2023 03 28

Rinkime konkurso „RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“ gražiausius darbus

Šiemet konkurse dalyvauja net 399 darbai, kuriais pasigrožėti galite ČIA. Kviečiame rinkti gražiausius darbus – aktyviai balsuoti adresu lietuvai1000@versme.lt  už Jums labiausiai patikusius ir išrinkti geriausius. Jūsų laiškų su geriausių darbų numeriais bei Jūsų komentarais ir atsiliepimais nekantriai lauksime iki 2023 m. balandžio 24 d.

Konkurso nugalėtojus ir jų apdovanojimus paskelbsime iki gegužės 2 d.
▲2023 03 28

2023 03 28

Mieli „Versmės“ leidyklos bičiuliai, skaitytojai,

Dalinamės informatyviu ir argumentuotu dr. Vytauto Sinicos vaizdo įrašu ir kviečiame kiekvieną stoti ginti lietuvių kalbos, nes dabartinė Seimo dauguma su "Tėvynės Sąjunga-Krikščionimis Demokratais" priešakyje siekia įstatymu panaikinti valstybinę lietuvių kalbą.

 https://www.youtube.com/watch?v=PSnfZDQLXzI 

▲2023 03 27

2023 03 24

Monografija „RAMYGALA“ II dalis – jau spaustuvėje

2023 m. kovo 24 d. į spaustuvę iškeliavo „Lietuvos valsčių“ serijos monografija „RAMYGALA“ (2 dalis, 158 straipsniai, 1332 p.).
Monografijos „Ramygala“ I ir II dalies sudarytoja Gražina Navalinskienė (Garuckaitė) savo gimtinės istorijos įamžinimui skyrė 12 savo gyvenimo metų.

▲2023 03 28

2023 03 23

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 10-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. kovo 23 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „ŽARĖNAI“ biologijos skyriui: Andrius Kuliešis „Žarėnų krašto miškai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-10/23-344/BL).

Miškai yra neatskiriama kraštovaizdžio, šalies ar krašto ūkinio, kultūrinio gyvenimo dalis, juose susiformuoja ir lengviausiai išsaugomos svarbiausios gamtinės vertybės. Žarėnų krašto teritorija nustatyta pagal L.Kavaliauskienės išskirtas Žarėnų valsčiaus ribas, vadovaujantis 1923 m gyventojų surašymu. Žarėnų krašto miškai patenka į du didžiausius Žemaitijos miškų masyvus: šiaurinė dalis - į Pagermantės – Vilkų – Pareškečio ir pietinė dalis -  į Tverų – Judrėnų. Darbe yra įvertintas Žarėnų krašto miškų produktyvumas, kitos jame sukauptos vertybės bei jų pokyčiai per pastaruosius septynis dešimtmečius. Krašto miškingumas pastarųjų 60 metų laikotarpyje išaugo nuo 29.8 iki 50.6 proc. Vyrauja privatūs (71 proc.), daugiausiai užima ūkiniai (79 proc.) miškai. Apsauginiai miškai išskirti 16 proc., ekosistemų apsaugos 6 proc. visų miškų teritorijos. Labiausiai paplitę normalaus drėgnumo (43 proc.) ir laikinai drėgmės perteklingos (31 proc.) vidutinio turtingumo (63 proc.) augavietės. Miškuose vyrauja  eglynai (34 proc.), beržynai (27 proc.) ir pušynai (22 proc.). Didžiausią našumą pasiekia krašto eglynai. Pietinės krašto  miškų dalies didesnį miškų produktyvumą lemia nuo 6 iki 25 proc. didesni šios miškų dalies minkštųjų lapuočių medynų tūriai ir medienos prieaugiai. Žarėnų krašto miškai pasižymi ne tik sukauptais medienos tūriais, aukštesniais nei vidutiniai  prieaugiais, bet ir kraštovaizdį praturtinančiu labai išraiškingu hidrografiniu tinklu, daugybe upių ir upelių, vertingomis saugomomis teritorijomis, gamtos paminklais, archeologiniais objektais bei sukauptomis istorinėmis – kultūrinėmis vertybėmis.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 10-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 344-asis bei 23-asis iš biologijos dalykinės srities. ▲2023 03 27

2023 03 23

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 9-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. kovo 23 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „ŽARĖNAI“ kalbotyros skyriui: Juozas Pabrėža „Žarėnų šnektos fonetinės ypatybės“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-9/42-343/LI).

Straipsnyje aptariamos fonetinės (garsų ir prozodijos) ypatybės rodo, kad Žarėnų šnekta yra tipiška šiaurės žemaičių telšiškių patarmės atstovė: išlaikyti šiaurės žemaičių „dounininkams“ būdingi ou, ei garsai, turimas žemaitiškasis afrikatų dėsnis, senesnis nosinių balsių ą, ę, ų, į tarimas su priebalsiu n, išskirtinė telšiškiams būdinga balsių asimiliacija, kitų garsų žemaitiškos ypatybės; turimas intensyviausias visuotinis kirčio atitraukimas, ryškios priegaidės.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 9-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 343-asis bei 42-asis iš kalbotyros dalykinės srities. ▲2023 03 27

2023 03 23

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 8-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. kovo 23 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „ŽARĖNAI“ istorijos skyriui: Povilas Šverebas „Žarėnų parapijos bažnyčių varpinės ir varpai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-8/115-342/HI).

