikalūs tradicijų atspindžiai, bet jų būklė reikalauja restauracijos.

Nerasta konkretesnių duomenų apie kryždirbius, išskyrus vieną kita pavardę leidiniuose ir meistrų vardą ar inicialus, iškaltus naujuose XXI amžiaus statiniuose.
Ikonografiniu atžvilgiu vyrauja Kristaus (Nukryžiuotasis, Nazarietis, Kristaus krikštas), Švč. Mergelės Marijos (Madona su Kūdikiu, Maloningoji) atvaizdai. Iš šventųjų užfiksuota tik viena šv. Petro skulptūra šiuolaikinių formų stogastulpyje. Beveik nėra ir pasaulietinio turinio paminklų, išskyrus nedidelį memorialinį ansamblį, skirtą Panemunio muzikams – chorvedžiui ir solistui.

Straipsnyje naudotasi ir negausia rašytine medžiaga (V. Liolio, Konstantinavos bibliotekos, autorių kolektyvo leidiniu).

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 12-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 363-iasis bei 78-asis iš etnologijos dalykinės srities.

▲2024 10 31

2024 10 28

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 11-asis 2024 metų tomo straipsnis

2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ etnologijos skyriui: Alė Počiulpaitė „Kryždirbystė Panemunio valsčiuje“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-11/77-362/EL).

Straipsnyje aptariami buvusio Panemunio valsčiaus teritorijoje stovintys dešimties vietovių kryždirbystės objektai, užfiksuoti 2023 m. ekspedicijoje. Tai kryždirbystės paminklais neturtingas kraštas. Sprendžiant pagal negausius šaltinius, didelė dalis medinių paminklų, ypač senesniųjų, neišliko. Palyginti nemažai akmeninių ir geležinių ant aukšto akmeninio, rečiau betoninio, postamento kryžių, ypač kapinėse, bet jie straipsnyje analizuoti nebuvo.

Mediniai kryždirbystės paminklai analizuoti pagal jų vietas, arba erdves, – sakralines (bažnyčių šventorius ir kapines), viešąsias (pakeles, laukus, kaimus, miestelius) bei gyvenamąsias (sodybas).

Be palyginti paprastos formos medinių paminklų, daugiausia kryžmiškų kryžių, Panemunio valsčiaus teritorijoje yra išlikę keletas unikalių statinių, laikytinų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kryždirbystės paveldu. Tai koplytėlė Mičiūnų kaimo sodyboje su didele Jėzaus Nazariečio skulptūra, tipiškas dviaukštis gausiai dekoruotas aukštaitiško stiliaus stogastulpis Čedasų bažnyčios šventoriuje, mūrinis dviejų aukštų koplytstulpis su Kristaus Krikšto skulptūrine grupe Sipelių kaime, dar vienas kitas. Tai unikalūs tradicijų atspindžiai, bet jų būklė reikalauja restauracijos.

Nerasta konkretesnių duomenų apie kryždirbius, išskyrus vieną kita pavardę leidiniuose ir meistrų vardą ar inicialus, iškaltus naujuose XXI amžiaus statiniuose.
Ikonografiniu atžvilgiu vyrauja Kristaus (Nukryžiuotasis, Nazarietis, Kristaus krikštas), Švč. Mergelės Marijos (Madona su Kūdikiu, Maloningoji) atvaizdai. Iš šventųjų užfiksuota tik viena šv. Petro skulptūra šiuolaikinių formų stogastulpyje. Beveik nėra ir pasaulietinio turinio paminklų, išskyrus nedidelį memorialinį ansamblį, skirtą Panemunio muzikams – chorvedžiui ir solistui.

Straipsnyje naudotasi ir negausia rašytine medžiaga (V. Liolio, Konstantinavos bibliotekos, autorių kolektyvo leidiniu).

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 11-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 362-iasis bei 77-asis iš etnologijos dalykinės srities.

▲2024 10 31

2024 10 28

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 10-asis 2024 metų tomo straipsnis

2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ etnologijos skyriui: Gražina Žumbakienė „Panemunio krašto sodybų želdiniai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-10/76-361/EL).

Žmogus sodyboje „prisijaukino“ tam tikrus augalus ir juos sodino tiek praktiniais, tiek grožio sumetimais. Straipsnyje rašoma apie dekoratyvinius medžius ir krūmus, sodus, daržus, gėlių darželius ir kambarines gėles augintas Panemunio krašto gyventojų XX a. pirmajame-ketvirtajame dešimtmetyje. Straipsnis parašytas remiantis autorės surinkta medžiaga.

Sodybose sodino medžius, kad nebūtų „plika sodyba“. Juos sodino įvairiais sumetimais: dėl užuovėjos, dėl grožio, sveikatos, žiemą medžiai suturėjo sniegą, medžiai teikė pavėsį, apsaugojo nuo žaibo, nuo gaisro, medžiuose gyveno paukščiai. Medžius sodino kartais ir vaikų gimimui atminti.

Iki Pirmojo pasaulinio karo dažniausiai sodino tik lapuočius medžius. Egles pradėjo sodinti tarpukaryje. Jas daugiau sodino aplink sodus, kaip apsaugą nuo vėjo. Medžių be reikalo nelaužė, tikėjo kad medis jaučia ir jam skauda.

Sodybose sodino sodus. Kai gyveno gatviniuose – rėžiniuose kaimuose, negalėjo sodinti didelių sodų, nes nebuvo vietos. Tarpukaryje išsikėlus į vienkiemius ėmė sodinti didesnius sodus tvarkingomis eilėmis. Augino obelis, kriaušes, slyvas, vyšnias, kai kas pasisodino trešnių, serbentų, agrastų.
Daržuose augino aguonas, agurkus, raudonus burokėlius, pašarinius burokus, česnakus, kopūstus, moliūgus, morkas, pupas, pupelias, juoduosius ridikus, ropes, setinius, svogūnus. Taip pat augino cikorijas dėl kavos. Sėjo kanapes, augino tabaką. Cukriniai žirniai atsirado jau po Pirmojo pasaulinio karo.Salotas, ridikėlius ir pomidorus pradėjo auginti tik apie 1930 m. Krapų buvo pilni daržai, garstyčias augino gavėnios valgymui.

Gėlių darželis buvo neatskiriama kiekvienos sodybos dalis. Be jo atrodė, kad prastas gyventojas. Ypač darželis buvo svarbus merginoms. Pagal darželį sprendė apie sodybos merginas. Jei darželis negražus, tai ir merginos niekam tikusios, apsileidusios. Darželį sodino dėl grožio, taip pat darželio gėlės buvo naudojamos įvairiose apeigose, kai kurios buvo vartojamos kaip vaistai. Gėlių darželį rengdavo prie gyvenamojo namo. Darželio pakraščiuose sukasdavo pailgas lysveles, o centre dominavo apvalios lysvelės, buvo ir keturkampių. Lysveles vadino lovelėmis. Kraštus tvirtino akmenukais, augalais, velėna, karklų vytelėmis. Garbingiausia gėlė buvo rūta. Mylimiausios tos, kurių lapai ar žiedai skaniai kvepėjo.
Kambarines gėles augino dėl gražumo. Sakė jei nėra gėlių ant langų, tai gryčia kaip daržinė. Kai kurias kambarines gėles vartojo ir vaistams.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 10-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 361-iasis bei 76-asis iš etnologijos dalykinės srities.

▲2024 10 31

2024 10 28

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 9-asis 2024 metų tomo straipsnis

2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ istorijos skyriui: Regimanta Stankevičienė „Suvainiškio Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios dekoro istorija ir dailės paveldas“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-9/124-360/HI).

Straipsnyje pirmą kartą išsamiai ir analitiškai pristatoma Antano ir Antaninos (Marikonytės) Kamarauskų 1782 m. funduotos ir jų reguliniams atgailos kanauninkams paskirtos senosios medinės ir 1863 m. pastatytos dabartinės mūrinės Suvainiškio Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios dekoro istorija ir in situ išlikusieji meniniai interjero įrangos ir puošybos objektai. Tyrimas vykdytas remiantis tiesiogine (negausia) ir kontekstine literatūra, palyginamąja medžiaga, istoriniais šaltiniais ir apžiūra vietoje, jo eigoje išaiškinta naujų istorinių faktu, meninio paveldo objektų sukūrimo datų ir kūrėjų pavardžių.

Pirmame straipsnio skyriuje pateikiamos žinios apie senosios Suvainiškio bažnyčios meninį ir kitą inventorių, pristatoma ikonografinė dekoro programa, parodanti regulinių kanauninkų dėmesį Jėzaus Kristaus garbinimui ir Švč. Mergelės bei kai kurių šventųjų pagerbimui. Antrajame skyriuje rašoma apie dabartinės bažnyčios dekoravimo XIX a. 7 deš.–XX a. pr. raidą ir jos dekoro ikonografinę programą, atkartojančią ankstesnės bažnyčios programą (nors nuo 1832 m Suvainiškio bažnyčia nebepriklausė regulinių kanauninkų ordinui, o vėliau buvo pastatyta nauja ir naujai dekoruota,  joje puoselėtos senosios pamaldumo tradicijos).

Trečiajame straipsnio skyriuje analizuojamas senosios bažnyčios paveldas: rokoko stiliaus drožiniais dekoruotas, manoma, Latvijos meistrų darbo vargonų prospektas, provincijos skulptorių išdrožtos Nukryžiuotojo skulptūros, ampyro stiliaus krikštykla, senasis šv. apaštalo Jokūbo Vyresniojo paveikslas, taikomosios dailės dirbiniai, t. p. 2 dalmatikos (jos, kaip ir vargonų prospektas, papuoštos bažnyčios fiundatorių herbais). Ketvirtame skyriuje pristatomas dabartinei bažnyčiai sukurtas dekoras: su pastatu vienalaikė sakykla ir mediniai choro, emporų parapetai, 1894 m. pastatyti altoriai, dailininkui Nikodemui Silvanavičiui priskiriami altoriniai Švč, Jėzaus Širdies, Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės ir šv. Jokūbo paveikslai ir 2 neorokoko stiliaus procesijų altorėliai: vienas padarytas prieš 1886 m. ir priskiriamas Fabijono Ostrovskio dirbtuvėms Vilniuje, antras vėlesnis ir, galbūt, jo mokinio Kazimiero Kriščiukaičio darbo.
Suvainiškio bažnyčios dailės paveldas svarbus ne tik lokaliu mastu. Jis reikšmingas regulinių atgailos kanauninkų dvasingumo ir meninio paveldo tyrimams, liudija apie bažnyčios fundatorių indėlį ir kai kuriais akcentais papildo Lietuvos dailės istoriją.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 9-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 360-iasis bei 124-asis iš istorijos dalykinės srities.

▲2024 10 31

2024 10 28

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 8-asis 2024 metų tomo straipsnis

2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ istorijos skyriui: Regimanta Stankevičienė „Čedasų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dailės vertybės“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-8/123-359/HI).

Straipsnyje pristatomas iki šiol beveik nenagrinėtas Čedasų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dailės paveldas: 1) atkeltas iš šios vietos senosios medinės barokinės bažnyčios, fundacija aprūpintos 1788 m. ir 2) sukurtas 1913 m. pastatytai dabartinei mūrinei bažnyčiai.

Įvade aptariama literatūra, archyvinė ir ikonografinė medžiaga ir naujais faktais papildoma dailės paveldui tirti svarbi, bet dar neišaiškinta Čedasų koplyčios (1788 m. tapusios bažnyčia) pastatymo XVIII a. (II ketv.?) istorija.

Pirmame straipsnio skyriuje analizuojamas XVIII a. meninis paveldas – baroko arba klasicizmo stilių bruožų turintys kūriniai ir bažnyčios istorijos ženklai, susiję su fundatore Marija Rachele Petkevičiūte-Kočaniene-Gorskiene arba jos artimaisiais. Aptariami į dabartinės bažnyčios interjerą integruoti  seniausi bažnyčioje atvaizdai – Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslas su aptaisais ir Latvijos meistrams skiriamos Švč. Mergelės ir Nukryžiuotojo skulptūros. Pristatomi Vilniaus auksakalio Tado Skendzerskio pagaminti liturginiai indai, siuvinėjimu dekoruotos dalmatikos, Dievo Apvaizdos brolijos procesijų altorėlis, alavinės žvakidės, 1750 m. Rygoje Heinricho Byrmano nulietas varpas, bokštų kryžiai su herbais ir kita.

Antrame skyriuje pristatomas XIX–XX a. pradžios klasicizmo ir istorizmo laikotarpių paveldas, daugiausiai taikomosios dailės dirbiniai. XIX–XX a. bažnyčios inventorių papildė Vilniaus meistrų Cezario Šteinbergo (1870 m. padarė pacifikalą) ir Mykolo Neviadomskio bei Varšuvos Norblino įmonės liturginiai indai ir procesijų reikmenys, vietoje pasiūti ir išsiuvinėti bei importiniai liturginiai rūbai, kiti siuviniai, baldai. Vilniečio Fabijano Ostrovskio neorokokinis procesijų altorėlis išskirtinas dėl patriotines aspiracijas atskleidžiančių Vilnius bažnyčiose garsėjusių paveikslų (stebuklingojo Aušros vartų Marijos ir Pranciškaus Smuglevičiaus nutapyto „Šv. Petro ir Pauliaus atsisveikinimo) kopijų.

Paskutiniame skyriuje aptariamas XX a. 2 deš. dabartinei bažnyčiai sukurtas dekoras:Aleksandro Zaborskio meninių dirbinių įmonėje Šiauliuose pagaminti mediniai gipsinėmis skulptūromis puošti neogotikiniai altoriai ir sakykla, Antonio Pšeslanskio taip pat Šiauliuose nutapyti paveikslai, rokiškiečio Lauryno Masiliausko darbo baldai ir kiti medžio dirbiniai.

Čedasų bažnyčios dailės paveldas vertingas ne tik istoriniu, meniniu ar tipologiniu atžvilgiu ir lokaliu mastu. Čedasų bažnyčios paveldas liudija apie kintančių istorinių aplinkybių nulemtą Šiaurės Lietuvos regiono bažnytinių meninių užsakymų adresatų kismą. Tyrimas parodė, kad Vilniaus kūrėjai ir meistrai visada buvo Čedasų bažnyčią aprūpinančių užsakovų akiratyje, bet XVIII a. dar orientuotasi į Rygą, XIX a. II p. dėmesį patraukė parapijoms įperkamais tapę sidabru plakiruoti Varšuvos įmonių meninio metalo dirbiniai, o XIX a. pab.–XX a. pr. kreiptasi į šiauliškius menininkus ir vietos meistrą, kurio darbus galima skirti ir amato, ir liaudies meno sritims.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 8-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 359-iasis bei 123-asis iš istorijos dalykinės srities.

▲2024 10 31

2024 10 28

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 7-asis 2024 metų tomo straipsnis

2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ istorijos skyriui: Libertas Klimka „Panemunio varpų dūžiuose – istorijos aidai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-7/122-358/HI).

Tikinčiųjų parapijai pasistatydinus šventovę, įkeliami varpai būdavo tarsi visų darbų ir rūpesčių pabaigos karūna. O dažnas varpas – technologijos ir dekoratyvinės dailės vertybė, turinti artimas sąsajas su parapijos bei krašto istorija. Tačiau tik dalis Lietuvoje pagamintų ar atvežtinių varpų iki šiol yra sulaukę išsamesnių tyrimų.

Įspūdingos Panemunio bažnyčios, pastatytos 1937 m. pagal architekto Jono Bistromo projektą, bokšte – ir išskirtinės kultūros paveldo vertybės: 1773 m. Vilniuje meistro Antano Apanavičiaus bei 1936 m. Kaune Masalco gamykloje lieti varpai. Šie abu kampanologijos objektai turi taip pat istorinę memorialinę vertę, įamžinę donatorių vardus bei savojo laiko žymes. Didysis varpas – tai tarsi simbolinis tiltas tarp miestelio šimtmečių: lietas prieš 250 metų, jungia dvasiniais saitais tolimus Panemunio regulinių atgailos kanauninkų vienuolyno laikus ir nūdienos religinį gyvenimą. Meistro, perliejusio Rygoje pagamintą bronzos varpą, vardas nustatytas pagal tik Vilniaus dirbtuvėje naudotą ornamentiką bei įrašytą psalmės eilutės citatą. Atkreiptinas dėmesys į labai originalų varpo išlingavimo įtaisą. Varpo nutikimai straipsnyje pateikti Panemunio miestelio ir jo bažnyčios istorijos kontekste. Taip pat aptarti XVIII a. antros pusės vilniškių liejikų Apanavičių dinastijos darbai ir jų reikšmė krašto kampanologijai. Nustačius ir mažesniojo bažnyčios varpo, išlieto 1936 m. Kaune, kultūrinę vertę, daroma išvada, kad abu  šventovės varpai turėtų būti įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių registrą bei tapti prieinami besidomintiems kultūros paveldu.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 7-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 358-iasis bei 122-asis iš istorijos dalykinės srities.

▲2024 10 31

2024 10 28

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 6-asis 2024 metų tomo straipsnis

2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ istorijos skyriui: Violeta Aleknienė „Siaurasis geležinkelis Skapiškis–Suvainiškis“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-6/121-357/HI).

600 mm pločio, keturiasdešimt vieno km ilgio siaurojo geležinkelio juostą nuo Skapiškio iki Suvainiškio nutiesė vokiečiai 1915–1916 metais. Geležinkelio paskirtis buvo išvežti medieną ir maisto produktus, aprūpinti vokiečių frontą ties Dauguva amunicija. Atkūrus Lietuvos valstybę, geležinkeliu buvo vežami keleiviai, pašto siuntos, mediena, kiti kroviniai (trąšos, žvyras, grūdai). Visame geležinkelio ruože buvo įrengtos 7 stotelės. Geležinkelio ruožą prižiūrėjo kelio meistras su darbininkais. Išsivysčius automobilių transportui, siaurasis geležinkelis Skapiškis–Suvainiškis tapo nerentabilus ir 1962 m. liepos mėn. jo veikla buvo nutraukta.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 6-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 357-iasis bei 121-asis iš istorijos dalykinės srities.

▲2024 10 31

2024 10 28

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 5-asis 2024 metų tomo straipsnis

2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ istorijos skyriui: Gintaras Vaičiūnas „Lietuvos partizanai Panemunio valsčiuje“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-5/120-356/HI).

Pagrindinio šio atlikto istorinio (vieno valsčiaus atvejo) tyrimo objektas: Panemunio valsčiaus ginkluoto pasipriešinimo dalyviai (partizanai, ryšininkai, rėmėjai) ir jų kova prieš okupantus. Šiame straipsnyje išsamiai nagrinėjama partizaninio karo eiga Panemunio vls., parodoma panemuniečių ginkluoto pasipriešinimo ištakos ir pradžia. Analizuojama okupacinių Rusijos pajėgų veikusių valsčiaus teritorijoje; kariuomenės, NKVD (MVD) skyriaus čekistų operatyvininkų, jų agentūros ir vietinio stribų būrio veikla. Straipsnyje remiantis LYA saugomomis Rokiškio apskrities NKVD- NKGB ir MVD-MGB skyriaus operatyvinių bylų dokumentais (f. K-1, ap. 41 ), baudžiamosiomis ginkluoto pasipriešinimo dalyvių panemuniečių bylomis (f. K-1, ap. 58 ), istorikų Nijolės Gaškaitė, Kęstučio Kasparo, Juozo Starkausko publikacijomis (N.Gaškaitė „Partizaninis pasipriešinimas antrajai sovietinei okupacijai Pandėlio apylinkėse“ (Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 1(7)., K.Kasparas „Lietuvos karas”, 1999, J. Starkauskas „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944-1953 metais, Vilnius, 1998), ginkluoto pasipriešinimo dalyvių panemuniečių prisiminimais publikuotais Alberto Medelinsko ir Alfonso Varanausko knygoje „Vergijos ir netekčių metai”, 2000, Romo Kauniečio sudarytose knygose “Aukštaitijos partizanų prisiminimuose“ (Vilnius, 1 dalis – 1996, 2 dalis – 1998, 3 dalis –  2001). 1. Parodytos ginkluoto pasipriešinimo Panemunio valsčiuje ištakos, organizacija, jos pavaldumas ir struktūra. 2. Išanalizuoti okupantų pajėgų veiksmai ir metodai kovoje prieš laisvės kovotojus Panemunio valsčiuje 3. Parodyta partizanų veikla Panemunio krašte 4. Sudarytas Panemunio valsčiaus ginkluoto pasipriešinimo dalyvių sąrašas.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 5-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 356-iasis bei 120-asis iš istorijos dalykinės srities.

▲2024 10 31

2024 10 28

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 4-asis 2024 metų tomo straipsnis

2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ archeologijos skyriui: Andra Simniškytė „Panemunio valsčiaus archeologinis paveldas“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-4/32-355/AL).

