2023 09 25

Kviečiame į monografijos „Ramygala“ II dalis pristatymą

2023 m. spalio 1 d. 10 val. Ramygalos bibliotekoje Ramygaloje (Panevėžio r.) vyks monografijos Ramygala II d. (vyr. redaktorė sudarytoja Gražina Navalinskienė) pristatymas.

Pristatyme dalyvaus monografijos sudarytoja Gražina Navalinskienė, „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas, dailininkė Ona Liugailienė, monografijos autoriai.

▲2023 09 25

2023 09 18

Netekome Eligijaus Juvencijaus Morkūno

Netikėtai, baigdamas 78-tus metus, 2023 m. rugsėjo 19 d. mirė muziejininkas, etninės kultūros tyrinėtojas, technikos vertybių ekspertas, nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatas (2021), „Versmės“ leidyklos „Lietuvos valsčių“ monografijų bendraautoris, humanitarinių mokslų daktaras Eligijus Juvencijus Morkūnas.
E. J. Morkūnas gimė Kėdainiuose 1945 m. rugsėjo 27 d. 1962 m. pradėjo dirbti gamykloje štampuotoju, vėliau baigė Kauno technologijos technikumą, mokėsi Kauno politechnikos institute. Jo nebaigęs, pasuko į humanitarinius mokslus – 1979 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą.
Nuo 1970 m. dirbdamas Lietuvos liaudies buities muziejuje, surinko daugiau nei 30 tūkst. eksponatų, įrengė per 40 ekspozicijų. Jam pasiūlius į muziejų buvo atkelta dauguma miestelio bei kitų muziejuje esančių pastatų.
E. J. Morkūnas buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos muziejininkų apgynęs humanitarinių mokslų disertaciją Vilniaus universitete (1993 m.). Jis buvo atestuotas nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistas, technikos vertybių ekspertas.
Dr. E. J. Morkūnas yra knygos „Lietuvos technikos paminklai: vėjo malūnai“ autorius. Sudarė knygą „Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai“. Parengė ir iliustravo leidinius: „Senieji amatai“, „Miestelis“. Buvo leidinio „Mūsų praeitis“ trečio tomo vienas sudarytojų, knygos „Vandens malūnai Rytų Lietuvoje“ bendraautoris, daugelio mokslinių ir populiarių straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje autorius. 2023 02 16 už reikšmingus darbus puoselėjant Lietuvos etnografinių regionų tradicinę kultūrą, už novatoriškų muziejininkystės idėjų įgyvendinimą dr. E. J. Morkūnas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Velionio darbai įėjo į lietuvių etninės kultūros aukso fondą.

Nuotrauka iš asmeninio Morkūnų šeimos archyvo

▲2023 09 25

2023 09 06

Gautas finansavimas

2023 m. rugsėjo 6 d. leidyklą pasiekė gegužės 12 d. Panevėžio rajono savivalybės Spaudinių leidybos projektų vertinimo komisijos sprendimu „Versmės“ leidyklai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „Naujamiestis“ (vyr. redaktorė sudarytoja Stasė Raudonienė) leidybai skirtas 540,00 Eur finansavimas. Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Rengiamos monografijos“, pasirenkamoje eilutėje Naujamiestis.
▲2023 09 13

2023 09 05

Netekome Jūratės Statkutės de Rosales

2023 m. rugsėjo 5 d. pasiekė liūdna žinia – netekome žurnalistės, pasaulinio garso mokslininkės, istorijos tyrinėtojos, Lietuvos edukologijos universiteto Garbės daktarės, vienos iškiliausių mūsų „Versmės“ leidyklos autorių Jūratės Statkutės de Rosales. Iki 94-ojo gimtadienio buvo likusios 4-ios dienos...

J.Statkutė de Rosales (Jūratė Regina Statkus de Rosales) gimė Kaune 1929 m. rugsėjo 9 d. Jos tėvas Jonas Statkus buvo pirmasis tarpukario Lietuvos Valstybės saugumo departamento direktorius, vėliau – tautininkų remiamos „Pažangos“ spaudos bendrovės vadovas. 1940 m. liepos 6 d. drauge su Augustinu Povilaičiu ir gen. Kaziu Skuču sovietų okupacinės valdžios suimtas, išvežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. Žūties laikas ir kapo vieta iki šiol nežinomi.

Jūratė mokėsi pradžios mokykloje Paryžiuje, kur tėvai darbo reikalais gyveno iki 1938 m., karo metu mokymąsi tęsė Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Karui baigiantis, pasitraukė į Vakarus. Prancūzijoje studijavo lotynų ir prancūzų kalbas, gavo prancūzų kalbos mokytojo diplomą. Kalbų studijas tęsė JAV, Niujorko Kolumbijos universitete, išmoko anglų, ispanų, vokiečių kalbas.

1960 m. Venesueloje ištekėjo už inžinieriaus Luiso Rosales, su kuriuo išaugino penkis sūnus: Luisą, Joną, Šarūną, Rimą ir Saulių. Gyvendama tolimame užjūryje išsaugojo tautinę kultūrą – visi vaikai kalba lietuviškai, namie greta ispaniškų buvo laikomasi ir lietuviškų papročių.

Nuo 1983 m. buvo populiaraus opozicinės krypties Venesuelos politikos, ekonomikos ir kultūros savaitinio žurnalo „Zeta“ vyriausioji redaktorė. Be savaitinių straipsnių ir redakcijos darbo žurnale, turėjo nuolatinę skiltį dienraštyje „El Nuevo País“, dalyvavo radijo, televizijos, interneto diskusijose. Ilgą laiką bendradarbiavo su Klyvlendo (JAV) lietuvių laikraščiu „Dirva“.

Venesueloje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ispanijoje ir Lietuvoje išleido monografijas, kuriose drąsiai pateikia ir daugiamečiais tyrinėjimais bei moksliniais įrodymais grindžia savo unikalią įžvalgą, kad XIII a. Ispanijos kronikoje minimi godos (lietuviškai gudai, vokiškai gotai, lotyniškai getai), gyvenę nuo Vyslos iki Uralo ir rengę sėkmingus karo žygius į Romą, Indiją, kitus tolimus kraštus, buvo ne germanų, o lietuvių, latvių, prūsų ir kitų baltų genčių senieji protėviai. Yra sulaukusi daugelio garsių mokslininkų, Lietuvos mokslo premijos laureatų teigiamo šių savo darbų įvertinimo:

„Skaitydami Jūratės Statkutės de Rosalės knygas patirsite katarsį“ – akademikas, prof. habil. dr. Romualdas GRIGAS,

„Tai naujas reiškinys Lietuvos archeologijoje ir istorijoje“ – akademikas, prof. habil. dr. Vladas ŽULKUS,

„Giluminiams požiūriams į tradicinius ar nekeliančius abejonių teiginius ir sprendimus, istorinių permainų modelius tenka išlaukti savo valandos“ – akademikas, prof. habil. dr. Algirdas GAIŽUTIS, Lietuvos edukologijos universiteto rektorius,

„Ji yra Marijos Gimbutienės darbų tęsėja“ – akademikas, prof. dr. Eugenijus JOVAIŠA, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekanas, LR Seimo narys.

2011 metais Vilniaus „Versmės“ leidykla lietuviškai išleido garsios mokslininkės monografiją „Europos šaknys ir mes, lietuviai“, susilaukusios didelio skaitytojų susidomėjimo (kelis mėnėsius iš eilės ši knyga užėmė pirmąsias vietas populiariausių knygų TOP 10-ukuose) ir tapusios tikru bestseleriu – buvo išleistos net 7-ios pakartotinės šios knygos laidos bendru 11 tūkst. egzempliorių tiražu. Žymios baltų (gudų, godų) proistorės tyrinėtojos, Venesuelos lietuvės Jūratės Statkutės de Rosales veikalas „Europos šaknys“ – tai drąsus, nusistovėjusias istorijos „tiesas“ atidžiai peržiūrėti kviečiantis, daugelį metų autorės ir kitų tyrinėtojų kruopščiai rinktos mokslinės medžiagos apie indoeuropietiškas Vakarų kultūros ištakas apibendrinimas, apie dabar baltais vadinamų, o ankščiau gudais (godais) save vadinusių tautų proistore ir net paraistorija vadinamą senąją praeitį.

Tais pačiais metais 2011-aisias mokslininkei buvo suteiktas Lietuvos edukologijos universiteto Garbės daktaro vardas (Doctor honoris causa).

J.Statkutė de Rosales už savo daugiametę mokslinę ir kultūrinę veiklą taip pat yra gavusi šiuos garbingus apdovanojimus: Iberų Amerikos žurnalistų organizacijos įvertinimą „Metų asmenybė“ (1989), aukščiausią Karakaso (Venesuela) miesto ordiną Orden Diego de Losada, primera clase (1992), aukščiausią Venesuelos ordiną už kultūrinį darbą Orden de Andres Bello, primera clase (1994), LDK Gedimino ordino riterio kryžių (1996).

Jūratei lankantis Lietuvoje, paklausta, ar turi svajonę, taip atsakė: „Norėčiau, kaip vaikystėje, atsigulti žalioje Lietuvos pievoje ir žiūrėti žiūrėti į dangumi plaukiančius debesis... Venesueloje niekur negalima taip atsigulti kaip Lietuvoje, nes ten daug visokių žmogui nuodingų vabaliukų tose jų pievose yra...“

Amžiną atilsį garsiai ir drąsiai Lietuvos dukrai. Nuoširdi užuojauta Jos artimiesiems ir visiems Ją pažinojusiems. Liūdime kartu.

Leidyklos vadovas Petras Jonušas ir „Versmės“ leidykla

Išlydėdami mylimą Jūratę kviečiame prisiminti ir nauju žvilgsniu peržiūrėti 2013 m. sukurtą mūsų "Versmės" leidyklos ir režisieriaus Stasio Petkaus dokumentinį filmą „Jūratė Statkutė de Rosales.  Pasišventusi senajai protėvių istorijai ir Lietuvai“, jau sulaukusį daugiau kaip 34 tūkst. peržiūrų.

https://www.tv3.lt/naujiena/gyvenimas/liudna-zinia-mire-garsi-lietuvos-zurnaliste-istorike-n1257577 

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/prezidentas-pareiske-uzuojauta-del-zurnalistes-statkutes-de-rosales-mirties.d?id=94450125 

▲2023 09 05

2023 08 17

Gauta parama

2023 m. rugpjūčio 30 d. leidyklą pasiekė Romualdo ir Gražinos Kriaučiūnų 7 500,00 USD parama rengiamai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „NAUJAMIESTIS“ (vyr. redaktorė Stasė Raudonienė). Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Rengiamos monografijos“, pasirenkamoje eilutėje Naujamiestis.  ▲2023 09 05

2023 08 17

Gauta parama

2023 m. liepos 31 d. leidyklą pasiekė Raimundo Nagelės 100,00 Eur parama rengiamai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „PANEMUNIS“ (vyr. redaktorius Venantas Mačiekus). Nuoširdžiai dėkojame! Apie visą šiai monografijai gautą paramą žr. skirsnyje „Rengiamos monografijos“, pasirenkamoje eilutėje Panemunis.  ▲2023 08 17

2023 08 16

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 17-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. rugpjūčio 16 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „GRAŽIŠKIAI“ kalbotyros skyriui:Dovilė Tamulaitienė „Gražiškių valsčiaus vandenvardžiai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-17/44-351/LI).

Straipsnyje darybos ir kilmės atžvilgiais aptariami Vilkaviškio apskrities Gražiškių valsčiaus vandenvardžiai, tarpukariu užrašyti „Žemės vardų“ anketose ir vadinamojoje PKK kartotekoje. Aptarti 37 vandenų vardai (įskaitant variantus): 28 upių bei upelių, 7 ežerų ir 2 jų (upės ir ežero) dalių vardai.