Žarėnų bažnyčia minima jau 1579 m., bet pirmos žinios apie varpines ir varpus pasiekė tik 1675 m. Jau tada atskirai pastatytoje varpinėje kabojo 3 varpai. Dabartinė varpinė yra pastatyta 1853 m. Ji priskiriama retam Lietuvoje pasitaikančiam tipui, kai pastate jungiamos dvi skirtingos formos ir paskirties patalpos – varpinės bokštas ir sandėlis, arba lavoninė. Joje kabo vienas, sužalotas varpas, kuris 1885 m. buvo pagamintas P. I. Usačiovos fabrike klebono B. Lorento rūpesčiu, o parapijiečių pinigais. Vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą iš Žarėnų paėmė 2 varpus. Lauko Sodoje pirma varpinė buvo atviro tipo ir įrengta vartuose, vėliau varpai buvo sukabinti bažnyčios bokšte. Dabartinė varpinė yra sudėtinio tūrio, uždaro tipo. Joje kabo du varpai. Didysis pagamintas Brolių Usačiovų varpų fabrike 1903 m. Jį bažnyčiai paaukojo K. ir B. Mažeikos. Mažasis yra pagamintas 1796 m. Varnių liejykloje. Signalinis varpas kabo bažnyčios bokšte. Jis taip pat yra Varnių liejyklos gaminys. Abu mažuosius varpus išliejo meistras P. Kaniauskis. Vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lauko Sodos rekvizavo 3 varpus. Pradžioje Medingėnų varpinė buvo atviro tipo, vėliau instrumentai sukelti į bažnyčios bokštą. 1891 m. kunigo F. Sireikos rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis pagal U. Golinevičiaus projektą pastatyta mūrinė dviejų aukštų varpinė, Joje kabo du varpai. Didysis išlietas 1862 m. A. P. Bogdanovos-Finlianskos fabrike kunigo P. Arlauskio rūpesčiu, lėšomis parapijiečių. Vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą iš Medingėnų paėmė 2 varpus.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 8-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 342-asis bei 115-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 03 27

2023 03 23

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 7-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. kovo 23 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „ŽARĖNAI“ istorijos skyriui: Marija Rupeikienė, Antanas Rupeika „Žarėnų valsčiaus sakralinių pastatų ir parapijų
trobesių architektūra“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-7/114-341/HI).

Sakraliniai pastatai stovi Žarėnuose, Lauko Sodoje ir Medingėnuose. Žarėnuose yra katalikų bažnyčia, varpinė, smulkiųjų sakralinių statinių, dvejos kapinės, kapinių koplyčia ir keli parapijos trobesiai. Kvartale tarp šiaurinių kapinių ir šventoriaus stovėjo sinagoga. Bažnyčia medinė, dvibokštė, trinavė, pseudobazilikinės erdvės. Jos architektūra nevientisa. Eksterjere originaliai susipina modernizuotos neogotikinės formos su santūriomis modernizuoto orderio detalėmis ir įvairia lentelių apkala. Interjere dominuoja moderni stilizuota trinavė erdvė su neogotikiniais įrangos elementais ir prie jų derančiais sienų ir lubų dekoratyvios tapybos fragmentais. Varpinė – nesudėtingų etninės architektūros formų, priklauso retesniam varpinių tipui: joje yra dviejų paskirčių patalpos – varpinė ir lavoninė; netradicinė ir varpinės statybos vieta – už bažnyčios apsidės. Šventorius netaisyklingo šešiakampio plano, nelygaus reljefo, aptvertas akmens mūro tvora, kurioje įrengti vieni didieji vartai ir ketveri siauri varteliai. Miestelio pietinėje dalyje esančiose katalikų kapinėse stovi koplyčia.Ji vientiso tūrio, sumūryta iš akmenų ir raudonų plytų, stačiakampio plano. Koplyčia – lakoniškų architektūros formų, vidaus erdvė dengta mediniu cilindriniu skliautu. Kapinės aptvertos akmens mūro tvora, kurioje įrengti dveji vartai. Dabar senojoje klebonijos sodyboje stovi klebonija ir du ūkiniai trobesiai. Lauko Sodoje yra katalikų bažnyčia, varpinė, smulkiųjų sakralinių statinių, klebonijos sodyba. Bažnyčia medinė, nesudėtingų formų, kuriose susipina etninės ir profesionaliosios architektūros elementai; interjere ryškūs stilizuoti neobaroko ir neoklasicizmo bruožai. Varpinė – etninės architektūros, nesudėtingų formų; gyvumo jai teikia netradicinis antrojo tarpsnio sprendimas. Šventorius netaisyklingo keturkampio plano, aptvertas akmens mūro tvora, kurioje įrengti dveji vartai. Klebonijos sodyboje stovi klebonija ir du ūkiniai trobesiai. Medingėnuose yra katalikų bažnyčia, varpinė, smulkiųjų sakralinių statinių, likęs senosios klebonijos sodybos rūsys. Bažnyčia medinė, dvibokštė, pseudobazilikinės erdvės. Jos eksterjere dominuoja neogotikinės formos, esama stilizuotų orderio elementų, o langų apatinių prikalčių dekoras būdingas etninei architektūrai. Interjere taip pat pastebima neogotikinių ir modifikuotų orderinių formų stilistinė jungtis. Varpinė sumūryta iš akmenų ir raudonų plytų, dviejų tarpsnių, kvadratinio plano. Ji istorizmo laikotarpio, lakoniškos architektūros, su stilizuotais orderio elementais. Šventorius netaisyklingo aštuonkampio plano, lygaus reljefo, aptvertas akmens mūro tvora, kurioje yra didieji vartai ir treji varteliai. Atokiau nuo šventoriaus įkurta klebonijos sodyba.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 7-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 341-asis bei 114-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 03 27

2023 03 17

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 6-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. kovo 17 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „RAMYGALA“ tautosakos skyriui: Daiva Vyčinienė „Ramygalos krašto dainuojamoji tradicija“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-6/10-340/FL).