Panemunio valsčius yra vienas mažiausiai archeologų tyrinėtųjų dabartinio Rokiškio rajono ribose. Patys ankstyviausi negausūs pėdsakai valsčiuje siekia akm ens amžiaus kultūras, vėliau čia gyvavo ir viena kitą keitė vadinamoji Brūkšniuotosios keramikos kultūra (II t-mečio pr. Kr. pabaiga–m. e. pradžia) ir Pilkapių su akmenų vainikais kultūra (I t-mečio po Kr. I pusė), o nuo I t-mečio po Kr. II pusės čia ieškoma sėliškos kultūros apraiškų. Panemùnio valsčius – lygumų kraštas, gal todėl čia iki pastarųjų metų nebuvo nė vieno piliakalnio, registruoto nekilnojamojo kultūros paveldo registre. I tūkst. 2 pusėje – II tūkst. pradžioje teritorijoje driekėsi istorinės Sėlos žemės, tačiau archeologinių duomenų apie to meto situaciją reta. Kiek tankiau jų žinoma ties Čedasų ežeru valsčiaus šiaurryčių dalyje ir Skãistės bei Dumblio (Baublių) apyežerėmis pietryčiuose. Čedasai – viena seniausių istoriškai paliudytų vietovių ne tik Panemùnio valsčiuje, bet ir visame Rokiškio krašte. XVI a. pradžioje Čedasų valda jau minima su miesteliu ir miestelėnais bei turgumi, čia buvusi pastatyta ir tvirtovė. Jei įtvirtinimo žymių Čedasuose nelikę, tai švedų antpuolius menančios Panemùnio fortifikacijos tebėra žymios kraštovaizdyje. Kitą istorinių laikų archeologinį paveldą sudaro gana gausūs paminėjimai apie monetas, žmonių kaulus, įvairius kitus radinius. Deja, nė viena šių vietų nėra tyrinėta, o bėgant laikui lokalizuoti jas vis sudėtingiau. Džiugina tai, jog turima informacija nors ir nedažnai, bet nuolat pildosi, pateikiama intriguojančių naujų faktų apie krašto apgyvendinimą, istorinę ir kultūrinę jo raidą. Tarp tokių naujų atradimų Panemùnio valsčiuje galima įvardinti Grubų piliakalnį bei Lietuvos kontekstui unikalų Mikoliškių bronzinį durklą.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 4-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 355-iasis bei 32-asis iš archeoligijos dalykinės srities.

▲2024 10 31

2024 10 28

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 3-iasis 2024 metų tomo straipsnis

2024 m. spalio 28 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PANEMUNIS“ geologijos skyriui: Valentinas Baltrūnas, Vita Rastenienė „Panemunio apylinkių geologinė sandara ir ištekliai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-3/32-354/GL).

Nedidelės plotu Panemunio apylinkės, kurios sąlygiškai gretinamos su buvusiu valsčiumi, geologiniu požiūriu yra tipiškas Šiaurės Lietuvos regionui tiek didžiule (apie kilometro storio) nuosėdinių uolienų storyme su vendo, kambro, ordoviko, silūro ir devono periodų (sistemų) uolienomis, tiek nedidele (10-20 m storio) paskutiniojo kvartero periodo nuogulų danga. Žemės paviršių sudaro paskutiniojo apledėjimo Baltijos stadijos ledyno ir jo tirpsmo vandenų suklostytos nuosėdos bei suformuotos reljefo formos. Devono sistemos uolienų įvairovė sudaro palankias prielaidas statyboms ir skaldos gamybai eksploatuojant vietinį dolomitą, o vandeningų nuogulų klodai – geriamo požeminio vandens panaudojimui. Žemės paviršių sudarančios gan purios, tačiau dažnai molingos paskutiniojo apledėjimo nuogulos (priemolis, priesmėlis, molingas ir aleuritingas smėlis) lėmė grunto savybes, nedidelį gruntinio vandens gylį, pelkėtumą ir dirvožemio tipą, palankius mišrių miškų klestėjimui ir produktyviam žemės ūkiui.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 3-iasis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 354-iasis bei 32-asis iš geologijos dalykinės srities.

▲2024 10 31

2024 10 19

Gauta parama

2024 m. spalio19 d. leidyklą pasiekė Virginijaus Tvaskaus (JAV) 500,00 Eur parama rengiamai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „PANEMUNIS. Čedasai. Suvainiškis“ (vyr. redaktorius Venantas Mačiekus). Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Rengiamos monografijos“, pasirenkamoje eilutėje Panemunis.  ▲2024 10 30

2024 10 18

Gauta parama

2024 m. spalio18 d. leidyklą pasiekė Jurbarko rajono savivaldybės administracijos 1000,00 Eur parama „Versmės“ leidyklos leidžiamam leidiniui „Jonas Jablonskis. Gyvenimas ir darbai“. Nuoširdžiai dėkojame!
▲2024 10 30

2024 10 15

Gauta parama

2024 m. spalio15 d. leidyklą pasiekė Algio Naručio 1000,00 Eur parama rengiamai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „PANEMUNIS. Čedasai. Suvainiškis“ (vyr. redaktorius Venantas Mačiekus). Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Rengiamos monografijos“, pasirenkamoje eilutėje Panemunis.  ▲2024 10 30

2024 10 07

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 2-asis 2024 metų tomo straipsnis

2024 m. spalio 7 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „KELMĖ“ archeoligijos skyriui: Alfonsas Motuzas „Kelmės valsčiaus katalikiškos maldos ir giesmės“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-2/75-353/EL).

Kelmės kraštas garsus savo katalikiška etnine kultūra. Nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio Kelmė buvo valsčius.

Šio straipsnio objektas – Kelmės valsčiaus katalikiškos maldos ir giesmės. Tyrimo tikslas – atskleisti Kelmės valsčiuje praktikuotas katalikiškas maldas ir giesmes. Straipsnyje kelti uždaviniai: nustatyti Kelmės valsčiuje egzistavusias katalikiškas parapijas bei bendruomenes; ištirti Kelmės valsčiaus parapijų areale praktikuojamas katalikiškas maldas ir giesmes, nurodyti Kelmės valsčiuje praktikuojamų katalikiškų maldų ir giesmių kilmę; atskleisti Kelmės valsčiaus teritorijoje jų paplitimo ir atsiradimo priežastis. Iškeliama hipotezė, kad Kelmei esant valsčiumi, čia egzistavusias maldas ir giesmes suformavo Kelmės valsčiaus kaimynystėje anksčiau veikusių vienuolijų bendruomenių aktyvi pastoracinė veikla. Naudoti retrospekcijos, analitinis ir sintezės metodai.

Atliktas tyrimas leido teigti šias išvadas. Kelmės valsčiaus katalikiškų šventovių išsidėstymo arealą, kur praktikuojamos maldos ir giesmės, sudarė Liolių šv. Simono ir Judo Tado, Saudininkų (Maironių) Švč. Mergelės Marijos, Pakražančio Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo bei Žalpių šv. Benedikto parapijos. Jų centre – Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapija su Verpenos Šv. Onos koplyčia ir Šaltenių (Juodeikių) Šv. Jėzaus Širdies bei Palendrių Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos oratorijomis. Kelmės valsčiaus parapijose atliekamos maldos ir giesmės buvo atliekamos bažnytinių kalendorinių švenčių/atlaidų ir šeimos švenčių (šermenų, mirusiųjų paminėjimų) metu. Kelmės valsčiaus parapijų areale buvo praktikuojamos advento Marijos valandos bei gavėnios ir per šermenis bei mirusiųjų paminėjimų metu Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldos bei giesmės. Taip pat visose Kelmės valsčiaus parapijose gegužinių pamaldų metu prie lurdų statulų, kryžių ir koplyčių buvo giedama Švč. Mergelės Marijos litanija ir giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“, o birželinių pamaldų metu – Švč. Jėzaus Širdies litanija ir giesmė „Iš šios žemelės“. Kelmės valsčiaus Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangųparapijoje giedota Šv. Antano giesmė buvo giedama ir Liolių šv. Simono ir Judo Tado bei Pakražančio Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo parapijose. Prie Saudininkų (Maironių) Švč. Mergelės Marijos koplyčios buvo praktikuojama giesmė „Sveika, Marija, Motina mieliausia“, kuri taip pat buvo sutinkama ir Liolių šv. Simono ir Judo Tado bei Žalpių šv. Benedikto parapijose. Verpenos Šv. Onos bendruomenėje praktikuojamas Šv. Onos giesmės giedojimas buvo atliekamas ir Saudininkų (Maironių) Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Šaltenių (Juodeikių) Šv. Jėzaus Širdies oratorijos bendruomenė išsiskyrė Švč. Jėzaus Širdies litanijos giedojimo ir kalbėjimo praktika. Šią praktiką Kelmės valsčiuje, kaip parodė atliktas tyrimas, taip pat praktikavo ir Žalpių šv. Benedikto parapija. Buvo giedamos išskirtinės arba unikalios giesmės. Tai Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje per Šv. Jurgio atlaidus giedama Šv. Jurgio giesmė bei per Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidus giesmė „Mylimoji Karalienė“. PalendriųAušros Vartų Švč. Mergelės Marijos viešojoje oratorijoje buvo giedama giesmė „Vilniaus Aušros Vartų koplytėlėj“. Kelmės valsčiaus parapijose praktikuojamos maldos ir giesmės buvo atliekamos bažnyčiose, koplyčiose, oratorijose, viešose oratorijose bei namų aplinkoje. Kelmės valsčiaus parapijose praktikuojamų maldų ir giesmių paplitimo priežastys sietinos su nuo seno kaimynystėje iki XIX a. pabaigos veikusių vienuolijų, o vėliau vietos dvasininkų aktyvia žmonėse pastoracija, o tai ir pagrindžia darbo pradžioje išsikeltą hipotezę.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 2-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 353-iasis bei 75-asis iš etnologijos dalykinės srities.

▲2024 10 07

2024 09 06

Netekome Kovo 11-osios Akto signataro, „Versmės“ leidyklos bičiulio, ekonomisto dr. Vlado Terlecko

Vladas Terleckas gimė 1939 m. rugsėjo 13 d. Utenos apskrities, Saldutiškio valsčiaus, Krivasalio kaime ūkininkų Prano Terlecko ir Teklės Terleckienės (Mičėnaitės) šeimoje. 1946–1951 m. mokėsi Krivasalio pradinėje mokykloje, 1951–1958 m. Linkmenų vidurinėje mokykloje. 1958 ir 1959 m. stojo į aukštąją mokyklą, tačiau nebuvo priimtas nei į Vilniaus universitetą, nei į Vilniaus pedagoginį institutą, nors stojamuosius egzaminus išlaikė gerai. Priežastis – brolio Antano Terlecko antisovietinė veikla ir kalinimas.

1959–1961 m. dirbo plėšiniuose Kazachstane, medienos paruošimo darbuose Karelijoje, durpyne Lietuvoje, darbininku, geodezininku, meistru rekonstruojant Vilniaus oro uosto nusileidimo taką.

1961–1966 m. studijavo bankininkystę Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Po studijų metus dirbo TSRS valstybinio banko Vilniaus skyriuje. Nuo 1967 m. rudens – Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedros vyr. dėstytojas. Dėstydamas studentams įterpdavo draudžiamą temą apie tarpukario Lietuvos pasiekimus ir nepriklausomos Lietuvos pinigų sistemą. Tyrė tarpukario Lietuvos pinigų ir bankininkystės istoriją.

Tik 1986 m. suteiktas docento vardas – praėjus 10 metų nuo disertacijos apgynimo, nes atsisakė paklusti universiteto vadovybės reikalavimui viešai pasmerkti kalinto brolio Antano veiklą arba bent paskelbti sovietinę tikrovę liaupsinantį straipsnį.

1990 m. kovo 4 d. išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimą. Nuo 1990 m. kovo 20 d. buvo nuolatinės Ekonomikos komisijos narys, nuo 1990 m. rugpjūčio 8 d. – Finansų, bankų ir kredito ekspertų grupės Bankų ir kredito pogrupio narys, nuo 1990 m. rugsėjo 12 d. – Materialinių vertybių išvežimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimams tirti komisijos narys. 1991 m. sausio 15 d. paskirtas Nepriklausomybės gynimo fondo komisijos pirmininku. Nuo 1992 m. liepos 30 d. – nuolatinės Biudžeto komisijos narys. 1991–1993 m. – Lietuvos banko konsultantas, Mokslo centro direktorius, 1993–1996 m. – Valstybinio komercinio banko Mokymo centro direktorius.

Signataras V. Terleckas dalyvavo kuriant Lietuvos finansų sistemą, Lietuvos banką ir nacionalinę valiutą – litą. Jo rūpesčiu parengti daugelis bankininkystės įstatymų projektų.

Ne mažiau svarbus Vlado Terlecko įnašas į tarpukario Lietuvos pinigų sistemos, bankininkystės ir pasipriešinimo okupacijai tyrimus. Jau būdamas garbaus amžiaus, Vadas Terleckas Lietuvos banko ir lito įvedimo šimtmečiui (1922–2022 m.) paminėti atnaujino, pataisė ir gausiai papildė savo pirmąją dar 1992 m. išleistą knygą „Pinigai Lietuvoje 1915–1944 m.“

Šalia istorinių temų, Vladas Terleckas nuolat domėjosi šių laikų aktualijomis ir išgyveno dėl Lietuvai galinčių pakenkti idėjų ar sprendimų. Tais klausimais aktyviai ir kvalifikuotai rengė publikacijas bei pasisakinėjo žiniasklaidoje. Paskelbė per 550 įvairių publikacijų, iš jų 11 monografijų.

Vladas Terleckas buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio (2010) ir Karininko kryžiais (2020). 2017 metais jam įteiktas Seimo apdovanojimas – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“.

Vladas Terleckas parengė ir „Versmės“ leidykloje išleido knygą „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ (2009). Knygoje žinomos Lietuvos patriotų šeimos atstovas skambina pavojaus varpais dėl nesiliaujančio beatodairiško, tendencingo viešo antilietuviško manipuliavimo Lietuvos istorijos faktais, nepritaria tiems dabarties istorikams, kurie praeityje ieško tariamo savaiminio mūsų Tėvynės atsilikimo, kaltindami ne Lietuvą šimtmečiais naikinusius svetimšalius, o pačią tautą; autorius argumentuotai kritikuoja išpopuliarintus veikėjus, visuomenei diegiančius šias pražūtingas teorijas bei teisinančius Lietuvos okupantus ir net reikalaujančius jų atsiprašyti! Uždegančiai gindamas garbingą Lietuvos praeitį, autorius kviečia netylėti ir skaitytojus.

Vladas Terleckas „Lietuvos valsčių“ serijos knygoms parašė 14 mokslinių straipsnių apie Lietuvos miestelių smulkaus kredito draugijas: monografijoms „Papilė“ (I d.), „Tauragnai“, „Gelvonai“, „Baisogala“, „Obeliai. Kriaunos“, „Vepriai“, „Žeimelis“ (II d.), „Panemunėlis“ (I d.), „Gelgaudiškis“ (II d.), „Kartena“, „Sintautai“ (I d.), „Šeduva“, „Kamajai“, „Kazlų Rūda“.

Iškeliavus iškiliam Lietuvos patriotui, „Versmės“ leidyklos kolektyvas ir visa „Lietuvos valsčių“ serijos kūrėjų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia žmoną Reginą, dukrą Jūratę ir artimuosius.

▲2024 09 09

2024 05 16

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 1-asis 2024 metų tomo straipsnis

2024 m. gegužės 16 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „KELMĖ“ archeoligijos skyriui: Mykolas Michelbertas „Kelmės valsčiaus archeologijos paminklai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2024-1/31-352/AL).

Buvusio Kelmės valsčiaus teritorijoje žinomi įvairūs archeologijos paminklai – piliakalniai, laidojimo paminklai, kurių tik dalis yra sistemingai tyrinėta. Šie paminklai leidžia dalinai atskleisti seniausius Kelmės apylinkių istorijos puslapius.

Ankstyviausi žmonių veiklos pėdsakai čia gali būti datuojami neolito laikotarpiu. Jam priklauso įvairių tipų akmeniniai kirviai, tarp jų ir laivinis kovos kirvis.

Labai trūksta duomenų apie ankstyvąjį metalų laikotarpį – bronzos ir ankstyvąjį geležies amžių (apie 1800 m. prieš m. e.–m. e. riba).

Senajame geležies amžiuje (I–IV m. e. a.) Kelmės apylinkės jau buvo tankiau apgyvendintos. To laikotarpio laidojimo paminklai – pilkapynai žinomi Lašinskiuose, Maironiuose, Noruišiuose. Paprūdžiuose, Pašventupėje, tačiau dauguma jų yra apardyti arba visiškai sunaikinti. Surinkta gana daug daiktų, buvusių suardytų kapų įkapėse. Mirusieji laidoti pilkapiuose su akmenų vainikais, nedeginti. Ypač įdomūs daiktai rasti Noruišių pilkapyne. Čia rasta apskrita sidabrinė segė su aukso folija, patekusi iš Elbės germanų teritorijos, sidabrinė antkaklė dėželiniais galais, įvairių Romos imperijos provincijų monetos. Šie ir kiti aptikti daiktai liudija apie gana tolimus Kelmės apylinkių gyventojų prekybinius ryšius. Greičiausiai, senajame geležies amžiuje buvo apgyvendintas Gaučiškės (Liolių) piliakalnis.

Viduriniame geležies amžiuje (V–VIII–IX a.) įtvirtintos gyvenvietės ant kalvų – piliakalniai buvo ir toliau naudojami. Šiam laikotarpiui galima skirti Burbaičių Piliuką, prie kurio jau buvo ir papėdės gyvenvietė. Tikriausiai buvo naudojamas Šeduviškės piliakalnis, atvira gyvenvietė galėjo būti Paprūdžiuose.

Paprūdžių kapinynas liudija laidosenos pasikeitimus. Nors mirusieji ir toliau laidojami nedeginti, jiems jau nebesupilami pilkapiai. Įkapės įvairios, daugiausia priklausiusios nuo mirusiojo lyties. Ypač gausūs įkapių yra Paprūdžių kapinyno vyrų – karių kapai (19, 24, 18). Juose rastos odinės žalvariu puoštos perpetės, prie kurių būdavo pritvirtinami kovos peiliai – durklai. Aptikti įvairių tipų ietigaliai, įmoviniai kirviai. Kape Nr. 24 prie mirusiojo galvos buvo aptiktos dviejų geriamųjų ragų su žalvario apkalais liekanos. Atlikus ragų apatinių dalių taurelių organinių liekanų infraraudonųjų spindulių spektrinę analizę, paaiškėjo, kad juose galėjo būti midaus likučių. Šiame kape aptikta ir unikali žalvarinė lankinė segė. Kituose kapuose rasta ir iečių kotų apatinės dalies antgalių – smaigų. Paprūdžių turtingi vyrų kapai rodo, kad ir šiame Žemaitijos regione tautų kraustymosi laikotarpiu formavosi kariaunos, kurios galėjo dalyvauti tolimuose karo žygiuose, vadinamuose hunų karuose Centrinėje Europoje.

Moterų kapuose tarp geriau išlikusių daiktų rastos apgalvių iš žalvarinių įvijų ir skiriamųjų plokštelių liekanos, gintaro karolių apvaros.

Žymiai mažiau duomenų likę apie vėlyvojo geležies amžiaus (IX–XII–XIII a.) Kelmės apylinkių gyventojus. Galima spėti, kad tuo laikotarpiu toliau naudotas Burbaičių piliakalnis, galbūt ir Šeduviškės piliakalnis.

Paprūdžių kapinyne aptikta atsitiktinių vėlyvojo geležies amžiaus daiktų – mėlyno stiklo rantytas karolis, įvairios žalvarinės pasaginės segės, žalvarinė apyrankė gyvuliniais galais ir kt. Spėjama, kad vėlyvajame geležies amžiuje ir buvusio Kelmės valsčiaus teritorijoje pradeda įsigalėti mirusiųjų deginimo paprotys.

Buvusio valsčiaus teritorijoje žinoma ir keletas vėlyvesnių paminklų. Tai Bumbulų pylimas, XV–XVIII a. senkapiai Maironiuose, Noruišiuose, Flerijoniškėje.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 1-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2024 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 352-asis bei 31-asis iš archeologijos dalykinės srities.

▲2024 05 16

2024 05 15

Stanislovo Rapolionio premija paskirta istorikui Kaziui Misiui

2024 m. gegužės 17 d. Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje „Versmės“ leidyklos redaktoriui, daugelio straipsnių ir knygų autoriui istorikui Kaziui Misiui bus įteikta Stanislovo Rapolionio premija už naujausios penkiatomės monografijos „Vilniaus golgota“ sudarymą ir milžiniškus darbus Lietuvos labui.

Premiją įteiks Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis.

Šią premiją, pavadintą vieno iš lietuvių raštijos pradininkų Stanislovo Rapolionio (1485–1545) garbei, kasmet skiria Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Premijos tikslas - skatinti mokytojų, kultūros ir meno veikėjų literatūrinę veiklą, tautinį ugdymą, Pietryčių Lietuvos istorinės praeities studijavimą. Premija teikiama nuo 2007 m.

Apie Kazio Misiaus penkiatomį leidinį „Vilniaus golgota“ rašo „Versmės“ leidyklos bičiuliai – „Vorutos“ leidykla

https://www.voruta.lt/sofija-daubaraite-vilniaus-golgota-knyga-lietuvai-apie-vilniaus-ir-jo-krasto-istorini-laikotarpi/

▲2024 05 15

2024 05 02

Paskelbti konkurso„RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“ nugalėtojai

Šių metų konkursui buvo atsiųsta 610 darbų su dailiai parašytu Lietuvos vardu. Kaip ir kasmet, konkurse aktyviausiai dalyvavo jaunieji patriotai iš visos Lietuvos mokyklų bei darželių. Iš viso atsiųsti 610 darbų, kuriais pasigrožėti galite ČIA.

Skelbiame 2024 metų konkurso „Rašau Lietuvos vardą“ nugalėtojus, kurie buvo išrinkti internetiniu balsavimu, ir „Versmės“ leidyklos darbuotojams labiausiai patikusius darbus.

Nuoširdžiai sveikiname nugalėtojus ir jų mokytojus bei nuoširdžiai dėkojame visiems konkurso dalyviams, kūrybiškai įamžinusiems Lietuvos vardą.

Visų Jūsų atsiųsti darbai yra nuostabūs. Ačiū Jums!

▲2024 05 02

2024 04 04

1,2% GPM PARAMA „VERSMĖS“ LEIDYKLAI

Mieli „Versmės“ leidyklos bičiuliai, bendraminčiai, skaitytojai,

Nuoširdžiai dėkojame visiems, praėjusiais metais parėmusiems „Versmės“ leidyklą dalimi savo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

Labai reikia Jūsų palaikymo ir paramos – prasminga paremti ir prisidėti prie Lietuvos tradicinės kultūros ir istorijos įamžinimo, sklaidos.