Nustatyta, kad didžioji dalis, t. y. 32 (~86 proc.), Gražiškių valsčiaus vandenvardžių darybos požiūriu yra antriniai. Labai nedaug, t. y. 4 (~11 proc.), tirto ploto vandenų vardų laikytini pirminiais. Iš antrinių vandenvardžių panašus skaičius yra priesagų vedinių (10), sudėtinių (10) ir sudurtinių (8) vandenų vardų. Priešdėlių vediniai rasti 3, o galūnės vedinys – tik 1.

Kilmės požiūriu Gražiškių valsčiaus vandenvardžiai pasiskirsto taip: apeliatyvinės kilmės – 15 (~40 proc.), vietovardinės kilmės – 14 (~38 proc.), asmenvardinės kilmės – tik 3 (~8 proc.) vandenų vardai. Nedidelės dalies, t. y. 5, vandenvardžių kilmė nėra visai aiški.
Dauguma straipsnyje tirtų vandenų vardų kilmė grindžiama lietuvių kalbos duomenimis, jie skirtini vėlyvajam lietuvių hidronimų sluoksniui. Bendrabaltiškajam arba dar senesniam – indoeuropietiškajam – klodui veikiausiai priklauso vandenvardžiai Dótamas, Dotamà up., Talaikė ež., Vilija upl.

Atliktas tyrimas taip pat leido papildyti ir patikslinti esamus hidronimijos duomenis.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 17-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 351-asis bei 44-asis iš kalbotyros dalykinės srities. ▲2023 09 05

2023 08 16

Išleista disidentės, vienuolės Felicijos Nijolės Sadūnaitės knyga „Skubėkime daryti gera”

Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum” pradeda leisti naują knygų seriją „Pergalės ženklas”, kuri skirta 1940 – 1990 m. Lietuvos istorijai ir Nepriklausomybės kovai atminti, pristatanti ginkluotojo ir neginkluotojo pasipriešinimo dalyvius, kurie visomis išgalėmis kovojo prieš totalitarinio blogio apraiškas ir siekė atkurti Lietuvos laisvę. Laisvės premijos laureatės, disidentės, sesers Felicijos Nijolės Sadūnaitės knyga „Skubėkime daryti gera” yra pirmasis šios serijos leidinys. Daugiau skaitykite čia. ▲2023 08 16

2023 07 28

Covid-19 - tai biologinis ginklas ir genocidas! Dr. Davido Martino kalba Europos Parlamente [43] [21:28]

https://rumble.com/v2yulja-covid-19-tai-biologinis-ginklas-ir-genocidas-dr.-davido-martino-kalba-europ.html

"Versmės" leidykla pristato 2 mln. prenumeratorių turinčio "YouTube" vaizdo kanalo "London Real" 2023-06-23 įrašą "Covid-19 - tai biologinis ginklas ir genocidas! Dr. Davido Martino kalba Europos Parlamente".

Išvertė ir lietuviškai įgarsino "Versmės" leidykla. Tai 43-asis „Versmės“ leidyklos vaizdo kanalo įrašas, vaizdo įrašų dalinimosi platformoje "Rumble" paskelbtas 2023-07-08.

"Versmės" leidyklos vaizdo kanalo įrašai taip pat skelbiami leidyklos tinklapyje https://versme.lt/vaizdo_kanalas.htm .

Filmo garso takelio tekstas https://versme.lt/vaizdo_kanalas_tekstai.htm .

Vaizdo įrašo originalas https://www.youtube.com/watch?v=GaD8qEWJglY

Jei turėtumėte pastabų, rašykite mums vaizdo.kanalas@versme.lt arba telefonu +370 698 20707 susisiekite su "Versmės" leidyklos vadovu Petru Jonušu, iš anksto dėkojame.

▲2023 07 28

2023 07 25

Ekspedicija Rokiškio rajone

2023 m. liepos 17–21 dienomis vyko „Versmės“ leidyklos organizuota mokslinė tiriamoji ekspedicija Rokiškio rajone. Ekspedicijos vadovas Venantas Mačiekus, leidyklos atsakingoji redaktorė Živilė Driskiuvienė ir leidyklos fotografas Klaudijus Driskius dirbo Panemunyje, Čedasuose, Kazliškyje, Suvainiškyje ir jų apylinkėse su tikslu surinkti ir papildyti medžiagą būsimai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijai „Panemunis. Čedasai. Suvainiškis“. Ekspedicijoje kartu dirbo ir nuolatinė monografijų autorė, žymiausia Lietuvos kryždirbystės žinovė menotyrininkė dr. Alė Počiulpaitė, rašanti straipsnį monografijai apie šio krašto kryžius ir kryždirbius.
Nuoširdžiai dėkojame Kazliškio seniūnei Justinai Kazanavičienei, Kazliškio bendruomenės aktyvistei Romualdai Kvedaravičienei, Čedasų bibliotekininkei Daliai Kumpauskienei, Konstantinavos bibliotekininkei Irenai Žindulienei ir bendruomenės narei Zitai Maldūnienei, Panemunio bibliotekininkei Elenai Baronienei, Suvainiškio bibliotekininkei Reginai Šimėnienei ir bendruomenės pirmininkui Dariui Gurkliui, visiems, prisidėjusiems prie ekspedicijos darbo.

Ekspedicijos Rokiškio krašte tęsis ir rugpjūtį – prie dalyvių prisijungs menotyrininkė dr. Regimanta Stankevičienė, architektai dr. Marija Rupeikienė ir Antanas Rupeika.

Monografiją „Panemunis. Čedasai. Suvainiškis“ leidykla planuoja parengti ir išleisti 2024 metais.

      1

2   3

4   5

1. Konstantinavos bibliotekoje.

2. Čedasų piliavietėje.

3. Panemunio bibliotekoje.

4. Sartų ežero Dumblynės saloje.

5. Suvainiškio bibliotekoje.

▲2023 07 25

2023 06 13

Gimė knyga! Monografija „RAMYGALA“  (II dalis) – jau leidykloje

2023 m. birželio 13 d. „Versmės“ leidykloje džiugi šventė – mus pasiekė ilgai lauktos „Lietuvos valsčių“ monografijos „Ramygala“ II-osios dalies tiražas. Monografijos vyriausioji redaktorė sudarytoja Gražina Navalinskienė šią knygą ėmėsi rengti dar 2016 m., iš karto po monografijos I-osios dalies išleidimo, taigi skyrė šiam svarbiam darbui 6 metus, o visai monografijai kartu su I-ąją dalimi – 12 metų.

Monografijos atsakingoji redaktorė Živilė Driskiuvienė, redaktorius Petras Jonušas, kalbos redaktorė Gražina Navalinskienė, anglų kalbos redaktorius, vertėjas Aloyzas Pranas Knabikas, korektorės Gražina Navalinskienė, Rasa Kašėtienė (moksliniai str.), viršelio dailininkė Ona Liugailienė, principinio maketo dailininkas Alvydas Ladyga, kartografė Aira Dubikaltienė (UAB „Žemėlapių Artelė“), maketuotojos Violeta Barkauskaitė, Sigrida Juozapaitytė.

„Ramygala“– 33-ioji šimtatomės „Lietuvos valsčių“ serijos 2-jų dalių monografija, skiriama Lietuvos tūkstantmečiui (1009–2009), Lietuvos valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui (1253–2003), Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui (1918–2018), Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui (1990–2020), Ramygalos 650 metų jubiliejui ir kitiems svarbiausiems Lietuvos istoriniams įvykiams, jų sukaktims.

Monografijos 2-osios dalies 158 straipsniuose (iš jų – 7 moksliniai, įvertinti Lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos), parašytuose 102 autorių (iš jų – 7 profesoriai, 12 mokslo daktarų), pasakojama Ramygalos krašto praeities istorija, prisimenami senieji papročiai, tradicijos. „Ramygalos“ monografija yra antra didžiausios apimties „Lietuvos valsčių“ serijos knyga – bendra monografijos I-osios dalies (1560 p.) ir II-osios dalies (1332 p.) apimtis yra 2892 p., ji tik 20 p. mažesnė už didžiausios apmities „Sintautų“ monografiją.

„Ramygalos“ monografijos II-ojoje dalyje daug straipsnių skiriama 1918 m. ramygaliečių kovoms už mūsų valstybę, Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu už narsą, taip pat okupacijų laikmečiui, Ramygalos krašto gyventojams, nukentėjusiems nuo sovietų okupacijos režimo, 1990 metų Lietuvos valstybės atkūrimo laikotarpiui, pasakojama apie Ramygalos gimnazijos 100-mečio, Kultūros centro 70-mečio paminėjimą. Knygoje aprašomos ramygaliečių gyvenamosios vietos, jų gyventojų darbai ir pomėgiai, Ramygalos krašto žemės ūkio bendrovės ir jų vadovai, sugebėjusieji kolūkius pertvarkyti į žemės ūkio bendroves, daug straipsnių skiriama ir žymiausiems krašto žmonėms.

Monografijoje skelbiama mokslininkų, kraštotyrininkų lokalinių tyrimų ekspedicijos po Ramygalos kraštą dalyvių surinkta medžiaga (seniausios nuotraukos, dokumentai, žemėlapiai), gyventojų pasakojimai apie praeitį, švenčių ir darbymečių papročius, archyvų duomenys.

Monografijos gale skelbiama asmenvardžių rodyklė, kurioje 3644 monografijoje minimų, aprašomų žmonių asmenvardžiai, o I-oje ir II-oje dalyse kartu iš viso 10168 asmenvardžiai.

Išleidus „Ramygalos“ monografijos II-ąją dalį, „Lietuvos valsčių“ seriją sudaro 43 monografijos, 58 tomai, 66 884 puslapiai, 5 338 straipsniai, kuriuos parašė 2 574 autoriai.

Kviečiame įsigyti ir skaityti, knygos kaina leidykloje 55 eurai, o perkant abi dalis iš karto – 100 eurų.

Knygos sutiktuvės leidykloje:

1

2  3

1. Pagal leidyklos tradiciją, kiekvieną ką tik „iškeptą“ knygą knygos autoriui (vyriausiajam redaktoriui) leidyklos vadovas įteikia ant tikros ližės.

2. G. Navalinskienė su savo 12-os metų darbo rezultatu – 2892 puslapių apimties 2-jų dalių „Ramygalos“ monografija.

3. Viršelio dailininkė O. Liugailienė ir G. Navalinskienė džiaugiasi gražiomis knygomis.

▲2023 06 13

2023 06 12

Netekome nuostabaus žmogaus, redaktoriaus, Zanavykų krašto Šviesuolio Albino Vaičiūno (1933 07 15 - 2023 06 09)

Redaktorius Albinas Vaičiūnas parašė daug straipsnių „Lietuvos valsčių“ serijos monografijoms, šioje serijoje rengė savo gimtojo krašto monografiją „Kriūkai“, rinko medžiagą apie Sūduvos krašto šviesuolius. Albinas Vaičiūnas buvo be galo darbštus, nuoširdus žmogus, žavėjo savo elegancija, inteligentiškumu. Albinas Vaičiūnas  - septyniolikmetis Vorkutos lagerio kalinys - buvo tikras Lietuvos ir gimtojo Zanavykų krašto patriotas.

Nuoširdžiausia užuojauta žmonai Albinai, dukterims Aušrai ir Rūtai, artimiesiems.

Redaktorius Albinas Vaičiūnas bus pašarvotas Jeruzalėje prie Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios esančiuose laidojimo namuose (2-oje salėje) 2023 m. birželio 13 d. nuo 16 val.
Karstas išnešamas 2023 m. birželio 14 d. 12 val. A. a. Albinas Vaičiūnas sugrįš į savo gimtąją Ilguvą.