Straipsnio tiriamoji sritis – Ramygalos krašto dainuojamasis folkloras, jo gyvavimo aplinkybės, atlikimo ypatybės. Ypač plačiai straipsnio autorė aptaria vietinę dainavimo tradiciją atspindinčius bruožus ir prie ramygaliečių dainuojamosios tradicijos išlikimo daug prisidėjusius dainingų šeimų ir visos giminės, kurios buvo žinomos ne tik savame kaime, bet ir gretimuose, asmenis. Uliūnų kaime viena tokių šeimų buvo Račiūnų, kur augo 7 vaikai: 5 broliai ir 2 seserys. Per kiekvieną giminės suvažiavimą (dažniausiai per šv. Onos atlaidus) būdavo dainuojama iki paryčių. Ėriškiuose seserys Liberytės garsėjo dainomis (jų motina buvo Drąsutytė, straipsnyje minėtos B. Peleckienės sesuo). Šeimoje augo 5 seserys ir 3 broliai. Visi buvo dainininkai. Tokios šeimos dažniausiai dainuodavo ne tik savo laikmečio dainas, bet ir tas, kurias natūraliai perimdavo iš savo tėvų (senelių) repertuaro. Tokių šeimų ir jų narių dėka žmonių atmintyje daug įvairių klodų dainų išliko iki pat mūsų dienų.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 6-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 340-asis bei 10-asis iš tautosakos dalykinės srities. ▲2023 03 17

2023 03 17

Apie mus rašo

2023 m. sausio 28 d. laikraštyje „Suvalkietis“ paskelbtas Algio Vaškevičiaus straipsnis „Pasirodė daugiau nei 20 metų laukta monografija apie Kazlų Rūdą“. Straipsnį skaitykite čia.

▲2023 02 21

2023 03 06

Dalyvavome Vilniaus knygų mugėje

2023 m. vasario 23–26 d. „Versmės“ leidykla dalyvavo Vilniaus knygų mugėje-2023 Litexpo.
Mugėje apsilankė daugiau kaip 52 700 skaitytojų, joje vyko apie 530 renginių, 214 dalyvių.
„Versmės“ leidykla mugėje turėjo stendą 3-ioje salėje kartu su Valstybingumo studijų centru. Mugės metu buvo eksponuojamos naujausios „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos ir per paskutiniuosius metus išleistos leidyklos knygos. Daugelis lankytojų fotografavo serijos monografijas, kaip storiausias mugės knygas.
Leidyklos stendą aplankė vadovas Petras Jonušas, redaktoriai Venantas Mačiekus, Gražina Navalinskienė, Stefanija Kundrotienė, Stanislovas Buchoveckas, Zita Kutraitė, Daiva Červokienė, Ona Gaidamavičiūtė, Vitas Girdauskas, Virginijus Jocys, Juozas Pugačiauskas, dr. Martynas Purvinas ir Marija Purvinienė, Arvydas Valionis, Rūta Bukauskaitė, Genovaitė Baliukonytė, prof. Daiva Vyčinienė su vyru Evaldu Vyčinu, dr. Vytautas Sinica, prof. Vytautas Radžvilas, leidyklos bičiuliai.

Bendras mugės vaizdas 3-ioje salėje
Redaktorė Živilė Driskiuvienė leidyklos stende	Redaktoriai Živilė Driskiuvienė ir Venantas Mačiekus su naujausia - 43-ia „Lietuvos valsčių“ serijos monografija „Kazlų Rūda“
Redaktorė Živilė Driskiuvienė ir dr. Vytautas Sinica

Nuotraukos Audingos Driskiūtės

▲2023 03 06

2023 02 21

Apie mus rašo

2023 m. sausio 28 d. laikraštyje „Suvalkietis“ paskelbtas Algio Vaškevičiaus straipsnis „Pasirodė daugiau nei 20 metų laukta monografija apie Kazlų Rūdą“. Straipsnį skaitykite čia.

▲2023 02 21

2023 02 07

Kviečia konkursas „RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“

Senajame Kvedlinburgo vienuolyno metraštyje aprašant 1009-ųjų kovo 9-osios įvykius buvo pirmą kartą paminėta Lietuva.

Šiemet – 2023-aisiais – sukanka jau 1014 metų nuo šio pirmojo istorinio mūsų šalies paminėjimo. Labai džiaugiamės, kad šiemet Kovo 9-oji bus jau penktą kartą minima oficialiai, nes 2019 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu ji buvo įrašyta į Atmintinų dienų sąrašą.

Maloniai kviečiame visus – ir jaunesnius, ir vyresnius – dalyvauti šiam svarbiam įvykiui ir sukakčiai skirtame „Versmės“ leidyklos rengiamame kasmetiniame – šiemet jau 14-ame – konkurse  „RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“. Konkurso ir Kovo 9-osios atmintinos dienos paminėjimo esmė yra tokia:

Kovo 9-ąją – Lietuvos pirmojo paminėjimo dieną – kur tuo metu bebūtume, prasmingai ir gražiai užrašykime vieną vienintelį žodį – LIETUVA ir pasidalinkime tuo su kitais.

Jei Jūsų LIETUVA pasieks ne tik Jūsų bičiulius, bet ir „Versmės“ leidyklą – automatiškai dalyvaus šiame konkurse.

Konkursui skirtas Jūsų užrašo LIETUVA nuotraukas, filmukus ar pačius užrašų kūrinius kartu su trumpu palydimuoju tekstuku maloniai prašome iki kovo 25 d. atsiųsti mums adresu lietuvai1000@versme.lt arba paprastu paštu – „Versmės" leidyklai, Geležinkelio g. 6, 02100 Vilnius.

Šių metų ir ankstesnių 13 konkursų „RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“ darbais – o jų bemaž 3 800 (!) – kviečiame pasigrožėti ČIA.
▲2023 02 07

2023 02 03

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 5-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. vasario 3 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PILVIŠKIAI“ istorijos skyriui: Regimanta Stankevičienė „Alksnėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios dailės vertybės“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-5/113-339/HI).