Todėl maloniai kviečiame ir šiemet pasinaudoti įstatymo suteikta teise ir 1,2% GPM sumokėto GPM paskirti paramos gavėjo statusą turinčiai pelno nesiekiančiai VšĮ „Versmės“ leidykla, jau 30 metų leidžiančiai unikalią šimtatomę istorijos monografijų seriją „Lietuvos valsčiai“ (išleistos 43 monografijos, 58 šios serijos tomai), kitus vertingus, išliekamąją vertę turinčius leidinius.

Norime priminti, kad prašymai pervesti pajamų mokesčio dalį teikiami tik e.būdu per Elektroninio deklaravimo sistemą (EDS adresu https://deklaravimas.vmi.lt, pasirinkus skiltį Deklaravimas > Pildyti formą > Prašymas skirti paramą).

Daugiau informacijos apie paramos skyrimą skelbiama VMI svetainėje.

Duomenys, reikalingi pildant prašymo formą FR0512:
Gavėjo tipas E1 laukelis – 2
Gavėjo identifikacinis numeris (kodas) E2 laukelis – 122732630.

Prašymą pervesti pajamų mokesčio dalį už 2023 m. mokestinį laikotarpį gyventojai gali pateikti ne vėliau kaip iki 2024 m. gegužės 2 dienos.

Pastaba: nusprendus pajamų mokesčio dalį skirti paramos gavėjui ilgiau kaip vienerius metus, pildomas E5 laukelis prašymo formoje įrašant paramos laikotarpio pabaigos metus. E5 laukelyje įrašomas laikotarpis gali būti iki 2027 metų.

Maloniai prašome paprašyti, kad paremtų artimieji, draugai ar pažįstami.

Nuoširdžiai dėkojame už Jūsų geranoriškumą, už suteiktą paramą ir sugaištą brangų laiką!

▲2024 04 04

2024 03 27

Kviečiame rinkti  konkurso
„RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“ 
gražiausius darbus

Šiemet konkurse dalyvauja net 610 darbų, kuriais pasigrožėti galite ČIA. Kviečiame rinkti gražiausius darbus – aktyviai balsuoti paštu lietuvai1000@versme.lt  už Jums labiausiai patikusius ir išrinkti geriausius. Jūsų laiškų su geriausių darbų numeriais bei Jūsų komentarais ir atsiliepimais nekantriai lauksime iki 2024 m. balandžio 19 d.

Konkurso nugalėtojus ir jų apdovanojimus paskelbsime iki gegužės 6 d.

▲2024 03 27

2024 03 26

Juozas Girdvainis prie rašomojo stalo savo bute Vilniaus Lazdynų mikrorajone – čia gimė visos jo knygos. Autoriaus rankose – „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“. Petro Jonušo nuotr.

Netekome žurnalisto, „Versmės“ leidyklos autoriaus, redaktoriaus Juozo Girdvainio

Eidamas 83-iuosius metus, 2024 m. kovo 26 d. mirė žurnalistas, „Versmės“ leidyklos autorius, „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „Žarėnai“ vyriausiasis redaktorius sudarytojas Juozas Girdvainis.

Juozas Girdvainis gimė 1941 m. rugsėjo 10 d. Telšių rajone, Žarėnų valsčiuje, Medingėnų seniūnijoje, Gedikėnų kaime (dab. Rietavo sav.). 1970 m. baigė Vilniaus universitetą, žurnalistikos specialybę, vėliau neakivaizdžiai – ekonomikos mokslus. Dirbo įvairių laikraščių redakcijose, Lietuvos radijuje. Parengė ir „Versmės“ leidykloje išleido unikalią dokumentinę knygą „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“, skirtą Sausio 13-osios dvidešimtmečiui (2011),„Lietuvos valsčių“ serijos savo gimtinės monografiją „Žarėnai“ (2021), kuriai paskyrė 10 gyvenimo metų.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą žmonai Vidai, sūnums Mindaugui ir Sauliui, artimiesiems, liūdime kartu.

„Versmės“ leidyklos kolektyvas

▲2024 03 28

2024 03 24

Gauta parama

2024 m. kovo 24 d. leidyklą pasiekė Cingų labdaros fondo 600,00 Eur parama „Versmės“ leidyklos išleistam penkiatomiui leidiniui „Vilniaus golgota“ (sudarytojai Mykolas Biržiška, Kazys Misius). Nuoširdžiai dėkojame!
▲2024 03 28

2024 03 19

Knygos „Sielos pašnekesiai“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Vilniaus knygų mugės salę 5.B07a puošė ir „Versmės“ leidyklos gražiai išleistos monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ knygos: „Kazlų Rūda“, „Ramygala“ (II dalis), Mykolo Biržiškos (1930 m.) veikalo „Vilniaus golgota“ tęsinio penki tomai (sud. Kazys Misius), Daivos Balbierienės eilėraščių knyga „Sielos pašnekesiai“ ir kt.

Vasario 22-25 d. vyko šių naujausių knygų sutiktuvės konferencijų salėse. Daivos Balbierienės poezijos knyga buvo pristatyta salėje, pavadintoje „Rašytojų kampu“.
Knygų mugės lankytojų dėmesį traukė, skatino gausiai rinktis į „Rašytojų kampą“ pianisto Mato Kaženausko melodinga muzika, skambančios jo sukurtos dainos. Renginio vedėjai buvo knygos „ Sielos pašnekesiai“ autorė Daiva Balbierienė, Elena Kurklietytė , žurnalistė, rašytoja, romanų („Slaptingoji Prema“, „Lyla“, „Šešėlių verpėja: laukinės Todės istorija“ ir kt. ) autorė, Jeronimas Laucius, rašytojas, leidyklos „Trys žvaigždutės“ vadovas, pozityvistas, aktorė Miglė Polikevičiūtė.

Renginys lankytojus sudomino. Tai buvo rašytojos Elenos Kurklietytės interviu su poezijos knygos autore Daiva Balbieriene. Rašytoja Elena Kurklietytė pateikė poetei Daivai Balbierienei daugybę įdomių klausimų: kas paskatino rašyti eilėraščius, kai autorė gydytoja, atliekanti mėgiamą darbą, kodėl ji rašo apie sakralius dalykus, kas buvo jos mokytojai, atkreipę dėmesį į dvasines vertybes, į būties apmąstymą, kodėl eilėraščiuose nagrinėja tokius gilius egzistencinius klausimus, žmogiškuosius jausmus, kaip autorė pasiekė tokį knygos eilėraščiams būdingą išmintingumą, kaip sugeba taip giliai suvokti gyvenimo tikslus ir prasmę.

Poetė Daiva Balbierienė papasakojo, kad kūryba jai – didelis džiaugsmas, sielos muzika. Kiekvienas žmogus turi kokį nors talentą. Jį pajunta jau vaikystės metais. Ir ji rašyti eilėraščius, apsakymus pradėjo labai anksti. Branda visada padeda talentui atsiskleisti. Įdomu tai, kad po bėgimo – mokslai, darbai, vaikų auginimas, perskaitytos psichologijos, filosofijos knygos skatino mąstyti apie egzistencinius klausimus. Ji, studijuodama mediciną, sužinojo apie žmogaus fizinį kūną, jo sandarą, žmogaus organizme vykstančius procesus, tačiau žmogus – ne tik materialus kūnas. Žmogus – tai dar ir dvasia, ir siela. Labai įdomu pažinti Visatą, savąjį Aš, sužinoti, kad esi sukurtas Saulės, Visatos, Dievo.

Rašytoją Eleną Kurklietytę labai sudomino knygos autorės Daivos Balbierienės knygos skyrius „Jausmų muzika“, todėl paprašė paaiškinti, kodėl tokį didelį dėmesį skiria jausmams , ypač Meilei, Tiesai, kas padeda nuspręsti, ar esate teisi.

Daiva Balbierienė paaiškino: žmogus turi daug jausmų, tačiau pats nuostabiausias jausmas yra Meilė. Ne tik žmonėms Meilė, bet ir gamtai – jūrai, žemei, medžiui, Saulei, gyvūnams. Ji – ir gyvenimo pamokoms, nes tokios pamokos skatina žmogų augti, tobulėti, vystytis. Labai svarbus yra gebėjimas dalytis su kitais įvairiais jausmais: džiaugsmu, mokėjimu atleisti. Tik Meilė pakylėja žmogų, daro jį dar tobulesnį. Viską lemia ir dvasinės vertybės. Jos amžinos. Tai šeima, ištikimybė, kuklumas, nuoširdumas, dėkingumas, jautrumas, sąmoningumas. Dvasinės vertybės padeda nuspręsti, ar esi teisus. Tiesa yra individo iliuzija, suvokimas, kad esi teisus. Dažniausiai savo Tiesą norime įteigti ir kitiems.

Svarbus buvo ir rašytojos Elenos Kurklietytės klausimas apie tai, kas teikia didžiausią džiaugsmą, gyvenimo pilnatvę. Poetė Daiva Balbierienė teigė, kad ir ji, kaip ir kiekvienas žmogus, džiaugiasi taika, gera artimų žmonių sveikata, jų sėkme, ją džiugina bendravimas su giminingomis sielomis, ryšys su gamta, Visata, su Dievu. Didelis džiaugsmas jai yra pamatyti vaiko, knygos gimimą, žmonių domėjimąsi kūryba, ypač džiugina, kai mato, kai jos sukurtas eilėraštis jaudina žmogaus širdį. Tai suteikia ir būties prasmę.

Šis interviu tapo dar įdomesnis, kai aktorė Miglė Polikevičiūtė skaitė poetės Daivos Balbierienės eilėraščius: „Būti savimi“, „Kūrybingumas“, „Kas Aš esu“, „Meilė“, „Tiesa“ ir kt., pianisto Mato Kaženausko muzika.

Visus labai sudomino rašytojo, redaktoriaus, leidyklos „Trys žvaigždutės“ vadovo, pozityvisto Jeronimo Lauciaus mintys apie poetės Daivos Balbierienės eilėraščius, apie knygą „Sielos pašnekesiai“, apie kūrybą, apie rašytojo santykį su skaitytoju.

Renginio pabaigoje Daiva Balbierienė padovanojo savo poezijos knygų „Sielos pašnekesiai“ skaitytojams, dalyvavusiems rengiamame konkurse, padėkojo „ Versmės“ leidyklos vadovui Petrui Jonušui, dailinininkei Onai Liugailienei, vadybininkei Živilei Driskiuvienei ir kt. už nuoširdumą, už pagalbą rengiant ir leidžiant knygą „Sielos pašnekesiai“.
Gražina Navalinskienė

Aktorė Miglė Polikevičiūtė, poetė gydytoja Daiva Balbierienė		Poetė gydytoja Daiva Balbierienė (pirma dešinėje) su skaitytojais
Rašytojas Jeronimas Laucius
Rašytoja Elena Kurklietytė		Aktorė Miglė Polikevičiūtė
Aktorė Miglė Polikevičiūtė, rašytojas Jeronimas Laucius, rašytoja Elena Kurklietytė, poetė, gydytoja Daiva Balbierienė		Pianistas Matas Kaženauskas.

Nuotraukos Zigmanto Staskevičiaus

▲2024 03 19

2024 03 04

Kviečia konkursas „RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“

Senajame Kvedlinburgo vienuolyno metraštyje aprašant 1009-ųjų kovo 9-osios įvykius buvo pirmą kartą paminėta LIETUVA.

Šiemet – 2024-aisiais – sukanka jau 1015 metų nuo šio pirmojo istorinio mūsų šalies paminėjimo, ir šiemet Kovo 9-oji bus jau penktą kartą minima oficialiai, nes 2019 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu ji buvo įrašyta į Atmintinų dienų sąrašą.

Maloniai kviečiame visus – ir jaunesnius, ir vyresnius – dalyvauti šiam svarbiam įvykiui ir sukakčiai skirtame „Versmės“ leidyklos rengiamame kasmetiniame – šiemet jau 15-ame – konkurse  „RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“.

Konkurso ir Kovo 9-osios atmintinos dienos paminėjimo esmė yra tokia:

Kovo 9-ąją – Lietuvos pirmojo istorinio paminėjimo dieną – kur tuo metu bebūtume, prasmingai ir gražiai užrašykime vieną vienintelį žodį – LIETUVA – ir pasidalinkime tuo su kitais, pakvieskime ir juos užrašyti šį svarbiausią žodį.

O jei Jūsų užrašyta LIETUVA pasieks ne tik Jūsų bičiulius, bet ir „Versmės“ leidyklą – taps ir šio konkurso dalyve.

Konkursui skirtas Jūsų užrašo LIETUVA nuotraukas, filmukus ar pačius užrašų kūrinius kartu su trumpu palydimuoju tekstuku maloniai prašome iki kovo 25 d. atsiųsti mums adresu lietuvai1000@versme.lt arba paprastu paštu – „Versmės" leidyklai, Geležinkelio g. 6, 02100 Vilnius.

Ankstesnių 14-os konkursų „RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“ darbais – o jų bemaž 4 200 (!) – kviečiame pasigrožėti Kovo 9-osios konkurso darbų galerijoje.

Šių metų konkurso darbais kviečiame pasigrožėti čia.

▲2024 03 04

2024 02 29

Skirtas finansavimas

2024 m. vasario 29 d. Rokiškio rajono savivaldybės administracija „Versmės“ leidyklos rengiamai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „PANEMUNIS. Čedasai. Suvainiškis“ (vyr. redaktorius sudarytojas Venantas Mačiekus) skyrė 6300 Eur finansavimą. Monografija numatoma išleisti iki metų pabaigos. Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Rengiamos monografijos“, pasirenkamoje eilutėje Panemunis. 

Taip pat maloniai kviečiame kitų rajonų savivaldybes, aktyvius kraštiečius nedelsti ir jau dabar jungtis prie „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų, kurių jau išleista 58 tomai, 66 884 puslapiai, 5 338 straipsniai, kuriuos parašė 2 574 autoriai.

▲2024 03 04

2024 02 22

„Vilniaus golgota“ pristatyta Vilniaus knygų mugėje

2024 m. vasario 22 d. Vilniaus knygų mugėje, vykusioje Litexpo rūmuiose, „Forumo“ salėje „Versmės“ leidykla pristatė penkiatomį leidinį „Vilniaus golgota“ (sudarytojai Mykolas Biržiška, Kazys Misius). Renginyje kalbėjo leidinio sudarytojas Kazys Misius, „Versmės“ leidyklos vadovas, leidėjas Petras Jonušas, prof. Kazimieras Garšva, dr. Artūras Judžentis, dr. Vytautas Sinica. Kazio Misiaus kalbą, pasakytą knygos pristatyme, skaitykite čia.

Pristatydamas leidinį „Vilniaus golgota“ knygų mugėje kalba „Versmės“ leidyklos vadovas, leidėjas Petras Jonušas.
Renginio dalyviai: iš kairės antra - žurnalistė, „Lietuvių godų“ redaktorė Marija Šaknienė, pirmas iš dešinės - Gervėčių klubo pirmininkas Alfonsas Augulis.	Kalba leidinio „Vilniaus golgota“ kalbos redaktorius dr. Artūras Judžentis.
Pristatymo dalyviai.	Kalba Vilnijos draugijos pirmininkas prof. Kazimieras Garšva.
Leidėjas Petras Jonušas įteikia „Vilniaus golgotą“ dr. Vytautui Sinicai.	Renginio dalyviai (iš kairės) leidyklos vadovas Petras Jonušas, dr. Vytautas Sinica, leidinio „Viniaus golgota“ sudarytojas Kazys Misius, redaktorius dr. Artūras Judžentis.
Leidinio „Vilniaus golgota“ sudarytojas istorikas Kazys Misius su artimaisiais
„Versmės“ leidyklos ir Valstybingumo studijų centro stendas knygų mugėje Litexpo. Iš kairės: Nacionalinio susivienijimo Pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas, leidyklos redaktorės Živilė Driskiuvienė ir Jūratė Baltrukaitienė,  Valstybingumo studijų centro vadovas dr. Vytautas Sinica.	„Versmės“ leidyklos stendas knygų mugėje Litexpo. Iš kairės: Romualdas Povilaitis, Živilė Driskiuvienė, Petras Jonušas, Genovaitė Sinicienė, dr. Vytautas Sinica.

Nuotraukos Klaudijaus Driskiaus.

▲2024 02 28

2024 02 20

„Vilniaus golgota“ – jau leidykoje

2024 m. vasario 20 d. į „Versmės“ leidyklą iš spaustuvės atkeliavo naujausias leidyklos penkiatomis leidinys „Vilniaus golgota“, skiriamas 2023 m. minėtam Vilniaus 700 metų jubiliejui ir šiemet sukankančiai Vilniaus atgavimo 85 metų sukakčiai.

Leidinyje chronologiškai aprašomas Vilniaus ir Vilniaus krašto istorijos 20 metų laikotarpis nuo 1919 iki 1939 metų – I tome skelbiama Mykolo Biržiškos parengtos ir 1930 m. išleistos knygos „Vilniaus Golgota“ – Lenkijos okupuoto Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 metų dienoraštis – faksimilinė pakartotinė laida, o istoriko Kazio Misiaus naujai ta pačia stilistika parašytuose II–V tomuose – M. Biržiškos „Vilniaus Golgotoje“ aprašytų įvykių tęsinys nuo 1929 m. iki pat 1939 m. spalio 29 d., kai į atgautą Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė.

Tiražas 200 egz. Visų penkių rinkinio tomų kaina 100 Eur (atskirai tomai neparduodami).

„Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas pagal seną leidyklos tradiciją ant tikros ližės įteikia Kaziui Misiui „dar karštą“ jo parengtą penkiatomį leidinį „Vilniaus golgota“.

„Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas sveikina Kazį Misių. Centre - vienas leidinio rėmėjų Zigmas Juškevičius.

▲2024 02 28

2024 02 12

KVIEČIAME Į VILNIAUS KNYGŲ MUGĘ – 2024!

Maloniai kviečiame į Vilniaus knygų mugę, kuri vyks 2024 m. vasario 22-25 d. Litexpo parodų centre. 

Naujausių „Versmės“ leidyklos leidinių pristatymas:

22 d. (ketvirtadienį) 18 val.  Forume (3 salėje) istoriko Kazio Misiaus 5 dalių leidinio „Vilniaus golgota“ pristatymas. Dalyvauja sudarytojas Kazys Misius, „Versmės“ leidyklos vadovas, leidėjas Petras Jonušas, prof. Kazimieras Garšva, dr. Artūras Judžentis,  dr. Vytautas Sinica ir kiti.

25 d. (sekmadienį) 11 val. Rašytojų kampe (5 salėje) poetės, gydytojos Daivos Balbierienės knygos „Sielos pašnekesiai“ pristatymas. Dalyvauja autorė, rašytojai Elena Kurklietytė, Jeronimas Laucius, pianistas Matas Kaženauskas.

Maloniai kviečiame apsilankyti „Versmės“ leidyklos stende 5.B07a (5 salėje).

▲2024 02 12

2024 01 21

Gauta parama

2024 m. sausio 21 d. leidyklą pasiekė Audrio Kopustinsko 200,00 Eur parama rengiamai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „PANEMUNIS. Čedasai. Suvainiškis“ (vyr. redaktorius Venantas Mačiekus). Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Rengiamos monografijos“, pasirenkamoje eilutėje Panemunis.  ▲2024 01 29

2023 12 19

Netekome signataro, filosofo, „Versmės“ leidyklos autoriaus, profesoriaus Bronislovo Genzelio

2023 m. gruodžio 18 d., eidamas 90-uosius metus Vilniuje mirė Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas, „Versmės“ leidyklos autorius, profesorius Bronislovas Genzelis.

Bronislovas Genzelis gimė 1934 m. vasario 16 d. Aukštadvaryje, Trakų apskrityje.

1942–1946 m. mokėsi Alytaus pradinėje, 1946–1954 m. Kaišiadorių gimnazijoje. 1954–1959 m. Maskvos universitete studijavo filosofiją. 1959 m. vedė Apoloniją Gruodytę (1933–2014). 1959–1961 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas. 1961–1964 m. Lietuvos istorijos instituto aspirantas. 1974 m. filosofijos mokslų daktaras.

1964–1992 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, dėstė visuotinę filosofijos istoriją, Lietuvos kultūros istorijos kursą. 1965–1976 m. docentas, 1976–1992 m. profesorius. 1997 m. išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Istorijos katedros profesoriumi, ėjo fakulteto tarybos ir VDU Senato nario pareigas. Skaitė Lietuvos kultūros istorijos, politinių ir socialinių teorijų raidos Lietuvoje ir politinės filosofijos kursus. Nuo 2005 m. gruodžio mėn. VDU Senato narys.

1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Nuo 1990 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos tarybos prezidiumo narys. 1990–1992 m. LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros bei LR Konstitucijos rengimo komisijose. Kovo 11-sios Akto signataras. 1992–1996 m. LR Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas. 1996–2008 m. LSDP narys, 1999 m. tarybos narys.

Profesorius Bronislovas Genzelis rašė straipsnius periodiniams leidiniams, kuriuose bandė nušviesti ryškiausias dabarties ir praeities filosofijos kryptis, atskirus mąstytojus, įvertinti politinę situaciją. Yra kelių monografijų, išleistų Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir Prancūzijoje, bendraautoris. Parašė apie šimtą mokslinių straipsnių, kai kurie jų išversti į rusų, lenkų, anglų, vokiečių, čekų, prancūzų kalbas. Skaitė pranešimus tarptautinėse mokslinėse konferencijose Varšuvoje, Krokuvoje, Rygoje, Maskvoje, Braitone, Londone, Paryžiuje, Los Andžele, Detroite, Liubeke-Travemiunde.

Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2008 m.), Lietuvos mokslo premija (2008 m.), atminimo medaliu „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 20 metų“ (2010 m.).

Profesorius Bronislovas Genzelis buvo „Versmės“ leidyklos autorius, bičiulis, parengęs ir išleidęs savo autobiografinę knygą „Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena“ („Versmės“ leidykla, 2016 m.).

Reiškiame nuoširdžią užuojautą velionio šeimai ir bendraminčiams.

„Versmės“ leidykla

▲2023 12 19

2023 11 13

Tik po 80 metų Jūratei Statkutei de Rosales pavyko atskleisti tėvo žūties paslaptį 

Malonius „Versmės“ leidyklos skaitytojus kviečiame susipažinti su įdomia ir informatyvia Eglės Šilinskaitės-Puškorės publikacija, 2023 m. lapkričio 5 d. paskelbta portale Lrytas.lt, kurioje atskleidžiamas tragiškas vienos žinomiausių mūsų „Versmės“ leidyklos autorės Jūratės Statkutės de Rosales tėvo Jono Statkaus (Stacevičiaus) likimas, paaiškėjęs tik po 80 metų. 

Jūratė Statkutė-de Rosales dešimtmečius ne tik tyrinėjo baltų proistorę, bet ir aiškinosi tėvo likimą. Nors istorikė galiausiai gavo dokumentus, įrodančius, kad Maskvoje sovietai Joną Statkų sušaudė, jai tik prieš pat mirtį pavyko pramušti abejingumo sienas Lietuvoje. Valstybės saugumo departamento (VSD) puslapyje apie buvusį šio departamento direktorių J.Statkų vis dar pateikiama itin šykšti informacija. 

Ten iki šiol rašoma, kad vienas pagrindinių politinio sekimo ir kontržvalgybos organizatorių ikisovietinėje Lietuvoje J.Statkus po 1940 metų liepos 6 dienos laikomas dingusiu be žinios. Nors buvusio pareigūno artimieji jau prieš kurį laiką išsiuntė VSD dokumentus, įrodančius, kad SSRS aukščiausiojo teismo Karo kolegija 1941-aisiais jam skyrė griežčiausią baudžiamąją bausmę – sušaudymą, departamentas neskuba informacijos tikslinti. Straipsnio tęsinį skaitykite čia.
▲2023 11 13

2023 11 10

Netekome Kovo 11-osios Akto signataro, „Versmės“ leidyklos autoriaus, filosofo Bronislavo Kuzmicko

2023 m. lapkričio 6 d. eidamas 88-uosius metus Vilniuje mirė Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Bronislavas Kuzmickas.

Gimė 1935 m. lapkričio 10 d. Juodaraistyje, Šilavoto valsčiuje.

Mokėsi Prienų gimnazijoje, vidurinį mokslą įgijo Kauno 14-oje vidurinėje mokykloje. 1960 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. 1963–1966 m. SSRS mokslų akademijos Filosofijos instituto Maskvoje aspirantas. 1966 m. filosofijos mokslų kandidatas.

1966–1969 m. dėstė filosofiją Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale, 1969–1973 m. Vilniaus inžineriniame statybos institute; 1968 m. docentas. 1973–1990 m. LSSR MA Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis, 1985–1990 m. Lietuvos filosofijos istorijos skyriaus vedėjas.[4] 1984 m. filosofijos mokslų daktaras. 1987 m. profesorius. Stažavo Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, JAV.

1988–1990 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1990–1992 m. LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, signataras, Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotojas. 1993–1996 m. Filosofijos ir sociologijos instituto Filosofijos skyriaus vedėjas. 1994–2002 m. žurnalo „Revue Baltique“ redaktorius. 1995–1996 m. dėstė filosofiją Klaipėdos universitete. 1996–2000 m. LR Seimo narys. Nuo 2000 m. Lietuvos teisės universiteto (nuo 2004 m. MRU) Strateginio valdymo ir politikos fakulteto Filosofijos katedros vedėjas, profesorius, nuo 2004 m. MRU Senato narys.

Nuo 1968 m. buvo SSKP, Atgimimo metais – LKP narys. 1989–1993 m. Lietuvos mokslininkų sąjungos prezidentas, diskusijų klubo „Tauta ir istorija“ narys. Nuo 1994 m. Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatoriai) narys, partijos senjorų bendruomenės pirmasis pirmininkas.

1990–1992 metais jis dirbo Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime, ėjo pirmininko pavaduotojo pareigas. 1996–2000 metais buvo išrinktas į Seimą.

Nuo 1994 metų B. Kuzmickas buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionys demokratų narys.

Jis yra per 300 mokslinių ir publicistinių straipsnių, knygų „Žmogus ir jo idealai“ (1975 m.), „Šiuolaikinė katalikiškoji filosofija“ (1976 m.), „Tautos kultūros savimonė“ (1989 m.), „Išsivadavimas. Užsienio politikos epizodai 1988–1991“ (2006 m.) ir kitų autorius, buvo žurnalo „Revue Baltique“ redaktorius.

Virš 300 mokslinių ir publicistinių straipsnių autorius. Žurnalo „Problemos“ leidinių redkolegijos narys, priklausė Sąjūdžio laikraščio „Atgimimas“ redakcinei komandai. Rašė straipsnius lietuvių išeivijos spaudoje, pasivadindamas įvairiais slapyvardžiais: Juozas Bočas, Pranas Vytėnas ir kt. Kartu su Bronislovu Genzeliu, Romualdu Ozolu, Jokūbu Minkevičium ir kt. sudarė filosofijos chrestomatijos tomų seriją.

B. Kuzmickas 2000 metais apdovanotas Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

„Versmės“ leidykla parengė ir išleido B. Kuzmicko knygas: „Metai ir mintys: geopolitika, kultūra, istorija“ (2015 m., 328 p.), „Tarp kaimynų ir pasaulyje. Vyksmai ir refleksijos“ (2018 m., 320 p.), „Praėjęs laikas nedingsta“ (2020 m., 372 p.), „Vingiuotas tautos kelias“ (2021 m., 184 p.).

Reiškiame nuoširdžią užuojautą artimiesiems, draugams, bendradarbiams, visiems Jį pažinojusiems.

▲2023 11 10

2023 11 08

Apie mus rašo

2023 m. spalio 20 d. laikraštyje „Tėvynė“ paskelbtas Marytės Čeponienės straipsnis „Turtingai istorijai prireikė antros knygos“. Straipsnį skaitykite čia.

▲2023 11 08

2023 10 05

Gauta parama

2023 m. spalio 5 d. leidyklą pasiekė Rimos Kalundienės 100,00 Eur parama rengiamai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „NAUJAMIESTIS“ (vyr. redaktorė Stasė Raudonienė). Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Rengiamos monografijos“, pasirenkamoje eilutėje Naujamiestis.  ▲2023 10 05

2023 10 01

Gauta parama

2023 m. spalio1 d. leidyklą pasiekė Elenos Augulienės 30,00 Eur ir Vlados Šegamogienės 40,00 eurų parama „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „RAMYGALA“ II dalis (vyr. redaktorė Gražina Navalinskienė). Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Išleistos serijos knygos“, pasirenkamoje eilutėje Ramygala.  ▲2023 10 04

2023 10 01

Šventė Ramygaloje

Ramygaloje įspūdingiausia 2023 metais buvo spalio 1-oji diena. Sekmadienis. Jau anksti rytą ramygaliečiai skubėjo į miesto biblioteką. Juk čia – šimtatomės monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ knygos „Ramygala“ (II dalies) sutiktuvių šventė!
 Į šventę atvyko daug svečių iš Vilniaus: „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas, monografijos „Ramygala“ I ir II dalies sudarytoja ir vyriausioji redaktorė Gražina Navalinskienė, Kazimieras Garšva, Lietuvių kalbos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas, apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Libertas Klimka, etnologas, habilituotas gamtos mokslų daktaras, profesorius, Valstybinės Jono Basanavičiaus, Stasio Šalkauskio premijų laureatas, Daiva Vyčinienė, etnomuzikologė, habilituota mokslų daktarė, profesorė, Valstybinės Jono Basanavičiaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, Jonas Mardosa, etnologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas, mokslinių monografijų autorius, Adolfas Siurbis, Lietuvos pramonininkų sąjungos prezidiumo narys, Lietuvos stiklininkų asociacijos prezidentas, Aleksandras Žarskus, etnologas, kultūrologas, Jeronimas Laucius, rašytojas, leidyklos „Trys žvaigždutės“ direktorius, ir kt.

Monografijos „Ramygala“ (II dalies) sutiktuvių šventėje dalyvavo ir Valdas Chirv, Ramygalos seniūnijos seniūnas, Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos narys, seniūno pavaduotoja Lina Juozaitienė. Renginio vedėja buvo Ramygalos bibliotekos bibliotekininkė Marytė Čeponienė.

Ramygaliečiai, naujosios monografijos sutiktuvių šventės dalyviai, susidomėję klausėsi renginio svečių pasakojimų. Gražina Navalinskienė, knygos sudarytoja ir vyriausioji redaktorė, pedagogė lituanistė, dėstytoja ekspertė, lietuvių kalbos vadovėlių, pratybų sąsiuvinių ir programų autorė, pateikė monografijos anotaciją, papasakojo, kad antrojoje monografijos dalyje didžiausias dėmesys skirtas Ramygalos krašto istorijai, 1918 m. kariams savanoriams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu, Ramygalos gyventojams, nukentėjusiems nuo sovietinio okupacijos režimo, ramygaliečių gyvenamosioms vietoms, jų vietovardžiams. Juk Lietuvos Respublikos Seimas 2019 metus buvo paskelbęs Vietovardžių metais. Ji pastebėjo, kad didelį ir kruopštų darbą atlieka Panevėžio krašto istorikas Petras Juknevičus, rašantis įdomius straipsnius apie gyvenamąsias vietoves, jų gyventojus, vietovardžius, mūsų tautos istorijos šaltinį. Ir kituose straipsniuose apie Ramygalos krašto gyvenamąsias vietas atsispindi kaimų praeitis, svarbiausi žmonių gyvenimo įvykiai.

G. Navalinskienė pabrėžė, kad labai svarbus ir monografijos skyrius „Kalba“. Čia išspausdintas dr. Kazimiero Garšvos įdomus straipsnis „Lietuva, lietuviai ir mūsų kalba“. Jame reiškiamas susirūpinimas mūsų gimtąja kalba ypač dabar, kai nyksta mūsų tarmės, kai atsiranda vis daugiau lietuvių, linkusių išsižadėti savo gimtosios kalbos, tautinės kultūros ir tradicijų.

Knygos sudarytoja ir vyriausioji redaktorė G. Navalinskienė siūlė perskaityti ir kitų monografijos skyrių – „Etninė kultūra“, „Tautosaka“, „Ramygalos krašto žmonės“ – straipsnius. Ramygalos krašto žmonės, apie kuriuos pasakojama šiame monografijos skyriuje, tai šio krašto darbščiausi, doriausi, kruopščiausi žmonės, kuriems būdinga erudicija, tolerancija, platus akiratis. Jie – pavyzdys mūsų jaunajai kartai.

Renginyje kalbėjęs „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas papasakojo apie šimtatomės monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ atsiradimo priežastis ir istoriją, apibūdino spausdinamų straipsnių tematiką, reikšmę Lietuvos kultūrai, istorijai, kraštotyrai. Lietuvos etnologas, profesorius Libertas Klimka aptarė monografijai parašytus savo straipsnius, pristatė Ramygalos bažnyčios bokšte esančias techninio paveldo įdomybes, papasakojo apie savo rašomas knygas, skirtas Lietuvos bažnyčių varpams. Doc. Kazimieras Garšva kalbėjo apie monografijai parašyto straipsnio „Lietuva, lietuviai ir mūsų kalba“ tikslus ir uždavinius. Doc. Jonas Mardosa pasakojo apie ekspedicijas, organizuotas Lietuvos edukologijos universiteto studentams Ramygalos krašte, apie ekspedicijų metu pastebėtus ramygaliečių papročius ir apeigas, aprašytas monografijoje paskelbtame straipsnyje. Etnomuzikologė profesorė Daiva Vyčinienė (Račiūnaitė) priminė, kad jos seneliai ir tėvai Račiūnai kilę iš Ramygalos krašto, gyvenę Uliūnuose, todėl parašytame straipsnyje jai buvo labai malonu pasakoti apie Ramygalos krašto dainuojamąją tradiciją. Etnologas, ramygalietis Aleksandras Žarskus apibūdino parašytus apie dorovinį ugdymą savo straipsnius, jų reikšmę šiuolaikiniam jaunam žmogui. Adolfas Siurbis, ramygalietis, Lietuvos stiklininkų asociacijos prezidentas, ilgai gyvenęs Bulgarijoje ir padėjęs bulgarams ne vieną stiklo gaminių įmonę įkurti, pasakojo, kaip Bulgarijoje vertinamas ten gyvenęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Basanavičius. Rašytojas Jeronimas Laucius, ramygalietis, parašęs ne vieną apsakymų ir kitokių knygų, kalbėjo apie kūrybą, jos išliekamąją reikšmę.

Baigiamąjį žodį monografijos sutiktuvių šventės dalyviams tarė Ramygalos seniūnijos seniūnas Valdas Chirv ir seniūno pavaduotoja Lina Juozaitienė. Jie padėkojo monografijos „Ramygala“ (II dalies) sudarytojai ir vyriausiajai redaktorei Gražinai Navalinskienei, „Versmės“ leidyklos vadovui Petrui Jonušui už parodytą didelį dėmesį Ramygalos kraštui ir jo žmonėms, už atliktą didelį darbą rengiant monografijos „Ramygala“ I ir II dalį, įteikė jiems Padėkos raštus.

Pasibaigus oficialiajai monografijos sutiktuvių šventės daliai, monografijos sutiktuvių šventės dalyviai lankėsi Ramygalos šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, švenčiančioje Šv. Mykolo atlaidus. Ramygalos klebonas Alfredas Puško pasiūlė tikintiesiems su monografijos „Ramygala“ I ir II dalies sudarytoja, vyriausiąja redaktore Gražina Navalinskiene susitikti bažnyčios šventoriuje. Vėliau „Versmės“ leidyklos vadovas P. Jonušas, G. Navalinskienė, monografijos straipsnių autoriai, svečiai iš Vilniaus susitiko su ramygaliečiais ir Ramygalos bažnyčios klebonu Alfredu Puško Ramygalos bažnyčios klebonijoje.

Visiems monografijos sutiktuvių švenčių dalyviams labai patiko aplankyta Ramygalos ąžuolų parke vykusi Ramygalos bendruomenės surengta Mykolinių atlaidų šventė, kur svečiai buvo vaišinami bulviniais blynais ir arbata.

Gražina Navalinskienė

Monografijos „Ramygala“ II d. sutiktuvės Ramygaloje	Monografijos „Ramygala“ (I ir II d.) sudarytoja ir vyriausioji redaktorė Gražina Navalinskienė
„Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas pasakoja šimtatomės monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ atsiradimo istoriją	Prof. Daiva Vyčinienė aptaria Ramygalos krašto dainuojamąją tradiciją
Dr. Jonas Mardosa pasakoja apie Lietuvos edukologijos universiteto studentų ekspediciją Ramygaloje	Dr. Kazimieras Garšva aptaria parašyto monografijai straipsnio „Lietuva, lietuviai ir mūsų kalba“ tikslus
Prof. Vaclovas Miškinis prisimena savo brolio kunigo Povilo Miškinio istoriją	Prof. Libertas Klimka apibūdina Ramygalos bažnyčios bokšte esančias techninio paveldo įdomybes

Nuotraukos Povilo Balbierio

▲2023 10 09

2023 09 27

Gauta parama

2023 m. rugsėjo 27 d. leidyklą pasiekė Juozo Atkočiūno 500,00 eurų parama „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „RAMYGALA“ II dalis (vyr. redaktorė Gražina Navalinskienė). Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Išleistos serijos knygos“, pasirenkamoje eilutėje Ramygala.  ▲2023 10 09

2023 09 25

Kviečiame į monografijos „Ramygala“ II dalis pristatymą

2023 m. spalio 1 d. 10 val. Ramygalos bibliotekoje Ramygaloje (Panevėžio r.) vyks monografijos Ramygala II d. (vyr. redaktorė sudarytoja Gražina Navalinskienė) pristatymas.

Pristatyme dalyvaus monografijos sudarytoja Gražina Navalinskienė, „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas, dailininkė Ona Liugailienė, monografijos autoriai.

▲2023 09 25

2023 09 18

Netekome Eligijaus Juvencijaus Morkūno

Netikėtai, baigdamas 78-uosius metus, 2023 m. rugsėjo 19 d. mirė muziejininkas, etninės kultūros tyrinėtojas, technikos vertybių ekspertas, nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatas (2021), „Versmės“ leidyklos „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų bendraautoris, humanitarinių mokslų daktaras Eligijus Juvencijus Morkūnas.

Dr. E. J. Morkūnas gimė Kėdainiuose 1945 m. rugsėjo 27 d. 1962 m. pradėjo dirbti gamykloje štampuotoju, vėliau baigė Kauno technologijos technikumą, mokėsi Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas). Jo nebaigęs, pasuko į humanitarinius mokslus – 1979 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą.

Nuo 1970 m. dirbdamas Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, surinko daugiau nei 30 tūkst. vertingų eksponatų, įrengė per 40 ekspozicijų. Jam pasiūlius, į muziejų buvo atkelta dauguma kauno marių užlieto senojo Rumšiškių miestelio bei kitų muziejuje esančių pastatų.

Dr. E. J. Morkūnas buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos muziejininkų, apgynęs humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Vilniaus universitete (1993). Jis buvo atestuotas nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistas, technikos vertybių ekspertas.

Dr. E. J. Morkūnas yra knygos „Lietuvos technikos paminklai: vėjo malūnai“ (1982) autorius. Sudarė knygą „Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai“ (2013). Parengė ir iliustravo leidinius: „Senieji amatai“ (2008), „Lietuvos miestelių atspindys: Muziejaus miestelis“ (2018). Buvo leidinio „Mūsų praeitis“ (1993) trečio tomo vienas sudarytojų, knygos „Vandens malūnai Rytų Lietuvoje“ bendraautoris, daugelio mokslinių ir populiarių straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje autorius. 2023 02 16 už reikšmingus darbus puoselėjant Lietuvos etnografinių regionų tradicinę kultūrą, už novatoriškų muziejininkystės idėjų įgyvendinimą dr. E. J. Morkūnas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Velionio darbai įėjo į lietuvių etninės kultūros aukso fondą.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą artimiesiems, draugams, bendradarbiams, visiems Jį pažinojusiems, liūdime kartu.

Nuotrauka iš asmeninio Morkūnų šeimos archyvo

▲2023 09 25

2023 09 06

Gautas finansavimas

2023 m. rugsėjo 6 d. leidyklą pasiekė gegužės 12 d. Panevėžio rajono savivalybės Spaudinių leidybos projektų vertinimo komisijos sprendimu „Versmės“ leidyklai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „Naujamiestis“ (vyr. redaktorė sudarytoja Stasė Raudonienė) leidybai skirtas 540,00 Eur finansavimas. Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Rengiamos monografijos“, pasirenkamoje eilutėje Naujamiestis.
▲2023 09 13

2023 09 05

Netekome Jūratės Statkutės de Rosales

2023 m. rugsėjo 5 d. pasiekė liūdna žinia – netekome žurnalistės, pasaulinio garso mokslininkės, istorijos tyrinėtojos, Lietuvos edukologijos universiteto Garbės daktarės, vienos iškiliausių mūsų „Versmės“ leidyklos autorių Jūratės Statkutės de Rosales. Iki 94-ojo gimtadienio buvo likusios 4-ios dienos...

J.Statkutė de Rosales (Jūratė Regina Statkus de Rosales) gimė Kaune 1929 m. rugsėjo 9 d. Jos tėvas Jonas Statkus buvo pirmasis tarpukario Lietuvos Valstybės saugumo departamento direktorius, vėliau – tautininkų remiamos „Pažangos“ spaudos bendrovės vadovas. 1940 m. liepos 6 d. drauge su Augustinu Povilaičiu ir gen. Kaziu Skuču sovietų okupacinės valdžios suimtas, išvežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. Žūties laikas ir kapo vieta iki šiol nežinomi.

Jūratė mokėsi pradžios mokykloje Paryžiuje, kur tėvai darbo reikalais gyveno iki 1938 m., karo metu mokymąsi tęsė Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Karui baigiantis, pasitraukė į Vakarus. Prancūzijoje studijavo lotynų ir prancūzų kalbas, gavo prancūzų kalbos mokytojo diplomą. Kalbų studijas tęsė JAV, Niujorko Kolumbijos universitete, išmoko anglų, ispanų, vokiečių kalbas.

1960 m. Venesueloje ištekėjo už inžinieriaus Luiso Rosales, su kuriuo išaugino penkis sūnus: Luisą, Joną, Šarūną, Rimą ir Saulių. Gyvendama tolimame užjūryje išsaugojo tautinę kultūrą – visi vaikai kalba lietuviškai, namie greta ispaniškų buvo laikomasi ir lietuviškų papročių.

Nuo 1983 m. buvo populiaraus opozicinės krypties Venesuelos politikos, ekonomikos ir kultūros savaitinio žurnalo „Zeta“ vyriausioji redaktorė. Be savaitinių straipsnių ir redakcijos darbo žurnale, turėjo nuolatinę skiltį dienraštyje „El Nuevo País“, dalyvavo radijo, televizijos, interneto diskusijose. Ilgą laiką bendradarbiavo su Klyvlendo (JAV) lietuvių laikraščiu „Dirva“.