In memoria

▲2023 06 12

2023 05 12

Skirtas finansavimas

2023 m. gegužės 12 d. Panevėžio rajono savivalybės Spaudinių leidybos projektų vertinimo komisijos sprendimu „Versmės“ leidyklai „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „Naujamiestis“ (vyr. redaktorė sudarytoja Stasė Raudonienė) leidybai skirta 540 Eur.
▲2023 05 18

2023 05 04

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 16-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. gegužės 4 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „KELMĖ“ kalbotyros skyriui: Ona Laima Gudzinevičiūtė „Substantiva communia šnekamojoje kalboje ir tarmėse“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-16/43-350/LI).

Lietuvių kalboje yra tokių daiktavardžių, vadinamųjų substantiva communia, kurie, reikšdami asmenį, lyties reikšmės neturi. Šiais bendresnės reikšmės daiktavardžiais galima pavadinti tiek vyriškosios, tiek moteriškosios lyties asmenį. Formos atžvilgiu vieni jų yra vyriškosios giminės, o kiti – moteriškosios. Gramatikose jų esmė nusakoma teisingai, tačiau dėl pavadinimo vis diskutuojama. Minimųjų daiktavardžių giminę padeda nustatyti tik kontekstas. Vienuose tekstuose jie yra vyriškosios giminės daiktavardžiai, o kituose – moteriškosios giminės. Kuriam (t. y. kurios lyties) asmeniui šis vertinimas priklauso, matyti iš derinamųjų žodžių.
Substantiva communia pavadina ir drauge apibūdina žmogų arba gyvūną pagal jo būdo, išorės ar kt. savybes. Skiriamoji substantiva communia savybė – jų vartojimas pejoratyvine reikšme. Dėl savo ekspresyvumo substantiva communia daugiausia yra šnekamosios kalbos, tarmių žodžiai. Šiandieninėje kalboje šnekamosios bei tarminių žodžių vartosenos ribos susimaišiusios. Tai lemia ir analizuojamos substantiva communia klasės specifika, ir kiti veiksniai.
Vartojant substantiva communia svarbesnė yra apibūdinimo, o ne lyties raiška.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 16-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 350-asis bei 43-asis iš kalbotyros dalykinės srities. ▲2023 05 04

2023 05 04

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 15-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. gegužės 4 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „KAZLŲ RŪDA“ sociologijos skyriui: Anelė Vosyliūtė „Nedidelio miesto socialinės problemos“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-15/5-349/SL).

Straipsnyje aptariami miesto, kaip socialinio ir kultūrinio reiškinio, nagrinėjimo ir aprašymo būdai, pabrėžiant kokybinio tyrimo privalumus. Autorė pateikia Kazlÿ Rūdõs miesto kai kurių posocialistinės situacijos aspektų vertinimą. Remiamasi gyventojų (daugiausia jaunimo) apklausos, jų pasakojimų duomenimis. Autorė analizuoja miesto gyventojų socialinės, kultūrinės situacijos, erdvinės struktūros pokyčius, pasitikėjimo aplinka laipsnį, įvairių miesto vietų reikšmingumą. Straipsnyje pagrindžiamas vietovės priklausymo miško subkultūrai faktas, atskleidžiama miesto bendruomenės diferenciacija, jautriai išgyvenamas tvyrančios bedarbystės reiškinys, skurdo subkultūros žmonių atsiradimas. Pateikiamos gyventojų siūlomos įvairios verslo plėtojimo kryptys, aptariama materialinės būklės ir vartojimo situacija, kultūriniai ir religiniai žmonių interesai. Straipsnyje atsispindi jaunimo planai, pasiryžimas kurti aukštesnio gyvenimo lygio visuomenę.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 15-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 349-asis bei 5-asis iš sociologijos dalykinės srities. ▲2023 05 04

2023 05 04

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 14-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. gegužės 4 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „KAZLŲ RŪDA“ istotijos skyriui: Libertas Klimka „Bažnytiniai varpai Kazlų Rūdos valsčiuje“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-14/119-348/HI).

Straipsnis skirtas buvusio Kazlų Rūdos valsčiaus medinių bažnyčių (Kazlų Rūdos, Ąžuolų Būdos, Višakio Rūdos) varpų atribucijai. Trumpai aprašius varpų istorijos bruožus, pateikiami išvardytų bažnyčių varpų konkretūs kampanologiniai duomenys, nustatomi jų gamintojai. Akcentuojama meninė, istorinė ir memorialinė šių liturginių reikmenų vertė. Išvadose teigiama, kad dauguma šių bažnyčių varpų nebuvo joms skirti, o gauti iš kitų šventovių arba įgyti kaip kompensacija už išvežtuosius karo metu į Rusiją. Didžiausią istorinę ir meninę vertę turi Višakio Rūdos parapijos muziejuje saugomas unikalus Karaliaučiaus meistro M. W. Pėterio (Petraus) 1683 m. lietas varpas, Pacų šeimos užsakytas kažkuriai šio krašto šventovei. Krašto varpų visuma įdomiai reprezentuoja sudėtingą  kampanologijos istoriją Lietuvoje.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 14-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 348-asis bei 119-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 05 04

2023 05 04

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 13-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. gegužės 4 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „KAZLŲ RŪDA“ istotijos skyriui: Vilija Grincevičienė „Gudelių pradinė mokykla laiko tėkmėje“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-13/118-347/HI).

Bandymų atskleisti Gudelių pradinės mokyklos raidą, mokymo proceso organizavimo ypatumus būta anksčiau. Tačiau autoriai iš principo rėmėsi amžininkų pasakojimais. Archyvuose sukaupta medžiaga taip ir nebuvo sulaukusi tyrėjų dėmesio. Šiame straipsnyje Gudelių pradžios mokyklos edukacinė veikla laiko tėkmėje analizuojama remiantis archyvine medžiaga, o amžininkų prisiminimai talkina tik kai kurių detalių atskleidimui ir/ar patikslinimui. Straipsnyje  akcentuojami mokytojo profesijos esminiai bruožai, ypač tie, kurie nepavaldūs laikui. Aptariama edukacinės aplinkos svarba bei ugdymo dalyvių sąveikos įtaka ugdymo proceso kokybei.

Gudelių pradžios mokykla buvo viena iš švietimo sistemos segmentų, prisidėjusių prie neraštingumo likvidavimo, visuomenės švietimo ir Suvalkijos krašto gyventojų prusinimo. Sparčiai augant mokinių skaičiui (1923 m. – 17 mokinių; 1934 m. – 109 mokiniai), čia dirbant pedagogo profesiją mylintiems mokytojams, mokykla tapo švietimo ir kultūros židiniu aplinkinių kaimų gyventojams. 1935 m. Gudelių pradžios mokykla persikėlė į naujai pastatytus, ugdymo procesui tinkamus pastatus. Švietėjišką veiklą  neužgniaužė ir istorinių lūžių metai. Mokykloje dirbę mokytojai išliko ištikimi pedagogo profesijai, o meilė vaikams ir savam kraštui neleido palūžti susiduriant su iššūkiais.  Kolūkinės santvarkos koreguojama žmonių gyvensena ir laikmečio realijos lėmė, kad 1975 metais Gudeliuose mokykla buvo uždaryta.

Augti, kilti, žibėti, ryškiai šviesti, blėsti ir atlikus savo misiją, tyliai užgesti – tai Gudelių pradžios mokyklos kelio trajektorija šalies švietimo sistemos kelyje.

Nuo 1997 metų buvusiuose Gudelių pradinės mokyklos pastatuose įsikūręs pramogų ir laisvalaikio kompleksas, svečių namai. Įgavusi naują įvaizdį „Gudelių sodyba“ kviečia tiek tautiečius, tiek iš užsienio atvykstančius svečius švęsti įsimintinas datas, vaišintis lietuviškais patiekalais, namine gira, turiningai ilsėtis grožintis savitai išdabinta, išpuoselėta aplinka.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 13-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 347-asis bei 118-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 05 04

2023 05 04

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 12-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. gegužės 4 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „KAZLŲ RŪDA“ istotijos skyriui: Marija Rupeikienė, Antanas Rupeika „Kazlų Rūdos apylinkių sakralinių pastatų ir parapijų trobesių architektūra“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-12/117-346/HI).

Kazlų Rūdoje yra katalikų bažnyčia, senosios ir naujosios kapinės, parapijai priklausantys statiniai. Buvusieji senieji bažnyčiai priklausę trobesiai ir miestelyje stovėjusi sinagoga – neišliko. Bažnyčios projektą 1924 m. parengė. St. Kimonas. Bažnyčia – tarpukario laikotarpio, originalus, netradicinės medinės architektūros, eklektinių formų statinys; interjere dominuoja orderinių formų įrangos elementai. Žydų bendruomenė turėjo sklypą, nutolusį į pietryčius nuo bažnyčios, prie Esperanto gatvės. Sklypo šiauriniame gale stovėjo medinė sinagoga, o pietiniame gale – medinė pirtis su mūro ugniasiene; tarp sinagogos ir pirties, prie vakarinės sklypo teritorijos linijos buvo malkinė, o šalia jos – išvietės.

Ąžuolų Būdoje yra katalikų bažnyčia, kapinės, klebonija (buvusi špitolė) – bendruomenės centras ir trys ūkiniai klebonijos trobesiai. Bažnyčios plano struktūra lakoniška, eksterjeras – nesudėtingos primityvios architektūros, su monumentalių proporcijų bokštu. Viduje dominuoja originalios arkadų galerijos, įrengtos virš šoninių navų. Klebonijos sodyba įkurta į rytus nuo bažnyčios. Ją sudaro klebonija, šulinys ir trys ūkiniai trobesiai: svirnas, kluonas ir tvartas.

Barzduose yra katalikų bažnyčia ir klebonijos sodyba. Barzdų bažnyčią projektavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir V. Michnevičius. Pastatyta Barzdų bažnyčia skiriasi nuo V. Michnevičiaus suprojektuotos. Bažnyčios eksterjere vyrauja neoromanikai būdingos formos, o interjere dominuoja eklektinė viduramžių stilių (neogotikos ir neoromanikos) jungtis; esama ir stilizuotų dekoro elementų, artimų orderinei architektūrai. Klebonijos sodybos trobesiai: klebonija, ūkinis trobesys ir špitolė išsidėstę erdviame sklype, tarp bažnyčios šventoriaus ir kapinių.

Braziūkuose yra bažnyčia, kapinės ir klebonija; kompleksas įkurtas atokiau nuo gyvenvietės, pakilioje vietoje. Bažnyčia lakoniškos architektūros; interjere persipina stilizuotos viduramžių ir naujųjų laikų orderinės formos, su etninei architektūrai būdingomis detalėmis.

Gražiškiuose yra kapinių koplyčia stovi kapinių rytinėje dalyje. Koplyčios architektūroje persipina liaudiškos vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo formos. Altorius puošnių modifikuotų neobarokinių formų, su orderio elementais ir ažūriniais drožiniais.

Nemiruose yra bažnyčia, kapinės, klebonijos svirnas ir špitolės tvartas. Klebonija ir špitolė – neišliko. Bažnyčia, kapinės ir ūkiniai parapijos trobesiai įkurti atokiau nuo kaimo, lygioje vietoje. Bažnyčia su grakščių proporcijų bokštu, modernių tarpukariui būdingų formų, su ryškiomis stilizuotomis neobaroko architektūros detalėmis; išskirtinis bruožas – labai aukštas atviras prieangis. Interjero erdvė lakoniška, be išskirtinių detalių. Svirnas – nedidelis, gana platus, tradicinės nesudėtingos architektūros. Tvartas įdomus retai sutinkamu konstrukciniu – erdviniu sprendimu.