Nedidelė ir atoki Alksnėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia savo XVI–XX a. I pusės dailės paveldu yra svarbi regioniniu, o dėl vertingiausių kūrinių – ir Lietuvos mastu šventovė.
Vertingiausios yra senosios skulptūros. Tai stebuklingumu garsėjanti Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi statula (Prūsiškoji Madona) – XVI a. pradžios iš gotikos į renesansą pereinančio stiliaus kūrinys, ir manierizmo bei baroko bruožais pasižyminčios medinės XVII a. (šventųjų: Elžbietos Vengrės, Kotrynos Aleksandrietės, Dominyko ir Hiacinto) skulptūros, dekoratyviniai biustai, altorių fragmentai. Jie paveldėti iš senesnės šios vietos koplyčios, o į šią koplyčią yra patekę iš nežinomų bažnyčių; viena jų galėjo būti Alksnėnų palivarko savininkų Virbalio dominikonų bažnyčia.

Vertingi yra mišriu baroko ir klasicizmo stiliumi pasižymintys XVIII a. pab. provincijos dailininko Alksnėnų koplyčiai sukurti šv. Martyno, šv. evangelisto Mato, šv. vyskupo Stanislovo ir Jėzaus Krikšto paveikslai, įdomus panašaus laiko primityvus drožinys su Marijos Vardo ženklu.
Likusi dailės paveldo dalis sukurta XIX a. 7-ajame dešimtmetyje pastatytai ir vėliau rekonstruotai dabartinei bažnyčiai. Po rekonstrukcijos 1924–1931 m. naujai dekoruoto interjero vaizdas iki šiol iš esmės nepakito. Išliko tie patys trys altoriai. Neobaroko stiliaus didžiajame altoriuje yra ir senojo barokinio dekoro, šoninius altorius sukūrė garsus regiono meistras Adomas Karalius. Maždaug tuo pačiu metu padarytos klausyklos, įgytos aliejumi ant drobės tapytos Kryžiaus kelio stotys – laisvi Josepho Führicho sukurto jų ciklo sekiniai.

Dabar stebuklingoji Marijos statula ir šv. Martyno paveikslas puošia didįjį bažnyčiosaltorių, primityviosios tapybos pavyzdžiai – XIX a. II p. apaštalų Petro ir Pauliaus paveikslai – pakabinti presbiterijos paskliautėje, Kryžiaus kelio ciklo ir senieji paveikslai kabo ant bažnyčios sienų, šventųjų statulos pastatytos prie piliorių.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 5-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 339-asis bei 113-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 02 03

2023 02 03

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 4-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. vasario 3 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PILVIŠKIAI“ istorijos skyriui: Marija Rupeikienė, Antanas Rupeika „Pilviškių apylinkių sakralinių pastatų ir parapijų trobesių architektūra“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-4/112-338/HI).

Straipsnyje tyrinėtos buvusio Pilviškių valsčiaus ir jo apylinkėse esančios vietovės: Pilviškiai, Alksnėnai, Antanavas, Bagotoji, Didvyžiai, Mažučiai, Paežeriai, Parausiai, Žalioji ir jose esantys (ar išnykę) sakraliniai pastatai ir parapijų trobesiai.

Pilviškiuose iki Antrojo Pasaulinio karo buvo keturios religinės bendruomenės: katalikų, evangelikų liuteronų, metodistų ir judėjų. Visos religinės bendruomenės turėjo maldos namus. Dabar Pilviškiuose yra katalikų bažnyčia ir Jungtinė metodistų bažnyčia. Išliko buvusios laikinosios katalikų bažnyčios pastatas ir evangelikų liuteronų bažnyčios sienų fragmentai. Nustatyta ankstesnės metodistų bažnyčios stovėjimo vieta ir sinagogų stovėjimo vietos. Buvusi laikinoji bažnyčia lakoniškų etninės architektūros formų. Pilviškių dabartinė katalikų bažnyčia originalių modernių formų, kuriose jaučiama modernizuoto neobaroko įtaka – populiari tarpukario architektų kūryboje. Varpinė neogotikos formų; jos fasadus pagyvina angų apvadai, tinkuotos nišų plokštumos ir reljefiniai platūs frizai. Evangelikų liuteronų bažnyčia sunyko; išliko tik dalis autentiškų jos sienų. Jungtinė metodistų bažnyčia modernios architektūros. Jos planuose ir eksterjere skirtingomis architektūros priemonėmis atskirtos funkcinės patalpų erdvės; maldų salė šviesi, vientisos erdvės, o svarbiausi liturginės paskirties objektai – paprastų lakoniškų formų. Nuo XIX a. vidurio iki Antrojo pasaulinio karo Pilviškiuose gyveno daug žydų; iki XX a. pradžios jie sudarė daugiau nei pusę miestelio gyventojų. XIX a. viduryje, romantizmo periodu, Pilviškiuose buvo dveji mediniai žydų maldos namai: vasarinė sinagoga ir žieminiai maldos namai. 1900 m. Marijampolės apskrities inžinierius architektas V. Rybarskis, sklype prie Šešupės, kuriame stovėjo sinagoga ir mediniai žydų maldos namai, suprojektavo mūrinę choralinę sinagogą, vietoje ten stovėjusios medinės. Ji buvo puošnių, neobarokinių formų, su dekoro elementais. Tarpukariu, sudegė viena iš Rinkos aikštėje stovėjusių sinagogų. 1927 m. S. Eichenbergas parengė sinagogos atstatymo projektą. Po rekonstrukcijos sinagogos architektūra tapo eklektinė, atsirado svetimų stilizuotų dekoro elementų, nederančių su arkinių langų forma. Šiaurinėje Pilviškių dalyje, į šiaurės vakarus nuo sinagogų sklypo, tarp kelio ir Jurbarko gatvės, buvo įkurtos žydų kapinės. Netoli nuo žydų kapinių ir atokiau nuo Šešupės, 1893 m. buvo numatyta statyti žydų pirtį.