Venesueloje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ispanijoje ir Lietuvoje išleido monografijas, kuriose drąsiai pateikia ir daugiamečiais tyrinėjimais bei moksliniais įrodymais grindžia savo unikalią įžvalgą, kad XIII a. Ispanijos kronikoje minimi godos (lietuviškai gudai, vokiškai gotai, lotyniškai getai), gyvenę nuo Vyslos iki Uralo ir rengę sėkmingus karo žygius į Romą, Indiją, kitus tolimus kraštus, buvo ne germanų, o lietuvių, latvių, prūsų ir kitų baltų genčių senieji protėviai. Yra sulaukusi daugelio garsių mokslininkų, Lietuvos mokslo premijos laureatų teigiamo šių savo darbų įvertinimo:

„Skaitydami Jūratės Statkutės de Rosalės knygas patirsite katarsį“ – akademikas, prof. habil. dr. Romualdas GRIGAS,

„Tai naujas reiškinys Lietuvos archeologijoje ir istorijoje“ – akademikas, prof. habil. dr. Vladas ŽULKUS,

„Giluminiams požiūriams į tradicinius ar nekeliančius abejonių teiginius ir sprendimus, istorinių permainų modelius tenka išlaukti savo valandos“ – akademikas, prof. habil. dr. Algirdas GAIŽUTIS, Lietuvos edukologijos universiteto rektorius,

„Ji yra Marijos Gimbutienės darbų tęsėja“ – akademikas, prof. dr. Eugenijus JOVAIŠA, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekanas, LR Seimo narys.

2011 metais Vilniaus „Versmės“ leidykla lietuviškai išleido garsios mokslininkės monografiją „Europos šaknys ir mes, lietuviai“, susilaukusios didelio skaitytojų susidomėjimo (kelis mėnėsius iš eilės ši knyga užėmė pirmąsias vietas populiariausių knygų TOP 10-ukuose) ir tapusios tikru bestseleriu – buvo išleistos net 7-ios pakartotinės šios knygos laidos bendru 11 tūkst. egzempliorių tiražu. Žymios baltų (gudų, godų) proistorės tyrinėtojos, Venesuelos lietuvės Jūratės Statkutės de Rosales veikalas „Europos šaknys“ – tai drąsus, nusistovėjusias istorijos „tiesas“ atidžiai peržiūrėti kviečiantis, daugelį metų autorės ir kitų tyrinėtojų kruopščiai rinktos mokslinės medžiagos apie indoeuropietiškas Vakarų kultūros ištakas apibendrinimas, apie dabar baltais vadinamų, o ankščiau gudais (godais) save vadinusių tautų proistore ir net paraistorija vadinamą senąją praeitį.

Tais pačiais metais 2011-aisias mokslininkei buvo suteiktas Lietuvos edukologijos universiteto Garbės daktaro vardas (Doctor honoris causa).

J.Statkutė de Rosales už savo daugiametę mokslinę ir kultūrinę veiklą taip pat yra gavusi šiuos garbingus apdovanojimus: Iberų Amerikos žurnalistų organizacijos įvertinimą „Metų asmenybė“ (1989), aukščiausią Karakaso (Venesuela) miesto ordiną Orden Diego de Losada, primera clase (1992), aukščiausią Venesuelos ordiną už kultūrinį darbą Orden de Andres Bello, primera clase (1994), LDK Gedimino ordino riterio kryžių (1996).

Jūratei lankantis Lietuvoje, paklausta, ar turi svajonę, taip atsakė: „Norėčiau, kaip vaikystėje, atsigulti žalioje Lietuvos pievoje ir žiūrėti žiūrėti į dangumi plaukiančius debesis... Venesueloje niekur negalima taip atsigulti kaip Lietuvoje, nes ten daug visokių žmogui nuodingų vabaliukų tose jų pievose yra...“

Amžiną atilsį garsiai ir drąsiai Lietuvos dukrai. Nuoširdi užuojauta Jos artimiesiems ir visiems Ją pažinojusiems. Liūdime kartu.

Leidyklos vadovas Petras Jonušas ir „Versmės“ leidykla

Išlydėdami mylimą Jūratę kviečiame prisiminti ir nauju žvilgsniu peržiūrėti 2013 m. sukurtą mūsų "Versmės" leidyklos ir režisieriaus Stasio Petkaus dokumentinį filmą „Jūratė Statkutė de Rosales.  Pasišventusi senajai protėvių istorijai ir Lietuvai“, jau sulaukusį daugiau kaip 34 tūkst. peržiūrų.

https://www.tv3.lt/naujiena/gyvenimas/liudna-zinia-mire-garsi-lietuvos-zurnaliste-istorike-n1257577 

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/prezidentas-pareiske-uzuojauta-del-zurnalistes-statkutes-de-rosales-mirties.d?id=94450125 

▲2023 09 05

2023 09 01

Pradėta rengti monografija „SVĖDASAI“

2023 m. rugsėjo 1 d. pradėta rengti nauja monografija „SVĖDASAI“ (monografijos vyr. redaktorė sudarytoja Violeta Barkauskaitė). ▲2023 11 27

2023 08 17

Gauta parama

2023 m. rugpjūčio 30 d. leidyklą pasiekė Romualdo ir Gražinos Kriaučiūnų 7 500,00 USD parama rengiamai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „NAUJAMIESTIS“ (vyr. redaktorė Stasė Raudonienė). Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Rengiamos monografijos“, pasirenkamoje eilutėje Naujamiestis.  ▲2023 09 05

2023 08 17

Gauta parama

2023 m. liepos 31 d. leidyklą pasiekė Raimundo Nagelės 100,00 Eur parama rengiamai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „PANEMUNIS“ (vyr. redaktorius Venantas Mačiekus). Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Rengiamos monografijos“, pasirenkamoje eilutėje Panemunis.  ▲2023 08 17

2023 08 16

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 17-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. rugpjūčio 16 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „GRAŽIŠKIAI“ kalbotyros skyriui:Dovilė Tamulaitienė „Gražiškių valsčiaus vandenvardžiai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-17/44-351/LI).

Straipsnyje darybos ir kilmės atžvilgiais aptariami Vilkaviškio apskrities Gražiškių valsčiaus vandenvardžiai, tarpukariu užrašyti „Žemės vardų“ anketose ir vadinamojoje PKK kartotekoje. Aptarti 37 vandenų vardai (įskaitant variantus): 28 upių bei upelių, 7 ežerų ir 2 jų (upės ir ežero) dalių vardai.

Nustatyta, kad didžioji dalis, t. y. 32 (~86 proc.), Gražiškių valsčiaus vandenvardžių darybos požiūriu yra antriniai. Labai nedaug, t. y. 4 (~11 proc.), tirto ploto vandenų vardų laikytini pirminiais. Iš antrinių vandenvardžių panašus skaičius yra priesagų vedinių (10), sudėtinių (10) ir sudurtinių (8) vandenų vardų. Priešdėlių vediniai rasti 3, o galūnės vedinys – tik 1.

Kilmės požiūriu Gražiškių valsčiaus vandenvardžiai pasiskirsto taip: apeliatyvinės kilmės – 15 (~40 proc.), vietovardinės kilmės – 14 (~38 proc.), asmenvardinės kilmės – tik 3 (~8 proc.) vandenų vardai. Nedidelės dalies, t. y. 5, vandenvardžių kilmė nėra visai aiški.
Dauguma straipsnyje tirtų vandenų vardų kilmė grindžiama lietuvių kalbos duomenimis, jie skirtini vėlyvajam lietuvių hidronimų sluoksniui. Bendrabaltiškajam arba dar senesniam – indoeuropietiškajam – klodui veikiausiai priklauso vandenvardžiai Dótamas, Dotamà up., Talaikė ež., Vilija upl.

Atliktas tyrimas taip pat leido papildyti ir patikslinti esamus hidronimijos duomenis.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 17-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 351-asis bei 44-asis iš kalbotyros dalykinės srities. ▲2023 09 05

2023 08 16

Išleista disidentės, vienuolės Felicijos Nijolės Sadūnaitės knyga „Skubėkime daryti gera”

Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum” pradeda leisti naują knygų seriją „Pergalės ženklas”, kuri skirta 1940 – 1990 m. Lietuvos istorijai ir Nepriklausomybės kovai atminti, pristatanti ginkluotojo ir neginkluotojo pasipriešinimo dalyvius, kurie visomis išgalėmis kovojo prieš totalitarinio blogio apraiškas ir siekė atkurti Lietuvos laisvę. Laisvės premijos laureatės, disidentės, sesers Felicijos Nijolės Sadūnaitės knyga „Skubėkime daryti gera” yra pirmasis šios serijos leidinys. Daugiau skaitykite čia. ▲2023 08 16

2023 07 28

Covid-19 - tai biologinis ginklas ir genocidas! Dr. Davido Martino kalba Europos Parlamente [43] [21:28]

https://rumble.com/v2yulja-covid-19-tai-biologinis-ginklas-ir-genocidas-dr.-davido-martino-kalba-europ.html

"Versmės" leidykla pristato 2 mln. prenumeratorių turinčio "YouTube" vaizdo kanalo "London Real" 2023-06-23 įrašą "Covid-19 - tai biologinis ginklas ir genocidas! Dr. Davido Martino kalba Europos Parlamente".

Išvertė ir lietuviškai įgarsino "Versmės" leidykla. Tai 43-asis „Versmės“ leidyklos vaizdo kanalo įrašas, vaizdo įrašų dalinimosi platformoje "Rumble" paskelbtas 2023-07-08.

"Versmės" leidyklos vaizdo kanalo įrašai taip pat skelbiami leidyklos tinklapyje https://versme.lt/vaizdo_kanalas.htm .

Filmo garso takelio tekstas https://versme.lt/vaizdo_kanalas_tekstai.htm .

Vaizdo įrašo originalas https://www.youtube.com/watch?v=GaD8qEWJglY

Jei turėtumėte pastabų, rašykite mums vaizdo.kanalas@versme.lt arba telefonu +370 698 20707 susisiekite su "Versmės" leidyklos vadovu Petru Jonušu, iš anksto dėkojame.

▲2023 07 28

2023 07 25

Ekspedicija Rokiškio rajone

2023 m. liepos 17–21 dienomis vyko „Versmės“ leidyklos organizuota mokslinė tiriamoji ekspedicija Rokiškio rajone. Ekspedicijos vadovas Venantas Mačiekus, leidyklos atsakingoji redaktorė Živilė Driskiuvienė ir leidyklos fotografas Klaudijus Driskius dirbo Panemunyje, Čedasuose, Kazliškyje, Suvainiškyje ir jų apylinkėse su tikslu surinkti ir papildyti medžiagą būsimai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „Panemunis. Čedasai. Suvainiškis“. Ekspedicijoje kartu dirbo ir nuolatinė monografijų autorė, žymiausia Lietuvos kryždirbystės žinovė menotyrininkė dr. Alė Počiulpaitė, rašanti straipsnį monografijai apie šio krašto kryžius ir kryždirbius.
Nuoširdžiai dėkojame Kazliškio seniūnei Justinai Kazanavičienei, Kazliškio bendruomenės aktyvistei Romualdai Kvedaravičienei, Čedasų bibliotekininkei Daliai Kumpauskienei, Konstantinavos bibliotekininkei Irenai Žindulienei ir bendruomenės narei Zitai Maldūnienei, Panemunio bibliotekininkei Elenai Baronienei, Suvainiškio bibliotekininkei Reginai Šimėnienei ir bendruomenės pirmininkui Dariui Gurkliui, visiems, prisidėjusiems prie ekspedicijos darbo.

Ekspedicijos Rokiškio krašte tęsis ir rugpjūtį – prie dalyvių prisijungs menotyrininkė dr. Regimanta Stankevičienė, architektai dr. Marija Rupeikienė ir Antanas Rupeika.

Monografiją „Panemunis. Čedasai. Suvainiškis“ leidykla planuoja parengti ir išleisti 2024 metais.

      1

2   3

4   5

1. Konstantinavos bibliotekoje.

2. Čedasų piliavietėje.

3. Panemunio bibliotekoje.

4. Sartų ežero Dumblynės saloje.

5. Suvainiškio bibliotekoje.

▲2023 07 25

2023 06 13

Gimė knyga! Monografija „RAMYGALA“  (II dalis) – jau leidykloje

2023 m. birželio 13 d. „Versmės“ leidykloje džiugi šventė – mus pasiekė ilgai lauktos „Lietuvos valsčių“ monografijos „Ramygala“ II-osios dalies tiražas. Monografijos vyriausioji redaktorė sudarytoja Gražina Navalinskienė šią knygą ėmėsi rengti dar 2016 m., iš karto po monografijos I-osios dalies išleidimo, taigi skyrė šiam svarbiam darbui 6 metus, o visai monografijai kartu su I-ąją dalimi – 12 metų.

Monografijos atsakingoji redaktorė Živilė Driskiuvienė, redaktorius Petras Jonušas, kalbos redaktorė Gražina Navalinskienė, anglų kalbos redaktorius, vertėjas Aloyzas Pranas Knabikas, korektorės Gražina Navalinskienė, Rasa Kašėtienė (moksliniai str.), viršelio dailininkė Ona Liugailienė, principinio maketo dailininkas Alvydas Ladyga, kartografė Aira Dubikaltienė (UAB „Žemėlapių Artelė“), maketuotojos Violeta Barkauskaitė, Sigrida Juozapaitytė.

„Ramygala“– 33-ioji šimtatomės „Lietuvos valsčių“ serijos 2-jų dalių monografija, skiriama Lietuvos tūkstantmečiui (1009–2009), Lietuvos valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui (1253–2003), Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui (1918–2018), Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui (1990–2020), Ramygalos 650 metų jubiliejui ir kitiems svarbiausiems Lietuvos istoriniams įvykiams, jų sukaktims.

Monografijos 2-osios dalies 158 straipsniuose (iš jų – 7 moksliniai, įvertinti Lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos), parašytuose 102 autorių (iš jų – 7 profesoriai, 12 mokslo daktarų), pasakojama Ramygalos krašto praeities istorija, prisimenami senieji papročiai, tradicijos. „Ramygalos“ monografija yra antra didžiausios apimties „Lietuvos valsčių“ serijos knyga – bendra monografijos I-osios dalies (1560 p.) ir II-osios dalies (1332 p.) apimtis yra 2892 p., ji tik 20 p. mažesnė už didžiausios apmities „Sintautų“ monografiją.

„Ramygalos“ monografijos II-ojoje dalyje daug straipsnių skiriama 1918 m. ramygaliečių kovoms už mūsų valstybę, Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu už narsą, taip pat okupacijų laikmečiui, Ramygalos krašto gyventojams, nukentėjusiems nuo sovietų okupacijos režimo, 1990 metų Lietuvos valstybės atkūrimo laikotarpiui, pasakojama apie Ramygalos gimnazijos 100-mečio, Kultūros centro 70-mečio paminėjimą. Knygoje aprašomos ramygaliečių gyvenamosios vietos, jų gyventojų darbai ir pomėgiai, Ramygalos krašto žemės ūkio bendrovės ir jų vadovai, sugebėjusieji kolūkius pertvarkyti į žemės ūkio bendroves, daug straipsnių skiriama ir žymiausiems krašto žmonėms.

Monografijoje skelbiama mokslininkų, kraštotyrininkų lokalinių tyrimų ekspedicijos po Ramygalos kraštą dalyvių surinkta medžiaga (seniausios nuotraukos, dokumentai, žemėlapiai), gyventojų pasakojimai apie praeitį, švenčių ir darbymečių papročius, archyvų duomenys.

Monografijos gale skelbiama asmenvardžių rodyklė, kurioje 3644 monografijoje minimų, aprašomų žmonių asmenvardžiai, o I-oje ir II-oje dalyse kartu iš viso 10168 asmenvardžiai.

Išleidus „Ramygalos“ monografijos II-ąją dalį, „Lietuvos valsčių“ seriją sudaro 43 monografijos, 58 tomai, 66 884 puslapiai, 5 338 straipsniai, kuriuos parašė 2 574 autoriai.

Kviečiame įsigyti ir skaityti, knygos kaina leidykloje 55 eurai, o perkant abi dalis iš karto – 100 eurų.

Knygos sutiktuvės leidykloje:

1

2  3

1. Pagal leidyklos tradiciją, kiekvieną ką tik „iškeptą“ knygą knygos autoriui (vyriausiajam redaktoriui) leidyklos vadovas įteikia ant tikros ližės.

2. G. Navalinskienė su savo 12-os metų darbo rezultatu – 2892 puslapių apimties 2-jų dalių „Ramygalos“ monografija.

3. Viršelio dailininkė O. Liugailienė ir G. Navalinskienė džiaugiasi gražiomis knygomis.

▲2023 06 13

2023 06 12

Netekome nuostabaus žmogaus, redaktoriaus, Zanavykų krašto Šviesuolio Albino Vaičiūno (1933 07 15 - 2023 06 09)

Redaktorius Albinas Vaičiūnas parašė daug straipsnių „Lietuvos valsčių“ serijos monografijoms, šioje serijoje rengė savo gimtojo krašto monografiją „Kriūkai“, rinko medžiagą apie Sūduvos krašto šviesuolius. Albinas Vaičiūnas buvo be galo darbštus, nuoširdus žmogus, žavėjo savo elegancija, inteligentiškumu. Albinas Vaičiūnas  - septyniolikmetis Vorkutos lagerio kalinys - buvo tikras Lietuvos ir gimtojo Zanavykų krašto patriotas.

Nuoširdžiausia užuojauta žmonai Albinai, dukterims Aušrai ir Rūtai, artimiesiems.

Redaktorius Albinas Vaičiūnas bus pašarvotas Jeruzalėje prie Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios esančiuose laidojimo namuose (2-oje salėje) 2023 m. birželio 13 d. nuo 16 val.
Karstas išnešamas 2023 m. birželio 14 d. 12 val. A. a. Albinas Vaičiūnas sugrįš į savo gimtąją Ilguvą.

In memoria

▲2023 06 12

2023 05 12

Skirtas finansavimas

2023 m. gegužės 12 d. Panevėžio rajono savivalybės Spaudinių leidybos projektų vertinimo komisijos sprendimu „Versmės“ leidyklai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „Naujamiestis“ (vyr. redaktorė sudarytoja Stasė Raudonienė) leidybai skirta 540 Eur.
▲2023 05 18

2023 05 04

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 16-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. gegužės 4 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „KELMĖ“ kalbotyros skyriui: Ona Laima Gudzinevičiūtė „Substantiva communia šnekamojoje kalboje ir tarmėse“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-16/43-350/LI).

Lietuvių kalboje yra tokių daiktavardžių, vadinamųjų substantiva communia, kurie, reikšdami asmenį, lyties reikšmės neturi. Šiais bendresnės reikšmės daiktavardžiais galima pavadinti tiek vyriškosios, tiek moteriškosios lyties asmenį. Formos atžvilgiu vieni jų yra vyriškosios giminės, o kiti – moteriškosios. Gramatikose jų esmė nusakoma teisingai, tačiau dėl pavadinimo vis diskutuojama. Minimųjų daiktavardžių giminę padeda nustatyti tik kontekstas. Vienuose tekstuose jie yra vyriškosios giminės daiktavardžiai, o kituose – moteriškosios giminės. Kuriam (t. y. kurios lyties) asmeniui šis vertinimas priklauso, matyti iš derinamųjų žodžių.
Substantiva communia pavadina ir drauge apibūdina žmogų arba gyvūną pagal jo būdo, išorės ar kt. savybes. Skiriamoji substantiva communia savybė – jų vartojimas pejoratyvine reikšme. Dėl savo ekspresyvumo substantiva communia daugiausia yra šnekamosios kalbos, tarmių žodžiai. Šiandieninėje kalboje šnekamosios bei tarminių žodžių vartosenos ribos susimaišiusios. Tai lemia ir analizuojamos substantiva communia klasės specifika, ir kiti veiksniai.
Vartojant substantiva communia svarbesnė yra apibūdinimo, o ne lyties raiška.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 16-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 350-asis bei 43-asis iš kalbotyros dalykinės srities. ▲2023 05 04

2023 05 04

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 15-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. gegužės 4 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „KAZLŲ RŪDA“ sociologijos skyriui: Anelė Vosyliūtė „Nedidelio miesto socialinės problemos“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-15/5-349/SL).

Straipsnyje aptariami miesto, kaip socialinio ir kultūrinio reiškinio, nagrinėjimo ir aprašymo būdai, pabrėžiant kokybinio tyrimo privalumus. Autorė pateikia Kazlÿ Rūdõs miesto kai kurių posocialistinės situacijos aspektų vertinimą. Remiamasi gyventojų (daugiausia jaunimo) apklausos, jų pasakojimų duomenimis. Autorė analizuoja miesto gyventojų socialinės, kultūrinės situacijos, erdvinės struktūros pokyčius, pasitikėjimo aplinka laipsnį, įvairių miesto vietų reikšmingumą. Straipsnyje pagrindžiamas vietovės priklausymo miško subkultūrai faktas, atskleidžiama miesto bendruomenės diferenciacija, jautriai išgyvenamas tvyrančios bedarbystės reiškinys, skurdo subkultūros žmonių atsiradimas. Pateikiamos gyventojų siūlomos įvairios verslo plėtojimo kryptys, aptariama materialinės būklės ir vartojimo situacija, kultūriniai ir religiniai žmonių interesai. Straipsnyje atsispindi jaunimo planai, pasiryžimas kurti aukštesnio gyvenimo lygio visuomenę.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 15-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 349-asis bei 5-asis iš sociologijos dalykinės srities. ▲2023 05 04

2023 05 04

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 14-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. gegužės 4 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „KAZLŲ RŪDA“ istotijos skyriui: Libertas Klimka „Bažnytiniai varpai Kazlų Rūdos valsčiuje“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-14/119-348/HI).