Plutiškėse yra bažnyčia, varpinė, kapinės ir bendruomenės namai; buvusi klebonija neišliko. Bažnyčia pasižymi netradiciškai sukonstruota dvisiene apsidės erdve ir originaliais interjero įrangos komponentais. Varpinė tradicinės etninės architektūros; jos detalės derintos prie bažnyčios architektūros ir dekoro elementų.

Višakio Rūdoje yra bažnyčia, kapinės, šaltinėlis su šaltinėlio koplyčia; buvusi sinagoga neišliko. Yra klebonija, svirnas, špitolė, svirnelis, parapijos trobesiai. Šaltinėlio koplyčia – tradicinės etninės architektūros; ji panaši į Žečkalnių koplyčią. Bažnyčios eksterjere susipina neobarokinės formos ir stilizuotos klasicizmui būdingos detalės; esama ir etninei architektūrai būdingų bruožų. Interjeras taip pat nevientisas; galima įžvelgti stilizuotus viduramžių, neobaroko, neoklasicizmo bruožus ir būdingus etninei architektūrai dekoro elementus.

Žečkalnių kapinėse koplyčia jau stovėjo XIX a. viduryje. Ji – tradicinės etninės architektūros statinys.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 12-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 346-asis bei 117-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 05 04

2023 05 03

Paskelbti konkurso„RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“ nugalėtojai

Šių metų konkursui buvo atsiųsti 400 darbų su dailiai parašytu Lietuvos vardu. Kaip ir kasmet konkurse aktyviausiai dalyvavo jaunieji patriotai iš visos Lietuvos mokyklų bei darželių.. Iš viso atsiųsti 400 darbų, kuriais pasigrožėti galite ČIA.

Skelbiame 2023 metų konkurso „Rašau Lietuvos vardą“ nugalėtojus, kurie buvo išrinkti internetiniu balsavimu, ir „Versmės“ leidyklos darbuotojams labiausiai patikusius darbus.

Nuoširdžiai sveikiname nugalėtojus ir jų mokytojus bei nuoširdžiai dėkojame visiems konkurso dalyviams, kūrybiškai įamžinusiems Lietuvos vardą. Visų Jūsų atsiųsti darbai yra nuostabūs, ačiū Jums!

  ▲2023 05 03

2023 04 12

Išleista Daivos Balbierienės poezijos knyga „Sielos pašnekesiai“

2023 m. balandžio 12 d. leidyklą pasiekė Daivos Balbierienės poezijos knyga „Sielos pašnekesiai“. Gausiai iliustruota 192 puslapių knyga, išleista 500 egzempliorių tiražu, jos kaina leidykloje 20,00 Eur.

Poezijos knygoje „Sielos pašnekesiai“ spausdinami naujausi Daivos Balbierienės eilėraščiai. Šis eilėraščių rinkinys sudarytas iš trijų dalių. Pirmoje dalyje „Minčių daina“ atskleidžiamos autorės mintys apie mus supantį pasaulį, apie žmogaus vidinį pasaulį, jame esančius dvasinius lobius, ryšį su gamta, šio ryšio reikšmę žmogui. Antroje poezijos rinkinio dalyje „Jausmų muzika“ aprašomos mūsų emocijos, teigiamos ir neigiamos, padedančios žmogui atrasti savąjį AŠ, geriau pažinti save. Trečioje šio lyrikos rinkinio dalyje „Sielos šviesa“ analizuojamos žmogui taip reikalingos dvasinės vertybės, jų reikšmė mūsų vidiniam pasauliui, jų sąsajos su visuomenės pasaulėjauta. Tokios šio poezijos rinkinio mintys turėtų būti įdomios visiems mieliems skaitytojams.

▲2023 04 14

2023 04 07

„Dabartinės Vaiguvos šnektos žodyno“ sutiktuvės leidykloje

2023 m. balandžio 6 d. leidyklą pasiekė dr. Ievos Švarcaitės parengtas jos gimtosios Vaiguvos šnektos žodynas – daili 624 p. knyga, išleista 250 egzempliorių tiražu.

„Dabartinės Vaiguvos šnektos žodyne“, recenzuotame prof. dr. Reginos Rinkauskienės ir doc. dr. Juozo Pabrėžos, pateikta tarmės lietuviška leksika, kitų kalbų kilmės bei nauji žodžiai su iliustracijomis (frazeologija, vaizdingieji posakiai), šnektos tekstai pateikiami dialektologine transkripcija.
Knygoje trumpai supažindinama su Vaiguvos (Kelmės r.) istorija, aptariama dabartinės Vaiguvos šnektos vieta tarmių klasifikacijoje, būdingiausios šios šnektos ypatybės, žodyno sudarymo principai, pateikiamas Vaiguvos šnektos ploto žemėlapis, sutrumpinimų sąrašas, o knygos pagrindinę dalį – žodyną, kurį sudaro 7 tūkst. žodžių, papildo tikrinių vardų žodynėlis ­– vardai (32), pravardės (93),  gyvenamųjų (70) ir negyvenamųjų (66) vietų vardai.

Dr. Ieva Švarcaitė gimė 1939 m. balandžio 18 d. Norkių kaime, Vaiguvos valsčiuje, Kelmės rajone. 1954 m.  baigė Vaiguvos septynmetę mokyklą, 1957 m. – Kelmės vidurinę mokyklą. 1962 m. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete įgijo geografo, vidurinės mokyklos geografijos mokytojo specialybę. 1962–1963 m. dirbo geografijos mokytoja Kražių vidurinėje mokykloje, 1963–1965 m. – Kelmės  vidurinėje mokykloje (dabar – KelmėsJono Graičiūno gimnazija). Nuo 1966 m. – Lietuvos geologijos paieškinių ir žvalgybinių lauko darbų vykdytoja, geologė, geomorfologė, statybinių medžiagų paieškinio būrio viršininkė.
1973 m. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete apgynė geografijos mokslų kandidato disertaciją (vadovas prof. Alfonsas Basalykas). Po nostrifikavimo tapo gamtos mokslų daktarė. Nuo 1979 m. I. Švarcaitė pradėjo dirbti Vilniaus universitete. Mokslinės veiklos kryptys: kalvoto moreninio landšafto antropogenizacija, agrolandšaftinė ekologija, geografijos terminija. Skaitė mokslinius pranešimus konferencijose, simpoziumuose Lietuvoje ir kitose šalyse. Įvykdžiusi visus tarptautinius reikalavimus (penkiomis kalbomis:  anglų, vokiečių, prancūzų, italų, esperanto), Komarne (Slovakija) 2006 m. vykusioje tarptautinėje 29-ojoje universitetinėje sesijoje išlaikė tarptautinės doktorantūros egzaminus, apgynė daktaro disertaciją, už tai tarptautinė San Marino mokslų akademija suteikė I. Švarcaitei tarptautinį mokslų daktaro laipsnį (Doctor scientiarum naturalium), aukščiausią mokslinę adjunkto kategoriją ir asocijuoto docento (ADoc.) vardą.

Nuo 2007 m. – serijos „Lietuvos valsčiai“ monografijos „Vaiguva“ vyriausioji redaktorė ir mokslinių ekspedicijų organizatorė. Dr. I. Švarcaitė parengė ir išleido knygas: „Mano gimtoji kalba. Vaiguvos šnekta“ (2013 m.), „Gyvenimo tarpsniai“ su bibliografijos rodykle (2016 m.), monografiją „Vaiguva“ (2018 m.), „Pietų Žemaitijos etnografinis paveldas“ (2019 m.). „Dešimtkalbis gamtinės geografijos terminų žodynas“ (2019 m.), „Landšaftotyros pagrindai“ (2022 m.).

Visą gyvenimą dr. Ieva Švarcaitė domėjosi savo gimtuoju Vaiguvo kraštu, jo istorija, kultūra, šnekta, daug metų rinko šios šnektos žodžius, šį darbą vainikavo „Dabartinės Vaiguvos šnektos žodyno“ parengimas ir išleidimas.

„Dabartinės Vaiguvos šnektos žodynas“ bus naudingas lietuvių kalbos tarmių, jos istorijos ir leksikos tyrėjams. Maloniai kviečiame (ne tik žemaičius) ją įsigyti ir skaityti.

„Dabartinės Vaiguvos šnektos žodyno“ mecenatas, finansavęs visus knygos leidybos darbus – parengimą spaudai ir tiražo spausdinimą, pagrindinis rėmėjas,  padovanojęs Vaiguvos, visos Žemaitijos ir Lietuvos žmonėms šią knygą, yra Žeimelio žemės ūkio bendrovė ir ilgametis jos vadovas dr. Česlovas Vytautas Karbauskis. Tik jo dėka šis Vaiguvos krašto šnektos rašto paminklas išvydo dienos šviesą, pasieks skaitytojus.
Vaiguvos ir jos aplinkinių kaimų gyventojų šnekta XIX a. antroje pusėje–XX a. pirmoje pusėje priklausė pietų žemaičių varniškių patarmei, o XX a. antroje pusėje Vaiguvos šnekta įsiliejo į pietų žemaičių raseiniškių patarmę. Vaiguviškės dr. Ievos Švarcaitės kruopščiai sudarytas gimtojo Žemaitijos krašto žodynas po daugelio metų, tikriausiai, bus vienintelis netoli Knituojos upelio esančio Vaiguvos bažnytkaimio šnektos liudininkas.
Dr. Č. V. Karbauskis gimė 1944 m. Klubokų kaime, Telšių rajone. 1969 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, tapo agronomijos mokslų daktaru. 1969–1986 m. ėjo Naisių kolūkio „Už taiką“ pirmininko pareigas, 1989–1992 m. buvo Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto direktorius, 2007–2010 m. – UAB „Naisių investicijos“ generalinis direktorius, vėliau – Žeimelio žemės ūkio bendrovės vadovas.
Dr. Č. V. Karbauskis – Lietuvos kultūros politikos puoselėtojas, propaguotojas ir rėmėjas, jam suteiktas Garbingiausio Naisių krašto žmogaus vardas (2005), jis apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukime Lietuvai“, vardiniu medalio liudijimu už filantropinę veiklą, jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą.

Dr. Č. V. Karbauskis ir Žeimelio žemės ūkio bendrovė taip pat yra ir „Versmės“ leidyklos šimtatomės „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „Vaiguva“ (1484 p., 2018 m.) pagrindinis rėmėjas. Knygos autorės, „Versmės“ leidyklos kolektyvo ir visos gausios „Lietuvos valsčių“ serijos bendruomenės – skaitytojų, bendraminčių, talkininkų, rėmėjų, daugiau kaip 100 redaktorių ir daugiau kaip 3 tūkstančių autorių – vardu nuoširdžiai dėkojame garbiam Lietuvos patriotui, mecenatui ir kultūros puoselėtojui už geranoriškumą, pasiaukojimą ir Lietuvos istorijos ir kultūros knygų rėmimą.

▲2023 04 07

2023 04 06

1,2% GPM PARAMA „VERSMĖS“ LEIDYKLAI

Mieli „Versmės“ leidyklos bičiuliai, bendraminčiai, skaitytojai,

Nuoširdžiai dėkojame visiems, praėjusiais metais parėmusiems „Versmės“ leidyklą dalimi savo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

Labai reikia Jūsų palaikymo ir paramos – prasminga paremti ir prisidėti prie Lietuvos tradicinės kultūros ir istorijos įamžinimo, sklaidos.

Todėl maloniai kviečiame ir šiemet pasinaudoti įstatymo suteikta teise ir 1,2% GPM sumokėto GPM paskirti paramos gavėjo statusą turinčiai pelno nesiekiančiai VšĮ „Versmės“ leidykla, jau 30 metų leidžiančiai unikalią šimtatomę istorijos monografijų seriją „Lietuvos valsčiai“ (išleistos 43 monografijos, 58 šios serijos tomai), kitus vertingus, išliekamąją vertę turinčius leidinius.