Alksnėnų bažnyčia pasižymi asimetriniu planu, netradiciškai išspręsta presbiterijos – apsidės ir zakristijos erdvių jungtimi bei originaliomis modernizuotomis neoklasicistinėmis architektūros formomis. Alksnėnų varpinė primityvių formų, lakoniškos architektūros; jos fasadų spalvinis sprendimas ir detalės derintos su bažnyčios architektūra. Antanavo koplyčia – originalaus šešiakampio plano; jos eksterjere dominuoja lakoniškos etninės architektūros formos, pagyvintos stilizuotais orderio elementais; altoriaus puošybai naudotos klasicizmui būdingos formos. Bagotosios bažnyčios architektūra eklektinė: eksterjere pastebimi modernizuoto baroko bruožai, langų apvaduose – stilizuoti neorenesanso elementai, o bokštų viršūnėse - žymus gotikos poveikis; interjere esama baroko ir neogotikos elementų bei etninės ir modifikuotos klasicizmo architektūros apraiškų. Didvyžių bažnyčios eksterjeras eklektinis: su transformuotomis viduramžių stilių formomis ir orderio elementais; interjere dominuoja stilizuotos orderinės formos. Mažučių sakralinių statinių kompleksą sudaro medinė Šventojo šaltinio koplytėlė, akmens mūro koplyčia, 14 Švč. Mergelės Marijos Skausmo ir Džiaugsmo paslapčių koplytstulpių, stogastulpiai, kryžiai, šulinys ir kt. smulkiosios architektūros statiniai. Paežerių koplyčia – vertingas etninės architektūros paminklas, su zakristija (statoma ne prie visų koplyčių), varpinės bokšteliu ir dviem altoriais. Parausių koplyčia originalios architektūros, kurioje derintos etninės ir modifikuotos stilizuotos orderio detalės. Žaliosios bažnyčia lakoniškos architektūros, perstatyta iš ūkinės paskirties pastato, todėl jos plano sandara netradicinė ir sienų storiai skirtingi. Žaliosios bažnyčia ir klebonijos sodybos pastatai patyrė ne vieną transformaciją.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 4-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 338-asis bei 112-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 02 03

2023 02 03

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 3-iasis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. vasario 3 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PILVIŠKIAI“ etnologijos skyriui: Eligijus Juvencijus Morkūnas, Gražina Teodora Morkūnienė „Malūnai Pilviškių apylinkėse Lietuvos nepriklausomybės metais (iki 1940 metų)“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-3/74-337/EL).

Rašinys chronologiškai apima tarpukariu Pilviškių apylinkėse, maždaug 14 km spinduliu nuo Pilviškių miestelio, buvusius malūnus. Jie aprašomi pagal nagrinėjamus archyvinius projektus, planus ar matmenų brėžinius, juos papildant ir kitais archyviniais dokumentais bei autoriaus pastebėjimais.

Aprašomi vandens, vėjo jėga veikiantys varikliai, garo ir kiti šiluminiai varikliai, malimo ir valymo technika – girnos, valcai, kruopinės, valymo, sijojimo ir kt. mašinos, Transportavimo įranga, sanhigienos, darbo saugos priemonės, taip pat malūnų padaliniai: lentpjūvės su gateriais, medžio apdirbimo cechai su diskiniais pjūklais, tekinimo, obliavimo staklėmis, medinės stogų dangos pjovimo mašinomis, galiausiai elektrinės. Elektrinės iš pradžių naudotos tik patalpoms apšviesti, vėliau ir malūnams sukti. Pilviškių miestelyje buvo net dvi elektrinės, jomis taip pat naudotasi ne tik gatvėms ir namams apšviesti, bet ir malūnams sukti. Prie malūnų būta ir milo vėlyklų, ir linamynių. Puikus derinys buvo lentpjūvė ir garo malūnas – lentpjūvės atliekomis kūrenamas lokomobilis suko malūno įrenginius ir tas pačias lentpjūves.

Privačios nuosavybės panaikinimas ir karas sužlugdė Lietuvos malūnų pramonę.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 3-iasis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 337-asis bei 74-asis iš etnologijos dalykinės srities. ▲2023 02 03

2023 02 03

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 2-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. vasario 3 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PILVIŠKIAI“ etnologijos skyriui: Libertas Klimka „Kalendorinių papročių pabiros Pilviškių apylinkėse“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-2/73-336/EL).

Šiame etnologinio pobūdžio straipsnyje apibendrintos Pilviškių valsčiaus Suvalkijos (Sūduvos) etnografinio regiono gyventojų tradicinių kalendorinių papročių žinios. Iš esmės tai yra kaimo žmonių kolektyvinės atminties XX a. pabaigoje tyrimas. Kartu buvo siekiama išryškinti papročių sąsajas su fenologiniais gamtos reiškiniais, pagrindinį dėmesį skiriant etnokultūros semantikai. Todėl šio straipsnio konkretus tyrimo objektas –vyresniojo amžiaus kaimo žmonių kalendoriniai papročiai ir liaudiški tikėjimai. Ši kolektyvinė atmintis saugo labai gilią žemdirbiškojo etnoso patirtį: joje apibendrinti šimtmečiais kaupti gamtos stebėjimai, įžvelgtos subtilios fenologinių reiškinių sąsajos.