Straipsnis skirtas buvusio Kazlų Rūdos valsčiaus medinių bažnyčių (Kazlų Rūdos, Ąžuolų Būdos, Višakio Rūdos) varpų atribucijai. Trumpai aprašius varpų istorijos bruožus, pateikiami išvardytų bažnyčių varpų konkretūs kampanologiniai duomenys, nustatomi jų gamintojai. Akcentuojama meninė, istorinė ir memorialinė šių liturginių reikmenų vertė. Išvadose teigiama, kad dauguma šių bažnyčių varpų nebuvo joms skirti, o gauti iš kitų šventovių arba įgyti kaip kompensacija už išvežtuosius karo metu į Rusiją. Didžiausią istorinę ir meninę vertę turi Višakio Rūdos parapijos muziejuje saugomas unikalus Karaliaučiaus meistro M. W. Pėterio (Petraus) 1683 m. lietas varpas, Pacų šeimos užsakytas kažkuriai šio krašto šventovei. Krašto varpų visuma įdomiai reprezentuoja sudėtingą  kampanologijos istoriją Lietuvoje.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 14-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 348-asis bei 119-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 05 04

2023 05 04

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 13-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. gegužės 4 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „KAZLŲ RŪDA“ istotijos skyriui: Vilija Grincevičienė „Gudelių pradinė mokykla laiko tėkmėje“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-13/118-347/HI).

Bandymų atskleisti Gudelių pradinės mokyklos raidą, mokymo proceso organizavimo ypatumus būta anksčiau. Tačiau autoriai iš principo rėmėsi amžininkų pasakojimais. Archyvuose sukaupta medžiaga taip ir nebuvo sulaukusi tyrėjų dėmesio. Šiame straipsnyje Gudelių pradžios mokyklos edukacinė veikla laiko tėkmėje analizuojama remiantis archyvine medžiaga, o amžininkų prisiminimai talkina tik kai kurių detalių atskleidimui ir/ar patikslinimui. Straipsnyje  akcentuojami mokytojo profesijos esminiai bruožai, ypač tie, kurie nepavaldūs laikui. Aptariama edukacinės aplinkos svarba bei ugdymo dalyvių sąveikos įtaka ugdymo proceso kokybei.

Gudelių pradžios mokykla buvo viena iš švietimo sistemos segmentų, prisidėjusių prie neraštingumo likvidavimo, visuomenės švietimo ir Suvalkijos krašto gyventojų prusinimo. Sparčiai augant mokinių skaičiui (1923 m. – 17 mokinių; 1934 m. – 109 mokiniai), čia dirbant pedagogo profesiją mylintiems mokytojams, mokykla tapo švietimo ir kultūros židiniu aplinkinių kaimų gyventojams. 1935 m. Gudelių pradžios mokykla persikėlė į naujai pastatytus, ugdymo procesui tinkamus pastatus. Švietėjišką veiklą  neužgniaužė ir istorinių lūžių metai. Mokykloje dirbę mokytojai išliko ištikimi pedagogo profesijai, o meilė vaikams ir savam kraštui neleido palūžti susiduriant su iššūkiais.  Kolūkinės santvarkos koreguojama žmonių gyvensena ir laikmečio realijos lėmė, kad 1975 metais Gudeliuose mokykla buvo uždaryta.

Augti, kilti, žibėti, ryškiai šviesti, blėsti ir atlikus savo misiją, tyliai užgesti – tai Gudelių pradžios mokyklos kelio trajektorija šalies švietimo sistemos kelyje.

Nuo 1997 metų buvusiuose Gudelių pradinės mokyklos pastatuose įsikūręs pramogų ir laisvalaikio kompleksas, svečių namai. Įgavusi naują įvaizdį „Gudelių sodyba“ kviečia tiek tautiečius, tiek iš užsienio atvykstančius svečius švęsti įsimintinas datas, vaišintis lietuviškais patiekalais, namine gira, turiningai ilsėtis grožintis savitai išdabinta, išpuoselėta aplinka.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 13-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 347-asis bei 118-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 05 04

2023 05 04

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 12-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. gegužės 4 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „KAZLŲ RŪDA“ istotijos skyriui: Marija Rupeikienė, Antanas Rupeika „Kazlų Rūdos apylinkių sakralinių pastatų ir parapijų trobesių architektūra“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-12/117-346/HI).

Kazlų Rūdoje yra katalikų bažnyčia, senosios ir naujosios kapinės, parapijai priklausantys statiniai. Buvusieji senieji bažnyčiai priklausę trobesiai ir miestelyje stovėjusi sinagoga – neišliko. Bažnyčios projektą 1924 m. parengė. St. Kimonas. Bažnyčia – tarpukario laikotarpio, originalus, netradicinės medinės architektūros, eklektinių formų statinys; interjere dominuoja orderinių formų įrangos elementai. Žydų bendruomenė turėjo sklypą, nutolusį į pietryčius nuo bažnyčios, prie Esperanto gatvės. Sklypo šiauriniame gale stovėjo medinė sinagoga, o pietiniame gale – medinė pirtis su mūro ugniasiene; tarp sinagogos ir pirties, prie vakarinės sklypo teritorijos linijos buvo malkinė, o šalia jos – išvietės.

Ąžuolų Būdoje yra katalikų bažnyčia, kapinės, klebonija (buvusi špitolė) – bendruomenės centras ir trys ūkiniai klebonijos trobesiai. Bažnyčios plano struktūra lakoniška, eksterjeras – nesudėtingos primityvios architektūros, su monumentalių proporcijų bokštu. Viduje dominuoja originalios arkadų galerijos, įrengtos virš šoninių navų. Klebonijos sodyba įkurta į rytus nuo bažnyčios. Ją sudaro klebonija, šulinys ir trys ūkiniai trobesiai: svirnas, kluonas ir tvartas.

Barzduose yra katalikų bažnyčia ir klebonijos sodyba. Barzdų bažnyčią projektavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir V. Michnevičius. Pastatyta Barzdų bažnyčia skiriasi nuo V. Michnevičiaus suprojektuotos. Bažnyčios eksterjere vyrauja neoromanikai būdingos formos, o interjere dominuoja eklektinė viduramžių stilių (neogotikos ir neoromanikos) jungtis; esama ir stilizuotų dekoro elementų, artimų orderinei architektūrai. Klebonijos sodybos trobesiai: klebonija, ūkinis trobesys ir špitolė išsidėstę erdviame sklype, tarp bažnyčios šventoriaus ir kapinių.

Braziūkuose yra bažnyčia, kapinės ir klebonija; kompleksas įkurtas atokiau nuo gyvenvietės, pakilioje vietoje. Bažnyčia lakoniškos architektūros; interjere persipina stilizuotos viduramžių ir naujųjų laikų orderinės formos, su etninei architektūrai būdingomis detalėmis.

Gražiškiuose yra kapinių koplyčia stovi kapinių rytinėje dalyje. Koplyčios architektūroje persipina liaudiškos vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo formos. Altorius puošnių modifikuotų neobarokinių formų, su orderio elementais ir ažūriniais drožiniais.

Nemiruose yra bažnyčia, kapinės, klebonijos svirnas ir špitolės tvartas. Klebonija ir špitolė – neišliko. Bažnyčia, kapinės ir ūkiniai parapijos trobesiai įkurti atokiau nuo kaimo, lygioje vietoje. Bažnyčia su grakščių proporcijų bokštu, modernių tarpukariui būdingų formų, su ryškiomis stilizuotomis neobaroko architektūros detalėmis; išskirtinis bruožas – labai aukštas atviras prieangis. Interjero erdvė lakoniška, be išskirtinių detalių. Svirnas – nedidelis, gana platus, tradicinės nesudėtingos architektūros. Tvartas įdomus retai sutinkamu konstrukciniu – erdviniu sprendimu.

Plutiškėse yra bažnyčia, varpinė, kapinės ir bendruomenės namai; buvusi klebonija neišliko. Bažnyčia pasižymi netradiciškai sukonstruota dvisiene apsidės erdve ir originaliais interjero įrangos komponentais. Varpinė tradicinės etninės architektūros; jos detalės derintos prie bažnyčios architektūros ir dekoro elementų.

Višakio Rūdoje yra bažnyčia, kapinės, šaltinėlis su šaltinėlio koplyčia; buvusi sinagoga neišliko. Yra klebonija, svirnas, špitolė, svirnelis, parapijos trobesiai. Šaltinėlio koplyčia – tradicinės etninės architektūros; ji panaši į Žečkalnių koplyčią. Bažnyčios eksterjere susipina neobarokinės formos ir stilizuotos klasicizmui būdingos detalės; esama ir etninei architektūrai būdingų bruožų. Interjeras taip pat nevientisas; galima įžvelgti stilizuotus viduramžių, neobaroko, neoklasicizmo bruožus ir būdingus etninei architektūrai dekoro elementus.

Žečkalnių kapinėse koplyčia jau stovėjo XIX a. viduryje. Ji – tradicinės etninės architektūros statinys.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 12-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 346-asis bei 117-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 05 04

2023 05 03

Paskelbti konkurso„RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“ nugalėtojai

Šių metų konkursui buvo atsiųsti 400 darbų su dailiai parašytu Lietuvos vardu. Kaip ir kasmet konkurse aktyviausiai dalyvavo jaunieji patriotai iš visos Lietuvos mokyklų bei darželių.. Iš viso atsiųsti 400 darbų, kuriais pasigrožėti galite ČIA.

Skelbiame 2023 metų konkurso „Rašau Lietuvos vardą“ nugalėtojus, kurie buvo išrinkti internetiniu balsavimu, ir „Versmės“ leidyklos darbuotojams labiausiai patikusius darbus.

Nuoširdžiai sveikiname nugalėtojus ir jų mokytojus bei nuoširdžiai dėkojame visiems konkurso dalyviams, kūrybiškai įamžinusiems Lietuvos vardą. Visų Jūsų atsiųsti darbai yra nuostabūs, ačiū Jums!

  ▲2023 05 03

2023 04 12

Išleista Daivos Balbierienės poezijos knyga „Sielos pašnekesiai“

2023 m. balandžio 12 d. leidyklą pasiekė Daivos Balbierienės poezijos knyga „Sielos pašnekesiai“. Gausiai iliustruota 192 puslapių knyga, išleista 500 egzempliorių tiražu, jos kaina leidykloje 20,00 Eur.

Poezijos knygoje „Sielos pašnekesiai“ spausdinami naujausi Daivos Balbierienės eilėraščiai. Šis eilėraščių rinkinys sudarytas iš trijų dalių. Pirmoje dalyje „Minčių daina“ atskleidžiamos autorės mintys apie mus supantį pasaulį, apie žmogaus vidinį pasaulį, jame esančius dvasinius lobius, ryšį su gamta, šio ryšio reikšmę žmogui. Antroje poezijos rinkinio dalyje „Jausmų muzika“ aprašomos mūsų emocijos, teigiamos ir neigiamos, padedančios žmogui atrasti savąjį AŠ, geriau pažinti save. Trečioje šio lyrikos rinkinio dalyje „Sielos šviesa“ analizuojamos žmogui taip reikalingos dvasinės vertybės, jų reikšmė mūsų vidiniam pasauliui, jų sąsajos su visuomenės pasaulėjauta. Tokios šio poezijos rinkinio mintys turėtų būti įdomios visiems mieliems skaitytojams.

▲2023 04 14

2023 04 07

„Dabartinės Vaiguvos šnektos žodyno“ sutiktuvės leidykloje

2023 m. balandžio 6 d. leidyklą pasiekė dr. Ievos Švarcaitės parengtas jos gimtosios Vaiguvos šnektos žodynas – daili 624 p. knyga, išleista 250 egzempliorių tiražu.

„Dabartinės Vaiguvos šnektos žodyne“, recenzuotame prof. dr. Reginos Rinkauskienės ir doc. dr. Juozo Pabrėžos, pateikta tarmės lietuviška leksika, kitų kalbų kilmės bei nauji žodžiai su iliustracijomis (frazeologija, vaizdingieji posakiai), šnektos tekstai pateikiami dialektologine transkripcija.
Knygoje trumpai supažindinama su Vaiguvos (Kelmės r.) istorija, aptariama dabartinės Vaiguvos šnektos vieta tarmių klasifikacijoje, būdingiausios šios šnektos ypatybės, žodyno sudarymo principai, pateikiamas Vaiguvos šnektos ploto žemėlapis, sutrumpinimų sąrašas, o knygos pagrindinę dalį – žodyną, kurį sudaro 7 tūkst. žodžių, papildo tikrinių vardų žodynėlis ­– vardai (32), pravardės (93),  gyvenamųjų (70) ir negyvenamųjų (66) vietų vardai.

Dr. Ieva Švarcaitė gimė 1939 m. balandžio 18 d. Norkių kaime, Vaiguvos valsčiuje, Kelmės rajone. 1954 m.  baigė Vaiguvos septynmetę mokyklą, 1957 m. – Kelmės vidurinę mokyklą. 1962 m. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete įgijo geografo, vidurinės mokyklos geografijos mokytojo specialybę. 1962–1963 m. dirbo geografijos mokytoja Kražių vidurinėje mokykloje, 1963–1965 m. – Kelmės  vidurinėje mokykloje (dabar – KelmėsJono Graičiūno gimnazija). Nuo 1966 m. – Lietuvos geologijos paieškinių ir žvalgybinių lauko darbų vykdytoja, geologė, geomorfologė, statybinių medžiagų paieškinio būrio viršininkė.
1973 m. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete apgynė geografijos mokslų kandidato disertaciją (vadovas prof. Alfonsas Basalykas). Po nostrifikavimo tapo gamtos mokslų daktarė. Nuo 1979 m. I. Švarcaitė pradėjo dirbti Vilniaus universitete. Mokslinės veiklos kryptys: kalvoto moreninio landšafto antropogenizacija, agrolandšaftinė ekologija, geografijos terminija. Skaitė mokslinius pranešimus konferencijose, simpoziumuose Lietuvoje ir kitose šalyse. Įvykdžiusi visus tarptautinius reikalavimus (penkiomis kalbomis:  anglų, vokiečių, prancūzų, italų, esperanto), Komarne (Slovakija) 2006 m. vykusioje tarptautinėje 29-ojoje universitetinėje sesijoje išlaikė tarptautinės doktorantūros egzaminus, apgynė daktaro disertaciją, už tai tarptautinė San Marino mokslų akademija suteikė I. Švarcaitei tarptautinį mokslų daktaro laipsnį (Doctor scientiarum naturalium), aukščiausią mokslinę adjunkto kategoriją ir asocijuoto docento (ADoc.) vardą.

Nuo 2007 m. – serijos „Lietuvos valsčiai“ monografijos „Vaiguva“ vyriausioji redaktorė ir mokslinių ekspedicijų organizatorė. Dr. I. Švarcaitė parengė ir išleido knygas: „Mano gimtoji kalba. Vaiguvos šnekta“ (2013 m.), „Gyvenimo tarpsniai“ su bibliografijos rodykle (2016 m.), monografiją „Vaiguva“ (2018 m.), „Pietų Žemaitijos etnografinis paveldas“ (2019 m.). „Dešimtkalbis gamtinės geografijos terminų žodynas“ (2019 m.), „Landšaftotyros pagrindai“ (2022 m.).

Visą gyvenimą dr. Ieva Švarcaitė domėjosi savo gimtuoju Vaiguvo kraštu, jo istorija, kultūra, šnekta, daug metų rinko šios šnektos žodžius, šį darbą vainikavo „Dabartinės Vaiguvos šnektos žodyno“ parengimas ir išleidimas.

„Dabartinės Vaiguvos šnektos žodynas“ bus naudingas lietuvių kalbos tarmių, jos istorijos ir leksikos tyrėjams. Maloniai kviečiame (ne tik žemaičius) ją įsigyti ir skaityti.

„Dabartinės Vaiguvos šnektos žodyno“ mecenatas, finansavęs visus knygos leidybos darbus – parengimą spaudai ir tiražo spausdinimą, pagrindinis rėmėjas,  padovanojęs Vaiguvos, visos Žemaitijos ir Lietuvos žmonėms šią knygą, yra Žeimelio žemės ūkio bendrovė ir ilgametis jos vadovas dr. Česlovas Vytautas Karbauskis. Tik jo dėka šis Vaiguvos krašto šnektos rašto paminklas išvydo dienos šviesą, pasieks skaitytojus.
Vaiguvos ir jos aplinkinių kaimų gyventojų šnekta XIX a. antroje pusėje–XX a. pirmoje pusėje priklausė pietų žemaičių varniškių patarmei, o XX a. antroje pusėje Vaiguvos šnekta įsiliejo į pietų žemaičių raseiniškių patarmę. Vaiguviškės dr. Ievos Švarcaitės kruopščiai sudarytas gimtojo Žemaitijos krašto žodynas po daugelio metų, tikriausiai, bus vienintelis netoli Knituojos upelio esančio Vaiguvos bažnytkaimio šnektos liudininkas.
Dr. Č. V. Karbauskis gimė 1944 m. Klubokų kaime, Telšių rajone. 1969 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, tapo agronomijos mokslų daktaru. 1969–1986 m. ėjo Naisių kolūkio „Už taiką“ pirmininko pareigas, 1989–1992 m. buvo Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto direktorius, 2007–2010 m. – UAB „Naisių investicijos“ generalinis direktorius, vėliau – Žeimelio žemės ūkio bendrovės vadovas.
Dr. Č. V. Karbauskis – Lietuvos kultūros politikos puoselėtojas, propaguotojas ir rėmėjas, jam suteiktas Garbingiausio Naisių krašto žmogaus vardas (2005), jis apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukime Lietuvai“, vardiniu medalio liudijimu už filantropinę veiklą, jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą.

Dr. Č. V. Karbauskis ir Žeimelio žemės ūkio bendrovė taip pat yra ir „Versmės“ leidyklos šimtatomės „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „Vaiguva“ (1484 p., 2018 m.) pagrindinis rėmėjas. Knygos autorės, „Versmės“ leidyklos kolektyvo ir visos gausios „Lietuvos valsčių“ serijos bendruomenės – skaitytojų, bendraminčių, talkininkų, rėmėjų, daugiau kaip 100 redaktorių ir daugiau kaip 3 tūkstančių autorių – vardu nuoširdžiai dėkojame garbiam Lietuvos patriotui, mecenatui ir kultūros puoselėtojui už geranoriškumą, pasiaukojimą ir Lietuvos istorijos ir kultūros knygų rėmimą.

▲2023 04 07

2023 04 06

1,2% GPM PARAMA „VERSMĖS“ LEIDYKLAI

Mieli „Versmės“ leidyklos bičiuliai, bendraminčiai, skaitytojai,

Nuoširdžiai dėkojame visiems, praėjusiais metais parėmusiems „Versmės“ leidyklą dalimi savo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

Labai reikia Jūsų palaikymo ir paramos – prasminga paremti ir prisidėti prie Lietuvos tradicinės kultūros ir istorijos įamžinimo, sklaidos.

Todėl maloniai kviečiame ir šiemet pasinaudoti įstatymo suteikta teise ir 1,2% GPM sumokėto GPM paskirti paramos gavėjo statusą turinčiai pelno nesiekiančiai VšĮ „Versmės“ leidykla, jau 30 metų leidžiančiai unikalią šimtatomę istorijos monografijų seriją „Lietuvos valsčiai“ (išleistos 43 monografijos, 58 šios serijos tomai), kitus vertingus, išliekamąją vertę turinčius leidinius.

Norime priminti, kad prašymai pervesti pajamų mokesčio dalį teikiami tik e.būdu per Elektroninio deklaravimo sistemą (EDS adresu https://deklaravimas.vmi.lt, pasirinkus skiltį Deklaravimas > Pildyti formą).

Daugiau informacijos apie paramos skyrimą skelbiama VMI svetainėje.

Duomenys, reikalingi pildant prašymo formą FR0512:
Gavėjo tipas E1 laukelis – 2
Gavėjo identifikacinis numeris (kodas) E2 laukelis – 122732630.

Prašymą pervesti pajamų mokesčio dalį už 2022 m. mokestinį laikotarpį gyventojai gali pateikti ne vėliau kaip iki 2023 m. gegužės 2 dienos.

Pastaba: nusprendus pajamų mokesčio dalį skirti paramos gavėjui ilgiau kaip vienerius metus, pildomas E5 laukelis prašymo formoje įrašant paramos laikotarpio pabaigos metus. E5 laukelyje įrašomas laikotarpis gali būti iki 2027 metų.

Maloniai prašome paprašyti, kad paremtų artimieji, draugai ar pažįstami.

Nuoširdžiai dėkojame už Jūsų geranoriškumą, už suteiktą paramą ir sugaištą brangų laiką!

▲2023 04 06

2023 03 28

Rinkime konkurso „RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“ gražiausius darbus

Šiemet konkurse dalyvauja net 399 darbai, kuriais pasigrožėti galite ČIA. Kviečiame rinkti gražiausius darbus – aktyviai balsuoti adresu lietuvai1000@versme.lt  už Jums labiausiai patikusius ir išrinkti geriausius. Jūsų laiškų su geriausių darbų numeriais bei Jūsų komentarais ir atsiliepimais nekantriai lauksime iki 2023 m. balandžio 24 d.

Konkurso nugalėtojus ir jų apdovanojimus paskelbsime iki gegužės 2 d.
▲2023 03 28

2023 03 28

Mieli „Versmės“ leidyklos bičiuliai, skaitytojai,

Dalinamės informatyviu ir argumentuotu dr. Vytauto Sinicos vaizdo įrašu ir kviečiame kiekvieną stoti ginti lietuvių kalbos, nes dabartinė Seimo dauguma su "Tėvynės Sąjunga-Krikščionimis Demokratais" priešakyje siekia įstatymu panaikinti valstybinę lietuvių kalbą.

 https://www.youtube.com/watch?v=PSnfZDQLXzI 

▲2023 03 27

2023 03 24

Monografija „RAMYGALA“ II dalis – jau spaustuvėje

2023 m. kovo 24 d. į spaustuvę iškeliavo „Lietuvos valsčių“ serijos monografija „RAMYGALA“ (2 dalis, 158 straipsniai, 1332 p.).
Monografijos „Ramygala“ I ir II dalies sudarytoja Gražina Navalinskienė (Garuckaitė) savo gimtinės istorijos įamžinimui skyrė 12 savo gyvenimo metų.