Norime priminti, kad prašymai pervesti pajamų mokesčio dalį teikiami tik e.būdu per Elektroninio deklaravimo sistemą (EDS adresu https://deklaravimas.vmi.lt, pasirinkus skiltį Deklaravimas > Pildyti formą).

Daugiau informacijos apie paramos skyrimą skelbiama VMI svetainėje.

Duomenys, reikalingi pildant prašymo formą FR0512:
Gavėjo tipas E1 laukelis – 2
Gavėjo identifikacinis numeris (kodas) E2 laukelis – 122732630.

Prašymą pervesti pajamų mokesčio dalį už 2022 m. mokestinį laikotarpį gyventojai gali pateikti ne vėliau kaip iki 2023 m. gegužės 2 dienos.

Pastaba: nusprendus pajamų mokesčio dalį skirti paramos gavėjui ilgiau kaip vienerius metus, pildomas E5 laukelis prašymo formoje įrašant paramos laikotarpio pabaigos metus. E5 laukelyje įrašomas laikotarpis gali būti iki 2027 metų.

Maloniai prašome paprašyti, kad paremtų artimieji, draugai ar pažįstami.

Nuoširdžiai dėkojame už Jūsų geranoriškumą, už suteiktą paramą ir sugaištą brangų laiką!

▲2023 04 06

2023 03 28

Rinkime konkurso „RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“ gražiausius darbus

Šiemet konkurse dalyvauja net 399 darbai, kuriais pasigrožėti galite ČIA. Kviečiame rinkti gražiausius darbus – aktyviai balsuoti adresu lietuvai1000@versme.lt  už Jums labiausiai patikusius ir išrinkti geriausius. Jūsų laiškų su geriausių darbų numeriais bei Jūsų komentarais ir atsiliepimais nekantriai lauksime iki 2023 m. balandžio 24 d.

Konkurso nugalėtojus ir jų apdovanojimus paskelbsime iki gegužės 2 d.
▲2023 03 28

2023 03 28

Mieli „Versmės“ leidyklos bičiuliai, skaitytojai,

Dalinamės informatyviu ir argumentuotu dr. Vytauto Sinicos vaizdo įrašu ir kviečiame kiekvieną stoti ginti lietuvių kalbos, nes dabartinė Seimo dauguma su "Tėvynės Sąjunga-Krikščionimis Demokratais" priešakyje siekia įstatymu panaikinti valstybinę lietuvių kalbą.

 https://www.youtube.com/watch?v=PSnfZDQLXzI 

▲2023 03 27

2023 03 24

Monografija „RAMYGALA“ II dalis – jau spaustuvėje

2023 m. kovo 24 d. į spaustuvę iškeliavo „Lietuvos valsčių“ serijos monografija „RAMYGALA“ (2 dalis, 158 straipsniai, 1332 p.).
Monografijos „Ramygala“ I ir II dalies sudarytoja Gražina Navalinskienė (Garuckaitė) savo gimtinės istorijos įamžinimui skyrė 12 savo gyvenimo metų.

▲2023 03 28

2023 03 23

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 10-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. kovo 23 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „ŽARĖNAI“ biologijos skyriui: Andrius Kuliešis „Žarėnų krašto miškai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-10/23-344/BL).

Miškai yra neatskiriama kraštovaizdžio, šalies ar krašto ūkinio, kultūrinio gyvenimo dalis, juose susiformuoja ir lengviausiai išsaugomos svarbiausios gamtinės vertybės. Žarėnų krašto teritorija nustatyta pagal L.Kavaliauskienės išskirtas Žarėnų valsčiaus ribas, vadovaujantis 1923 m gyventojų surašymu. Žarėnų krašto miškai patenka į du didžiausius Žemaitijos miškų masyvus: šiaurinė dalis - į Pagermantės – Vilkų – Pareškečio ir pietinė dalis -  į Tverų – Judrėnų. Darbe yra įvertintas Žarėnų krašto miškų produktyvumas, kitos jame sukauptos vertybės bei jų pokyčiai per pastaruosius septynis dešimtmečius. Krašto miškingumas pastarųjų 60 metų laikotarpyje išaugo nuo 29.8 iki 50.6 proc. Vyrauja privatūs (71 proc.), daugiausiai užima ūkiniai (79 proc.) miškai. Apsauginiai miškai išskirti 16 proc., ekosistemų apsaugos 6 proc. visų miškų teritorijos. Labiausiai paplitę normalaus drėgnumo (43 proc.) ir laikinai drėgmės perteklingos (31 proc.) vidutinio turtingumo (63 proc.) augavietės. Miškuose vyrauja  eglynai (34 proc.), beržynai (27 proc.) ir pušynai (22 proc.). Didžiausią našumą pasiekia krašto eglynai. Pietinės krašto  miškų dalies didesnį miškų produktyvumą lemia nuo 6 iki 25 proc. didesni šios miškų dalies minkštųjų lapuočių medynų tūriai ir medienos prieaugiai. Žarėnų krašto miškai pasižymi ne tik sukauptais medienos tūriais, aukštesniais nei vidutiniai  prieaugiais, bet ir kraštovaizdį praturtinančiu labai išraiškingu hidrografiniu tinklu, daugybe upių ir upelių, vertingomis saugomomis teritorijomis, gamtos paminklais, archeologiniais objektais bei sukauptomis istorinėmis – kultūrinėmis vertybėmis.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 10-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 344-asis bei 23-asis iš biologijos dalykinės srities. ▲2023 03 27

2023 03 23

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 9-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. kovo 23 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „ŽARĖNAI“ kalbotyros skyriui: Juozas Pabrėža „Žarėnų šnektos fonetinės ypatybės“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-9/42-343/LI).

Straipsnyje aptariamos fonetinės (garsų ir prozodijos) ypatybės rodo, kad Žarėnų šnekta yra tipiška šiaurės žemaičių telšiškių patarmės atstovė: išlaikyti šiaurės žemaičių „dounininkams“ būdingi ou, ei garsai, turimas žemaitiškasis afrikatų dėsnis, senesnis nosinių balsių ą, ę, ų, į tarimas su priebalsiu n, išskirtinė telšiškiams būdinga balsių asimiliacija, kitų garsų žemaitiškos ypatybės; turimas intensyviausias visuotinis kirčio atitraukimas, ryškios priegaidės.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 9-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 343-asis bei 42-asis iš kalbotyros dalykinės srities. ▲2023 03 27

2023 03 23

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 8-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. kovo 23 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „ŽARĖNAI“ istorijos skyriui: Povilas Šverebas „Žarėnų parapijos bažnyčių varpinės ir varpai“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-8/115-342/HI).

Žarėnų bažnyčia minima jau 1579 m., bet pirmos žinios apie varpines ir varpus pasiekė tik 1675 m. Jau tada atskirai pastatytoje varpinėje kabojo 3 varpai. Dabartinė varpinė yra pastatyta 1853 m. Ji priskiriama retam Lietuvoje pasitaikančiam tipui, kai pastate jungiamos dvi skirtingos formos ir paskirties patalpos – varpinės bokštas ir sandėlis, arba lavoninė. Joje kabo vienas, sužalotas varpas, kuris 1885 m. buvo pagamintas P. I. Usačiovos fabrike klebono B. Lorento rūpesčiu, o parapijiečių pinigais. Vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą iš Žarėnų paėmė 2 varpus. Lauko Sodoje pirma varpinė buvo atviro tipo ir įrengta vartuose, vėliau varpai buvo sukabinti bažnyčios bokšte. Dabartinė varpinė yra sudėtinio tūrio, uždaro tipo. Joje kabo du varpai. Didysis pagamintas Brolių Usačiovų varpų fabrike 1903 m. Jį bažnyčiai paaukojo K. ir B. Mažeikos. Mažasis yra pagamintas 1796 m. Varnių liejykloje. Signalinis varpas kabo bažnyčios bokšte. Jis taip pat yra Varnių liejyklos gaminys. Abu mažuosius varpus išliejo meistras P. Kaniauskis. Vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lauko Sodos rekvizavo 3 varpus. Pradžioje Medingėnų varpinė buvo atviro tipo, vėliau instrumentai sukelti į bažnyčios bokštą. 1891 m. kunigo F. Sireikos rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis pagal U. Golinevičiaus projektą pastatyta mūrinė dviejų aukštų varpinė, Joje kabo du varpai. Didysis išlietas 1862 m. A. P. Bogdanovos-Finlianskos fabrike kunigo P. Arlauskio rūpesčiu, lėšomis parapijiečių. Vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą iš Medingėnų paėmė 2 varpus.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 8-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 342-asis bei 115-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 03 27

2023 03 23

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 7-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. kovo 23 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „ŽARĖNAI“ istorijos skyriui: Marija Rupeikienė, Antanas Rupeika „Žarėnų valsčiaus sakralinių pastatų ir parapijų
trobesių architektūra“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-7/114-341/HI).

Sakraliniai pastatai stovi Žarėnuose, Lauko Sodoje ir Medingėnuose. Žarėnuose yra katalikų bažnyčia, varpinė, smulkiųjų sakralinių statinių, dvejos kapinės, kapinių koplyčia ir keli parapijos trobesiai. Kvartale tarp šiaurinių kapinių ir šventoriaus stovėjo sinagoga. Bažnyčia medinė, dvibokštė, trinavė, pseudobazilikinės erdvės. Jos architektūra nevientisa. Eksterjere originaliai susipina modernizuotos neogotikinės formos su santūriomis modernizuoto orderio detalėmis ir įvairia lentelių apkala. Interjere dominuoja moderni stilizuota trinavė erdvė su neogotikiniais įrangos elementais ir prie jų derančiais sienų ir lubų dekoratyvios tapybos fragmentais. Varpinė – nesudėtingų etninės architektūros formų, priklauso retesniam varpinių tipui: joje yra dviejų paskirčių patalpos – varpinė ir lavoninė; netradicinė ir varpinės statybos vieta – už bažnyčios apsidės. Šventorius netaisyklingo šešiakampio plano, nelygaus reljefo, aptvertas akmens mūro tvora, kurioje įrengti vieni didieji vartai ir ketveri siauri varteliai. Miestelio pietinėje dalyje esančiose katalikų kapinėse stovi koplyčia.Ji vientiso tūrio, sumūryta iš akmenų ir raudonų plytų, stačiakampio plano. Koplyčia – lakoniškų architektūros formų, vidaus erdvė dengta mediniu cilindriniu skliautu. Kapinės aptvertos akmens mūro tvora, kurioje įrengti dveji vartai. Dabar senojoje klebonijos sodyboje stovi klebonija ir du ūkiniai trobesiai. Lauko Sodoje yra katalikų bažnyčia, varpinė, smulkiųjų sakralinių statinių, klebonijos sodyba. Bažnyčia medinė, nesudėtingų formų, kuriose susipina etninės ir profesionaliosios architektūros elementai; interjere ryškūs stilizuoti neobaroko ir neoklasicizmo bruožai. Varpinė – etninės architektūros, nesudėtingų formų; gyvumo jai teikia netradicinis antrojo tarpsnio sprendimas. Šventorius netaisyklingo keturkampio plano, aptvertas akmens mūro tvora, kurioje įrengti dveji vartai. Klebonijos sodyboje stovi klebonija ir du ūkiniai trobesiai. Medingėnuose yra katalikų bažnyčia, varpinė, smulkiųjų sakralinių statinių, likęs senosios klebonijos sodybos rūsys. Bažnyčia medinė, dvibokštė, pseudobazilikinės erdvės. Jos eksterjere dominuoja neogotikinės formos, esama stilizuotų orderio elementų, o langų apatinių prikalčių dekoras būdingas etninei architektūrai. Interjere taip pat pastebima neogotikinių ir modifikuotų orderinių formų stilistinė jungtis. Varpinė sumūryta iš akmenų ir raudonų plytų, dviejų tarpsnių, kvadratinio plano. Ji istorizmo laikotarpio, lakoniškos architektūros, su stilizuotais orderio elementais. Šventorius netaisyklingo aštuonkampio plano, lygaus reljefo, aptvertas akmens mūro tvora, kurioje yra didieji vartai ir treji varteliai. Atokiau nuo šventoriaus įkurta klebonijos sodyba.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 7-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 341-asis bei 114-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 03 27

2023 03 17

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 6-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. kovo 17 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „RAMYGALA“ tautosakos skyriui: Daiva Vyčinienė „Ramygalos krašto dainuojamoji tradicija“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-6/10-340/FL).