Medžiaga straipsniui buvo renkama lauko tyrimais 1981 m. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ekspedicijos metu; ji buvo papildyta duomenimis, gautais 1994–2012 m. anketuojant pagal specialų astronominių žinių klausimyną. Anketos saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus archyve. Palyginimui pasinaudota ir keliais retesnių papročių iš šio valsčiaus užrašymais, datuojamais XX a. pirmąja puse, saugomais Lietuvių mokslo draugijos bei Tautosakos archyvų fonduose.

Kalendoriniai papročiai Pilviškių valsčiuje anksčiau nedaug tebuvo tyrinėti. Etnografų dėmesio nepatraukė gal ir todėl, kad žemės ūkis čia plėtotas gana moderniai pagal kaimyninės Prūsijos pavyzdį. Ir senolių išminties patarimai bei mitinės atodairos, nebetekę praktinės naudos, greit ėmė dilti iš žmonių atminties. Išsamiam kalendoriniam ciklui atstatyti Pilviškių apylinkėse surinktos medžiagos mažoka, tačiau atskiri vietiniai bruožai yra išraiškingi ir saviti, papildantys bendrą lietuvių tradicinio kalendoriaus bei jo raidos suvokimą. Pasitelkus ir archyvinius duomenis, pavyksta apčiuopti buvusio žinių masyvo struktūrinius bruožus.

Straipsnis struktūrizuotas trimis skyriais, atitinkančiais natūralų kaimo darbų ciklą: 1. Pavasarėjančią gamtą stebint; 2. Vasaros darbų rūpesčiai; 3. Rudens ir žiemos darbai. Analizuojant surinktą medžiagą, buvo įžvelgti tiek archajiškojo mėnulio kalendoriaus reliktai, tiek ir agrarinės magijos elementai iš vėliau susiformavusių sezoninių žemdirbystės ciklų. O iš krikščioniškojo kalendoriaus sureikšminti tie vardadieniai, kurie atitinka gamtos virsmus ir su jais susijusių darbų pabaigą ar pradžią. Manytina, kad tradicinio kalendoriaus bruožų, kitados buvusių gyvensenos taisyklėmis, ilgo išlikimo priežastis – santykinai objektyvus jų pobūdis, išreiškiantis dangaus šviesulių periodinio judėjimo įtaką augmenijos ir gyvūnijos bioprocesams. Ypatingas dėmesys čia mėnuliui, nuo kurio atmainų kažkiek priklauso žemės syvų tekėjimas augalo skaidulomis. Mėnulio fazių įtakos agrokultūrai žinios priskirtinos praktinės etnožinijos sričiai, o tikėjimai mėnulio poveikiu žmogaus gyvenimo įvykiams yra įsišaknijusio tradicinėje kultūroje paralelizmo tarp gamtos reiškinių ir žmogaus gyvenimo įvykių išraiška; tai similinės magijos dalykai. Atodairos į mėnulio fazę tebepraktikuojamos kai kuriuose pavasario bei rudens darbuose ir šiandien. Taigi visa tai ne tik pagarbos duoklė protėvių kultūros paveldui, bet ir praktiškai vertingos ūkininkavimo žinios. Kolektyvinė kaimo žmonių atmintis atspindi ciklinę laiko sampratą, labai būdingą žemdirbiškosios kultūros etnosams.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 2-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 336-asis bei 73-asis iš etnologijos dalykinės srities. ▲2023 02 03

2023 02 03

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 1-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. vasario 3 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PILVIŠKIAI“ biologijos skyriui: Daiva Patalauskaitė „Pilviškių apylinkių augalija“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-1/22-335/BL).

Tyrimai vykdyti 2006 metų vasarą maršrutiniu būdu. Natūraliose bendrijose buvo atliekami bendrijų aprašymai, taikant prancūzų – šveicarų mokyklos augalijos tyrimo ir klasifikavimo principus ir pagal juos parengtą metodiką. Vėliau jos buvo vertinamos ir europinės svarbos buveinės išskiriamos pagal europinės svarbos buveinių nustatymo metodiką.

Pilviškių valsčiaus teritorijoje yra susiformavęs lygumų reljefas, išraižytas Šešupės ir jos įvairaus dydžio intakų. Plotų su pirminiais miškais, kurie niekada nebuvo plynai iškirsti, ir pelkių visai nėra. Šiuo metu kur ne kur tarp dirbamų laukų yra išsibarstę tik nedideli antrinių miškų (drebulynų ar beržynų) sklypai arba šlapiose vietose, daugiausia palei upes įsikūrę nedideli juodalksnynų masyvai. Vyrauja dirbami laukai, bioįvairovė menka. Visus išlikusius natūralius, nenumelioruotus upių slėnius reikia saugoti kaip vertingus, juose yra išlikę didesni ar mažesni plotai europinės svarbos buveinių, yra sąlygos atsikurti natūralioms gamtos bendrijoms.

Didžiausi plotai natūralių pievų bendrijų, priklausančių europinės svarbos buveinėms, susitelkę:

a) Šešupės slėnyje ties Pilviškiais (eutrofiniai aukštieji žolynai – Europinės svarbos buveinė 6430, aliuvinės pievos – Europinės svarbos buveinė 6450, šienaujamos mezofitų pievos – Europinės svarbos buveinė 6510);

b) Jūrės pievos ties Kriauniške (eutrofiniai aukštieji žolynai – Europinės svarbos buveinė 6430, aliuvinės pievos – Europinės svarbos buveinė 6450);

c) Višakio pievos ties Gabriške, Mozūriške (eutrofiniai aukštieji žolynai – Europinės svarbos buveinė 6430, aliuvinės pievos – Europinės svarbos buveinė 6450, šienaujamos mezofitų pievos – Europinės svarbos buveinė 6510).