▲2023 03 28

2023 03 23

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 10-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. kovo 23 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „ŽARĖNAI“ biologijos skyriui: Andrius Kuliešis „Žarėnų krašto miškai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-10/23-344/BL).

Miškai yra neatskiriama kraštovaizdžio, šalies ar krašto ūkinio, kultūrinio gyvenimo dalis, juose susiformuoja ir lengviausiai išsaugomos svarbiausios gamtinės vertybės. Žarėnų krašto teritorija nustatyta pagal L.Kavaliauskienės išskirtas Žarėnų valsčiaus ribas, vadovaujantis 1923 m gyventojų surašymu. Žarėnų krašto miškai patenka į du didžiausius Žemaitijos miškų masyvus: šiaurinė dalis - į Pagermantės – Vilkų – Pareškečio ir pietinė dalis -  į Tverų – Judrėnų. Darbe yra įvertintas Žarėnų krašto miškų produktyvumas, kitos jame sukauptos vertybės bei jų pokyčiai per pastaruosius septynis dešimtmečius. Krašto miškingumas pastarųjų 60 metų laikotarpyje išaugo nuo 29.8 iki 50.6 proc. Vyrauja privatūs (71 proc.), daugiausiai užima ūkiniai (79 proc.) miškai. Apsauginiai miškai išskirti 16 proc., ekosistemų apsaugos 6 proc. visų miškų teritorijos. Labiausiai paplitę normalaus drėgnumo (43 proc.) ir laikinai drėgmės perteklingos (31 proc.) vidutinio turtingumo (63 proc.) augavietės. Miškuose vyrauja  eglynai (34 proc.), beržynai (27 proc.) ir pušynai (22 proc.). Didžiausią našumą pasiekia krašto eglynai. Pietinės krašto  miškų dalies didesnį miškų produktyvumą lemia nuo 6 iki 25 proc. didesni šios miškų dalies minkštųjų lapuočių medynų tūriai ir medienos prieaugiai. Žarėnų krašto miškai pasižymi ne tik sukauptais medienos tūriais, aukštesniais nei vidutiniai  prieaugiais, bet ir kraštovaizdį praturtinančiu labai išraiškingu hidrografiniu tinklu, daugybe upių ir upelių, vertingomis saugomomis teritorijomis, gamtos paminklais, archeologiniais objektais bei sukauptomis istorinėmis – kultūrinėmis vertybėmis.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 10-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 344-asis bei 23-asis iš biologijos dalykinės srities. ▲2023 03 27

2023 03 23

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 9-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. kovo 23 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „ŽARĖNAI“ kalbotyros skyriui: Juozas Pabrėža „Žarėnų šnektos fonetinės ypatybės“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-9/42-343/LI).

Straipsnyje aptariamos fonetinės (garsų ir prozodijos) ypatybės rodo, kad Žarėnų šnekta yra tipiška šiaurės žemaičių telšiškių patarmės atstovė: išlaikyti šiaurės žemaičių „dounininkams“ būdingi ou, ei garsai, turimas žemaitiškasis afrikatų dėsnis, senesnis nosinių balsių ą, ę, ų, į tarimas su priebalsiu n, išskirtinė telšiškiams būdinga balsių asimiliacija, kitų garsų žemaitiškos ypatybės; turimas intensyviausias visuotinis kirčio atitraukimas, ryškios priegaidės.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 9-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 343-asis bei 42-asis iš kalbotyros dalykinės srities. ▲2023 03 27

2023 03 23

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 8-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. kovo 23 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „ŽARĖNAI“ istorijos skyriui: Povilas Šverebas „Žarėnų parapijos bažnyčių varpinės ir varpai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-8/115-342/HI).

Žarėnų bažnyčia minima jau 1579 m., bet pirmos žinios apie varpines ir varpus pasiekė tik 1675 m. Jau tada atskirai pastatytoje varpinėje kabojo 3 varpai. Dabartinė varpinė yra pastatyta 1853 m. Ji priskiriama retam Lietuvoje pasitaikančiam tipui, kai pastate jungiamos dvi skirtingos formos ir paskirties patalpos – varpinės bokštas ir sandėlis, arba lavoninė. Joje kabo vienas, sužalotas varpas, kuris 1885 m. buvo pagamintas P. I. Usačiovos fabrike klebono B. Lorento rūpesčiu, o parapijiečių pinigais. Vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą iš Žarėnų paėmė 2 varpus. Lauko Sodoje pirma varpinė buvo atviro tipo ir įrengta vartuose, vėliau varpai buvo sukabinti bažnyčios bokšte. Dabartinė varpinė yra sudėtinio tūrio, uždaro tipo. Joje kabo du varpai. Didysis pagamintas Brolių Usačiovų varpų fabrike 1903 m. Jį bažnyčiai paaukojo K. ir B. Mažeikos. Mažasis yra pagamintas 1796 m. Varnių liejykloje. Signalinis varpas kabo bažnyčios bokšte. Jis taip pat yra Varnių liejyklos gaminys. Abu mažuosius varpus išliejo meistras P. Kaniauskis. Vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lauko Sodos rekvizavo 3 varpus. Pradžioje Medingėnų varpinė buvo atviro tipo, vėliau instrumentai sukelti į bažnyčios bokštą. 1891 m. kunigo F. Sireikos rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis pagal U. Golinevičiaus projektą pastatyta mūrinė dviejų aukštų varpinė, Joje kabo du varpai. Didysis išlietas 1862 m. A. P. Bogdanovos-Finlianskos fabrike kunigo P. Arlauskio rūpesčiu, lėšomis parapijiečių. Vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą iš Medingėnų paėmė 2 varpus.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 8-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 342-asis bei 115-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 03 27

2023 03 23

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 7-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. kovo 23 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „ŽARĖNAI“ istorijos skyriui: Marija Rupeikienė, Antanas Rupeika „Žarėnų valsčiaus sakralinių pastatų ir parapijų
trobesių architektūra“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-7/114-341/HI).

Sakraliniai pastatai stovi Žarėnuose, Lauko Sodoje ir Medingėnuose. Žarėnuose yra katalikų bažnyčia, varpinė, smulkiųjų sakralinių statinių, dvejos kapinės, kapinių koplyčia ir keli parapijos trobesiai. Kvartale tarp šiaurinių kapinių ir šventoriaus stovėjo sinagoga. Bažnyčia medinė, dvibokštė, trinavė, pseudobazilikinės erdvės. Jos architektūra nevientisa. Eksterjere originaliai susipina modernizuotos neogotikinės formos su santūriomis modernizuoto orderio detalėmis ir įvairia lentelių apkala. Interjere dominuoja moderni stilizuota trinavė erdvė su neogotikiniais įrangos elementais ir prie jų derančiais sienų ir lubų dekoratyvios tapybos fragmentais. Varpinė – nesudėtingų etninės architektūros formų, priklauso retesniam varpinių tipui: joje yra dviejų paskirčių patalpos – varpinė ir lavoninė; netradicinė ir varpinės statybos vieta – už bažnyčios apsidės. Šventorius netaisyklingo šešiakampio plano, nelygaus reljefo, aptvertas akmens mūro tvora, kurioje įrengti vieni didieji vartai ir ketveri siauri varteliai. Miestelio pietinėje dalyje esančiose katalikų kapinėse stovi koplyčia.Ji vientiso tūrio, sumūryta iš akmenų ir raudonų plytų, stačiakampio plano. Koplyčia – lakoniškų architektūros formų, vidaus erdvė dengta mediniu cilindriniu skliautu. Kapinės aptvertos akmens mūro tvora, kurioje įrengti dveji vartai. Dabar senojoje klebonijos sodyboje stovi klebonija ir du ūkiniai trobesiai. Lauko Sodoje yra katalikų bažnyčia, varpinė, smulkiųjų sakralinių statinių, klebonijos sodyba. Bažnyčia medinė, nesudėtingų formų, kuriose susipina etninės ir profesionaliosios architektūros elementai; interjere ryškūs stilizuoti neobaroko ir neoklasicizmo bruožai. Varpinė – etninės architektūros, nesudėtingų formų; gyvumo jai teikia netradicinis antrojo tarpsnio sprendimas. Šventorius netaisyklingo keturkampio plano, aptvertas akmens mūro tvora, kurioje įrengti dveji vartai. Klebonijos sodyboje stovi klebonija ir du ūkiniai trobesiai. Medingėnuose yra katalikų bažnyčia, varpinė, smulkiųjų sakralinių statinių, likęs senosios klebonijos sodybos rūsys. Bažnyčia medinė, dvibokštė, pseudobazilikinės erdvės. Jos eksterjere dominuoja neogotikinės formos, esama stilizuotų orderio elementų, o langų apatinių prikalčių dekoras būdingas etninei architektūrai. Interjere taip pat pastebima neogotikinių ir modifikuotų orderinių formų stilistinė jungtis. Varpinė sumūryta iš akmenų ir raudonų plytų, dviejų tarpsnių, kvadratinio plano. Ji istorizmo laikotarpio, lakoniškos architektūros, su stilizuotais orderio elementais. Šventorius netaisyklingo aštuonkampio plano, lygaus reljefo, aptvertas akmens mūro tvora, kurioje yra didieji vartai ir treji varteliai. Atokiau nuo šventoriaus įkurta klebonijos sodyba.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 7-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 341-asis bei 114-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 03 27

2023 03 17

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 6-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. kovo 17 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „RAMYGALA“ tautosakos skyriui: Daiva Vyčinienė „Ramygalos krašto dainuojamoji tradicija“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-6/10-340/FL).

Straipsnio tiriamoji sritis – Ramygalos krašto dainuojamasis folkloras, jo gyvavimo aplinkybės, atlikimo ypatybės. Ypač plačiai straipsnio autorė aptaria vietinę dainavimo tradiciją atspindinčius bruožus ir prie ramygaliečių dainuojamosios tradicijos išlikimo daug prisidėjusius dainingų šeimų ir visos giminės, kurios buvo žinomos ne tik savame kaime, bet ir gretimuose, asmenis. Uliūnų kaime viena tokių šeimų buvo Račiūnų, kur augo 7 vaikai: 5 broliai ir 2 seserys. Per kiekvieną giminės suvažiavimą (dažniausiai per šv. Onos atlaidus) būdavo dainuojama iki paryčių. Ėriškiuose seserys Liberytės garsėjo dainomis (jų motina buvo Drąsutytė, straipsnyje minėtos B. Peleckienės sesuo). Šeimoje augo 5 seserys ir 3 broliai. Visi buvo dainininkai. Tokios šeimos dažniausiai dainuodavo ne tik savo laikmečio dainas, bet ir tas, kurias natūraliai perimdavo iš savo tėvų (senelių) repertuaro. Tokių šeimų ir jų narių dėka žmonių atmintyje daug įvairių klodų dainų išliko iki pat mūsų dienų.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 6-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 340-asis bei 10-asis iš tautosakos dalykinės srities. ▲2023 03 17

2023 03 17

Apie mus rašo

2023 m. sausio 28 d. laikraštyje „Suvalkietis“ paskelbtas Algio Vaškevičiaus straipsnis „Pasirodė daugiau nei 20 metų laukta monografija apie Kazlų Rūdą“. Straipsnį skaitykite čia.

▲2023 02 21

2023 03 06

Dalyvavome Vilniaus knygų mugėje

2023 m. vasario 23–26 d. „Versmės“ leidykla dalyvavo Vilniaus knygų mugėje-2023 Litexpo.
Mugėje apsilankė daugiau kaip 52 700 skaitytojų, joje vyko apie 530 renginių, 214 dalyvių.
„Versmės“ leidykla mugėje turėjo stendą 3-ioje salėje kartu su Valstybingumo studijų centru. Mugės metu buvo eksponuojamos naujausios „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos ir per paskutiniuosius metus išleistos leidyklos knygos. Daugelis lankytojų fotografavo serijos monografijas, kaip storiausias mugės knygas.
Leidyklos stendą aplankė vadovas Petras Jonušas, redaktoriai Venantas Mačiekus, Gražina Navalinskienė, Stefanija Kundrotienė, Stanislovas Buchoveckas, Zita Kutraitė, Daiva Červokienė, Ona Gaidamavičiūtė, Vitas Girdauskas, Virginijus Jocys, Juozas Pugačiauskas, dr. Martynas Purvinas ir Marija Purvinienė, Arvydas Valionis, Rūta Bukauskaitė, Genovaitė Baliukonytė, prof. Daiva Vyčinienė su vyru Evaldu Vyčinu, dr. Vytautas Sinica, prof. Vytautas Radžvilas, leidyklos bičiuliai.

Bendras mugės vaizdas 3-ioje salėje
Redaktorė Živilė Driskiuvienė leidyklos stende	Redaktoriai Živilė Driskiuvienė ir Venantas Mačiekus su naujausia - 43-ia „Lietuvos valsčių“ serijos monografija „Kazlų Rūda“
Redaktorė Živilė Driskiuvienė ir dr. Vytautas Sinica

Nuotraukos Audingos Driskiūtės

▲2023 03 06

2023 02 21

Apie mus rašo

2023 m. sausio 28 d. laikraštyje „Suvalkietis“ paskelbtas Algio Vaškevičiaus straipsnis „Pasirodė daugiau nei 20 metų laukta monografija apie Kazlų Rūdą“. Straipsnį skaitykite čia.

▲2023 02 21

2023 02 07

Kviečia konkursas „RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“

Senajame Kvedlinburgo vienuolyno metraštyje aprašant 1009-ųjų kovo 9-osios įvykius buvo pirmą kartą paminėta Lietuva.

Šiemet – 2023-aisiais – sukanka jau 1014 metų nuo šio pirmojo istorinio mūsų šalies paminėjimo. Labai džiaugiamės, kad šiemet Kovo 9-oji bus jau penktą kartą minima oficialiai, nes 2019 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu ji buvo įrašyta į Atmintinų dienų sąrašą.

Maloniai kviečiame visus – ir jaunesnius, ir vyresnius – dalyvauti šiam svarbiam įvykiui ir sukakčiai skirtame „Versmės“ leidyklos rengiamame kasmetiniame – šiemet jau 14-ame – konkurse  „RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“. Konkurso ir Kovo 9-osios atmintinos dienos paminėjimo esmė yra tokia:

Kovo 9-ąją – Lietuvos pirmojo paminėjimo dieną – kur tuo metu bebūtume, prasmingai ir gražiai užrašykime vieną vienintelį žodį – LIETUVA ir pasidalinkime tuo su kitais.

Jei Jūsų LIETUVA pasieks ne tik Jūsų bičiulius, bet ir „Versmės“ leidyklą – automatiškai dalyvaus šiame konkurse.

Konkursui skirtas Jūsų užrašo LIETUVA nuotraukas, filmukus ar pačius užrašų kūrinius kartu su trumpu palydimuoju tekstuku maloniai prašome iki kovo 25 d. atsiųsti mums adresu lietuvai1000@versme.lt arba paprastu paštu – „Versmės" leidyklai, Geležinkelio g. 6, 02100 Vilnius.

Šių metų ir ankstesnių 13 konkursų „RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“ darbais – o jų bemaž 3 800 (!) – kviečiame pasigrožėti ČIA.
▲2023 02 07

2023 02 03

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 5-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. vasario 3 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PILVIŠKIAI“ istorijos skyriui: Regimanta Stankevičienė „Alksnėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios dailės vertybės“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-5/113-339/HI).

Nedidelė ir atoki Alksnėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia savo XVI–XX a. I pusės dailės paveldu yra svarbi regioniniu, o dėl vertingiausių kūrinių – ir Lietuvos mastu šventovė.
Vertingiausios yra senosios skulptūros. Tai stebuklingumu garsėjanti Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi statula (Prūsiškoji Madona) – XVI a. pradžios iš gotikos į renesansą pereinančio stiliaus kūrinys, ir manierizmo bei baroko bruožais pasižyminčios medinės XVII a. (šventųjų: Elžbietos Vengrės, Kotrynos Aleksandrietės, Dominyko ir Hiacinto) skulptūros, dekoratyviniai biustai, altorių fragmentai. Jie paveldėti iš senesnės šios vietos koplyčios, o į šią koplyčią yra patekę iš nežinomų bažnyčių; viena jų galėjo būti Alksnėnų palivarko savininkų Virbalio dominikonų bažnyčia.

Vertingi yra mišriu baroko ir klasicizmo stiliumi pasižymintys XVIII a. pab. provincijos dailininko Alksnėnų koplyčiai sukurti šv. Martyno, šv. evangelisto Mato, šv. vyskupo Stanislovo ir Jėzaus Krikšto paveikslai, įdomus panašaus laiko primityvus drožinys su Marijos Vardo ženklu.
Likusi dailės paveldo dalis sukurta XIX a. 7-ajame dešimtmetyje pastatytai ir vėliau rekonstruotai dabartinei bažnyčiai. Po rekonstrukcijos 1924–1931 m. naujai dekoruoto interjero vaizdas iki šiol iš esmės nepakito. Išliko tie patys trys altoriai. Neobaroko stiliaus didžiajame altoriuje yra ir senojo barokinio dekoro, šoninius altorius sukūrė garsus regiono meistras Adomas Karalius. Maždaug tuo pačiu metu padarytos klausyklos, įgytos aliejumi ant drobės tapytos Kryžiaus kelio stotys – laisvi Josepho Führicho sukurto jų ciklo sekiniai.

Dabar stebuklingoji Marijos statula ir šv. Martyno paveikslas puošia didįjį bažnyčiosaltorių, primityviosios tapybos pavyzdžiai – XIX a. II p. apaštalų Petro ir Pauliaus paveikslai – pakabinti presbiterijos paskliautėje, Kryžiaus kelio ciklo ir senieji paveikslai kabo ant bažnyčios sienų, šventųjų statulos pastatytos prie piliorių.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 5-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 339-asis bei 113-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 02 03

2023 02 03

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 4-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. vasario 3 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PILVIŠKIAI“ istorijos skyriui: Marija Rupeikienė, Antanas Rupeika „Pilviškių apylinkių sakralinių pastatų ir parapijų trobesių architektūra“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-4/112-338/HI).

Straipsnyje tyrinėtos buvusio Pilviškių valsčiaus ir jo apylinkėse esančios vietovės: Pilviškiai, Alksnėnai, Antanavas, Bagotoji, Didvyžiai, Mažučiai, Paežeriai, Parausiai, Žalioji ir jose esantys (ar išnykę) sakraliniai pastatai ir parapijų trobesiai.

Pilviškiuose iki Antrojo Pasaulinio karo buvo keturios religinės bendruomenės: katalikų, evangelikų liuteronų, metodistų ir judėjų. Visos religinės bendruomenės turėjo maldos namus. Dabar Pilviškiuose yra katalikų bažnyčia ir Jungtinė metodistų bažnyčia. Išliko buvusios laikinosios katalikų bažnyčios pastatas ir evangelikų liuteronų bažnyčios sienų fragmentai. Nustatyta ankstesnės metodistų bažnyčios stovėjimo vieta ir sinagogų stovėjimo vietos. Buvusi laikinoji bažnyčia lakoniškų etninės architektūros formų. Pilviškių dabartinė katalikų bažnyčia originalių modernių formų, kuriose jaučiama modernizuoto neobaroko įtaka – populiari tarpukario architektų kūryboje. Varpinė neogotikos formų; jos fasadus pagyvina angų apvadai, tinkuotos nišų plokštumos ir reljefiniai platūs frizai. Evangelikų liuteronų bažnyčia sunyko; išliko tik dalis autentiškų jos sienų. Jungtinė metodistų bažnyčia modernios architektūros. Jos planuose ir eksterjere skirtingomis architektūros priemonėmis atskirtos funkcinės patalpų erdvės; maldų salė šviesi, vientisos erdvės, o svarbiausi liturginės paskirties objektai – paprastų lakoniškų formų. Nuo XIX a. vidurio iki Antrojo pasaulinio karo Pilviškiuose gyveno daug žydų; iki XX a. pradžios jie sudarė daugiau nei pusę miestelio gyventojų. XIX a. viduryje, romantizmo periodu, Pilviškiuose buvo dveji mediniai žydų maldos namai: vasarinė sinagoga ir žieminiai maldos namai. 1900 m. Marijampolės apskrities inžinierius architektas V. Rybarskis, sklype prie Šešupės, kuriame stovėjo sinagoga ir mediniai žydų maldos namai, suprojektavo mūrinę choralinę sinagogą, vietoje ten stovėjusios medinės. Ji buvo puošnių, neobarokinių formų, su dekoro elementais. Tarpukariu, sudegė viena iš Rinkos aikštėje stovėjusių sinagogų. 1927 m. S. Eichenbergas parengė sinagogos atstatymo projektą. Po rekonstrukcijos sinagogos architektūra tapo eklektinė, atsirado svetimų stilizuotų dekoro elementų, nederančių su arkinių langų forma. Šiaurinėje Pilviškių dalyje, į šiaurės vakarus nuo sinagogų sklypo, tarp kelio ir Jurbarko gatvės, buvo įkurtos žydų kapinės. Netoli nuo žydų kapinių ir atokiau nuo Šešupės, 1893 m. buvo numatyta statyti žydų pirtį.