Straipsnio tiriamoji sritis – Ramygalos krašto dainuojamasis folkloras, jo gyvavimo aplinkybės, atlikimo ypatybės. Ypač plačiai straipsnio autorė aptaria vietinę dainavimo tradiciją atspindinčius bruožus ir prie ramygaliečių dainuojamosios tradicijos išlikimo daug prisidėjusius dainingų šeimų ir visos giminės, kurios buvo žinomos ne tik savame kaime, bet ir gretimuose, asmenis. Uliūnų kaime viena tokių šeimų buvo Račiūnų, kur augo 7 vaikai: 5 broliai ir 2 seserys. Per kiekvieną giminės suvažiavimą (dažniausiai per šv. Onos atlaidus) būdavo dainuojama iki paryčių. Ėriškiuose seserys Liberytės garsėjo dainomis (jų motina buvo Drąsutytė, straipsnyje minėtos B. Peleckienės sesuo). Šeimoje augo 5 seserys ir 3 broliai. Visi buvo dainininkai. Tokios šeimos dažniausiai dainuodavo ne tik savo laikmečio dainas, bet ir tas, kurias natūraliai perimdavo iš savo tėvų (senelių) repertuaro. Tokių šeimų ir jų narių dėka žmonių atmintyje daug įvairių klodų dainų išliko iki pat mūsų dienų.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 6-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 340-asis bei 10-asis iš tautosakos dalykinės srities. ▲2023 03 17

2023 03 17

Apie mus rašo

2023 m. sausio 28 d. laikraštyje „Suvalkietis“ paskelbtas Algio Vaškevičiaus straipsnis „Pasirodė daugiau nei 20 metų laukta monografija apie Kazlų Rūdą“. Straipsnį skaitykite čia.

▲2023 02 21

2023 03 06

Dalyvavome Vilniaus knygų mugėje

2023 m. vasario 23–26 d. „Versmės“ leidykla dalyvavo Vilniaus knygų mugėje-2023 Litexpo.
Mugėje apsilankė daugiau kaip 52 700 skaitytojų, joje vyko apie 530 renginių, 214 dalyvių.
„Versmės“ leidykla mugėje turėjo stendą 3-ioje salėje kartu su Valstybingumo studijų centru. Mugės metu buvo eksponuojamos naujausios „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos ir per paskutiniuosius metus išleistos leidyklos knygos. Daugelis lankytojų fotografavo serijos monografijas, kaip storiausias mugės knygas.
Leidyklos stendą aplankė vadovas Petras Jonušas, redaktoriai Venantas Mačiekus, Gražina Navalinskienė, Stefanija Kundrotienė, Stanislovas Buchoveckas, Zita Kutraitė, Daiva Červokienė, Ona Gaidamavičiūtė, Vitas Girdauskas, Virginijus Jocys, Juozas Pugačiauskas, dr. Martynas Purvinas ir Marija Purvinienė, Arvydas Valionis, Rūta Bukauskaitė, Genovaitė Baliukonytė, prof. Daiva Vyčinienė su vyru Evaldu Vyčinu, dr. Vytautas Sinica, prof. Vytautas Radžvilas, leidyklos bičiuliai.

Bendras mugės vaizdas 3-ioje salėje
Redaktorė Živilė Driskiuvienė leidyklos stende	Redaktoriai Živilė Driskiuvienė ir Venantas Mačiekus su naujausia - 43-ia „Lietuvos valsčių“ serijos monografija „Kazlų Rūda“
Redaktorė Živilė Driskiuvienė ir dr. Vytautas Sinica

Nuotraukos Audingos Driskiūtės

▲2023 03 06

2023 02 21

Apie mus rašo

2023 m. sausio 28 d. laikraštyje „Suvalkietis“ paskelbtas Algio Vaškevičiaus straipsnis „Pasirodė daugiau nei 20 metų laukta monografija apie Kazlų Rūdą“. Straipsnį skaitykite čia.

▲2023 02 21

2023 02 07

Kviečia konkursas „RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“

Senajame Kvedlinburgo vienuolyno metraštyje aprašant 1009-ųjų kovo 9-osios įvykius buvo pirmą kartą paminėta Lietuva.

Šiemet – 2023-aisiais – sukanka jau 1014 metų nuo šio pirmojo istorinio mūsų šalies paminėjimo. Labai džiaugiamės, kad šiemet Kovo 9-oji bus jau penktą kartą minima oficialiai, nes 2019 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu ji buvo įrašyta į Atmintinų dienų sąrašą.

Maloniai kviečiame visus – ir jaunesnius, ir vyresnius – dalyvauti šiam svarbiam įvykiui ir sukakčiai skirtame „Versmės“ leidyklos rengiamame kasmetiniame – šiemet jau 14-ame – konkurse  „RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“. Konkurso ir Kovo 9-osios atmintinos dienos paminėjimo esmė yra tokia:

Kovo 9-ąją – Lietuvos pirmojo paminėjimo dieną – kur tuo metu bebūtume, prasmingai ir gražiai užrašykime vieną vienintelį žodį – LIETUVA ir pasidalinkime tuo su kitais.

Jei Jūsų LIETUVA pasieks ne tik Jūsų bičiulius, bet ir „Versmės“ leidyklą – automatiškai dalyvaus šiame konkurse.

Konkursui skirtas Jūsų užrašo LIETUVA nuotraukas, filmukus ar pačius užrašų kūrinius kartu su trumpu palydimuoju tekstuku maloniai prašome iki kovo 25 d. atsiųsti mums adresu lietuvai1000@versme.lt arba paprastu paštu – „Versmės" leidyklai, Geležinkelio g. 6, 02100 Vilnius.

Šių metų ir ankstesnių 13 konkursų „RAŠAU LIETUVOS VARDĄ“ darbais – o jų bemaž 3 800 (!) – kviečiame pasigrožėti ČIA.
▲2023 02 07

2023 02 03

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 5-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. vasario 3 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PILVIŠKIAI“ istorijos skyriui: Regimanta Stankevičienė „Alksnėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios dailės vertybės“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-5/113-339/HI).

Nedidelė ir atoki Alksnėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia savo XVI–XX a. I pusės dailės paveldu yra svarbi regioniniu, o dėl vertingiausių kūrinių – ir Lietuvos mastu šventovė.
Vertingiausios yra senosios skulptūros. Tai stebuklingumu garsėjanti Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi statula (Prūsiškoji Madona) – XVI a. pradžios iš gotikos į renesansą pereinančio stiliaus kūrinys, ir manierizmo bei baroko bruožais pasižyminčios medinės XVII a. (šventųjų: Elžbietos Vengrės, Kotrynos Aleksandrietės, Dominyko ir Hiacinto) skulptūros, dekoratyviniai biustai, altorių fragmentai. Jie paveldėti iš senesnės šios vietos koplyčios, o į šią koplyčią yra patekę iš nežinomų bažnyčių; viena jų galėjo būti Alksnėnų palivarko savininkų Virbalio dominikonų bažnyčia.

Vertingi yra mišriu baroko ir klasicizmo stiliumi pasižymintys XVIII a. pab. provincijos dailininko Alksnėnų koplyčiai sukurti šv. Martyno, šv. evangelisto Mato, šv. vyskupo Stanislovo ir Jėzaus Krikšto paveikslai, įdomus panašaus laiko primityvus drožinys su Marijos Vardo ženklu.
Likusi dailės paveldo dalis sukurta XIX a. 7-ajame dešimtmetyje pastatytai ir vėliau rekonstruotai dabartinei bažnyčiai. Po rekonstrukcijos 1924–1931 m. naujai dekoruoto interjero vaizdas iki šiol iš esmės nepakito. Išliko tie patys trys altoriai. Neobaroko stiliaus didžiajame altoriuje yra ir senojo barokinio dekoro, šoninius altorius sukūrė garsus regiono meistras Adomas Karalius. Maždaug tuo pačiu metu padarytos klausyklos, įgytos aliejumi ant drobės tapytos Kryžiaus kelio stotys – laisvi Josepho Führicho sukurto jų ciklo sekiniai.

Dabar stebuklingoji Marijos statula ir šv. Martyno paveikslas puošia didįjį bažnyčiosaltorių, primityviosios tapybos pavyzdžiai – XIX a. II p. apaštalų Petro ir Pauliaus paveikslai – pakabinti presbiterijos paskliautėje, Kryžiaus kelio ciklo ir senieji paveikslai kabo ant bažnyčios sienų, šventųjų statulos pastatytos prie piliorių.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 5-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 339-asis bei 113-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 02 03

2023 02 03

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 4-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. vasario 3 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PILVIŠKIAI“ istorijos skyriui: Marija Rupeikienė, Antanas Rupeika „Pilviškių apylinkių sakralinių pastatų ir parapijų trobesių architektūra“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-4/112-338/HI).

Straipsnyje tyrinėtos buvusio Pilviškių valsčiaus ir jo apylinkėse esančios vietovės: Pilviškiai, Alksnėnai, Antanavas, Bagotoji, Didvyžiai, Mažučiai, Paežeriai, Parausiai, Žalioji ir jose esantys (ar išnykę) sakraliniai pastatai ir parapijų trobesiai.

Pilviškiuose iki Antrojo Pasaulinio karo buvo keturios religinės bendruomenės: katalikų, evangelikų liuteronų, metodistų ir judėjų. Visos religinės bendruomenės turėjo maldos namus. Dabar Pilviškiuose yra katalikų bažnyčia ir Jungtinė metodistų bažnyčia. Išliko buvusios laikinosios katalikų bažnyčios pastatas ir evangelikų liuteronų bažnyčios sienų fragmentai. Nustatyta ankstesnės metodistų bažnyčios stovėjimo vieta ir sinagogų stovėjimo vietos. Buvusi laikinoji bažnyčia lakoniškų etninės architektūros formų. Pilviškių dabartinė katalikų bažnyčia originalių modernių formų, kuriose jaučiama modernizuoto neobaroko įtaka – populiari tarpukario architektų kūryboje. Varpinė neogotikos formų; jos fasadus pagyvina angų apvadai, tinkuotos nišų plokštumos ir reljefiniai platūs frizai. Evangelikų liuteronų bažnyčia sunyko; išliko tik dalis autentiškų jos sienų. Jungtinė metodistų bažnyčia modernios architektūros. Jos planuose ir eksterjere skirtingomis architektūros priemonėmis atskirtos funkcinės patalpų erdvės; maldų salė šviesi, vientisos erdvės, o svarbiausi liturginės paskirties objektai – paprastų lakoniškų formų. Nuo XIX a. vidurio iki Antrojo pasaulinio karo Pilviškiuose gyveno daug žydų; iki XX a. pradžios jie sudarė daugiau nei pusę miestelio gyventojų. XIX a. viduryje, romantizmo periodu, Pilviškiuose buvo dveji mediniai žydų maldos namai: vasarinė sinagoga ir žieminiai maldos namai. 1900 m. Marijampolės apskrities inžinierius architektas V. Rybarskis, sklype prie Šešupės, kuriame stovėjo sinagoga ir mediniai žydų maldos namai, suprojektavo mūrinę choralinę sinagogą, vietoje ten stovėjusios medinės. Ji buvo puošnių, neobarokinių formų, su dekoro elementais. Tarpukariu, sudegė viena iš Rinkos aikštėje stovėjusių sinagogų. 1927 m. S. Eichenbergas parengė sinagogos atstatymo projektą. Po rekonstrukcijos sinagogos architektūra tapo eklektinė, atsirado svetimų stilizuotų dekoro elementų, nederančių su arkinių langų forma. Šiaurinėje Pilviškių dalyje, į šiaurės vakarus nuo sinagogų sklypo, tarp kelio ir Jurbarko gatvės, buvo įkurtos žydų kapinės. Netoli nuo žydų kapinių ir atokiau nuo Šešupės, 1893 m. buvo numatyta statyti žydų pirtį.