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 1-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 335-asis bei 22-asis iš biologijos dalykinės srities. ▲2023 02 03

2023 01 31

Monografijos „KAZLŲ RŪDA“ pristatymas

2023 m. sausio 20 d. Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešosios bibliotekos salėje buvo pristatyta 43-oji „Lietuvos valsčių“ serijos monografija „Kazlų Rūda“, kurią dar 2000 m. pradėjo rengti dr. Anelė Vosyliūtė, o dėl jos sunkios ligos ir mirties darbams nutrūkus, juos pratęsė ir 2022 m. užbaigė ilgametis „Versmės“ leidyklos redaktorius, J. Basanavičiaus nacionalinės premijos laureatas (1997) Venantas Mačiekus.

Į monografijos sutiktuves susirinkę knygos mylėtojai netilpo salėje.

Pirmajam žodis buvo suteiktas Kazlų Rūdos merui Mantui Varaškai, kuris džiaugėsi išleista knyga, dėkojo „Versmės“ leidyklai.

Vyriausiasis monografijos redaktorius V. Mačiekus supažindino su „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų sudarymo principais, kalbėjo apie sunkumus rengiant pelno nesiekiančią „Lietuvos valsčių“ seriją, dėkojo Kazlų Rūdos savivaldybei už dalies tiražo įsigijimo finansavimą.

„Versmės“ leidyklos vadovas, serijos iniciatorius, leidėjas ir mecenatas Petras Jonušas atsakė į renginio dalyvių klausimus, taip pat pabrėžė, kad „Lietuvos valsčių“ serijai išleidžiami pinigai yra prasmingai išleidžiami pinigai, pasidžiaugė, kad monografijos pristatyme pasirinktas geležinkelio stotelių leitmotyvas susišaukia ne tik su monografijos viršeliu, bet ir su jo paties proseneliu Juozu Ambrasu, su žmona Ieva palaidotu senosiose Kazlų Rūdos kapinėse, kuris XX a. pradžioje gyveno Kazlų Rūdoje ir čia dirbo geležinkelio tarnautoju, o straipsnis apie tai skelbiamas monografijoje.

Kelių monografijos straipsnių autorius, istorikas dr. Juozas Banionis priminė, kad iki Antrojo pasaulinio karo Petras Biržys, žinomas kaip Pupų Dėdė, Akiro slapyvardžiu išleido apie 300 puslapių knygą apie visą Marijampolės apskritį ir pasidžiaugė, kad šiandien pristatome per pusantro tūkstančio puslapių knygą vien tik apie Kazlų Rūdą ir jos apylinkes, paragino visus paminėti pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos jubiliejų, įamžinti jo atminimą Kazlų Rūdoje.

Prof. dr. Libertas Klimka atkreipė dėmesį bažnyčių varpų ir žinių apie juos, jų gamintojus, mecenatus, finansavusius jų gamybą, svarbą krašto dvasinei kultūrai.

Dr. Aldona Vasiliauskienė apibūdino monografiją, kalbėjo apie savo parašytą išsamią pustrečio šimto puslapių studiją apie Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje esančių parapijų istoriją, kunigus.

Paskutinis kalbėtojas dr. Aldonas Pupkis prisiminė vaikystės ir paauglystės metų Kazlų Rūdą, tada vadintą Kazlais, kalbėjo apie savo, kaip kalbininko, indėlį rengiant monografiją.

Pirmieji atsiliepimai apie knygą:

„Vakar gavau knygą „Kazlų Rūda“. Ir varčiau, šiek tiek pirmam susipažinimui paskaitydamas nuo vidurdienio iki vidurnakčio. Knyga, per silpnas žodis pasakyti, sužavėjo, ji sukėlė kažką panašaus į katarsį – didelį teigiamą išgyvenimą. Į ją pradėjau žiūrėti kaip į Kazlų Rūdos krašto savotišką Bibliją. Tai sakrali pagarba raštui. Jeigu ne jis, būtume tik žmonės, kuriems istorija – tik žodiniai pasakojimai iš kartos į kartą įvairių mitų, labai nutolusių nuo realybės. Ši knyga – tai didelė pergalė prieš visagalę užmarštį.
Lenkiuosi knygos sudarytojui Venantui Mačiekui ir kitiems pasiaukojančiai kūrusiems šį šedevrą – pagarbos ir meilės Kazlų Rūdos kraštui ir jo žmonėms išraišką.

1941 m. tremtinys Algimantas Lelešius

Laba diena, gerb. Venantai. Sveikinu su tokio įspūdingo leidinio Premjera! Kazlų Rūdoje – ažiotažas! Labai smagu, kad šis kraštas atgyja ir auga remdamasis istorija ir savo ištakomis. Labai įspūdinga laikyti rankose tokio svorio turinį. Tikiu, kad Jūsų darbas neliks neįvertintas ateityje.

Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centro direktorius Valdas Andriuškevičius

Laikraštyje „Suvalkietis“ paskelbtas Algio Vaškevičiaus straipsnis „Pasirodė daugiau nei 20 metų laukta monografija apie Kazlų Rūdą“. Straipsnį skaitykite čia.

1	2
3	4
5	6
7	8

Pristatymo akimirkos.1-oje nuotraukoje (iš kairės): dr. Aldonas Pupkis,   ,Venentas Mačiekus, prof. dr. Libertas Klimka, Petras Jonušas, 3-oje – meras Mantas Varaška, 6-oje – prof. dr. Libertas Klimka, 7-oje – Selemonas Paltanavičius, 8-oje – dr. Aldonas Pupkis.
Nuotraukos Domininkos Živelienės

▲2023 01 31

2023 01 26

Paneigimas

Monografijos „Kazlų Rūda“ straipsnyje „Kazlų Rūdos kultūros centras“ paskelbta Kazlų Rūdos kultūros centro archyvinė medžiaga. Monografijoje per klaidą nurodyta, kad šio straipsnio autorius yra Valdas Andriuškevičius. Atsiprašome p. Valdo Andriuškevičiaus.