Alksnėnų bažnyčia pasižymi asimetriniu planu, netradiciškai išspręsta presbiterijos – apsidės ir zakristijos erdvių jungtimi bei originaliomis modernizuotomis neoklasicistinėmis architektūros formomis. Alksnėnų varpinė primityvių formų, lakoniškos architektūros; jos fasadų spalvinis sprendimas ir detalės derintos su bažnyčios architektūra. Antanavo koplyčia – originalaus šešiakampio plano; jos eksterjere dominuoja lakoniškos etninės architektūros formos, pagyvintos stilizuotais orderio elementais; altoriaus puošybai naudotos klasicizmui būdingos formos. Bagotosios bažnyčios architektūra eklektinė: eksterjere pastebimi modernizuoto baroko bruožai, langų apvaduose – stilizuoti neorenesanso elementai, o bokštų viršūnėse - žymus gotikos poveikis; interjere esama baroko ir neogotikos elementų bei etninės ir modifikuotos klasicizmo architektūros apraiškų. Didvyžių bažnyčios eksterjeras eklektinis: su transformuotomis viduramžių stilių formomis ir orderio elementais; interjere dominuoja stilizuotos orderinės formos. Mažučių sakralinių statinių kompleksą sudaro medinė Šventojo šaltinio koplytėlė, akmens mūro koplyčia, 14 Švč. Mergelės Marijos Skausmo ir Džiaugsmo paslapčių koplytstulpių, stogastulpiai, kryžiai, šulinys ir kt. smulkiosios architektūros statiniai. Paežerių koplyčia – vertingas etninės architektūros paminklas, su zakristija (statoma ne prie visų koplyčių), varpinės bokšteliu ir dviem altoriais. Parausių koplyčia originalios architektūros, kurioje derintos etninės ir modifikuotos stilizuotos orderio detalės. Žaliosios bažnyčia lakoniškos architektūros, perstatyta iš ūkinės paskirties pastato, todėl jos plano sandara netradicinė ir sienų storiai skirtingi. Žaliosios bažnyčia ir klebonijos sodybos pastatai patyrė ne vieną transformaciją.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 4-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 338-asis bei 112-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 02 03

2023 02 03

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 3-iasis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. vasario 3 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PILVIŠKIAI“ etnologijos skyriui: Eligijus Juvencijus Morkūnas, Gražina Teodora Morkūnienė „Malūnai Pilviškių apylinkėse Lietuvos nepriklausomybės metais (iki 1940 metų)“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-3/74-337/EL).

Rašinys chronologiškai apima tarpukariu Pilviškių apylinkėse, maždaug 14 km spinduliu nuo Pilviškių miestelio, buvusius malūnus. Jie aprašomi pagal nagrinėjamus archyvinius projektus, planus ar matmenų brėžinius, juos papildant ir kitais archyviniais dokumentais bei autoriaus pastebėjimais.

Aprašomi vandens, vėjo jėga veikiantys varikliai, garo ir kiti šiluminiai varikliai, malimo ir valymo technika – girnos, valcai, kruopinės, valymo, sijojimo ir kt. mašinos, Transportavimo įranga, sanhigienos, darbo saugos priemonės, taip pat malūnų padaliniai: lentpjūvės su gateriais, medžio apdirbimo cechai su diskiniais pjūklais, tekinimo, obliavimo staklėmis, medinės stogų dangos pjovimo mašinomis, galiausiai elektrinės. Elektrinės iš pradžių naudotos tik patalpoms apšviesti, vėliau ir malūnams sukti. Pilviškių miestelyje buvo net dvi elektrinės, jomis taip pat naudotasi ne tik gatvėms ir namams apšviesti, bet ir malūnams sukti. Prie malūnų būta ir milo vėlyklų, ir linamynių. Puikus derinys buvo lentpjūvė ir garo malūnas – lentpjūvės atliekomis kūrenamas lokomobilis suko malūno įrenginius ir tas pačias lentpjūves.

Privačios nuosavybės panaikinimas ir karas sužlugdė Lietuvos malūnų pramonę.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 3-iasis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 337-asis bei 74-asis iš etnologijos dalykinės srities. ▲2023 02 03

2023 02 03

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 2-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. vasario 3 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PILVIŠKIAI“ etnologijos skyriui: Libertas Klimka „Kalendorinių papročių pabiros Pilviškių apylinkėse“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-2/73-336/EL).

Šiame etnologinio pobūdžio straipsnyje apibendrintos Pilviškių valsčiaus Suvalkijos (Sūduvos) etnografinio regiono gyventojų tradicinių kalendorinių papročių žinios. Iš esmės tai yra kaimo žmonių kolektyvinės atminties XX a. pabaigoje tyrimas. Kartu buvo siekiama išryškinti papročių sąsajas su fenologiniais gamtos reiškiniais, pagrindinį dėmesį skiriant etnokultūros semantikai. Todėl šio straipsnio konkretus tyrimo objektas –vyresniojo amžiaus kaimo žmonių kalendoriniai papročiai ir liaudiški tikėjimai. Ši kolektyvinė atmintis saugo labai gilią žemdirbiškojo etnoso patirtį: joje apibendrinti šimtmečiais kaupti gamtos stebėjimai, įžvelgtos subtilios fenologinių reiškinių sąsajos.

Medžiaga straipsniui buvo renkama lauko tyrimais 1981 m. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ekspedicijos metu; ji buvo papildyta duomenimis, gautais 1994–2012 m. anketuojant pagal specialų astronominių žinių klausimyną. Anketos saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus archyve. Palyginimui pasinaudota ir keliais retesnių papročių iš šio valsčiaus užrašymais, datuojamais XX a. pirmąja puse, saugomais Lietuvių mokslo draugijos bei Tautosakos archyvų fonduose.

Kalendoriniai papročiai Pilviškių valsčiuje anksčiau nedaug tebuvo tyrinėti. Etnografų dėmesio nepatraukė gal ir todėl, kad žemės ūkis čia plėtotas gana moderniai pagal kaimyninės Prūsijos pavyzdį. Ir senolių išminties patarimai bei mitinės atodairos, nebetekę praktinės naudos, greit ėmė dilti iš žmonių atminties. Išsamiam kalendoriniam ciklui atstatyti Pilviškių apylinkėse surinktos medžiagos mažoka, tačiau atskiri vietiniai bruožai yra išraiškingi ir saviti, papildantys bendrą lietuvių tradicinio kalendoriaus bei jo raidos suvokimą. Pasitelkus ir archyvinius duomenis, pavyksta apčiuopti buvusio žinių masyvo struktūrinius bruožus.

Straipsnis struktūrizuotas trimis skyriais, atitinkančiais natūralų kaimo darbų ciklą: 1. Pavasarėjančią gamtą stebint; 2. Vasaros darbų rūpesčiai; 3. Rudens ir žiemos darbai. Analizuojant surinktą medžiagą, buvo įžvelgti tiek archajiškojo mėnulio kalendoriaus reliktai, tiek ir agrarinės magijos elementai iš vėliau susiformavusių sezoninių žemdirbystės ciklų. O iš krikščioniškojo kalendoriaus sureikšminti tie vardadieniai, kurie atitinka gamtos virsmus ir su jais susijusių darbų pabaigą ar pradžią. Manytina, kad tradicinio kalendoriaus bruožų, kitados buvusių gyvensenos taisyklėmis, ilgo išlikimo priežastis – santykinai objektyvus jų pobūdis, išreiškiantis dangaus šviesulių periodinio judėjimo įtaką augmenijos ir gyvūnijos bioprocesams. Ypatingas dėmesys čia mėnuliui, nuo kurio atmainų kažkiek priklauso žemės syvų tekėjimas augalo skaidulomis. Mėnulio fazių įtakos agrokultūrai žinios priskirtinos praktinės etnožinijos sričiai, o tikėjimai mėnulio poveikiu žmogaus gyvenimo įvykiams yra įsišaknijusio tradicinėje kultūroje paralelizmo tarp gamtos reiškinių ir žmogaus gyvenimo įvykių išraiška; tai similinės magijos dalykai. Atodairos į mėnulio fazę tebepraktikuojamos kai kuriuose pavasario bei rudens darbuose ir šiandien. Taigi visa tai ne tik pagarbos duoklė protėvių kultūros paveldui, bet ir praktiškai vertingos ūkininkavimo žinios. Kolektyvinė kaimo žmonių atmintis atspindi ciklinę laiko sampratą, labai būdingą žemdirbiškosios kultūros etnosams.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 2-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 336-asis bei 73-asis iš etnologijos dalykinės srities. ▲2023 02 03

2023 02 03

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 1-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. vasario 3 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PILVIŠKIAI“ biologijos skyriui: Daiva Patalauskaitė „Pilviškių apylinkių augalija“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-1/22-335/BL).

Tyrimai vykdyti 2006 metų vasarą maršrutiniu būdu. Natūraliose bendrijose buvo atliekami bendrijų aprašymai, taikant prancūzų – šveicarų mokyklos augalijos tyrimo ir klasifikavimo principus ir pagal juos parengtą metodiką. Vėliau jos buvo vertinamos ir europinės svarbos buveinės išskiriamos pagal europinės svarbos buveinių nustatymo metodiką.

Pilviškių valsčiaus teritorijoje yra susiformavęs lygumų reljefas, išraižytas Šešupės ir jos įvairaus dydžio intakų. Plotų su pirminiais miškais, kurie niekada nebuvo plynai iškirsti, ir pelkių visai nėra. Šiuo metu kur ne kur tarp dirbamų laukų yra išsibarstę tik nedideli antrinių miškų (drebulynų ar beržynų) sklypai arba šlapiose vietose, daugiausia palei upes įsikūrę nedideli juodalksnynų masyvai. Vyrauja dirbami laukai, bioįvairovė menka. Visus išlikusius natūralius, nenumelioruotus upių slėnius reikia saugoti kaip vertingus, juose yra išlikę didesni ar mažesni plotai europinės svarbos buveinių, yra sąlygos atsikurti natūralioms gamtos bendrijoms.

Didžiausi plotai natūralių pievų bendrijų, priklausančių europinės svarbos buveinėms, susitelkę:

a) Šešupės slėnyje ties Pilviškiais (eutrofiniai aukštieji žolynai – Europinės svarbos buveinė 6430, aliuvinės pievos – Europinės svarbos buveinė 6450, šienaujamos mezofitų pievos – Europinės svarbos buveinė 6510);

b) Jūrės pievos ties Kriauniške (eutrofiniai aukštieji žolynai – Europinės svarbos buveinė 6430, aliuvinės pievos – Europinės svarbos buveinė 6450);

c) Višakio pievos ties Gabriške, Mozūriške (eutrofiniai aukštieji žolynai – Europinės svarbos buveinė 6430, aliuvinės pievos – Europinės svarbos buveinė 6450, šienaujamos mezofitų pievos – Europinės svarbos buveinė 6510).

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 1-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 335-asis bei 22-asis iš biologijos dalykinės srities. ▲2023 02 03

2023 01 31

Monografijos „KAZLŲ RŪDA“ pristatymas

2023 m. sausio 20 d. Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešosios bibliotekos salėje buvo pristatyta 43-oji „Lietuvos valsčių“ serijos monografija „Kazlų Rūda“, kurią dar 2000 m. pradėjo rengti dr. Anelė Vosyliūtė, o dėl jos sunkios ligos ir mirties darbams nutrūkus, juos pratęsė ir 2022 m. užbaigė ilgametis „Versmės“ leidyklos redaktorius, J. Basanavičiaus nacionalinės premijos laureatas (1997) Venantas Mačiekus.

Į monografijos sutiktuves susirinkę knygos mylėtojai netilpo salėje.

Pirmajam žodis buvo suteiktas Kazlų Rūdos merui Mantui Varaškai, kuris džiaugėsi išleista knyga, dėkojo „Versmės“ leidyklai.

Vyriausiasis monografijos redaktorius V. Mačiekus supažindino su „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų sudarymo principais, kalbėjo apie sunkumus rengiant pelno nesiekiančią „Lietuvos valsčių“ seriją, dėkojo Kazlų Rūdos savivaldybei už dalies tiražo įsigijimo finansavimą.

„Versmės“ leidyklos vadovas, serijos iniciatorius, leidėjas ir mecenatas Petras Jonušas atsakė į renginio dalyvių klausimus, taip pat pabrėžė, kad „Lietuvos valsčių“ serijai išleidžiami pinigai yra prasmingai išleidžiami pinigai, pasidžiaugė, kad monografijos pristatyme pasirinktas geležinkelio stotelių leitmotyvas susišaukia ne tik su monografijos viršeliu, bet ir su jo paties proseneliu Juozu Ambrasu, su žmona Ieva palaidotu senosiose Kazlų Rūdos kapinėse, kuris XX a. pradžioje gyveno Kazlų Rūdoje ir čia dirbo geležinkelio tarnautoju, o straipsnis apie tai skelbiamas monografijoje.

Kelių monografijos straipsnių autorius, istorikas dr. Juozas Banionis priminė, kad iki Antrojo pasaulinio karo Petras Biržys, žinomas kaip Pupų Dėdė, Akiro slapyvardžiu išleido apie 300 puslapių knygą apie visą Marijampolės apskritį ir pasidžiaugė, kad šiandien pristatome per pusantro tūkstančio puslapių knygą vien tik apie Kazlų Rūdą ir jos apylinkes, paragino visus paminėti pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos jubiliejų, įamžinti jo atminimą Kazlų Rūdoje.

Prof. dr. Libertas Klimka atkreipė dėmesį bažnyčių varpų ir žinių apie juos, jų gamintojus, mecenatus, finansavusius jų gamybą, svarbą krašto dvasinei kultūrai.

Dr. Aldona Vasiliauskienė apibūdino monografiją, kalbėjo apie savo parašytą išsamią pustrečio šimto puslapių studiją apie Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje esančių parapijų istoriją, kunigus.

Paskutinis kalbėtojas dr. Aldonas Pupkis prisiminė vaikystės ir paauglystės metų Kazlų Rūdą, tada vadintą Kazlais, kalbėjo apie savo, kaip kalbininko, indėlį rengiant monografiją.

Pirmieji atsiliepimai apie knygą:

„Vakar gavau knygą „Kazlų Rūda“. Ir varčiau, šiek tiek pirmam susipažinimui paskaitydamas nuo vidurdienio iki vidurnakčio. Knyga, per silpnas žodis pasakyti, sužavėjo, ji sukėlė kažką panašaus į katarsį – didelį teigiamą išgyvenimą. Į ją pradėjau žiūrėti kaip į Kazlų Rūdos krašto savotišką Bibliją. Tai sakrali pagarba raštui. Jeigu ne jis, būtume tik žmonės, kuriems istorija – tik žodiniai pasakojimai iš kartos į kartą įvairių mitų, labai nutolusių nuo realybės. Ši knyga – tai didelė pergalė prieš visagalę užmarštį.
Lenkiuosi knygos sudarytojui Venantui Mačiekui ir kitiems pasiaukojančiai kūrusiems šį šedevrą – pagarbos ir meilės Kazlų Rūdos kraštui ir jo žmonėms išraišką.

1941 m. tremtinys Algimantas Lelešius

Laba diena, gerb. Venantai. Sveikinu su tokio įspūdingo leidinio Premjera! Kazlų Rūdoje – ažiotažas! Labai smagu, kad šis kraštas atgyja ir auga remdamasis istorija ir savo ištakomis. Labai įspūdinga laikyti rankose tokio svorio turinį. Tikiu, kad Jūsų darbas neliks neįvertintas ateityje.

Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centro direktorius Valdas Andriuškevičius

Laikraštyje „Suvalkietis“ paskelbtas Algio Vaškevičiaus straipsnis „Pasirodė daugiau nei 20 metų laukta monografija apie Kazlų Rūdą“. Straipsnį skaitykite čia.

1	2
3	4
5	6
7	8

Pristatymo akimirkos.1-oje nuotraukoje (iš kairės): dr. Aldonas Pupkis,   ,Venentas Mačiekus, prof. dr. Libertas Klimka, Petras Jonušas, 3-oje – meras Mantas Varaška, 6-oje – prof. dr. Libertas Klimka, 7-oje – Selemonas Paltanavičius, 8-oje – dr. Aldonas Pupkis.
Nuotraukos Domininkos Živelienės

▲2023 01 31

2023 01 26

Paneigimas

Monografijos „Kazlų Rūda“ straipsnyje „Kazlų Rūdos kultūros centras“ paskelbta Kazlų Rūdos kultūros centro archyvinė medžiaga. Monografijoje per klaidą nurodyta, kad šio straipsnio autorius yra Valdas Andriuškevičius. Atsiprašome p. Valdo Andriuškevičiaus.

„Kazlų Rūdos“ monografijos vyriausiasis redaktorius Venantas Mačiekus

▲2023 01 26

2023 01 09

Kviečiame į monografijos „KAZLŲ RŪDA“ pristatymą

Maloniai kviečiame į naujausios „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „Kazlų Rūda“ pristatymą Kazlų Rūdoje

2023 m. sausio 20 d. 16 val.

Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešojoje bibliotekoje
(Vytauto g. 21, Kazlų Rūda).

Pristatyme dalyvaus leidyklos vadovas Petras Jonušas, monografijos sudarytojas Venantas Mačiekus, monografijos sudarytojos dr. Anelės Vosyliūtės duktė Marta Vosyliūtė, knygos autoriai.

▲2023 01 09

2023 01 05

Ramutė Jonušienė

1931–2023

2023 m. sausio 4–6 dienomis liūdėdami atsisveikinome su mokytoja, „Versmės“ leidyklos vadovo Petro Jonušo mama Ramute Jonušiene.

Ramutė Jonušienė (Kaupelytė) gimė 1931 m. Kaune Viktorijos Ambrasaitės ir Romualdo Kaupelio šeimoje. Ji gimė kartu su dvyne seserimi Laimute. Tėvelis Romualdas Kaupelis (1905–1953) buvo kilęs iš Pandėlio valsčiaus, Buivydžių kaimo (Rokiškio r.), Lietuvos kariuomenės kapitonas. Visa šeima pokario metais turėjo slapstytis nuo gresiančio sovietų valdžios persekiojimo ir tremties, nes kai tėvelį Romualdą 1948-aisiais metais suėmė, nuteisė ir įkalino 10 metų pataisos darbų stovykloje, šeimai grėsė tremtis.

Ramutės mama Viktorija buvo pedagogė, baigusi Vilniaus lietuvių gimnaziją ir taikomosios dailės mokyklą, studijavo Vytauto Didžiojo universitete, didžiąją gyvenimo dalį dirbo vaikų namuose, pasiaukojamai globojo šimtus našlaičių.

Ramutė mokėsi Kauno mergaičių 7-oje gimnazijoje, lankė fortepijono pamokas, paskui įstojo į muzikos mokyklą, o baigė Kazlų Rūdos vidurinę mokyklą, kur pas pamotėlę slapstėsi nuo tremties. Mokyklą baigusi dirbo Adomaičių (Kelmės r.) ir Graužikų aštuonmetėse mokyklose, kaimo vaikus mokė biologijos, matematikos, rusų kalbos, vadovavo mokinių chorui ir tautiniam būreliui. Negalėjo stoti į aukštąją mokyklą, nes kartu su dokumentais būtų privalėjusi autobiografijoje nurodyti faktus apie sovietų represuotą tėvelį. Vėliau Vilniaus universitete studijavo fiziką.

Nuo 1961 m. dirbo fizikos mokytoja Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje, išugdė daug garsių žmonių. Visą gyvenimą mokė vaikus fizikos. Net ir sulaukusi garbingo amžiaus, mielai mokė dažniausiai nepasiturinčių šeimų vaikus dažniausiai be jokio atlygio, iki pat savo 90-mečio.
Nuo 7 metų pamėgo mezgimą, visą gyvenimą sudėtingais raštais mezgė pačius įvairiausius mezginius – megztinius, sukneles, skraistes, kostiumėlius, megzdavo sau ir visai savo šeimai.
Ramutė Jonušienė su vyru inžinieriumi Eduardu užaugino sūnus Petrą ir Rimą, kurie jai padovanojo bemaž 10 anūkų ir proanūkių, kuriais džiaugėsi ir didžiavosi.

R. Jonušienė buvo nepaprastai geros širdies, jautri, rūpestinga, visada linksma, optimistė, stebino savo įžvalgomis ir išmintimi. Ji dažnai dalyvaudavo „Versmės“ leidyklos organizuojamuose susibūrimuose, šventėse, visus stebino nepaprasto skonio savo pyragais. Domėjosi leidyklos rengiamomis monografijomis, skatino darbuotojus gerai atlikti šį darbą. Visi jautė Jos palaikymą, dėkingumą, nuolatinę globą.

Ypač įsimintinos 2009 metais, minint Lietuvos tūkstantmetį, leidyklos organizuoto renginio „Lietuvos tūkstantmečio knygų kelias per Lietuvą“ kelionės – jų metu aplankyta daugiau kaip 100 Lietuvos miestelių ir padovanota daugiau kaip 10 tūkst. knygų. Kelionėse kartu su sūnumi Petru važiuodavo ir jo Mama Ramutė. Ji žavėjosi Lietuvos grožiu, žmonėmis, dėmėjosi savo tėvų ir senelių praeitimi, taip pat vaišino kelionės dalyvius savo pačios gamintais užkandžiais.

2022 m. pabaigoje parašė atsiminimus apie savo šeimą, Mamą – Viktoriją Kaupelienę (Ambrasaitę) – Motulę, Ambrasų giminę, sudėtingą gyvenimo kelią. Šie atsiminimai paskelbti naujausioje „Lietuvos valsčių“ serijos monografijoje „Kazlų Rūda“.

Dabar, praėjus tik savaitei po savo garbingo 91-o gimtadienio, iškeliavo pas savo brangiausius žmones – Mamą, Tėvelį, seserį Laimutę, brolį Romualdą, vyrą Eduardą. Ramutė Jonušienė išliks visų ją pažinojusiųjų širdyje kaip pavyzdys. Mamos, Močiutės, Mokytojos.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą leidyklos vadovui Petrui Jonušui, liūdime kartu

„Versmės“ leidyklos kolektyvas