Alksnėnų bažnyčia pasižymi asimetriniu planu, netradiciškai išspręsta presbiterijos – apsidės ir zakristijos erdvių jungtimi bei originaliomis modernizuotomis neoklasicistinėmis architektūros formomis. Alksnėnų varpinė primityvių formų, lakoniškos architektūros; jos fasadų spalvinis sprendimas ir detalės derintos su bažnyčios architektūra. Antanavo koplyčia – originalaus šešiakampio plano; jos eksterjere dominuoja lakoniškos etninės architektūros formos, pagyvintos stilizuotais orderio elementais; altoriaus puošybai naudotos klasicizmui būdingos formos. Bagotosios bažnyčios architektūra eklektinė: eksterjere pastebimi modernizuoto baroko bruožai, langų apvaduose – stilizuoti neorenesanso elementai, o bokštų viršūnėse - žymus gotikos poveikis; interjere esama baroko ir neogotikos elementų bei etninės ir modifikuotos klasicizmo architektūros apraiškų. Didvyžių bažnyčios eksterjeras eklektinis: su transformuotomis viduramžių stilių formomis ir orderio elementais; interjere dominuoja stilizuotos orderinės formos. Mažučių sakralinių statinių kompleksą sudaro medinė Šventojo šaltinio koplytėlė, akmens mūro koplyčia, 14 Švč. Mergelės Marijos Skausmo ir Džiaugsmo paslapčių koplytstulpių, stogastulpiai, kryžiai, šulinys ir kt. smulkiosios architektūros statiniai. Paežerių koplyčia – vertingas etninės architektūros paminklas, su zakristija (statoma ne prie visų koplyčių), varpinės bokšteliu ir dviem altoriais. Parausių koplyčia originalios architektūros, kurioje derintos etninės ir modifikuotos stilizuotos orderio detalės. Žaliosios bažnyčia lakoniškos architektūros, perstatyta iš ūkinės paskirties pastato, todėl jos plano sandara netradicinė ir sienų storiai skirtingi. Žaliosios bažnyčia ir klebonijos sodybos pastatai patyrė ne vieną transformaciją.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 4-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 338-asis bei 112-asis iš istorijos dalykinės srities. ▲2023 02 03

2023 02 03

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 3-iasis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. vasario 3 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PILVIŠKIAI“ etnologijos skyriui: Eligijus Juvencijus Morkūnas, Gražina Teodora Morkūnienė „Malūnai Pilviškių apylinkėse Lietuvos nepriklausomybės metais (iki 1940 metų)“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-3/74-337/EL).

Rašinys chronologiškai apima tarpukariu Pilviškių apylinkėse, maždaug 14 km spinduliu nuo Pilviškių miestelio, buvusius malūnus. Jie aprašomi pagal nagrinėjamus archyvinius projektus, planus ar matmenų brėžinius, juos papildant ir kitais archyviniais dokumentais bei autoriaus pastebėjimais.

Aprašomi vandens, vėjo jėga veikiantys varikliai, garo ir kiti šiluminiai varikliai, malimo ir valymo technika – girnos, valcai, kruopinės, valymo, sijojimo ir kt. mašinos, Transportavimo įranga, sanhigienos, darbo saugos priemonės, taip pat malūnų padaliniai: lentpjūvės su gateriais, medžio apdirbimo cechai su diskiniais pjūklais, tekinimo, obliavimo staklėmis, medinės stogų dangos pjovimo mašinomis, galiausiai elektrinės. Elektrinės iš pradžių naudotos tik patalpoms apšviesti, vėliau ir malūnams sukti. Pilviškių miestelyje buvo net dvi elektrinės, jomis taip pat naudotasi ne tik gatvėms ir namams apšviesti, bet ir malūnams sukti. Prie malūnų būta ir milo vėlyklų, ir linamynių. Puikus derinys buvo lentpjūvė ir garo malūnas – lentpjūvės atliekomis kūrenamas lokomobilis suko malūno įrenginius ir tas pačias lentpjūves.

Privačios nuosavybės panaikinimas ir karas sužlugdė Lietuvos malūnų pramonę.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 3-iasis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 337-asis bei 74-asis iš etnologijos dalykinės srities. ▲2023 02 03

2023 02 03

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 2-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. vasario 3 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PILVIŠKIAI“ etnologijos skyriui: Libertas Klimka „Kalendorinių papročių pabiros Pilviškių apylinkėse“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-2/73-336/EL).

Šiame etnologinio pobūdžio straipsnyje apibendrintos Pilviškių valsčiaus Suvalkijos (Sūduvos) etnografinio regiono gyventojų tradicinių kalendorinių papročių žinios. Iš esmės tai yra kaimo žmonių kolektyvinės atminties XX a. pabaigoje tyrimas. Kartu buvo siekiama išryškinti papročių sąsajas su fenologiniais gamtos reiškiniais, pagrindinį dėmesį skiriant etnokultūros semantikai. Todėl šio straipsnio konkretus tyrimo objektas –vyresniojo amžiaus kaimo žmonių kalendoriniai papročiai ir liaudiški tikėjimai. Ši kolektyvinė atmintis saugo labai gilią žemdirbiškojo etnoso patirtį: joje apibendrinti šimtmečiais kaupti gamtos stebėjimai, įžvelgtos subtilios fenologinių reiškinių sąsajos.

Medžiaga straipsniui buvo renkama lauko tyrimais 1981 m. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ekspedicijos metu; ji buvo papildyta duomenimis, gautais 1994–2012 m. anketuojant pagal specialų astronominių žinių klausimyną. Anketos saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus archyve. Palyginimui pasinaudota ir keliais retesnių papročių iš šio valsčiaus užrašymais, datuojamais XX a. pirmąja puse, saugomais Lietuvių mokslo draugijos bei Tautosakos archyvų fonduose.

Kalendoriniai papročiai Pilviškių valsčiuje anksčiau nedaug tebuvo tyrinėti. Etnografų dėmesio nepatraukė gal ir todėl, kad žemės ūkis čia plėtotas gana moderniai pagal kaimyninės Prūsijos pavyzdį. Ir senolių išminties patarimai bei mitinės atodairos, nebetekę praktinės naudos, greit ėmė dilti iš žmonių atminties. Išsamiam kalendoriniam ciklui atstatyti Pilviškių apylinkėse surinktos medžiagos mažoka, tačiau atskiri vietiniai bruožai yra išraiškingi ir saviti, papildantys bendrą lietuvių tradicinio kalendoriaus bei jo raidos suvokimą. Pasitelkus ir archyvinius duomenis, pavyksta apčiuopti buvusio žinių masyvo struktūrinius bruožus.

Straipsnis struktūrizuotas trimis skyriais, atitinkančiais natūralų kaimo darbų ciklą: 1. Pavasarėjančią gamtą stebint; 2. Vasaros darbų rūpesčiai; 3. Rudens ir žiemos darbai. Analizuojant surinktą medžiagą, buvo įžvelgti tiek archajiškojo mėnulio kalendoriaus reliktai, tiek ir agrarinės magijos elementai iš vėliau susiformavusių sezoninių žemdirbystės ciklų. O iš krikščioniškojo kalendoriaus sureikšminti tie vardadieniai, kurie atitinka gamtos virsmus ir su jais susijusių darbų pabaigą ar pradžią. Manytina, kad tradicinio kalendoriaus bruožų, kitados buvusių gyvensenos taisyklėmis, ilgo išlikimo priežastis – santykinai objektyvus jų pobūdis, išreiškiantis dangaus šviesulių periodinio judėjimo įtaką augmenijos ir gyvūnijos bioprocesams. Ypatingas dėmesys čia mėnuliui, nuo kurio atmainų kažkiek priklauso žemės syvų tekėjimas augalo skaidulomis. Mėnulio fazių įtakos agrokultūrai žinios priskirtinos praktinės etnožinijos sričiai, o tikėjimai mėnulio poveikiu žmogaus gyvenimo įvykiams yra įsišaknijusio tradicinėje kultūroje paralelizmo tarp gamtos reiškinių ir žmogaus gyvenimo įvykių išraiška; tai similinės magijos dalykai. Atodairos į mėnulio fazę tebepraktikuojamos kai kuriuose pavasario bei rudens darbuose ir šiandien. Taigi visa tai ne tik pagarbos duoklė protėvių kultūros paveldui, bet ir praktiškai vertingos ūkininkavimo žinios. Kolektyvinė kaimo žmonių atmintis atspindi ciklinę laiko sampratą, labai būdingą žemdirbiškosios kultūros etnosams.

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 2-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 336-asis bei 73-asis iš etnologijos dalykinės srities. ▲2023 02 03

2023 02 03

Mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas 1-asis 2023 metų tomo straipsnis

2023 m. vasario 3 d. elektroniniame serialiniame leidinyje „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ paskelbtas naujausias mokslinis straipsnis, parašytas „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „PILVIŠKIAI“ biologijos skyriui: Daiva Patalauskaitė „Pilviškių apylinkių augalija“ (www.llt.lt; straipsnio kodas LLT:2023-1/22-335/BL).

Tyrimai vykdyti 2006 metų vasarą maršrutiniu būdu. Natūraliose bendrijose buvo atliekami bendrijų aprašymai, taikant prancūzų – šveicarų mokyklos augalijos tyrimo ir klasifikavimo principus ir pagal juos parengtą metodiką. Vėliau jos buvo vertinamos ir europinės svarbos buveinės išskiriamos pagal europinės svarbos buveinių nustatymo metodiką.

Pilviškių valsčiaus teritorijoje yra susiformavęs lygumų reljefas, išraižytas Šešupės ir jos įvairaus dydžio intakų. Plotų su pirminiais miškais, kurie niekada nebuvo plynai iškirsti, ir pelkių visai nėra. Šiuo metu kur ne kur tarp dirbamų laukų yra išsibarstę tik nedideli antrinių miškų (drebulynų ar beržynų) sklypai arba šlapiose vietose, daugiausia palei upes įsikūrę nedideli juodalksnynų masyvai. Vyrauja dirbami laukai, bioįvairovė menka. Visus išlikusius natūralius, nenumelioruotus upių slėnius reikia saugoti kaip vertingus, juose yra išlikę didesni ar mažesni plotai europinės svarbos buveinių, yra sąlygos atsikurti natūralioms gamtos bendrijoms.

Didžiausi plotai natūralių pievų bendrijų, priklausančių europinės svarbos buveinėms, susitelkę:

a) Šešupės slėnyje ties Pilviškiais (eutrofiniai aukštieji žolynai – Europinės svarbos buveinė 6430, aliuvinės pievos – Europinės svarbos buveinė 6450, šienaujamos mezofitų pievos – Europinės svarbos buveinė 6510);

b) Jūrės pievos ties Kriauniške (eutrofiniai aukštieji žolynai – Europinės svarbos buveinė 6430, aliuvinės pievos – Europinės svarbos buveinė 6450);

c) Višakio pievos ties Gabriške, Mozūriške (eutrofiniai aukštieji žolynai – Europinės svarbos buveinė 6430, aliuvinės pievos – Europinės svarbos buveinė 6450, šienaujamos mezofitų pievos – Europinės svarbos buveinė 6510).