„Kazlų Rūdos“ monografijos vyriausiasis redaktorius Venantas Mačiekus

▲2023 01 26

2023 01 09

Kviečiame į monografijos „KAZLŲ RŪDA“ pristatymą

Maloniai kviečiame į naujausios „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „Kazlų Rūda“ pristatymą Kazlų Rūdoje

2023 m. sausio 20 d. 16 val.

Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešojoje bibliotekoje
(Vytauto g. 21, Kazlų Rūda).

Pristatyme dalyvaus leidyklos vadovas Petras Jonušas, monografijos sudarytojas Venantas Mačiekus, monografijos sudarytojos dr. Anelės Vosyliūtės duktė Marta Vosyliūtė, knygos autoriai.

▲2023 01 09

2023 01 05

Ramutė Jonušienė

1931–2023

2023 m. sausio 4–6 dienomis liūdėdami atsisveikinome su mokytoja, „Versmės“ leidyklos vadovo Petro Jonušo mama Ramute Jonušiene.

Ramutė Jonušienė (Kaupelytė) gimė 1931 m. Kaune Viktorijos Ambrasaitės ir Romualdo Kaupelio šeimoje. Ji gimė kartu su dvyne seserimi Laimute. Tėvelis Romualdas Kaupelis (1905–1953) buvo kilęs iš Pandėlio valsčiaus, Buivydžių kaimo (Rokiškio r.), Lietuvos kariuomenės kapitonas. Visa šeima pokario metais turėjo slapstytis nuo gresiančio sovietų valdžios persekiojimo ir tremties, nes kai tėvelį Romualdą 1948-aisiais metais suėmė, nuteisė ir įkalino 10 metų pataisos darbų stovykloje, šeimai grėsė tremtis.

Ramutės mama Viktorija buvo pedagogė, baigusi Vilniaus lietuvių gimnaziją ir taikomosios dailės mokyklą, studijavo Vytauto Didžiojo universitete, didžiąją gyvenimo dalį dirbo vaikų namuose, pasiaukojamai globojo šimtus našlaičių.

Ramutė mokėsi Kauno mergaičių 7-oje gimnazijoje, lankė fortepijono pamokas, paskui įstojo į muzikos mokyklą, o baigė Kazlų Rūdos vidurinę mokyklą, kur pas pamotėlę slapstėsi nuo tremties. Mokyklą baigusi dirbo Adomaičių (Kelmės r.) ir Graužikų aštuonmetėse mokyklose, kaimo vaikus mokė biologijos, matematikos, rusų kalbos, vadovavo mokinių chorui ir tautiniam būreliui. Negalėjo stoti į aukštąją mokyklą, nes kartu su dokumentais būtų privalėjusi autobiografijoje nurodyti faktus apie sovietų represuotą tėvelį. Vėliau Vilniaus universitete studijavo fiziką.

Nuo 1961 m. dirbo fizikos mokytoja Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje, išugdė daug garsių žmonių. Visą gyvenimą mokė vaikus fizikos. Net ir sulaukusi garbingo amžiaus, mielai mokė dažniausiai nepasiturinčių šeimų vaikus dažniausiai be jokio atlygio, iki pat savo 90-mečio.
Nuo 7 metų pamėgo mezgimą, visą gyvenimą sudėtingais raštais mezgė pačius įvairiausius mezginius – megztinius, sukneles, skraistes, kostiumėlius, megzdavo sau ir visai savo šeimai.
Ramutė Jonušienė su vyru inžinieriumi Eduardu užaugino sūnus Petrą ir Rimą, kurie jai padovanojo bemaž 10 anūkų ir proanūkių, kuriais džiaugėsi ir didžiavosi.

R. Jonušienė buvo nepaprastai geros širdies, jautri, rūpestinga, visada linksma, optimistė, stebino savo įžvalgomis ir išmintimi. Ji dažnai dalyvaudavo „Versmės“ leidyklos organizuojamuose susibūrimuose, šventėse, visus stebino nepaprasto skonio savo pyragais. Domėjosi leidyklos rengiamomis monografijomis, skatino darbuotojus gerai atlikti šį darbą. Visi jautė Jos palaikymą, dėkingumą, nuolatinę globą.

Ypač įsimintinos 2009 metais, minint Lietuvos tūkstantmetį, leidyklos organizuoto renginio „Lietuvos tūkstantmečio knygų kelias per Lietuvą“ kelionės – jų metu aplankyta daugiau kaip 100 Lietuvos miestelių ir padovanota daugiau kaip 10 tūkst. knygų. Kelionėse kartu su sūnumi Petru važiuodavo ir jo Mama Ramutė. Ji žavėjosi Lietuvos grožiu, žmonėmis, dėmėjosi savo tėvų ir senelių praeitimi, taip pat vaišino kelionės dalyvius savo pačios gamintais užkandžiais.

2022 m. pabaigoje parašė atsiminimus apie savo šeimą, Mamą – Viktoriją Kaupelienę (Ambrasaitę) – Motulę, Ambrasų giminę, sudėtingą gyvenimo kelią. Šie atsiminimai paskelbti naujausioje „Lietuvos valsčių“ serijos monografijoje „Kazlų Rūda“.

Dabar, praėjus tik savaitei po savo garbingo 91-o gimtadienio, iškeliavo pas savo brangiausius žmones – Mamą, Tėvelį, seserį Laimutę, brolį Romualdą, vyrą Eduardą. Ramutė Jonušienė išliks visų ją pažinojusiųjų širdyje kaip pavyzdys. Mamos, Močiutės, Mokytojos.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą leidyklos vadovui Petrui Jonušui, liūdime kartu

„Versmės“ leidyklos kolektyvas