Šis „Versmės“ leidyklos spaudai parengtas Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos įvertintas mokslo darbas yra 1-asis rinkinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ 2023 metų tomo mokslinis straipsnis, o bendrojoje chronologinėje rinkinio rodyklėje šis straipsnis yra 335-asis bei 22-asis iš biologijos dalykinės srities. ▲2023 02 03

2023 01 31

Monografijos „KAZLŲ RŪDA“ pristatymas

2023 m. sausio 20 d. Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešosios bibliotekos salėje buvo pristatyta 43-oji „Lietuvos valsčių“ serijos monografija „Kazlų Rūda“, kurią dar 2000 m. pradėjo rengti dr. Anelė Vosyliūtė, o dėl jos sunkios ligos ir mirties darbams nutrūkus, juos pratęsė ir 2022 m. užbaigė ilgametis „Versmės“ leidyklos redaktorius, J. Basanavičiaus nacionalinės premijos laureatas (1997) Venantas Mačiekus.

Į monografijos sutiktuves susirinkę knygos mylėtojai netilpo salėje.

Pirmajam žodis buvo suteiktas Kazlų Rūdos merui Mantui Varaškai, kuris džiaugėsi išleista knyga, dėkojo „Versmės“ leidyklai.

Vyriausiasis monografijos redaktorius V. Mačiekus supažindino su „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų sudarymo principais, kalbėjo apie sunkumus rengiant pelno nesiekiančią „Lietuvos valsčių“ seriją, dėkojo Kazlų Rūdos savivaldybei už dalies tiražo įsigijimo finansavimą.

„Versmės“ leidyklos vadovas, serijos iniciatorius, leidėjas ir mecenatas Petras Jonušas atsakė į renginio dalyvių klausimus, taip pat pabrėžė, kad „Lietuvos valsčių“ serijai išleidžiami pinigai yra prasmingai išleidžiami pinigai, pasidžiaugė, kad monografijos pristatyme pasirinktas geležinkelio stotelių leitmotyvas susišaukia ne tik su monografijos viršeliu, bet ir su jo paties proseneliu Juozu Ambrasu, su žmona Ieva palaidotu senosiose Kazlų Rūdos kapinėse, kuris XX a. pradžioje gyveno Kazlų Rūdoje ir čia dirbo geležinkelio tarnautoju, o straipsnis apie tai skelbiamas monografijoje.

Kelių monografijos straipsnių autorius, istorikas dr. Juozas Banionis priminė, kad iki Antrojo pasaulinio karo Petras Biržys, žinomas kaip Pupų Dėdė, Akiro slapyvardžiu išleido apie 300 puslapių knygą apie visą Marijampolės apskritį ir pasidžiaugė, kad šiandien pristatome per pusantro tūkstančio puslapių knygą vien tik apie Kazlų Rūdą ir jos apylinkes, paragino visus paminėti pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos jubiliejų, įamžinti jo atminimą Kazlų Rūdoje.

Prof. dr. Libertas Klimka atkreipė dėmesį bažnyčių varpų ir žinių apie juos, jų gamintojus, mecenatus, finansavusius jų gamybą, svarbą krašto dvasinei kultūrai.

Dr. Aldona Vasiliauskienė apibūdino monografiją, kalbėjo apie savo parašytą išsamią pustrečio šimto puslapių studiją apie Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje esančių parapijų istoriją, kunigus.

Paskutinis kalbėtojas dr. Aldonas Pupkis prisiminė vaikystės ir paauglystės metų Kazlų Rūdą, tada vadintą Kazlais, kalbėjo apie savo, kaip kalbininko, indėlį rengiant monografiją.

Pirmieji atsiliepimai apie knygą:

„Vakar gavau knygą „Kazlų Rūda“. Ir varčiau, šiek tiek pirmam susipažinimui paskaitydamas nuo vidurdienio iki vidurnakčio. Knyga, per silpnas žodis pasakyti, sužavėjo, ji sukėlė kažką panašaus į katarsį – didelį teigiamą išgyvenimą. Į ją pradėjau žiūrėti kaip į Kazlų Rūdos krašto savotišką Bibliją. Tai sakrali pagarba raštui. Jeigu ne jis, būtume tik žmonės, kuriems istorija – tik žodiniai pasakojimai iš kartos į kartą įvairių mitų, labai nutolusių nuo realybės. Ši knyga – tai didelė pergalė prieš visagalę užmarštį.
Lenkiuosi knygos sudarytojui Venantui Mačiekui ir kitiems pasiaukojančiai kūrusiems šį šedevrą – pagarbos ir meilės Kazlų Rūdos kraštui ir jo žmonėms išraišką.

1941 m. tremtinys Algimantas Lelešius

Laba diena, gerb. Venantai. Sveikinu su tokio įspūdingo leidinio Premjera! Kazlų Rūdoje – ažiotažas! Labai smagu, kad šis kraštas atgyja ir auga remdamasis istorija ir savo ištakomis. Labai įspūdinga laikyti rankose tokio svorio turinį. Tikiu, kad Jūsų darbas neliks neįvertintas ateityje.

Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centro direktorius Valdas Andriuškevičius

Laikraštyje „Suvalkietis“ paskelbtas Algio Vaškevičiaus straipsnis „Pasirodė daugiau nei 20 metų laukta monografija apie Kazlų Rūdą“. Straipsnį skaitykite čia.

1	2
3	4
5	6
7	8

Pristatymo akimirkos.1-oje nuotraukoje (iš kairės): dr. Aldonas Pupkis,   ,Venentas Mačiekus, prof. dr. Libertas Klimka, Petras Jonušas, 3-oje – meras Mantas Varaška, 6-oje – prof. dr. Libertas Klimka, 7-oje – Selemonas Paltanavičius, 8-oje – dr. Aldonas Pupkis.
Nuotraukos Domininkos Živelienės

▲2023 01 31

2023 01 26

Paneigimas

Monografijos „Kazlų Rūda“ straipsnyje „Kazlų Rūdos kultūros centras“ paskelbta Kazlų Rūdos kultūros centro archyvinė medžiaga. Monografijoje per klaidą nurodyta, kad šio straipsnio autorius yra Valdas Andriuškevičius. Atsiprašome p. Valdo Andriuškevičiaus.

„Kazlų Rūdos“ monografijos vyriausiasis redaktorius Venantas Mačiekus

▲2023 01 26

2023 01 09

Kviečiame į monografijos „KAZLŲ RŪDA“ pristatymą

Maloniai kviečiame į naujausios „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „Kazlų Rūda“ pristatymą Kazlų Rūdoje

2023 m. sausio 20 d. 16 val.

Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešojoje bibliotekoje
(Vytauto g. 21, Kazlų Rūda).

Pristatyme dalyvaus leidyklos vadovas Petras Jonušas, monografijos sudarytojas Venantas Mačiekus, monografijos sudarytojos dr. Anelės Vosyliūtės duktė Marta Vosyliūtė, knygos autoriai.

▲2023 01 09

2023 01 05

Ramutė Jonušienė

1931–2023

2023 m. sausio 4–6 dienomis liūdėdami atsisveikinome su mokytoja, „Versmės“ leidyklos vadovo Petro Jonušo mama Ramute Jonušiene.

Ramutė Jonušienė (Kaupelytė) gimė 1931 m. Kaune Viktorijos Ambrasaitės ir Romualdo Kaupelio šeimoje. Ji gimė kartu su dvyne seserimi Laimute. Tėvelis Romualdas Kaupelis (1905–1953) buvo kilęs iš Pandėlio valsčiaus, Buivydžių kaimo (Rokiškio r.), Lietuvos kariuomenės kapitonas. Visa šeima pokario metais turėjo slapstytis nuo gresiančio sovietų valdžios persekiojimo ir tremties, nes kai tėvelį Romualdą 1948-aisiais metais suėmė, nuteisė ir įkalino 10 metų pataisos darbų stovykloje, šeimai grėsė tremtis.

Ramutės mama Viktorija buvo pedagogė, baigusi Vilniaus lietuvių gimnaziją ir taikomosios dailės mokyklą, studijavo Vytauto Didžiojo universitete, didžiąją gyvenimo dalį dirbo vaikų namuose, pasiaukojamai globojo šimtus našlaičių.

Ramutė mokėsi Kauno mergaičių 7-oje gimnazijoje, lankė fortepijono pamokas, paskui įstojo į muzikos mokyklą, o baigė Kazlų Rūdos vidurinę mokyklą, kur pas pamotėlę slapstėsi nuo tremties. Mokyklą baigusi dirbo Adomaičių (Kelmės r.) ir Graužikų aštuonmetėse mokyklose, kaimo vaikus mokė biologijos, matematikos, rusų kalbos, vadovavo mokinių chorui ir tautiniam būreliui. Negalėjo stoti į aukštąją mokyklą, nes kartu su dokumentais būtų privalėjusi autobiografijoje nurodyti faktus apie sovietų represuotą tėvelį. Vėliau Vilniaus universitete studijavo fiziką.

Nuo 1961 m. dirbo fizikos mokytoja Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje, išugdė daug garsių žmonių. Visą gyvenimą mokė vaikus fizikos. Net ir sulaukusi garbingo amžiaus, mielai mokė dažniausiai nepasiturinčių šeimų vaikus dažniausiai be jokio atlygio, iki pat savo 90-mečio.
Nuo 7 metų pamėgo mezgimą, visą gyvenimą sudėtingais raštais mezgė pačius įvairiausius mezginius – megztinius, sukneles, skraistes, kostiumėlius, megzdavo sau ir visai savo šeimai.
Ramutė Jonušienė su vyru inžinieriumi Eduardu užaugino sūnus Petrą ir Rimą, kurie jai padovanojo bemaž 10 anūkų ir proanūkių, kuriais džiaugėsi ir didžiavosi.

R. Jonušienė buvo nepaprastai geros širdies, jautri, rūpestinga, visada linksma, optimistė, stebino savo įžvalgomis ir išmintimi. Ji dažnai dalyvaudavo „Versmės“ leidyklos organizuojamuose susibūrimuose, šventėse, visus stebino nepaprasto skonio savo pyragais. Domėjosi leidyklos rengiamomis monografijomis, skatino darbuotojus gerai atlikti šį darbą. Visi jautė Jos palaikymą, dėkingumą, nuolatinę globą.

Ypač įsimintinos 2009 metais, minint Lietuvos tūkstantmetį, leidyklos organizuoto renginio „Lietuvos tūkstantmečio knygų kelias per Lietuvą“ kelionės – jų metu aplankyta daugiau kaip 100 Lietuvos miestelių ir padovanota daugiau kaip 10 tūkst. knygų. Kelionėse kartu su sūnumi Petru važiuodavo ir jo Mama Ramutė. Ji žavėjosi Lietuvos grožiu, žmonėmis, dėmėjosi savo tėvų ir senelių praeitimi, taip pat vaišino kelionės dalyvius savo pačios gamintais užkandžiais.

2022 m. pabaigoje parašė atsiminimus apie savo šeimą, Mamą – Viktoriją Kaupelienę (Ambrasaitę) – Motulę, Ambrasų giminę, sudėtingą gyvenimo kelią. Šie atsiminimai paskelbti naujausioje „Lietuvos valsčių“ serijos monografijoje „Kazlų Rūda“.

Dabar, praėjus tik savaitei po savo garbingo 91-o gimtadienio, iškeliavo pas savo brangiausius žmones – Mamą, Tėvelį, seserį Laimutę, brolį Romualdą, vyrą Eduardą. Ramutė Jonušienė išliks visų ją pažinojusiųjų širdyje kaip pavyzdys. Mamos, Močiutės, Mokytojos.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą leidyklos vadovui Petrui Jonušui, liūdime kartu

„Versmės“ leidyklos kolektyvas